Baudžiamoji byla Nr. 1A-559-485/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27027-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7; 2.4.9.

 (S)

išteisintajam A. T., jo gynėjui advokatui Erikui Rugieniui, 

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2023 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl 42,64 Eur turtinės žalos priteisimo iš A. T., paliktas nenagrinėtas.

R. Č. civilinis ieškinys dėl 2 000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš A. T. paliktas nenagrinėtas.

Priteista A. T. iš valstybės 1 452 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.                      A. T. buvo kaltintas tuo, kad 2022 m. liepos 20 d. apie 12 val. (duomenys neskelbtini) , gyvenamojo namo kieme, smurtavo prieš R. Č., kuriam tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į kairį smilkinį, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos kairio smilkinio srityje.

2.                      Alytaus apylinkės teismo 2023 m. liepos 13 d. nuosprendyje konstatuota, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog A. T. padarė veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl jis dėl šios nusikalstamos veikos išteisintinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

3.                      Apeliaciniame skunde prokurorė prašo Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2023 m. liepos 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį - pripažinti A. T. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir skirti 4 mėnesių laisvės apribojimą, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje. Valstybinės teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš A. T. 42,64 Eur. R. Č. ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš A. T. 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Panaikinti priteistą A. T. apmokėjimą už advokato paslaugas.

3.1.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas byloje surinktus duomenis įvertino netinkamai, nevertino jų kaip visumos, prioritetą teikė išteisintojo A. T. parodymams. Skunde nesutinkama su padaryta išvada, jog nukentėjusiojo parodymai nepatikimi ir jais negalima pagrįsti nuosprendžio. Skunde prokurorė nurodo, kad apylinkės teismas tik konstatavo, jog nukentėjusiojo nurodomos smūgio sudavimo aplinkybės nebuvo nuoseklios, tačiau neatsižvelgė, dėl kokių priežasčių atsirado parodymų netikslumas. Nukentėjusysis tuoj po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams aiškiai nurodė, kad jam buvo suduota į kairį smilkinį ir parodė vietą, į kurią buvo suduota. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina VšĮ „(duomenys neskelbtini)" gydytojo išraše nurodytas gydytojo nustatytas sužalojimas - kairio smilkinio srities skausmingumas, palpuojant, patinimas (t. 1, b. 1. 62). Apklaustas teismo medicinos ekspertas L. U. paaiškino, kad smilkinio sritis pas kiekvieną žmogų yra skirtinga, ji nėra apibrėžta, kažkiek yra plaukuota dalis (t. 3, b. 1. 75, 76), jis taip pat paaiškino, jog kiekvienas žmogus pagal savo supratimą gali smilkinio vietą apibrėžti skirtingai, ką ir padarė nukentėjusysis, tačiau teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymus, nurodė priešingai, teigdamas, jog ekspertas L. U. patvirtino, kad vieta, kurioje nukentėjusiajam nustatytas kūno sužalojimas, nepriskirtina plaukuotajai galvos daliai. VšĮ „(duomenys neskelbtini)" pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodyta diagnozė - galvos plaukuotosios dalies paviršinis sužalojimas, tačiau gydytojas D. G. paaiškino, kad tokia diagnozė buvo nurodyta pagal atitinkamą kodą, kad teritorinė ligonių kasa skirtų apmokėjimą ir pacientui nekiltų problemų. Jis, apžiūrėdamas nukentėjusįjį nustatė tik kairėje smilkinio pusėje skausmingumą ir patinimą. Tokį gydytojo D. G. aiškinimą patvirtino ir ekspertas.

3.2.                      Skunde prokurorė nesutinka su nukentėjusiojo parodymų vertinimu akistatos metu, kuomet R. Č. nurodė, kad jam buvo suduotas smūgis į dešinį smilkinį (t. 1, b. 1. 132). Prokurorė teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas atlikdamas akistatas nukentėjusiojo su kaltinamuoju bei liudytojais P. T. ir L. M., nukentėjusiojo R. Č. parodymus nukopijavo ir visuose akistatų protokoluose surašė tuos pačius identiškus nukentėjusiojo parodymus. Akistatų metu R. Č. pakeitus parodymus ir nurodžius, kad buvo suduota į dešinį smilkinį, tyrėjas, pažeisdamas BPK 190 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepaklausė nukentėjusiojo parodymų pakeitimo priežasties. Dėl šios priežasties teismas neturėjo pagrindo vadovautis akistatos metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, nes šie parodymai pažeidžia BPK 179 straipsnio, 190 straipsnio 2 dalies nuostatas.

3.3.                      Prokurorės vertinimu, nukentėjusiojo parodymų patikimumo nepaneigia ir teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės, jog vaizdo įrašuose (Nr. 2022_0720_123500_005 ir Nr. 2022_0720_124540_008) nukentėjusiojo nurodomoje vietoje nematyti jokių sužalojimų bei tai, kad jokių sumušimo žymių nukentėjusiojo nurodytoje vietoje nematė ir liudytojas E. P.. Prokurorė nurodo, kad medicinos ekspertas L. U. paaiškino, jog pirmiausia po kontakto atsiranda patinimas, paskui gali būti paraudimas, kraujosruva išryškėja po kelių, keliolikos valandų po traumos, gali iš viso nieko nebūti. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. Č. nurodė mačiusi paraudimą ir nubrozdinimą važiuojant į ligoninę, tačiau nubrozdinimą ji apibūdino kaip pasišiaušusią odelę (t. 3, b. 1. 56). V. Č. yra slaugytojos padėjėja, tačiau ji neturi specialių medicininių žinių ir negali kaip specialistė vertinti sužalojimo pobūdžio, o tik paaiškino tai ką matė, tačiau prokurorės įsitikinimu, jos aiškinimas neprieštarauja teismo medicinos eksperto paaiškinimui.

3.4.                      Skunde prokurorė nurodo, kad teismas nurodė, jog nukentėjęs ligoninėje teigė, kad buvo sužalotas prieš 30 min. iki apžiūros, nors sužalojimas galėjo būti padarytas daugiau nei prieš valandą iki apžiūros. Tačiau apylinkės teismas neįvertino tai, kad nukentėjęs po konflikto buvo susijaudinęs, jam skaudėjo galvą, todėl mažai tikėtina, kad jis tuoj po smūgio sudavimo būtų tiksliai fiksavęs jo sužalojimo laiką, todėl logiškai ir racionaliai paaiškinama, kad jis dėl šių priežasčių galėjo tiesiog sąžiningai suklysti nurodydamas laiką.

3.5.                      Prokurorė skunde pažymi, kad teismas be pagrindo suabejojo nukentėjusiojo žmonos liudytojos V. Č. parodymais apie tai, ar ji galėjo tiksliai matyti, kas vyko tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo, kadangi ji tik atvykus policijos pareigūnams kategoriškai teigė, kad A. T. kirto, tikrai kirto, o apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jau paaiškino, kad smūgį jis sudavė nukentėjusiajam į kairį smilkinį. Įvykis vyko dienos metu, liudytoja jį matė 4-5 metrų atstumu. Teismas nenustatė, kad buvo konkrečios priežastys, dėl kurių liudytoja negalėjo matyti, kas vyksta. Reikšminga aplinkybė yra ir ta, kad tuoj po suduoto smūgio išsigandusi V. Č. pradėjo šaukti, kad baigtų, išsiėmė telefoną sakydama, kad iškvies policiją. Tai patvirtino ir liudytojas L. M.. Toks jos elgesys logiškai paaiškinamas tuo, kad ji po jos vyro atžvilgiu pavartoto smurto išsigando ir suprato, kad gali būti reikalinga pareigūnų pagalba. Prokurorės manymu, apylinkės teismas nepagrįstai nukentėjusiojo R. Č. ir liudytojos V. Č. parodymus laikė nepatikimais ir jais nesivadovavo, o baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai, sujungiant juos į vieną loginę grandinę yra pakankami A. T. kaltei pagrįsti, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tai yra tyčia padarius R. Č. nežymų sveikatos sutrikdymą.

4.                      Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė pilnai palaikė apeliacinį skundą, jos vertinimu, bylos įrodymų visuma A. T. kaltę patvirtina ir todėl jo atžvilgiu turėtų būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Išteisintasis ir jo advokatas prašė prokurorės skundo netenkinti ir palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį. 

Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

5.                      Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teismo proceso dalyvių pateiktų versijų ar pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

6.                      Teisėjų kolegija, įvertinus apeliacinio skundo bei skundžiamo nuosprendžio argumentus, išklausiusi proceso dalyvių nuomones bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą, bylos duomenimis pagrįstą ir suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose atitinkantį procesinį sprendimą. Skundą nagrinėjantis teismas nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui, todėl neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Šiame kontekste taip pat pažymima, kad apeliaciniame skunde išdėstyti iš esmės tie patys argumentai, kuriais buvo palaikomas kaltinimas pirmosios instancijos teisme ir dėl visų šių kaltinimo argumentų skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai pasisakyta.

7.                      Vienas iš apeliacinio skundo argumentų, kuriuo grindžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepagrįstumas, yra tai, kad teismas neturėjo pagrindo vadovautis akistatos tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo metu nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, nes šie gauti pažeidžiant BPK 179 straipsnio, 190 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi akistatų metu R. Č. pakeitus parodymus ir nurodžius, kad buvo suduota į dešinį smilkinį, tačiau tyrėjas nepaklausė nukentėjusiojo parodymų pakeitimo priežasties. Iš tiesų, nukentėjusysis akistatos su kaltinamuoju metu nurodė, kad jam buvo suduotas smūgis į dešinį smilkinį (t. 1, b. l. 132), nors ankstesniuose parodymuose teigė, kad smūgis buvo suduotas į kairę pusę, todėl, vadovaujantis BPK 190 straipsnio 3 dalimi, pareigūnas, atlikęs akistatą, turėjo asmens paklausti apie parodymų pakeitimo priežastis, tačiau šis pažeidimas negali būti vertinamas formaliai, atsietai nuo bylos įrodymų visumos. Kaip numatyta BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, teismas, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, juos patikrina atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant iš skirtingų šaltinių gautus duomenis. Teismų praktikoje taip pat pasisakoma, jog sprendžiant, ar duomenimis, kurie gauti pažeidžiant jų gavimo tvarką, galima remtis nagrinėjant bylą, būtina atsižvelgti į padarytų pažeidimų pobūdį, jų šiurkštumo laipsnį, atliekamo procesinio veiksmo esmę, jo reikšmę teisingo sprendimo priėmimui, taip pat į tai, ar tokius procesinius veiksmus išimtinai nulėmė duomenys, gauti pažeidžiant jų gavimo tvarką. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-302/2013).

8.                      Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. Č. dėl aplinkybių apie akistatos metu parodymų pakeitimo priežastis buvo apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu papildomos apklausos metu, tiek ir teisme. 2023 m. sausio 11 d. liudytojo papildomos apklausos metu R. Č. nurodė, kad 2022 m. spalio 3 d. tarp jo ir A. T. vykusios akistatos metu jis nurodė, kad A. T. jam sudavė į dešinę veido pusę, tačiau jis buvo susijaudinęs ir piktas ant A. T., kad jis akivaizdžiai meluoja ir supainiojo puses į kurią jam buvo trenkta. Tai pat nuo įvykio buvo praėję nemažai laiko. Iš tikrųjų jam trenkė į kairę pusę ir pataikė į kairį smilkinį. Pažymėtina, kad tai, jog A. T. jam sudavė į dešinę pusę, jis nurodė ir akistatose su P. T. bei L. M., tačiau paaiškino, jog ir tai buvo jo klaida dėl susijaudinimo, nes niekada tokiame procesiniame veiksme nedalyvavo, todėl sutriko, pasimetė ir iš susijaudinimo pasakė ir nepastebėjo šios klaidos (t. 1, b. l. 98).

9.                      Nagrinėjant bylą teisme taip pat buvo aiškinamasis parodymų pakeitimo aplinkybės ir R. Č., paaiškindamas parodymų pokyčius, nurodė, kad jis yra neįgalus, kartais kalbėdamas klysta, gerai neatsimena aplinkybių, todėl ikiteisminio tyrimo metu akistatų metu suklydo nurodydamas, kad jam smūgiavo į dešinę pusę, be to, neteisingai nurodė, kad smūgį sudavė jam nueinant, buvo susijaudinęs, tai galėjo ne taip pasakyti. Tačiau patvirtina, kad tikrai jam A. T. sudavė smūgį kumščiu į kairės pusės smilkinį. (t. 3, b. l. 54–55).

10.                      Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumui ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nors pačios akistatos tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo metu pastarojo nebuvo paklausta apie parodymų pakeitimo priežastis, tačiau tai buvo padaryta ne kartą kitų procesinių veiksmų metu ir parodymų pakeitimo priežastys išsiaiškintos, todėl vien tik formalus, neesminis atitinkamų duomenų gavimo tvarkos pažeidimas, dėl kurio kilusias abejones galima pašalinti BPK nustatyta tvarka, savaime nepaneigia šių įrodymų patikimumo ir neduoda pagrindo išvadai, jog tokiu įrodymu kitų įrodymų visumos kontekste pirmosios instancijos teismas vadovavosi neteisėtai.

11.                      Prokurorė skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu nukentėjusiojo R. Č. parodymų vertinimu, nes, jos nuomone, apylinkės teismas tik konstatavo, jog nukentėjusiojo nurodomos smūgio sudavimo aplinkybės nebuvo nuoseklios, tačiau neatsižvelgė, dėl kokių priežasčių atsirado parodymų netikslumas. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka ir laiko, kad nukentėjusiojo parodymai skundžiamame nuosprendyje išanalizuoti išsamiai ir objektyviai, vertinant tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje duotus jo parodymus, lyginant juos tarpusavyje ir vienus su kitais, taip pat ir kitų surinktų bylos duomenų visumos kontekste. Teismas argumentuotai nurodė, kurie nukentėjusiojo R. Č. parodymai laikytini nepatikimais ir jais nesivadovavo.

12.                      Bendrajam pagalbos centrui R. Č. nurodė, kad jam buvo suduota per veidą. 2022 m. liepos 20 d. apklausos metu jis nurodė, kad jam buvo smūgis į kairės pusės smilkinį jam nuėjus nuo apžiūrimo automobilio per 2 metrus. 2023 m. sausio 11 d. nurodė, kad stovint prie automobilio, atsisuko į išteisintąjį ir jis ranka smūgiavo į kairį smilkinį. Kaip buvo minėta, akistatos su A. T. metu nurodė, kad jam buvo suduotas smūgis į dešinį smilkinį. Teisiamojo posėdžio metu R. Č. nurodė, kad jam atsitiesus, išteisintasis jam sudavė smūgį į kaktą, patikslino, kad smūgis suduotas virš kairio antakio. Iš objektyvių duomenų - pareigūno „Body“ kameros medžiagos matyti, kad atvykusiam pareigūnui R. Č. nurodo, jog jam kirsta prie pat automobilio „Passat“, vėliau jau R. Č. nurodo vietą, nutolusią apie 2 metrus nuo šio automobilio, papildomos apklausos metu jis parodė, kad pirmosios apklausos metu nurodytos aplinkybės nebuvo visiškai tikslios, ir paaiškino, kad viskas vyko tokia tvarka - jam apžiūrėjus automobilį ir pajudinus jo arką, jis buvo nuo automobilio nutolęs maždaug 1 metro atstumu ir kai šiek tiek atsisuko į A. T., kuris buvo maždaug 1.5 m atstumu nuo automobilio, ir jam pasakė, kad automobilis yra supuvęs ir tikrai nevertas 1800 eurų, A. T. sudavė smūgį į veidą dešine ranka, pataikė į kairį smilkinį. Taigi, nukentėjusiojo parodymų analizė rodo, jog jis skirtingas aplinkybes dėstė ne tik dėl suduoto smūgio vietos, tačiau ir dėl įvykio vietos bei eigos, todėl tokie prieštaringi jo parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertinami kaip nepatikimi.

13.                      Kaip matyti iš nustatytų bylos aplinkybių, kurių neginčija ir pats nukentėjusysis, jo parodymų patikimumas teismui kėlė abejonių ne tik dėl nenuosekliai nurodytų aplinkybių dėl smūgio lokalizacijos, tačiau neatitiko ir jo nurodytas tariamo sužalojimo padarymo laikas. Nukentėjusysis R. Č. ligoninėje nurodė, kad buvo sužalotas prieš 30 min. iki apžiūros, nors pagal objektyvius bylos duomenis, taip pat ir liudytojų V. Č. bei G. S. parodymus, sužalojimas galėjo būti padarytas daugiau nei prieš valandą iki apžiūros gydymo įstaigoje. Prokurorės vertinimu, toks netikslumas gali būti paaiškinamas nukentėjusios susijaudinimu po konflikto. Be to, prokurorė skunde nurodo, kad R. Č. netiksliai nurodė ir policijos pareigūnų buvimo įvykio vietoje laiką – nurodė juos buvus apie valandą, tačiau iš policijos pareigūnų nešiojamų kamerų įrašų matyti, kad jie įvykio vietoje buvo 15 min, kas, skundo autorės vertinimu, patvirtina nukentėjusiojo susijaudinimą ir tai, kad jis neteisingai vertino laiką, sąžiningai klysdamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės, patvirtina faktą apie nukentėjusiojo parodymų neatitikimą objektyvioms aplinkybėms, taip pat nepaneigia ir to, kad netikslų įvykių laiką R. Č. galėjo nurodyti dėl susijaudinimo ar ligos, tačiau tai neduoda pagrindo nukentėjusiojo parodymų vertinti kaip teisingų ir patikimų bei jais remtis, juo labiau, kad, kaip minėta, šie R. Č. parodymų netikslumai nėra vieninteliai. Taigi, nėra pagrindo sutikti su prokurorės pozicija, jog R. Č. negebėjimas tiksliai nurodyti įvykio aplinkybių gali būti pateisinamas susijaudinimu, o priešingai, vadovaujantis pozicija, kad R. Č. tariamai buvo tiek susijaudinęs, kad neteisingai vertino laiką, turėtų būti pagrindas jo parodymus laikyti nepatikimais.

14.                      Nėra pagrindo sutikti ir su prokurorė skundo teiginiu, jog nukentėjusio parodymų nuoseklumą  apie tai, kad jam buvo suduota į kairį smilkinį, patvirtina VšĮ „(duomenys enskelbtini)" gydytojo išraše nurodytas gydytojo nustatytas sužalojimas - kairio smilkinio srities skausmingumas, palpuojant patinimas, anamnezėje taip pat nurodyta kairio smilkinio dalies skausmas, kas reiškia, kad nukentėjusysis gydytojui nurodė būtent šią vietą, kurioje jautė skausmą, todėl nebuvo pagrindo netikėti jo parodymais. Su tokia apeliaciniame skunde nurodoma pozicija sutikti nėra pagrindo, kadangi vertinant tiek gydytojo išrašą bei eksperto išvadas ir teisme šiuos dokumentus pasirašiusių asmenų parodymus, nėra galimybės daryti išvadą, jog abejonės bei prieštaravimai buvo pašalinti.

15.                      Viešosios įstaigos ,,(duomenys neskelbtini)“ gydytojo D. G. įraše nurodyta, kad 2022 m. liepos 20 d. 13.29 val. atvyko R. Č.; diagnozė – galvos plaukuotosios dalies paviršinis sužalojimas; anamnezė – kairio smilkinio dalies skausmas, <...>, palpuojant patinimas (t. 1, b. l. 62). Iš pažymoje nurodytų duomenų akivaizdu, kad joje nurodytos dvi skirtingos galvos vietos, –konstatuotas plaukuotosios galvos dalies paviršinis sužalojimas, o skausmas ir patikimas konstatuotas kitoje vietoje – kairiajame smilkinyje. Apklaustas teisme gydytojas D. G. paaiškino, kad tokia diagnozė buvo nurodyta pagal atitinkamą kodą, kad teritorinė ligonių kasa skirtų apmokėjimą ir pacientui nekiltų problemų, tačiau vis tik, toks paaiškinimas nepaneigia, kad gydytojo buvo įvardintos akivaizdžiai skirtingos galvos vietos. Abejonių nepašalina ir teismo medicinos eksperto L. U. pasirašytos išvados duomenys bei jo teisme duoti paaiškinimai. Apklaustas teismo medicinos ekspertas L. U. patvirtino, kad vieta, kurioje nukentėjusiajam nustatytas kūno sužalojimas, nepriskirtina plaukuotajai galvos daliai, tačiau jis taip pat nurodė, jog smilkinio sritis pas kiekvieną žmogų yra skirtinga, ji nėra apibrėžta, kažkiek yra plaukuota dalis ir kad kiekvienas žmogus pagal savo supratimą gali smilkinio vietą apibrėžti skirtingai, tačiau šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į kitas tyrimo metu eksperto konstatuotas aplinkybes. Iš teismo eksperto L. U. duotų paaiškinimų matyti, kad nei paraudimas, nei patinimas nesudaro pagrindo konstatuoti sveikatos sutrikdymą, kadangi paraudimas ir patinimas gali atsirasti dėl įvairių kitų individualaus organizmo būklių, kurios gali būti ir visiškai nesusiję su kūno sužalojimu. Taip pat svarbu akcentuoti tai, kad ekspertas paaiškino, jog sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam nustatytas dėl apžiūros metu rastos kraujosruvos, kuri, pagal jos spalvą, galėjo būti padaryta iki apžiūros, maždaug nuo kelių ar keliolikos valandų iki vienos ar dviejų parų laikotarpiu, priklausomai nuo individualaus organizmo reakcijos. Kaip nustatyta byloje, R. Č. eksperto buvo apžiūrėtas praėjus kiek daugiau nei valandai nuo tariamai suduoto jam smūgio, todėl šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog negalima vienareikšmė išvada, kad specialisto išvadoje konstatuotas sužalojimas nukentėjusiajam R. Č. atsirado konflikto, įvykusio tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo 2022 m. liepos 20 d., metu.

16.                      Prokurorės vertinimu, teismas nepagrįstai nepatikimais laikė ir liudytojos V. Č. parodymus, kadangi nors ji ir teigė mačiusi paraudimą ir nubrozdinimą sutuoktinio veide, važiuojant jiems į ligoninę, tačiau ji neturi specialių medicininių žinių ir negali kaip specialistė vertinti sužalojimo pobūdžio, ir prokurorės įsitikinimu, jos aiškinimas neprieštarauja teismo medicinos eksperto paaiškinimui. Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojos V. Č. parodymus kitų bylos įrodymų visumoje, su tokia prokurorės skundo pozicija nesutinka. Visų pirma, abejonių kelia šios liudytojos teiginys, kad ji tikrai matė smūgio sudavimą. Pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja patvirtino, kad matė, kaip kaltinamasis kumščiu trenkė jos vyrui į kairį smilkinį, tačiau negalėjo pasakyti, kuria ranka smūgis buvo suduotas (t. 2, b. l. 3). Teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. Č. nurodė, kad A. T. vyrui sudavė ranka, tačiau kuria ranka sudavė, nepastebėjo, nes viskas vyko labai greitai (t. 3, b. l. 56). Iš policijos pareigūnų nešiojamų kamerų įrašų matyti, kad pareigūnams liudytoja kartojo, jog A. T. tikrai kirto, tačiau konkrečiai nenurodė, kur konkrečiai A. T. kirto R. Č.. Iš įvykio vietos apžiūros protokole fiksuoto vaizdo, matyti, kad V. Č. buvo 4–5 m atstumu nuo nukentėjusiojo ir kaltinamojo, beveik tiesiai už nukentėjusiojo, nukentėjęs į ją smūgio metu stovėjo labiau nugara, šalia automobilio, dešiniau buvo kaltinamasis (t. 1, b. l. 28, nuotrauka Nr. 5). Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido pagrįstai abejoti, ar ji galėjo tiksliai pamatyti, kas vyko tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo.

17.                      Nei vienas objektyvus bylos įrodymas nepatvirtino ir liudytojos V. Č. parodymų apie po smūgio ant vyro veido matomą sužalojimą. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. Č. nurodė ant R. Č. veido mačiusi paraudimą ir nubrozdinimą, kurį ji apibūdino kaip pasišiaušusią odelę, t. y. ji matė akivaizdžiai matomą viršutinio odos sluoksnio pažeidimą, kurio nematė kiti liudytojai, tai nefiksuota ir vaizdo įrašuose. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai G. S. ir E. P. nurodė, kad R. Č. jiems sakė, kad A. T. trenkė jam ir rodė vietą, į kurią buvo suduotas smūgis, tačiau joje jokių paraudimų ar kraujosruvų nebuvo matyti. A. T. neigė trenkęs R. Č., tik pasakė, kad R. Č. atstūmė nuo automobilio, kuomet jis buvo paėmęs už automobilio arkos ir ją traukė į save. Kaip minėta, įvykio dieną R. Č. apžiūrėjęs gydytojas D. G. ant nukentėjusiojo kūno nenustatė nei nubrozdinimų, nei kraujosruvų. Ekspertas L. U. nurodė, kad apžiūrėjus nukentėjusiojo nurodytą vietą, nubrozdinimas taip pat nenustatytas. Taigi, aptarti liudytojos V. Č. parodymų prieštaravimai dėl esminių įvykio aplinkybių, tai, kad jos nurodomų aplinkybių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos įrodymai, be to, greta jos parodymų vertinant ir tai, jog ji yra nukentėjusiojo sutuoktinė, pagrįstai neleido pirmosios instancijos teismui šios liudytojos parodymų nepripažinti patikimais ir leidžiančiais daryti išvadą kad A. T. padarė jam inkriminuotą veiką. Remiantis aptartu, nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiu, jog tai, kad tuoj po suduoto smūgio išsigandusi V. Č. pradėjo šaukti, kad iškvies policiją, logiškai paaiškina, kad ji po jos vyro atžvilgiu pavartoto smurto išsigando ir suprato, kad gali būti reikalinga pareigūnų pagalba, kadangi tai yra tik subjektyvi reakcija bei išraiška, kuria negalima remtis siekiant patvirtinti ar paneigti faktinių aplinkybių egzistavimą.

18.                      Pažymėtina ir tai, kad priešingai nei nukentėjusysis bei jo sutuoktinė liudytoja V. Č., A. T. viso bylos proceso metu davė nuoseklius tvirtino, kad smūgio į smilkinį R. Č. nesudavė, kad jis tik stumtelėjo jį nuo automobilio, kai šis patraukė detalę, tai patvirtino ir liudytojas L. M., todėl išteisintojo versija laikytina teisinga, atitinkanti byloje nustatytų aplinkybių visumą. Nukentėjusiojo ir liudytojos V. Č. parodymais dėl jų nepatikimumo grįsti nuosprendžio nėra galimybės, o specialisto išvada dėl nustatyto sveikatos sutrikdymo savaime neįrodo, kad nustatytą sveikatos sutrikdymą padarė kaltinamasis. Atsižvelgiant į aptartą, daroma išvada, jog skundžiamame nuosprendyje visos aplinkybės, turinčios reikšmės teisiniam nurodytų faktų dėl tariamos nusikalstamos veikos vertinimui, įvertintos tinkamai, išsamiai pasisakyta dėl įrodymų vertinimo ir padarytos išvados apie nusikalstamos veikos požymių nebuvimą, kurios paremtos surinkta medžiaga. Byloje nustatytos aplinkybės aptarto teisinio reguliavimo kontekste nepakankamos pripažinti, kad A. T. tyčia kumščiu smūgiavo nukentėjusiajam į kairį smilkinį ir taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

19.                      Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kai byloje yra įrodymų prieštaravimų, teismas privalo imtis priemonių jiems pašalinti. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-242-495/2019, 2K-297-458/2020 ir kt.).

20.                      Remiantis aptartu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio nuostatų - ištyrė ir įvertino visas bylos aplinkybes, pagrindė R. Č. ir V. Č. parodymų prieštaringumą bei nepatikimumą, priėmė pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį A. T. atžvilgiu. Dėl byloje esančių abejonių ir nesant galimybės šių abejonių pašalinti, šis nusikaltimas A. T. negali būti inkriminuotas, nesant jo veiksmuose BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties.

21.                      Atmetus apeliacinio skundo argumentus dėl A. T. pripažinimo kaltu ir paliekant jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, dėl apeliacinio skundo dalies, susijusios su prašoma jam skirti bausme bei civilinių ieškinių išsprendimu, teisėjų kolegija nepasisako.

22.                      Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių, kad A. T. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai ir pagrįstai jį išteisino. Skundžiamas Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2023 m. liepos 13 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

23.                      Atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą A. T. gynėjas advokatas Erikas Rugienius prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti jo ginamajam patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti iš valstybės. Su atsiliepimu pateikta PVM sąskaita už teisines paslaugas bei pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantys išteisintojo turėtas 1 452 Eur (su PVM) dydžio išlaidas.

24.                      BPK 106 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismų praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-226-942/2016 ir kt.).

25.                      Spręsdama dėl A. T. priteistinos konkrečios sumos, teisėjų kolegija atsižvelgė tiek į apeliacinio skundo nagrinėjimo rezultatą, tiek ir į aktualius kriterijus, nurodytus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlyginimo išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo. BPK 318 straipsnis numato, kad šalys per dvidešimt dienų nuo apeliacinio skundo kopijų išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas A. T. išteisino, o prokurorė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir jį nuteisti, todėl A. T. realizavo savo procesinę teisę dėl atsiliepimo pateikimo ir dėl to kreipėsi į advokatą.

26.                      Iš pateiktų dokumentų matyti, kad A. T. už atsiliepimo į prokurorės apeliacinį skundą parengimą advokatui Erikui Rugieniui sumokėjo 1 452 Eur. Kaip minėta, prokurorės apeliacinis skundas buvo atmestas ir paliktas galioti A. T. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis. Byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo advokatas Erikas Rugienius, tačiau nėra prašymo priteisti išlaidas, atsiradusių dėl advokato dalyvavimo teismo posėdyje. Įvertinusi visumą išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju A. T. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra proporcingos ir atitinka jam suteiktas teisines paslaugas, todėl jos atlygintinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 130 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2023 m. liepos 13 d. nuosprendžio, atmesti.

Priteisti A. T. iš valstybės 1 452 (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du) Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato darbui apmokėti atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                Danutė Giačaitė

Arūnas Paštuolis

Algirdas Remeika