Administracinė byla Nr. eA-3633-1062/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02965-2019-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,
dalyvaujant vertėjai A. K.,
pareiškėjui (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)),
pareiškėjo atstovams advokatams L. B. ir R. T.,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei E. K.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (15/6-2)12PR-96 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas nesuprato nei pareiškėjo nurodyto verslo modelio, nei persekiojimo veiksmų, nukreiptų prieš pareiškėjo verslą, esmės. (duomenys neskelbtini) yra įprasta korupcinė praktika, kad pirma yra pradedamas mokestinis (ar bet koks kitas administracinis) tyrimas, o tada pareikalaujama kyšio, kad tas tyrimas nesukeltų problemų. Jei kyšis sumokamas, net ir esantys pažeidimai nelaikomi pažeidimais, o jei atsisakoma mokėti kyšį, tai gali būti nustatomi pažeidimai, kurių iš tikrųjų nebuvo. Pareiškėjas atsisakė mokėti kyšį, nes savo įmonės veiklą laikė teisėta, bet tuomet mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyti pažeidimai, kurių iš tikrųjų nebuvo. Pareiškėjas paaiškino, jog, pagal (duomenys neskelbtini) įmonių grupės verslo modelį, įmonė (duomenys neskelbtini) yra sudariusi sutartį su (duomenys neskelbtini) įmone (duomenys neskelbtini) ir importuoja (duomenys neskelbtini) produkciją, kurią per įmonę (duomenys neskelbtini) parduoda daugeliui (duomenys neskelbtini) produkcijos platintojų, t. y. (duomenys neskelbtini) buvo atsakinga už produkcijos importavimą, o (duomenys neskelbtini) – už tos produkcijos pardavimą (duomenys neskelbtini) vidaus rinkoje, iš kurio gaunami finansai produkcijos importui. Priešingai nei manė atsakovas, mokestiniu tyrimu pradėjus žlugdyti (duomenys neskelbtini), netekusi finansavimo savaime žlunga ir (duomenys neskelbtini). Be to, (duomenys neskelbtini) sužlugdymas savaime reiškė ne tik (duomenys neskelbtini) reputacijos sužlugdymą, bet ir visos įmonės sužlugdymą, nes ji neteko finansavimo. Akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) įmonė (duomenys neskelbtini) nebūtų tokia naivi ir tebelaikytų (duomenys neskelbtini) įmonę patikima partnere, nors tam pačiam verslo modeliui priklausanti (duomenys neskelbtini) būtų apkaltinta neskaidrumu ir mokestiniais nusikaltimais.
3. Pareiškėjas pažymėjo, jog kartais, kai fabrikuojant bylą yra padaromos žymios tikroms byloms nebūdingos klaidos, tokie fabrikuojamų baudžiamųjų bylų defektai tampa fabrikavimo požymiais ir jie prieglobsčio bylose turi būti vertinami viso prieglobsčio prašytojo pasakojimo ir pateiktų įrodymų kontekste. Atsakovas, atmesdamas jam abejones sukėlusius pareiškėjo nurodytus baudžiamojo persekiojimo jo atžvilgiu fabrikavimo požymius, taiko daug aukštesnį įrodinėjimo lygį ir reikalauja neabejotinų baudžiamojo persekiojimo fabrikavimo fakto įrodymų. Pareiškėjo vertinimu, jo nurodyti požymiai yra pakankami įrodyti bylos fabrikavimo tikimybę. (duomenys neskelbtini) sumokėjus nustatytus nesumokėtus mokesčius su baudomis, baudžiamosios bylos pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 199 straipsnį (kuris inkriminuojamas pareiškėjui) iš viso nėra keliamos, todėl, pareiškėjo nuomone, mokestiniam patikrinimui vadovavusio pareigūno A. J. (A. J.) pozicija, išsakyta pareiškėjo juristui I. K. (I. K.), kad jam nerūpi biudžetas ir jis nesudarys galimybės sumokėti tariamai nesumokėtų mokesčių ir baudų, gali būti interpretuojama tik kaip grubus baudžiamojo persekiojimo defektas, o kartu ir baudžiamosios bylos fabrikavimo požymis. Atsakovas, laikydamas, kad A. J. ir I. K. pokalbį galima suprasti skirtingai, nepasinaudojo pareiškėjo siūlyta galimybe pasikviesti ir gauti I. K. parodymus.
4. Pareiškėjas teigė, kad visi įmonės dokumentai yra pas Mokesčių tarnybos kontroliuojamą bankroto administratorių ir pareiškėjas neturi prieigos prie įmonės dokumentų, o be dokumentų jis neturi galimybės užsakyti ekspertizę ir realiai gintis nuo fabrikuojamų mokestinių kaltinimų. Atsisakymas skirti ekspertizę gali būti interpretuojamas kaip dar vienas mokestinių kaltinimų fabrikavimo požymis.
5. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas nepagrįstai nesutiko, kad kaltinimas jam ir jo verslo partneriui A. K. (A. K.) yra iš esmės paremtas tik prievarta gautais įmonės darbuotojų E. S. ir A. B. (A. B.) parodymais, už kuriuos pagal amnestiją šie darbuotojai patys išvengė baudžiamosios atsakomybės. Pareiškėjas neginčijo, kad amnestija galėjo būti taikoma ir E. S. bei A. B., bet manė, kad tai nepaneigia jų parodymų nepatikimumo, kuriuos pareiškėjas detaliai paaiškino ir įrodė dokumentais. Pareiškėjas pateikė atsakovui E. S. ir A. B. nuosprendžių tekstus, kuriuose jie pripažįsta nusikalstamus veiksmus, teigia, kad nurodymus nusikalstamiems veiksmams tariamai gavo iš pareiškėjo ir jo verslo partnerio A. K., sutinka būti nuteisti be įrodymų tyrimo, o galiausiai pagal amnestiją yra atleidžiami nuo baudžiamosios sankcijos ir teistumo. E. S. ir A. B. prisipažinimai yra beveik pažodiniai, o pareiškėjo ir jo verslo partnerio A. K. veiksmai nėra niekaip sukonkretinti. Nutarimai dėl pareiškėjo paieškos dėl jo bei A. K. taip pat yra pažodiniai ir rodo, kad kaltinimai jiems yra iš esmės paremti tik įmonės darbuotojų E. S. ir A. B. parodymais. Tokia situacija atima iš pareiškėjo ir jo verslo partnerio A. K. bet kokią galimybę gintis nuo sufabrikuotų kaltinimų. Šioje byloje fabrikavimas buvo įvykdytas pagal tipinę (duomenys neskelbtini) fabrikavimo schemą, kai du darbuotojai prisipažįsta kaltais ir duoda parodymus, kad jiems nurodymus nusikalstamiems veiksmams davė du akcininkai (kartu darbuotojams suteikiama visiška amnestija dėl tariamai įvykdyto milijardinių sumų mokesčių nesumokėjimo). Nuosprendžiai, priimti be įrodymų tyrimo, įsiteisėja, su jais ginčytis jau negalima, ir atitinkamai du akcininkai netenka realios teisės į gynybą. Europos Žmogaus Teisių Teismas analogiškoje situacijoje 2016 m. vasario 23 d. sprendime Navalnyy ir Ofitserov prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 46632/13, 28671/14) konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir EŽTK) pažeidimą.
6. Pareiškėjas pabrėžė, jog (duomenys neskelbtini) laisvės atėmimo vietose yra paplitę kankinimai, žiaurus ir nežmoniškas elgesys, nukankinami / nužudomi verslininkai, todėl Migracijos departamentas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui papildomos apsaugos.
7. Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į tai, kad teismo procesas, neišslaptinus prieglobsčio bylos informacijos, atimtų iš pareiškėjo realią galimybę savo pažeistas teises ginti teisme, pažeistų teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., 30 str. 1 d., 109 str. 1 d., EŽTK 6 str. ir 13 str. kartu su 3 str., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir 47 str.).
8. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas paaiškino, jog ginčijamu Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitinka 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nenustatyta, jog pareiškėjui gresiantis baudžiamasis persekiojimas būtų diskriminacinio pobūdžio. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą bei jam iškeltos baudžiamosios bylos aplinkybes, jo teiginiai dėl (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) savininko, kurie, anot pareiškėjo, galbūt, inicijavo baudžiamąją bylą, tariamai turimų motyvų, nėra įtikinami ir pakankami konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog baudžiamasis persekiojimas vykdomas dėl šių priežasčių. Kitų aplinkybių, leidžiančių konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog baudžiamasis persekiojimas yra diskriminacinis, tyrimo metu taip pat nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, dėl pareiškėjo vykdomas baudžiamasis persekiojamas nelaikytinas „persekiojimu“ pabėgėlio apibrėžimo kontekste.
10. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad apklausos metu buvo identifikuoti nesutapimai tarp pareiškėjo teiktų paaiškinimų bei apklausos metu pateiktos informacijos (pareiškėjas skirtingai nupasakojo susitikimo su A. K. aplinkybes, V. V. identifikavimo momentą ir pan.), nei pareiškėjas, nei advokatas negalėjo įtikinamai paaiškinti šių nesutapimų. Atsižvelgiant į nustatytų prieštaravimų pobūdį bei į tai, jog tokio pobūdžio esminiai prieštaravimai nustatyti tik šioje specifinėje pasakojimo dalyje, pareiškėjo pasakojimas apie kyšio reikalavimą buvo įvertintas kritiškai bei jam netaikytina abejonės privilegija. Be kita ko, pareiškėjas nurodė skirtingas jo persekiojimo priežastis. Pareiškėjo pasakojimas apie jo advokato I. K. ir A. J. susitikimą grindžiamas išimtinai trečiojo asmens (I. K.) pasakojimu. Pareiškėjas nepagrindė ir savo teiginio, kad (duomenys neskelbtini), sumokėjus nesumokėtus mokesčius ir baudas, baudžiamosios bylos nekeliamos. Nei pareiškėjas, nei Departamentas neturi kompetencijos vertinti, kada keliamos baudžiamosios bylos (duomenys neskelbtini), kadangi tai – išimtinė (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų kompetencija. Departamentas nevertina pareiškėjo kaltumo ar nekaltumo, o vertina tai, ar jam iškelta baudžiamoji byla yra dėl „konvencinių“ priežasčių. Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjant bylą teismas pasinaudojo savo teise neskirti teismo ekspertizės, o pareiškėjo ir jo advokato A. M. paaiškinimuose nurodyti argumentai neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad bylos nagrinėjimas yra tendencingas ir neobjektyvus. Pralaimėjimas teisme per se (savaime) nėra diskriminuojančio nagrinėjimo pobūdžio ar bylos fabrikavimo požymis. Akcentuota, jog pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad A. S. buvo E. S. advokatas. Atsakovas neturi galimybės nustatyti, kas tiksliai buvo pasakyta to pokalbio dalyvių, bei atskirti faktinę informaciją nuo A. S. subjektyvių interpretacijų. Atsakovas pažymėjo, jog tyrėjo reakcija į gaunamus atsakymus bei jo teikiamų papildomų / patikslinančių klausimų formuluotės gali „leisti suprasti“ apklausiamajam, jog jo atsakymas „netinka“ arba abejojama šio atsakymo tikrumu. Tam tikrais atvejais apklausiamajam gali netgi natūraliai susidaryti įspūdis, jog jis yra „verčiamas“ pateikti vieną ar kitą atsakymą, tačiau apklausiamojo subjektyvus situacijos suvokimas nebūtinai pagrindžia prielaidą, jog tyrėjas apklausą vykdė netinkamai, viršijo savo įgaliojimus ar nukrypdavo nuo standartinės apklausų praktikos. Susirašinėjimas nepagrindžia baudžiamojo persekiojimo diskriminacinio pobūdžio.
11. Atsakovas pabrėžė, jog atlikus patikrinimus Interpolo duomenų bazėje nustatyta, kad pareiškėjas yra ieškomas (duomenys neskelbtini) ir kaltinamas sukčiavimu. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) pateikė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes 2018 m. lapkričio 19 d. buvo paskelbta jo tarptautinė paieška dėl jam inkriminuojamos veikos pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 33 straipsnio 3 dalį „Nusikaltimo bendrininkų rūšys“ ir 199 straipsnio 2 dalį „Organizacijos vengimas mokėti mokesčius ir (arba) rinkliavą“. Pareiškėjas įtariamas tuo, kad kartu su kitu asmeniu, būdami faktiniais bendrovės savininkais, subūrė ir vadovavo organizuotai nusikalstamai grupuotei, kuri nuslėpė labai didelę sumą mokesčių: organizavo, kad bendrovės mokesčių deklaracijose būtų įrašyti netikri duomenys apie patirtas išlaidas, taip sumažindami mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) dydį, nurodė klaidingą informaciją apie turimą teisę susigrąžinti PVM, į bendrovės veiklą įtraukė juridinius asmenis, realiai nevykdžiusius jokios finansinės ir ekonominės veiklos, taip suklastodami patirtų išlaidų dydį ir PVM atsiskaitymus. Pareiškėjas kaltinamas padaręs 2 861 110 212 RUB (37 808 952 EUR) žalą valstybės biudžetui. 2019 m. vasario 5 d. iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos buvo gauti dokumentai, patvirtinantys baudžiamosios bylos iškėlimo faktą prieglobsčio prašytojui bei kitam (duomenys neskelbtini) bendrasavininkui A. K., už mokesčių vengimą stambiu mastu. 2019 m. vasario 6 d. gautas Generalinės prokuratūros raštas, su kuriuo atsiųsti dokumentai, patvirtinantys baudžiamosios bylos pareiškėjui iškėlimą.
12. Atsakovas paaiškino, jog tyrimo metu nustatyta, kad 2014 m. įmonėje (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas mokestinis patikrinimas už 2012–2013 metų laikotarpį. Mokesčių tarnyba (tyrimo eigoje) 2014 m. lapkričio 11 d. (duomenys neskelbtini) pateikė reikalavimą pagrįsti protingo tikslo buvimą sudarant sandorius su šiomis įmonėmis: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), „(duomenys neskelbtini)“. Mokesčių tarnyba 2015 m. lapkričio 20 d. patvirtino pažeidimo aktą, o 2016 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą dėl įmonės patraukimo atsakomybėn už įvykdytus pažeidimus. Šis sprendimas įsigaliojo 2016 m. balandžio 8 d. „(duomenys neskelbtini)“ vadovybė 2016 m. sausio 25 d. nusprendė pradėti likvidavimo procedūrą. „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą, ginčydama Mokesčių tarnybos sprendimus, bet skundai buvo atmesti. Tuo pačiu metu vyko keli teisminiai procesai dėl Mokesčių tarnybos priimtų sprendimų (tiek dėl „(duomenys neskelbtini)“ patraukimo bendraatsakoviu, tiek dėl Mokesčių tarnybos sprendimo paskirti baudą). 2017 m. balandžio 17 d. „(duomenys neskelbtini)“ grupės turtas buvo perduotas saugojimui. 2018 m. rugpjūčio mėn. mokestinė byla buvo baigta kasacinio teismo spendimu. Pareiškėjas 2019 m. vasario 26 d. kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl Mokesčių tarnybos veiksmų proporcingumo. Be to, Vyriausioji tyrimų valdyba, remdamasi (duomenys neskelbtini) pateiktais duomenimis, 2016 m. birželio 20 d. pradėjo patikrinimą dėl Baudžiamojo kodekso 199 straipsnyje nurodytų veikų įvykdymo. 2016 m. rugsėjo 7 d. prasidėjo kratos „(duomenys neskelbtini)“ grupei priklausančiose patalpose. 2017 m. birželio 30 d. pareiškėjas išvyko iš kilmės valstybės. 2017 m. liepos 6 d. buvo paskelbta jo paieška, nutarime taip pat nurodoma, kad jis yra kaltinamasis (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)). 2018 m. kovo 7 d. „(duomenys neskelbtini)“ grupės darbuotoja E. S. buvo pripažinta kalta dėl veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 2 dalyje. 2018 m. gruodžio 18 d. priimtas sprendimas ir dėl A. B. nuteisimo. 2018 m. liepos 3 d. priimtas sprendimas pareiškėją pripažinti kaltinamuoju (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)).
13. Atsakovas nurodė, jog (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta atsakomybė už veiką, kuria asmuo grupėje arba itin dideliu mastu vengė mokėti mokesčius privalomus organizacijai ir tai darė klastojant, nepateikiant arba pateikiant dokumentus su netikrais duomenimis. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse šias veikas atitinka 220 ir 24 straipsniai. Atsakovo vertinimu, bausmės už šią veiką tiek Lietuvoje, tiek (duomenys neskelbtini) yra panašios (Lietuvoje bausmė už analogišką veiklą yra griežtesnė). Visos Europos Sąjungos valstybės narės yra kriminalizavusios su mokesčių vengimu susijusius nusikaltimus. Atsakovas taip pat laikė nepagrįstu pareiškėjo teiginį, jog baudžiamąja byla siekiama sustabdyti jį nuo bylinėjimosi tarptautiniuose teismuose, kadangi pareiškėjas skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui padavė tik 2019 m. vasario mėn.
14. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo baimė patirti netinkamą elgesį (duomenys neskelbtini) įkalinimo įstaigose yra paremta bendro pobūdžio situacija, tačiau ne individualiomis su prieglobsčio prašytoju susijusiomis aplinkybėmis. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė dėl individualių aplinkybių, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta ginkluotas konfliktas, todėl jam pagrįstai nesuteikta papildoma apsauga ir pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą.
16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pagal Interpolo bazės duomenis, pareiškėjas yra ieškomas (duomenys neskelbtini) ir kaltinamas sukčiavimu. Policijos departamentas yra pateikęs išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes 2018 m. lapkričio 19 d. buvo paskelbta jo tarptautinė paieška dėl jam inkriminuojamos veikos pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 33 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį. Pagal Policijos departamento pateiktus duomenis, pareiškėjas įtariamas tuo, kad kartu su kitu asmeniu, būdami faktiniais bendrovės savininkais, subūrė ir vadovavo organizuotai nusikalstamai grupuotei, kuri nuslėpė labai didelę sumą mokesčių: organizavo, kad bendrovės mokesčių deklaracijose būtų įrašyti netikri duomenys apie patirtas išlaidas, taip sumažindami mokėtino PVM dydį, nurodė klaidingą informaciją apie turimą teisę susigrąžinti PVM, į bendrovės veiklą įtraukė juridinius asmenis, realiai nevykdžiusius jokios finansinės ir ekonominės veiklos, taip suklastodami patirtų išlaidų dydį ir PVM atsiskaitymus. Pareiškėjas kaltinamas padaręs 2 861 110 212 RUB (37 808 952 EUR) žalą valstybės biudžetui.
17. Teismas įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (be kita ko, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Aprašas), 116 p. nuostatą, numatančią, jog vertindamas prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų patikimumą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi tikimybių pusiausvyros principu). Teismas laikė, kad atsakovas teisingai identifikavo nesutapimus pareiškėjo apklausos metu tarp jo teiktų paaiškinimų bei apklausos metu teiktos informacijos (pareiškėjas skirtingai nupasakojo susitikimo su A. K. aplinkybes, V. V. identifikavimo momentą ir pan.). Pareiškėjas teigė tiesiogiai dalyvavęs susitikimuose su A. K., kuris neva reikalavo didelio kyšio bei aiškinosi V. V. įtaką, todėl visos pareiškėjo paaiškinimuose nurodytos aplinkybės turėjo būti nuoseklios ir neprieštaringos. Be to, pareiškėjas yra išsilavinęs asmuo, (duomenys neskelbtini) vystė verslą. Pareiškėjo advokato pateikti paaiškinimai nėra nei įtikinami, nei pakankami, kad paaiškintų identifikuotus pareiškėjo prieštaravimus, todėl pareiškėjo pasakojimui pagrįstai netaikyta abejonės privilegija. Teismas nurodė neturintis pagrindo išvadai, jog atsakovas neteisingai suprato pareiškėjo verslo modelį, kadangi atsakovas atliko išsamų, neprieštaringą tyrimą, su kurio išvadomis visiškai teismas sutiko. Atkreiptas dėmesį į tai, kad prieštaravimai nustatyti ir dėl pareiškėjo nurodytų jo persekiojimo priežasčių: vienu atveju pareiškėjas teigė, kad „(duomenys neskelbtini)“ vadovas siekė perimti jo verslą, kitu atveju, jog teisėsaugos pareigūnai siekė pelnytis iš verslo, arba kad jam iš viso nėra žinomos tikrosios priežastys, kas siekė inicijuoti bylos sufabrikavimą, taip pat kad siekiama su juo susidoroti, nes jis inicijavo bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme.
18. Teismas pabrėžė, kad Departamentas iš esmės nevertina pareiškėjo kaltumo ir nekaltumo, o vertina tai, ar pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla yra dėl „konvencinių“ priežasčių. Pareiškėjas tik spėliojimais ir prielaidomis grindė savo poziciją, kad (duomenys neskelbtini), sumokėjus nesumokėtus mokesčius ir baudas, baudžiamosios bylos nekeliamos. A. J. žodžiai („kad jam nusispjaut į biudžetą ir jis nesudarys galimybės sumokėti tariamai nesumokėtų mokesčių“), išsakyti I. K., priklauso nuo interpretuojančio asmens subjektyvaus situacijos suvokimo bei vaizduotės ir nagrinėjamu atveju tiesiog atspindi pareiškėjo atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį procesą. Be to, kaip teisingai pastebėjo atsakovas, teiginiai esą baudžiamasis persekiojimas vyksta dėl nepasitenkinimo būtent pareiškėjo veiksmais nepaaiškina, kodėl baudžiamoji byla iškelta ne tik jam, tačiau ir jo partneriui (kuris, anot pareiškėjo, sprendimų nepriimdavo) bei įmonių direktoriams. Teismas nurodė nesiremsiantis liudytojo I. K. parodymais, nes jie nepaneigia atsakovo surinktų įrodymų ir Sprendime padarytų išvadų. Be to, aplinkybė, kad byloje nepaskirta ekspertizė nepatvirtina, kad teismas nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai ir objektyviai išaiškintos bylos aplinkybės. Atsisakymas atlikti ekspertizę per se nesąlygoja teisės į teisingą teismą pažeidimo ir nepagrindžia pareiškėjo teiginių esą byla yra fabrikuojama, o baudžiamasis persekiojimas yra diskriminacinio pobūdžio.
19. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo teiginius, jog bylos fabrikavimas buvo vykdomas pagal tipinę schemą, kai du darbuotojai prisipažįsta kaltais ir duoda parodymus, kad jiems nurodymus nusikalstamiems veiksmams davė akcininkai, o darbuotojams suteikiama visiška amnestija. Siekiant sufabrikuoti bylą prieš pareiškėją, du įmonių darbuotojai E. S. bei A. B. buvo kaltinami ir nuteisti mokesčių byloje ir jiems iš karto pritaikyta amnestija. Pareiškėjo įsitikinimu, E. S. advokatas A. S. neginčijamai patvirtino bylos sufabrikavimo faktą. Teismo posėdyje liudytojas A. S. teigė esąs įsitikinęs baudžiamosios bylos sufabrikavimu tiek E. S., tiek pareiškėjo atžvilgiu. Teismas akcentavo, jog A. S. E. S. gynėju realiai buvo tik pirmosios (ir jam vienintelės) apklausos metu, po to atstovavimo sutartis buvo nutraukta, todėl gynėjo dalyvavimas pirminėje apklausoje, kai dar tik pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nėra atlikti visi reikalingi ikiteisminio tyrimo veiksmai, neleidžia daryti išvados, jog byla prieš E. S. (ir atitinkamai pareiškėją) buvo sufabrikuota. Pabrėžta, kad pats liudytojas teismo posėdyje pripažino, jog su baudžiamąja byla, kurioje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nebuvo susipažinęs, todėl, teismo vertinimu, šio liudytojo parodymai nelaikytini objektyviais.
20. Teismas pritarė atsakovo išvadai, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui gresiantis baudžiamasis persekiojimas yra neproporcingas ar diskriminacinio pobūdžio. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą bei jam iškeltos baudžiamosios bylos aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) savininko, kurie, anot jo, galbūt inicijavo baudžiamąją bylą, tariamų motyvų, nėra įtikinami ir pakankami tikimybei, jog baudžiamasis persekiojimas vykdomas dėl šių priežasčių, patvirtinti. Kitų aplinkybių, leidžiančių konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog baudžiamasis persekiojimas yra diskriminacinis, tyrimo metu nenustatyta. Be to, pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kaltinimai pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 2 dalį ir 33 straipsnio 3 dalį, kas atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnį ir 24 straipsnį, bausmės už šią veiką tiek Lietuvoje, tiek (duomenys neskelbtini) yra panašios (bausmė griežtesnė Lietuvoje).
21. Teismo vertinimu, Departamentas atliko detalų tyrimą ir pagrįstai laikė, jog pareiškėjo baimė patirti netinkamą elgesį (duomenys neskelbtini) įkalinimo įstaigose yra paremta bendro pobūdžio situacija, bet ne individualiomis su prieglobsčio prašytoju susijusiomis aplinkybėmis. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė dėl individualių aplinkybių, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta ginkluotas konfliktas, todėl jam pagrįstai nesuteikta papildoma apsauga ir pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Nenustačius duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad pareiškėjui gali nebūti užtikrinta pakankama apsauga jo kilmės valstybėje, bei vadovaujantis Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjo prieglobsčio bylos medžiagą bei priėmė nepagrįstą Sprendimą. Departamentas įvertino visą surinktą medžiagą, papildomai atliko pareiškėjo apklausas bei visus įrodymus vertino nagrinėjamos bylos kontekste.
22. Teismas konstatavo, jog Sprendimu pagrįstai nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitinka Konvencijos 1 straipsnio A dalyje ir Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.
23. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.
III.
24. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus, taip pat įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išslaptinti arba inicijuoti prieglobsčio prašytojo byloje esančios medžiagos išslaptinimą ir pateikti ją teismui, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą siekianti įvertinti byloje taikomais teisės aktais nustatytų procedūrų konstitucingumą (t. y. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 68 str. 1 d., kaip tariamai leidžiančios neišslaptinti prieglobsčio bylos medžiagos administraciniame teismo procese ir nagrinėti bei laikyti įslaptintą bylos medžiagą įrodymais administracinėje teismo byloje, atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., 30 str. 1 d. ir 109 str. 1 d.; Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 str. 6 d. atitiktį Konstitucijos 29 str., nenustatant galimybės pareiškėjui ir jo atstovui susipažinti su įslaptinta informacija administraciniame ar civiliniame procese) bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
25. Pareiškėjo nuomone, buvo padarytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 3 dalies (kaip ji išaiškinta Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime), Konstitucijos 29 straipsnio, 30 straipsnio 1 dalies ir 109 straipsnio 1 dalies, EŽTK 6 ir 13 straipsnių (kartu su 3 straipsniu) bei Pagrindinių teisių chartijos 41 ir 47 straipsnių nuostatų pažeidimas. Teismas nagrinėjo atsakovo pateiktą medžiagą, pažymėtą „riboto naudojimo“ žyma, su kuria pareiškėjui ir vienam iš jo advokatų R. T., neturinčiam teisės dirbti su „riboto naudojimo“ žyma pažymėta informacija, nebuvo sudaryta galimybė susipažinti, o kitam advokatui L. B., kuris galėjo susipažinti su šia įslaptinta medžiaga, nebuvo leista daryti jos kopijų, medžiagos turinį atskleisti pareiškėjui, kitam jo advokatui ar kitiems asmenims, apie šios medžiagos turinį nebuvo leista kalbėti teismo posėdyje. Teismas netenkino prašymo įpareigoti atsakovą šią medžiagą išslaptinti arba inicijuoti jos išslaptinimą ir neatsižvelgė į tai, kad atsakovas iš esmės neprieštaravo suteikti pareiškėjui ir jo atstovams galimybę susipažinti su įslaptinta bylos medžiaga teisme, kalbėti apie ją per teismo posėdį. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė savo pažeistas teises ginti teisme. Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamo Sprendimo pagrįstumas galėjo būti vertinamas tik pagal įslaptintą informaciją, nes nebuvo jokios kitos neįslaptintos medžiagos, kurios pakaktų teisingam teismo sprendimo priėmimui. Byloje nebuvo viešojo intereso informaciją palikti neišslaptinta, tam neprieštaravo ir atsakovas. Mano, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta baudžiamojo proceso dalyvių teisė susipažinti su įslaptinta bylos medžiaga nepagrįstai nesuteikta administracinio ir civilinio proceso dalyviams. Be to, teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, nes suteikė išskirtinę įrodomąją galią atsakovo pateiktai medžiagai. Atsižvelgiant į tai, atsakovas turėtų būti įpareigotas visiškai išslaptinti arba inicijuoti prieglobsčio prašytojo byloje esančios medžiagos išslaptinimą, pateikti ją teismui, pareiškėjui ir abiem jo atstovams advokatams susipažinti, o byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teisme žodinis procesas buvo apribotas (nebuvo galima susipažinti ar kalbėti apie įslaptintos medžiagos turinį), arba, alternatyviai, turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį teismą, su prašymu įvertinti Įstatymo ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai.
26. Pareiškėjas teigia, kad tiek atsakovas, tiek teismas nustatė akivaizdžiai per aukštą įrodinėjimo lygį prieglobsčio bylai. Teismas sprendime cituoja teisės normos redakciją, kuri nebegalioja nuo 2019 m. liepos 1 d., kurioje nurodoma vadovautis tikimybių pusiausvyros principu. Šiuo atveju turėjo būti remiamasi „pagrįstos tikimybės principu“, pripažįstamu tarptautinėje teisėje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., administracinėje byloje Nr. eA-4718-858/2017). Prieglobsčio bylose taikomas įrodinėjimo lygis iš esmės tinkamai sureglamentuotas ir Aprašo 116 punkte (šiuo metu galiojanti redakcija). Pareiškėjo vertinimu, jo pateikiami argumentai ir įrodymai patvirtina realią ir net labai didelę persekiojimo grėsmės tikimybę, kuri tikrai nėra hipotetinė, teorinė, menka ar neapibrėžta. Pavyzdžiui, A. S. yra pagrindinis liudytojas, kurio parodymų turėjo visiškai pakakti prieglobsčiui suteikti (be kita ko, A. S. paaiškino pats dalyvavęs apklausoje, kurioje tyrėjas K. B. ir (duomenys neskelbtini) pareigūnas J. V. E. S. nurodė, kokius parodymus duoti prieš pareiškėją ir jo verslo partnerį, grasino, jog priešingu atveju ji realiai pateks į kalėjimą ir daug metų nematys savo sūnaus; teismui pateikta A. S. orderio šaknelė ir 2017 m. vasario 2 d. apklausos protokolas patvirtina, jog šis asmuo iš tiesų buvo E. S. advokatas ir asmeniškai dalyvavo jos apklausoje), tačiau teismas šio liudytojo parodymus nepagrįstai pripažino neobjektyviais. Pareiškėjas pakartoja, kad įmonės darbuotojų E. S. ir A. B. parodymai buvo gauti prievarta, tai patvirtina jų atžvilgiu priimtų nuosprendžių tekstai (jų prisipažinimai yra beveik pažodiniai, o tariamai nurodymus nusikalstamiems veiksmams jiems davusių pareiškėjo ir jo verslo partnerio A. K. veiksmai nėra sukonkretinti). Pareiškėjo ir A. K. nutarimai dėl paieškos taip pat yra pažodiniai, iš esmės paremti tik minėtų įmonės darbuotojų parodymais, tokiu būdu atimant iš pareiškėjo ir A. K. bet kokią galimybę gintis nuo sufabrikuotų kaltinimų. Pareiškėjas pabrėžia, kad šiuo atveju bylos sufabrikavimas įvyko pagal tipinę schemą, analogišką situaciją Europos Žmogaus Teisių Teismas išnagrinėjo byloje Navalnyy ir Ofitserov prieš Rusiją. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog 2019 m. gegužės 6 d. apklausos Departamente metu, kai jis papasakojo apie (duomenys neskelbtini) advokatų jam nurodytas aplinkybes, susijusias su grasinimais E. S. per apklausą, Departamento darbuotojai neuždavė jokių papildomų klausimų apie šias lemiamą reikšmę turinčias aplinkybes, nebandė išsiaiškinti, jog pirminis šios informacijos šaltinis yra pats apklausoje dalyvavęs A. S., neapklausė šio asmens nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį, t. y. netinkamai atliko prieglobsčio bylos tyrimą ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, jog kaltinimai jam ir jo verslo partneriui iš esmės paremti tik prievarta gautais įmonės darbuotojų parodymais.
27. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas taip pat nepagrįstai atmetė liudytojo I. K. parodymus apie pareiškėjo įmonės patikrinimui vadovavusio pareigūno A. J. žodžius. Mano, kad A. J. sprendimas nesuteikti pareiškėjui galimybės, sumokėjus nustatytus nesumokėtus mokesčius su baudomis, išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 199 straipsnį, gali būti interpretuojamas tiek kaip grubus baudžiamojo persekiojimo defektas, tiek kaip baudžiamosios bylos sufabrikavimo požymis, pažeidžiantis baudžiamosios teisės kaip išimtinės priemonės (ultima ratio) esmę. Atsakovas vėlgi nepasinaudojo pareiškėjo siūloma galimybe apklausti I. K.. Pareiškėjas akcentuoja, jog teismui taip pat buvo pateikta (duomenys neskelbtini) advokato M. I. T. teisinė išvada (dėl kurios teismas nepasisakė sprendime), vienareikšmiškai patvirtinanti, kad (duomenys neskelbtini), sumokėjus nesumokėtus mokesčius ir baudas, baudžiamosios bylos nekeliamos. Eksperto M. I. T. pateiktu kitu (duomenys neskelbtini) teisės aiškinimo klausimu atsakovas pasitikėjo ir juo rėmėsi Sprendimo 8–9 lapuose. Pareiškėjo vertinimu, I. K. liudijimas apie A. J. žodžius, kad specialūs žmonės pasirūpino, jog nuo mokestinių kaltinimų nebūtų įmanoma apsiginti teismuose, pasitvirtino jau vien tuo, kad teismai atsisakė skirti finansinę ekspertizę, be kurios gynyba teismuose tapo objektyviai neįmanoma. Byloje, kurioje finansinių dokumentų apimtis milžiniška, kaltinimai dėl mokesčių vengimo itin sudėtingi, teismai, nepaskirdami finansinės ekspertizės, neturi kvalifikacijos patys vertinti finansinius klausimus ir gali tik pritarti pareikštiems kaltinimams. I. K. pozicijai, kad ekspertizė buvo būtina, o atsisakydamas ją skirti teismas buvo tendencingas, neobjektyvus, pritarė ir advokatas A. M., tačiau teismas sprendime nepasisakė dėl A. M. rašto ir prie jo pridėtos (duomenys neskelbtini) teismų praktikos. Be to, pareiškėjas pabrėžia, jog jis jau ne kartą paaiškino, kad baudžiamoji byla dėl tos pačios veikos buvo iškelta ne tik jam, bet ir kitiems asmenims (jo partneriui A. K.), nes kyšio buvo reikalaujama iš abiejų akcininkų. Pareiškėjas tvirtina, kad nei atsakovas, nei teismas netinkamai supranta, ką reiškia diskriminacinio pobūdžio persekiojimas (duomenys neskelbtini) kontekste, t. y. kad atsisakymas duoti kyšį aukštiems korumpuotiems (duomenys neskelbtini) pareigūnams savaime reiškia priskiriamus politinius įsitikinimus (nepaklusimą (duomenys neskelbtini) valdžios sistemos veiklos principams), už kurį siekiama susidoroti su pasipriešinusiu žmogumi, kartu siunčiant (duomenys neskelbtini) valdžios sistemos žinią kitiems gyventojams, siekiant išvengti jų pasipriešinimo. I. K. kaip tik ir pacitavo panašius Mokesčių inspekcijos pareigūno A. J. žodžius, kad dabar neteisėtas susidorojimas su pareiškėju baudžiamąja tvarka turi būti parodomasis pavyzdys kitiems.
28. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo ir teismo sprendimai grindžiami prielaida, jog pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamas persekiojimas vyksta pagal visuotinai pripažįstamus teisingo ir nešališko teismo standartus, todėl pareiškėjo argumentai apie priešingą situaciją kilmės valstybėje yra atmestini. Tokią prielaidą paneigia Jungtinių Valstijų valstybės departamento 2018 m. ataskaitoje apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), Organizacijos (duomenys neskelbtini) 2019 m. ataskaitoje apie padėtį (duomenys neskelbtini), Europos prieglobsčio paramos biuro (EASO) 2017 m. parengtoje ataskaitoje (duomenys neskelbtini) valstybinės apsaugos subjektai, Departamento 2015 m. sausio 15 d. pažymoje Nr. RU-15/6-6-1 „Apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini)“ padarytos išvados. Baudžiamojo proceso politizavimą patvirtina ir kita viešai prieinama informacija, pavyzdžiui, apie baudžiamosios bylos iškėlimą (duomenys neskelbtini) teisėjams ir prokurorams, tyrusiems ir nagrinėjusiems „(duomenys neskelbtini)“ bylą, taip pat Departamento 2017 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. (15/6-5) 12PR-12 suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą) ir ilgalaikį leidimą gyventi Europos Sąjungoje D. Z. Lietuvos Respublika yra atsisakiusi išduoti (duomenys neskelbtini) ne vieną asmenį, kuriam pareikšti kaltinimai tiek dėl ekonominių nusikaltimų, tiek netgi dėl nužudymo organizavimo. Šias aplinkybes patvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (2004 m. lapkričio 10 d. sprendimas Gusinskiy prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 70276/01), 2010 m. balandžio 22 d. sprendimas Goroshchenya prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38711/03) ir kt.).
29. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai konstatavo prieštaravimus jo paaiškinimuose ir atsisakė taikyti abejonės privilegiją. Teismas atmetė kaip prieštaringą visą pareiškėjo pasakojimą, nors kai kurios anksčiau minėtos aplinkybės buvo patvirtintos liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (tarp jų – M. I. T. teisine išvada). Sprendime atsakovas nustatė tariamą esminį prieštaravimą tik dėl vieno pareiškėjo pasakojimo fragmento, aprašyto Sprendimo 2 lape. Be to, teismo posėdyje pareiškėjas (jo atstovas) paaiškino, jog nustatyti tariami prieštaravimai yra ne prieštaravimai, o tik skirtingo detalumo atsakymai į skirtingai suformuluotus klausimus, pavyzdžiui, pareiškėjas 2019 m. kovo 4 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog su juo susisiekė K., o Departamento apklausoje patikslino, jog K. su juo susiekė per bendrą pažįstamą F.; 2019 m. kovo 4 d. paaiškinimuose nurodė, kad K. teigė, jog už jo stovi S., J. ir V., o Departamentui apklausoje pareiškėjas patikslino, jog K. teigė, kad už jo stovi S. bei J. ir vėliau paaiškėjo, kad ir V. Dėl konstatuotų prieštaravimų dėl pareiškėjo persekiojimo priežasčių pareiškėjas pažymi taip pat ne kartą paaiškinęs, jog niekas niekada tiksliai nežino, kodėl korumpuoti (duomenys neskelbtini) pareigūnai susidomėjo ir kyšio pareikalavo būtent iš jo įmonės. Niekas nežino ir to, ar sumokėjus kyšį pareigūnai nebūtų ėmęsi veiksmų padėti perimti jo verslą, ar baudžiamoji byla prieš pareiškėją būtų vedama iki galo ir t. t. Šie pareiškėjo pasvarstymai paremti įmonių saugumo klausimus (duomenys neskelbtini) išmanančio specialisto E. M. rašytiniais parodymais, kuriuos patvirtino antstolis Lietuvos Respublikoje.
30. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
31. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjui atstovauja du profesionalūs teisininkai, kuriems turėtų būti žinoma, kad leidimą susipažinti su įslaptinta medžiaga suteikia ne teismas, o tą medžiagą įslaptinęs subjektas (šiuo atveju – Departamentas), taigi teismas pagrįstai atsisakė leisti pareiškėjui ir jo advokatui, neturinčiam teisės dirbti su įslaptinta informacija, susipažinti su įslaptinta bylos medžiaga. Pareiškėjas ir jo atstovai nesikreipė į Departamentą dėl galimybės susipažinti su byla (Įstatymo 68 str. 1 d.), nors teismo posėdyje buvo supažindinti su tokia galimybe, todėl aplinkybė, jog pareiškėjas ir vienas iš jo atstovų su įslaptinta medžiaga nesusipažino, buvo nulemta jų pačių neveikimo ir neturėjo jokios įtakos pareiškėjo teisei ginti pažeistas savo teises. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad jis ir jį atstovavę advokatai negalėjo nei rašyti procesiniuose dokumentuose, nei aptarti su pareiškėju ar teismo posėdžio metu kalbėti apie „riboto naudojimo“ medžiagą, esančią byloje, ir taip neva nusprendė teismas. Pareiškėjo argumentas, kad „riboto naudojimo“ medžiaga jam neprieinama, yra absurdiškas, nes didžiąją dalį prieglobsčio byloje esančių dokumentų pateikė pareiškėjas ir jo advokatai, Įstatymas numato galimybę jiems susipažinti su byla. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymai išslaptinti bylos medžiagą ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka laikytini nepagrįstais. Kadangi Įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostata suteikia tiek prieglobsčio prašytojams, tiek jų atstovams teisę susipažinti su Departamento surinkta medžiaga, tokiu būdu užtikrinant teisę į teisminę gynybą, be to, Įstatymo 68 straipsnio 1 dalis buvo pakeista (nuo 2019 m. liepos 1 d. nebeliko imperatyvaus reikalavimo įslaptinti prieglobsčio bylose esančią informaciją), nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo atitikties Konstitucijai ištyrimo.
32. Atsakovo nuomone, tai, kad procesiniuose dokumentuose cituojama nebegaliojanti Aprašo 116 punkto redakcija, neturi įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes procesinių dokumentų turinys patvirtina, jog šiuo atveju buvo taikytas pagrįstos tikimybės principas, o ne tikimybių pusiausvyros principas. Pažymėta, kad nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį buvo nustatyta, jog pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo patirti baudžiamąjį persekiojimą kilmės šalyje, tačiau pareiškėjas ignoruoja kitas Aprašo 116.1 papunkčio dalis, kuriose apibrėžiama persekiojimo reikšmė ir kitos būtinos sąlygos, kurioms esant pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas būtų pripažintas persekiojimu pabėgėlių teisės nuostatų kontekste, t. y. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje įtvirtintos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Baudžiamasis persekiojimas per se negali būti prilyginamas „persekiojimui“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatų kontekste. Atsižvelgiant į prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, paties pareiškėjo paaiškinimus, taip pat tai, kad Lietuvos Respublikoje ir (duomenys neskelbtini) už pareiškėjui inkriminuojamą veiklą numatytos bausmės yra panašios, su mokesčių vengimu susiję veiksmai yra kriminalizuoti visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, nėra pagrindo manyti, kad (duomenys neskelbtini) už mokesčių vengimą dideliu mastu pareiškėjui gresianti bausmė būtų neproporcinga ar peržengtų protingumo ribas. Pareiškėjas nėra nurodęs nė vienos „konvencinės“ priežasties, dėl kurios jam turėtų būti suteiktas prieglobsčio statusas (t. y. kad persekiojimas grindžiamas jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), o prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui gresiantis baudžiamasis persekiojimas būtų diskriminacinio pobūdžio. Pastebėtina, kad baudžiamoji byla buvo iškelta ne tik pareiškėjui, bet ir kitam bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkui A. K., su šia bendrove susijusiems asmenims E. S. („(duomenys neskelbtini)“ direktorė) ir A. B. („(duomenys neskelbtini)“ direktorius). Pareiškėjo paaiškinimai, jam iškelto baudžiamosios bylos aplinkybės, jo teiginiai dėl (duomenys neskelbtini) arba „(duomenys neskelbtini)“ įmonės savininko, kurie galbūt inicijavo baudžiamąją bylą, tariamų motyvų, nėra įtikinami ir pakankami konstatuoti pagrįstai tikimybei, jog baudžiamasis persekiojimas vykdomas dėl šių priežasčių.
33. Atsakovas sutiko su teismo vertinimu, jog gynėjo (šiuo atveju – A. S.) dalyvavimas pirminėje apklausoje, kai dar tik pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nėra atlikti visi reikalingi ikiteisminio tyrimo veiksmai, neleidžia daryti išvados, jog byla prieš E. S. (ir, atitinkamai, pareiškėją) buvo sufabrikuota. Be to, A. S. teismo posėdyje patvirtino, jog jis nebuvo susipažinęs su baudžiamąja byla, kurioje priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pareiškėjo akcentuojami E. S. ir A. B. nuosprendžiai nepatvirtina A. S. teiginių, nes juose neatsispindi visi ikiteisminio tyrimo veiksmai. A. S. subjektyvios nuomonės negalima laikyti objektyviais įrodymais. Pareiškėjas skunde sutiko, jog E. S. ir A. B. galėjo būti suteikta amnestija, todėl vien tokios amnestijos suteikimo faktas neįrodo, kad prieš pareiškėją vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra sufabrikuotas ir diskriminacinio pobūdžio. Pareiškėjo teiginiai apie įprastą korupcinę praktiką (duomenys neskelbtini) laikytini nereikšmingais, nes jie nepagrįsti jokia patikima kilmės valstybės informacija bei tėra bendro pobūdžio informacija (nepatvirtina anksčiau minėtų „konvencinių“ priežasčių egzistavimo).
34. Atsakovas pakartojo, jog nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį buvo nustatyti nesutapimai tarp pareiškėjo 2019 m. kovo 5 d. pateiktų rašytinių paaiškinimų ir 2019 m. gegužės 6 d. apklausoje nurodytų aplinkybių (pareiškėjas skirtingai nupasakojo susitikimo su A. K., pareikalavusio 5 mln. USD kyšio, aplinkybes, be kita ko, sužinojimo apie šio susitikimo tikslą momentą, V. V. identifikavimo momentą). Pareiškėjas negalėjo paaiškinti minėtų nesutapimų, o jo advokato nuomonė, kad neatitikimai atsirado ne dėl pareiškėjo kaltės, o dėl teisininkų, kurie „taip išgirdo“, kad istorija labai sudėtinga ir jie praleido kai kurias aplinkybes „paprastumo dėlei“, nelaikytina pakankama. Akcentuota, kad advokatas L. B. yra susipažinęs su prieglobsčio teisės specifika ir teikiamų duomenų svarba, jis pats nurodė, kad teikiamas paaiškinimas parengtas po kelias dienas su pareiškėju trukusių pokalbių, praėjus beveik 2 mėnesiams po prieglobsčio prašymo pateikimo (pakankamam laikotarpiui paaiškinimus paruošti tinkamai). Esminiai skirtumai tarp paaiškinimų ir apklausos metu pateiktos informacijos identifikuoti dalyje apie kyšio reikalavimą (Departamentui pateikti du iš esmės skirtingi to paties itin specifinio epizodo, kuriame dalyvavo pats pareiškėjas, aprašymai), o kitos aplinkybės bei argumentai tapatūs. Atsižvelgiant į nustatytus prieštaravimus, nenuoseklumus pareiškėjo pasakojime apie kyšio pareikalavimo aplinkybes, laikytina, jog Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 83 straipsnio 5 dalimi, pagrįstai netaikė abejonių privilegijos ir atmetė šią pareiškėjo pasakojimo dalį. Be to, atsakovas pakartotinai pažymi, jog pareiškėjas nurodė skirtingas persekiojimo priežastis (pirmiausiai tvirtino, jog „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, pasinaudodamas savo pažintimis, siekė perimti jo verslą; vėliau teigė, kad iš pareiškėjo verslo norėjo pasipelnyti teisėsaugos pareigūnai, kurie ir įtraukė „(duomenys neskelbtini)“; apklausos metu nurodė, kad tikrosios priežastys jam nėra žinomos ir neaišku, kas inicijavo bylos sufabrikavimą). Abejones dėl pareiškėjo pateiktų paaiškinimų kelia ir Departamento nustatytos aplinkybės, pavyzdžiui, pareiškėjas tvirtino, jog iš jo buvo reikalaujama kyšio 2015 m. sausio mėn., siekiant pasipelnyti iš jo įmonės, sumokėjus kyšį būtų reikėję mokėti ir ateityje, tačiau, remiantis paties pareiškėjo pateiktais duomenimis, Mokesčių tarnyba tikslingai domėjosi įmonėmis, kurios šiuo metu įvardijamos kaip fiktyvios, dar prieš pareiškėjo nurodomą kyšio reikalavimo epizodą (mokestinis patikrinimas vyko 2014 metais, Mokesčių tarnyba 2014 m. lapkričio 11 d. pateikė reikalavimą „(duomenys neskelbtini)“ pagrįsti protingo tikslo buvimą sudarant sandorius su nurodytomis įmonėmis). Pareiškėjas taip pat teigė, jog buvo siekiama iš jo atimti verslą, tačiau Mokesčių tarnyba patikrinimą vykdė ir pažeidimus nustatė „(duomenys neskelbtini)“ įmonės veikloje, nors išskirtinės teisės platinti (duomenys neskelbtini) produkciją priklauso „(duomenys neskelbtini)“, pastaroji bendrovė tik vėliau buvo įtraukta į procedūrą, nustačius, kad visi „(duomenys neskelbtini)“ aktyvai buvo perversti „(duomenys neskelbtini)“ ir todėl „(duomenys neskelbtini)“ negalės padengti įsipareigojimų; nuo 2015 m. lapkričio mėn. „(duomenys neskelbtini)“ nebevykdė veiklos, o turimus reikalavimus pradėjo perdavinėti „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. spalio mėn., t. y. iki Mokesčių tarnybos akto dėl rastų pažeidimų paviešinimo; „(duomenys neskelbtini)“ likvidacija pradėta 2016 m. sausio mėn., t. y. iki teisminių procedūrų pradžios, nors pareiškėjas Departamentui nurodė tikėjęsis, jog pavyks interesus apginti teisme; pareiškėjas nurodė planavęs parduoti „(duomenys neskelbtini)“, atsižvelgiant į 2012 m. vasario 2 d. susitarimą su (duomenys neskelbtini) ateityje sukurti bendrą įmonę.
35. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo pasakojimas apie jo advokato I. K. ir A. J. susitikimą grindžiamas išimtinai trečiojo asmens – I. K. – pasakojimu. Žodžiai „leido suprasti“ indikuoja, jog perteikiama suvokiama, o ne faktinė prasmė. Žodžiai „neteisingai elgėsi“ gali referuoti ne tik į pareiškėjo teigiamą atsisakymą mokėti kyšį, bet ir į mokesčių vengimą, t. y. veiklą, kurios padarymu atvirai ir oficialiai kaltinamas pareiškėjas, o žodžiai „sugausim ir pasodinsim“ iš esmės atspindi prieš jį vykdomo baudžiamojo proceso bei paieškos neslepiamą tikslą. Minėtų žodžių interpretavimas priklauso nuo interpretuojančiojo subjektyvaus situacijos suvokimo bei vaizduotės. Pareiškėjo teiginiai, jog baudžiamasis persekiojimas vyksta dėl nepasitenkinimo būtent jo veiksmais, nepaaiškina, kodėl baudžiamoji byla iškelta ir jo partneriui, kuris, anot pareiškėjo, nepriimdavo sprendimų, bei įmonių direktoriams. Atsakovas laiko nepagrįstais ir pareiškėjo teiginius, jog (duomenys neskelbtini), sumokėjus nesumokėtus mokesčius ir baudas, baudžiamosios bylos nekeliamos, nes baudžiamųjų bylų kėlimas yra išimtinė (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų kompetencija. Pareiškėjo teiginių apie kaltinimų sufabrikavimą nepatvirtina ir jo teiginiai, susiję su teismo atsisakymu skirti ekspertizę byloje dėl 2016 m. sausio 18 d. nutarimo dėl patraukimo atsakomybėn už mokestinius pažeidimus, grindžiami advokato A. M. paaiškinimais, kadangi pastarasis asmuo yra pareiškėjo interesus (duomenys neskelbtini) atstovaujantis advokatas, o jo paaiškinimuose nurodyti baudžiamosios bylos fabrikavimą rodantys faktoriai yra iš esmės tapatūs pareiškėjo Departamentui nurodytiems požymiams. Be to, 2016 m. lapkričio 10 d. arbitražinio teismo sprendime nurodoma, jog 2015 m. gegužės 20 d. pavedimu nepriklausomų ekspertų centras „(duomenys neskelbtini)“ įvertino ištirtų parašų tikrumą (nustatė, jog tiriami parašai buvo kito asmens), „(duomenys neskelbtini)“ neginčijo šios ekspertizės rezultatų. Atsakovo nuomone, susidariusioje situacijoje arbitražinis teismas pasinaudojo savo teise neskirti ekspertizės, o pareiškėjo ir jo advokato A. M. paaiškinimuose nurodyti argumentai neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad bylos nagrinėjimas buvo tendencingas ir neobjektyvus. Pralaimėjimas teisme per se nėra diskriminuojančio nagrinėjimo pobūdžio ar bylos fabrikavimo požymis.
36. Atsakovas pareiškėjo teiginius, jog atsisakymas mokėti kyšį korumpuotiems pareigūnams (duomenys neskelbtini) savaime priskiria jam politines pažiūras, laikė deklaratyviais ir nepagrįstais jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas Departamentui nenurodė priklausantis kokia nors politinei partijai ar (duomenys neskelbtini) opozicijai, turintis kažkokius politinius įsitikinimus, kurie nesuderinami su (duomenys neskelbtini) policine padėtimi. Priminta, kad pareiškėjas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu buvo nurodęs skirtingas jo persekiojimo priežastis, be kita ko, „(duomenys neskelbtini)“ vadovo siekį, pasinaudojant pažintimis, perimti jo verslą. Manytina, kad pareiškėjas tiesiog bando įvairiais būdais interpretuoti jam iškeltą baudžiamąją bylą, nors pareiškėjo atžvilgiu nuo 2014 metų vykdomi mokestinio patikrinimo ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra aiškūs, logiški ir nereikalaujantys jokių interpretacijų. Atsakovas pabrėžia, jog sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo yra vertinamos individualios aplinkybės, o ne bendra kilmės valstybės informacija (išskyrus Įstatymo 87 str. 1 d. 3 p., kuris šiuo atveju nėra aktualus, t. y. (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas). Pareiškėjo pateikti pavyzdžiai neturi nieko bendro su jo situacija ir jo įvardytais prašymo suteikti prieglobstį motyvais.
37. 2020 m. birželio 17 d. teismo posėdyje pareiškėjas informavo teismą, kad pateikė prašymą įpareigoti Migracijos departamentą išslaptinti ar inicijuoti prieglobsčio prašytojo byloje esančios medžiagos (Policijos departamento 2019 m. sausio 30 d. rašto Nr. 5-S(S)-110(RN) ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2019 m. gegužės 15 d. raštą Nr.S2-239RN). išslaptinimą ir pateikti teismui. 2020 m. birželio 17 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sudaryti galimybę pareiškėjui ir jo atstovams susipažinti su prašoma įslaptinta medžiaga, todėl inicijavo prašymą dėl Policijos departamento ir Užsienio reikalų ministerijos dokumentų, susijusių su šiuo tyrimu, išslaptinimo. Atsakovui pasiūlyta kreiptis į institucijas ir dviejų savaičių laikotarpyje informuoti teismą apie minėtų institucijų nuomonę/poziciją dėl minėtų dokumentų išslaptinimo.
38. 2020 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdyje, nustačius, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su prašoma išslaptinti medžiaga, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė įpareigoti Migracijos departamento atstovę kreiptis su užklausa į Policijos departamentą, kad būtų ištaisyti rašymo apsirikimai ir tinkamai įformintas dokumento išslaptinimas, taip pat nutarė įpareigoti Migracijos departamento atstovę kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją dėl nuomonės apie dokumento išslaptinimą ir informuoti teismą, kokia yra minėtos institucijos pozicija šiuo klausimu.
39. 2020 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas Migracijos departamento raštas „Dėl dokumentų pateikimo“. Prie minėto rašto pridėtas Policijos departamento 2020 m. rugsėjo 17 d. raštas Nr. 5-S-12635, kuriuo pateikiamas išslaptintas Policijos departamento 2019 m. sausio 30 d. raštas Nr. 5-S(S)-110(RN), taip pat pateiktas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2020 m. rugsėjo 16 d. raštas Nr. (7.3.9E)3-4025, kuriuo Migracijos departamentas informuotas, kad 2020 m. rugsėjo 15 d. įslaptintų dokumentų išslaptinimo aktu Nr. 40-1041 išslaptino pareiškėjo byloje esančius dokumentus.
40. 2020 m. lapkričio 3 d. pareiškėjui per Elektroninių paslaugų portalą išsiųstas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2019 m. gegužės 15 d. raštas Nr.S2-239RN ir Policijos departamento 2019 m. sausio 30 d. raštas Nr. 5-S(S)-110(RN).
41. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 9 d. pateikė papildomus dokumentus: 2020 m. liepos 30 d. (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo institucijos atsakymą advokatui L. dėl turto vertinimo; 2020 m. vasario 5 d. (duomenys neskelbtini) mokesčių administravimo institucijos sprendimą dėl beviltiškų skolų pripažinimo; 2020 m. rugsėjo 7 d. (duomenys neskelbtini) advokato T. teisinę ekspertizę; 2020 m. liepos 15 d. (duomenys neskelbtini) nepriklausomo eksperto S. specialisto išvadą; 2019 m. lapkričio 26 d. (duomenys neskelbtini) Aukščiausiojo teismo nutarimą dėl teismų praktikos.
42. Migracijos departamentas 2020 m. lapkričio 10 d. pateikė teismui raštą „Dėl į bylą pateiktų papildomų dokumentų“ kuriuo išreiškė nesutikimą dėl pateiktų dokumentų prijungimo prie bylos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. (15/6-2)12PR-96 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.
44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 24 d. sprendimą, panaikinti ginčijamą Migracijos 2019 m. liepos 17 d. sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) iš naujo; įpareigoti Migracijos departamentą visiškai išslaptinti ar inicijuoti išslaptinimą pareiškėjo byloje esančios medžiagos; taip pat prašo teismo stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti dėl Įstatymo 68 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos valstybės ir paslapčių įstatymo 15 straipsnio 6 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek nurodytuose straipsniuose nėra numatyta galimybė pareiškėjui susipažinti su įslaptinta informacija administraciniame ar civiliniame procese; taip pat prašė bylą nagrinėti žodiniame posėdyje, užtikrinant vertimą.
45. Pareiškėjas paskutiniame žodiniame posėdyje (2020 m. lapkričio 11 d.) reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą atsisakė, nes visi dokumentai, susiję su nagrinėjama byla, kompetentingų institucijų buvo išslaptinti ir pateikti pareiškėjui susipažinti.
46. Sąlygos, kurioms esant yra suteikiamas pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga, yra nustatytos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (bylai aktuali redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.). Vadinasi, pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl rasės, priklausymo atitinkamai tautybei, socialinei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo ir būtent dėl tų išvardytų priežasčių negali ar bijo grįžti į nuolatinę gyvenamąją vietą.
47. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
48. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šių teisės normų nuostatas yra konstatuota, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų ) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt.). Minėtose teisės nuostatose nustatyta sąlyga – „visiškai pagrįstos“ baimės buvimas, kaip teisinė kategorija, reiškia, kad ši sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik asmens, prašančio prieglobsčio, suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta sąlyga – „visiškai pagrįsta baimė“ apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2018).
49. Pažymėtina, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.
50. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir tariamai kilusią grėsmę grindžia išimtinai su tuo, kad jam nepagrįstai iškelta baudžiamoji byla pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 33 straipsnio 3 dalį (Nusikaltimų bendrininkų rūšys) ir 199 straipsnio 2 dalį (organizacijos vengimas mokėti mokesčius ir / arba rinkliavą). Pasak prieglobsčio prašytojo, tyrimas jam buvo pradėtas 2015 m. sausio mėnesį atsisakius duoti kyšį aukštiems korumpuotiems (duomenys neskelbtini) pareigūnams, o toks atsisakymas savaime reiškia priskiriamus politinius įsitikinimus (nepaklusimą (duomenys neskelbtini) valdžios sistemos veiklos principams), už kurį siekiama susidoroti su pasipriešinusiu žmogumi, kartu siunčiant (duomenys neskelbtini) valdžios sistemos žinią kitiems gyventojams, siekiant išvengti jų pasipriešinimo.
51. Migracijos departamento atsisakymas suteikti prieglobstį pareiškėjui yra grindžiamas tuo, jog jo pasakojimas yra neišsamus bei prieštaringas. Antai, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, prieglobsčio prašytojas nurodė ne tą pačią persekiojimo priežastį: vienu atveju (paaiškinimuose) prieglobsčio prašytojas teigė, jog teisėsaugos pareigūnai siekė pelnytis (prašė kyšio), kitu atveju, kad įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovas siekė perimti jo verslą; dar nurodė, kad siekiama su juo susidoroti dėl to, kad jis inicijavo bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme; apklausos metu teigė, kad jam iš viso nėra žinomos tikrosios priežastys, kas siekė inicijuoti bylos sufabrikavimą.
52. Prieglobsčio prašytojas, remiantis jam atstovavusio teisininko I. K. jam perduoto pokalbio detalėmis su (duomenys neskelbtini) mokesčių tarnybos pareigūnu A. J., teigia, kad A. J., pareiškėjo manymu, leido suprasti, kad siekia su juo susidoroti asmeniškai, nes į advokato pasiūlymą – „mes sumokame pinigus į biudžetą ir nebėra problemų“ – atsakė, kad ,,man nusispjaut į biudžetą, (duomenys neskelbtini) neteisingai elgėsi, mes jį sugausim ir pasodinsim“. Teisėjų kolegijos vertinimu formuluotę „neteisingai elgėsi, mes jį sugausim ir pasodinsim“ pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino kaip iš esmės atspindinčią prieš pareiškėją vykdomo baudžiamojo proceso neslepiamą tikslą, o ne atsakymą į pareiškėjo nurodomą atsisakymą mokėti kyšį, ypač atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla buvo iškelta ne tik pareiškėjui, bet ir kitam bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkui A. K., su šia bendrove susijusiems asmenims E. S. („(duomenys neskelbtini)“ ) ir A. B. („(duomenys neskelbtini)“).
53. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kyšio, pasak prieglobsčio prašytojo, reikalauta 2015 m. sausio mėnesį (I t.; b. l. 45), o jo nedavus siekta sufabrikuoti kaltinimą. Tačiau, kaip matyti iš apeliaciniame procese teismui pateiktos papildomos medžiagos (pasirašytos O. S. kaip nepriklausomos ekspertės), pirmasis išvažiuojamasis mokestinis patikrinimas (Pelno mokestis, Pridėtinės vertės mokestis, Turto mokestis, Fizinių asmenų pajamų mokestis) buvo pradėtas anksčiau vadovaujantis Inspekcijos viršininko pavaduotojo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 46, mokestinio patikrinimo pabaiga – 2015 m. rugsėjo 21 d. Tikrinimas vykdytas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Todėl, atsižvelgiant į šiame ir šios Nutarties 52 punkte išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo teiginys, kurį akcentavo jo atstovai žodinio teismo posėdžio metu, vykusio 2020 m. lapkričio 11 d., kad baudžiamosios bylos iškėlimą lėmė pareiškėjo atsisakymas duoti mokesčių pareigūnams kyšį, neįrodytas, o prieglobsčio prašytojo paaiškinimai šiuo pagrindiniu aspektu nėra nuoseklūs.
54. Byloje nepaneigti nustatyti nesutapimai tarp pareiškėjo 2019 m. kovo 5 d. pateiktų rašytinių paaiškinimų ir 2019 m. gegužės 6 d. apklausoje nurodytų aplinkybių dalyje apie kyšio reikalavimą – du iš esmės skirtingi to paties epizodo, kuriame dalyvavo pats pareiškėjas, aprašymai (pareiškėjas skirtingai nupasakojo susitikimo su A. K., pareikalavusio 5 mln. JAV dolerių kyšio, aplinkybes, sužinojimo apie šio susitikimo tikslų momentą, V. V. identifikavimo momentą). Pareiškėjas negalėjo paaiškinti minėtų nesutapimų. Akcentuotina, kad paaiškinimas parengtas po kelias dienas su pareiškėju trukusių pokalbių, praėjus beveik 2 mėnesiams po prieglobsčio prašymo pateikimo, t. y. pakankamam laikotarpiui paaiškinimus parengti tinkamai, todėl atmetami pareiškėjo atstovų apeliacinio skundo teiginiai, kad tai buvo tik skirtingo detalumo atsakymai. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 83 straipsnio 5 dalimi, pagrįstai netaikė abejonių privilegijos ir atmetė šią pareiškėjo pasakojimo dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, kyšio reikalavimo buvimo fakto nagrinėjamu atveju nepapildo, kaip teigiama apeliaciniame skunde nurodyti A. S., I. K. parodymai, ar advokato M. T. 2020 m. rugsėjo 7 d. teisinė išvada. Visa tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas reikšmingas bylai aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 83 straipsnyje. Dėl to priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais bei atmetami.
55. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įvertinus pareiškėjo paaiškinimus bei jam iškeltos baudžiamosios bylos aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl (duomenys neskelbtini) arba įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininko, kurie, anot jo, galbūt inicijavo baudžiamąją bylą, tariamų motyvų, nėra įtikinami ir pakankami patvirtinti tikimybę, jog baudžiamasis persekiojimas vykdomas dėl šių priežasčių. Kitų aplinkybių, leidžiančių konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog baudžiamasis persekiojimas yra diskriminacinis, nenustatyta. Pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kaltinimai pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 2 dalį ir 33 straipsnio 3 dalį, kas atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnį ir 24 straipsnį, atsakomybė už šią veiką tiek Lietuvoje, tiek (duomenys neskelbtini) yra panaši, išskyrus tai, kad bausmė kiek griežtesnė yra Lietuvoje.
56. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su samprotavimais, kas yra nusikaltimo subjektas pagal (duomenys neskelbtini) Baudžiamojo kodekso 199 straipsnį, kada asmuo galėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės už nustatytus mokestinius pažeidimus, ekspertizės skyrimas / neskyrimas nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, amnestija taikyta pareiškėjo įmonių atsakingiems asmenims, savaime neįrodo, kad baudžiamasis persekiojimas pareiškėjo atžvilgiu yra neproporcingas ar diskriminacinio pobūdžio. Nėra nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga apeliaciniam teismui pareiškėjo atstovų pateikta advokato M. T. 2020 m. rugsėjo 7 d. teisinė išvada, kurioje analizuojamas vėliau nei pareiškėjo atveju vykstantis baudžiamasis persekiojimas, priimtas (duomenys neskelbtini) Konstitucinio Teismo 2019 m. liepos 9 d. nutarimas dėl (duomenys neskelbtini) Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio nuostatų konstitucingumo pagal piliečio D. A. skundą, taip pat (duomenys neskelbtini) Aukščiausiojo Teismo plenumo 2019 m. lapkričio 26 d. nutarimas Nr. 48 dėl įstatymų, susijusių su atsakomybe už mokestinius nusikaltimus, taikymo teismų praktikoje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendęs, kad (duomenys neskelbtini) teismo atsisakymas atlikti ekspertizę per se (pats savaime) nelemia teisės į teisingą teismą pažeidimo ir nepagrindžia pareiškėjo teiginių, esą byla yra fabrikuojama, o baudžiamasis persekiojimas yra diskriminacinio pobūdžio, neturėjo pareigos analizuoti (duomenys neskelbtini) teismų praktikos, susijusios su ekspertizės skyrimu, neturint galimybės įvertinti baudžiamosios bylos, kurios nagrinėjimas vyksta (duomenys neskelbtini) ir jos nagrinėjimo proceso metu priimami procesiniai veiksmai priklauso (duomenys neskelbtini) jurisdikcijai. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog tai, kad A. S. buvo E. S. gynėju tik pirmosios apklausos metu, kai dar tik pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nėra atlikti reikalingi ikiteisminio tyrimo veiksmai, atsižvelgiant į tai, kad pats liudytojas pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino, jog su E. S. baudžiamąja byla nebuvo susipažinęs, todėl šio liudytojo parodymai nelaikytini objektyviais ir vien iš jo parodymų negalima prieiti išvados, jog byla prieš E. S. (ir atitinkamai pareiškėją) buvo sufabrikuota.
57. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.
58. Pareiškėjas, teismui nusprendus, kad nėra pagrindo jam suteikti prieglobstį, prašė taikyti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
59. Pareiškėjo teiginiai apie įprastą korupcinę praktiką (duomenys neskelbtini), taip pat tarptautinių, visuomeninių organizacijų informacija, pateikta į bylą apie pažeidimus atitinkamose (duomenys neskelbtini) įkalinimo įstaigose, yra bendro pobūdžio informacija ir savaime nepatvirtina anksčiau minėtų priežasčių egzistavimo nagrinėjamu atveju; nėra oficialios kilmės valstybės pateiktos informacijos. Pareiškėjas pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, teigiant, kad bus žeminamas jo orumas niekaip to nepagrindžiant. (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta ginkluoti konfliktai, Prieš pareiškėją taip pat nebuvo panaudoti jokie smurto veiksmai, todėl šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui.
60. Vertinant pareiškėjų atstovų poziciją, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo analogiškoje situacijoje 2016 m. vasario 23 d. sprendime Navalnyy ir Ofitserov prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 46632/13, 28671/14), kurioje EŽTT konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir EŽTK) pažeidimą, pažymėtina, kad EŽTT praktika yra vienas iš teisės šaltinių nagrinėjant bylas Lietuvos Respublikos teismuose, tačiau šiuo atveju šios bylos aplinkybės nėra analogiškos toms aplinkybėms, kurios buvo įrodytos EŽTT nagrinėtoje byloje. Todėl šioje byloje nėra pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo atstovų nurodytą bylą.
61. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas sprendime cituoja teisės normos redakciją, kuri nebegalioja nuo 2019 m. liepos 1 d., kurioje nurodoma vadovautis tikimybių pusiausvyros principu, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama dėl abejonės privilegijos principo taikymo, t. y. pagal Aprašo redakciją, galiojančią nuo 2019 m. liepos 1 d., o pirmosios instancijos teismo motyvas, susijęs su Aprašo redakcija, galiojusia iki 2019 m. liepos 1 d. šalintinas iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, kaip perteklinis ir klaidinantis.
62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įstatymo nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010l; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą.
63. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
64. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo atliktu kitų aplinkybių vertinimu bei jų pagrindu padarytomis išvadomis prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimais ir jų detaliai nebekartoja (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
65. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, jog ginčijamas Departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo naikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 140 str. 1 d.).
66. Pasisakydama dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, todėl jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius
Ramutė Ruškytė