| Administracinė byla Nr. eI2-11234-426/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07798-2023-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)
|
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, R. M. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir H. S.,
pareiškėjo atstovėms advokatei O. S., advokato padėjėjai K. R.,
atsakovės atstovui K. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu (per Zoom programą) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. (M. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas, Baltarusijos Respublikos pilietis M. K. (M. K.) prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas, Departamentas) 2023 m. liepos 14 d. sprendimą (toliau – Sprendimas Nr. 1), kuriuo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu.
Skunde nurodo, kad per MIGRIS sistemą 2023 m. liepos 18 d. gavo pranešimą apie tai, kad atsakovas 2023 m. liepos 18 d. priėmė sprendimą Nr. 23S111200 uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 18 d. iki 2028 m. liepos 17 d., vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi (toliau – Sprendimas Nr. 2).
Nesutikdamas su abiem skundžiamais Sprendimais, manydamas, kad jie nepagrįsti ir neteisėti, pareiškėjas prašo panaikinti.
Skunde paaiškina, kad nuo 2014 m. liepos 23 d. nepertraukiamai dirbo Baltarusijos Respublikos Ribotos atsakomybės bendrovėje „Game stream“ (OOO «TenM ctpum»), kuri tuo metu priklausė Wargaming Group Limited įmonių grupei. Dėl nestabilios politinės situacijos Baltarusijoje 2021 m. nutarta perkelti Minsko ofiso veiklą ir ten dirbančius darbuotojus į Vilnių. Tuo metu Lietuvoje buvo priimtas atitinkamų teisės aktų pakeitimų paketas, skatinantis aukštųjų technologijų investuotojus persikelti iš Baltarusijos ir Lietuvą, politiniu, socialiniu ir ekonominiu lygmeniu buvo vykdomos įvairios tokį persikėlimą skatinančios kampanijos. Pareiškėjas pasinaudojo darbdavio pasiūlymu, kartu su žmona ir mažamete dukra išvykti dirbti ir gyventi į Lietuvos Respubliką.
Migracijos departamentas 2022 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą išduoti jam leidimą Nr.760175311 laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, galiojantį nuo 2022 m. spalio 26 d. iki 2025 m. rugpjūčio 26 d.
Pareiškėjas aiškina, kad 2022 m. birželio 17 d. sudarė darbo sutartį su UAB „Wargaming Vilnius“. Nuo 2022 m. birželio 27 d. pradėjo dirbti ir iki skundžiamų Sprendimų priėmimo nepertraukiamai dirbo Įrankių komandos vadovo pareigose.
Kartu su pareiškėju į Lietuvą persikėlė jo žmona A. K. ir dukra T. K., kurioms, kaip šeimos narėms, leidimai laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduoti UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose numatytais pagrindais. Vilniuje 2022 m. liepos 12 d. sudarė būsto nuomos sutartį 1 metams, o 2023 m. birželio 7 d. ją pratęsė dar 5 mėnesiams. Pareiškėjo dukra 2022 m. liepos 18 d. pradėjo lankyti Vilniaus P. S. gimnaziją. Visos šios aplinkybės, pareiškėjo manymu, rodo, kad tolimesnį gyvenimą ir ateitį siejo būtent su Lietuva, tačiau 2023 m. liepos 14 d. gavo elektroninį pranešimą apie tai, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas. Tuo metu buvo išvykęs į Baltarusiją asmeniniais reikalais, grįžtant į Lietuvą 2023 m. liepos 15 d., nebuvo įleistas, pasienio kontrolės punkte iš jo buvo paimta leidimo laikinai gyventi kortelė.
Migracijos departamentas 2023 m. liepos 18 d. atsiuntė pranešimą apie uždraudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 18 d. iki 2028 liepos 17 d. Tą pačia dieną buvo panaikintinas ir sutuoktinei išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje UTPĮ 50 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu.
Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Sprendimas Nr. 1 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų bei
gerojo administravimo principo, nes neparemtas objektyviais faktais (duomenimis) ir tinkamai nemotyvuotas. Atsakovas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir proporcingumo principus bei jo teises.
Atsakovas Sprendimą Nr. 1 priėmė remdamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, iš esmės motyvuotas trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) 2023 m. liepos 4 d. išvada Nr. 18-7276 (toliau – Išvada).
Pareiškėjas nurodo, kad VSD, vien tik formaliai remdamasis tuo, jog jis 2009–2014 m. dirbo tinklų administratoriumi Informacinių technologijų saugumo užtikrinimo centre, kuris yra Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų struktūros dalinys, pripažino, kad „jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo“ ir nurodo, jog dėl to kelia grėsmę valstybės saugumui.
Išvadoje VSD Migracijos departamento paprašė panaikinti pareiškėjo turimą ir neišduoti naujo leidimo laikinai gyventi, taip pat įtraukti duomenis į Nacionalinį sąrašą 5 metams.
Pareiškėjo nuomone, vien aplinkybė, kad jis penkerius metus dirbo Baltarusijos ginkluotojų pajėgų struktūriniame dalinyje, akivaizdžiai nėra pakankama pripažinti, jog kelia grėsmę visuomenei ir yra kliūtis išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Nurodytu atveju, pasak pareiškėjo, atsakovas jokių savarankiškų išvadų ir jo veiksmų arba asmenybės vertinimo nepateikė, tiesiog perkėlė trečiojo suinteresuoto asmens išvadą į skundžiamą Sprendimą Nr. 1 ir tuo pagrindu panaikino leidimą laikinai gyventi.
Atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, pareiškėjo nuomone, netyrė konkrečių VSD rašte minimų faktų, ir jų eiliškumo laike; nevertino jo grėsmės nacionaliniam saugumui realumo ir akivaizdumo; neatkreipė dėmesio į esminius prieštaravimus, kurie nurodomi šiame rašte, bei neįvertino situacijos dėl tariamos grėsmės nacionaliniam saugumui kompleksiškai, iš esmės. Be to, neišklausė ir pareiškėjo, kuris galėtų pateikti išsamius paaiškinimus dėl VSD rašte minimų aplinkybių, galinčius iš esmės paneigti išvadą dėl keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui.
Pareiškėjo manymu, Sprendime Nr. 1 motyvuotai nepagrįsta ir nepaaiškinta, kuo pasireiškia jo grėsmė valstybės saugumui ir kokie sprendimo priėmimo metu surinkti įrodymai leidžia teigti, kad tokia grėsmė yra reali ir akivaizdi. Iš to pareiškėjas daro išvadą, jog šis Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neatitinka faktinės situacijos, kadangi nepagrįstai konstatuota jo keliama grėsmė valstybės saugumui..
Pareiškėjo nuomone, 2009 – 2014 m. tarnyba tinklų administratoriaus pareigose Baltarusijos ginkluotojų pajėgų Informacinių technologijų užtikrinimo centre negali būti vertinama kaip patvirtinimas, kad jis kelią grėsmę nacionaliniam saugumui.
Skunde paaiškina, kad 1996 m., jam būnant apie 10 metų amžiaus, tėvai išsiskyrė, šeima po skyrybų gyveno labai sunkiai, motinai buvo sudėtinga išlaikyti du mažamečius vaikus. Palengvinti šeimos finansinę naštą, 1998 m. pareiškėjas, būdamas 12 metų amžiaus, buvo išsiųstas mokytis į M. S. karinę mokyklą, kurioje mokiniai buvo ir visą savaitę apgyvendinami, maitinami. Šią mokyklą baigė 2004 m. Kaip ir dauguma abiturientų, įstojo į karinę aukštojo mokslo įstaigą, studijavo R. F., Č. K.-inžinieriniame radioelektronikos institute, kurį baigė 2009 m., įgijęs Informacijos saugos specialisto kvalifikaciją. Paaiškina, jog pagal Baltarusijoje galiojančią „paskirstymo“ sistemą, po studijų baigimo studentai turėjo bent 2 metus pagal turimą specialybę dirbti valstybinėje įstaigoje, prieš pereidami dirbti į privačias įmones, o baigę karines aukštąsias mokyklas – bent 5 metus atitarnauti ginkluotose pajėgose. Dėl šios priežasties 2009 m. pareiškėjas įsidarbino Baltarusijos ginkluotojų pajėgų Informacinių technologijų užtikrinimo centre ir 5 metus dirbo ten tinklų administratoriumi. Pažymi, kad jo darbas buvo išimtinai administracinio pobūdžio, dirbo kabinete, nebuvo siunčiamas į jokias operacijas, karštuosius taškus ar nedalyvavo aktyviuose kariniuose veiksmuose. Šis darbas leido ateityje išvengti privalomosios karinės tarnybos. Darbas kariuomenėje buvo tik laikinojo pobūdžio būtinumas, kurį lėmė Baltarusijoje galiojanti tvarka. Pasibaigus privalomam 5 metų laikotarpiui, pareiškėjas pradėjo dirbti privačiame sektoriuje, IT įmonėse. Nuo 2014 m. birželio 23 d. įsidarbino inžinieriumi-programuotoju Baltarusijos Respublikos Ribotos atsakomybės bendrovėje „Game stream“ (OOO «TeuM ctpum»), kuri tuo metu priklausė Wargaming Group Limited įmonių grupei, nepertraukiamai dirbo iki 2022 m. birželio 23 d., t. y. kol kartu su kitais šios įmonės darbuotojais buvo relokuotas į Lietuvą, o nuo 2022 m. birželio 27 d. pradėjo eiti pareigas Lietuvoje įregistruotoje įmonėje UAB „Wargaming Vilnius“.
Pareiškėjas aiškina, kad šios aplinkybės įrodo, kad Baltarusijos ginkluotose pajėgose jis dirbo neilgai, jauno amžiaus, neturėdamas patirties, dėl būtinumo tam tikrą laiką po studijų baigimo atitarnauti kariuomenėje pagal turimą specialybę. Tolimesnė karjera Baltarusijos IT įmonėse, trukusi 8 metus, parodo, kad jis neturėjo ir neketino turėti nieko bendro, su Baltarusijos kariuomene ar su kitomis valstybės įstaigomis. Šios aplinkybės, pasak pareiškėjo, akivaizdžiai patvirtina, kad Sprendime Nr. 1 padaryta išvada neatitinka faktinės situacijos bei gyvenimo aplinkybių. Skundžiamame Sprendime Nr. 1 atsakovas patvirtindamas, kad VSD Išvadoje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti grėsmę valstybės saugumui, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas tarnavo Baltarusijos kariuomenėje prieš beveik 15 metų, per tą laiką politinė situacija tiek pačioje Baltarusijoje, tiek visame regione pasikeitė iš esmės. Akcentuoja, kad tarnybos pradžioje Baltarusija nebuvo izoliuota valstybė, nebuvo taikomos kompleksinės sankcijos ir palaikė įprastus diplomatinius santykius su kaimyninėmis demokratinėmis valstybėmis, įskaitant ir Lietuvą.
Pareiškėjas paaiškina, jog tarnybos faktas niekaip nepatvirtina to, kad jis yra lojalus šiuometinei Baltarusijos valdžiai, palaiko jos vykdomą užsienio ir vidaus politiką, todėl akivaizdu, kad VSD Išvadoje nurodytas teiginys, jog: „Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys“ visiškai neatitinka pareiškėjo situacijos ir stokoja elementaraus loginio pagrįstumo, o atsakovas, vietoje prieštaravimų pašalinimo ir tikrųjų aplinkybių nustatymo, tiesiog perkėlė VSD Rašto teiginius į skundžiamą Sprendimą Nr. 1, kurį pareiškėjas laiko nelogišku, priimtu neįvertinus visų reikšmingų faktinių aplinkybių.
Migracijos departamentas, remdamasis vien tik darbo Baltarusijos kariuomenėje prieš 10 m. faktu, pareiškėjo nuomone, padarė visiškai nepagrįstą išvadą, neva, dėl to jis „yra potencialus taikinys režimo jėgos struktūroms“, neturėdamas jokių šiuos teiginius patvirtinančių duomenų, neįvertinęs tam prieštaraujančios informacijos. Nepagrįsti kaltinimai žeidžia jo garbę ir orumą, nes nei VSD Rašte, nei Sprendime Nr. 1 nenurodyti faktai, galintys patvirtinti, kad jis gali būti Baltarusijos vidaus jėgos struktūrų užverbuotas.
Atkreipia dėmesį, kad skundžiamame Sprendime Nr. 1 pažymėta, jog pareiškėjas, pildydamas klausimyną, aiškiai nurodė, jog Krymą laiko Ukrainos dalimi bei nepritaria R. F. kariniams veiksmams Ukrainoje. Atsakydamas į pateiktą klausimyną, aiškiai išdėstė savo pilietinę poziciją, kuri aiškiai parodo, kad jis nepalaiko šiuometinės Baltarusijos užsienio politikos, taip pat smerkia R. F. vykdomą agresiją prieš Ukrainą, su Baltarusijos jėgos struktūromis ir/ ar valstybės institucijomis nieko bendro neturi nuo 2014 metų.
Skunde akcentuoja, kad Sprendime Nr. 1 pateikiami samprotavimai apie tai, kad gali būti lojalus šiuometinei Baltarusijos valdžiai, ar gali būti šios valdžios panaudotas „operacijoms užsienio valstybėse“ – visiškai nepagrįsti, nes atsakovas nesurinko įrodymų šiam teiginiui pagrįsti bei nepasinaudojo teise apklausti ir išsiaiškinti pareiškėjo poziciją šiais klausimais. Dėl šios priežasties, pasak pareiškėjo, visiškai akivaizdu, kad aptariamas Sprendimas grindžiamas išimtinai tik prielaidomis ir nesiremiama konkrečiais faktais. Tai neatitinka nei individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nei Migracijos departamento pareigos tinkamai motyvuoti priimtą sprendimą tokio pobūdžio bylose. Atsakovas skundžiamame Sprendime Nr. 1 netinkamai ir nepakankamai įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, tuo sukeldamas skaudžias pasekmes, nepagrįstai nuvertino jo šeimyninius ryšius, laikydamas, jog sprendimas reikšmingos įtakos nesukels.
Skunde pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvoje gyvena esami ir buvę kolegos, kurie kartu su juo persikėlė gyventi į Lietuvą, relokuojant Wargaming grupei priklausančios įmonės darbuotojus iš Baltarusijos.
Pareiškėjo manymu, atsakovas, priėmė neapgalvotus, nemotyvuotus ir nepagrįstus Sprendimus, kurie sugriovė gyvenimo planus ir net kuriam laikui jį išskyrė su šeima. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, akivaizdu, kad jis Lietuvos Respublikoje turėjo socialinių ir ekonominių interesų, taip pat savo ateitį ir gyvenimą siejo su Lietuvos Respublika, tuo tarpu skundžiamais Sprendimais jo ryšys su Lietuva buvo nepagrįstai paneigtas.
Pareiškėjo nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, tik formaliai įvertindamas situaciją ir vadovaudamasis trečiojo suinteresuoto asmens Raštu, neanalizuodamas ir nevertindamas kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, dokumentų, negavęs jo paaiškinimų, padarė nepagristą išvadą, kad jis atitinka UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą ir taip pažeidė teisėtus interesus, dėl to Sprendimas Nr. 1 yra akivaizdžiai neteisėtas ir naikintinas.
Skunde nurodo, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi, 2023 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą Nr. 23S111200 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 18 d. iki 2028 m. liepos 17 d. Pareiškėjui aišku, kad skundžiamas Sprendimas Nr. 2 priimtas iš esmės Sprendimo Nr. 1 pagrindu.
Pareiškėjo manymu, atsakovas padarė visiškai nepagrįstą išvadą dėl to, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui, vien tik formaliai remdamasis VSD Raštu, neturėdamas įrodymų išvadai pagrįsti ir nevertindamas jokių reikšmingų faktinių aplinkybių. Neturint pagrindo konstatuoti grėsmės valstybės saugumui, Sprendimas Nr. 2 taip pat naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Skunde pabrėžia, kad, spręsdamas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvą pradžios laikotarpio atsakovas neįvertino, kad objektyviai reikia pakankamai laiko pasiruošti tokiems pokyčiams gyvenime, tokiu būdu nepagrįstai suvaržė pareiškėjo teises, išskyrė jį su šeima. Pareiškėjas mano, jog argumentai neabejotinai pagrindžia, kad panaikinus Sprendimą Nr. 1, Sprendimas Nr. 2 taip pat naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas prašo patenkinti skundą ir priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovės iš esmės palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, atsisakė reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pareiškėjo atstovės papildomai paaiškino, jog pareiškėjas Baltarusijoje neturi giminaičių, dirbančių jėgos struktūrose, valstybės institucijose, jo motina – pensininkė. Šiuo metu jis gyvena Serbijoje, suteikta teisė dirbti. Į Baltarusiją grįžti pavojinga, nes galėtų būti įtrauktas į karo veiksmus.
Pareiškėjo atstovės nurodė, jog Kariniame institute jis pasirinko civilinę specialybę, dirbo administracinio pobūdžio darbą, kurio tikslas – apsaugoti informacinių technologijų saugumą. Akcentavo, kad pareiškėjas nepadarė pažeidimų, buvo lojalus Lietuvos valstybei ir demokratijai. Darbo sutartis nutraukta po Sprendimo priėmimo.
Migracijos departamentas su skundu nesutinka dėl žemiau išdėstytų priežasčių.
Atsiliepime nurodo, jog VSD 2023 m. liepos 3 d. išvadoje Nr. 18-7276 nurodoma, jog ši institucija atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, jis, dirbdamas tinklų administratoriumi (2009–2014 m.) Informacinių technologijų saugumo užtikrinimo centre, kuris yra Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų struktūros dalinys, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šalies žvalgybos ir saugumo tarnybos. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Įvertinus tai, kad VSD prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, nenustatyti jo ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, sutuoktinei ir dukrai, kurioms buvo išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, panaikinti vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 3 dalimi, t. y. jos taip pat negali toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, socialiniai bei ekonominiai ryšiai nėra ilgalaikio pobūdžio, ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3 punktus, pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris, atsakovo manymu, proporcingas.
Migracijos departamentas nesutinka ir su skundo argumentais, kad Sprendimus priėmė vadovaudamasis tik VSD išvada, neįvertino pareiškėjo individualios situacijos, t. y. užimamų pareigų, darbo pobūdžio, kiek laiko dirbo, asmeninių aplinkybių, priimant Sprendimus neatliko individualaus pareiškėjo vertinimo, o padarytos išvados grįstos spėjimais. Atsakovas atsikerta, kad priimdamas ginčijamus Sprendimus, vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui.
Atsakovas mano, kad pareiškėjas, pasirinkdamas darbą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, žinojo, kad personalui keliami itin griežti reikalavimai, personalo politika nėra autonomiška – ją formuoja aukščiausia Baltarusijos valdžia, t. y. jis privalo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti valdžią bei jos vykdomą politiką. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis ne tik pasirinko darbą kariuomenėje, bet ir mokėsi M. S. karinėje mokykloje, studijavo Rusijos F. Č. mieste esančiame Kariniame-inžinieriniame radioelektronikos institute. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjas galimai iki šiol palaiko ryšius su asmenimis, kurie lojalūs ir patikimi Baltarusijos Respublikos valdžiai. Šie duomenys, atsakovo nuomone, tik dar labiau patvirtina VSD išvadą, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, o tai pagrįstai vertinama kaip grėsmė Lietuvos saugumui, ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu. Mano, kad skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia jo grėsmės valstybės saugumui. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo darbdavys per MIGRIS sistemą pateikė pranešimą apie pasikeitusius duomenis, t. y. užsienietis buvo atleistas bendru sutarimu, taigi, šiuo metu jo su Lietuva nesieja ir ekonominiai ryšiai.
Atsakovas nesutinka ir su skundo argumentu, kad ginčijamuose Sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Šiuo atveju, pasak Migracijos departamento, pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas išvadai apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Atsiliepime atsakovas akcentuoja, kad buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai. Nustatyta, kad su Lietuva iš esmės siejo tik ekonominiai ryšiai, kurie nenusveria jo grėsmės valstybės saugumui. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Lietuvą, bet nedraudžiama atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje.
Migracijos departamentas pažymi, jog neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamuose Sprendimuose nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato ir UTPĮ.
Atsakovo manymu, pareiškėjui buvo pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Priimant ginčijama Sprendimą, priešingai nei teigia pareiškėjas, vadovavosi ne tik VSD išvada, bet ir kitais duomenimis, kurie leidžia daryti išvadą, jog jo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o uždraudimas atvykti – proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti laikinai gyventi šalyje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui – ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti, būti ar gyventi joje. Atsakovas akcentuoja, kad vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktais bei 5 punktu ir nustatė 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Mano, kad iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimus, todėl prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė iš esmės palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti. Akcentavo, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja šeiminiai, ekonominiai ryšiai, nutraukta Darbo sutartis. Jo lojalumas Baltarusijos Respublikai įvertintas Sprendime.
VSD nuomone, skundžiami Migracijos departamento Sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, jog Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, dirbdamas Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų struktūros dalinyje, jis privalėjo būti lojalus ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo.
VSD paaiškina, kad kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau dirbo valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro jų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.
Baltarusijos
žvalgybos tarnybų darbas su agentais orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes.
VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
VSD 2022 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime pažymima, kad labiau nei bet kada iki šiol tapo akivaizdu, kad Rusija ir jos apsisprendimas naudoti karinę jėgą – didžiausia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Autoritaro valdoma Baltarusija, vis labiau priklausoma nuo Rusijos, todėl kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl ši kontekstinė informacija negali būti ignoruojama. Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visuomenės saugumo nenaudai ir VSD bei Migracijos departamento priimami sprendimai neatitiktų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo reikalavimų.
Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, atsakovas, priimdamas Sprendimus, nepažeidė Lietuvos įstatymų ar kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos. Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi jis VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendiniai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nėra teisinio pagrindo. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo 2023 m. liepos 14 d. sprendimo panaikinti pareiškėjui leidimą gyventi ir 2023 m. liepos 18 d. sprendimo, kuriuo Migracijos departamentaso uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 18 d. iki 2028 m. liepos 17 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Ištyrus rašytinę bylos medžiagą, nustatytos šios faktinės aplinkybės:
2022 m. birželio 17 d. pareiškėjas sudarė darbo sutartį su UAB „Wargaming Vilnius“, 2022 m. birželio 27 d. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) pareigose.
Pareiškėjas 2022 m. liepos 12 d. Vilniuje sudarė buto nuomos sutartį 1 metų laikotarpiui (2023 m. birželio 7 d. ją pratęsė dar 5 mėnesių laikotarpiui).
2022 m. liepos 18 d. pasirašyta ikimokyklinio ugdymo paslaugų sutartis su Vilniaus P. S. gimnazija dėl dukros ugdymo.
Migracijos departamentas UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte nustatytu pagrindu (ES mėlynoji kortelė) 2022 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2025 m. rugpjūčio 26 d.
2022 m. spalio 22 d. pareiškėjo žmonai ir dukrai išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje kaip šeimos narėms UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose numatytais pagrindais.
Migracijos departamentas 2023 m. liepos 4 d. gavo VSD 2023 m. liepos 3 d. išvadą Nr. 18-7276, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas tinklų administratoriumi (2009–2014 m.) Informacinių technologijų saugumo užtikrinimo centre, kuris yra Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų struktūros dalinys, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę ir Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Baltarusijos
Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios šalies žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Atsakovas, įvertinęs pateiktą VSD išvadą, priėmė abu skundžiamus Sprendimus.
Pareiškėjas 2023 m. liepos 14 d. gavo elektroninį pranešimą apie tai, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra panaikintas. Nesutikdamas su atsakovo Sprendimais, su skundu kreipiasi į teismą, prašydamas juos panaikinti.
Ginčui aktualus UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuriame nustatyta, kad išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui yra panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktas).
UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. Šio Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi užsieniečiui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Aptariamo Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo SIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka.
Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka, kurios 37 punkte numatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Valstybės saugumas – esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 akcentavo, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas – aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė – valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju – teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). LVAT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Nagrinėjamu atveju atsaakovas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, vadovavosi 2023 m. liepos 3 d. VSD išvada Nr. 18-7276, pateikta informacija apie pareiškėjo tinklų administratoriaus darbą (2009–2014 m.) Informacinių technologijų saugumo užtikrinimo centre, Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų struktūros dalinyje, jo galimą lojalumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam šios šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad atsakovas, gavęs trečiojo suinteresuoto asmens pažymą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo turimą leidimą gyventi Lietuvoje panaikinti, nes būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, priėmus jam nepalankius Sprendimus, gali ginti teisme, Migracijos departamentui nesuteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.
Nustatyta, kad šio ginčo atveju atsakovas vadovavosi VSD išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, buvęs pareigūnas, gali turėti ryšių su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kurios galimai gali pareiškėją, kaip lojalų ir patikimą tos šalies valdžiai asmenį, išnaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. VSD nustatė, jog išvados panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – praeityje turėti ryšiai su asmenimis, dirbančiais Baltarusijos valdžios tarnybose, kurios laikomos grėsme valstybės saugumui.
Teisėjų kolegijos vertinimu, trečiojo suinteresuoto asmens surinkti duomenys leidžia pripažinti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus Sprendimus, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada darytina atsižvelgus į išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, minėtą trečiojo suinteesuoto asmens vertinimą. Teisėjų kolegija sutinka, kad surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei valstybės nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame nurodyta, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi, kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjas, kaip jis pats nurodo, dirbo Baltarusijos kariuomenėje tik tinklų administratoriumi beveik prieš 10 metų, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi.
Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „A. B. Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. A. R. Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte, kuriame nurodyta, jog „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „D. R. Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė R. F. ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą tos šalies valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei.
Atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkti rašytiniai įrodymai apie pareiškėją negali būti ignoruojami. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad iš tarnybos išėjo dar 2014 m., tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tikėtina, kad gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis, buvusiais kolegomis. Tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti priežasimi, suponuojančia jo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas, pasirinkdamas darbą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, žinojo, jog personalui keliami itin griežti reikalavimai, kad visi privalo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą politiką. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas pasirinko ne tik darbą kariuomenėje, bet ir mokėsi M. S. karinėje mokykloje, studijavo Rusijos F. Č. miesto Kariniame-inžinieriniame radioelektronikos institute. Šios aplinkybės suponuoja tai, kad pareiškėjas galimai iki šiol palaiko ryšius su asmenimis, kurie lojalūs ir patikimi Baltarusijos Respublikos valdžiai. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie jo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti.
Tai, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti Sprendimų neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjui leidimas gyventi Lietuvoje buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jis nebus panaikintas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos palikti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas akcentuoja neva atsakovas nevertino jo individualios situacijos, socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuva, kad jis turi nuomojamą būstą, dukra lanko ikimokyklinę įstaigą, kad pildydamas klausimyną, nurodė, jog laiko K. U. dalimi bei nepritaria R. F. kariniams veiksmams Ukrainoje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėją su Lietuva iš esmės siejo tik ekonominiai ryšiai, kurie nenusveria jo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Teismo vertinimu, apie 10 metų, praėję nuo pareiškėjo tarnybos, nėra pakankamas laiko tarpas saugiam laikotarpiui gyventi Lietuvoje, atsižvelgiant į bendrą kontekstą ir esamą padėtį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo sutuoktinei ir dukrai išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, buvo panaikinti vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 3 dalimi, t. y. jos taip pat negali toliau gyventi Lietuvos Respublikoje. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog užsienietis buvo atleistas iš darbo bendru sutarimu, t. y. šiuo metu pareiškėjo su Lietuva nesieja ir ekonominiai ryšiai. Nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas siejo savo gyvenimą su Lietuvos Respublika, jo planai ir norai negali būti vertinami aukščiau ir labiau svarbūs nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Remiantis VSD duomenimis, pareiškėjas pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, yra pagrindas pripažinti, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei valstybės nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog viešoji tvarka ir visuomenės saugumas – esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl šiam užsieniečiui taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Lietuvą, bet nėra draudimo atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl skundo argumentų, neva, ginčijamais Sprendimais buvo pažeista teisė būti išklausytam, juos vertina kaip nepagrįstus, nes atsakovas tinkamai vadovavosi UTPĮ 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvia taisykle, todėl neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamuose sprendimuose nurodytas aplinkybes, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui.
Uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti į šalį ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui – ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti, būti ar gyventi Lietuvoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.
Priimant ginčijama sprendimą, teismo vertinimu, tinkamai vadovautasi ne tik VSD išvada, bet ir kitais duomenimis, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas ginčijamame sprendime, įvertinęs pareiškėjo situaciją, neuždraudė jam atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje, draudimas galioja tik Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovas, vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktais bei 5 punktu nustatė 5 metų (iš galimų 10) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Šis laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 23S108707 ir 2023 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 23S111200, nes pareiškėjui pagrįstai panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes. Skundžiami Sprendimai laikomi teisėtais bei pagrįstais tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir atitinkančiais Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo M. K. (M. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Violeta Balčytienė
Rūta Miliuvienė
Henrikas Sadauskas