Baudžiamoji byla Nr. 1A-92-557/2022

                           Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06988-2021-9

           Procesinio sprendimo kategorijos:

   1.2.4.6.2.1; 2.10.3; 2.4.6.1; 2.4.7

                                                    (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 17 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės, Savinijaus Katausko ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,

dalyvaujant prokurorui Valdui Grabauskui,

gynėjai advokatei Aušrinei Zaburienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, V. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. gruodžio 15 d. nutarties, kuria V. P., padariusiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką esant nepakaltinamai, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1.       Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog įrodyta, kad V. P. 2021-03-06 apie 20.40 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia smogė kumščiais ne mažiau kaip 4 kartus motinai V. I. į įvairias kūno vietas, padarydama V. I. dešinio žasto viršutinės dalies odos įdrėskimą, smakro kairės pusės, nugaros dešinės pusės ir dešinio žasto apatinės dalies sumušimą, tai sukėlė V. I. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.       Apeliaciniu skundu V. P. prašo: pakeisti skundžiamą Klaipėdos apylinkės teismo 2021-12-15 nutartį ir vietoj jai taikyto priverstinio stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – skirti jai ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jos gyvenamąją vietą; atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti ją gydančius gydytojus S. G. ir D. E., dirbančius Klaipėdos psichikos sveikatos centre, siekiant išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių yra vis koreguojamas jos, V. P., gydymas, ar šalia medikamentų yra skiriamas (gali būti skiriamas) dar koks nors papildomas gydymas ir ar yra galimybė skirti ambulatorinį gydymą, tai pat nukentėjusiąją V. I., siekiant išsiaiškinti dabartinę jos, V. P., būseną.

2.1.        Nurodo, jog Klaipėdos apylinkės teismas 2021-12-15 nutartimi pripažino ją padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir taikė jai priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, teismas rėmėsi:

1) 2021-09-07–2021-09-29 Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 85TPK-183/2021 išvada (toliau – ekspertizės aktas), kurioje nurodyta, kad V. P. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija (rezistentiška gydymo forma), dėl kurio veikos padarymo metu negalėjo ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti ir jai rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – stacionarinį gydymą bendro tipo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje;

2) ekspertės L. Š. parodymais, kad ambulatorinis gydymas efekto neduoda, vaistų vartojimas neužtikrina to, kad V. P. turėtų kritikos, V. P. nemano, kad jai reikia medikamentų ir kad ji serga psichikos liga;

3) V. P. mamos V. I. paaiškinimais, kad V. P. vaistų negeria, o kai jų negeria, tampa agresyvi.

2.2.       Apeliantės nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 5 dalies 3 punktas), todėl skundžiama nutartis turi būti pakeista dėl toliau nurodomų motyvų.

2.3.       BK 98 straipsnyje, reglamentuojančiame priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą, nurodyta, kad sprendžiant klausimą, kokią medicinos priemonės rūšį taikyti, atsižvelgiama į psichikos sutrikimo sunkumą, padarytos pavojingos veikos pobūdį ir pavojų, kurį asmuo gali kelti sau ir aplinkiniams.

2.4.       Priverčiamoji medicinos priemonė yra valstybės prievartos priemonė, kuri taikoma asmenims, padariusiems pavojingas veikas, esant jiems nepakaltinamiems, ir dėl to šios veikos nelaikomos nusikalstamomis. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį užraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Šių priemonių taikymas (paskyrimas) priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas: (i) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialiojoje dalyje numatytą veiką; (ii) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; (iii) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (BK 98 straipsnis).

2.5.       Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) gausioje praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014-09-23; L. prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 201-11-13).

2.6.       Šiuo atveju, kaip jau minėta, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo klausimą, teismas iš esmės rėmėsi ekspertizės akto išvada ir ekspertės L. Š. posėdžio metu duotais paaiškinimais, tačiau nevertino situacijos realiu laiku, neištyrė visų aplinkybių, kurios leistų teisingai ir pagrįstai nuspręsti dėl būtinumo jai, V. P., skirti būtent stacionarinį gydymą.

2.7.       Pirma, teismas nusprendė, kad, pagal ekspertizės akto išvadą, jai, V. P., rekomenduojama skirti medicinos priemonės rūšį – stacionarinį gydymą bendro tipo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Skundžiamoje nutartyje teismas taip pat rėmėsi ekspertės parodymais, kad ambulatorinis gydymas efekto neduoda ir nėra jokios kritikos, vaistų vartojimas neužtikrina to, kad kaltinamoji turėtų kritikos. Teismas vadovavosi byloje esančia ekspertizės išvada, kuri buvo pateikta ikiteisminio tyrimo metu, ir ekspertės, kuri tik patvirtino ekspertizės išvadas, paaiškinimais, tačiau ekspertizės aktas šiuo metu gali neatitikti tikrosios padėties.

2.8.       Ekspertė paaiškino, kad vaistų vartojimas neužtikrina to, kad V. P. turėtų kritikos, tačiau stacionarinis gydymas taip pat bus paremtas medikamentiniu gydymu, o aplinkybė, kad ambulatorinis gydymas neduoda efekto, negali būti priežastimi skirti stacionarinį gydymą. Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad ekspertizės akte yra nurodyta, jog po paskutinio gydymo stacionare (2020-09-15–2020-10-15) V. P. reguliariai atvyksta pas psichiatrą, vis koreguojamas gydymas. Nuo 2021 m. balandžio mėn. būsena aprašoma kaip stabili, tęsiamas gydymas. Paskutinis apsilankymas pas psichiatrą 2021-05-12: „Kreipėsi dėl gydymo pratęsimo. Būklė stabili, skundų neišsako.“ Faktas, kad nusikalstama veika buvo padaryta ambulatorinio gydymo metu, gali reikšti tai, kad yra parinktas netinkamas gydymas. Apeliantės nuomone, akivaizdu, kad, bylos nagrinėjimo metu neapklausus ją gydančio gydytojo (tuo metu buvo gydytoja S. G., šiuo metu – D. E.), nebuvo galimybės išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių yra vis koreguojamas gydymas, ar šalia medikamentų yra skiriamas (gali būti skiriamas) dar koks nors papildomas gydymas (pvz., psichoterapinis gydymas), tad, neišsiaiškinęs šių klausimų, teismas neturėjo galimybės išsamiai ir objektyviai išnagrinėti klausimo, kokia medicinos priemonės rūšis būtų pati tinkamiausia jai šiuo atveju.

2.9.       Antra, vienas iš pagrindinių kriterijų, į kurį turi atsižvelgti teismas, parinkdamas priverstinio medicininio gydymo rūšį, yra veiką padariusio asmens pavojingumas visuomenei. Šiuo atveju ekspertizės akte nėra nurodyta, kad V. P. yra pavojinga visuomenei. Bylos nagrinėjimo metu toks klausimas ekspertei taip pat nebuvo užduotas. Tad, apeliantės nuomone, pagrįstai galima teigti, kad ji nėra pavojinga visuomenei, todėl skirti jai stacionarinį gydymą nėra būtina.

2.10.       Apeliantė pažymi ir tai, kad po 2021-03-06 įvykusio konflikto daugiau jokių pažeidimų, nusižengimų ar nusikaltimų ji nėra padariusi. Šiuo metu ji dirba DNSB „(duomenys neskelbtini)“ valytoja, tai tik dar kartą patvirtina, jog ji grėsmės visuomenei ar sau nekelia.

2.11.       Trečia, aplinkybę, kad, apeliantės vertinimu, jai visiškai užtenka ambulatorinio gydymo, patvirtino ir pati nukentėjusioji V. I., kuri parodė, jog dukra V. P., gyvendama kartu su ja, vartojo vaistus ir jos elgesys buvo nekeliantis pavojaus. Kad, apeliantės teigimu, ji nekelia pavojaus, kai vartoja vaistus, patvirtina ir tas faktas, kad nusikalstamą veiką ji padarė pirmą kartą, nors šia liga serga jau daugiau kaip 10 metų, šiuo metu ji gyvena su savo mama V. I., kuri ją prižiūri ir kontroliuoja vaistų vartojimą. Bylos nagrinėjimo metu V. I. parodė, kad nenorėtų, jog dukra (V. P.) būtų išvežta.

2.12.       V. P. nurodo, kad šiuo metu ji gydosi ambulatoriškai, nuolat vartoja vaistus, jai pritaikytas gydymas duoda teigiamus rezultatus. Ji jaučiasi gerai, dirba valytoja, suvokia, kad jai reikia gydytis, ir tai daro savo noru. Tad, pasak V. P., ji suvokia savo veiksmų esmę ir juos valdo.

2.13.       Ketvirta, svarbu yra įvertinti ir įstatymo uždraustą veiką, kurią asmuo padarė. Šiuo atveju yra nustatyta, kad ji, V. P., padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą įstatymo uždraustą veiką. Šiame BK straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika pagal savo pavojingumą įstatymo leidėjo yra įvertinta kaip nesunkus nusikaltimas.

2.14.       Nurodytų aplinkybių pagrindu, apeliantės nuomone, pagrįstai galima teigti, kad pagal dabartinę būseną jai nereikia stacionarinio priverstinio gydymo. Šiuo atveju stacionarinis gydymas būtų perteklinė jai taikoma priemonė, nes priverčiamųjų medicinos priemonių tikslų galima pasiekti taikant jai ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

2.15.       Pažymėtina ir tai, kad, remiantis BK 98 straipsnio 6 dalies nuostatomis, teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą ne rečiau kaip kas šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, tai užtikrina konkrečiu laiku konkrečios priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymą asmeniui, priklausomai nuo jo sveikatos būklės.

3.       Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Apeliacinis skundas atmestinas.

5.       Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį, BPK 403 straipsnio 2 dalį, asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, gali paskirti priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

6.       Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, įvertinus tai, kad tai ne bausmė, o priverstinio gydymo priemonė, turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Teisinis procesas dėl nesavanoriško asmens hospitalizavimo psichiatrijos įstaigoje turi atitikti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies e punkto reikalavimus, kurie užtikrina veiksmingas procesines garantijas nuo savivalės. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą, laisvė gali būti atimta tik įvykdžius tris minimalias sąlygas: pirma, psichikos liga turi būti aiški, tai yra tikslų psichikos sutrikimą turi nustatyti kompetentinga institucija pagal objektyvią medicininę ekspertizę; antra, psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį hospitalizavimą; trečia, priverstinio hospitalizavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas išlieka (žr. Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012 m. liepos 31 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). EŽTT jurisprudencijoje taip pat formuojami procesiniai reikalavimai teismo sprendimui dėl priverstinio gydymo: skiriant priverstinį gydymą, turi būti vertinama esama sveikatos būklė, turi būti motyvuojama, kodėl nebūtina skirti naujos ekspertizės galimai pasikeitusiai psichikos būklei įvertinti (jei pateikiamas toks prašymas ir nurodomi nauji duomenys); teismas turėtų motyvuoti būtinybę skirti priverstinį gydymą; teismas turėtų motyvuoti, kodėl neskiriamos švelnesnės priemonės nei stacionarus priverstinis gydymas (D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Lietuvos teismų praktikoje pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-87-697/2021).

7.       Pirmas kriterijus parenkant priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Remiantis BPK 400 straipsnio 2 dalimi, sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Taigi, teismai, spręsdami priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimą, be kitų byloje esančių duomenų, privalo ištirti ir įvertinti eksperto ar atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos atstovo pateiktą informaciją ir nuomonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-788/2020). Tokia praktika atitinka ir EŽTT jurisprudenciją, kurioje pabrėžiama, kad, norint izoliuoti asmenį nuo visuomenės, psichikos sutrikimas turi būti tokios rūšies ar laipsnio, kuris lemia priverstinio izoliavimo būtinybę ir kurį konstatuoti gali tik objektyvi medicininė ekspertizė (Winterwerp prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 6301/73, 1977 m. gruodžio 15 d.). Pažymėtina, kad, pagal EŽTT praktiką, psichiškai nesveiko asmens laisvės atėmimas gali būti būtinas ne tik tuo atveju, kai jam reikia gydymo, vaistų ar kitos klinikinės priežiūros siekiant jį išgydyti arba pagerinti jo būklę, bet ir tuo atveju, kai asmeniui reikia kontrolės bei priežiūros siekiant neleisti jam, pavyzdžiui, padaryti žalos sau ar kitiems (Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012 m. liepos 31 d.). Kita vertus, svarbu pažymėti, kad sveikatos priežiūros specialistams suteiktos plačios galios turi būti atsvertos procedūromis, kuriomis siekiama užkirsti kelią savavališkam priverstiniam hospitalizavimui (žr. D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.).

8.       Tačiau tai nereiškia, kad šis, t. y. psichikos sutrikimo pobūdžio, kriterijus yra vienintelis. Kaip minėta pirmiau, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021).

9.       Sprendžiant dėl pavojaus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, būtina įvertinti ir tai, kad stacionarus priverstinis gydymas sveikatos priežiūros įstaigoje pagal savo pobūdį yra viena griežčiausių priemonių. EŽTT nurodo, kad psichikos liga sergantys asmenys sudaro ypač pažeidžiamą grupę, todėl jų teisių apribojimas turi būti labai tikslus ir gali būti pateisinamas tik dėl „labai svarių priežasčių“ (žr. Alajos Kiss prieš Vengriją, Nr. 38832/06, § 42, 2010 m. gegužės 20 d; Zagidulina prieš Rusiją, peticijos Nr. 11737/06, § 53, 2013 m. gegužės 2 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Asmens laisvės atėmimas yra tokia griežta priemonė, kad ji gali būti pateisinama tik tuo atveju, jei, įvertinus kitas švelnesnes priemones, nustatoma, kad jų nepakanka asmens arba viešajam interesui apsaugoti, todėl atitinkamą asmenį reikia sulaikyti (žr. O. G. prieš Latviją, peticijos Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; Lazariu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Todėl, sprendžiant dėl stacionaraus gydymo, svarbu ir tai, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87-697/2021, 2K-121-976/2021).

10.       Siekiant nustatyti šias svarbias aplinkybes, pagal BPK 395 straipsnio nuostatas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese, be kita ko, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-942/2020).

11.       Iš byloje esančio 2021-09-07–2021-09-29 Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 85TPK-183/2021 išvados matyti, kad V. P. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija (rezistentiška gydymui forma), dėl kurio veikos padarymo metu ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. V. P. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu buvo lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijios (rezistentiškos gydymui formos) būsenoje. Su V. P. šiuo metu negalima atlikti procesinių tyrimo veiksmų. V. P. rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – stacionarinį gydymą bendro tipo stebėjimo sąlygomis, specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (t. 1, b. l. 157–161).

12.       2021-12-01 pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, nagrinėjant bylą dėl priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių taikymo V. P., apklausta teismo psichiatrė ekspertė L. Š. patvirtino ekspertizės akte suformuluotas išvadas ir paaiškino, kad V. P. taikomas ambulatorinis gydymas efekto neduoda, t. y. vaistų vartojimas neužtikrina to, kad ji turėtų kritikos savo būsenai. V. P. būsena yra tokia, kad ji ambulatorinio gydymo galėtų ir nesilaikyti (t. y. nenuryti tabletės), o tai būtų užtikrinama stacionarinio gydymo metu. Tikėtina, kad ilgalaikio gydymo perspektyvoje būtų galima kažkiek sukontroliuoti jos agresyvų, impulsyvų elgesį ir psichomotorinį sujaudinimą. V. P. apie 6 mėnesius iki nusikalstamos veikos įvykdymo gydėsi ambulatoriškai ir būtent ambulatorinio gydymo fone įvykdyta veika, todėl akivaizdu, kad gydymas yra neefektyvus. Ekspertizės akte surašyti faktai liudija, kad V. P. ambulatorinio gydymo nesilaiko, kad iš stacionarinio gydymo paleidus, ji į ambulatoriją neatvyksta. Netgi vartodama medikamentus, kai atvyksta į ambulatoriją ir jai paskiriami leidžiami vaistai, ji vis tiek elgiasi neadekvačiai. V. P. nemano, kad ji serga psichikos liga ir jai reikia medikamentų, taigi jos apsilankymas medicinos įstaigoje, tikėtina, būtų formalus. V. P. konstatuotas psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija – yra lėtinė liga su paūmėjimais (būtent nuo 2020 m. gruodžio mėn., 2021 m. sausio mėn.), tai ji ir pati pasakojo, jos būsena pradėjo blogėti ir pasireiškė visi minėti simptomai, t. y. pablogėjo suvokimas, mąstymas, emocinė būsena, tai, tikėtina, lėmė veikos padarymą. Jai buvo nuolat taikomas stacionarinis gydymas, po jo, kai rekomenduota tęsti gydymą ambulatoriškai, ji šito režimo nesilaiko. Paūmėjimui įtakos galėjo turėti ir subjektyvūs reikšmingi stresiniai veiksniai, situacijos, santykių pradžios, narkotinės medžiagos, bet to galėjo ir nebūti.

13.       Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu apklausta nukentėjusioji V. I. paaiškino, kad jos dukra V. P. vaistų negeria (dėl to ji turi nuolat kovoti su dukra, pvz., įdėdavo vaistų į arbatą, kai dukra nematydavo, nes savanoriškai vaistų ji negerdavo), o kai jų negeria, agresyvėja. Dukrai yra išrašyti ir leidžiami vaistai, tačiau ji jų nesileidžia, tik retkarčiais nueidavo į polikliniką, dėl to ją reikia nuolatos kontroliuoti. Dukra turi draugą ir tas draugas įtikinėja ją vaistų negerti, dėl to ji ilgą laiką vaistų negėrė, grįždavo be nuotaikos. Po kovo mėnesio įvykio agresyvių priepuolių yra mažiau, bet jų vis tiek yra.

14.       Šių duomenų kontekste pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. P. veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė būdama nepakaltinama, ir paskyrė jai BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Priverčiamosios medicinos priemonės rūšį V. P. pirmosios instancijos teismas parinko atsižvelgdamas į byloje pateiktas ekspertų rekomendacijas, teisiamajame posėdyje apklaustos teismo psichiatrės ekspertės paaiškinimus, kad V. P. reikalingos priverčiamos medicininio poveikio priemonės, t. y. priverstinis stacionarinis gydymas ir stebėjimas bendrojo tipo stebėjimo sąlygomis specializuotoje gydymo įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ir įvertinęs asmens psichikos sutrikimus, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą, psichikos sveikatos sutrikimo trukmę, asmens elgesį ir pavojingumą. Nepritarti šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

15.       V. P. padarė tyčinę smurtinę baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką prieš savo motiną. Iš ekspertizės akto matyti, kad nors psichinės sveikatos sutrikimai V. P. stebimi ir ji gydoma nuo 2008 m. (tais metais pirmą kartą konsultuota psichiatrų; 2009 m. fiksuotas kognityvinių funkcijų nusilpimas (nustatyta diagnozė – kognityvinis sutrikimas), o tų pačių metų pabaigoje pirmą kartą gydyta psichiatrinio profilio stacionare dėl ūmios psichozės; nuo 2010 m. nustatyta paranoidinės šizofrenijos diagnozė), tačiau gydymas tiriamajai neduoda stabilių, ilgalaikių remisijų (dėl ligos paūmėjimų iki 2020 m. V. P. gydyta psichiatrijos stacionare 8 kartus; iki 2020 m. pas psichiatrą ambulatoriškai reguliariai nesilankė, labiau būsena ėmė kisti nuo 2020 m. vasario mėn., kai nutraukė ambulatorinį gydymą (visus 2020 m. po stacionarinių gydymų (tais metais psichiatrinio profilio stacionare gydyta 5 kartus) rekomendacijų dėl gydymo tęstinumo nesilaikė, reguliariai pas psichiatrą nesilankė, būsena aprašoma kaip negerėjanti net prolonguotų neuroleptikų gydymo fone ir įgavusi defektinę eigą). Nors po paskutinio gydymo stacionare (2020 m. rugsėjo–spalio mėn.)  ambulatoriškai pas psichiatrą V. P. atvykdavo, tačiau skiriamo gydymo fone 2021 m. kovo mėn. įvykdyta nuskalstama veika (dėl kliedesių įtakos). Prastą būseną patvirtina ir pačios V. P. pasakojimas, kad nuo 2021 m. pradžios artimieji yra pasikeitę (neigiamo dvynio kliedesys), o kaimynai bando tyčia jai pakenkti (santykio kliedesys). Kritikos nebuvimas inkriminuojamai veikai, susirgimui, gydymuisi. Taigi, kaip matyti iš ligos istorijos duomenų, ekspertės ir nukentėjusiosios paaiškinimų bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, dėl nereguliaraus vaistų vartojimo ambulatorinis gydymas nebuvo efektyvus, V. P. diagnozuoti psichinės sveikatos sutrikimai progresavo, o dėl išliekančios aktyvios psichopatologijos, galinčios veikti jos elgesį, ir atsižvelgiant į tai, kad jos būklė negerėjo ir reguliariai lankantis pas psichiatrą ambulatoriškai (po paskutinio gydymo 2020 m. rugsėjo–spalio mėn. stacionare), bei tai, kad inkriminuojama veika padaryta ambulatorinio gydymo fone ir nekritiško V. P. požiūrio į savo ligą ir jos gydymą, ambulatorinis gydymas šiuo metu apskritai nėra prasmingas.

16.       Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, neva pirmosios instancijos teismas neįvertino V. P. sveikatos būklės „realiu laiku“. Kaip minėta, teisiamajame posėdyje apie dabartinę apeliantės sveikatos būklę buvo apklausta ekspertė, detaliai paaiškinusi, kodėl šiuo momentu apeliantei yra būtinas ir reikalingas stacionarus gydymas, apie dukters sveikatą ir elgesį paskutiniu metu buvo apklausta ir jos mama nukentėjusioji V. I.. Teisėjų kolegijos nuomone, šie duomenys kartu su teismo psichiatrijos ekspertizės išvada yra pakankami apeliantės dabartinei sveikatos būklei įvertinti, todėl papildoma nukentėjusiosios apklausa nagrinėjamu atveju nėra prasminga, lygiai kaip ir nėra prasminga V. P. ambulatoriškai gydžiusių/gydančių gydytojų apklausa nustačius, kad dabartiniu metu ambulatorinis gydymas nėra pakankamas ir apeliantei bent kuriam laikui yra reikalingas stacionarus gydymas. Beje, iš nukentėjusiosios V. I. parodymų matyti, kad nors kūno sužalojimus dukra jai padarė suduodama smūgius kumščiais, tačiau iš pradžių ji puolė motiną, laikydama rankoje grąžtą, ir tik V. I. pavykus išmušti grąžtą iš dukters rankų, nukentėjusiajai pavyko išvengti rimtesnių sužalojimų.  

17.       Aptartų duomenų visumos kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. P. ligos pobūdis, jos padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pavojingumas, jos pačios socialinis pavojingumas yra tokio pobūdžio, kad jai turėtų būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

18.       V. P. apeliacinio skundo teiginiai, jog ji suvokia savo veiksmų esmę ir juos valdo bei mano, kad pagal dabartinę būseną jai nereikia stacionarinio priverstinio gydymo, prieštarauja anksčiau minėtai ekspertizės akto išvadai, jog V. P. dėl jai diagnozuoto psichikos sutrikimu – paranoidinės šizofrenijos – negali (negalėjo ir veikos padarymo metu) suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, dėl to jai rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – stacionarinį gydymą bendro tipo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Iš V. P. apeliacinio skundo turinio taip pat aiškiai matyti, kad per metų laikotarpį, praėjusį nuo baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo, jos požiūris į jai diagnozuotus psichinės sveikatos sutrikimus ir jų gydymą, taip pat į padarytą smurtinę veiką prieš savo motiną nėra kritiškas, ir nors ji savo ligos ir būtinybės gydytis neneigia, tačiau, kaip matyti iš anksčiau aptartų duomenų, savanoriškai vaistų ji negėrė, pas medikus reguliariai nesilankė, tai prieštarauja V. P. apeliacinio skundo teiginiams, jog ji nuolat vartoja vaistus ir tai daro savo noru. Kita vertus V. P. būklė, kaip minėta, negerėjo jai net ir reguliariai lankantis pas psichiatrą (veika buvo padaryta būtent ambulatorinio gydymo fone). Atsižvelgiant į tai, kad ji nėra kritiška savo ligai, gydymuisi, kartu ir padarytai veikai, stebint akivaizdžiai blogėjančią jos lėtinės psichikos ligos dinamiką, kuriai įtakoti, pasak ekspertų, ambulatorinis gydymas šiuo metu nebėra pakankamas, kolegija nemato pagrindo švelninti V. P. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę.

19.       Be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta jo pavojingumas. Kiekvienu atveju teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 straipsnio 6 dalis) ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, o pagal BPK 405 straipsnį minėtus klausimus sprendžia teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą.

20.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą dėl priverčiamosios medicinos priemonės V. P. paskyrimo ir rūšies parinkimo taikė tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                             Kristina Kakurinė

                     Savinijus Katauskas

                     Linas Pauliukėnas