Byla Nr. ATP-698-81/2013

Proceso Nr. 4-19-3-00174-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija: 45.4.4.; 45.4.5.; 79.1

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 26 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Cemnolonskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko  rajono policijos komisariato (toliau-Institucija) apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarimo I. A. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

n u s t a t ė :

I. A. 2013 m. kovo 12 d., buvo surašytas patikslintas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad ji 2012 m. rugpjūčio 7 d., 10 val. 46 min., Dariaus ir Girėno bei Vydūno gatvių sankryžoje, Jurbarko mieste, vairuodama transporto priemonę Nissan Almera, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sukdama į kairę degant žaliam šviesoforo signalui, nepraleido priešais tiesiai, važiavusios kitos transporto priemonės ir su ja susidūrė bei pasišalino iš eismo įvykio vietos į šalia esančią stovėjimo aikštelę. Eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. Šiais savo veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau –LR ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarimu pripažinta, kad I. A. pažeidimų numatytų ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., nepadarė ir byla nutraukta. Teismas nurodė, kad I. A. iš eismo įvykio vietos pasitraukė ne siekdama išvengti administracinės atsakomybės, o tik todėl, kad tuoj po įvykio taip sutarė su kitu eismo įvykio dalyviu, ir toli nuo eismo įvykio vietos nenuvažiavo, o sustojo pildyti deklaracijos netoliese buvusioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Kadangi pildant eismo įvykio deklaraciją, tarp eismo įvykio dalyvių kilo nesutarimas, todėl buvo iškviesti policijos pareigūnai. Esant tokioms aplinkybėms teismas padarė išvadą, kad I. A. administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., nepadarė.

Dėl LR ATPK 127 str. 2 d. teismas nustatė, kad byloje esantys tarnybiniai pranešimai, fotolentelės, kitą dieną darytas I. A. vaizdo įrašas tik patvirtina autoįvykio faktą, tačiau nesuteikia pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad būtent I. A. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinti automobiliai. Apklausti liudytojai autoįvykio nematė, pakartojo I. A. arba G. T. parodymus. Tiksli eismo įvykio vieta nebuvo nustatyta, schema nesudaryta. Sankryža, kurioje įvyko autoįvykis filmuojama, tačiau įrašas neišliko arba nebuvo daromas ir teismui nepateiktas. Esant tokioms teismas nusprendė, kad I. A. nepadarė administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d.

Institucija nesutikdama su nutarimu, jį skundžia Kauno apygardos teismui ir skunde prašo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarimą panaikinti kaip nepagrįstą ir priimti naują nutarimą. Skunde teigiama, kad I. A. vairuodama automobilį Jurbarko mieste, Dariaus ir Girėno bei Vydūno gatvių reguliuojamoje sankryžoje, degant žaliam šviesoforo signalui, sukdama į kairę, privalėjo vadovautis KET 161 punktu, t.y. privalėjo duoti kelią transporto priemonei, važiuojančiai lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, ko ji nepadarė ir dėl ko įvyko eismo įvykis. Taip pat nesilaikė KET 231, 232 punktų reikalavimų ir pasišalino iš įvykio vietos. Institucija nesutinka su teismo argumentais, kad nors iš bylos medžiagos ir nustatyta, kad aukščiau minėtoje vietoje įvyko eismo įvykis, tačiau byloje esantys tarnybiniai pranešimai, fotolentelės, liudytojų, eismo dalyvių parodymai nesuteikia pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad būtent I. A. sukėlė eismo įvykį. Apeliantas tvirtina, kad būtent dėl to, jog su eismo įvykiu susiję dalyviai nevykdė KET reikalavimų, buvo apsunkintas tyrimas. Teismas nutarime klaidingai nurodė, kad buvo apgadinta galinė I. A. vairuojamo automobilio dalis, o buvo apgadinta dešinė šoninė-galinė šio automobilio dalis. Institucija mano, kad ši detalė turi esminės įtakos sprendžiant kaltės klausimą.

Teismas nutarime kaip priežastį, kuri trukdė nustatyti šio eismo įvykio kaltininką nurodė tai, kad nebuvo nubraižyta eismo įvykio schema. Apeliantas nurodo, kad tai padaryti sutrukdė abu eismo dalyviai, kurie prieš patraukdami savo transporto priemones neįvykdė KET 231.1, 231.2, 232 punktų reikalavimų, t.y, deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. O atvykus policijos pareigūnams pateikti ją jiems. Policijos pareigūnai atvykę į įvykio vietą, rado automobilius patrauktus iš įvykio vietos, sankryžoje jokių įvykio žymių nepastebėjo: nebuvo nei stabdymo, nei šukių, nei kitų požymių leidžiančių nustatyti tikslią įvykio vietą. Nei vienas įvykio dalyvis nenurodė tikslios įvykio vietos, tiesioginių įvykio liudininkų nebuvo. Apeliantas mano, kad Jurbarko rajono apylinkės teismas klaidingai vertino byloje surinktus įrodymus, eismo dalyvių parodymus ir paliko neišspręstą klausimą dėl kaltininko nustatymo.   

Atsiliepime į apeliacinį skundą I. A. teigia, kad Institucijos apeliacinis skundas įrodo jos siekį bet kokia kaina ją nubausti, remiantis tik prielaidomis ir vidiniais įsitikinimais. I. A. nepripažįsta savo kaltės ir mano, kad dėl įvykusio eismo įvykio kaltas kito automobilio, t. y. Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas G. T.. Nurodo, kad eismo įvykis įvyko dėl to, kad jis vairuodamas chuliganiškai, kirto ištisinę liniją ir rėžėsi į jos vairuojamą automobilį Nissan Almera, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) I. A. tvirtina, kad darė manevrą į kairę degant žaliam šviesoforo signalui ir įsitikinus, kad nėra kliūties iš dešinės, kad priešais ją stovėję du automobiliai taip pat suko į karę, todėl jos manevras buvo lygiagretus jiems. Audi 100 vairuotojas, chuliganiškai apvažiavęs minėtus du automobilius, rėžėsi į jos automobilį jai jau bebaigiant manevrą. Buvo apgadintas jos automobilio dešinės pusės galas (bamperis, tiltas, ratas durelės, sparnas). Mano, kad Audi 100 vairuotojas negalėjo apvažiuoti kitų automobilių, sukančių į kairę, nes vienos krypties eismo juostoje taip negalima elgtis, jis turėjo palaukti eilės savo manevrui atlikti, kad jis neturėjo pirmumo teisės važiuoti, o turėjo leisti jai baigti manevrą. Po įvykio Audi 100 vairuotojas pripažino savo kaltę ir pasiūlė nekviečiant policijos pildyti eismo įvykio deklaraciją bei patraukti mašinas iš į gretimai esančią aikštelę, kad nebūtų trukdoma eismui. Todėl automobilių patraukimas negali būti traktuojamas kaip pabėgimas iš įvykio vietos. I. A. teigia, kad pareigūnai sąmoningai stengiasi ją nubausti, nesiaiškindami kas kaltas, kad yra įtakojami G. T. motinos Z. T.. I. A. nesutinka su skundo argumentais, kad jos  pateiktoje vaizdinėje medžiagoje užfiksuoti eismo įvykio elementai susiję su kitą dieną įvykusiu eismo įvykiu. I. A. prašo apeliacinį skundą vertinti kritiškai, o G. T. pripažinti kaltu ir patraukti administracinėn atsakomybėn.

Aukštesnysis teismas sprendžia, kad Institucijos apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde keliamas pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo klausimas, siekiant pagrįsti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę padarius LR ATPK 127 straipsnio 2 dalies ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus teisės pažeidimus.

LR ATPK 127 str. 2 d. numato atsakomybę už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusi kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Institucija savo skunde prašo dėl šios veikos padarymo kalta pripažinti I. A.. I. A. nepripažįsta savo kaltės, mano, kad kaltas kitas eismo įvykio dalyvis – G. T..

Įvertinant abiejų eismo dalyvių elgesį eismo įvykyje, reikia pasakyti, kad KET 161 punktas sako, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti ir lenkiančioms transporto priemonėms. I. A. paaiškino, kad degant žaliam šviesoforo signalui suko į kairę, ji buvo įsitikinus, kad nėra kliūties iš dešinės, kad priešais ją stovėję du automobiliai taip pat suko į kairę, todėl jos manevras buvo lygiagretus jiems. Kadangi priešais stovėjo du automobiliai, ji galėjo ir visai nematyti už jų esančio trečio, G. T. automobilio ir negalėjo numatyti, kad G. T. apvažiuos prieš jį esančius automobilius ir važiuos priešinga kryptimi tiesiai.

G. T. paaiškino, kad jis apvažiavo prieš jį stovėjusius ir kairėn sukančius automobilius iš dešinės ir važiavo degant žaliam šviesoforo signalui tiesiai, todėl turėjo pirmumo teisę prieš I. A. ir eismo taisyklių nepažeidė. KET 142 punktas leidžia atlikti tokį manevrą, jame pasakyta, kad jeigu priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę (apsisukimui), važiuojantysis paskui jį privalo apvažiuoti sukančią transporto priemonę iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą. Šiuo atveju vairuotojas eismo taisyklių nepažeidė. Tačiau Kelių eismo taisyklės įpareigoja kelių eismo dalyvius savo elgesį grįsti savitarpio pagalba ir atsargumu. Eismo dalyviai turi naudotis ne tik jiems suteiktomis pirmumo teisėmis atlikti manevrą, bet laikytis saugumo, atsargumo ir pagarbos kitiems eismo dalyviams principo. Kaip galima spręsti iš dalyvių parodymų ir byloje esančių fotolentelių, I. A. automobiliui Nissan Almera buvo apgadinta dešinė šoninė-galinė dalis. Iš sugadinimo lokalizacijos galima spręsti, kad vairuotoja jau buvo bebaigiantį savo manevrą, kai į ją trenkėsi G. T. automobilis. KET 9 punktas reikalauja, kad eismo dalyviai laikytųsi visų būtinų atsargumo priemonių, nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siektų išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažintų imdamiesi visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Vadovaujantis šiomis nuostatomis darytina išvada, kad, nors faktiškai pagal KET taisykles G. T. ir turėjo pirmumą, tačiau jis turėjo atsižvelgti ir į susidariusią situaciją sankryžoje, pasirinkti saugų važiavimo būdą ir leisti I. A. baigti pradėtą manevrą.

Esant šioms aplinkybėms negalima kategoriškai teigti, kad tik I. A. veiksmai buvo pagrindinė techninė eismo įvykio priežastis.

Taigi , kaip nustatyta LR ATPK 257 straipsnyje, administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik dėl byloje surinktų įrodymų visumos, o ne atskirais įrodymais. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Duomenų, dėl kurių tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Pastebėtina, kad administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai vertinami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d nutartis administracinėje byloje Nr. ⁵⁷⁵-237/2011).

Pažymėtina, jog tik teismas sprendžia, pakanka ar ne surinktų duomenų nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Pirmosios  instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šioje byloje nėra surinkta tiek duomenų, kad jie leistų neginčijamai daryti išvadą, kad I. A. kalta dėl sukelto eismo įvykio, ir kad ji turi būti nubausta už pažeidimą, numatytą LR ATPK 127 str. 2 d. Byloje esančios fotolentelės, tarnybiniai pranešimai, bylos dalyvių paaiškinimai tik patvirtina eismo įvykio faktą, kad įvykyje dalyvavo būtent tie asmenys, kad jo metu buvo apgadinti būtent nurodyti automobiliai, nes dėl šio fakto ginčas nekyla. Policijos pareigūnai šioje byloje neatliko visų būtinų eismo įvykiui užfiksuoti veiksmų, kurie leistų neginčijamai patvirtinti I. A. kaltę. Policijos pareigūnų motyvavimas, kad nubraižyti įvykio schemos, atlikti kitų būtinų įvykio vietos apžiūros užfiksavimo veiksmų negalėjo, nes automobiliai buvo patraukti iš įvykio vietos, o įvykio dalyviai negalėjo nurodyti tikslios įvykio vietos, o apytiksliai nurodytoje vietoje nesimatė jokių eismo įvykio požymių, neatleidžia nuo pareigos atlikti kuo išsamesnį įvykio vietos tyrimą.

Konstatuojama, kad byloje surinkti duomenys nesuteikia pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad būtent I. A. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinti automobiliai. Iš bylos duomenų negalima neginčijamai nuspręsti, kuris eismo įvykio dalyvis yra kaltas dėl autoįvykio.

Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Asmenį traukiant administracinėn atsakomybėn pagal šią normą, būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs autoįvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio mėn. 21 d. nutartis byloje Nr. N⁵⁷⁵-2184/2011). Ištyrus visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), darytina išvada, kad I. A. iš eismo įvykio vietos pasitraukė ne siekdama išvengti administracinės atsakomybės, o tik todėl, kad tuoj po įvykio sutarė su kitu eismo įvykio dalyviu, kad, vadovaujantis KET 232 punktu, pildys eismo įvykio deklaraciją, todėl, nenorėdami trukdyti eismo judrioje, šviesoforo reguliuojamojoje sankryžoje, pasitraukė į netoliese buvusią automobilių stovėjimo aikštelę. Pasitraukusi iš eismo įvykio vietos, ji negalėjo numatyti, kad kitas eismo įvykio dalyvis pakeis savo nuomonę dėl eismo įvykio ir atsisakys pasirašyti deklaraciją, todėl iš karto po įvykio I. A. neturėjo pareigos kviesti policijos pareigūnų. Tik jau pasitraukus iš įvykio vietos ir kilus nesutarimų dėl kaltės, buvo atsisakyta pildyti deklaracija ir buvo iškviesta policija. Esant tokioms aplinkybėms I. A. veiksmai negali būti vertinami, kaip tyčinis pasitraukimas iš įvykio vietos, todėl daroma išvada, kad LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas nebuvo padarytas.

Taigi, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d nutartis administracinėje byloje Nr. ⁵⁷⁵-237/2011). Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad byloje nesant pakankamų ir patikimų duomenų, pagrindžiančių I. A. kaltę dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną I. A. atžvilgiu nutraukė, nesant jos veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).

Aukštesnysis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas

n u t a r i a:

Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato apeliacinio skundo netenkinti;

 Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja                                                                                                            Regina Cemnolonskienė