Administracinė byla Nr. eA-1900-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00658-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S) 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotasis asmuo ? uždaroji akcinė bendrovė ,,Mostrus“) dėl sprendimo panaikinimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas E. B. (E. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 23S51544, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas), ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. liepos 31 d., nes: duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; nutraukta su pareiškėju sudaryta darbo sutartis.

3.       Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2023 m. birželio 20 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą Nr. 23S115536 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau ? ir UAB) „Mostrus“ (toliau – ir Bendrovė, darbdavys) pagrindu. Migracijos departamentas 2024 m. vasario 13 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, nustatęs, kad pareiškėjui nei vieną mėnesį nebuvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1 160 Eur, su pareiškėju darbo sutartis nutraukta, o pareiškėjas nuo 2023 m. rugpjūčio 29 d. vykdo individualią keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.

4.       Pareiškėjas teigė, kad jis ketino dirbti Bendrovėje betonuotoju ir nuo 2023 m. rugpjūčio 25 d. iki 2024 m. sausio 2 d. dirbo šioje Bendrovėje pagal darbo sutartį. Pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, sąžiningai nurodė, kad ketina dirbti betonuotoju Bendrovėje ir gauti už darbą reguliarias pajamas bei pagrįstai tikėjosi, kad darbdavys, pateikęs Migracijos departamentui įsipareigojimą įdarbinti jį ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui ir mokėti jam 1 160 Eur darbo užmokestį, laikysis savo įsipareigojimų. Paaiškėjus aplinkybei, jog Bendrovė neįstengia suteikti pareiškėjui pakankamai darbo ir mokėti pažadėtą darbo užmokestį, pareiškėjas tam, kad turėtų pakankamai lėšų pragyvenimui, 2023 m. rugpjūčio 29 d. papildomai pradėjo vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą, kurią vykdo iki šiol. 

5.       Pareiškėjas pažymėjo, kad jis niekaip negalėjo numatyti, jog darbdavys nevykdys savo įsipareigojimo ir nemokės jam pažadėto darbo užmokesčio. Pareiškėjas dėjo ir deda visas pastangas tam, kad turėtų pakankamas pragyvenimo lėšas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui, kaip užsieniečiui, nepakankamai žinančiam valstybinę kalbą, pakeisti darbą ir darbdavį yra nelengva. Pareiškėjas teigė sugaišęs nemažai laiko ir išleidęs nemažai piniginių lėšų leidimo laikinai gyventi gavimo procedūroje ir nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos jis aktyviai bando integruotis į Lietuvos darbo rinką.

6.       Pareiškėjas nurodė, kad tik gavęs Migracijos departamento Sprendimą jis sužinojo, jog su juo yra nutraukta darbo sutartis. Jokių perspėjimų ar pranešimų apie numatomą darbo santykių nutraukimą jis iš Bendrovės nebuvo gavęs. Pareiškėjas šiuo metu ieško kito darbdavio ir darbo pagal darbo sutartį, todėl mano, jog Migracijos departamentas turėjo jam suteikti galimybę pateikti paaiškinimus ir nustatyti protingą terminą surasti naują darbdavį. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepakankamai su juo bendradarbiavo, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą neatskleidė jam gautos informacijos, nesuteikė galimybės paaiškinti situaciją, todėl pažeidė gero administravimo principą. Pasak pareiškėjo, atsakovo Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir proporcingumo principo.

7.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. 

8.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo pateiktas tuo pagrindu, jog jis ketino dirbti Bendrovėje betonuotoju. Bendrovės tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo buvo nurodyta, kad Bendrovė darbo sutarties laikotarpiu įsipareigoja pareiškėjui mokėti 1 160 Eur mėnesinį darbo užmokestį, o prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodyta, kad pareiškėjo pragyvenimo lėšos ? 1 160 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais.

9.       Atsakovas paaiškino, kad jis, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje esančius duomenis nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2023 m. rugpjūčio 25 d. iki 2024 m. sausio 2 d., nei vieną mėnesį negavo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodyto mėnesinio darbo užmokesčio – 1 160 Eur. Nei iš pareiškėjo, nei iš Bendrovės Migracijos departamentas negavo duomenų, kad pareiškėjas Bendrovėje dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas tarpininkavimo rašte. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje; su juo buvo nutraukta darbo sutartis.

10.       Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde neneigė, jog jam nebuvo mokamas 1 160 Eur mėnesinis atlyginimas ir kad jis buvo atleistas iš Bendrovėje eitų pareigų, todėl buvo nustatyti imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, įtvirtinti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose. Atsakovas pabrėžė, kad užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi, jei jie nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų.

11.       Atsakovas teigė, kad teisės aktai ir teismų praktika nenustato Migracijos departamentui pareigos, priimant ginčijamą Sprendimą, įspėti pareiškėją, prašyti pateikti paaiškinimus, suteikti protingą terminą įsidarbinti pas kitą darbdavį. Be to, pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo pareiškėjo įsidarbinimo Bendrovėje pradžios (2023 m. rugpjūčio 25 d.) iki 2024 m. vasario 2 d. pareiškėjas (dėl nemokamo 1 160 Eur mėnesinio atlyginimo ir nepakankamų pragyvenimo lėšų) nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, todėl nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos.

12.       Atsakovo nuomone, ginčijamas Sprendimas nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ir nediskriminavimo principų. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

II.

13.       Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. gegužės 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo E. B. skundą.

14.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis ketino dirbti Bendrovėje betonuotoju (profesija, įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą, ir nėra reikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog: Bendrovė įsipareigojo pareiškėjui mokėti 1 160 Eur darbo užmokestį; Sodros duomenimis, pareiškėjui už 2023 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 204,55 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėn. ? 428,57 Eur, už 2023 m. spalio mėn. – 450 Eur, 2023 m. lapkričio mėn. – 450 Eur, už 2023 m. gruodžio mėn. – 426,32 Eur, už 2024 m. sausio mėn. – 47,98 Eur; pareiškėjas nuo 2023 m. rugpjūčio 29 d. vykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.

15.       Teismas, įvertinęs oficialius Sodros duomenis ir nustatęs, jog pareiškėjas nuo 2023 m. rugpjūčio mėnesio iki 2024 m. sausio mėnesio negavo tarpininkavimo rašte nustatyto darbo užmokesčio (1 160 Eur), darė išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą vertinto, jog pareiškėjas neturi pakankamai pajamų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje.

16.       Teismas atkreipė dėmesį, kad vien tai, jog pareiškėjui darbo užmokestis nebuvo mokamas ne dėl nuo jo valios priklausančių aplinkybių, nereiškia, kad jis atitinka Įstatymo reikalavimus, nustatytus leidimui laikinai gyventi gauti. Tuo atveju, jei pareiškėjas nebedirbo Bendrovėje, ar jo gaunamas darbo užmokestis neatitiko tarpininkavimo rašte numatyto darbo užmokesčio, pareiškėjas turėjo teisę ir pareigą, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, informuoti apie tai Migracijos departamentą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas turi pareigą atitikti Įstatymo reikalavimus, pagal kuriuos jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į tai, kad, vadovaujantis oficialiais duomenimis, pareiškėjas negavo darbo užmokesčio, numatyto tarpininkavimo rašte, todėl neturi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje, su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartį, teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, todėl Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. 

17.       Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Migracijos departamentas jam nesuteikė galimybės pateikti paaiškinimus, teismas pažymėjo, jog nei Įstatyme, nei Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), nėra numatyta pareiga, prieš priimant sprendimą, atlikti papildomą pareiškėjo apklausą. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas priimtas, vadovaujantis Sodros duomenimis, licencijų informacinės sistemos duomenimis, vertinant pareiškėjo ekonominius ir šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika. Teismas vertino, kad atsakovas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, atliko išsamų situacijos vertinimą ir neturėjo pareigos papildomai apklausti pareiškėją.

18.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ įtvirtintų reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui, gero administravimo ir proporcingumo principų, taip pat prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams, teismas nurodė, jog Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą. Atsakovas taip pat atliko vertinimą dėl pareiškėjo turimų ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir nustatė, kad pareiškėjui nebuvo išduota Šengeno ar nacionalinė viza, anksčiau nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, taip pat atsakovas nenustatė pareiškėjo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teismas darė išvadą, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Teismo vertinimu, šiuo atveju nebuvo pažeisti gero administravimo ir proporcingumo principai, Sprendimas neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams, todėl teismas Sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo skundas atmetė.

III.

19.       Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 14 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. 

20.       Pareiškėjas teigia, kad teismas pažeidė jo teisę būti išklausytam, taip pat šalių lygiateisiškumo prieš įstatymą ir teismą, bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo ir žodiškumo principus, nes bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nors pareiškėjas 2024 m. gegužės 9 d. buvo pateikę prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

21.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo formaliai ir paviršutiniškai, neįsigilinęs į jo individualią situaciją. Teismas neatsižvelgė į tai, kad būtent darbo specifika Bendrovėje lėmė aplinkybes, jog pareiškėjas betonuotoju dirbo pagal jam pavedamas užduotis ir darbus, kuriems jis pats negalėjo daryti įtakos, t. y. Bendrovė pagal jos poreikius pavesdavo pareiškėjui atlikti betonavimo darbus. Pareiškėjas tik gavęs ginčijamą Sprendimą sužinojo, jog su juo Bendrovė nutraukė darbo sutartį. Pareiškėjas nežinojo ir negalėjo numatyti, kad darbdavys jam mokės mažesnį nei darbo sutartyje nurodytą ir sulygtą darbo užmokestį, nei tai, kad Bendrovė nesugebės aprūpinti jo pakankamu darbo krūviu, nesilaikys darbo sutarties sąlygų ir vienašališkai, net neįspėjusi pareiškėjo, nutrauks su juo darbo sutartį. Pareiškėjo teigimu, teismas šių aplinkybių nevertino.

22.       Pareiškėjas akcentuoja, kad jo santykis su Lietuvos Respublika yra ilgalaikis. Pareiškėjas šiuo metu vykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą ir tam turi išduotą licenciją, o kiekvieną mėnesį gaunamas darbo užmokestis sudaro apie 2000?3000 Eur, t. y. daugiau nei nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis.

23.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį į teismų praktiką, pagal kurią net ir esant neatitikimui Įstatyme keliamiems reikalavimams leidimas gyventi neprivalo būti automatiškai naikinamas, jeigu šis neatitikimas atsirado ne dėl užsieniečio kaltės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2394-552/2020). 

24.       Pareiškėjo teigimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitus principus. Tiek atsakovas, tiek teismas, priimdami sprendimus, tik formaliai įvertino situaciją, neanalizavo kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių ar dokumentų, todėl padarė nepagristas išvadas. Pasak pareiškėjo, atsakovas apsiribojo pareiškėjui nepalankiais duomenimis iš Sodros informacinės sistemos ir neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką. Atsakovo atliktas patikrinimas nebuvo išsamus, padarytos išvados nepagrįstos surinktų įrodymų visuma, neteisingai aiškinamos ir taikomos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.

25.       Pareiškėjas mano, kad teismas itin paviršutiniškai išnagrinėjo bylą, iš esmės pritardamas atsakovo pozicijai, tačiau neatlikęs jokio objektyvaus visų faktinių aplinkybių ištyrimo ir padarydamas ydingas bei kritiškai vertintinas išvadas.

Teisėjų kolegija        

k o n s t a t u o j a:

IV.

26.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. 23S51544, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, pagrįstumo ir teisėtumo. 

27.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Bendrovė nemoka pareiškėjui tarpininkavimo rašte nurodyto 1 160 Eur dydžio darbo užmokesčio, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, Bendrovė su pareiškėju nutraukė darbo sutartį, pareiškėjas yra įsiregistravęs individualios veiklos vykdytoju ir jam išduotas leidimas vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą, skundžiamu sprendimu sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, esant nustatytiems imperatyviems leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams.

28.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai ir paviršutiniškai, neįsigilinęs į jo individualią situaciją, neįvertinęs darbo Bendrovėje specifikos, neatsižvelgdamas į darbdavio nesąžiningą elgesį nesuteikiant pareiškėjui darbo ir nemokant sulygto dydžio darbo užmokesčio. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pažeidė jo teisę būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo prieš įstatymą ir teismą, bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo ir žodiškumo principus, nes bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nors pareiškėjas buvo pateikęs prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamentas taip pat pažeidė jo teises, nes ginčijamą Sprendimą priėmė prieš tai pareiškėjo neapklausęs ir nesudaręs jam galimybių teikti paaiškinimus.

29.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30.       Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jo teisės būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo prieš įstatymą ir teismą, bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo ir žodiškumo principų pažeidimais, pažymi, kad ABTĮ 78 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir esant nepasikeitusiai teisėjų sudėčiai. Jeigu atidėjus bylos nagrinėjimą proceso metu bent vienas iš teisėjų pakeičiamas, byla turi būti nagrinėjama nuo pat pradžios, išskyrus atvejus, kai proceso dalyviai neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus ji buvo atidėta. Jeigu byla nagrinėjama nuo pat pradžios, teisme apklausti liudytojai iš naujo į posėdį paprastai nešaukiami. Ši bendroji taisyklė nėra absoliuti, nes, nustačius atitinkamas procesines prielaidas, byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. ABTĮ 78 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai pareiškėjas skunde (prašyme, pareiškime) prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kitos proceso šalys per teismo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo. Šioje dalyje nurodytu atveju žodinis bylos nagrinėjimas rengiamas, jeigu bet kuri proceso šalis pareiškia motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka arba teismas nusprendžia, kad toks nagrinėjimas yra būtinas. Šioje dalyje nurodyti klausimai išsprendžiami teismo nutartimi.

31.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde nurodė neprieštaraujantis, jog byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (b. l. 7). Sutikimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka išreiškė ir atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 28). Pirmosios instancijos teismas 2024 m. kovo 18 d. nutartimi baigė pasiruošimą bylos nagrinėjimui, pasiūlė teismo pirmininkui skirti bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2024 m. gegužės 14 d. 9.00 val. (b. l. 47). Teismo pirmininko pavaduotoja 2024 m. kovo 27 d. nutartimi paskyrė administracinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2024 m. gegužės 14 d. 9.00 val. (b. l. 48). Pareiškėjas 2024 m. gegužės 9 d. pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydamas, jog pageidauja teikti žodinius paaiškinimus teismo posėdžio metu (b. l. 53). Teismas 2024 m. gegužės 9 d. raštu nurodė netenkinantis pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes byla, pareiškėjui neprieštaravus, jau buvo paskirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Be to, 2024 m. gegužės 14 d. 9.15 val. yra paskirta kita administracinė byla, kuri bus nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl pareiškėjui ir jo atstovui pasiūlyta visus norimus paaiškinimus ir įrodymus pateikti rašytine forma iki teismo posėdžio pradžios (b. l. 54).

32.       Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamo proceso principas reikalauja, jog teismo sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars (tebūnie išklausyta ir antroji pusė)). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra pažymėjęs, kad proceso šalių lygybės principas, esantis sudėtine platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalimi, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Kress prieš Prancūziją). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą Švenčionienė prieš Lietuvą). Be to, siekiant užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, būtina šalis tinkamai informuoti apie procesą ir taip suteikti galimybę pasisakyti dėl pateiktų argumentų (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą Švenčionienė prieš Lietuvą).

33.       EŽTT yra išaiškinęs, kad teisė į teisingą teismą, kaip tai nurodyta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, reiškia teisę į žodinį bylos nagrinėjimą. Tiesa, ši taisyklė nėra absoliuti ir turi išimčių. Be žodinio teisminio bylos nagrinėjimo galima apsieiti, kai tokios teisės nedviprasmiškai atsisakoma ir nėra viešojo intereso klausimų, kurie lemtų žodinio nagrinėjimo privalomumą. Toks atsisakymas gali būti tiek tiesioginis, tiek numanomas (žr., pvz., EŽTT 1990 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Håkansson ir Sturesson prieš Švediją; 1993 m. birželio 24 d. sprendimą byloje Schuler-Zgraggen prieš Šveicariją; 2012 m. birželio 5 d. sprendimą byloje Keskinen ir Veljekset Keskinen Oy prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 34721/09)). EŽTT, vertindamas teisę į žodinį bylos nagrinėjimą, yra pažymėjęs, kad teisminiuose procesuose pirmosios instancijos teisme, kuris yra vienintelė instancija ginčui išspręsti, reikalavimas „viešumo sąlygomis“, kaip tai numatyta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, reiškia teisę į „žodinį nagrinėjimą“, jei nėra išimtinių aplinkybių, pateisinančių „žodinio nagrinėjimo“ nebuvimą. Tokios išimtinės aplinkybės priklauso nuo keliamo klausimo prigimties, bet ne nuo tokių situacijų dažnumo (žr., pvz., EŽTT 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą byloje Eriksson prieš Švediją (pareiškimo Nr. 60437/08)). Jei buvo surengtas žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, tokio nagrinėjimo nebuvimas apeliacinės ar kasacinės instancijų teisminiuose procesuose gali būti pateisinamas, atsižvelgiant į specifinį tokių procesų pobūdį, todėl darytina išvada, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta norma (teisę būti išklausytam) apima teisę teisminiame procese būti išklausytam bent vieną kartą (žr., pvz., EŽTT 2012 m. birželio 5 d. sprendimą byloje Keskinen ir Veljekset Keskinen Oy prieš Suomiją). Bet ir šiuo atveju gali būti išimčių, pavyzdžiui tada, kai nekyla jokių fakto ar teisės klausimų, į kuriuos nebūtų galima atsakyti, remiantis byloje esančiais duomenimis, tarp jų ir šalių rašytiniais paaiškinimais (žr., pvz., EŽTT 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimus bylose Döry prieš Švediją, Lundevall prieš Švediją ir Salomonsson prieš Švediją; 1994 m. vasario 23 d. sprendimą byloje Fredin prieš Švediją; 1995 m. balandžio 26 d. sprendimą byloje Fischer prieš Austriją; 2006 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Elo prieš Suomiją).

34.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuri mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina ir nagrinėjamoje byloje, taip pat ne kartą pabrėžta, kad: teisės būti išklausytam, žodinio proceso, tinkamo pranešimo ir kitų proceso principų nesilaikymas gali lemti ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-709-442/2018); teisės būti išklausytam, žodinio proceso, tinkamo pranešimo ir kiti proceso principai reikalauja, kad apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje būtų tinkamai informuoti visi byloje dalyvaujantys asmenys, kurie turi teisę bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, teikti paaiškinimus ir naudotis kitomis teisėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-193/2008, 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1281-552/2019). 

35.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes ir atsižvelgusi į suformuotą teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo  procesinių prielaidų pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš anksto pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuriame aiškiai išreiškė pageidavimą teikti žodinius paaiškinimus teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nurodytos tokio pareiškėjo prašymo netenkinimo priežastys (byla paskirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka; teismas jau yra paskyręs kitą administracinę bylą, kuri bus nagrinėjama žodinio proceso tvarka) nevertintinos kaip išskirtinės aplinkybės, dėl kurių galėjo būti netenkintas prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, pažeidė ABTĮ 78 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu, ir tokiu būdu padarė esminį bylos proceso dalyvių procesinių teisių, įskaitant teisę būti išklausytiems, pažeidimą.

36.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, ABTĮ 78 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą proceso teisės normą ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi byla pirmosios instancijos teismui perduodama nagrinėti iš naujo, kiti apeliacinio skundo argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nevertinami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė