Civilinė byla Nr. 2A-517/2010

Procesinio sprendimo kategorija 44.8 (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. spalio 25 d.

 Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Algimantui Kolpertui,

atsakovui R. K. ir jo atstovui advokatui Stanislovui Butkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-167-198/2009 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vajalio medienos gaminiai“ ieškinį atsakovams R. K., N. K. dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

Į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovams R. K. , N. K. kreipėsi ieškovas BUAB „Vajalio medienos gaminiai“ ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų ieškovui 23 978,50 Lt žalos atlyginimą, 9 000 Lt administravimo išlaidų, apriboti atsakovo R. K. teisę eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi UAB „Vajalio medienos gaminiai“ iškėlė bankroto bylą. Ieškovas ieškinį grindė LR Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio ketvirtąja dalimi ir nurodė, kad įstatymai reglamentuoja įmonės vadovo ir savininko pareigą, paaiškėjus įmonės nemokumui, nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tuo siekiant apsaugoti kreditorių interesus, nes, paaiškėjus įmonės nemokumui, įmonė paprastai dar turi turto ir gali atsiskaityti su kreditoriais. pasak ieškovo, atsakovai, žinodami, kad įmonė yra nemoki, į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė ir padarė žalą įmonės kreditoriams. Įmonės vadovą, savininką, tapus įmonei nemokiai, įstatymas įpareigoja teikti teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau jeigu įmonės vadovas, savininkas to nepadaro, jo veiksmai yra laikytini neteisėtais, o dėl tokių veiksmų atsiradusi žala turi būti atlyginta įstatymų nustatyta tvarka. Žalos dydžiu ieškovas laiko įmonės kreditorių reikalavimus bendrai 23 978,50 Lt sumai, kurių bankrutuojanti įmonė negali patenkinti dėl to, kad iškėlus bankroto bylą paaiškėjo, jog įmonė neturi savo turto ir negali atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovo teigimu, jeigu įmonės vadovas, savininkas būtų kreipęsis į teismą iš karto, kai paaiškėjo įmonės nemokumas, realiai įmonės turto turėjo užtekti tam, kad būtų atsiskaityta su kreditoriais. Įmonės vadovas buvo atsakovas R. K. , kuris, kaip vienintelis UAB „Vajalio medienos gaminiai“ akcininkas, 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimu nutarė perleisti 1 000 paprastųjų vardinių akcijų dukrai, atsakovei N. K. . Atsakovai 2003 m. rugsėjo 11 d. sudarė akcijų perleidimo sutartį, pagal kurią po akcijų perleidimo vienintele akcininke tapo N. K. . Atsakovė N. K. 2005 m. sausio 24 d. akcijų perleidimo sutartimi 1 000 vienetų paprastųjų vardinių akcijų perleido R. K. . Laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 11 d. iki 2005 m. sausio 24 d. vienintelė UAB „Vajalio medienos gaminiai“ akcininkė buvo atsakovė N. K. , kuri pagal ABĮ, ĮBĮ turėjo pareigą, įmonei esant nemokiai, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau ir ji šios pareigos nevykdė, todėl, ieškovo nuomone, atsirado žala kreditoriams ir atsakovė N. K. turi solidariai atsakyti su R. K. . Ieškovo teigimu, įmonė buvo nemoki nuo 2002 metų, tačiau per laikotarpį nuo 2002 metų iki pat bankroto bylos iškėlimo atsakovai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o įsiskolinimai, tarp jų delspinigiai ir palūkanos, didėjo. Bankrutuojanti įmonė jokio turto neturi, nėra iš ko dengti administravimo metu atsirandančių išlaidų. Ieškinio pateikimo dieną administravimo išlaidos sudarė 9 000 Lt. Dėl atsakovų veiksmų bankrutuojančiai įmonei padaryta žala iš viso sudaro 32 978,50 Lt. Kadangi atsakovas R. K. nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė laiku įmonės dokumentų administratoriui, savo veiksmais trukdo bankroto procedūros vykdymą, ieškovas prašė apriboti atsakovo teisę eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas (ĮBĮ 10 str. 14 p.).

Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš R. K. 23 978,50 Lt žalos atlyginimo ieškovui BUAB „Vajalio medienos gaminiai“ ir 725 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės pajamas. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė ir priteisė iš BUAB „Vajalio medienos gaminiai“ 400 Lt advokato pagalbos išlaidų N. K. .

Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, kad UAB „Vajalio medienos gaminiai“ vadovas ir akcininkas nuo 2003 m. liepos 1 d. buvo atsakovas R. K. . Atsakovas pripažino, kad bendrovė veiklos nevykdė nuo 2003 metų. 2002 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis įmonės turtas sudarė 20 221 Lt, o skolos – 67 746 Lt. Bendrovė jau 2002 metais buvo nemoki, nes skolos žymiai viršijo turtą. Įmonės savininkas R. K. , žinodamas įmonės faktinę padėtį, į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, o savo veiksmais didino įmonės įsiskolinimą. VSDFV Utenos skyriui atsakovas pateikė skolos – 8572,00 Lt grąžinimo grafiką, įsipareigodamas minėtą skolą dalimis sumokėti per laikotarpį nuo 2003 m. spalio 1 d. iki 2004 m. birželio 1 d., tačiau beveik tuo pačiu metu, t.y. 2003 m. rugsėjo 11 d., akcijų perleidimo sutartimi jis perleido visas akcijas atsakovei N. K. , kuri 2005 m. sausio 24 d. akcijų perleidimo sutartimi akcijas vėl perleido R. K. . Įsiskolinimo VSD fondui pagal pateiktą grafiką atsakovas nemokėjo, savo veiksmais tik didino įmonės įsiskolinimą kreditoriams. Šią aplinkybę teismas nustatė liudytojų J. K. , G. V. paaiškinimų, rašytinių įrodymų: paties atsakovo paaiškinimų, prašymų, VSDFV reikalavimų, sprendimų dėl išieškojimo į VSDF biudžetą piniginių sumų ne ginčo tvarka, 2003 m. sausio 21 d. nutarimo Nr.1/03 dėl administracinės baudos R. K. paskyrimo už privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų nesumokėjimą, 2009 m. rugsėjo   13 d. VSDF Valdybos Utenos skyriaus rašto Nr.(9.4)-R3-5554 apie UAB „Vajalio medienos gaminiai“ įsiskolinimo didėjimą laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 14 d. iki 2008 m. rugsėjo 19 d. bei teismų sprendimų, kuriais iš atsakovo BUAB „Vajalio medienos gaminiai“ naudai priteistas žalos atlyginimas, pagrindu. Teismas nurodė, kad žalos dydžiu laikomi kreditorių reikalavimai, kurie, esant įmonei nemokiai nuo 2002 metų, dėl atsakovo R. K. neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kasmet didėjo. Teismas nustatė, kad bendra Panevėžio apygardos teismo nutartimis patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma yra 23 978,50 Lt. Tarp žalos kreditoriams ir įmonės savininko R. K. minėtų veiksmų, teismo teigimu, yra priežastinis ryšys: jei paaiškėjus įmonės nemokumui, atsakovas R. K. būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, kreditorių reikalavimai nebūtų didėję ir su jais būtų galima atsiskaityti iš bendrovės gautų pajamų. Pagal įmonės dokumentus teismas nustatė, kad 2002 metais įmonė gavo 55 442 Lt pajamų, VSDFV Utenos skyriui turėjo sumokėti 11 016 įmokų, tačiau sumokėjo tik 1015 Lt; 2003 metais bendrovė gavo 27 889,48 Lt pajamų, VSDFV Utenos skyriui turėjo sumokėti 12 824 Lt įmokų, tačiau sumokėjo tik 816 Lt. Teismo teigimu, atsakovas elgėsi nerūpestingai, nevykdė teismo nutarties per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dėl bankroto bylos iškėlimo perduoti visus įmonės dokumentus teismo paskirtam administratoriui. Nutartis iškelti bankroto bylą UAB „Vajalio medienos gaminiai“ priimta 2008 m. rugpjūčio 28 d., visus dokumentus įmonės savininkas R. K. perdavė administratoriui tik po Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nutarties priėmimo. Atsakovui nevykdant ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 4 dalies 6, 7 punktuose numatytos pareigos perduoti visą turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo duomenimis bei visus dokumentus, teismas padarė išvadą, kad atsakovo veiksmai buvo ne tik nerūpestingi, nelojalūs, bet ir priešingi bendrovės, jos kreditorių interesams. Teismo teigimu, atsakovas neveikė išimtinai įmonės interesais, nedarė tai, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas įrodė neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Teismo teigimu, ieškovas neprivalo įrodinėti atsakovo kaltės, kuri yra preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), o šios prezumpcijos atsakovas jokiais įrodymais nepaneigė (CPK 178 str., 182 str. 4 p.).

Apeliaciniu skundu atsakovas R. K. prašo Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, panaikinti ir bylą nutraukti.

 Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Teismas bylos iškėlimo metu savo iniciatyva turėjo tikrinti teisės kreiptis į teismą prielaidą. Byloje nėra įrodymų, kad įmonei buvo tinkamai pranešta apie ketinimą kreiptis į teismą. Teismas nepagrįstai iškėlė bankroto bylą ir neįvertino, kad įmonė neturi pakankamai turto teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 str. 3 d. 3 p.), nepasiūlė asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą (ĮBĮ 10 str. 10 d.). Bankroto byla galėjo būti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka.

2. Pirmininkas bankroto bylos iškėlimo eigoje ir šioje byloje netinkamai atsakovui išaiškino procesines teises ir pareigas. Atsakovas be atstovo pagalbos nesugebėjo tinkamai ginti savo teisių, tad posėdžio pirmininkas privalėjo pasiūlyti atsakovui pasirūpinti, kad jam būtų atstovaujama procese (CPK 161 str. 1 d.).

3. Teismo išvados nėra pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma. Teismas nepagrįstai nurodė, kad įmonės savininkas R. K. , žinodamas įmonės faktinę padėtį, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas įmonės savininku ir direktoriumi tapo tik 2003 m. liepos 1 d. Atsakovas įmonę įsigijo jau su skolomis, tad teismas įsiskolinimų kaltę nepagrįstai perkelia direktoriui. Teismas, vertindamas įmonės balansus, neatsižvelgė į tai, kad vadovaujant atsakovui, 2003 m. gruodžio 31 d. įmonės skolos sumažėjo iki 22 294 Lt.

4. Teismas netinkamai įvertino ir netinkamai ištyrė surinktus įrodymus bei dėl jų įvertinimo nepateikė teisinių argumentų. Teismas nenurodė, dėl ko įmonė tapo nemoki ir kas tai įtakojo: atsakovo neteisėta ir tyčinė ūkinė veikla, ar verslo nesėkmė. Byloje nėra pateikta įmonės kreditorinių ir debitorinių mokėjimų analizė ir verslo sutartys laikotarpiu nuo 2002 iki   2008 m., kurios akivaizdžiai patvirtintų atsakovo padarytą finansinę žalą įmonei. Teismas, vertindamas tik įmonės balansų duomenis, nepanaudojo visų įstatymuose numatytų procesinių priemonių įmonės turtinei - finansinei būklei nustatyti. Teismas privalėjo siekti visiško arba beveik visiško įsitikinimo, kad tam tikros bylos aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str., 183 str. 3 d., 235 str.).

5. Pareiga įrodyti turtinę žalą dėl tariamo pažeidimo tenka pareiškėjui. Būtent šis privalo pateikti dokumentus, įrodančius ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ar vertę. Šie atvejai taikomi, sudarant arba vykdant sandorį, o dėl žalos sprendžiama pagal tai, kokia ir kokiomis sąnaudomis buvo numatyta gauti nauda ir kiek tai buvo pagrįsta. Jeigu būtų nustatyta, kad dėl sutarčių sudarymo už grynuosius pinigus įgytas bevertis turtas ar vėliau turtas tapo bevertis, tai būtų pagrindas išvadai, kad bendrovės vadovo veiksmai yra neteisėti - pažeidžiantys jo teisinę pareigą veikti bendrovės naudai. CK 2.87 straipsnyje, ABĮ 19 straipsnyje ir kituose įstatymuose nustatytų pareigų pažeidimas, kaip pagrindas turtinei atsakomybei atsirasti, konstatuojamas tada, kai dėl pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo padaryta žala (LAT 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis    civ. b. Nr. 3K-3-428/2008). Pasak apelianto, nėra priežastinio ryšio tarp tariamo pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo ir dabartinio ieškovo negalimumo atsiskaityti su kreditoriais, be to, byloje nėra įrodymų, kokiais laikotarpiais susidarė įmonės skolos.

6. Ieškinys grindžiamas ĮBĮ 8 straipsnio ketvirtąja dalimi, įsigaliojusia 2008 m. liepos 1 d. Nuostata negali būti taikoma atsakovui už 2002-2008 m. (iki bankroto iškėlimo momento) laikotarpį, nes įstatymas atgal negalioja.

 Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad nutartis iškelti bankroto bylą yra įsiteisėjusi. Atsakovas nenurodo argumentų, įrodymų, sudarančių pagrindą naikinti teismo sprendimą. Į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi kreiptis įmonės akcininkas, vadovas (1992 m. rugsėjo 15 d. redakcijos ĮBĮ 3 str. 4 d., 2001 m. kovo 20 d. redakcijos ĮBĮ 8 str. 1 p.). Žalos dydžiu laikomi kreditorių reikalavimai, kurių bankrutuojanti įmonė negali patenkinti dėl to, kad, iškėlus bankroto bylą, paaiškėja, jog įmonė neturi savo turto ir negali atsiskaityti su kreditoriais. Nepatenkintų reikalavimų suma sudaro 23 978,50 Lt.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą atsakovė N. K. prašo patenkinti apeliacinį skundą: skundžiamą Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį panaikinti ir bylą nutraukti. Atsiliepime teigia, kad teismas nenustatė, kodėl įmonė tapo nemoki. Ieškovas neįrodė dėl tariamo pažeidimo atsiradusios turtinės žalos, jos dydžio.

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Atsakovas R. K. apeliaciniame skunde teigia, kad ĮBĮ 8 straipsnio ketvirtosios dalies nuostata jam už laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, t.y. 2002 m.-2008 m., negali būti taikoma, nes įstatymas atgal negalioja.

CK 6.263 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatą, įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, CK 6.263 straipsnio 1 dalis įtvirtina vadinamąją generalinio delikto sistemą, kuri reiškia, jog neteisėtu elgesiu, sukeliančiu civilinę atsakomybę, laikytinas bet koks žalos padarymas, jei jis atitinkamomis sąlygomis negali būti pateisinamas. Tuo tarpu ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis detaliau apibrėžia asmenis, kuriems suteikiama reikalavimo teisė, asmenis, kurie atsakingi už žalą, ir žalos pobūdį.

Iš tiesų, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 2, 3, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 131, 18, 20, 21, 22, 23, 29, 30, 31, 32, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo priedu įstatymas buvo priimtas 2008 m. gegužės 22 d. ir įsigaliojo 2008 m. liepos 1 d., o ginčijami teisiniai santykiai prasidėjo ir žala atsirado 2002 metais. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis ginčijamų teisinių santykių metu galiojo tik paskutinius 2 mėnesius, kai žala augo nežymiai. Pagrindinė žalos dalis atsirado iki 2008 m. vidurio, kai galiojo bendroji norma - CK 6.263 straipsnio 1 dalis. Tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė CK 6.263 straipsnio 1 dalį. Nors pirmosios instancijos teismas, sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodydamas, kuo pasireiškė atsakovo neveikimo neteisėtumas, taip pat rėmėsi ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, kai kuriomis Akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis, tačiau deliktinę atsakomybę buvusiam administracijos vadovui vis dėlto kildino iš bendrųjų normų, t.y. CK 6.246, 6.248, 6.263 straipsnių.

Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokiais laikotarpiais susidarė įmonės skolos, dėl kokios priežasties įmonė tapo nemoki ir kas tai įtakojo, kad nėra duomenų, patvirtinančių įmonei atsakovo padarytą finansinę žalą, kurią turi įrodyti ieškovas, kad nėra priežastinio ryšio tarp tariamo pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo ir dabartinio ieškovo negalimumo atsiskaityti su kreditoriais.

Atsižvelgiant į tai, kad žalos dydžiu yra laikomi kreditoriniai reikalavimai, kurie dėl atsakovo neveikimo negali būti patenkinami iš įmonės turto, nėra būtina nustatyti, kokiais laikotarpiais susidarė įmonės skolos ir tikslų skolos dydį.

Šioje byloje pareikšto ieškinio pagrindas yra ne aplinkybės, susijusios su bendrovės veiklos sunkumais ir jos įsipareigojimų nevykdymu, bet aplinkybės, susijusios su konkrečiais atsakovo, kaip bendrovės administracijos vadovo, taigi ir valdymo organo, veiksmais: pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai, nevykdymu. Būtent šiuos atsakovo veiksmus pirmosios instancijos teismas pripažino neteisėtais ir sukėlusiais ieškovo bendrovei bei jos kreditoriams žalą. Todėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad teismas nesiaiškino priežasčių, kodėl įmonė tapo nemoki, reikšmės šiai bylai neturi.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis nustatė, o atsakovas neginčijo aplinkybės, kad įmonė laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2008 m. turėjo įsiskolinimų, kurie didėjo. Aplinkybės, kad atsakovas įsigijo įmonę, turinčią skolų, kad jis buvo pardavęs akcijas, jas vėliau vėl įsigijo, nepaneigia jo, kaip vadovo, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, kuri turėjo ilgalaikių finansinių sunkumų.

Nagrinėjamu atveju atsakovo, kaip buvusio bendrovės valdymo organo - administracijos vadovo - kaltė dėl jo veiksmais padarytos žalos yra preziumuojama: atsakovas, dėl kurio veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jo kaltės nėra (CK 6.248 str. 1 d.). Atsakovas šioje byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, tad nėra pagrindo jį atleisti jį nuo atsakomybės už neveikimu padarytą žalą.

Pasak atsakovo, byloje nėra įrodymų, kad įmonei buvo tinkamai pranešta apie ketinimą kreiptis į teismą, kad bankroto byla galėjo būti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka.

Panevėžio apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi iškėlė UAB „Vajalio medienos gaminiai“ bankroto bylą (b.l. 5-6). Ši nutartis yra įsiteisėjusi. Atsižvelgiant į tai, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra susijęs su bankroto byloje priimtų nutarčių teisėtumu ir pagrįstumu, apelianto nurodyta aplinkybė dėl bankroto bylos UAB „Vajalio medienos gaminiai“ iškėlimo pagrįstumo negali turėti reikšmės šioje byloje. Be to, pagal teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, Panevėžio apygardos teismas, 2008 m. lapkričio 28 d. nutartyje nurodęs, kad įmonė neturi turto ir nėra lėšų administravimo išlaidoms padengti, nutarė bankrutuojančiai uždarai akcinei bendrovei „Vajalio medienos gaminiai“ taikyti supaprastintą bankroto procesą ir pavesti administratoriui atlikti veiksmus, numatytus ĮBĮ 13-1 str. 2 d. 1 d. Apeliantui ši aplinkybė turėjo būti žinoma.

Apeliantas teigia, kad jam buvo netinkamai išaiškintos procesinės teisės ir pareigos, kad jis be atstovo pagalbos nesugebėjo tinkamai ginti savo teisių, tad posėdžio pirmininkas privalėjo pasiūlyti jam pasirūpinti, kad būtų atstovaujamas procese (CPK 161 str. 1 d.).

Tačiau atsižvelgiant į tai, kad CPK 161 straipsnis numato teismo teisę, bet ne pareigą pasiūlyti asmeniui pasirūpinti, kad jam būtų atstovaujama procese, kad asmuo bylą teisme gali vesti pats arba per atstovą (CPK 51 str. 1 d.), taip pat į tai, kad atsakovas pateikė teismui kvalifikuotai parašytą atsiliepimą (b.l. 66-68), kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas neprašė teismo atidėti teismo posėdžio dėl tos priežasties, kad jam yra reikalingas advokatas ar advokato padėjėjas, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovo procesinės teisės buvo pažeistos, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovo interesams atstovavo advokatas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas ir bylą iš esmės išsprendė teisingai.

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš jo priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 96 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. K. 5,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.

 

 

Teisėjai                                                                                    Algirdas Gailiūnas

 

Konstantinas Gurinas

 

Donatas Šernas