Administracinė byla Nr. I-40-484/2012
Proceso Nr. 3-61-3-00142-2010-3
Procesinio sprendimo kategorija 16.5
(S)
S P R E N D I MA S
Lietuvos Respublikos vardu
2012 m. sausio 23 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, sekretoriaujant Vidai Verikienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos).
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėjas R. B. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo jo naudai solidariai iš atsakovų priteisti 385,06 Lt darbo užmokesčio nepriemoką (b.l.1-4).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) Patrulių rinktinės Raitojoje kuopoje. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą bei nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kad bendras dydis negali viršyti 70 proc. pareiginės algos, išliko. Taikant šį reguliavimą, pareiškėjui nuo 2007-03-01 iki 2008-12-31 nebuvo išmokėta 385,06 Lt priemokų ir priedų. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>, konstituciniam teisinės valstybės principui“.
Pareiškėjo teigimu, šiame ginče galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Pagal Konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią vykdo Seimas, taigi, neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais, o taikant Civilinio kodekso 2.81 straipsnio 1 dalį, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Seimas, kaip valstybės institucija, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisės į darbo užmokestį. Dėl valstybės veiksmų pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, tai reiškia, kad neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolių, kurių dydis lygus jo negautoms pajamoms. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos valstybei taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, todėl abu atsakovai, pareiškėjo manymu, turėtų atsakyti solidariai. Atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija nėra aiški, pareiškėjas prašo priteisti prašomas sumas iš tinkamo atsakovo.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Vilniaus AVPK) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 24-26, 36-37). Paaiškino, kad Vilniaus AVPK yra netinkamas valstybės atstovas šioje byloje. Pažymėjo, kad pareiškėjas žalą sieja su Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, šį aktą priėmė Seimas, o 2009-12-11 nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino šią įstatymo nuostatą prieštaraujančia Konstitucijai. Vilniaus AVPK nėra įgaliotas atstovauti Lietuvos valstybę dėl Seimo priimtų įstatymų teisėtumo bei iš jų galimai kylančios žalos pareiškėjui. Pažymėtina, kad šioje byloje nesutampa Vilniaus AVPK ir kito atsakovo Lietuvos valstybės interesai, todėl Vilniaus AVPK negali atstovauti Lietuvos valstybei. Tai, kad tokio pobūdžio bylose Lietuvos valstybės atstovu turi būti Vyriausybė ar jos įgaliotas asmuo patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-23 nutartis adm. byloje Nr. A756-1285/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-21 nutartis civ. byloje Nr. 3K-P-187/2007.
Teigia, kad Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomu teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Vilniaus AVPK nepažeidė minėtų teisės aktų, taikydamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsižvelgiant į tai, nėra CK 6.271 str. nustatytų civilinės atsakomybės pagrindų.
Be to, atkreipė dėmesį į tai, jog valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime nurodė, kad nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Sprendimas, kuris buvo priimtas vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas, ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7).
Vilniaus AVPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Policijos departamentas 2010-01-07 raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad „tol, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų“, todėl minėtų išmokų priteisimo atveju policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas. Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 str., 70 proc. ribojimo atveju lėšos būtų sugrąžintos į biudžetą, todėl mano, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus AVPK, turėtų išspręsti klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus.
Vilniaus AVPK pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl neišmokėta dalis turi būti priteista tik iš Lietuvos valstybės, tokia pozicija išreikšta ir LVAT 2010-01-19 nutartyje adm. byloje Nr. A-143-61-10. Vilniaus AVPK, būdamas asignavimų valdytojas, įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso Vyriausybės kompetencijai, todėl atsakovo nuomone, vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pažymėjo, kad Vilniaus AVPK sutinka su pareiškėjo reikalaujama priteisti suma.
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 20-21, 45-46). Paaiškino, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai nukreipiama tik į ateitį (LVAT 2003-06-27 nutartis adm. byloje Nr. A5-264/2003). Todėl pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka gali būti priteista tik tuo atveju, jeigu atsakovas, mokėdamas darbo užmokestį, ir toliau taikytų nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 proc. pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, šios nuostatos yra teisėtos ir todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus AVPK neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Taip pat, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, nėra ir CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų.
Bylos proceso šalys į teismo posėdį neatvyko. Apie posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo
Nustatyta, kad pareiškėjas 2007-2008 metais dirbo Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės Raitojoje kuopoje (b. l. 58-59).
Vilniaus AVPK suvestinių atsiskaitymo lapelių duomenimis nustatyta, kad Vilniaus AVPK dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą laikotarpiu nuo 2007 metų kovo mėnesio iki 2008 metų rugsėjo mėnesio pareiškėjui neišmokėjo dalies darbo užmokesčio (b. l. 29-30, 31-32).
Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos.
VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau-tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 261, 431, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo, priimto 2008-12-09, 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Pareiškėjas kelia ginčą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto darbo užmokesčio priedų ir priemokų dydžio ribojimo, dėl kurio jis negavo viso jam priklausančio darbo užmokesčio už darbą nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2008 metų gruodžio 31 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Taip pat konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.
Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas į tarnybą priimtas Vilniaus AVPK viršininko įsakymu. Vilniaus AVPK, kaip darbdaviui, kilo pareiga teisingai apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokestį pareiškėjui už jo atliktą darbą. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo motyvais, Vilniaus AVPK įstaigos darbą privalėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tačiau nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam 2007-2008 metais nebuvo sumokėtas visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis.
Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas.
Pagal Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas).
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.
Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis tai laiko tarpas per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (žr. LVAT 2011-11-14 nutartį a.b. Nr. A575-1839/2011).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio, susidariusio laikotarpiu nuo 2007 metų kovo mėnesio iki 2008 metų gruodžio mėnesio dėl priedų ir priemokų sumai taikomo70 procentų pareiginės algos ribojimo. Nustatyta, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010-01-25, t. y. nepraleisdamas valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytino Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino, todėl turi teisę į dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymo neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2010 m. sausio mėn.
Vilniaus AVPK suvestinių atsiskaitymų lapelių duomenimis nustatyta, kad atsakovas dėl priedų ir priemokų sumai taikyto pareiginės algos ribojimo už darbą 2007 m. kovo mėn. pareiškėjui neišmokėjo 41,32 Lt, balandžio mėn. – 162,55 Lt, birželio mėn. – 8,18 Lt, rugpjūčio mėn. 11,47 Lt, rugsėjo mėn. 75,60 Lt; 2008 metų kovo mėn. - 8,99 Lt, rugsėjo mėn.- 76,95 Lt (b. l. 29-30, 31-32). Iš viso pareiškėjui už nurodytą laikotarpį neišmokėta 385,06 Lt. Ginčo dėl pateiktuose atlyginimų suvestiniuose lapeliuose užfiksuotų duomenų nėra. Būtent ši suma ir priteistina pareiškėjui iš Vilniaus AVPK.
Kaip jau buvo minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis prašo solidariai priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą. Lietuvos valstybė neturėjo pareigos laikotarpiu nuo 2007-03-01 ir 2008-12-31 pareiškėjui priskaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Dėl atsakovo Vilniaus AVPK teiginio, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio priteisimo iš Vilniaus AVPK, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus pažymėtina, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje pareiškė reikalavimą dėl negautos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Tokio reikalavimo dalykas yra konkrečių piniginių sumų priteisimas iš subjekto (institucijos), nesumokėjusio darbo užmokesčio. Reikalavimo įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti asignavimus darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, pareiškėjas nereiškia. Todėl asignavimų valdytojo ir Lietuvos valstybės santykiai dėl biudžeto lėšų skyrimo šioje byloje nenagrinėjami.
Dėl deliktinės atsakomybės taikymo
Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį būtinoji darbo užmokesčio nepriemokos pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, o pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika - jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymėtina, jog Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, dėl ko pareiškėjui 2007-2008 metais buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjui priklausantis darbo užmokestis buvo ribojamas įstatymo nuostatomis. Kadangi Vilniaus AVPK veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl Lietuvos valstybės atsakomybė šiuo atveju neatsiranda.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais,
n u s p r e n d ė:
R. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato R. B. naudai 385,06 (tris šimtus aštuoniasdešimt penkis litus, 6 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Ina Kirkutienė