Civilinė byla Nr. e2S-1233-614/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35931-2020-4
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Placitum“ ir suinteresuotųjų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „MoRolda“ bei notaro M. S. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Placitum“ skundą dėl notaro veiksmų, suinteresuoti asmenys M. S. (notaras), uždaroji akcinė bendrovė „MoRolda“.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Placitum“ pareiškė skundą dėl notaro M. S. veiksmų, kuriuo prašo panaikinti notaro M. S. 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą taikyti priverstinę hipoteką 0,8720 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), kadastrinis adresas (duomenys neskelbiami), (duomenys neskelbiami), atlyginti 2 821,31 Eur išlaidas už procesinių dokumentų rengimą. Nurodė, kad pareiškėja UAB „Placitum“ ir suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „MoRolda“ buvo sudarę žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, kuria suinteresuotas asmuo įsipareigojo parduoti pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį 0,8720 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), kadastrinis adresas (duomenys neskelbiami), esantį (duomenys neskelbiami). Sutartis tuo pačiu buvo ir žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktas, kuriuo pareiškėjas tapo sklypo savininku. Sutartyje buvo sulygta, kad žemės sklypas yra parduodamas už 974 050 Eur. Į šią sumą buvo įskaitytas pridėtinės vertės mokestis, kuris sudarė 169 050 Eur. Pridėtinės vertės mokesčiui lygią kainos dalį pareiškėja sumokėjo sutartyje sulygta tvarka, sudariusi mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį. Šalys faktiškai sutartį pradėjo vykdyti. Likusią kainos dalį, t. y. 805 000 Eur, pareiškėja įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d. Notaras M. S. sprendimu pritaikė priverstinę hipoteką parduotam žemės sklypui. Pareiškėjos teigimu pirkimo pardavimo sutartis negali būti kvalifikuojama pirkimo perdavimo išsimokėtinai sutartimi, kadangi sutartimi nebuvo nustatyta periodinių įmokų dydis, periodinių įmokų mokėjimo terminai ir atsiskaitymo tvarka.
2. Notaras M. S. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė skundo netenkinti. Nurodė, kad priverstinę hipoteką galima taikyti sutarties sudarymo dieną arba vėliau. Sutartis kvalifikuotina pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutartimi, jeigu pirkėjui perleidžiamos daikto nuosavybės teisės kol dar nėra sumokėta daikto kaina.
3. Suinteresuotas asmuo UAB „MoRolda“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė skundo netenkinti ir atlyginti jo patirtas 484 Eur išlaidas už atsiliepimo parengimą. Nurodė, kad pareiškėja nėra atsiskaičiusi už jai nuosavybės teise perleistą žemės sklypą, o kadangi sudaryta pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutartis, notaras turi teisę taikyti priverstinę hipoteką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 1 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Placitum“ skundą dėl notaro M. S. veiksmų patenkino: panaikino M. S. 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą taikyti priverstinę hipoteką 0,8720 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), kadastrinis adresas (duomenys neskelbiami), (duomenys neskelbiami); priteisė pareiškėjai UAB „Placitum“ iš suinteresuoto asmens UAB „Morolda“ 19 Eur žyminio mokesčio ir 145,48 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė pareiškėjai UAB „Placitum“ iš suinteresuoto asmens M. S. 19 Eur žyminio mokesčio ir 145,48 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
5. Teismas nustatė, kad 2018 m. liepos 26 d. pareiškėja UAB „Placitum“ ir suinteresuotas asmuo UAB „MoRolda“ sudarė žemės sklypo pirkimo paradavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas UAB „MoRolda“ perleido žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančio (duomenys neskelbiami), nuosavybės teises pirkėjui UAB „Placitum“ sutarties sudarymo dieną, o pirkėjas įsipareigojo pardavėjui iki 2018 m. gruodžio 31 d. sumokėti 805 000 Eur, bei už likusią 169 000 Eur žemės sklypo kainos dalį atsiskaityti su pardavėju sudarant mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos, einančio po sutarties pasirašymo ir notarinio patvirtinimo. Notaras M. S. 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu dėl priverstinės hipotekos nustatymo nusprendė pritaikyti priverstinę hipoteką žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančiam (duomenys neskelbiami).
6. Teismas nesutiko su suinteresuotų asmenų UAB „MoRolda“ ir notaro M. S. motyvais dėl UAB „MoRolda“ ir UAB „Placitum“ sutarties kvalifikavimo kaip pirkimo pardavimo išsimokėtinai ir sutiko su pareiškėjos UAB „Placitum“ motyvais, jog šalių sutartis nėra pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutartis, dėl to taikomos bendrosios pirkimo pardavimo sutarties nuostatos, pagal kurias įstatymas nenustato įstatyminės prievolės užtikrinimo priemonės priverstinės hipotekos. Priverstinę hipoteką galima taikyti tuo atveju, jei šalys sudarė pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutartį (CK 6.414 straipsnio 2 dalis).
7. Teismas nurodė, kad siekiant teisingai kvalifikuoti sutartinius santykius, sutartis turi būti aiškinama, nustatant tikruosius jos dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, taip pat į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tokios sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės nustatytos CK 6.193–6.195 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008). Daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarčių sudarymą ir būtinas sąlygas reglamentuoja CK X skirsnis. Tokių sutarčių sudarymo atveju pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos numatytos kainos, jei sutartyje nenumatyta kitaip (CK 6.411 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.414 straipsnio nuostatas pirkimui išsimokėtinai būdingas įmokų periodiškumas (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-318/2009). Pagal CK 6.413 straipsnio antrosios dalies reikalavimus pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutartyje turi būti nurodyta periodinių įmokų dydis ir periodinių mokėjimų terminai. Jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar Civilinį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (CK 6.314 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutartyje nenurodyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (CK 6.314 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 20 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-233/2007, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-48-357/2016). Remiantis teismų praktika, pirkimo pardavimo sutartims išsimokėtinai būtina sutarti dėl periodinių įmokų dydžio ir jų sumokėjimo tvarkos, o sąlyga, kuria atidedama prievolė sumokėti daikto kainą, savaime neleidžia sutarties kvalifikuoti pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutartimi.
8. Teismas pažymėjo, kad tarp UAB „Placitum“ ir UAB „MoRolda“ pirkimo-pardavimo sutartis nėra daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis, kadangi pagal CK 6.413 straipsnio 2 dalies reikalavimus sutartyje nėra nurodyta periodinių įmokų dydis ir periodinių mokėjimų terminai, dėl to taikomos bendrosios pirkimo pardavimo sutarties nuostatos. Šalys dėl tarpusavio teisių ir pareigų gali susitarti laisvai ir pagal pirkimo pardavimo sutartį galimi įvairūs prievolių įvykdymo terminai, jog kaina bus sumokėta iki arba po daikto perdavimo arba daikto perdavimo metu, bei susitarti, jog nuosavybės teisės į daiktą bus perleistos iki arba po daikto pardavimo momento arba daikto perdavimo metu, taip pat nuosavybės teisių perėjimą sieti su kainos už daiktą sumokėjimu. Vien tik aplinkybė, jog šalys susitarė, kad daikto nuosavybės teisės pereina sutarties sudarymo dieną ir prievolės sumokėti už daiktą terminas yra atidėtas, neleidžia sutartį laikyti pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutartimi.
9. Teismo vertinimu, aplinkybę, jog šalių nesieja pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutartis netiesiogiai parodo ir šalių elgesys, kadangi po sutarties sudarymo pardavėjas ilgą laiką nesikreipė į notarą dėl prievolės užtikrinimo.
10. Dėl nurodytų motyvų, jog pareiškėjos UAB „Placitum“ ir suinteresuoto asmens UAB „MoRolda“ sutartis nėra kvalifikuotina kaip pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutartis, teismas pareiškėjos skundą patenkino.
11. Pareiškėjos prašymą priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti tenkintino iš dalies, nurodydamas, kad pareiškėjos turėtos atstovavimo išlaidos nepagrįstos ir viršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku, patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nustatytus dydžius. Pagal šių rekomendacijų 7 punktą ir 8.16 papunktį, už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis yra 581,92 Eur. Pareiškėjas prašė priteisti už skundą, papildomus paaiškinimus ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones 2 821,31 Eur. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas, o papildomuose paaiškinimuose pateikta daugiau teisinių argumentų, negu buvo skunde. Teismo vertinimu, nėra tikslinga priteisti atlygį už papildomus rašytinius paaiškinimus, kadangi juose iš esmės buvo atkartotos aplinkybės, kurios jau buvo aptartos pačiame skunde. Vertindamas byloje sprendžiamo klausimo sudėtingumą, procesinių dokumentų apimtį, tai, jog byloje buvo skundžiamas notaro veiksmas dėl priverstinės hipotekos pritaikymo, kurio išsprendimui buvo reikalinga atriboti pirkimo pardavimo sutarties sampratą nuo pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutarties, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo priteisti maksimalų 581,92 Eur rekomenduotiną užmokestį už skundo parengimą ir priteistinas bylinėjimosi išlaidas sumažino iki 290,96 Eur, kurią lygiomis dalimis priteisė iš suinteresuotų asmenų UAB „MoRolda“ ir notaro M. S.. Kadangi pareiškėjos skundas buvo patenkintas visa apimtimi, pareiškėjos UAB „Placitum“ sumokėtą 38 Eur žyminį mokestį už skundo dėl notaro veiksmų pateikimą taip pat lygiomis dalimis priteisė iš suinteresuotų asmenų UAB „MoRolda“ ir notaro M. S..
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartį dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų (ne)priteisimo ir klausimą išspręsti iš esmės – priteisti pareiškėjos naudai 2 821,31 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atskirajame skunde nurodė, kad:
12.1. sprendžiant ginčą Vilniaus miesto apylinkės teisme faktiškai patyrė 2 821,31 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurias sudarė: prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių rengimas; atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nutarties, kuria buvo atsisakyti priimti skundą, rengimas (pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta teise, sutiko su pareiškėjos atskiruoju skundu, pasinaikino savo nutartį ir priėmė pareiškėjos skundą); 2021 m. vasario 12 d. rašytinių paaiškinimų dėl notaro atsiliepime išdėstytų argumentų rengimas (šie rašytiniai paaiškinimai buvo rengti tam, kad remiantis teismų praktikoje esančiais precedentais (šiais precedentais rėmėsi ir pats pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį) būtų atsikertama į notaro atsiliepime klaidingai dėstomus argumentus tiek dėl to, kokios yra esminės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties sąlygos, tiek dėl pačios ginčo objektu buvusios 2018 m. liepos 26 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties kvalifikavimo); 2021 m. vasario 25 d. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimas; dėl sutarties kvalifikavimo pagal jos turinį. Byloje buvo sprendžiamas pareiškėjai didelę turtinę reikšmę turintys ginčas dėl priverstinės hipotekos pareiškėjos žemės sklypui, kurio vertė 805 000 Eur, nustatymo teisėtumo. Atsižvelgiant į tam tikrus įvykusius procesinius veiksmus, į kuriuos pareiškėja turėjo sureaguoti (teismo atsisakymą priimti skundą (nors po to, kai atskiruoju skundu buvo apskųsta teismo nutartis, paaiškėjo, kad tokiam atsisakymui nebuvo pagrindo), pateiktą notaro klaidingą ginčo teisinį vertinimą, dėl kurio pareiškėja privalėjo teikti savo atsikirtimus), pareiškėjos atstovas patyrė nemažas darbo laiko sąnaudas, todėl pareiškėjos prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma turėtų būti priteisiama remiantis Rekomendacijose esančiais maksimaliais teikiamų teisinių paslaugų dydžiais;
12.2. maksimalus priteistinas dydis už advokato pareiškėjai suteiktas teisines paslaugas byloje yra 5 778,89?Eur, tačiau pareiškėja advokato teisinei pagalbai byloje apmokėti patyrė 2 821,31 Eur (kurios apima ir PVM) išlaidų. Atkreipė dėmesį, kad skundas dėl notaro veiksmų pagal savo turinį turėtų būti prilyginamas iš esmės ieškiniui, už kurio parengimą Rekomendacijose numatytas 2,5 VDU koeficientas, o ne procesiniam prašymui, reikalavimui ar atsikirtimams (Rekomendacijų 8.16 punktas), kadangi šiuo skundu, taip pat kaip ir ieškiniu, ginama pažeista pareiškėjos materialinė subjektinė teisė. Net jeigu ir laikyti pirmosios instancijos teismo pozicija dėl skundui taikytino 0,4 VDU koeficiento pagrįsta, byloje pareiškėja parengė 5 procesinius dokumentus, kurių bendra suma, net ir kiekvienam iš jų taikant 0,4 VDU koeficientą pagal Rekomendacijas, sudarytų 2 842,04 Eur. O tai vis tiek būtų daugiau už faktinę pareiškėjos patirtą išlaidų sumą advokato pagalbai;
12.3. pirmosios instancijos teismo argumentas, kad išlaidos už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturėtų būti priteisiamos, nes tokį prašymą buvo atsisakyta tenkinti, taip pat nepagrįstas. Tai, kad buvo atsisakyta tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nebūtinai reiškia, kad toks prašymas buvo absoliučiai nepagrįstas. Priešingai, tai, kad teismas patenkino skundą rodo, jog iš esmės pagrindo atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo, kadangi skundas, kaip jau yra paaiškėję, buvo prima facie pagrįstas. Faktas, kad buvo atsisakyta tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nereiškia, kad teismas gali nepriteisti šių šalies patirtų išlaidų, kadangi išlaidos dėl prašymo už laikinųjų apsaugos priemonių rengimą nėra atskiras vertinimo dalykas faktiškai pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų kontekste. Visiškas nuostolių atlyginimo principas numato, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti būtų atlygintos visiškai, kadangi teismas tenkino pareiškėjos skundą.
13. Suinteresuotas asmuo UAB „MoRolda“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė: panaikinti 2021 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2YT-4617-294/2021 ir klausimą išspręsti iš esmės, - atmesti pareiškėjos UAB „Placitum“ skundą dėl vykdomojo įrašo panaikinimo ir hipotekos išregistravimo; priteisti iš pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal teismui pateiktus dokumentus. Nurodė, kad:
13.1. UAB „MoRolda“ nuomone, teismas klaidingai interpretuoja tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas. CK 6.414 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto perdavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui, iki visiško sumokėjimo laikoma, kad šie daiktai įkeisti pardavėjui užtikrinant pirkėjo prievoles pagal sudarytą sutartį (priverstinis įkeitimas (hipoteka), jeigu sutartis nenumato ko kita. Hipoteka gali būti priverstinė ir sutartinė (CK 4.175 straipsnio 1 dalis). Hipoteka yra priverstinė, kai įstatymų nustatytais atvejais prieš savininko valią nustatomas jam priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas siekiant užtikrinti įstatymuose numatytų turtinių reikalavimų įvykdymą. Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymų, teismo sprendimų ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimų pagrindais, kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių ir kitais šio kodekso numatytais atvejais (CK 4.175 straipsnio 3 dalies 1–3 punktai). Todėl iš nurodytos įstatymo normos, bei vertinant kartu tarp šalių sudarytos Sutarties turinį ir šalių tikrąją valią, akivaizdu, jog šalys susitarė, kad nuosavybės teisė pareiškėjai pereina Sutarties sudarymo dieną. Sutarties 5.1. punkte nurodyta, kad „Šalys pareiškia, kad ši Sutartis taip pat laikoma Sutarties 1.1 punkte nurodyto Turto perdavimo-priėmimo aktu“. Taip pat iš Sutarties 5.4. punkto matyti, jog abi Sutarties šalys susitarė ir suprato, kad nuosavybės teisė pareiškėjai perėjo nuo Sutarties sudarymo dienos. Taigi, remiantis CK 6.414 straipsnio 2 dalies norma, neabejotina, kad nuosavybės teisė pareiškėjai perėjo nuo Sutarties sudarymo dienos, šios aplinkybės neginčija ir pati pareiškėja. Toliau nurodytina, kad būtent Sutarties 2 dalyje, šalys susitarė dėl įmokų, t.y. atsiskaitymo tvarkos, t. y. susitarė, jog turtas parduodamas už 974 050 Eur ir ši suma išskaidoma į dvi įmokas;
13.2. atkreipė dėmesį, jog įstatymo norma nenumato kokios turi būti įmokos, koks jų dydis ar kokiu periodiškumu jos turi būti atliekamos. Tai išskirtinai paliekama šalių valiai. Šalys būtent ir susitarė, jog viena įmokos suma bus 805 000 Eur, likusi 169 050 Eur;
13.3. CK 6.411 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamą daiktą, tol kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje nustatytos kainos, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Iš to seka, kad šalims nebuvo draudžiama susitarti dėl nuosavybės teisių perėjimo momento. Sekančiai nurodytina, kad jeigu šalys susitaria, kad nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo sutarties sudarymo momento, o pardavėjo tikslas visų pirma daiktą parduoti, tokia sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis. UAB „MoRolda“ niekada nesitarė su pareiškėja dėl jokių įmokų atidėjimo ar perkėlimo. Sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta terminai ir įmokų dydžiai, o tai kad įmokos turėjo būti tik dvi – yra laikoma sutarties šalių laisvės principu;
13.4. CK normose, reglamentuojančiose pirkimo–pardavimo išsimokėtinai teisinius santykius, nenustatyta draudimo šalims sutartyje susitarti dėl įmokų dydžių ar periodiškumo. Pagal CK 6.414 straipsnio 1 dalį, daikto kaina ir atsiskaitymo tvarka, parduodant jį išsimokėtinai, nustatoma šalių susitarimu, kas šiuo atveju ir buvo padaryta;
13.5. pažymėjo, kad daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai esmė yra pirkimas į kreditą, nes visa daikto kaina pardavėjui sumokama ne iš karto, bet dalimis per nustatytus terminus po daikto perdavimo pirkėjui. Dėl to šis tam tikrą laiką naudojasi pinigais, kurie faktiškai priklauso pardavėjui. Šalims susitarus dėl įmokų ir jų mokėjimo grafiko, sudaryta Sutartis tarp šalių laikytina pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartimi;
13.6. nesutinka, kad aplinkybę, jog šalių nesieja pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutartis netiesiogiai parodo ir tai, kad po sutarties sudarymo pardavėjas ilgą laiką nesikreipė į notarą dėl prievolės užtikrinimo. Atkreipė dėmesį, jog pagal CK 6.414 straipsnio 2 dalį, kai nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto perdavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui iki visiško sumokėjimo laikoma, kad šie daiktai įkeisti pardavėjui užtikrinant pirkėjo prievoles pagal sudarytą sutartį (priverstinis įkeitimas (hipoteka)), jeigu sutartis nenumato ko kita. Teisė į priverstinę žemės sklypo hipoteką atsirado nuo Sutarties sudarymo ir žemės sklypo perdavimo momento, ir tokią teisę UAB „MoRolda“ išlaiko iki tol, kol pareiškėja atsiskaitys. Todėl neatsižvelgiant į tai, kad Sutartis sudaryta 2018 m. liepos 26 d., UAB „MoRolda“ kreipėsi į notarą tik po dviejų metų, nesudaro prielaidos netaikyti įstatymo normos, kadangi toks reikalavimas kyla iš CK 6.414 straipsnio ir CK 4.187 straipsnio nuostatų ir todėl, kad ši teisė atsirado sutarties sudarymo metu ir tęsiasi iki tol, kol pareiškėja atsiskaitys su UAB „MoRolda“. Be to, UAB „MoRolda“ atsiliepime buvo nurodžiusi, kad pareiškėjai buvo nuolatos teikiamos žodinės pretenzijos, tačiau pareiškėja į jas nereaguodavo iki tol, kol UAB „MoRolda“ įgyvendino savo teisę į priverstinę hipoteką. Suinteresuoto asmens teigimu, priverstinės hipotekos nustatymas ir įregistravimas Hipotekos registre yra būtinas norint apsaugoti UAB „MoRolda“ interesus, kadangi pareiškėja iki šiol nėra atsiskaičiusi su UAB „MoRolda“. Jokie teisės aktai, reglamentuojantys hipotekos institutą, draudimo įregistruoti hipoteką, taip pat ir priverstinę hipoteką, tuo atveju, jei hipoteka nebuvo pritaikyta sutarties sudarymo dieną, nenumato, todėl išsimokėtinai pardavusio nekilnojamąjį daiktą UAB „MoRolda“ teisė įregistruoti priverstinę hipoteką negali būti ribojama aplinkybe, kad toks reikalavimas yra pareikštas po dviejų metų;
13.7. egzistavo priverstinei hipotekai nustatyti sąlygų visuma: UAB „MoRolda“ turi reikalavimo teisę į pareiškėją pagal Sutartį; UAB „MoRolda“ pateikė prašymą dėl priverstinės hipotekos notarui (valstybės įgaliotam asmeniui); egzistuoja CK įtvirtintas priverstinės hipotekos nustatymo pagrindas (CK 6.414 straipsnio 2 dalis) ir nekilnojamasis daiktas, kuriam nustatyta priverstinė hipoteka, nuosavybės teise priklauso skolininkui (pareiškėjai).
14. Suinteresuotas asmuo notaras M. S. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2YT-4617-294/2021 ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos UAB „Placitum“ skundo dėl notarinių veiksmų netenkinti; priteisti suinteresuoto asmens Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notaro M. S. naudai iš pareiškėjos UAB „Placitum“ visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
14.1. pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias priverstinę hipoteką ir pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis, todėl neteisingai kvalifikavo šalių 2018 m. liepos 26 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 5103) ir padarė neteisingą išvadą, jog notaras negalėjo priimti sprendimo dėl priverstinės hipotekos taikymo. Teismas nepagrįstai eliminavo pardavėjo teisę į perleisto daikto, už kurį pirkėjas nėra atsiskaitęs, hipotekos teisę, o tai savaime pažeidžia bendruosius protingumo, teisingumo ir sąžiningumo civilinėje teisėje principus;
14.2. teismas sutartį nepagrįstai vertino kaip paprastą pirkimo-pardavimo sutartį, nors prie bendrųjų daikto pirkimo-pardavimo sutarties normų, reglamentuojančių daikto kainos sumokėjimą, CK 6.314 straipsnio 4 dalis aiškiai nurodo, kad jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą. Sutartyje kaip tik ir numatyta kas kita, t. y. kad pirkėjas turi teisę sumokėti kainą per tam tikrus terminus, t. y. šalys aiškiai susitarė dėl daikto pirkimo-pardavimo išsimokėtinai. Kadangi šalys susitarė dėl vėlesnių kainos mokėjimų terminų, pardavėjas įgijo aiškią teisę į perleistą daiktą, už kurį pirkėjas nėra atsiskaitęs, t. y. teisę į priverstinę hipoteką CK 6.414 straipsnio 2 dalies pagrindu. Būtent tokios ilgametės praktikos yra nuosekliai laikomasi ne tik notaro, bet ir kitų notarų veikloje, ir notarui nėra žinoma nei viena Lietuvos teismuose nagrinėta byla, kur tokia praktika būtų buvusi kvestionuota ar juo labiau – paneigta;
14.3. notaro vertinimu, tam, jog pirkimo-pardavimo sutartį būtų galima kvalifikuoti kaip pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, turi būti nustatyta esminė sąlyga: - pirkėjo teisė išsimokėti už perkamą daiktą per tam tikrą laiką. CK 6.411 straipsnio 1 dalis nustato, jog pagal daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip. Minėta CK nuostata reiškia, jog sutarties šalys gali susitarti, jog nuosavybės teisė pirkėjui į parduodamus daiktus pereina sutarties sudarymo metu, ir vien dėl to tokia sutartis nepraranda pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutarties teisinio statuso. Tokio susitarimo galimybę patvirtina ir CK 6.414 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kuri atitinkamai nustato, jog kai nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto perdavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui, iki visiško sumokėjimo laikoma, kad šie daiktai įkeisti pardavėjui užtikrinant pirkėjo prievoles pagal sudarytą sutartį (priverstinis įkeitimas (hipoteka), jeigu sutartis nenumato ko kita. Sudarant ginčo sutartį buvo tenkinta esminė daikto pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sąlyga – pirkėjo teisė išsimokėti už perkamą daiktą per tam tikrą terminą po nuosavybės teisės perdavimo, ir tai atitinka CK 6.411 straipsnio bei 6.414 straipsnio įtvirtintas nuostatas;
14.4. notaro vertinimu, teismas netinkamai įvertino šalių sudarytos sutarties sąlygas CK 6.413 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų aspektu. Šalių sudarytos sutarties 2.1 punkte nustatyta, kad turtas yra parduodamas už bendrą 974 050,00 Eur kainą. Taigi šalių sudarytoje sutartyje yra aiškiai nustatyta parduodamo turto kaina. Sutarties 2.2.1 bei 2.2.2 papunkčiuose šalys atitinkamai susitarė dėl daikto kainos sumokėjimo išskaidymo į mažiausiai dvi dalis (periodines įmokas) ir susitarė dėl šių įmokų dydžio, mokėjimo terminų ir tvarkos: 805 000,00 Eur pareiškėja įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d. grynaisiais arba bankiniu pavedimu į suinteresuoto asmens banko sąskaitą; 169 050,00 Eur pareiškėja įsipareigojo sumokėti sutarties 2.2.2.1-2.2.2.6 papunkčiuose nustatytais terminais ir tvarka (įskaitant sutarties 2.2.2.6 p. nustatytą terminą – per 10 darbo dienų pinigus pervedant į pardavėjo sąskaitą, jei užskaita neįvyksta per 60 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo). Notaro vertinimu, siekiant pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti kaip pirkimo-pardavimo sutartį išsimokėtinai, net ir nepagrįstai vertinant vien tik lingvistinį aspektą, nurodytas sutarties sąlygų turinys patvirtina, jog yra tenkinamas įmokų periodiškumo reikalavimas (CK 6.413 straipsnio 2 dalis);
14.5. pažymėjo, jog teismas nepagrįstai sprendė, jog šalys Sutarties 2.2 punkte susitarė ne dėl periodinių įmokų mokėjimo, o dėl prievolės sumokėti daikto kainą atidėjimo. Jeigu šalys Sutartimi būtų susitarusios tik dėl prievolės sumokėti daikto kainą atidėjimo, tai daikto kaina Sutartyje nebūtų buvusi skaidoma į dalis, kurioms buvo nustatomi skirtingi mokėjimo terminai ir tvarka, o būtų buvęs nustatytas vienas galutinis prievolės atsiskaityti įvykdymo galutinis terminas ir atsiskaitymo tvarka. Be to, šalys Sutartimi suteikė pirkėjui laivę pačiam nuspręsti, ar likusią kainos dalį mokėti periodinėmis įmokomis, ar ne. Ir vien tas faktas, kad pirkėjas likusios kainos dalies savo sprendimu nemokėjo dalimis (notaro žiniomis - apskritai nemokėjo), negali suponuoti pardavėjo teisių ribojimo;
14.6. CK 6.413 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios nustato, jog pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartyje, be kita ko, privalo būti nurodyta periodinių įmokų dydis ir periodinių įmokų mokėjimo terminai, nenustato, koks tokioje sutartyje turi būti minimalus periodinių įmokų skaičius, dydis ar terminai. Šios normos lingvistinė ir loginė analizė leidžia teigti, jog pirkimo-pardavimo sutartyje šalims susitarus dėl kainos sumokėjimo mažiausiai dviem skirtingomis įmokomis (nepriklausomai nuo šių įmokų dydžio ar mokėjimo terminų), to visiškai pakanka, jog būtų galima konstatuoti, jog toks šalių susitarimas atitinka CK 6.413 straipsnio 2 dalies normos turinį ir esmę, t. y. dėl perkamo daikto kainos sumokėjimo dalimis;
14.7. notaro vertinimu, esminę reikšmę nagrinėjamu atveju turi CK 6.414 straipsnio 2 dalis, kuri nustato, kad kai nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto perdavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui, iki visiško sumokėjimo laikoma, kad šie daiktai įkeisti pardavėjui užtikrinant pirkėjo prievoles pagal sudarytą sutartį (priverstinis įkeitimas (hipoteka), jeigu sutartis nenumato ko kita. Tuo tarpu jokie išimtinai nuo pirkėjo priklausantys veiksmai ir (ar) siekis nevykdyti sutartinių įsipareigojimų negali to eliminuoti;
14.8. notaro vertinimu, teismas taip pat padarė akivaizdžiai nepagrįstą išvadą, kad aplinkybę, jog šalių nesieja pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutartis netiesiogiai parodo ir šalių elgesys, kadangi po sutarties sudarymo pardavėjas ilgą laiką nesikreipė į notarą dėl prievolės užtikrinimo. Nurodė, kad dėl įstatymų pagrindu atsiradusios priverstinės hipotekos nustatymo suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis į notarą (CK 4.175 straipsnio 4 dalis). CK 4.187 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad priverstinė hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo Hipotekos registre momento. Pagrindinės prievolės (pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutarties) galiojimas pats savaime nesukuria hipotekos, kaip daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, o yra tik prielaida priverstinei hipotekai atsirasti (kreditoriui to paprašius). CK 6.413 straipsnio 2 dalis nenustato, per kokį terminą pardavėjas (kreditorius) privalo kreiptis į notarą dėl priverstinės hipotekos nustatymo. Notaro vertinimu, teismo nurodyta aplinkybė negalėjo būti vertinama kaip turinti teisinę reikšmę nustatant (kvalifikuojant), ar tarp šalių yra sudaryta pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartis ir vertinant priverstinės hipotekos teisėtumą.
15. Pareiškėja pateikė atsiliepimą į atskiruosius skundus, kuriuo prašė palikti galioti Vilniaus miesto aplinkės tesimo 2021 m. kovo 1 d. nutartį. Nurodė, kad:
15.1. CK 6.414 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto perdavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui, iki visiško sumokėjimo laikoma, kad šie daiktai įkeisti pardavėjui užtikrinant pirkėjo prievoles pagal sudarytą sutartį (priverstinis įkeitimas (hipoteka), jeigu sutartis nenumato ko kita. Šis straipsnis įtvirtintas CK 6 knygos IV dalis XXIII skyriaus X skirsnyje, kuris reglamentuoja atskirą specialią pirkimo-pardavimo sutarčių rūšį – pirkimą-pardavimą išsimokėtinai. Kadangi ši norma laikytina specialiąja norma bendrųjų pirkimo-pardavimo sutarčių normų atžvilgiu, ji gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu sutartis kvalifikuojama pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartimi. Kad sutarties dalykas yra esminė pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga, yra bendroji taisyklė, tačiau kai kurių pirkimo-pardavimo sutarčių rūšių atveju gali būti numatyta daugiau sutarties esminių sąlygų;
15.2. pačioje CK 6.413 straipsnio 2 dalies normoje esančios sąvokos „periodinių įmokų dydis“ ir „periodinių įmokų mokėjimo terminai“, kurios vartojamos daugiskaitos forma, rodo, kad pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutarties atveju šalys privalo susitarti dėl konkrečių nuolat pasikartojančių mokėjimų (ne vieno, bet kelių mokėjimų) grafiko/tvarkos. Žodis „periodinis“ lietuvių kalbos žodyne apibūdinamas taip: „pasireiškiantis per tam tikrą laiko tarpą, nuolat besikartojantis“. Taigi išvada, kad šalys turi sutartyje numatyti konkrečių įmokų eilę, dydį, kiekvienos iš įmokos mokėjimo terminą, yra aiškus. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-532/2010; Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-364-777/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-669-622/2009);
15.3. tuo atveju, jeigu šalys sutartyje numato konkrečią atsiskaitymo už perkamą daiktą datą, bet nesusitaria dėl konkrečių periodinių mokėjimų dydžio ir terminų, tokiu atveju sutartis negali būti kvalifikuojama pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartimi. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-233/2007; Šiaulių apygardos teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-48-357/2016);
15.4. Sutartis nelaikytina pirkimo-pardavimo sutartimi išsimokėtinai, kadangi pačios Sutarties pavadinimas „pirkimo-pardavimo sutartis“ indikuoja, kad šalių valia nebuvo sudaryti specialiosios pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties; Sutartyje nurodyta konkreti atsiskaitymo už perkamą žemės sklypą data – 2018 m. gruodžio 31 d.; Sutarties nuostata laikytina bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga dėl atidėto mokėjimo termino, bet ne susitarimu dėl periodinių įmokų dydžio ir periodinių įmokų mokėjimo terminų; Sutartyje nėra susitarta dėl periodinių įmokų dydžio ar periodinių įmokų terminų, kurie yra privalomi pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties požymiai (Sutartyje numatyta konkreti atsiskaitymo data, kas reiškia, jog Sutartis kvalifikuotina bendrąja žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi su atidedamuoju mokėjimo terminu); Sutartyje numatytos sąlygos, jog šalys įsipareigoja pateikti VMI mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį, kurios pagrindu pareiškėja perims pardavėjo pareigą į valstybės biudžetą sumokėti žemės sklypo PVM sumą, tik rodo, kad buvo susitarta dėl atskiros mokėjimo tvarkos susijusios su papildomų mokesčių valstybei sumokėjimui (Sutartyje nėra išdėstytų periodinių mokėjimų, kurie būtų skirti dengti realią žemės sklypo vertę).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pareiškėjos atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, suinteresuotų asmenų UAB „MoRolda“ bei notaro M. S. atskirieji skundai atmestini
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl apeliacinis procesas vyksta pagal atskiruosiuose skunduose nustatytas ribas.
17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nutarties, kuria teismas patenkino pareiškėjos UAB „Placitum“ skundą dėl notaro M. S. veiksmų, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
18. Byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytos sutarties, pavadintos pirkimo pardavimo sutartimi, kvalifikavimo.
19. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja UAB „Placitum“ ir suinteresuotas asmuo UAB „MoRolda“ 2018 m. liepos 26 d. sudarė Pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria suinteresuotas asmuo parduoda jam nuosavybės teise priklausantį 0,8720 ha žemės sklypą, unikalus 3 Nr. (duomenys neskelbiami), kadastrinis adresas (duomenys neskelbiami), esantį (duomenys neskelbiami), o pareiškėja šį turtą perka (1.1 punktas). Šalys susitarė, kad ši Sutartis laikoma Sutarties 1.1 punkte nurodyto turto priėmimo – perdavimo aktu (5.1 punktas). Sutartyje buvo sulygta, kad žemės sklypas yra parduodamas už 974 050,00 Eur sumą (2.1 punktas). Į šią sumą buvo įskaitytas pridėtinės vertės mokestis, kuris sudarė 169 050,00 Eur. Pridėtinės vertės mokesčiui lygią kainos dalį pareiškėja įsipareigojo sumokėti Sutartyje sulygta tvarka, t. y. nustatytu terminu sudarant mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį (arba per 10 darbo dienų pinigus pervedant į pardavėjo sąskaitą, jei užskaita neįvyksta per 60 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo (sutarties 2.2.2.6 papunktis), o likusią kainos dalį, t. y. 805 000,00 Eur, pareiškėja įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d. (2.2.1 papunktis). 2018 m. liepos 26 d. pareiškėja UAB „Placitum“ ir suinteresuotas asmuo UAB „MoRolda“ sudarė žemės sklypo pirkimo paradavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas UAB „MoRolda“ perleido žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančio (duomenys neskelbiami), nuosavybės teises pirkėjui UAB „Placitum“ sutarties sudarymo dieną, o pirkėjas įsipareigojo pardavėjui iki 2018 m. gruodžio 31 d. sumokėti 805 000 Eur, bei už likusią 169 000 Eur žemės sklypo kainos dalį atsiskaityti su pardavėju sudarant mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos, einančio po sutarties pasirašymo ir notarinio patvirtinimo. Pareiškėjai savo sutartinių prievolių tinkamai neįvykdžius, notaras M. S. 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu parduotam žemės sklypui pritaikė priverstinę hipoteką. Nesutikdama su notaro sprendimu UAB „Placitum“ jį apskundė teismui.
20. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 1 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Placitum“ skundą dėl notaro M. S. veiksmų patenkino ir notaro M. S. 2020 m. lapkričio 9 d. priimtą sprendimą taikyti priverstinę hipoteką panaikino.
21. Suinterestuoti asmenys UAB „MoRolda“ ir notaras M. S. pateikė atskiruosius skunduos, kuriais prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartį panaikinti. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šalių sudarytą sutartį, nepagrįstai nepripažindamas jos daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartimi ir tuo pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. Nurodė, kad šalių sudarytoje sutartyje šalys susitarė dėl vėlesnių kainos mokėjimų terminų, todėl pardavėjas įgijo aiškią teisę į perleistą daiktą, už kurį pirkėjas nėra atsiskaitęs, t. y. teisę į priverstinę hipoteką CK 6.414 straipsnio 2 dalies pagrindu. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
22. CK 6.193 straipsnyje nustatytos sutarčių aiškinimo taisyklės. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą sutarčių aiškinimo praktiką sutartys aiškinamos ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, jo lingvistine prasme, bet pirmiausia nustatomi tikrieji sutarties dalyvių ketinimai, tikroji šalių valia; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2009).
23. Pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė, t. y. ji laikoma sudaryta šalims tinkamai susitarus dėl daikto perdavimo iš vienos šalies (pardavėjo) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Kiekvienos pirkimo-pardavimo sutarties požymiai yra tai, kad ja viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigojo priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Bendra taisyklė yra ta, kad įgyjant daiktą pagal sandorį, nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo momento (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisės perėjimo momentą, yra dispozityvios, todėl šalys turi teisę savo susitarimu nustatyti ir kitokias taisykles, pavyzdžiui, jog nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdo tam tikrą sutartyje numatytą sąlygą (CK 4.49 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu esminis daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties požymis, išskiriantis ją iš kitų rūšių pirkimo-pardavimo sutarčių yra tai, kad šios rūšies sutartimi ne tik nustatoma parduodamo daikto kaina, bet ir šios kainos sumokėjimas išdėstomas laike (nustatomas periodinių įmokų dydis), o nuosavybės į daiktą perėjimo pirkėjui momentas sutampa su visos kainos sumokėjimo momentu (CK 6.411 straipsnio 1 dalis, 6.413 straipsnio 2 dalis).
24. Nagrinėjamu atveju pagal šalių 2018 m. liepos 26 d. sudarytą Pirkimo-pardavimo sutartį nuosavybės teisė pirkėjui UAB „Placitum“ perėjo nuo daikto perdavimo momento. Šalių sudarytoje Sutartyje nėra nustatytas periodinių įmokų dydis ir periodinių mokėjimų terminai. Apeliacinio teismo vertinimu, Sutarties nuostatų, įpareigojančių UAB „Placitum“ sumokėti visą kainą iki Sutarties 2.2 punkte nustatyto termino, negalima teisiškai kvalifikuoti kaip susitarimą dėl periodinių įmokų dydžio ir periodinių įmokų mokėjimo terminų. Sutarties nuostata, numatanti konkrečią atsiskaitymo už perkamą daiktą datą, laikytina bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga dėl atidėto mokėjimo termino, bet ne susitarimu dėl periodinių įmokų dydžio ir periodinių įmokų mokėjimo terminų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Sutartyje šalims numačius konkrečią atsiskaitymo už perkamą daiktą datą, Sutartis kvalifikuotina bendrąja žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi su atidedamuoju mokėjimo terminu, todėl notaras neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimą remiantis CK 6.414 straipsnio 2 dalimi.
25. Nustatytų aplinkybių ir nurodytų motyvų pagrindu, apeliantų atskirieji skundai atmestini (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).
26. Dėl kitų suinteresuotų asmenų atskirųjų skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes tai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
27. Byloje taip pat kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria teismas sumažino pareiškėjos prašomų priteisti išlaidų, teisėtumo bei pagrįstumo.
28. Pareiškėja UAB „Placitum“ nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartimi dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų sumažinimo iki 328,96 Eur.
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).
30. Iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėja pirmosios instancijos teisme patyrė 2 821,31 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurias sudarė: prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių rengimas; atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nutarties, kuria buvo atsisakyti priimti skundą, rengimas; 2021 m. vasario 12 d. rašytinių paaiškinimų dėl notaro atsiliepime išdėstytų argumentų rengimas; 2021 m. vasario 25 d. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimas; rašytinių paaiškinimų dėl sutarties kvalifikavimo pagal jos turinį. Pareiškėja prašė šias bylinėjimosi išlaidas priteisti iš bylą pralaimėjusių suinteresuotų asmenų. Atskirąjį skundą pareiškėja iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo sumažinti prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, kadangi jos neviršija rekomenduojamų dydžių, yra adekvačios, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, būtinas laiko sąnaudas ir suteiktų teisinių paslaugų kokybę.
31. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kokio dydžio išlaidų atlyginimas priteistinas pareiškėjai iš suinteresuotų asmenų, nustatė, kad nagrinėjamu konkrečiu atveju byla yra nesudėtinga, nereikalaujanti specialiųjų žinių, byloje nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai, bylos apimtis nedidelė. Teismas sprendė, kad nėra tikslinga priteisti atlygį už papildomus rašytinius paaiškinimus, kadangi juose iš esmės buvo atkartotos aplinkybės, kurios jau buvo aptartos pačiame skunde.
32. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmos instancijos teismo nurodytais argumentais, kuriais remiantis pareiškėjos prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti buvo sumažintos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjama byla nėra sudėtinga, byloje nebuvo keliami nauji teisės aiškinimo ar taikymo klausimai, parengti procesiniai dokumentai nėra didelės apimties, byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka. Todėl, remiantis nurodytomis aplinkybėmis šiuo atveju nėra pagrindo atskirojo skundo tenkinti pilna apimtimi ir priteisti pareiškėjos prašomas visas advokato pagalbai patirtas išlaidas, net šioms išlaidoms ir neviršijant maksimalaus už procesinių dokumentų surašymą nustatyto dydžio, kadangi jis būtų neadekvatus bylos ir parengtų procesinių dokumentų sudėtingumui ir dėl to neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai nebuvo atlygintos išlaidos už advokato parengtus rašytinius paaiškinimus, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitiktų pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų padidinimas iki 1 600 Eur (Rekomendacijų 2 punktas, CPK 3 straipsnio 7 punktas).
33. Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pirmos instancijos teismo nutarties dalis dėl pareiškėjos išlaidų, patirtų advokato teisinei pagalbai pirmos instancijos teisme apmokėti, priteisimo keistina, nurodant jog pareiškėjai iš suinteresuotų asmenų priteistinos 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato teisines paslaugas.
34. Pareiškėjos manymu, prie jos patirtų bylinėjimosi išlaidų turėtų būti priskirtos išlaidos, kurias patyrė sumokėdama 38 Eur žyminį mokestį už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pareiškėjos teigimu, tai, kad teismas patenkino skundą, rodo, jog iš esmės pagrindo atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo, kadangi skundas, kaip jau yra paaiškėję, buvo prima facie pagrįstas.
35. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 5 d. nutartimi pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Priešingai, nei nurodo pareiškėja, skundo patenkinimas nepatvirtina prašomų priteisti laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo. Siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos ir realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: tikėtinas ieškinio pagrįstumas; teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Abi šias sąlygas privalo įrodyti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pareiškęs asmuo. Kadangi pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, nėra pagrindo priteisti už prašymo pateikimą teismui pareiškėjos sumokėtą 38 Eur žyminį mokestį. Todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria šios pareiškėjos patirtos išlaidos iš suinteresuotų asmenų nebuvo priteistos, paliktina nepakeista.
Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų
36. Atmetus suinteresuotų asmenų UAB „MoRolda“ bei notaro M. S. atskiruosius skundus, apeliantams nėra atlyginamos jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.
37. Pareiškėja UAB „Placitum“ už atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą patyrė 1 402,09 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios pagrįstos 2021 m. balandžio 33 d. patvirtinimu apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą ir PVM sąskaita faktūra serija Nr. TGSLT2100910. Nurodė, kad egzistuoja pareiškėjos ir notaro interesų priešingumas (pareiškėja prašo pripažinti notaro sprendimą, kuriuo nustatyta priverstinė hipoteka, negaliojančiu, o notaras teigia, kad sprendimas yra teisėtas. Pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos yra nulemtos notaro veiksmų). Todėl bylinėjimosi išlaidas prašo priteisti iš notaro.
38. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 433 straipsnio, reglamentuojančio ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatybes, 6 dalies nuostatą, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos; tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tuo atveju, kai asmens skundas dėl antstolio veiksmų nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, yra akivaizdus antstolio ir skolininko interesų priešingumas, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antstolio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-383-684/2016).
39. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas, pareiškėjos apeliacinės instancijos teisme patirtas 1 402,09 Eur bylinėjimosi išlaidas priteisiant iš notaro M. S. (CPK 93 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a:
Pareiškėjos UAB „Placitum“ atskirąjį skundą patenkinti iš dalies, suinteresuotų asmenų UAB „MoRolda“ bei notaro M. S. atskiruosius skundus atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartį dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti.
Pareiškėjai UAB „Placitum“, į. k. 126375738, priteisti iš suinteresuoto asmens UAB „MoRolda“, į. k. 301402535, 19 Eur žyminio mokesčio ir 800,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Pareiškėjai UAB „Placitum“, į. k. 126375738, priteisti iš suinteresuoto asmens M. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 19 Eur žyminio mokesčio ir 800,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš notaro M. S., a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai UAB „Placitum“, į. k. 126375738, 1 402,09 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Eglė Surgailienė