Civilinė byla Nr. e2A-9-407/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00374-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.4; 2.6.10.5.2.19.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žilvino Terebeizos, Almos Urbanavičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. V., M. R. ir A. R., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AVERE“ apeliacinius skundus bei trečiojo asmens R. P. (R. P.) prisidėjimą prie atsakovės apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. V., M. R. ir A. R. ieškinius atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AVERE“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, – uždaroji akcinė bendrovė „Arigata“, tretieji asmenys byloje, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – R. P., akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige Baltic“ filialas Lietuvoje, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, If P&C Insurance AS filialas ir Estijos Respublikos bendrovė INTI KINNISVARA OÜ.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas E. V. kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,AVERE“ 73 344,57 Eur žalos atlyginimą ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Faulana“, kurios materialines, procesines teises ir pareigas pagal Šiaulių apygardos teismo 2022 m. spalio 21 d. nutartį perėmė M. R. ir A. R., kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti iš atsakovės UAB ,,AVERE“ 8 679,17 Eur žalos atlyginimą ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

3.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2023 m. vasario 7 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-171-776/2023 pagal ieškovų M. R. ir A. R. ieškinį buvo prijungta prie Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-685-1012/2023 pagal ieškovo E. V. ieškinį. 

4.       Ieškovai E. V., M. R. ir A. R. (toliau visi kartu – Ieškovai) 2024 m. sausio 16 d. pareiškime dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo nurodė, kad ieškovo E. V. finansinis reikalavimas BUAB „Egvilta“ (toliau – ir Bendrovė) bankroto byloje buvo patenkintas išmokant jam 952 658,92 Eur sumą, tačiau, jeigu nebūtų buvę nemokumo administratorės neteisėtų veiksmų, būtų gavęs 1 026 003,49 Eur, taigi ieškovo E. V. patirtus nuostolius sudaro 73 344,57 Eur suma. Ieškovams M. R. ir A. R. kaip Bendrovės kreditoriams bankroto byloje buvo išmokėta 112 731,58 Eur suma, o, jeigu nebūtų buvę neteisėtų nemokumo administratorės veiksmų, jie būtų gavę 121 410,75 Eur, taigi ieškovų M. R. ir A. R. patirtus nuostolius sudaro 8 679,17 Eur suma.

5.       Ieškovų teigimu, nemokumo administratorė privalėjo išreikalauti iš hipotekos kreditoriaus 144 529,80 Eur sumą, kuria turėjo būti prisidėta prie bankroto administravimo išlaidų. Hipotekos kreditoriaus patenkinto reikalavimo suma sudarė 61,28 proc. visų Bendrovės patenkintų kreditorių reikalavimų sumos dalį, todėl ir hipotekos kreditorius privalėjo padengti 61,28 proc. dydžio Bendrovės administravimo išlaidų, kurios tuo metu sudarė 234 228,19 Eur ir buvo patirtos iki 2017 m. spalio 11 d. – BUAB „Egvilta“ neparduoto iš varžytynių turto perdavimo–priėmimo akto (toliau – ir Aktas) pasirašymo dienos; taigi hipotekos kreditoriaus dengtiną administravimo išlaidų dalį sudaro 102 445,58 Eur. Be to, ieškovų teigimu, nemokumo administratorė netinkamai apskaičiavo neįkeistos ir įkeistos nekilnojamojo turto dalies administravimo išlaidų dalį: Bendrovės patirtas nekilnojamojo turto priežiūros ir administravimo išlaidas Akto pasirašymo dieną sudarė 67 051,98 Eur, tačiau ši suma buvo skirta tiek įkeisto pastato, tiek ir neįkeistų pastatų administravimui, todėl, įvertinus neįkeistų pastatų ir įkeisto pastato pardavimo pajamų santykį, hipotekos kreditorius privalėjo padengti 42 084,22 Eur įkeisto pastato administravimo išlaidų. Pareiškime dėl ieškinio dalies atsisakymo ieškovai nurodė, kad pagal galiojusią administravimo išlaidų sąmatą ir 2013 m. spalio 2 d. bei 2017 d. kovo 29 d. kreditorių susirinkimo sprendimu patvirtintas administravimo išlaidas, nemokumo administratorė galėjo panaudoti 234 228,19 Eur sumą, tačiau nemokumo administratorė panaudojo 256 162,02 Eur lėšų sumą administravimo išlaidoms dengti, taigi neteisėtai panaudojo 21 933,83 Eur lėšų sumą.

6.       Ieškovai paaiškino, kad, jeigu nemokumo administratorė būtų išreikalavusi iš hipotekos kreditoriaus 144 529,80 Eur sumą (102 445,58 Eur (bankroto administravimo išlaidos) + 42 084,22 Eur (įkeisto pastato administravimo išlaidų dalis)), tuomet Bendrovės trečios eilės reikalavimus būtų sudariusi 2 930 782,84 Eur suma. Bendrovės trečios eilės kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti buvo skirta 1 252 966,86 Eur suma, tačiau ši suma būtų padidėjusi 166 463,63 Eur, jeigu nemokumo administratorė būtų išreikalavusi iš hipotekos kreditoriaus 144 529,80 Eur sumą ir nebūtų viršijusi Bendrovės administravimo išlaidų sąmatos. Jeigu nebūtų buvę nemokumo administratorės neteisėtų veiksmų, lėšų suma, skirta tenkinti trečios eilės kreditorių reikalavimus, būtų sudariusi ne 1 252 966,86 Eur, o 1 419 430,49 Eur (1 252 966,86 Eur + 166 463,63 Eur), todėl, atitinkamai, kitokiomis dalimis būtų buvę patenkinti ir Bendrovės trečios eilės kreditorių reikalavimai.

7.       Atsakovė UAB „AVERE“ pateikė atsiliepimus į ieškinius, su ieškiniais nesutiko ir prašė juos atmesti. Akcentavo, kad ieškovai ieškinio reikalavimus kildina iš tų pačių BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkimuose priimtų sprendimų ir iš jų kilusių pasekmių, kuriuos bankroto bylą nagrinėjantis teismas bei apeliacinės instancijos teismas vertino ir analizavo, spręsdamas dėl BUAB „Egvilta“ pabaigos. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 19 d. priimtu sprendimu bei Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 18 d. nutartimi konstatavo, kad administravimo išlaidų sąmata nebuvo viršyta, patirtos išlaidos atitiko administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį, buvo būtinos Bendrovės bankroto procedūroms tinkamai atlikti. Be to, atsakovės teigimu, Ieškovai netinkamai apskaičiuoja hipotekos kreditoriaus dengtinų administravimo išlaidų sumą, taip iškreipdami tikrąsias pajamų proporcijas ir dirbtinai padidindami hipotekos kreditoriaus išskaičiuotiną administravimo išlaidų dengtiną dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 1 d. sprendimu, be kita ko:

8.1.                      Priteisė iš atsakovės UAB „AVERE“ ieškovui E. V. 57 493,66 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 2 301,10 Eur bylinėjimosi išlaidų;

8.2.                      Priteisė iš atsakovės UAB „AVERE“ ieškovui M. R. 6 780,28 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 852,74 Eur bylinėjimosi išlaidų;

8.3.                      Priteisė iš atsakovės UAB „AVERE“ ieškovei A. R. 16,04 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 852,74 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8.4.                      Kitas ieškovų E. V., M. R. ir A. R. ieškinių dalis atmetė.

8.5.                      Trečiojo asmens UAB „Arigata“ (anksčiau – UAB „Ralkona“) savarankišką reikalavimą atsakovei UAB „AVERE“ dėl 20 772,72 Eur žalos atlyginimo atmetė.

9.       Teismas pažymėjo, kad BUAB „Egvilta“ bankroto byla iškelta ir visi likvidaciniai veiksmai iš esmės pradėti ir atlikti galiojant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) teisės normoms, todėl, sprendžiant dėl ieškovų ir trečiojo asmens UAB „Arigata“ savarankiško reikalavimo (ne)pagrįstumo, taikytinos šio įstatymo nuostatos.

10.       Teismas, apibrėždamas bylos nagrinėjimo ribas, nurodė, kad ieškovai civilinės atsakomybės sąlygas įrodinėja remdamiesi tuo, kad: (i) administratorė iki sprendimo dėl įmonės pabaigos įsiteisėjimo dienos neišreikalavo iš hipotekos kreditoriaus to, ką hipotekos kreditorius privalėjo sumokėti Bendrovei, t. y. padengti dalį Bendrovės patirtų administravimo išlaidų (102 445,58 Eur) ir įkeisto pastato administravimo išlaidas (42 084,22 Eur); (ii) administratorė 21 933,83 Eur viršijo Bendrovės administravimo išlaidų sąmatą, o Bendrovės kreditorių susirinkimas nepatvirtino Bendrovės patirtų administravimo išlaidų. Teismas vadovavosi 2024 m. sausio 16 d. pareiškime dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo ieškovų nurodytomis sumomis. Teismas pažymėjo, kad atsakovė su Ieškovų teiginiais nesutiko teigdama, jog administratorė veikė teisėtai, savo pareigų pagal ĮBĮ nepažeidė, be to, įrodinėjo, kad Ieškovai neturi teisės reikšti tokių reikalavimų pasibaigus BUAB „Egvilta“ bankroto procesui, nes nesilaikė privalomos ikiteisminės tvarkos ir šių klausimų nesprendė kreditorių susirinkimuose.

11.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas tarp ieškovo E. V. ir trečiojo asmens su savarankišku reikalavimu UAB „Arigata“ dėl to, kuris iš jų turi reikalavimo teisę į atsakovę dėl žalos (nuostolių) atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad, trečiajam asmeniui UAB „Arigata“ ar ieškovui E. V. tinkamai neinformavus BUAB „Egvilta“ nemokumo administratorės ar bankroto bylą nagrinėjančio teismo apie įvykusį kreditoriaus pasikeitimo dėl dalies prievolės faktą, UAB „Arigata“ 600 000 Eur dydžio reikalavimas į BUAB „Egvilta“ nebuvo patvirtintas bankroto byloje. Vadinasi, trečiasis asmuo UAB „Arigata“ nebuvo įtrauktas į BUAB „Egvilta“ kreditorių sąrašą, jo reikalavimo pagrįstumas nebuvo patikrintas nei nemokumo administratorės, nei bankroto bylą nagrinėjančio teismo, todėl UAB „Arigata“ neįgijo ĮBĮ nustatytų kreditoriaus teisių, įskaitant ir teisę gauti nuostolių atlyginimą iš buvusios nemokumo administratorės, jei būtų nustatytas pagrindas taikyti profesinę civilinę atsakomybę. Teismas konstatavo, kad trečiojo asmens UAB „Arigata“ savarankiškas reikalavimas dėl 20 772,72 Eur nuostolių priteisimo yra atmestinas kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstas.

12.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), nei ĮBĮ nenustato privalomos išankstinės ginčų dėl profesinės civilinės atsakomybės nemokumo administratoriui taikymo nagrinėjimo tvarkos.

13.       Teismas nurodė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, ar trečiasis asmuo Estijos bendrovė INTI KINNISVARA OÜ (hipotekos kreditorius), perimdamas įkeistą turtą ir sumokėdamas kainos skirtumą, padengė jam tenkančių bankroto išlaidų ir turto išlaikymo išlaidų dalį. Ginčo šalys skirtingai aiškina, kaip turi būti apskaičiuojama hipotekos kreditoriaus dengtinų išlaidų dalis. Taip pat ginčo šalys skirtingai aiškina, kuris BUAB „Egvilta“ turtas laikytinas įkeistu.

14.       Teismas nustatė, kad BUAB „Egvilta“ 2013 m. balandžio 26 d. kreditorių susirinkimo metu buvo nutarta atlikti nekilnojamojo turto objekto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus ir padalinti objektą į tris savarankiškus objektus. Atidalinti nekilnojamojo turto objektai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), buvo įkeisti hipoteka nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2019 m. birželio 26 d. Šie viešojo registro duomenys patvirtina, kad 2013 m. spalio 3 d., perleidžiant šiuos turtinius vienetus UAB „Altarė“, jų atžvilgiu hipoteka nebuvo registruota. Todėl teismas pritarė ieškovų argumentams, kad iš UAB „Altarė“ gautos sumos už parduotą turtą (800 000 Lt / 231 696,01 Eur) negali būti laikomos iš įkeisto turto pardavimo gautomis pajamomis.

15.       Teismas nustatė, kad 2017 m. spalio 11 d. BUAB „Egvilta“ neparduoto iš varžytynių turto perdavimo–priėmimo akto pagrindu įkeistas nekilnojamasis turtas (2 423,21 kv. m ploto nebaigtas statyti daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 3A9/b) buvo perduotas Akto pasirašymo metu buvusiam BUAB „Egvilta“ hipotekos kreditoriui trečiajam asmeniui Estijos bendrovei INTI KINNISVARA OÜ už 3 605 601 Eur kainą, kurią pasiūlė varžytynių laimėtojas ir laiku jos nesumokėjo. Nuosavybės teisės į nurodytą įkeistą turtą hipotekos kreditoriui perėjo Akto pasirašymo momentu – 2017 m. spalio 11 d. Hipotekos kreditoriaus teismo patvirtintas reikalavimas, užtikrintas įkeisto pastato hipoteka, Bendrovės bankroto byloje sudarė 1 994 577,30 Eur, todėl, perdavus hipotekos kreditoriui įkeistą pastatą, 2018 m. kovo 28 d. hipotekos kreditorius sumokėjo Bendrovei hipotekos kreditoriaus reikalavimo ir įkeisto pastato pardavimo (perdavimo) kainos skirtumą – 985 258,24 Eur.

16.       Teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis, priėjo prie išvados, kad atsakovė UAB „AVERE“, kaip BUAB „Egvilta“ nemokumo administratorė, 2017 m. spalio 11 d. BUAB „Egvilta“ neparduoto iš varžytynių turto perdavimo–priėmimo aktu perdavusi hipotekos kreditoriui įkeistą turtą, faktiškai neapskaičiavo ir nepareikalavo papildomai sumokėti hipotekos kreditoriui tenkančių administravimo išlaidų dalies.

17.       Teismas pažymėjo, kad tarp šalių kilo ginčas, kaip turėjo būti paskirstytos BUAB „Egvilta“ gautos lėšos iš hipotekos kreditoriaus jam perleidus įkeistą turtą. Atsakovė 2023 m. liepos 18 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, o 2024 m. sausio 18 d. teismo posėdžio metu trečiasis asmuo R. P. paaiškino, kad dalis lėšų (214 087,11 Eur), gautų už UAB „Altarė“ nupirktą turtą (231 696,01 Eur) buvo įskaityta kaip hipotekos kreditoriaus atsiskaitymas už turto išlaikymą. Su hipotekos kreditoriumi 2017 m. spalio 11 d. sudarytoje sutartyje ir 2017 m. spalio 13 d. atsakovės pranešime hipotekos kreditoriui nurodyta, kad iki atidalintų turto objektų kadastro duomenų nustatymo, t. y. laikotarpiu, kai neatidalintas turtas buvo įkeistas: (i) praėjo 92,4 proc. viso laiko iki atidalintų objektų kadastro duomenų nustatymo, (ii) o po kadastro duomenų nustatymo iki turto objektų pardavimo (2013 m. spalio 3 d.) – praėjo 7,6 proc. viso laiko iki atidalintų objektų pardavimo. Remiantis atliktais skaičiavimais, iš atidalinto turto pardavimo 231 696,01 Eur gautos sumos: (i) 214 087,11 Eur (92,4 proc.) priskiriamos pajamoms iš įkeisto turto, (ii) o 17 608,89 Eur (7,6 proc.) priskiriamos pajamos iš neįkeisto turto (214 087,11 Eur + 17 608,89 Eur = 231 696,01 Eur). Laikytina, kad uz? i?keistam turtui tenkančią administravimo išlaidu? dali? yra atsiskaityta.

18.       Teismas, įvertinęs šiuos argumentus, pažymėjo, kad atsakovė UAB „AVERE“ ir tuo metu jos įgaliotas asmuo (trečiasis asmuo) R. P. laikė, jog UAB „Altarė“ parduoti nekilnojamojo turto objektai yra įkeisti hipotekos kreditoriaus naudai, todėl iš šių objektų pardavimo gautos lėšos didžiąja dalimi buvo laikomos kaip hipotekos kreditoriaus (trečiojo asmens Estijos bendrovės INTI KINNISVARA OÜ) lėšos, kuriomis prisidedama prie BUAB „Egvilta“ bankroto administravimo išlaidų. Tokia atsakovės ir trečiojo asmens R. P. pozicija yra nepagrįsta, nes šiuo teismo sprendimu konstatuota, jog iš UAB „Altarė“ gautos sumos už parduotą turtą (800 000 Lt / 231 696,01 Eur) negali būti laikomos iš įkeisto turto pardavimo gautomis pajamomis. Dėl to BUAB „Egvilta“ bankroto procese nemokumo administratorė nepagrįstai iš UAB „Altarė“ gautas lėšas laikė hipotekos kreditoriaus (trečiojo asmens Estijos bendrovės INTI KINNISVARA OÜ) lėšomis, kurias įskaitė kaip šio kreditoriaus prisidėjimą prie bankroto išlaidų.

19.       Teismas konstatavo, kad trečiajam asmeniui Estijos bendrovei INTI KINNISVARA OÜ, kaip hipotekos kreditoriui, tenkanti administravimo išlaidų dalis turėjo būti išskaičiuojama iš jo finansinio reikalavimo 1 994 577,30 Eur, o ne iš šį reikalavimą viršijančios dalies (985 258,24 Eur), ir, juo labiau, ne iš UAB „Altarė“ už atidalintą turtą ir nupirktą turtą sumokėtos kainos (231 696,01 Eur).

20.       Teismas, įvertinęs teismų praktiką bei šalių argumentus, priėjo prie išvados, kad Ieškovų teiginiai, jog hipotekos kreditorius privalėjo padengti ne mažiau nei 61,28 proc. Bendrovės administravimo išlaidų, patirtų iki Akto pasirašymo dienos (2017 m. spalio 11 d.), sumą, iš esmės neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams bei atitinka bankroto procese taikytino proporcingumo principo esmę. Įkeisto turto perdavimo hipotekos kreditoriui metu Bendrovė kito nekilnojamojo turto nebeturėjo, todėl administravimo išlaidos, patirtos iki turto perdavimo hipotekos kreditoriui dienos, apskaičiuotinos proporcingai tarp įkeisto turto turėtojo ir kitų kreditorių, atsižvelgiant į tai, kokia dalimi buvo patenkinti BUAB „Egvilta“ kreditorių reikalavimai, ir kokią dalį visų kreditorių patenkintų reikalavimų sudaro hipotekos kreditoriaus patenkinto reikalavimo dalis. Toks proporcijos apskaičiavimo metodas atitinka teisingumo principą, yra vienodai palankus visiems bankrutuojančios bendrovės kreditoriams ir nė vieno iš jų nepastato į neproporcingai nepalankią padėtį bankroto administravimo išlaidų dengimo aspektu.

21.       Teismas nurodė, kad BUAB „Egvilta“ administravimo išlaidas nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2017 m. spalio 11 d., kai hipotekos kreditoriui buvo perduotas įkeistas turtas sudarė 167 176,21 Eur (114 173,30 + 93 470,32 + 12 265,40 + 8 774,34 + 5 544,83 – 67 051,98) bendra suma. BUAB „Egvilta“ 2013 m. spalio 2 d. kreditorių susirinkime nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo patvirtintos 114 173,30 Eur administravimo išlaidos ir 93 470,32 Eur atlyginimas administratoriui (išmokėtas 2014 m. sausio 27 d.), dėl šių sumų ginčo tarp šalių nėra. Pagal 2013 m. spalio 2 d. sąmatą patirta 12 265,40 Eur išlaidų, pagal 2015 m. rugpjūčio 31 d. sąmatą patirta 8 774,34 Eur išlaidų, 2017 m. kovo 29 d. kreditorių susirinkime patvirtinta 5 544,83 Eur administravimo išlaidų suma. Ieškovų skaičiavimuose nurodyta 67 051,98 Eur suma yra nekilnojamojo turto priežiūros ir administravimo išlaidos, kurios dengiamos kitokiu principu ir dėl jų pasisakoma toliau sprendime, todėl jos atimamos iš 234 228,19 Eur sumos.

22.       Atsižvelgiant į tai, kad hipotekos kreditorius turėjo padengti 61,28  proc. bankroto administravimo išlaidų dalį, teismas konstatavo, kad hipotekos kreditoriui tenkanti bankroto administravimo lėšų dalis buvo 102 445,58 Eur (167 176,21  61,28 proc.). Ši hipotekos kreditoriui tenkanti padengti administravimo išlaidų dalis turėjo būti išskaičiuojama iš jo 1 994 577,30 Eur dydžio finansinio reikalavimo, likusi nepatenkinta kreditoriaus reikalavimo dalis 102 445,58 Eur tenkinama pagal ĮBĮ 35 straipsnio reglamentuojamą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką.

23.       Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad ieškovai pagrįstai nurodė, jog įkeisto turto priežiūros ir administravimo išlaidas iš viso sudaro 67 051,98 Eur. Ši suma (67 051,98 Eur) buvo skirta tiek įkeisto pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tiek ir atidalintų pastatų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir 7, administravimui, todėl ieškovai nekilnojamojo turto priežiūros ir administravimo išlaidas skirsto į du laikotarpius: pirmas – iki atidalintų pastatų pardavimo UAB „Altarė“, antras – nuo atidalintų pastatų pardavimo iki įkeisto pastato pardavimo (šiuo laikotarpiu išlaidos buvo siejamos tik su įkeisto pastato administravimu). Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki atidalintų pastatų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo dienos turto priežiūros ir administravimo išlaidų dalis yra 57 986,18 Eur, nuo atidalintų pastatų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo dienos iki Akto pasirašymo dienos – 9 065,80 Eur. Vertinant išlaidų sumą, kuri turi būti priskirta įkeistam pastatui ir atidalintiems pastatams iki šių pastatų pardavimo, atsižvelgiama į atidalintų pastatų ir įkeisto pastato pardavimo pajamų santykį. Dėl to ieškovai pagrįstai 92,79 proc. nuo 57 986,18 Eur išlaidų sumos priskiria įkeistam pastatui, t. y. 53 802,77 Eur, ir 7,21 proc. – atidalintiems pastatams, t. y. 4 183,41 Eur.

24.       Įkeisto pastato administravimo išlaidų bendra suma yra 62 868,57 Eur (53 802,77 Eur (pirmas etapas, įkeisto pastato administravimo išlaidų dalis) + 9 065,80 Eur (antras etapas)). Kadangi, pardavus (perdavus hipotekos kreditoriui) įkeistą pastatą, buvo gauta didesnė suma nei buvo hipotekos kreditoriaus reikalavimo, užtikrinto įkeisto pastato hipoteka, dydis (1 994 577,30 Eur), hipotekos kreditoriui negalėjo būti priskirta visa įkeisto pastato administravimo išlaidų suma ir dėl to, nustatant įkeisto pastato administravimo išlaidų dalį, kurią privalėjo padengti hipotekos kreditorius, privalu atsižvelgti į hipotekos kreditoriaus patenkinto reikalavimo ir įkeisto pastato pardavimo (perdavimo) pajamų santykį – 66,94 proc. Hipotekos kreditorius privalėjo padengti 42 084,22 Eur įkeisto pastato priežiūros ir administravimo išlaidų dalį (62 868,57 Eur  66,94 proc.).

25.       Įvertinęs byloje surinktų rašytinių įrodymų visumą, šalių paaiškinimus, teismų praktiką, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovų nurodomi skaičiavimai, kiek hipotekos kreditorius turėjo prisidėti prie įkeisto turto priežiūros ir administravimo išlaidų, yra logiški, pagrįsti teismų praktikoje suformuluotomis taisyklėmis bei atitinka faktinę situaciją, todėl teismas jais vadovavosi. Atsakovė ir trečiasis asmuo R. P. nepateikė įrodymų, argumentų ir pagrįstų skaičiavimų, kurie paneigtų Ieškovų nurodytus skaičiavimus ir sumas.

26.       Vadinasi, iš viso hipotekos kreditorius BUAB „Egvilta“ bankroto proceso metu turėjo padengti 144 529,80 Eur (102 445,58 Eur + 42 084,22 Eur) bankroto administravimo išlaidas, įskaitant įkeisto turto priežiūros, išlaikymo ir administravimo išlaidas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė ir jos tuo metu įgaliotas asmuo R. P. bankroto procese iš hipotekos kreditoriaus šių išlaidų nepareikalavo, bet laikė, kad iš UAB „Altarė“ gautos lėšos už pardavimo metu neįkeistų pastatų (atidalintų iš bendro turtinio komplekso) pardavimą yra skiriamos bankroto administravimo išlaidoms, kurios tenka hipotekos kreditoriui, padengti. Teismo vertinimu, ieškovai pagrįstai teigia, kad šios sumos nepareikalavimas iš hipotekos kreditoriaus, neatitiko bankroto proceso metu nemokumo administratoriui ĮBĮ nustatytų reikalavimų ir vertintinas kaip nemokumo administratoriaus pareigų netinkamas atlikimas. Teismas konstatavo, kad atsakovė atliko neteisėtą veiksmą, už kurį kyla civilinė atsakomybė, pagal ĮBĮ nuostatas nevykdžius savo pareigos iš hipotekos kreditoriaus pareikalauti 144 529,80 Eur bankroto administravimo ir turto išlaikymo išlaidų.

27.       Teismas iš BUAB „Egvilta“ bankroto elektroninės bylos kortelės nustatė, kad dėl BUAB „Egvilta“ įmonės pabaigos tarp kreditorių E. V., M. R. ir A. R. bei nemokumo administratorės UAB „AVERE“ buvo kilęs ginčas. Vienas iš ginčo dėl įmonės pabaigos aspektų buvo administravimo išlaidų (ne)viršijimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1168-450/2021 20 punktas). Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-154-967/2021 pripažino BUAB ,,Egvilta“ veiklą pasibaigusia bei nusprendė išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs kreditoriaus E. V. pateiktą apeliacinį skundą, 2021 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1168-450/2021 Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad: (i) nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais dėl patvirtintų administravimo išlaidų viršijimo, nes administravimo išlaidos, nurodytos veiklos ataskaitoje laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 29 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d., yra patvirtintos (nutarties 36 punktas); (ii) įvertinus sąskaitos išrašą ir kitus bankroto byloje esančius įrodymus laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. lapkričio 14 d., nėra pagrindo spręsti, kad patirtos išlaidos neatitinka administravimo išlaidų teisinės prigimties ir paskirties (nutarties 37 punktas). Taigi teismas pritarė atsakovės ir trečiojo asmens R. P. pozicijai, kad Ieškovai savo ieškinių reikalavimus dėl 21 933,83 Eur administravimo išlaidų viršijimo kildina iš tų pačių BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkimuose priimtų sprendimų ir iš jų kilusių pasekmių, kurias bankroto bylą nagrinėjantis teismas vertino ir analizavo spręsdamas dėl BUAB „Egvilta“ pabaigos. Administravimo išlaidų sąmatos klausimas yra išnagrinėtas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartimi. Taigi teismas Ieškovų argumentus dėl 21 933,83 Eur administravimo išlaidų viršijimo ir apskaičiuotos žalos dydžio atmetė kaip nepagrįstus.

28.       Teismas nustatė, kad BUAB „Egvilta“ trečios eilės kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti buvo skirta 1 252 966,86 Eur suma. Ši suma būtų padidėjusi 144 529,80 Eur, jeigu atsakovė būtų išreikalavusi iš hipotekos kreditoriaus šią sumą kaip bankroto administravimo išlaidų dalį ir įkeisto turto išlaikymo išlaidas. Vadinasi, kreditoriams būtų paskirstyta iš viso 1 397 496,66 Eur bendra suma. Atsakovei išreikalavus iš hipotekos kreditoriaus 144 529,80 Eur sumą, šia suma būtų padidėjęs hipotekos kreditoriaus trečios eilės reikalavimas ir jis sudarytų 247 136,31 Eur (102 606,51 + 144 529,80). Ieškovas E. V. būtų gavęs 57 493,66 Eur (1 010 152,51 – 952 658,85), o ieškovai M. R. ir A. R., perėmę reikalavimą iš kreditorės BUAB „Faulana“, būtų gavę 6 796,32 Eur (119 527,89 – 112 731,57) daugiau nei buvo patenkintas jų trečios eilės reikalavimas. Teismo vertinimu, tai sudaro ieškovų nuostolius, atsiradusius dėl atsakovės UAB „AVERE“ neteisėtų veiksmų BUAB „Egvilta“ bankroto proceso metu. Teismas konstatavo, kad patirti nuostoliai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais veiksmais – netinkamai vykdytomis nemokumo administratorės pareigomis.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

29.       Atsakovė UAB „AVERE“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 1 d. sprendimo dalį, kuria ieškovų ieškiniai buvo patenkinti iš dalies, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo E. V. ir ieškovės BUAB „Faulana“ teisių perėmėjų M. R. ir A. R. pareikštus ieškinius atsakovei UAB „AVERE“ dėl nuostolių atlyginimo atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

29.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad hipotekos kreditoriui tenkanti padengti administravimo išlaidų dalis turėjo būti išskaičiuojama iš jo finansinio reikalavimo 1 994 577,30 Eur, o ne iš šį reikalavimą viršijančios dalies 985 258,24 Eur, ir juo labiau ne iš UAB „Altarė“ už atidalintą turtą ir nupirktą turtą sumokėtos kainos 231 696,01 Eur.

29.2.                      Visas BUAB „Egvilta“ priklausęs turtas iki atskirų pastatų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) suformavimo, buvo laikomi vienu objektu ir jis visas buvo įkeistas UAB „Egvilta“ prievolių vykdymo užtikrinimui hipotekos kreditoriui. Todėl BUAB „Egvilta“ faktiškai visada iki objektų atidalinimo priklausė tik vienas daugiabutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), kuris visas buvo laikytas hipoteka įkeistu turtu.

29.3.                      Tai, kad parduodant atidalinto turto dalys nebuvo įkeistos ir kad teismas pripažino viso įkeisto turto atidalinimą teisėtu, dar nereiškia, jog už bankroto proceso metu atidalintą turtą gauta pajamų dalis nepripažintina pajamomis už įkeistą turtą laikotarpiu, kai jis buvo įkeistas viso turto sudėtyje. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo padaryta fakto klaida nulėmė visų toliau sekusių teismo išvadų nepagrįstumą.

29.4.                      Preliminarūs administratorės paskaičiavimai dėl hipotekos kreditoriaus dengtinos sumos buvo atlikti, kai hipotekos kreditorius dar nebuvo sumokėjęs perimto turto kainos ir finansinio reikalavimo 985 258,24 Eur dydžio skirtumo. Tačiau, 2018 m. kovo 28 d. hipotekos kreditoriui sumokėjus minėtą sumą, atitinkamai pasikeitė iš įkeisto ir neįkeisto turto gautų pajamų proporcijos. Atidalinto nekilnojamojo turto pardavimo metu BUAB „Egvilta“ lėšų bankroto procedūroms atlikti neturėjo, todėl iš turto pardavimo gautų 231 696,01 Eur pajamų, iš kurių 214 087,11 Eur buvo priskirtos pajamoms iš įkeisto turto ir hipotekos kreditoriui nebuvo sumokėti, pirmiausia buvo apmokamos administravimo išlaidos, tokiu būdu hipotekos kreditoriui prisidedant prie BUAB „Egvilta“ patirtų administravimo išlaidų atlyginimo.

29.5.                      Už įkeistam turtui tenkančią administravimo išlaidų dalį hipotekos kreditorius yra atsiskaitęs. Nuo nutarties iškelti UAB „Egvilta“ bankroto bylą iki atidalintų turto objektų kadastro duomenų nustatymo, t. y. laikotarpiu, kai neatidalintas turtas sudarė dalį viso įkeisto turto, praėjo 92,4 proc. viso laiko iki atidalintų objektų kadastro duomenų nustatymo, o po kadastro duomenų nustatymo iki turto objektų pardavimo praėjo 7,6 proc. viso laiko iki atidalintų objektų pardavimo. Todėl iš atidalinto turto pardavimo 231 696,01 Eur gautos sumos – 214 087,11 Eur (92,4 proc.) buvo priskirtos pajamoms iš įkeisto turto, o 17 608,89 Eur (7,6 proc. – pajamoms iš neįkeisto turto). Iš turto pardavimo gautos 231 696,01 Eur sumos pirmiausia buvo apmokamos administravimo išlaidos.

29.6.                      Apie administravimo išlaidų atskaitymą proporcingai gautoms sumoms, pardavus tiek įkeistą, tiek ir neįkeistą turtą, bankroto administratorė 2017 m. gruodžio 11 d. raštu informavo visus kreditorius ir 2017 m. gruodžio 22 d. sušaukė kreditorių susirinkimą. Kreditorių susirinkimo pirmininkas E. V. dar kartą apie tai buvo informuotas 2018 m. balandžio 26 d. raštu „Dėl lėšų paskirstymo“.

29.7.                      Ieškovų netiesioginio ieškinio atsiėmimas po hipotekos kreditoriaus sumokėtos 985 258,24 Eur turto kainos ir finansinio reikalavimo skirtumo bei vėlesnis siekis patenkinti finansinius reikalavimus iš esmės patvirtina, kad kreditoriai sutiko su administratoriaus atliktais skaičiavimais dėl hipotekos kreditoriaus padengtos dalies administravimo išlaidų sumos.

29.8.                      E. V. 2018 m. lapkričio 9 d. sušauktas kreditorių susirinkimas jo lemiamais balsais įpareigojo administratorę per 10 dienų paskirstyti trečios eilės kreditoriams 1 026 769,75 Eur, tenkinant jų finansinius reikalavimus. Susirinkimui pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad į „administravimo išlaidas yra įskaičiuotos visos administratoriaus veiklos ataskaitoje, svarstytoje 2017 m. vasario 14 d. ir 2017 m. kovo 29 d. BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkimuose, nurodytos patirtos bei prašytos (prašomos) patvirtinti administravimo išlaidos, vykdant BUAB „Egvilta“ bankroto procedūras“. Kreditoriai net nesvarstė klausimo dėl hipotekos kreditoriaus dengtinos administravimo išlaidų sumos tuo pripažindami, kad šis klausimas yra išspręstas.

29.9.                      Ieškovai siekia apginti savo, kaip kreditorių bankroto byloje, teises, tačiau bankroto proceso metu jiems suteiktomis teisėmis pasinaudoti atsisakė. Ieškovai ĮBĮ nustatyta tvarka nesikreipė į kreditorių susirinkimą ir neprašė spręsti klausimų dėl sąmatos viršijimo bankroto procese ir šios sumos grąžinimo bei iš hipotekos kreditoriaus papildomai dengtinos išlaidų sumos išreikalavimo. Tokio pobūdžio ieškinys turėjo būti pateiktas ir nagrinėjamas tik BUAB „Egvilta“ bankroto proceso metu ir tik hipotekos kreditoriaus atžvilgiu.

29.10.                      Nors, Ieškovų subjektyviu vertinimu, hipotekos kreditorius per mažai prisidėjo prie administravimo išlaidų padengimo, nemokumo administratorė iš to negavo jokios papildomos naudos. Ieškovai į procesą atsakove patraukė tik nemokumo administratorę UAB „AVERE“ iš atsakovės reikalaudami to, ko, pasak Ieškovų, nesumokėjo hipotekos kreditorius INTI KINNISVARA OÜ. Ieškovai neįrodė ir net neįrodinėjo, kad, atsakovei teisme pareiškus reikalavimą hipotekos kreditoriaus INTI KINNISVARA OÜ atžvilgiu dėl administravimo išlaidų dalies priteisimo, toks pareikštas reikalavimas būtų patenkintas ir išieškotas, o galimai priteistos lėšos būtų paskirstytos tenkinant kreditorių finansinius reikalavimus. Patys ieškovai E. V. ir M. R. pareikštame netiesioginiame ieškinyje nurodė, kad INTI KINNISVARA OÜ yra beturtė bendrovė, kuri turi didelius finansinius įsipareigojimus. Taigi Ieškovų nurodyta žala (nuotoliai) neatitinka būtinųjų sąlygų, kad ją būtų galima pripažinti Ieškovų negautomis pajamomis (nuostoliais).

29.11.                      Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo pripažino, kad hipotekos kreditoriaus dengtinos administravimo išlaidos turi būti apskaičiuotos proporcingai hipotekos kreditoriaus ir kitų kreditorių? finansinių reikalavimų patenkinimo daliai ir priėjo prie nepagrįstos išvados, kad hipotekos kreditorius neva privalėjo padengti ne mažiau nei 61,28 proc. patirtų administravimo išlaidų.

29.12.                      Ieškovai netinkamai apskaičiavo iki Akto patirtas administravimo išlaidas, todėl iš 102 445,58 Eur turi būti atimta 10 321,75 Eur suma, kadangi prievolė sumokėti 5 544,83 Eur dydžio atlyginimą už teisines paslaugas susidarė pagal 2017 m. gruodžio 11 d. išrašytą sąskaitą faktūrą, o 4 776,92 Eur kaip atlyginimas nemokumo administratorei buvo sumokėtas avansu už paslaugas, kurios tik turėjo būti suteiktos ateityje ir išlaidos buvo patvirtintos vėliau.

29.13.                      Teismas be jokio pagrindo nesutiko su atsakovės teiginiais, kad į nekilnojamojo turto priežiūros ir administravimo išlaidas neturi būti įskaičiuota 1 907,62 Eur suma, nes jos nebuvo apmokėtos. Į bylą pateikti administratorės (atsakovės) veiklos atskaitos duomenys patvirtina, kad šios rūšies 67 051,97 Eur išlaidos buvo apmokėtos 1 907,62 Eur mažesnei sumai nei numatyta sąmatoje, apie tai Bendrovės kreditoriams buvo pranešta administratorės veiklos ataskaitoje, pateiktoje 2017 m. kovo 29 d. vykusiam kreditorių susirinkimui.

29.14.                      Ieškovai pirmo etapo išlaidas taip pat paskirstė įkeistam pastatui ir neįkeistiems pastatams iki neįkeistų pastatų pardavimo, atsižvelgiant į neįkeistų pastatų ir įkeisto pastato pardavimo pajamų santykį (proporcijas), kuris paskaičiuotas neteisingai – į įkeistų pastato pajamas nelestinai įtrauktas turto pardavimo kainos ir hipotekos kreditoriaus reikalavimo skirtumas. Atlikus neteisingai Ieškovų pateiktų skaičiavimų korekcijas, hipotekos kreditorius turėtų dengti ne 42 084,22 Eur, o tik 29 382,88 Eur sumą, skirtą hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto administravimui ir priežiūrai.

29.15.                      Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl esminių atsakovės argumentų, o sprendimas yra grindžiamas tik bendro pobūdžio formuluotėmis. Pirmosios instancijos teismas nurodė tik motyvus dėl to, kad Ieškovai nesilaikė ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, tačiau neanalizavo atsakovės argumentų, kuriais atsakovė įrodinėjo, jog Ieškovai, pareikšdami ieškinį, sąmoningai vengė ĮBĮ nustatytų procedūrų. Toks lėšų perskirstymas, kurio siekia Ieškovai savo pareikštais ieškiniais, negalimas tiek dėl to, kad bankroto proceso metu bankroto bylą nagrinėjantis teismas nėra patvirtinęs kito (padidinto) finansinio reikalavimo, tiek dėl to, kad tokiu atveju (perskirstant lėšas) būtų nesilaikoma bankroto proceso metu nustatyto proporcingumo principo. Ieškiniuose keliami reikalavimai ir klausimai priskirtini bankroto bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai.

29.16.                      Ieškovų keliami klausimai dėl administravimo išlaidų sąmatos viršijimo buvo išspręsti BUAB „Egvilta“ bankroto byloje.

29.17.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad E. V. laikytinas BUAB „Egvilta“ kreditoriumi su nepadengtu 1 165 792,11 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, kadangi E. V., perleidęs savo reikalavimo teises, nebeturėjo materialiųjų teisių, todėl neturėjo ir procesinių teisių 2022 m. kovo 21 d. ieškiniui pareikšti. Po reikalavimo perleidimo, E. V. 1 518 450,63 Eur dydžio finansinis reikalavimas (2 118 450,63 Eur – 600 000 Eur) sudarė 69,45 proc. visų kreditorių finansinių reikalavimų sumos. Todėl, skirstant kreditoriams lėšas, E. V. turėjo būti sumokėta ne 952 658,52 Eur, o 869 893,40 Eur, atitinkamai E. V. buvo permokėta 82 765,12 Eur suma. Netgi darant hipotetinę prielaidą, kad iš atsakovės būtų priteista hipotekos kreditoriaus administravimo išlaidoms dengti tariamai mokėtina 147 541,30 Eur suma ir sąmata nebūtų pereikvota 24 026,90 Eur suma, ieškovui E. V., proporcingai jam priklausančiai reikalavimo sumai, permoka sudarytų 26 130,90 Eur sumą.

29.18.                      Ieškovų elgesys ir nesąžiningumas kvalifikuotinas kaip piktnaudžiavimas teise pagal CK 1.137 straipsnio 3 dalį. Tuo tarpu piktnaudžiavimas teise yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinius.

29.19.                      BUAB „Egvilta“ bankroto proceso metu kreditoriai E. V. ir M. R. (ieškovai šioje byloje), pasinaudodami jiems suteikta teise, 2019 m. sausio 8 d. pareiškė netiesioginį ieškinį hipotekos kreditoriui INTI KINNISVARA OÜ bei BUAB „Egvilta“ dėl administravimo išlaidų dalies priteisimo iš hipotekos kreditoriaus INTI KINNISVARA OÜ. Ieškovai minimoje byloje teigė, kad esą egzistuoja neįvykdyta hipotekos kreditoriaus INTI KINNISVARA OÜ prievolė Bendrovei dėl 160 707,77 Eur sumokėjimo už administravimo išlaidas. Ieškovai dar 2019 metais pareikštame ieškinyje identifikavo, kad jų teisės yra tariamai pažeidžiamos vėliausiai nuo 2017 m. spalio 22 d.; ieškinys dėl žalos (nuostolių) atlyginimo buvo pareikštas 2022 m. kovo 21 d., taigi praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą.

30.       Trečiasis asmuo R. P. pareiškė prisidėjimą prie atsakovės UAB „AVERE“ apeliacinio skundo ir prašo atsakovės UAB „AVERE“ apeliacinį skundą patenkinti. Prisidėjime prie apeliacinio skundo nurodo, kad sutinka su visais UAB „AVERE“ apeliacinio skundo argumentais. Taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties pradžią, teismo išvados dėl senaties termino pradžios yra prieštaringos, prašo taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties, net neanalizavo ieškovų E. V. ir M. R. pareikšto 2019 m. sausio 8 d. netiesioginio ieškinio turinio ir kitos medžiagos esančios civilinėje byloje Nr. e2-2472-585/2019, dėl to padarė akivaizdžias fakto klaidas. Sprendime buvo nemotyvuotai ir nepagrįstai konstatuota, kad 2022 m. kovo 21 d. ieškinio pareiškimo metu E. V. laikytinas BUAB „Egvilta“ kreditoriumi su nepadengtu 1 165 792,11 Eur finansiniu reikalavimu.

31.       Ieškovai E. V., M. R. ir A. R. pateikė atsiliepimą į atsakovės UAB „AVERE“ apeliacinį skundą ir prašė jį atmesti. Nurodė šiuos atsikirtimus:

31.1.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kai, pardavus hipoteka įkeistą turtą, gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš hipotekos kreditoriui tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą. Hipotekos kreditorius privalo mokėti proporcingą jo tenkinamo reikalavimo dydžiui administravimo išlaidų dalį. Hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti kreditoriaus reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pardavimu gautų lėšų neatleidžia ir nepašalina jo pareigos proporcingai su kitais kreditoriais mokėti administravimo išlaidas.

31.2.                      Byloje yra pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai, iš kurių matyti, kad neįkeistų pastatų hipotekos (įkeitimo) faktas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir šie duomenys nėra nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Iš SIA Unicredit Bank (šio juridinio asmens teisių perėmėjas – hipotekos kreditorius INTI KINNISVARA OÜ) ir Bendrovės sudaryto hipotekos lakšto ir kreditavimo sutarties matyti, kad hipotekos kreditoriui buvo įkeistas tik pastatas – daugiabutis gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o pagal kreditavimo sutarties 2.1., 7.1.3. papunkčius kiti statiniai yra įkeičiami tik projekto II etape. Projekto II etapas nebuvo pradėtas vykdyti, kreditas nebuvo išmokėtas, statiniai nebuvo įkeisti.

31.3.                      Tenkinant hipotekos kreditoriaus reikalavimą, iš jo turimo finansinio reikalavimo sumos nebuvo atskaityta jokia dalis administravimo išlaidoms padengti ir hipotekos kreditoriaus finansinis reikalavimas buvo patenkintas visa apimtimi.

31.4.                      Byloje yra pateikti visi kreditorių susirinkimų (komiteto posėdžių), kuriuose buvo sprendžiami klausimai dėl Bendrovės administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo ir (ar) patirtų administravimo išlaidų patvirtinimo, protokolai, iš kurių matyti, kad nė viename Bendrovės kreditorių susirinkime nebuvo sprendžiamas klausimas dėl hipotekos kreditoriaus prievolių įvykdymo Bendrovei. Atsakovas nešaukė nė vieno kreditorių susirinkimo, kuriame toks klausimas būtų sprendžiamas.

31.5.                      Ieškovai netiesioginį ieškinį atsiėmė, gavę Bendrovės, atstovaujamos atsakovės, bei hipotekos kreditoriaus sutikimus, ir civilinė byla buvo nutraukta. Ieškovai netiesioginį ieškinį atsiėmė, tačiau jo neatsisakė.

31.6.                      Bendrovės kreditoriams suteikiama teisė reikšti netiesioginį ieškinį bankrutavusio juridinio asmens skolininkams, tačiau, kaip nurodo ir pati atsakovė, tai yra kreditoriaus teisė, o ne pareiga, ir, kreditoriui nepasinaudojus tokia teise, tai neatleidžia bankroto administratoriaus nuo pareigos imtis visų priemonių, siekiant užtikrinti bankrutavusio juridinio asmens ir jo kreditorių interesus.

31.7.                      Atsakovė atleido hipotekos kreditorių nuo prievolių įvykdymo Bendrovei, tai patvirtina pačios atsakovės pozicija visos bylos nagrinėjimo metu ir atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, jog, kaip ir bankroto proceso metu, atsakovė laikosi pozicijos, kad už įkeistam turtui tenkančią administravimo išlaidų dalį hipotekos kreditorius yra atsiskaitęs.

31.8.                      Advokatų kontoros „TGS Baltic“ teiktos paslaugos buvo suteiktos iki Akto pasirašymo dienos ir dėl to pripažintina, kad šios išlaidos susidarė iki Akto pasirašymo dienos. Šių išlaidų, patirtų iki Akto pasirašymo dienos, pagrįstumą patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas, kurie nagrinėjo ginčą dėl šių išlaidų pagrįstumo pagal hipotekos kreditoriaus skundą. Taip pat buvo įrodyta, kad atsakovei visas atlyginimas buvo išmokėtas 2014 m. sausio 27 d., t. y. iki Akto pasirašymo dienos, todėl hipotekos kreditoriui kilo pareiga prisidėti ir prie šio išmokėto atlyginimo dalies padengimo.

31.9.                      Įkeisto pastato pardavimo kaina (perdavimo kaina) yra 2 979 835,54 Eur, o neįkeistų pastatų – 231 696,01 Eur, todėl šis pajamų santykis turėtų būti taikytinas ir išlaidų, priskirtų konkrečiam objektui, priskyrimui. Įkeisto turto pardavimo (perdavimo) kaina sudarė 92,79 proc. viso nekilnojamojo turto pardavimo kainos (3 211 531,55 Eur), todėl ir įkeisto pastato išlaikymui (administravimui) iki neįkeistų pastatų pardavimo privalėjo būti priskirta 92,79 proc. visų nekilnojamojo turto priežiūros, išlaikymo, administravimo išlaidų dalis, t. y. 53 802,77 Eur.

31.10.                      Atsakovei jokia priemoka prie administratoriaus atlyginimo nepriklausė ir reikalauti tokios priemokos sumokėjimo ji neturėjo teisės nei iki Bendrovės pabaigos, nei po jos išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dienos. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl pakeistos ĮBĮ 36 straipsnio redakcijos galiojimo laiko atžvilgiu, yra pažymėjęs, kad pagal 2015 m. spalio 15 d. priimto ĮBĮ 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1962 10 straipsnio 5 dalį, šio įstatymo nuostatos taikomos bankroto procedūroms, pradėtoms įsigaliojus šiam įstatymui. Bendrovės bankroto procedūros buvo pradėtos 2009 metais, administratorės atlyginimas buvo patvirtintas 2010 metais, o išmokėtas 2014 metais, todėl atsakovė neįgijo teisės reikalauti, kad jai būtų išmokėta priemoka prie administratorės atlyginimo.

31.11.                      Pagal Reikalavimo perleidimo sutartį E. V. perleido UAB „Arigata“ dalį savo finansinio reikalavimo, t. y. perleido 600 000 Eur dydžio reikalavimo dalį. Prašymas dėl UAB „Arigata“ 600 000 Eur reikalavimo patvirtinimo bei E. V. reikalavimo sumažinimo 600 000 Eur suma Bendrovės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nebuvo pateiktas, todėl Bendrovės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme UAB „Arigata“ 600 000 Eur reikalavimas Bendrovės bankroto byloje nebuvo patvirtintas. Šiuo atveju Bendrovei iki bankroto bylos pabaigos nebuvo pateiktas individualus pranešimas apie reikalavimo teisės perleidimą pagal Reikalavimo perleidimo sutartį, todėl Bendrovė privalėjo įvykdyti prievolę pradiniam kreditoriui Ieškovui E. V., tik Ieškovas E. V. turėjo teisę gauti reikalavimo patenkinimą.

31.12.                      Civilinėje byloje pagal netiesioginį ieškinį nebuvo pareikštas joks reikalavimas atsakovei. Nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, kadangi bankroto administratorė nesiėmė veiksmų tam, jog iš hipotekos kreditoriaus būtų išreikalauta dalis administravimo išlaidų sumos. Tokią pareigą administratorė turėjo visą laiką nuo Bendrovės turto pardavimo ir hipotekos kreditoriaus reikalavimo patenkinimo dienos iki Bendrovės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dienos (2021 m. gruodžio 20 d.), todėl Ieškovų teisių pažeidimo momentu gali būti laikoma tik ta diena, kai Bendrovė pasibaigė ir atsakovė, kaip Bendrovės bankroto administratorė, neteko savo įgaliojimų veikti Bendrovės vardu.

32.       Ieškovai E. V., M. R. ir A. R. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 1 d. sprendimo dalį, kuria Ieškovų ieškiniai buvo atmesti, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų E. V., M. R. ir A. R. pareikštus ieškinius atsakovei UAB „AVERE“ dėl nuostolių atlyginimo tenkinti visiškai. Nurodo šiuos argumentus:

32.1.                      Teismas nepagrįstai atmetė ieškinio argumentus, kuriais buvo įrodinėjama, kad atsakovė disponavo 21 933,83 Eur lėšų suma viršijant administravimo išlaidų sąmatą. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartimi padarytos teismų išvados negali būti laikomos prejudiciniais faktais šioje byloje ir neriboja Ieškovų teisės įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus bei Ieškovams padarytą žalą atskiroje civilinėje byloje.

32.2.                      ĮBĮ 32 straipsnyje yra įtvirtinta aiški sprendimo dėl bankrutavusios įmonės pabaigos priėmimo procedūra ir nurodytas baigtinis dokumentų, pateikiamų teismui sąrašas, todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl bendrovės pripažinimo pasibaigusia, privalėjo patikrinti tik bankrutavusios įmonės administratoriaus pateiktų dokumentų, nurodytų ĮBĮ 31 straipsnyje, atitiktį teisės aktų reikalavimams bei įvertinti, ar buvo išnaudotos visos protingos ir būtinos priemonės bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti. Ieškovų nurodytos aplinkybės dėl to, kad atsakovė viršijo administravimo išlaidų sąmatą, galėjo buvo vertinamos tik tuo aspektu, ar tokių aplinkybių egzistavimas galėjo sudaryti teisinį pagrindą nepriimti sprendimo dėl bendrovės pabaigos, tačiau jos pagal ginčo esmę bei pareikštą reikalavimą dėl bendrovės pripažinimo pasibaigusia nesudarė bylos nagrinėjimo dalyko.

32.3.                      Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad BUAB „Egvilta“ bankroto byloje administravimo išlaidos buvo viršytos 21 933,83 Eur suma.

33.       Atsakovė UAB „AVERE“ atsiliepime į ieškovų E. V., M. R. ir A. R. apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

33.1.                      Kreditoriai E. V. bei A. R. bankroto bylą nagrinėjančiam teismui buvo pateikę prieštaravimus dėl BUAB „Egvilta“ pripažinimo pasibaigusia ir kėlė klausimą dėl administravimo išlaidų sąmatos viršijimo. Ieškovų keliami klausimai buvo išspręsti BUAB „Egvilta“ bankroto byloje. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad administravimo išlaidų sąmata nebuvo viršyta, išlaidos atitiko jų? teisinę prigimtį bei buvo skirtos bankroto procedūroms atlikti ir yra pagrįstos tinkamai įformintais dokumentais.

33.2.                      Į tariamai viršytos bankroto administravimo sąmatos 24 026,90 Eur sumą (vėliau sumažintą iki 21 933,83 Eur) Ieškovai įskaičiavo 12 265,40 Eur išlaidų? sumą (752,20 Eur + 7 008,80 Eur + 3 504,4 Eur), tačiau į hipotekos kreditoriaus dengtiną išlaidų sumą Ieškovai taip pat įskaičiavo visas trijų rūšių išlaidas (18 433,03 Eur buhalterinės apskaitos, 63 087,35 Eur turto priežiūros ir 43 010,69 Eur teisinių paslaugų), apimančias ir 12 265,40 Eur sumą, taip patiems Ieškovams faktiškai pripažįstant, kad minėtos 12 265,40 Eur išlaidos buvo realiai patirtos.

33.3.                      Ieškovai skunde teikia naujas, pirmosios instancijos teisme nenagrinėtas aplinkybes bei versijas dėl UAB „MP Consulting Group“ tariamo paslaugų nesuteikimo, tačiau atsakovė neturėjo galimybės pateikti atsikirtimų į šiuos argumentus pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad E. V., skųsdamas sprendimą, kuriuo BUAB „Egvilta“ veikla buvo pripažinta pasibaigusia, pasisakė ir dėl aplinkybių, susijusių su administravimo išlaidų patvirtinimu; kreditorius taip pat klaidino teismą tvirtindamas, kad kreditoriams nieko nebuvo žinoma apie su UAB „MP Consulting Group“ sudarytas sutartis. E. V. su apeliaciniu skundu dėl įmonės pabaigos pateikė ir UAB „MP Consulting Group“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už suteiktas trijų rūšių paslaugas, apie kurias šios bylos nagrinėjimo metu esą nieko nežinojo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

34.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamas nemokumo administratorės civilinės atsakomybės klausimas, jai netinkamai vykdžius pareigas BUAB „Egvilta“ bankroto procese. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

35.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl ieškinio dėl žalos atlyginimo iš nemokumo administratoriaus, kaip bankroto proceso metu galimai pažeistų kreditoriaus teisių gynimo būdo, teisinio santykio su bankroto byla

36.       Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose įrodinėjo, kad Ieškovai privalėjo laikytis išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Be to, atsakovės teigimu, kreditorių susirinkimo pirmininkas E. V. aktyviai naudojosi savo, kaip kreditoriaus, teisėmis, tačiau nesikreipė į kreditorių susirinkimą ir neteikė nutarimų projektų bei pasiūlymų nagrinėti klausimą dėl esą administratorės atlikto sąmatos viršijimo bei administravimo išlaidų padengimo dalies išreikalavimo iš hipotekos kreditoriaus.

37.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ĮBĮ 23 straipsnio 3 punkte nustatyta išankstinė ginčų sprendimo tvarka, t. y. kreditorių susirinkimo kompetencija nagrinėti skundus dėl administratoriaus veiksmų, taikytina tik vykstant bankroto procesui. Atsakovė apeliaciniame skunde su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir laikosi pozicijos, kad Ieškovai savo tariamai pažeistas teises turėjo ginti bankroto byloje, o ne teikti ieškinį dėl žalos atlyginimo pasibaigus bankroto procesui. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

38.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamas nemokumo administratoriaus civilinės atsakomybės klausimas, kuris sprendžiamas remiantis CK teisės normomis, o ĮBĮ taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nei CK, nei ĮBĮ nenustato privalomos išankstinės ginčų dėl profesinės civilinės atsakomybės nemokumo administratoriui taikymo nagrinėjimo tvarkos. Tačiau faktinį civilinės atsakomybės pagrindą sudaro nemokumo administratoriaus veiksmai (neveikimas), atlikti būtent bankroto byloje, todėl egzistuoja glaudus bankroto bylos, iš kurios administravimo kildinami nemokumo administratoriaus neteisėti veiksmai, ir ieškinio dėl žalos atlyginimo ryšys.

39.       Bankroto procesas susideda iš daugelio savarankiškų procedūrų. O būtent, nemokumo procesas prasideda nuo pareiškimo dėl nemokumo bylos pateikimo ir baigiasi priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos. Tačiau, vykstant pačiam bankroto procesui, jame gali būti nagrinėjama daugybė savarankiškų ginčų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1000-407/2023, 2023 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1129-933/2023). Nors bankroto bylos nagrinėjimas sudaro vientisą, tęstinį bankroto procesą, tačiau šio proceso metu išsprendžiami atskiri specifiniai klausimai, iš kurių kiekvienas, nors ir yra bankroto bylos dalis, tačiau yra savarankiškas ir, atsakant į bankroto byloje pareikštą materialųjį reikalavimą, teismo procesiniu sprendimu pasisakoma dėl ginčo išsprendimo iš esmės CPK 251 straipsnio prasme. Bankroto proceso metu gali būti nagrinėjama daugybė savarankiškų ginčų – dėl tyčinio bankroto, dėl kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo, dėl kreditorių susirinkimo teisėtumo, dėl nemokumo administratoriaus paskyrimo (atstatydinimo) ir kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1000-407/2023, 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1129-933/2023).

40.       Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip, negu instancine tvarka. Tai yra viena iš esminių teisinio stabilumo prielaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823-2019, 30 punktas). Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinio teismo sprendimo) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia.

41.       CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

42.       Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023 44 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

43.       Teisėjų kolegija, visų pirma, akcentuoja, kad bankrotas yra specifinis procesas savo paskirtimi ir esme, ir kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad bankroto bylos priskirtinos prie bylų, kuriose yra viešojo intereso. Viešojo intereso egzistavimą, inter alia (be kita ko), lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia erga omnes (dėl visų, visiems) padarinius, įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytas įmonės nemokumo faktas sukelia teisinius padarinius ir įgyja prejudicinę galią net ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Kadangi užbaigus bankroto bylą skolininkė yra paprastai likviduojama, bankroto bylos iškėlimas neišvengiamai daro įtaką visų įmonės kreditorių, taip pat visuomenės bei valstybės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Tokias pačias teisines pasekmes sukelia ir teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos: jis yra privalomas ir nedalyvavusiems byloje asmenims.

44.       Kita vertus, tiek civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas Bendrovės pabaigos klausimas, tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys (tik skirtingu procesiniu statusu): kreditoriai E. V., M. R. ir A. R., nemokumo administratorė UAB „AVERE“.

45.       Antra, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad klausimas dėl nemokumo administravimo sąmatos viršijimo sudarė bylos, kurioje buvo sprendžiama dėl įmonės pabaigos, įrodinėjimo dalyką. Sprendžiant klausimą dėl įmonės pabaigos, kreditorius E. V. teigė, kad 2017 m. kovo 29 d. kreditorių susirinkimas nepatvirtino patirtų 17 285,88 Eur bendrovės administravimo išlaidų. Pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus atmetė (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1168-450/2021 9 punktas). Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1168-450/2021 išnagrinėjo kreditoriaus E. V. apeliacinį skundą ir konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog administravimo išlaidos BUAB „Egvilta“ bankroto procese buvo viršytos. Kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties atsisakyta priimti.

46.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors Ieškovai nagrinėjamoje civilinėje byloje kitaip apskaičiuoja ginčo sumas, tačiau faktinis ieškinio pagrindas iš esmės lieka toks pats – administravimo išlaidų sąmatos viršijimas. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-421/2015; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-403/2018, 28 punktas ir kt.). Aplinkybės, susijusios su administravimo išlaidų sąmata BUAB „Egvilta“ bankroto procese, buvo ištirtos ir išnagrinėtos civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl BUAB „Egvilta“ pabaigos, todėl yra privalomos ir šią bylą nagrinėjančiam teismui. Ieškovai ieškinyje dėl žalos atlyginimo negali kvestionuoti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatytų ir konstatuotų faktinių bylos aplinkybių, kurios sudarė ginčo esmę.

47.       Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės argumentai, kad Ieškovai nesikreipė į kreditorių susirinkimą dėl iš hipotekos kreditoriaus papildomai dengtinos išlaidų sumos išreikalavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo procesuose bankrutuojančią įmonę atstovauja ir jos vardu procesines teises įgyvendina bankroto administratorius. Būtent įmonės bankroto administratorius yra tas asmuo, kuris sprendžia dėl būtinumo kreiptis į teismą, ginant kreditorių ar (ir) bankrutuojančios įmonės interesus, tai pat dėl būtinumo įgyvendinti kitas procesines teises, susijusias su tokios bylos nagrinėjimu (pavyzdžiui, ieškinio atsisakymo, taikos sudarymo ir kt.). Minėtos teisinės nuostatos patvirtina, kad kreditorių susirinkimo sprendimas dėl įpareigojimo ar atsisakymo įpareigoti bankroto administratorių kreiptis į teismą su konkrečiu ieškiniu yra tik rekomendacinio pobūdžio, kuris nesukuria jokių pareigų bankroto administratoriui (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-388/2014). Taigi kreditorių susirinkimas negalėjo šiuo klausimu priimti jokių privalomo pobūdžio sprendimų.

48.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė nenurodė nė vieno BUAB „Egvilta“ bankroto byloje priimto dokumento, kuriame būtų tiesiogiai pasisakyta ir nuspręsta dėl nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamo klausimo – dėl 144 529,80 Eur sumos išreikalavimo iš hipotekos kreditoriaus ir dėl kurio kreditoriai būtų galėję teikti skundą. Vadinasi, šiuo faktiniu pagrindu nėra pasisakyta įsiteisėjusiu teismo procesiniu dokumentu.

49.       Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalį, įstatymų nustatyta tvarka administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (ar) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo; šiuos nuostolius turi atlyginti ir asmuo, netekęs teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas. Kreditorių teisė į teisminę gynybą išlieka net ir po likvidavimo procedūrų įmonėje užbaigimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2098/2012, 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-826-450/2019). Ieškovai nagrinėjamoje civilinėje byloje šia savo teise ir pasinaudojo.

50.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad klausimas dėl administravimo išlaidų sąmatos viršijimo, kaip savarankiškas teisinis ginčas, negali būti keliamas nagrinėjamoje civilinėje byloje, kadangi jis išspręstas įsiteisėjusiais teismų procesiniais dokumentais priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos. Tačiau ginčas, ar nemokumo administratorė teisingai nustatė, kokia suma prie bankroto administravimo išlaidų turėjo prisidėti hipotekos kreditorius, kuriam buvo perduotas hipoteka įkeistas turtas, nebuvo išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Todėl buvę BUAB „Egvilta“ kreditoriai turėjo teisę pareikšti savarankišką ieškinį įrodinėdami šias aplinkybes.

Dėl ieškinio senaties

51.       Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose teigė, kad Ieškovai apie savo teisių pažeidimą sužinojo dar 2017 m. spalio 22 d., kadangi būtent tokią savo teisių pažeidimo datą nurodė netiesioginiame ieškinyje, kurį pareiškė 2019 m. sausio 8 d. atsakovui hipotekos kreditoriui INTI KINNISVARA OÜ. Būtent nuo 2017 m. spalio 22 d. atsakovė skaičiuoja ieškinio senaties pradžią ir nurodo, kad Ieškovai praleido 3 metų terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškinio senatis skaičiuotina nuo momento, kai BUAB „Egvilta“ buvo pripažinta pasibaigusia ir išregistruota iš viešojo registro. Atsakovė UAB „AVERE“ apeliaciniame skunde ir trečiasis asmuo R. P. prisidėjime prie apeliacinio skundo su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik Ieškovų procesiniuose dokumentuose dėstomais argumentais, nepasisakė ir motyvuotai neatmetė atsakovės argumentų dėl ieškinio senaties termino pradžios. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

52.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, detaliai išvardino tiek atsakovės, tiek Ieškovų nurodomus argumentus dėl ieškinio senaties termino pradžios. Pirmosios instancijos teismas detaliai pagrindė ir nurodė, kodėl ieškinio senaties pradžią skaičiuoja nuo 2021 m. gruodžio 21 d. (sprendimo 92 punktas).

53.       Teisėjų kolegija pažymi, kad netiesioginis ieškinys, pareikštas kreditorių bankroto proceso metu, ir ieškinys dėl žalos atlyginimo po bankroto bylos pasibaigimo yra du savarankiški galimai pažeistų teisių gynybos būdai. Atitinkamai, atskaitos taškas, nuo kurio turi būti skaičiuojama ieškinio senaties termino pradžia, gali ir nesutapti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė apeliaciniame skunde iš naujo aprašo tas pačias su netiesioginio ieškinio pareiškimu susijusias aplinkybes, cituoja netiesioginio ieškinio turinį, tačiau iš esmės nenurodo jokių argumentų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo motyvų nepagrįstumą.

54.       Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad bankroto administratorius įgaliojimus veikti bankrutuojančios bendrovės bankroto procese turi nuo jo paskyrimo iki bendrovės pabaigos, todėl atsakovė UAB „AVERE, kaip buvusi BUAB „Egvilta“ bankroto administratorė, turėjo galimybę tiek pareikalauti iš hipotekos kreditoriaus prisidėti prie bankroto administravimo išlaidų, tiek pareikalauti grąžinti galimai pereikvotas lėšas į bankrutuojančios bendrovės turto masę. Tik po to, kai BUAB „Egvilta“ buvo pripažinta pasibaigusia ir išregistruota iš viešojo registro, tapo akivaizdu, kad atsakovė neatliko veiksmų (netinkamai atliko veiksmus) pagal ĮBĮ reikalavimus BUAB „Egvilta“ bankroto procese ir dėl to galėjo kilti žala kreditoriams. Tik po to, kai yra priimamas sprendimas dėl įmonės pabaigos, tampa aiškus kreditorių ir jų nepatenkintų finansinių reikalavimų sąrašas, todėl Ieškovai tik nuo momento, kai buvo priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos, galėjo suformuluoti ieškinio reikalavimus (ieškinio dalyką), apskaičiuoti žalos dydį, atitinkamai, tik nuo 2021 m. gruodžio 21 d. galėjo pareikšti CPK reikalavimus atitinkantį ieškinį. Ieškinys dėl žalos iš nemokumo administratorės atlyginimo pareikštas 2022 m. kovo 22 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Dėl neteisėtų nemokumo administratorės veiksmų

55.       Atsakovė UAB „AVERE“ apeliaciniame skunde nurodo, kad tai, jog, parduodant atidalinto turto dalis, jos nebuvo įkeistos ir kad teismas pripažino viso įkeisto turto atidalinimą teisėtu, nereiškia, kad už bankroto proceso metu atidalintą turtą gauta pajamų dalis nepripažintina pajamomis už įkeistą turtą laikotarpiu, kai jis buvo įkeistas viso turto sudėtyje. Atsakovės vertinimu, teismui nepagrįstai konstatavus, jog iš UAB „Altarė“ parduoto turto gautos pajamos nebuvo pripažintos hipoteka įkeisto turto pardavimo pajamomis, nulėmė viso sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiais argumentais sutikti.

56.       Pirmosios instancijos teismas nustatė ir šios aplinkybės nėra ginčijamos, kad iš byloje esančio Hipotekos registro išrašo (13 t., b. l. 4–7) matyti, jog nebaigtas statyti daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagal 2008 m. liepos 22 d. dienos Hipotekos lakštą (13 t., b. l. 74–77) kaip vienas turtinis vienetas buvo įkeistas kreditoriui AS UniCredit Bank kartu su 0,8970 ha valstybinės žemės nuoma, siekiant užtikrinti hipotekos kreditoriaus AS UniCredit Bank finansinį reikalavimą. Nuo 2010 metų iki 2013 metų BUAB „Egvilta“ priklausantis nebaigtas statyti gyvenamasis namas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), su jam priklausančia 0,8970 ha ploto valstybinės žemės nuoma, buvo pardavinėjamas iš viešųjų varžytynių keletą kartų, tačiau parduoti nepavyko, todėl BUAB „Egvilta“ 2013 m. balandžio 26 d. kreditorių susirinkimo metu buvo nutarta atlikti nekilnojamojo turto objekto kadastrinius matavimus ir padalinti objektą į tris savarankiškus objektus (3 t., b. l. 58–60). Padalinus nekilnojamojo turto objektą, buvo naujai suformuoti nekilnojamojo turto objektai ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre šie nekilnojamieji daiktai: pastatai, esantys Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto išrašo su istorija 7.47 papunkčio matyti, kad atidalinti nekilnojamojo turto objektai, aprašyti 2.2 ir 2.10 papunkčiuose, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), buvo įkeisti hipoteka nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2019 m. birželio 26 d. Taigi teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šie viešojo registro duomenys patvirtina, jog 2013 m. spalio 3 d., perleidžiant šiuos turtinius vienetus UAB „Altarė“, hipoteka nebuvo registruota.

57.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog iš UAB „Altarė“ gautos pinigų sumos už hipoteka neįkeistą turtą (231 696,01 Eur) neturėjo būti pripažįstamos pajamomis, gautomis iš hipoteka įkeisto turto pardavimo. Atitinkamai, šios pajamos turėjo patekti į bendrą Bendrovės turto masę ir bankroto administravimo išlaidos bei kreditorių finansiniai reikalavimai turėjo būti tenkinami iš šių lėšų bendra tvarka. 

58.       Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės UAB „AVERE“ apeliacinio skundo motyvai, kuriais teigiama, kad didžiąją dalį laiko egzistavo tik vienas nekilnojamojo turto objektas ir jis visas buvo įkeistas hipoteka, todėl tam tikra pajamų dalis turi būti pripažintina pajamomis už įkeistą turtą laikotarpiu, kai jis buvo įkeistas viso turto sudėtyje. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad, kai neatidalintas turtas sudarė dalį viso įkeisto turto, praėjo 92,4 proc. viso laiko iki atidalintų objektų kadastro duomenų nustatymo, o po kadastro duomenų nustatymo iki turto objektų pardavimo praėjo 7,6 proc. viso laiko iki atidalintų objektų pardavimo. Todėl iš atidalinto turto pardavimo iš UAB „Altarė“ gautos 231 696,01 Eur sumos, 214 087,11 Eur (92,4 proc.) buvo priskirtos pajamoms iš įkeisto turto, o 17 608,89 Eur (7,6 proc.) – pajamoms iš neįkeisto turto. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagrindas spręsti, ar tam tikros gautos pajamos priklauso pajamoms iš įkeisto ar neįkeisto turto priklauso ne nuo to, kiek laiko tas turtas buvo (ne)įkeistas, tačiau nuo to, koks buvo turto teisinis režimas turto pardavimo metu.

59.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, parduodant hipoteka įkeistą turtą, pirmumo teisę į gautas pajamas įgyja hipotekos kreditorius, o tais atvejais, kai parduodamas turtas, kuris nėra įkeistas, pinigai patenka į bendrą bankrutuojančios įmonės turto masę, iš kurios yra tenkinami visų kreditorių finansiniai reikalavimai, laikantis kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos bei administravimo išlaidų atlyginimo prioriteto principo. Todėl atsakovės argumentai dėl to, kad dalis lėšų, gautų už UAB „Altarė“ nupirktą turtą, buvo priskirtos pajamoms, gautoms iš parduoto hipoteka įkeisto turto, yra nelogiška, kadangi netgi nebuvo hipotekos kreditoriaus, kuris galėtų pretenduoti į gautų pajamų dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pasikeitus nekilnojamojo turto statusui, nemokumo administratorė turėjo pakeisti ir tokio turto pardavimo tvarką bei sąlygas, pajamų apskaitymo ir paskirstymo bankroto procese principus.

60.       Nagrinėjamu atveju taip pat nėra ginčo dėl to, kad hipoteka įkeistas turtas buvo perduotas hipotekos kreditoriui Estijos bendrovei INTI KINNISVARA OÜ už 3 605 601 Eur kainą (2 979 835,54 Eur be PVM). Hipotekos kreditoriaus Estijos bendrovės INTI KINNISVARA OÜ teismo patvirtintas reikalavimas, užtikrintas įkeisto pastato hipoteka, Bendrovės bankroto byloje sudarė 1 994 577,30 Eur, ir, perdavus hipotekos kreditoriui įkeistą pastatą, 2018 m. kovo 28 d. hipotekos kreditorius sumokėjo Bendrovei hipotekos kreditoriaus reikalavimo ir įkeisto pastato pardavimo (perdavimo) kainos skirtumą – 985 258,24 Eur (1 t., b. l. 56–58).

61.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios bankroto administravimo išlaidų apmokėjimą iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, jog, realizavus kiekvieną bankrutuojančios įmonės turto objektą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016 32 punktą, 2020 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-1075/2020 25, 26 punktus). Teisėjų kolegija pritaria Ieškovų atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą dėstomiems argumentams, kad kasacinis teismas hipotekos kreditoriaus pareigą prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo bei tokios prievolės dydį sieja ne su tuo, už kokią kainą buvo parduotas hipotekos kreditoriui įkeistas turtas, o su tuo, kokia dalimi (apimtimi) buvo patenkintas hipotekos kreditoriaus reikalavimas. Taigi nagrinėjamoje byloje buvo reikalinga nustatyti, kokia dalimi buvo patenkintas hipotekos kreditoriaus reikalavimas ir ar Bendrovės patirtos administravimo išlaidos buvo išskaičiuotos iš hipotekos kreditoriui tenkančios sumos, ar iš sumos, viršijančios jo reikalavimą.

62.       Įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą (ĮBĮ 34 straipsnis). Jeigu parduoto įkeisto turto suma yra mažesnė nei turimas hipotekos kreditoriaus reikalavimas, toliau hipotekos kreditoriaus reikalavimas tenkinamas kaip trečios eilės reikalavimas. Kai, pardavus hipoteka įkeistą turtą, gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, t. y. administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2013, 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016 34 punktas); kai įkeistą turtą realizuoja bankroto administratorius, padengiant hipotekos turėtojo reikalavimą, kreditoriui sumokama ne visa turto pirkėjo sumokėta pinigų suma, o tik tai, kas lieka išskaičiavus atitinkamas administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017 36 punktas).

63.       Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad hipotekos kreditoriaus prievolė prisidėti prie bankroto administravimo išlaidų iš esmės reiškia tai, jog hipotekos kreditorius negali gauti viso savo finansinio reikalavimo (100 proc.) iš karto pardavus hipoteka įkeistą turtą, nepriklausomai nuo to, kokia pinigų suma buvo gauta už parduotą įkeistą turtą. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2013 buvo nagrinėjama situacija, kai hipotekos kreditoriaus finansinis reikalavimas siekė 101 777,85 Lt (litų), administravimo išlaidos – 92 008 Lt, o hipoteka įkeistas turtas buvo parduotas už 187 500 Lt. Bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad faktas, jog, pardavus hipoteka įkeistą turtą buvo padengtas visas hipotekos kreditoriaus finansinis reikalavimas, iš esmės reiškė, jog hipotekos kreditorius neprisidėjo prie bankroto administravimo išlaidų. Analogiška situacija buvo sprendžiama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016: hipoteka įkeistas turtas buvo parduotas už 191 127,24 Eur, hipotekos kreditoriaus patvirtintas finansinis reikalavimas siekė 145 219,35 Eur, tačiau hipotekos kreditoriui buvo pervesta 132 851,90 Eur suma, išskaičius bankroto administravimo išlaidoms skirtą pinigų dalį; toks sprendimas buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

64.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad hipotekos kreditorių, kuriems bankroto procese perduodamas hipoteka įkeistas turtas, padėtis finansine prasme neturi skirtis nuo hipotekos kreditorių, kuriems yra išmokama mažesnė suma nei jų patvirtintas finansinis reikalavimas. Bendrovė, gavusi pinigines lėšas iš subjekto, nupirkusio nekilnojamąjį turtą, išskaito bankroto administravimo išlaidoms tenkančias pinigines lėšas ir likusią sumą, tačiau ne didesnę kaip kreditoriaus patvirtintas finansinis reikalavimas, išmoka hipotekos kreditoriui. Hipotekos kreditoriaus nepatenkinta finansinio reikalavimo dalis perkeliama į trečiosios eilės kreditorių eilę (ĮBĮ 34 straipsnis, 35 straipsnio 4 dalis). Kai hipotekos kreditoriui yra perduodamas didesnės vertės turtas, jis savaime ekvivalentu gauna didesnę sumą, nei jo patvirtintas finansinis reikalavimas, todėl hipotekos kreditoriui tenka prievolė ne tik sumokėti jo finansinio reikalavimo ir perduodamo turto vertės skirtumą, tačiau ir prisidėti prie administravimo išlaidų, pervedant papildomas sumas. Kaip jau buvo minėta, suma, skirta bankroto proceso administravimo išlaidoms dengti, bankroto procese toliau būtų tenkinama kaip trečios eilės finansinis reikalavimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad būtent tokia finansinių reikalavimų tenkinimo logika ir eiga, pagrindžiant Ieškovų patirtą žalos dydį, nurodyta ir Ieškovų pareiškime dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo (žr. 2024 m. sausio 15 d. pareiškimo dėl ieškinio reikalavimo sumažinimo 27 lentelę su pastabomis).

65.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria Ieškovų procesiniuose dokumentuose dėstomiems argumentams ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad hipotekos kreditorius INTI KINNISVARA OÜ privalėjo padengti dalį bankroto administravimo išlaidų ir turto administravimo išlaidas, todėl Bendrovei pervesta suma turėjo būti didesnė nei skirtumas tarp įkeisto pastato pardavimo (perdavimo) kainos ir hipotekos kreditoriaus patvirtinto finansinio reikalavimo.

66.       Teisėjų kolegija atmeta atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad ieškinys neturėtų būti patenkintas, kadangi nemokumo administratorė iš sandorio su INTI KINNISVARA OÜ negavo jokios asmeninės, papildomos naudos, o INTI KINNISVARA OÜ buvo beturtė bendrovė, todėl būtų nepavykę nieko iš jos išieškoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju neturi teisinės reikšmės aplinkybės, kad Ieškovams 2019 m. pareiškiant netiesioginį ieškinį hipotekos kreditorius INTI KINNISVARA OÜ neturėjo piniginių lėšų. Pirma, netiesioginis ieškinys ir ieškinys dėl žalos atlyginimo yra du savarankiški teisinės gynybos būdai, todėl aplinkybė, jog hipotekos kreditorius tam tikru metu nebeturėjo piniginių lėšų administravimo išlaidoms padengti savaime nepaneigia bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės. Antra, nekilnojamojo turto perdavimas hipotekos kreditoriui įvyko 2017 m. spalio 11 d., todėl nemokumo administratorė, veikdama kaip savo srities profesionalė ir geriausiais kreditorių interesais, privalėjo užtikrinti, kad nekilnojamojo turto nuosavybės teisė hipotekos kreditoriui pereitų tik nuo momento, kai hipotekos kreditorė visiškai atsiskaitys su bankrutuojančia įmone, pervesdama ne tik perimamo nekilnojamojo turto kainos ir patvirtinto finansinio reikalavimo skirtumą, tačiau ir padengdama administravimo išlaidas. Civilinėje byloje nustatyta, kad nemokumo administratorė nuo pat nekilnojamojo turto perdavimo hipotekos kreditoriui momento laikėsi pozicijos, kad hipotekos kreditorius bankroto administravimo išlaidas yra padengęs ir papildomų prievolių Bendrovei neturi. Todėl nemokumo administratorė, kaip savo srities profesionalė, netinkamai vykdžiusi savo pareigas bankroto proceso metu privalo atlyginti kreditoriams dėl to kilusius nuostolius.

67.       Priešingai nei teigiama atsakovės apeliaciniame skunde, nemokumo administratorės neteisėti veiksmai pasireiškė ne tuo, jog atsakovė nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl 144 529,80 Eur sumos išreikalavimo iš hipotekos kreditoriaus INTI KINNISVARA OÜ, o tuo, kad nemokumo administratorė netinkamai identifikavo gautas pajamas, nepripažino, kad hipotekos kreditorius privalėjo prisidėti prie administravimo išlaidų konkrečia pinigų suma, ir, 2017 m. perleisdama (perduodama nuosavybėn) Bendrovei priklausantį turtą, nenumatė papildomų hipotekos kreditoriaus finansinių įsipareigojimų Akte. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai įrodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus nemokumo administratorės veiksmus, kadangi nemokumo administratorė pažeidė bankroto procesą reguliuojančias teisės normas, neišreikalavo iš hipotekos kreditorės lėšų, skirtų dengti bankroto administravimo išlaidoms, tokiu būdu sumažino turto masę, iš kurios didesne dalimi galėjo būti patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai.

Dėl argumentų, susijusių su žalos dydžio apskaičiavimu

68.       Pritartina Ieškovų procesiniuose dokumentuose dėstomiems argumentams, kad nagrinėjamu atveju žalos dydį sudaro skirtumas tarp faktiškai patenkinto Ieškovų finansinio reikalavimo ir finansinio reikalavimo, kuris galėjo būti patenkintas, jeigu nebūtų buvę nemokumo administratorės neteisėtų veiksmų.

69.       Priešingai nei teigiama atsakovės apeliaciniame skunde, Ieškovai, atlikdami skaičiavimus ir nurodydami hipotetinę kreditorių finansinių reikalavimų eilę tuo atveju, jeigu nebūtų nemokumo adminsitratorės neteisėtų veiksmų, faktiškai neprašo ir nesiekia pakeisti kreditorių finansinių reikalavimų sąrašo ir eilės. Kaip jau buvo paminėta anksčiau, šie veiksmai yra būtini siekiant apskaičiuoti Ieškovų patirtą žalą. 

70.       Ieškovai, įrodinėdami patirtos žalos dydį, nurodė, kad visos patvirtintos administravimo išlaidos, įskaitant atlyginimą nemokumo administratorei, nuo nutarties iškelti Bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2009 m. rugsėjo 11 d.) iki Akto pasirašymo dienos (2017 m. spalio 11 d.), sudarė 234 228,19 Eur. Hipotekos kreditoriaus patenkinto finansinio reikalavimo suma (1 994 577,30 Eur) sudarė 61,28 proc. visų Bendrovės patenkintų kreditorių reikalavimų sumos dalį (3 254 908,72 Eur) ir hipotekos kreditorius privalėjo padengti 61,28 proc. dydžio Bendrovės administravimo išlaidų, t. y. 102 445,58 Eur. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esačius duomenis ir pateiktus skaičiavimus, iš 234 228,19 Eur sumos atėmė 67 051,98 Eur – nekilnojamojo turto priežiūros ir administravimo išlaidas; teismas nusprendė, kad BUAB „Egvilta“ administravimo išlaidos nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2017 m. spalio 11 d. sudarė 167 176,21 Eur, o hipotekos kreditoriui tenkanti bankroto administravimo lėšų dalis buvo 102 445,58 Eur (167 176,21  61,28 proc.).

71.       Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad iš 167 176,21 Eur sumos turėjo būti atimta 10 321,75 Eur suma, kurią sudaro 5 544,84 Eur dydžio išmoka už teisines paslaugas ir 4 776,92 Eur dalis administratoriaus atlyginimo. Atsakovės teigimu, darbų aktas ir PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas buvo išrašyta 2017 m. gruodžio 11 d., t. y. po Akto surašymo, o 4 776,92 Eur administratoriaus atlyginimo dalis buvo išmokėta avansu, nors faktiškai buvo apskaičiuota ir nustatyta už atliktų paslaugų laikotarpį nuo įkeisto turto 2017 m. spalio 11 d. perdavimo iki Bendrovės išregistravimo dienos. Todėl, atsakovės teigimu, ieškovų apskaičiuota hipotekos kreditoriaus dengtina netiesioginių išlaidų 102 462,30 Eur suma mažintina iki 89 149,80 Eur sumos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiais argumentais sutikti.

72.       Nors atsakovės nurodomas darbų aktas ir PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas buvo išrašyta 2017 m. gruodžio 11 d. (15 t., b. l. 17–19), tačiau iš darbų akto akivaizdu, kad sąskaita buvo išrašyta už paslaugas, suteiktas nuo 2016 m. vasario iki 2017 m. sausio mėnesio. Todėl, nors išlaidos faktiškai buvo apmokėtos vėliau, po Akto surašymo, tačiau prievolė padengti šias išlaidas susidarė nuo paslaugų suteikimo dienos, taigi ir tiesioginės bankroto administravimo išlaidos susidarė iki Akto pasirašymo dienos.

73.       Ieškovai savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad visos patvirtintos administravimo išlaidos, įskaitant atlyginimą nemokumo administratorei, nuo nutarties iškelti Bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2009 m. rugsėjo 11 d.) iki Akto pasirašymo dienos (2017 m. spalio 11 d.), sudarė 234 228,19 Eur, o faktiškai buvo išmokėta 232 844,48 Eur suma, taigi mažiau, nei buvo patvirtinta. Atsakovė apeliaciniame skunde neginčija ir neįrodinėja šių duomenų (ne)teisingumo, tik lakoniškai nurodo, jog 4 776,92 Eur administratoriaus atlyginimo dalis buvo išmokėta avansu. Jeigu atsakovės nurodomi argumentai būtų teisingi, faktiškai išmokėta suma būtų didesnė nei patvirtinta kreditorių susirinkimuose. Todėl šie atsakovės apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip neįrodyti ir nepagrįsti.

74.       Be to, Ieškovų teigimu, Bendrovės patirtas nekilnojamojo turto priežiūros ir administravimo išlaidas Akto pasirašymo dieną sudarė 67 051,98 Eur, ši suma buvo skirta tiek įkeisto pastato, tiek ir neįkeistų pastatų administravimui; iki neįkeistų pastatų pardavimo (šiuo laikotarpiu išlaidos buvo skiriamos tiek įkeisto pastato, tiek neįkeistų pastatų administravimui) buvo patirta 57 986,18 Eur išlaidų, o nuo neįkeistų pastatų pardavimo (šiuo laikotarpiu išlaidos buvo siejamos tik su įkeisto pastato administravimu) buvo patirta 9 065,80 Eur nekilnojamojo turto priežiūros ir administravimo išlaidų. Ieškovai, išskirdami hipoteka įkeistam turtui tenkančią nekilnojamojo turto ir administravimo išlaidų dalį, rėmėsi neįkeistų ir įkeistų pastatų pardavimo kaina; apskaičiavo, kad įkeisto turto priežiūrai iš viso teko 53 802,77 Eur išlaidų pirmuoju laikotarpiu ir visos 9 065,80 Eur išlaidos. Todėl, Ieškovų teigimu, hipotekos kreditorius privalėjo padengti 42 084,22 Eur įkeisto pastato administravimo išlaidų dalį ((53 802,77 Eur + 9 065,80 Eur)  66,94 proc. (hipotekos kreditoriaus patenkinto reikalavimo ir įkeisto pastato pardavimo pajamų santykis, proc.). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiais Ieškovų skaičiavimais ir pripažino juos pagrįstais.

75.       Atsakovė apeliaciniame skunde nekelia ginčo dėl santykio, pagal kurį apskaičiuota įkeisto pastato administravimo išlaidų dalis (66,94 proc.). Tačiau, atsakovės teigimu, iki neįkeistų pastatų pardavimo buvo patirta ne 57 986,18 Eur, o 34 828,56 Eur išlaidų. Atsakovės teigimu, pirmam etapui paskirtos išlaidos turi būti sumažintos 1 907,62 Eur suma, kadangi, nors jos ir buvo patvirtintos, tačiau nebuvo apmokėtos. Be to, ieškovai nepagrįstai į įkeistų pastato pajamas įtraukė turto pardavimo kainos ir hipotekos kreditoriaus reikalavimo skirtumą. Atsakovė įkeisto pastato administravimo išlaidas apskaičiuoja tokia tvarka:

76.       Atsakovės teigimu, galutinė hipotekos kreditoriaus dengtina administravimo išlaidų suma turėtų sudaryti ne 42 084,22 Eur, o 29 382,88 Eur ir šią sumą apskaičiuoja taip:

77.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo su atsakovės teikiamais skaičiavimais sutikti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės sudaryta lentelė, kurioje neįkeistam turtui priskirta 1 216 954,25 Eur pajamų, o įkeistam – 1 994 577,30 Eur yra nepagrįsta. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju siekiama apskaičiuoti įkeistam ir neįkeistam turtui tenkančią administravimo išlaidų dalį. Už neįkeisto turto pardavimą buvo gauta 231 696,01 Eur suma, o įkeistas turtas, kaip 2 979 835,54 Eur vertės turtas, perduotas hipotekos kreditoriui. Šalys nekelia ginčo dėl pastatų ypatumų ar individualios priežiūros poreikio; iš esmės abi šalys pasirinko nekilnojamojo turto administravimo ir priežiūros išlaidų dalį skaičiuoti proporcingai pagal iš turto pardavimo (perdavimo) gautas pajamas. Todėl, priešingai nei teigiama atsakovės apeliaciniame skunde, nėra teisinio ir faktinio pagrindo neįkeisto turto pardavimo pajamoms priskirti įkeisto turto kainos ir hipotekos kreditoriaus finansinio reikalavimo skirtumą, kadangi būtent toks skaičiavimas iškreipia hipoteka įkeisto ir neįkeisto turto kainą ir vertę. Atsakovė apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kurie sudarytų pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu vertinti kitaip. Atitinkamai, atsakovė, netinkamai apskaičiavusi įkeistam ir neįkeistam turtui tenkančias nekilnojamojo turto išlaikymui ir administravimui tenkančių išlaidų proporcijas, toliau neteisingai apskaičiuoja bendrą hipotekos kreditoriaus atlygintinų išlaidų dalį.

78.       Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad bankroto proceso metu ji yra įgijusi teisę į priemoką pagal ĮBĮ 36 straipsnį už Bendrovės gautas pajamas; atsakovės teigimu, 31 298,98 Eur suma turėtų būti padengta iš sumos, skirtos kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti, todėl turi būti atimta iš hipotekos kreditoriaus dengtinos menamos 118 532,68 Eur išlaidų sumos. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės argumentai, kuriais ji įrodinėja turinti teisę į priemoką, kuri bankroto proceso metu nebuvo apskaičiuota ir nustatyta kreditorių susirinkime ar teismo procesiniu sprendimu, savo pobūdžiu atitinka priešieškinį, kuris nagrinėjamoje civilinėje byloje nebuvo pareikštas; apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Be to, teisėjų kolegija pritaria Ieškovų atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad Bendrovės bankroto procedūros buvo pradėtos 2009 metais, administratorės atlyginimas atsakovei buvo patvirtintas 2010 metais, o išmokėtas 2014 metais, todėl taikytina iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusio ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies redakcija, kurioje buvo nustatyta, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Klausimas dėl bankroto adminsitratoriaus atlyginimo dydžio ir sąmatos yra išspręstas kreditorių susirinkimuose ir įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais.

79.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog BUAB „Egvilta“ administravimo išlaidos nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2017 m. spalio 11 d. sudarė 167 176,21 Eur, o hipotekos kreditoriui tenkanti bankroto administravimo lėšų dalis buvo 102 445,58 Eur (167 176,21  61,28 proc.); teisingai nurodė, kad hipotekos kreditorius privalėjo padengti 42 084,22 Eur įkeisto pastato administravimo išlaidų dalį.

Dėl ieškovo E. V. turimų materialiųjų ir procesinių teisių nagrinėjamoje civilinėje byloje

80.       Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai konstatavo, jog 2022 m. kovo 21 d. ieškinio pareiškimo metu E. V. laikytinas BUAB „Egvilta“ kreditoriumi su nepadengtu 1 165 792,11 Eur dydžio finansiniu reikalavimu.

81.       Pirmosios instancijos teismas nustatė ir ginčo dėl šių nustatytų aplinkybių nėra, kad tarp E. V. ir UAB „Ralkona“ 2019 m. lapkričio 28 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią E. V. perleido savo BUAB „Egvilta“ bankroto byloje turimo patvirtinto finansinio reikalavimo dalį – 600 000 Eur. Nėra ginčijamos aplinkybės, kad 80 000 Eur kaina pagal reikalavimo perleidimo sutartį buvo sumokėta 2020 m. vasario 3 d., taigi nuo šios dienos UAB „Arigata“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Ralkona“) įgijo 600 000 Eur reikalavimo teisę į BUAB „Egvilta“. Nustatyta, kad kartu su 600 000 Eur dydžio finansiniu reikalavimu buvo perleistos visos kitos turtinės ir neturtinės teisės, susijusios su perleidžiamu finansiniu reikalavimu (reikalavimo perleidimo sutarties 2 punktas). Nagrinėjamoje civilinėje byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Arigata“ 600 000 Eur dydžio finansinis reikalavimas nebuvo patvirtintas BUAB „Egvilta“ bankroto byloje, atitinkamai, E. V. finansinis reikalavimas nebuvo sumažintas.

82.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl E. V. materialiojo teisinio reikalavimo nurodė, kad kreditorių finansiniai reikalavimai gali būti tvirtinami tik teismo ir tik bankroto byloje. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kas šis finansinis reikalavimas nebuvo pakeistas, laikė, jog E. V. nepatenkintas finansinis reikalavimas bankroto byloje sudarė 1 165 791,71 Eur (2 118 450,63 Eur (patvirtintas finansinis reikalavimas) – 952 658,92 Eur (išmokėta finansinio reikalavimo dalis). Su šia pirmosios instancijos teismo išvada galima sutikti tik iš dalies.

83.       Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad BUAB „Egvilta“ bankroto byloje buvo patvirtintas E. V. 2 118 450,63 Eur dydžio finansinis reikalavimas, kuris iš dalies buvo patenkintas išmokant E. V. pinigines sumas 2020 m. vasario 11 d., 2020 m. birželio 5 d., 2021 m. gegužės 5 d.; iš viso buvo patenkinta 952 658,92 Eur E. V. finansinio reikalavimo. Reikalavimo perleidimo sutartis dėl 600 000 Eur finansinio reikalavimo perleidimo buvo sudaryta 2019 m. lapkričio 28 d., o galutinis atsiskaitymas pagal šią sutartį įvyko 2020 m. vasario 3 d. Vadinasi, viena vertus, kai buvo tenkinamas E. V. finansinis reikalavimas, jis tokio dydžio finansinio reikalavimo jau neturėjo. Tačiau, kita vertus, BUAB „Egvilta“ bankroto bylą nagrinėjantis teismas kreditorių finansinius reikalavimus tvirtino, o nemokumo administratorė skirstė finansinius srautus pagal pateiktus duomenis – nei E. V., nei UAB „Ralkona“ neteikė prašymo jų finansinį reikalavimą patvirtinti ar patikslinti. Atitinkamai, finansiniai reikalavimai bankroto byloje buvo tenkinami pagal patvirtintą kreditorių finansinių reikalavimų eilę.

84.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad kreditoriai bankroto byloje dalyvauja pareikštiniu būdu, t. y. jie turi teisę, o ne pareigą teikti patvirtinti finansinį reikalavimą bankroto byloje. Priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos, kreditorių finansiniai reikalavimai pasibaigia, t. y., jeigu kreditoriaus finansinis reikalavimas nėra patvirtinamas bankroto byloje, kreditoriaus teisinio statuso klausimas negali būti keliamas po bankroto bylos pasibaigimo. Tačiau aplinkybė, kad UAB „Arigata“ nepareiškė finansinio reikalavimo ir neįstojo į BUAB „Egvilta“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl reikalavimo, kurį faktiškai turėjo E. V., kai yra keliamas žalos atlyginimo klausimas.

85.       Nagrinėjamoje byloje faktas, kad UAB „Arigata“ nebuvo įtraukta į BUAB „Egvilta“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą su 600 000 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, nereiškia, kad E. V. neperleido savo 600 000 Eur dydžio finansinio reikalavimo. Reikalavimo perleidimo sutartis yra galiojanti ir vykdytina. Šiuo atveju yra pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo ir procesinei bylos baigčiai reikšmę turi ne tik patvirtintas galutinis kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas BUAB „Egvilta“ bankroto byloje, tačiau visos aplinkybės, kurios buvo atskleistos ar sukeliančios teisines pasekmes.

86.       Nustačius, kad E. V. perleido savo 600 000 Eur dydžio finansinį reikalavimą nuo 2020 m. vasario 3 d., pritartina atsakovės apeliaciniame skunde dėstomiems argumentams, kad E. V. jo finansinio reikalavimo tenkinimo metu jau neturėjo savo 2 118 450,63 Eur dydžio finansinio reikalavimo, todėl žalos atlyginimo byloje turi būti perskaičiuojama ne tik bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma įtraukiant hipotekos kreditorių su trečios eilės finansiniu reikalavimu, jeigu nebūtų nemokumo administratorės neteisėtų veiksmų, tačiau ir finansinio reikalavimo suma, kuria E. V. finansinio reikalavimo dengimo metu realiai disponavo.

87.       Perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių gynimo, taip pat pareigą atsakyti pagal prievoles. Procesinio teisių perėmimo apimtį taip pat lemia atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimo apimtis: jeigu tam tikrų materialiųjų subjektinių teisių negalima perimti, tai negalima perimti ir atitinkamų procesinių teisių ir pareigų, susijusių su atitinkamų materialiųjų teisių gynyba (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2008). Ir atvirkščiai, perleidęs materialiąsias teises asmuo netenka ir procesinės teisės jų ginti.

88.       Atmetus iš esmės visus atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos sumos (žr. šios nutarties 84 punktą), konstatuotina, kad Ieškovės pateikti skaičiavimai pareiškime dėl ieškinio dalies atsisakymo, yra teisingi ir pagrįsti. Tačiau šie skaičiavimai turi būti pakoreguoti, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo E. V. finansinio reikalavimo dalis (600 000 Eur) buvo perleista 2020 m. vasario 3 d., o UAB „Arigata“ nepareiškė finansinio reikalavimo ir neįstojo į BUAB „Egvilta“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. Atitinkamai, sprendžiant dėl žalos atlyginimo šioje civilinėje byloje pagal pareikštus Ieškovų ieškinius ir šalių bei suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus, turėjo būti kitaip perskirstytos lėšos BUAB „Egvilta“ bankroto procese. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Ieškovų patirta žala turi būti apskaičiuojama tokia tvarka:

89.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria atsakovės apeliacinio skundo argumentams, kad E. V. gavo 952 658,82 Eur finansinio reikalavimo patenkinimą, tačiau, įvertinus civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo reikšmingas aplinkybes, buvo nustatyta, kad faktiškai jam turėjusi priklausyti finansinio reikalavimo patenkinimo suma sudarė 910 436,46 Eur, todėl ieškovas E. V. žalos dėl neteisėtų nemokumo administratorės veiksmų nepatyrė. Atitinkamai, nebuvo teisinio pagrindo tenkinti E. V. pareikšto ieškinio. Tuo tarpu ieškovai M. R. ir A. R. kreipėsi į teismą ieškiniu prašydami priteisti iš atsakovės UAB ,,AVERE“ 8 679,17 Eur žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad jų reikalavimas turėtų būti patenkintas visa apimtimi.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų ir procesinės bylos baigties

90.       Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo sprendimo ir ginčo neišnagrinėjo iš esmės, neatsakė į visus atsakovės argumentus, o rėmėsi išimtinai tik Ieškovų nurodytomis aplinkybėmis.

91.       Teisėjų kolegija pažymi, kad visiškas motyvų (sutrumpintų motyvų) nebuvimas, taigi, atitinkamai, absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, gali būti nustatomas tais atvejais, kai teismas sprendimo (nutarties) visiškai nepagrindė jokiais teisiniais ar faktiniais argumentais ir (ar) iš esmės tik pakartojo vienos iš šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus. Kiekvienu atveju tokios aplinkybės vertinamos individualiai. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, kad teismas priėmė sprendimą (nutartį) nepateikdamas jokių motyvų (sutrumpintų motyvų), kaip toks procesinis rezultatas buvo pasiektas. Vien sprendimo išsamumo, pakankamumo kriterijų trūkumai savaime nėra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-823/2021 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

92.       Pirmosios instancijos teismas nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendime detaliai nurodė pagrindinius Ieškovų ir atsakovės, kitų suinteresuotų šalių procesiniuose dokumentuose dėstomus argumentus, juos analizavo ir dėl jų pasisakė. Nors teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisės taikymo klaidų, tačiau iš sprendimo turinio yra aišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas pagrindė savo sprendimą, nurodyti pirmosios instancijos teismo motyvai, dėl kurių ir buvo pateikti apeliaciniai skundai.

93.       Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo civilinę bylą, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau neteisingai nustatė E. V. turimų teisių ir pareigų apimtį, todėl nepagrįstai ieškinį patenkino priteisdamas šiam ieškovui 57 493,66 Eur nuostolių atlyginimą; ši reikalavimo dalis yra atmestina. Tačiau pirmosios instancijos teismas, neteisingai nustatęs, kokius faktiškai finansinius reikalavimus kreditoriai turėjo BUAB „Egvilta“ bankroto byloje, neteisingai nustatė ir tenkintas finansinių reikalavimų proporcijas. Todėl yra pagrindas atsakovės ir ieškovų M. R. ir A. R. apeliacinį skundą tenkinti priteisiant jiems visą 8 679,17 Eur reikalaujamą sumą. Teisėjų kolegija nutaria, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

94.       Pirmosios instancijos teismas nustatė ir ginčo dėl šių aplinkybių nėra, kad ieškovai M. R. ir A. R. reikalavimą iš pradinės ieškovės BUAB „Faulana“ įgijo dalinės nuosavybė teise: ieškovas M. R. įgijo nuosavybės teisę į 99,764 proc. dalį reikalavimo, t. y. į 99764/100000 dalis reikalavimo? (ii) o ieškovė A. R. įgijo nuosavybės teisę į 0,236 proc. dalį reikalavimo, t. y. į 236/100000 dalis reikalavimo. Tenkinus ieškovų ieškinį, ieškovui M. R. priteistina iš atsakovės 8 658,68 Eur nuostolių, o ieškovei A. R. – 20,49 Eur nuostolių.

95.       Apeliacinės instancijos teismo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą nustatyta CPK 331 straipsnio 1, 4 dalyse. Teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą reiškia jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas). Teisėjų kolegija pasisakė dėl visų esminių apeliacinių skundų argumentų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

96.       Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo procesinį sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

97.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

98.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nustatyti užmokesčio dydžiai (toliau – Rekomendacijos).

99.       Pirmosios instancijos teismas nustatė ir ginčo dėl šių aplinkybių nėra, kad ieškovas E. V. patyrė 2 620 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir sumokėjo 1 325 Eur dydžio žyminį mokestį. Ieškovai M. R. ir A. R. patyrė 4 316 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, o atsakovė – 11 325 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Šalys pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurie nutarta nemažinti bylinėjimosi išlaidų, neginčija. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi Ieškovai savo ieškinį grindė identiškomis aplinkybėmis ir skaičiavimais, laikytina, kad atsakovė patyrė po 5 662,50 Eur dydžio išlaidas atsikirtimams į ieškovo E. V. bei ieškovų M. R. ir A. R. reikalavimus.

100.       Atmetus ieškovo E. V. reikalavimą, jam bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, o atsakovei iš E. V. priteistinos 5 662,50 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su E. V. finansinio reikalavimo nagrinėjimu.

101.       M. R. ir A. R. ieškinį tenkinus visiškai, jiems priteistinos 4 316 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės, o atsakovei bylinėjimosi išlaidų dalis, susijusi su M. R. ir A. R. ieškinio reikalavimo nagrinėjimu, nepriteisiama. A. R. priteisina suma sudaro 1 018,57 Eur (4 316 Eur  0,236), o M. R. – 3 297,73 Eur (4 316 Eur  99,764).

102.       Atsakovė UAB „AVERE“ apeliaciniame skunde prašė ieškinius atmesti, taigi ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą 64 273,94 Eur sumą. Apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, nutariant, kad iš esmės gali būti tenkinamas tik M. R. ir A. R. 8 679,17 Eur dydžio ieškinio reikalavimas, taigi buvo patenkinta 86,50 proc. apeliacinio skundo reikalavimų. Atsakovė už apeliacinio skundo parengimą patyrė 2 541 Eur išlaidų (2 100 Eur plius PVM). Kadangi M. R. ir A. R. reikalavimas šioje civilinėje byloje buvo patenkintas visiškai, laikytina, kad jie laimėjo bylą, o ieškovo E. V. reikalavimas buvo atmestas. Vadovaujantis tuo, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos principu „pralaimėjęs moka“, atsakovės naudai iš E. V. priteistina 2 197,96 Eur (2 541 Eur  86,5 proc.) suma už apeliacinio skundo parengimą.

103.       Ieškovai už atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 1 852,81 Eur (12,25 val.  150 Eur/val.). Kadangi M. R. ir A. R. reikalavimas šioje civilinėje byloje buvo patenkintas visiškai, laikytina, kad jie laimėjo bylą, todėl jiems turi būti atlygintos visos su atsiliepimu į apeliacinį skundą susijusios išlaidos, todėl iš atsakovės M. R. ir A. R. priteistina 926,40 Eur (1 852,81 Eur  2) suma.

104.       Ieškovui E. V. už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina suma, proporcinga atsakovės apeliacinio skundo atmestų reikalavimų daliai 125,06 Eur (926,40 Eur  13,50 proc.).

105.       Ieškovo E. V. apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą jam nepriteisiamos. Atsakovė už atsiliepimą į apeliacinį skundą patyrė 1 875,50 Eur (1 550 Eur plius PVM) išlaidų, todėl atsakovei iš ieškovo E. V. priteistina 937,75 Eur (1 875,50 Eur  2) suma.

106.       Ieškovų M. R. ir A. R. apeliacinis skundas buvo patenkintas, todėl jiems priteistina 1 350 Eur suma už apeliacinio skundo parengimą (9 val.  150 Eur/val.), o atsakovei bylinėjimosi išlaidos (937,75 Eur) už atsiliepimą į apeliacinį skundą nepriteisiamos.

107.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nutaria, kad apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos paskirstomos tokia tvarka:

107.1.                      Atsakovei UAB „AVERE“ iš E. V. priteistina 3 135,71 Eur (2 197,96 Eur + 937,75 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme;

107.2.                      Ieškovams M. R. ir A. R. iš atsakovės UAB „AVERE“ priteistina 2 276,40 Eur (926,40 Eur + 1 350 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. A. R. priteisina suma sudaro 537,23 Eur (2 276,40 Eur  0,236), o M. R. – 1 739,17 Eur (2 276,40 Eur  99,764);

107.3.                      Ieškovui E. V. iš atsakovės UAB „AVERE“ priteistina 125,06 Eur suma už už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 1 d. sprendimo dalį, kuria išspręsti ieškinių ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių reikalavimai, pakeisti ir šią rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovo E. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškinį atmesti.

A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir M. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AVERE“ (juridinio asmens kodas 300936536) ieškovui M. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 8 658,68 Eur (aštuonis tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus ir 68 centus) nuostolių atlyginimo, 6 (šešių) proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. liepos 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir 3 297,73 Eur (tris tūkstančius du šimtus devyniasdešimt septynis eurus ir 73 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AVERE“ (juridinio asmens kodas 300936536) ieškovei A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 20,49 Eur (dvidešimt eurų ir 49 centus) nuostolių atlyginimo, 6 (šešių) proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir 1 018,57 Eur (vieną tūkstantį aštuoniolika eurų ir 57 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AVERE“ (juridinio asmens kodas 300936536) iš ieškovo E. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 5 662,50 Eur (penkių tūkstančių šešių šimtų šešiasdešimt dviejų eurų 50 centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.“

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AVERE“ (juridinio asmens kodas 300936536) iš E. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) priteisti 3 135,71 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą trisdešimt penkis eurus 71 centą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovei A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AVERE“ (juridinio asmens kodas 300936536) priteisti 537,23 Eur (penkis šimtus trisdešimt septynis eurus 23 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovui M. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AVERE“ (juridinio asmens kodas 300936536) priteisti 1 739,17 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus trisdešimt devynis eurus 17 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovui E. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AVERE“ (juridinio asmens kodas 300936536) priteisti 125,06 Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus 6 centus) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Teisėjai                                                                Žilvinas Terebeiza

                                                                Alma Urbanavičienė

                                                        Vigintas Višinskis