Pranešėja
D. Martinavičienė Civilinė
byla Nr. 2S-1097-370/2009
Teisėjas
E. Mickevičius
(Proceso Nr. 2-06-3-11137-2009-5)
Procesinio
sprendimo kategorija 78.2.2; 110.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. birželio 30
d.
Klaipėda
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Martinavičienės, kolegijos teisėjų Savinijaus
Katausko ir Broniaus Valiaus, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi
atsakovės L. J. atskirąjį skundą dėl
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-04-15 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės
Z. T. ieškinį atsakovei L. J., tretiesiems asmenims R. A. ir A. T. dėl
išlaikymo priteisimo,
nustatė:
ieškovė Z. T.
pareiškė ieškinį atsakovei L. J., tretiesiems asmenims R. A. ir A. T. dėl
išlaikymo priteisimo. Patikslintu ieškiniu ieškovė prašo teismo iš atsakovės,
savo dukros, priteisti išlaikymą periodinėmis išmokomis po 567 Lt per mėnesį
indeksuojant jas Vyriausybės nustatyta tvarka. 2010-04-14 ieškovė pareiškė
prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki bylos išnagrinėjimo
įpareigoti atsakovę teikti laikiną išlaikymą po 300 Lt kas mėnesį. Nurodė, kad
yra nedarbinga, gauna invalidumo pensiją 699,40 Lt, iš kurios dėl atsakovės
kaltės yra išskaičiuojama skola per
antstolius (139,88 Lt), todėl jai nepakanka lėšų pragyvenimui, reikalinga
papildoma priežiūra ir parama. Atsakovė gyvena pasiturinčiai, todėl turi
prisidėti prie savo motinos išlaikymo, padėti jai.
Klaipėdos miesto
apylinkės teismas 2010-04-15 nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo netenkino. Teismas nurodė, kad pritaikęs tokio pobūdžio
laikinąsias apsaugos priemones teismas iš dalies pasisakytų ir dėl ieškovės materialinio
reikalavimo, nagrinėjamo šioje byloje, o tai neatitiktų laikinosioms apsaugos
priemonėms keliamo tikslo – užtikrinti būsimo galimo teismo sprendimo įvykdymą.
Atskiruoju
skundu ieškovė Z. T. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-04-15 nutartį
panaikinti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti.
Nurodo, kad teismas, atmesdamas jos prašymą dėl laikino išlaikymo iki bylos
išnagrinėjimo pabaigos, neįsigilino bei neatsižvelgė į ieškovės padėtį, jog jai
nepakanka lėšų pragyventi, tuo atskleidė savo poziciją ieškovės atžvilgiu.
Atsiliepimų į
atskirąjį skundą nepateikta.
Atskirasis
skundas netenkintinas.
Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar
kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali
imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama
kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms
pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas
– užtikrinti būsimo teismo sprendimo,
kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje
dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos
vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad
teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti
tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka
užtikrinti būsimo teismo sprendimo,
kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo
bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių
teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti
taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto
pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau nei būtina
teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas
procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų
suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti
universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą
vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas
jų taikymu siekiamiems tikslams.
Laikinųjų
apsaugos priemonių sąrašas yra įtvirtintas CPK 145 straipsnio pirmojoje
dalyje, kurios 11 punktas numato galimybę priteisti laikiną materialinį
išlaikymą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo atsisakė nustatyti laikiną
materialinį išlaikymą ieškovei motyvuodamas, kad tuo būtų pasisakyta dėl ginčo
esmės ir patenkinta dalis ieškovės reikalavimo. Teisėjų kolegija iš dalies
sutinka su tokia teismo pozicija, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo
atveju ieškovė nesiekia, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų
užtikrintas būsimo galimo teismo sprendimo įvykdymas (kad būtų užtikrintas
atsakovėms mokumas bei galimybė ateityje vykdyti ieškovei palankų teismo
sprendimą), t. y. pasiektas šioms priemonėms keliamas tikslas. Ieškovė teigia
negalinti pragyventi iš gaunamų pajamų ir, kadangi įstatymas numato galimybę
priteisti laikiną išlaikymą, būtina vertinti, kiek ieškovei papildomas
materialinis išlaikymas reikalingas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
Pilnamečių
vaikų pareiga išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus bei jais
rūpintis iš esmės atitinka tėvų pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Esminis
skirtumas tik tas, kad nepilnametis vaikas dėl savo amžiaus ir nepatyrimo pats
negali pasirūpinti savimi, todėl tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus yra
absoliuti, o vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus yra vertinamojo pobūdžio,
priklauso nuo tėvų galimybės pasirūpinti savimi, gaunamų socialinių išmokų,
vaikų šeiminės ir turtinės padėties, taip pat kitų svarbių bylai aplinkybių (CK
3.192 str., 3.205-3.207 str.). Priteisiant išlaikymą būtiniems vaiko poreikiams
patenkinti teismų praktikoje pripažįstamas būtinu minimalios mėnesinės algos
dydžio išlaikymas, kuris nuo 2008-01-01 yra 800 Lt, ir jis priteisiamas iš
abiejų tėvų proporcingai jų turtinei padėčiai. Atkreiptinas dėmesys, jog suaugęs
žmogus, dirbdamas bei gaudamas minėtą minimalų darbo užmokestį, atskaičius
privalomuosius mokėjimus valstybei, gauna apie 670 Lt. Nagrinėjamu atveju
ieškovės gaunama invalidumo/ netekto darbingumo pensija yra 699,40 Lt, iš jos
išskaitoma skola – po 139,88 Lt per mėnesį (skolos likutis apie 2 000 Lt),
tačiau, pasak atsakovės, ši skola susidarė dėl pačios ieškovės kaltės – tai
pareiga apmokėti L. J. bylinėjimosi išlaidas privataus kaltinimo byloje, kuri
nepagrįstai buvo iškelta Z. T. iniciatyva (b. l. 12, 54–56). Dėl nurodytų
aplinkybių, nesprendžiant šalių ginčo iš esmės bei nepasisakant dėl būsimo
galimo teismo sprendimo, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė iki bylos
išnagrinėjimo iš esmės turi lėšų pragyventi, todėl taikyti laikinąsias apsaugos
priemones šiuo atveju nėra būtinybės.
Dėl nurodytų
priežasčių teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai
išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, todėl skundžiamos
nutarties atskirojo skundo motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 337
str. 1 p.).
Kolegija,
vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,
nutaria:
Klaipėdos
miesto apylinkės teismo 2010-04-15 nutartį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Danguolė
Martinavičienė
Kolegijos teisėjai Savinijus
Katauskas
Bronius Valius