Administracinė byla Nr. eAS-83-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02279-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Legrana“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Legrana“ skundą dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pavedimo ir nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Legrana“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Legrana“) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2015 m. lapkričio 5 d. operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr. FR1043-10171 (toliau – ir Operatyvaus patikrinimo pavedimas) ir 2015 m. lapkričio 23 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (12.7)-FR0706-13118 (toliau – ir Mokesčių administratoriaus nurodymas).

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi (b. l. 18–19) pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Visų pirma, teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Todėl teismas negali priimti nagrinėti skundų dėl aktų negalinčių sukelti teisinių pasekmių.

Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Operatyvaus patikrinimo pavedimą, kuriuo skiriama atlikti operatyvų patikrinimą, kurio tikslas – patikrinti mokesčių įstatymuose bei jų lydimuose teisės aktuose ir kitose srityse nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų vykdymą. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, savo nutartyse ne kartą yra konstatavęs, kad pavedimu tikrinti mokesčių mokėtojas iš esmės yra tik informuojamas apie jo atžvilgiu pradėtą specifinę mokesčių administravimo procedūrą, šis aktas nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, t. y. nelemia pareiškėjo materialinių teisių ir pareigų. Todėl toks pavedimas negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku (rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011 ir kt.).

Atitinkamai pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Mokesčių administratoriaus nurodymą, teismas pažymėjo, jog šiuo dokumentu (nurodymu) nurodyta, kad atliekamas įmonės operatyvus patikrinimas ir tuo pagrindu UAB „Legrana“ vadovui nurodoma per 10 dienų nuo nurodymo gavimo Kauno AVMI patikrinimui pateikti nurodyme išvardytus konkrečius duomenis bei dokumentus. Remdamasis aktualia bei dominuojančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pabrėžė, kad mokesčių administratoriaus nurodymas yra procedūrinis (tarpinis) dokumentas, negalintis būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Jis savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, t. y. nelemia materialinių teisių ir pareigų. Tik priėmus galutinį sprendimą pareiškėjo teisinis statusas gali pasikeisti, atsiradus realiems teisiniams padariniams. Nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėjas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankišką reikalavimą) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį sprendimą, kuomet būtų įvertinamas ir toks sprendimas (veiksmas) bei juo padarytų pažeidimų įtaka galutinio sprendimo teisėtumui (rėmėsi LVAT 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1412/2011; 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-822-556/2015 ir kt.). Taigi, administraciniam teismui neskundžiamais laikomi mokestinio patikrinimo, taip pat ir operatyvaus, ar mokestinio tyrimo metu tikrinamam mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją (rėmėsi LVAT 2011 m. birželio 3 d. nutarimi administracinėje byloje Nr. AS62-299/2011; 2015 m. spalio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-1240-438/2015 ir kt.).

Apibendrindamas, teismas atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo stadijoje akivaizdu, jog skundžiami aktai ar veiksmai jokių teisinių pasekmių nesukelia, skundą turi būti atsisakoma priimti. Taigi, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ginčijami aktai (Operatyvaus patikrinimo pavedimas ir Mokesčių administratoriaus nurodymas) nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl pareiškėjo skundą atsisakytina priimti, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Teismas kartu pažymėjo, kad tuo atveju, jei mokesčių administratorius vėliau priims kokius nors privalomus ir neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui sukeliančius aktus (sprendimus), pareiškėjas galės juos nustatyta tvarka ginčyti, nurodydamas ir nesutikimo su šiame skunde ginčijamais aktais argumentus. Tuomet, nagrinėjant ginčą teisme, būtų vertinami pareiškėjo nurodyti argumentai bei mokesčių administratoriaus aktų, veiksmų įtaka akto (sprendimo), galinčio būti administracinės bylos ginčo dalyku, teisėtumui.

III.

Pareiškėjas UAB „Legrana“, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 21–24), prašydamas minėtą nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjo skundą dėl Operatyvaus patikrinimo pavedimo bei Mokesčių administratoriaus nurodymo panaikinimo ir perduoti jį nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas mano, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi teismas pažeidė materialines ir procesines teisės normas, netinkamai jas išaiškindamas bei pritaikydamas. Pareiškėjas pažymi, kad Operatyvaus patikrinimo pavedimo pagrindu jo atžvilgiu buvo pradėtas operatyvus patikrinimas, o Mokesčių administratoriaus nurodymo pagrindu pareiškėjui atsirado prievolė pateikti mokesčių administratoriui pastarojo reikalaujamus dokumentus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje pateiktu individualaus administracinio akto apibrėžimu, pareiškėjas teigia, jog nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad tiek Mokesčių administratoriaus nurodymas, tiek Operatyvaus patikrinimo pavedimas laikytini individualiais administraciniais aktais, skirtais pareiškėjui ir sukeliančiais teisinius padarinius. Tuo tarpu neteisėti viešojo administravimo subjekto nurodymai ir / ar iš mokesčių administratoriaus neteisėtų veiksmų kylančios prievolės neturi būti vykdomos, todėl atitinkamų nurodymų adresatui privalo būti sudarytos sąlygos tokius nurodymus nuginčyti, kadangi priešingas teisės aiškinimas nesuderinamas su konstitucine asmens teise į teisminę gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str.), orientuota į siekį išvengti iš neteisėtų mokesčio administratoriaus veiksmų kylančių prievolių vykdymo – iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex iniuria non oritur ius). Be to, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 144 straipsnyje įtvirtinta, jog mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi skundžiamoje nutartyje nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kadangi nė vienoje teismo akcentuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl teisės skųsti mokesčių administratoriaus pavedimus ir / ar nurodymus, kurie būtų analogiški, ar priimti esant analogiškoms aplinkybėms, kaip ir tie, kuriuos pareiškėjas skundžia šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad tiek Operatyvaus patikrinimo pavedime, tiek Mokesčių administratoriaus nurodyme yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog jie gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais, o tai patvirtina, kad pats subjektas, kurio veiksmai šiuo atveju skundžiami, tokią teisę pripažįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjo UAB „Legrana“ skundą dėl Kauno AVMI 2015 m. lapkričio 5 d. operatyvaus patikrinimo pavedimo Nr. FR1043-10171 ir 2015 m. lapkričio 23 d. mokesčių administratoriaus nurodymo Nr. (12.7)-FR0706-13118 panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Taigi, atsižvelgus į skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, šiuo atveju turi būti nustatyta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo skundžiami Operatyvaus patikrinimo pavedimas ir Mokesčių administratoriaus nurodymas negali būti administracinės bylos dalyku.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004 ir kt.). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011 ir kt.).

Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011 m.). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Kartu pabrėžtina, kad nors MAĮ 144 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aiškinant MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, administraciniams teismams priskirta nagrinėti tik tokias administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), kurios daro įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011 m., p. 254–263). Taigi, MAĮ 144 straipsnyje numatyta mokesčių mokėtojo teisė nėra absoliuti (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-145/2011), o ši teisės norma, kiek ji susijusi su apskundimu teismui, negali būti aiškinama priešingai teisminio proceso paskirčiai ir negali būti traktuojama kaip suteikianti teisę skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-533/2010).

Kita vertus, nurodyta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (žr., pvz., LVAT 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006, 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008 ir kt.). Viešojo administravimo subjektų priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai, inter alia jo pavadinimas. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010 ir kt.).

Atitinkamai pasisakydama dėl pareiškėjo skundžiamų Operatyvaus patikrinimo pavedimo ir Mokesčių administratoriaus nurodymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog operatyvus patikrinimas yra viena iš mokestinio patikrinimo rūšių ir juo siekiama patikrinti atskirų mokesčių mokėtojų pareigų apskaitos, mokesčių deklaravimo, sumokėjimo, registravimosi mokesčių mokėtoju ir kitose srityse vykdymą (MAĮ 115 str. 3 p.). Nors pradedant operatyvaus patikrinimo procedūrą privaloma surašyti operatyvaus patikrinimo pavedimą, tačiau pats toks pavedimas niekaip nelemia mokesčių mokėtojų materialinių teisių ir pareigų. Šis pavedimas yra tik būtina prielaida pradėti operatyvų patikrinimą, t. y. tik tarpinis (procedūrinis) dokumentas. Tuo tarpu konkrečias teisines pasekmes mokesčių mokėtojams gali sukelti atliktos operatyvaus patikrinimo procedūros išdavoje priimti galutiniai sprendimai, bet ne tarpiniai šios procedūros dokumentai. Todėl operatyvaus patikrinimo pavedimo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks pavedimas negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Nesutikdami su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėjas ar kiti asmenys, kuriems atlikto operatyvaus patikrinimo rezultatai turės įrodomosios ar kitokios teisinės reikšmės, nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) galės pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydami dėl jų priimtus galutinius sprendimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1412/2011). Be to, remiantis aktualia bei dominuojančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, mokesčių administratoriaus nurodymas taip pat yra procedūrinis (tarpinis) dokumentas, negalintis būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Jis savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, t. y. nelemia materialinių teisių ir pareigų. Tik priėmus galutinį sprendimą pareiškėjo teisinis statusas gali pasikeisti, atsiradus realiems teisiniams padariniams. Taigi, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, mokesčių administravimo (administracinės) procedūros metu priimami (atliekami) tarpiniai (procedūriniai) sprendimai (veiksmai), kurie yra tiesiogiai susiję su šią procedūrą užbaigiančio (galutinio) konkrečias materialias teisines pasekmes sukeliančio sprendimo priėmimu, nesukelia savarankiškų materialių teisinių pasekmių. Ginti su mokesčių administravimo (administracinės) procedūros atlikimu susijusias bei tikrai ar tariamai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus mokesčių mokėtojas gali kitais būdais, o ne skundžiant tarpinį (procedūrinį) sprendimą (veiksmą). Todėl, nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėjas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankišką reikalavimą) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį sprendimą, kuomet būtų įvertinamas ir toks sprendimas (veiksmas) bei juo padarytų pažeidimų įtaka galutinio sprendimo teisėtumui (žr., pvz., LVAT 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1412/2011, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-299/2011, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-822-556/2015, 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1240-438/2015 ir kt.). Atsižvelgus į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad administraciniam teismui neskundžiamais laikomi mokestinio patikrinimo, taip pat ir operatyvaus, ar mokestinio tyrimo metu tikrinamam mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją (žr., pvz., LVAT 2011 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822‑275/2011, 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492‑432/2011, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-299/2011, 2011 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑2527/2011, 2011 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-338/2011, 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1240-438/2015 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad ginčo pavedime tikrinti ir nurodyme esantys įrašai, jog jie gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais, patys savaime nepatvirtina, kad šie aktai laikytini pareiškėjui teisines pasekmes sukeliančiais individualiais teisės aktais, galinčiais būti atskiros administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-299/2011 ir kt.).

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, įvertinus pareiškėjo skundžiamų Operatyvaus patikrinimo pavedimo ir Mokesčių administratoriaus nurodymo turinį, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą ir pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi ginčas pagal pareiškėjo skundą dėl Kauno AVMI 2015 m. lapkričio 5 d. operatyvaus patikrinimo pavedimo Nr. FR1043-10171 ir 2015 m. lapkričio 23 d. mokesčių administratoriaus nurodymo Nr. (12.7)-FR0706-13118 panaikinimo nenagrinėtinas teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, priešingai nei atskirajame skunde tvirtina pareiškėjas, pagrįstai, be kita ko, rėmėsi būtent minėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, priimtomis iš esmės analogiškose bylose. Taigi, remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Legrana“ atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Ričardas Piličiauskas

              Arūnas Sutkevičius