Civilinė byla Nr. e2S-1037-260/2015,

Proceso Nr. 2-17-3-01898-2014-6,

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

77.4.2; 110.1; 122.2; 122.4;

KAUNO  APYGARDOS  TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 9 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. V. atskirąjį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-43-217/2015 pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovui R. R. dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, materialinio išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo, ir atsakovo R. R. priešieškinį ieškovei D. V. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, institucija, teikianti išvadą byloje, Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2014 08 08 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimu civilinėje byloje 2-147-737/2013 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4 ir 5 punktus numatant, jog pasikeitus nepilnametės dukros gyvenamajai vietai ar jai susirgus, ieškovė įsipareigoja per 3 dienas informuoti apie tai raštu ar žodžiu dukros tėvą (atsakovą), ir nustatyti atsakovo bendravimo tvarką su nepilnamete dukra pagal jos pasiūlytą variantą.

Priešieškiniu atsakovas prašė pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1 punktą, numatantį, kad po santuokos nutraukimo nepilnametės dukros A. R. gyvenamoji vieta nustatoma su jos motina D. R. (dabartinė pavardė V.), ir nepilnametės dukros A. R., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu, jos tėvu R. R..

Bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti ieškovei D. V. iki teismo procesinio sprendimo, kuris bus priimtas išnagrinėjus civilinę bylą, įsiteisėjimo be teismo leidimo išvežti A. R., gim. (duomenys neskelbtini), iš nuolatinės jos gyvenamosios vietos Lietuvoje į bet kurią užsienio valstybę. Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų akivaizdžiai apsunkintas galimai atsakovui palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymas arba tokio sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas. Be to, tokiu būdu būtų užtikrintos šalių nepilnametės dukros, kurios gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove Lietuvos Respublikoje, teisės, bei apribota galimybė ieškovei piktnaudžiauti motinos valdžia.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 6 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė ieškovei D. V. iki teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje civilinėje byloje įsiteisėjimo be teismo leidimo išvežti nepilnametę A. R., gim. (duomenys neskelbtini), iš nuolatinės jos gyvenamosios vietos Lietuvoje į bet kurią užsienio valstybę.

Teismas nustatė, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) šalių nepilnametės dukters A. R. gyvenamoji vieta nustatyta su jos motina D. V. (gyvenančia Lietuvoje). D. V., ketindama su dukra išvykti iš Lietuvos teritorijos ilgesniam nei 30 dienų laikotarpiui, įsipareigojo apie tai informuoti A. R. tėvą R. R. ne vėliau kaip prieš 14 dienų iki išvykimo ir išvykti tik turėdama rašytinį jo sutikimą. Tokį sutikimą arba motyvuotą atsisakymą R. R. įsipareigojo pateikti ne vėliau kaip po 3 dienų nuo prašymo dėl sutikimo davimo gavimo dienos. Šalys, nutraukdamos santuoką, minėtu sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių susitarė, kad vienai iš šalių pažeidus nurodytos sutarties 4 punkto sąlygas bus laikoma, kad ta šalis piktnaudžiauja tėvų valdžia vaiko atžvilgiu ir šio fakto papildomai įrodinėti nereikės (LR CPK 182 str. 1 d. 5 p.). 2014 metų kovo mėnesį ieškovė D. V. pažeidė Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimą ir be atsakovo žinios bei rašytinio sutikimo išvyko gyventi į Angliją kartu su savimi išsiveždama ir šalių nepilnametę dukrą A. R.. Atsakovas kreipėsi į Anglijos Aukščiausiojo Teismo Šeimos skyrių su pareiškimu dėl A. R. grąžinimo į Lietuvą ir šis nusprendė, kad A. R. turi būti grąžinta į Lietuvos jurisdikciją ne vėliau kaip iki 2014 m. rugpjūčio 25 d., o vėliau, tenkinus ieškovės prašymą, šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. vasario 1 d. Ieškovė įpareigojimą įvykdė ir 2015 m. vasario 1 d. grąžino dukrą A. R. į Lietuvą. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo nurodytas aplinkybes, sprendė, kad jis tikėtinai pagrindė savo prašymo reikalavimus, pripažino, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, kadangi vaikas, pažeidus šalių susitarimą, jau buvo vieną kartą išvežtas į užsienį. Todėl tam, kad tai nepasikartotų, iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo civilinėje byloje taikė laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį motyvai

Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į nepilnamečio vaiko interesus ir laikinąsias apsaugos priemones taikė tik formaliai. Šalių nepilnametės dukters gyvenamoji vieta nustatyta su motina, jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Anglijoje. Anglijoje šalių dukra yra baigusi pradinės mokyklos pirmą klasę ir lanko antrą klasę, todėl nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės varžo šalių dukters siekius ir toliau mokytis Anglijos Guilford Grove mokykloje. Šalių nepilnametė dukra yra išreiškusi savo tvirtą nuomonę, kad nori gyventi su motina Anglijoje. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra ne tik netikslingos ir neprotingos, priimtos neatsižvelgiant į nepilnamečio vaiko interesus ir išreikštą valią, bet ir prieštaraujančios laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės užkirs kelią šalių dukrai toliau tęsti mokslus nurodytoje mokykloje, nors tai yra didžiausias šalių dukros siekis, turės įtakos jos emociniam ir psichologiniam vystymuisi, sukels emocinius išgyvenimus ir padarys jai emocinę ir psichologinę žalą.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės atsakovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, ne tik kad nepažeidė šalių nepilnametės dukters teisių ir teisėtų interesų, bet juos apsaugojo ir užtikrino. Ieškovė skundžiamą nutartį prašo panaikinti siekdama vienintelio tikslo – dar kartą neteisėtai išsivežti šalių dukrą į Angliją ir tokį savo reikalavimą sieja išimtinai su savo, kaip dukros motinos, piktnaudžiavimu motinos valdžia dukters atžvilgiu, siekdama įtikinti, kad iš jos neteisėtų veiksmų neteisėtai išvežant ir laikant šalių dukrą Anglijoje jai turėtų atsirasti teisėtos pasekmės. Nurodytų ieškovės veiksmų neteisėtumas yra konstatuotas Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi ir 2014 m. liepos 31 d. Anglijos Aukščiausiojo Teismo Šeimos skyriaus teisėjo sprendimu. Ieškovė, neturėdama atsakovo sutikimo, pagal formuojamą teismų praktiką negali išvežti šalių nepilnametės dukters gyventi į užsienio valstybę. Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad šalių nepilnametės dukters gyvenamoji vieta yra Anglijoje, kadangi A. R. yra Lietuvos Respublikos pilietė, kurios gyvenamoji vieta deklaruota adresu (duomenys neskelbtini). Iki tol, kol ieškovė neteisėtai išvežė šalių dukrą į užsienio valstybę, A. R. visą laiką gyveno Lietuvoje. Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra pažeidžiama šalių dukters teisė į mokslą, nes A. R. yra sudarytos sąlygos mokytis ir Lietuvoje. Atsakovas yra susitaręs dėl dukters mokymo Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijoje. Priešingai, pati ieškovė, su dukra grįžusi į Lietuvą 2015 m. vasario 1 d., iki šiol dukros neleidžia į mokymo įstaigą ir tokiu būdu pažeidžia dukros teisę į mokslą. Be to, ieškovės pateikti duomenys apie jos ir jos sutuoktinio gaunamas pajamas ir išlaidas būtiniems poreikiams tenkinti sudaro pagrindą teigti, kad ieškovė šiuo metu objektyviai pagal gaunamas pajamas negali užtikrinti nepilnametei dukrai A. R. nei tinkamų gyvenimo sąlygų, nei būtiniausių jos poreikių patenkinimo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje, o atskirais atvejais – ir iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. konkrečios bylos aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, t. y. ieškovė pareikštu ieškiniu prašo nustatyti šalių nepilnametės dukters bendravimo tvarką su atsakovu, o atsakovas priešieškiniu prašo nustatyti šalių nepilnametės dukters gyvenamąją vietą su juo. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Pripažįstama, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis civilinėse bylose, kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas yra nepilnametės A. R., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai. Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukiant šalių santuoką bendru sutikimu buvo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurios nuostatas po santuokos nutraukimo A. R., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta buvo nustatyta su jos motina D. R. (dabartinė pavardė V.). Minėtoje sutartyje šalys susitarė ir dėl materialinio išlaikymo nepilnametei dukrai teikimo, taip pat numatė, kad dukros auklėjime be apribojimų dalyvaus abu tėvai bendru jų sutarimu, atsižvelgiant į vaiko teisėtus interesus ir norus. Šalių sudarytoje sutartyje D. V., ketindama su vaiku išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos ilgesniam nei 30 dienų laikotarpiui, įsipareigojo apie tai informuoti R. R. ne vėliau kaip prieš 14 dienų iki išvykimo ir išvykti turėdama R. R. rašytinį sutikimą. R. R. sutikimą arba motyvuotą atsisakymą įsipareigojo pateikti ne vėliau kaip po 3 dienų nuo prašymo apie sutikimo davimą gavimo dienos. Šalys be to pripažino, kad pažeidus šiuos įsipareigojimus bus laikoma, kad yra piktnaudžiaujama tėvų valdžia vaiko atžvilgiu ir papildomai šio fakto įrodinėti nereikės. Byloje nustatyta ir ši aplinkybė nėra ginčijama, kad ieškovė D. V. 2014 m. kovo mėnesį, neturėdama atsakovo R. R. sutikimo, išsivežė šalių nepilnametę dukrą iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir apsigyveno Anglijoje. Atsakovui kreipusis į Anglijos Aukščiausiojo Teismo Šeimos skyrių su pareiškimu dėl A. R. grąžinimo į Lietuvą, šis nusprendė, kad A. R. turi būti grąžinta į Lietuvos jurisdikciją ne vėliau kaip iki 2014 m. rugpjūčio 25 d., o vėliau, patenkinęs ieškovės prašymą, šį terminą pratęsė iki 2015 m. vasario 1 d. Ieškovė įpareigojimą įvykdė ir 2015 m. vasario 1 d. grąžino dukrą A. R. į Lietuvą.

Nagrinėjamoje byloje pareikštame priešieškinyje atsakovas prašė nustatyti šalių nepilnametės dukros A. R., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su juo. Taigi priešieškinio dalykas yra susijęs su šalių nepilnametės dukros gyvenamosios vietos nustatymu. Bylos nagrinėjimo teisme metu, ieškovei grąžinus šalių dukrą į Lietuvą, atsakovas pateikė prašymą teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame prašė uždrausti ieškovei be teismo leidimo išvežti A. R. iš nuolatinės jos gyvenamosios vietos Lietuvoje į bet kurią užsienio valstybę. Apeliacine tvarka skundžiama nutartimi bylą nagrinėjęs teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas byloje uždraudė ieškovei išvežti nepilnametę dukrą A. R. be teismo leidimo iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje į bet kurią užsienio valstybę. Ieškovė atskirajame skunde ginčija teismo sprendimą taikyti nurodytą laikinąją apsaugos priemonę, tačiau, apeliacinės instancijos teismo manymu, ieškovės pateikto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad laikinoji apsaugos priemonė nagrinėjamu atveju buvo taikyta nepagrįstai ar kad jos taikymas pažeidžia šalių nepilnametės dukters teises ir teisėtus interesus.

Kaip galima spręsti iš ieškovės pozicijos byloje, taip pat jos pateikto atskirojo skundo argumentų, ieškovė su šalių nepilnamete dukra A. R. ketina išvykti iš Lietuvos  gyventi į Angliją, į kurią šalių nepilnametė dukra jau kartą buvo išvežta be atsakovo rašytinio sutikimo. Atsakovo priešieškinio dalykui esant susijusiam su šalių nepilnametės dukros gyvenamosios vietos nustatymu, spręstina, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog ieškovė jau kartą išsivežė šalių nepilnametę dukrą gyventi į Angliją be atsakovo sutikimo, kad ieškovė ketina vykti gyventi į Angliją, sudaro pakankamą pagrindą pripažinti egzistuojant realią grėsmę, kad atsakovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ne tik gali pasunkėti (atsakovas turėtų imtis priemonių susigrąžinti dukrą iš užsienio valstybės), bet tokio teismo sprendimo įvykdymas gali tapti realiai nebeįmanomas, jei pavyzdžiui ieškovė pakeistų savo gyvenamąją vietą Anglijoje ar išvyktų į kitą užsienio valstybę ir apie naują gyvenamąją vietą neinformuotų atsakovo. Rizika, jog teismo sprendimo vykdymas bus apsunkintas ar netgi padarytas neįmanomu, sudaro laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 8 p.), todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir uždraudė ieškovei be teismo leidimo išvežti šalių nepilnametę dukrą į užsienį iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje.

Pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir atskirojo skundo argumentai dėl galimo šalių nepilnametės dukros teisių pažeidimo ar žalos jai padarymo. Atskirajame skunde ieškovė nurodė, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra varžoma šalių dukros galimybė mokytis Guilford Grove mokykloje, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, ieškovė teismui nėra pateikusi. Byloje nėra duomenų apie tai, kad šalių dukra minėtoje mokykloje negali mokytis nuotoliniu būdu, pasinaudojant telekomunikacijų priemonėmis, o be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad šalių nepilnametei dukrai yra sudarytos visos sąlygos mokytis Lietuvoje. Įrodymų, kad šalių dukrai lankant mokymo įstaigą Lietuvoje, būtų pažeistos jos teisės ar teisėti interesai, nepateikta, todėl pirmiau nurodytų argumentų visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtų galima konstatuoti šalių nepilnametės dukters teisės į mokslą pažeidimą. Byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių šalių nepilnametei dukrai būtų padaryta emocinė ar psichologinė žala, kadangi iki išvežant šalių nepilnametę dukrą į Angliją ji gyveno Lietuvoje, jai yra žinoma lietuvių kalba, žinoma ir artima socialinė aplinka ir kt., dėl ko net ir šalių dukros mokymasis Lietuvoje esančioje mokymo įstaigoje per se negali būti vertinamas kaip šalių nepilnametės dukters teisių pažeidimas. Be to, paminėtina, kad ieškovė nėra pateikusi teismui jos nurodytos žalos atsiradimo fakto ar tokios žalos atsiradimo tikimybę patvirtinančių įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones šalių ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tik laikinas ginčo šalių teisinių santykių sureguliavimas. Nagrinėjamu atveju teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, taikė draudimą išvežti šalių nepilnametę dukrą iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje į bet kurią užsienio šalį tik iki įsiteisės teismo sprendimas byloje, kas lemia tokių apribojimų laikiną pobūdį. Be to, pažymėtina, kad ieškovė turi galimybę išvežti šalių nepilnametę dukrą į užsienį turėdama teismo leidimą, kas sudaro pagrindą ieškovei, pateikus argumentuotą prašymą ir įrodžius aplinkybes, kad šalių nepilnametės dukros teisės ir teisėti interesai neabejotinai yra pažeidžiami dėl tokio draudimo, kreiptis į teismą su prašymu leisti išvežti šalių nepilnametę dukrą į užsienį. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie objektyviai paneigtų teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, būtinos siekiant užtikrinti atsakovo pareikšto priešieškinio galimą įvykdymą, taikymo tikslingumą ir teisėtumą, todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad pirmosios instancijos teismo nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra teisėta ir pagrįsta, neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo šią nutartį panaikinti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo priešieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąją apsaugos priemonę, numatytą CPK 145 straipsnio 1 dalies 8 punkte, - draudimą išvežti šalių nepilnametę dukrą iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje į bet kurią užsienio valstybę be teismo leidimo, tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis bei nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl būtinybės nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atskirąjį skundą, ieškovei nepriteistina jos už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str.).

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas pareiškė prašymą priteisti jam 121 eurą turėtų rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atmetus ieškovės atskirąjį skundą, tokios išlaidos iš ieškovės priteistinos atsakovui (CPK 93, 98 straipsniai).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

atskirąjį skundą atmesti.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės D. V. (a.k(duomenys neskelbtini) atsakovui R. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) 121 Eur (vieną šimtas dvidešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                                                                Raimondas Buzelis