Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [1A-174-354-2009].docx
Bylos nr.: 1A-174-354-2009
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Ðiauliø apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė

                                                                     

                                        Baudžiamoji byla Nr. 1A-174-354/2009

                                       Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.5.1.,

(S)

                                                                                   2.4.7.     

 

                                                     

   ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

                              N U T A R T I S

  LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                               2009 m. birželio 4 d.

                                                                          Šiauliai

 

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teisėjų Irenos Ivanovienės, Virginijos Žindulienės,

sekretoriaujant Redai Jončienei,

dalyvaujant prokurorei Vladai Buivydienei,

gynėjams advokatams Lionei Musteikienei, Romualdui Šeporaičiui, Ritai Roščenkovienei,

nuteistiesiems A. S., A. G.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S. ir R. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. dėl UAB „M. n.” turto užvaldymo laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. dėl UAB „S. v.” ir UAB „T.” turto užvaldymo laisvės atėmimu 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. ir 4 d. bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. S. paskirta – laisvės atėmimas 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. dėl UAB ‘‘S. v.” ir UAB ‘‘T.” turto užvaldymo laisvės atėmimu 1 metams 7 mėnesiams.

              Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė R. S. paskirta – laisvės atėmimas 3 metams 7 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d. į bausmės laiką įskaityta pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nuosprendį iš dalies atlikta bausmė nuo 2007-07-30 iki 2009-03-19.

Iš A. S. ir A. G. solidariai UAB “M. n.” naudai priteista 3009,60 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš A. S. ir R. S. solidariai UAB ‘‘S. v.” naudai priteista 5400 Lt turtinei žalai atlyginti.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir A. G., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas. 

Kolegija,

nustatė:

 

A. S. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su A. G., kuris jį surado ir pasiūlė už atlygį, t. y. 200 ar 300 Lt, apgaule įgyti svetimą turtą, vykdydamas A. G. nurodymus sudaryti nuomos sutartį ir kokį daiktą išsinuomoti, 2007 m. balandžio 13 d. tiksliai nenustatytą valandą kartu su A. G. atvykdamas į UAB “M. n.” patalpas, (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kur nutylėdamas apie išankstinį susitarimą nevykdyti nuomos sutarties sąlygų ir išnuomotą daiktą perduoti A. G., savo vardu su šios bendrovės darbuotoju sudaręs statybinės įrangos nuomos sutartį dėl elektrinio kalto ,,Makita” nuomos ir vėliau jį perdavęs A. G., apgaulės būdu savo bei A. G. naudai įgijo svetimą, UAB “M. n.” turtą – elektrinį kaltą „Makita”, kurio vertė 3009,60 Lt. 

Be to, A. S. ir R. S. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, A. S. vykdant R. S. nurodymus sudaryti nuomos sutartis ir kokius daiktus išsinuomoti, iš anksto susitarus A. S. ir R. S., pastarajam neatlygintinai perduoti išnuomotą daiktą, po ko 2007 m. gegužės 24 d. 11.20 val. A. S. kartu su R. S. atvykus į UAB ‘‘S. v.” patalpas (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, A. S. nutylint apie išankstinį susitarimą nevykdyti nuomos sutarties sąlygų ir išnuomotą daiktą neatlygintinai perduoti R. S., A. S. savo vardu su šios bendrovės darbuotoju sudaręs statybinės įrangos nuomos sutartį dėl atskėlimo kūjo „Bosch GSH-16-28” bei kopėčių „Zarges” nuomos ir vėliau juos perdavęs R. S., apgaulės būdu savo ir R. S. naudai įgijo svetimą, UAB ‘‘S. v.” turtą – atskėlimo kūjį „Bosch GSH-16-28”, kurio vertė 5400 Lt, bei kopėčias „Zarges”, kurių vertė 700 Lt, iš viso įgijo svetimo, UAB ‘‘S. v.”, turto už 6100 Lt, po ko 2007 m. gegužės 24 d. 14.08 val. abu atvykdami į UAB „T.” patalpas (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kur A. S. nutylėdamas apie išankstinį susitarimą nevykdyti nuomos sutarties sąlygų ir išnuomotą daiktą neatlygintinai perduoti R. S., savo vardu su šios bendrovės darbuotoju sudaręs statybinės įrangos nuomos sutartį dėl betono maišyklės „BWE-200J” bei mobilaus bokštelio „Zaletta” nuomos ir vėliau juos perdavęs R. S., apgaulės būdu savo ir R. S. naudai įgijo svetimą, UAB „T.” turtą – betono maišyklę „BWE-200J”, kurios vertė 2419 Lt, bei mobilų bokštelį „Zaletta”, kurio vertė 6367 Lt, iš viso svetimo, UAB ‘‘T.”, turto už 8786 Lt. 

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 19 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

Skunde apeliantas teigia, kad nei su A. G., nei su A. S., su kuriuo susipažino ir matė tik tą sykį, kai A. G. paprašytas vežė į įrankių nuomos punktus, niekada nesitarė dėl statybos įrankių nuomos ar jų negrąžinimo, svetimo turto nei savo, nei  kitų naudai užvaldyti nesiekė, atliko tik vairuotojo funkcijas – paprašytas A. G., kuris buvo vienas iš statybos darbų vadovų, vežė A. S. į statybos įrankius nuomojančias įmones, kur A. S. nuomavosi įrankius, o jis, papraščiausiai, į tas įmones užeidavo kartu, nes pats tuo metu dirbo statyboje, adresu (duomenys neskelbtini), ką patvirtino teisme liudytojas G. U., todėl domėjosi nuomojamais įrankiais ir nuomos kainomis.

Be to, skunde apeliantas nurodo, kad visus įrankius iš UAB ,,S. v.“ ir UAB ,,T.“ nuomavo A. S., kurio nurodymu vairuotojas B. K. krovininiu sunkvežimiu tuos įrankius nuvežė į statybos vietą (duomenys neskelbtini), tačiau dėl nežinomų priežasčių pats A. S. iš mašinos išlipo, todėl vairuotojas B. K. paprašė jo atsiskaityti už pervežimo paslaugas, ką jis ir padarė, nes tuo metu statyboje nebuvo nei A. S., nei A. G..

Apeliantas taip pat teigia, kad po to karto, kai į statybvietę buvo atvežti išnuomoti įrankiai, A. S. nematė ir niekada jokių pinigų jam nėra davęs.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 19 d. nuosprendį, taikyti jo atžvilgiu BK 75 str. ir paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė ir neįvertino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, padėjo jas išaiškinti ir nuoširdžiai gailisi. Be to, skunde apeliantas teigia, kad teismas neįvertino eilės kriterijų, kurių pagrindu galima būtų taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, o būtent tai, kad nusikalstamos veikos padarytos beveik prieš du metus ir per šį ilgą laikotarpį jis jokių naujų nusikalstamų veikų, administracinės teisės pažeidimų nepadarė, beveik du metus nevartoja narkotikų, serga sunkia nepagydoma liga – hepatitu C, gyvena kartu su šeima, kurioje auga du nepilnamečiai vaikai, yra registruotas darbo biržoje, kas rodo, jog yra nepavojingas visuomenei ir siekia pasitaisyti.

Skunde taip pat apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė, jog jis nebuvo nusikaltimų iniciatorius, vykdė tik tai, ko prašė R. S. ir A. G., kuriems vėliau atiteko pagal nuomos sutartis paimti daiktai.        

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. S. bei jo gynėja ir nuteistojo R. S. gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų R. S. ir A. S. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo A. S. padarytų dviejų sukčiavimų pagal BK 182 str. 1 d. ir R. S. padaryto vieno tęstinio nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1 d. R. S. ir A. S. pagrįstai pripažinti kaltais ir nuteisti pagal jiems inkriminuotus baudžiamuosius įstatymus.

Baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 str. 3 d.). Skundžiamu nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ir nuteistas A. G., kartu su A. S. įvykdęs vieną nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 1 d., tačiau, konkrečiu atveju, apeliacinius skundus dėl skundžiamo nuosprendžio pateikė nuteistasis R. S., prašydamas jį išteisinti, ir nuteistasis A. S., prašydamas taikyti jo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 str.), todėl nėra pagrindo svarstyti nei A. G. kaltės, nei jam paskiros bausmės skyrimo klausimų.

 

Dėl nuteistojo R. S. apeliacinio skundo argumentų

R. S. ikiteisminio tyrimo metu visiškai atsisakė duoti parodymus (t. 3, b. l. 51-52), o teisiamojo posėdžio metu savo kaltę neigė ir pateikė tokią įvykio aplinkybių versiją, kuri ne tik savaime prieštaringa, bet prieštaraujanti jo paties apeliaciniame skunde pateiktiems argumentams ir nelogiška vertinant visų kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste.

Iš esmės R. S. teisiamojo posėdžio metu neneigė ir neginčijo apeliaciniame skunde tos aplinkybės, kad Ž. D. priklausančiu automobiliu ,,M. B.“ vežė A. S. į statybinių įrankių (statybos įrangos) nuomos punktus, kur A. S. savo vardu išsinuomojo įvairių įrankių, kurie sunkvežimiu buvo nugabenti į statybvietę (duomenys neskelbtini), kur tuomet ir pats dirbo (t. 4, b. l. 88-89). Tokio savo veikimo priežastį R. S. teisino A. G. nurodymu padėti jo pažįstamam išsinuomoti įrankių. Tuo tarpu A. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad su R. S. bendravo tik per Ž. D., su kuriuo R. S. atvažiuodavo į statybas, o vėliau pats R. S. vadovavo statyboms. Kad dirbo vyresniuoju statybų prižiūrėtoju, nurodė ir pats nuteistasis R. S. (t. 4, b. l. 89). Pasak nuteistojo R. S., statybose (duomenys neskelbtini) jis dirbo kartu su A. G., tačiau tai vyko pagal susitarimą su Ž. D., su kuriuo ir tarėsi dėl atlygio už darbą. Tai iš esmės patvirtino ir Ž. D., teigdamas, kad jis dirbo kartu su R. S., o A. G. dirbo kitus darbus. Tokiu būdu akivaizdu, kad A. G. negalėjo nurodinėti R. S., nes statyboms, iš esmės, vadovavo R. S..

Kad įrankių ir statybos įrenginių nuomos sutartis su įrankius nuomojančiomis bendrovėmis (UAB ,,S. v.“; UAB ,,T.“) sudarė A. S., patvirtino ne tik jis pats, bet ir R. S., ir specialisto išvada (t. 2, b. l. 38-40), kurioje nurodyta, jog sutartyse ir kituose dokumentuose rankraštinius įrašus parašė ir pasirašė pats A. S.. Tačiau tai nepaneigia to, kad R. S. subjektyviai suvokė dalyvaujantis bendroje nusikalstamoje veikoje apgaulės būdu užvaldant svetimą turtą kartu su A. S.. A. S., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, b. l. 93-94) ir teisiamojo posėdžio metu (t. 4, b. l. 50-51), nuosekliai ir vienodai nurodė, kad, kai paskambino A. G. ir paklausė, ar nenorėtų dar užsidirbti pinigų, jis suprato, kad vėl reikės savo vardu išsinuomoti statybos įrankių, kažkam juos perduoti ir už tai jis gaus pinigų, nes prieš tai tą patį buvo daręs su pačiu A. G., kuomet pastarojo paprašytas savo vardu iš UAB ,,M. n.” išsinuomojo kaltą, kurį perdavė A. G.. A. S. sutikus su pasiūlymu, A. G. nurodė pastarajam eiti prie geležinkelio stoties, kur privažiuos žmogus, su kuriuo jis susitars. Tuomet atvažiavo R. S. ir paklausė – ,,...ar dar nori išsinuomoti įrankių.“. Pasak A. S., atvažiavęs R. S. vežė į konkrečias įrankius nuomojančias bendroves (duomenys neskelbtini) gatvėje ir važiuojant nurodinėjo, kokius įrankius reikės išnuomoti. Nors teisiamojo posėdžio metu A. S. konkrečiai neįvardijo įmonių, pavadinimų, kuriose jis, R. S. nurodymu, nuomojosi statybos įrankius, įvardindamas tik (duomenys neskelbtini) gatvę, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo A. S. aiškiai parodė, kad iš UAB ,,S. v.“ R. S. nurodė išsinuomoti atskėlimo kūjį ir kopėčias, o iš UAB ,,T.“ – bokštelį ir betono maišyklę (t. 2, b. l. 94). Tokių A. S. parodymų kolegija nelaiko nenuosekliais, nevienodais ar prieštaringais, nes tiek UAB ,,S. v.“, tiek UAB ,,T.“, kurių turtą apgaulės būdu užvaldė nuteistieji A. S. ir R. S., buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje.

A. S. parodymus teisiamajame posėdyje patvirtino liudytojais apklausti UAB ,,T.“ darbuotojai A. R. ir L. T. (t. 4, b. l. 142-143), kurie kategoriškai tvirtino, jog A. S. R. S. nurodė pateikti asmens dokumentus, o pats rinkosi, užsakinėjo įrankius. A. S. nieko nekalbėjo, todėl liudytojai susidarė įspūdį, kad viskam vadovauja R. S.. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas L. T. ikiteisminio tyrimo metu detaliau atpasakojo įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 81-82). Apklausiamas praėjus trumpam laikui po įvykio, L. T. patvirtino ir kitą svarbią aplinkybę, o būtent tai, kad prieš atvykstant A. S. ir R. S. nuomotis statybos įrenginių, pats R. S., kurio balsą įsidėmėjo, jam skambino ir teiravosi dėl mobilaus bokštelio nuomos, o vėliau atvykęs dar nusprendė išsinuomoti betono maišyklę ir nurodė adresą (duomenys neskelbtini), kur liudytojas A. R. nuvežė mobilų bokštelį. Liudytojo L. T. teigimu, kitą dieną nuvykęs į (duomenys neskelbtini), kur buvo nugabentas mobilus bokštelis, ten jo neaptiko ir paskambino A. S. į mobilaus ryšio telefoną, tačiau pastarasis negalėjo pasakyti, kur yra jo išsinuomoti mobilus bokštelis ir betono maišyklė, ir nurodė jaunuolio (R. S.), su kuriuo pastarasis buvo atvykęs nuomotis įrankių, mobilaus ryšio telefoną. R. S. telefonu paaiškino, kad jis tik nuvežė A. S. ir paliko adresu (duomenys neskelbtini), su išsinuomotais įrankiais, ir kur yra išsinuomoti daiktai, nežino. Kad skambino iš nuomos punkto ir jis davė R. S. mobilaus ryšio telefoną, patvirtino ir pats A. S. (t. 4, b. l. 50-51). Fakto apie buvusį skambutį iš nuomos punkto dėl A. S. išsinuomotų įrankių teisiamojo posėdžio metu neneigė ir pats nuteistasis R. S.. Liudytojai A. R. ir L. T. ikiteisminio tyrimo metu atpažino ir R. S., ir A. S., kaip asmenis, apie kuriuos davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 83-85; 86-87; 110-111;112-114; 115; 116-118).

Tuo tarpu A. S. nurodė kitokias įvykio aplinkybes, teigdamas, kad iš (duomenys neskelbtini) išsinuomotus statybos įrankius išvežė B. K., kurio telefono numerį jis pasakė R. S., kuris ir rodė jam kelią važiuodamas savo automobiliu priekyje, o kur buvo iškrauti įrankiai, jis nežino (t. 4, b. l. 51). Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas liudytojas B. K., kuris iš esmės patvirtino nuteistojo A. S. parodymus ir savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Pasak šio liudytojo, ikiteisminio tyrimo metu įvykio aplinkybes jis atsiminė geriau (t. 4, b. l. 46). Ikiteisminio tyrimo metu (2007-06-27) liudytojas B. K. detaliai atpasakojo, kad 2007-05-24 jam į mobilaus ryšio telefoną paskambino nepažįstamas vyriškis, kuris teiravosi dėl krovinio pervežimo, pasitiko jį automobiliu ,,M. B.“ pilkos spalvos ir palydėjo į įmonės (UAB ,,T.“) teritoriją, iš kurios, kaip buvo jau minėta ankščiau, A. S. ir R. S. išsinuomojo betono maišyklę. Liudytojas nurodė, kad įmonės teritorijoje į jo automobilį buvo įkrauta betono maišyklė. Liudytojas B. K. tvirtino, kad visą laiką kelią jam rodė nepažįstamas asmuo su pilkos spalvos ,,M. B.“ automobiliu, kuris taip pat nurodė važiuoti į (duomenys neskelbtini), kur į jo automobilį dar buvo įkrautas mobilus bokštelis, taip pat jam buvo nurodyta vykti į Šiaulius prie seno apleisto namo, kur dar į jo automobilį buvo įkrautos kopėčios ir viskas nepažįstamo asmens nurodymu nugabenta į statybvietę (duomenys neskelbtini). Liudytojas B. K. taip pat minėjo, kad būnant (duomenys neskelbtini) jis matė iš matymo pažįstamą A. S., kuris vyko kartu su juo iki Šiaulių, o nepažįstamas vyras su ,,M. B.“ markės automobiliu, važiuodamas priekyje, rodė kelią. Liudytojo teigimu, A. S. jis išleido tik įvažiavęs į Šiaulius, kas leidžia daryti išvadą, jog A. S. toliau nevažiavo ir negalėjo matyti, kur R. S. vėliau iškrovė išnuomotus statybos įrankius. Liudytojas B. K. patvirtino esminius savo parodymus parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1; b. l. 102-108) ir taip pat nurodė, kad už įrenginių pristatymą jam sumokėjo 30 Lt (duomenys neskelbtini) tas vyras, kuris visą laiką rodė jam kelią (t. 1, b. l. 88).

Apelianto R. S. apeliaciniame skunde pateikta versija apie statybos įrankių nuomos bei gabenimo aplinkybes ne tik prieštarauja jau aptartiems liudytojų bei nuteistojo A. S. parodymams, tačiau akivaizdžiai nesutampa ir su paties apelianto parodymais teisiamajame posėdyje.

Teisiamajame posėdyje R. S. parodė, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) su išnuomotais įrankiais, A. G. jam padėkojo, o A. S. padavė 100 Lt už benziną (t. 4, b. l. 89). Tuo tarpu apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad A. S. neaiškiomis aplinkybėmis išlipo iš automobilio ir jam pačiam teko atsiskaitysi su B. K. už atvežtus įrankius į statybos vietą – (duomenys neskelbtini), nes tuo metu nei A. S., nei A. G. statyboje nebuvo. Apklausiamas teisiamajame posėdyje R. S. taip pat nurodė, kad A. S. statybose nedirbo (t. 4, b. l. 89), tačiau apeliaciniame skunde tvirtina, kad po to, kai išnuomoti statybos įrankiai buvo atvežti į statybvietę, į (duomenys neskelbtini), A. S. jis niekada nebematė ir jokių pinigų jam nedavė. Tokiu būdu visiškai nelogiškas nuteistojo R. S. aiškinimas, kad įrankius A. S. nuomojosi sau, nes iš aptartų parodymų visumos matyti, kad A. S. išnuomotus įrankius iš juos nuomojančių bendrovių R. S. nusivežė į paties nurodytą vietą, į kurią A. S. nevyko, už įrankių pervežimą su A. G. neatsiskaitė ir pats toje statyboje nei dirbo, nei lankėsi. Taigi akivaizdu, kad R. S. suvokė visą nusikalstamo veikimo esmę, kuomet pagal susitarimą su juo A. S. savo vardu išsinuomoja R. S. reikalingus statybos įrankius (įrenginius) ir perduoda pastarojo dispozicijon, kuris atitinkamai disponuoja įrankiais savo nuožiūra – apgaule juos užvaldo.

Nuteistasis A. S. teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 50) ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo tyrėjo (t. 1, b. l. 93 – 94) nurodė skirtingas sumas – atitinkamai 400 Lt ir 700 Lt, kuriuos gavo iš R. S. už tai, kad savo vardu išsinuomojo statybos įrankius ir perdavė pastarajam, o R. S. apeliaciniame skunde neigia davęs pinigus A. S.. Tokie nuteistųjų parodymai akivaizdžiai prieštaringi. Kita vertus, R. S. nėra inkriminuotas pinigų – atlygio įteikimas A. S., tačiau tai ir nepaneigia R. S. kaltės dalyvavus nusikaltimo padaryme, nes minėta aplinkybė nėra būtinas BK 182 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymis.

Kolegijos nuomone, aptartų aplinkybių visuma neleidžia abejoti nuteistojo A. S. nuosekliais ir vienodais parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Tačiau dėl išanalizuotų tų pačių aplinkybių daroma priešinga išvada dėl nuteistojo R. S. parodymų ir jo teiginių, išdėstytų apeliaciniame skunde, nes jie prieštarauja surinktų įrodymų visetui ir yra nelogiški atkurtos įvykių raidos atžvilgiu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad apeliantas R. S. turtą įgijo neteisėtai, panaudodamas apgaulę – tikslingai, siekdamas nusikalstamų tikslų susitarė su bendrininku A. S. apgaule užvaldyti jam nepriklausantį turtą ir numatė, kad taip veikdamas suklaidins turto savininkus ar valdytojus, arba asmenis, kurių žinioje yra turtas (įrankius nuomojančių bendrovių darbuotojus), dėl to pastarieji jam perduos turtą, ir to norėjo.

Taigi, aptartos ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, kuri neabejotinai atskleidžia nuteistojo R. S. tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1 d., požymius. Todėl nėra pagrindo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

 

Dėl nuteistojo A. S. skundo argumentų

 

Apeliantas A. S. savo skundu prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 str., tai yra atidėti jam paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau nenurodo iš esmės jokių naujų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos pirmosios instancijos teismui ir į kurias teismas nebūtų atsižvelgęs. Skirdamas bausmę A. S. apylinkės teismas atsižvelgė į BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus – į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į nuteistojo asmenybę ir jo, kaip bendrininko, dalyvavimą darant nusikalstamas veikas, į A. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi ir padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas ir jas padariusius asmenis, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad abi nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. S. ankščiau buvo teisiamas 9 kartus ir neišnykus teistumui už tyčinius nusikaltimus vėl padarė, nors ir nesunkius, tačiau 2 tyčinius nusikaltimus (t. 2, b. l. 114 – 118). Todėl pagal BK 27 str. 1 d. nuostatas A. S. yra laikomas recidyvistu, o tokiam asmeniui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad sukčiavimą bendrininkų grupėje su nuteistuoju R. S. A. S. padarė praėjus 3 dienoms po to, kai Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 178 str. 4 d. (t. 2, b. l. 131 – 133). Be to, A. S. yra daug kartų baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 145 – 147), nusikaltimų padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų, ankstesniais teismų sprendimais taikyti A. S. teisinę padėtį švelninantys institutai (Įstatymas dėl amnestijos akto; lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos) jam pozityvaus poveikio nepadarė, jis toliau pažeidinėjo įstatymus.

Įvertinus minėtas aplinkybes daroma išvada, kad A. S. įvykdyti nusikaltimai yra viso jo ankstesnio elgesio padarinys – ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės (terminuotas laisvės atėmimas, baudos) jam teigiamo poveikio nepadarė, jis toliau ieškojo galimybių nusikalsti ir aktyviais veiksmais pažeidinėjo įstatymus. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 str., 61 str.) ir pagrįstai paskyrė BK 182 str. 1 d. sankcijoje numatytą griežčiausią iš bausmės rūšių – terminuotą laisvės atėmimą – mažesnį už minėto straipsnio dalies sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį. Skirdamas nuteistajam A. S. galutinę subendrintą bausmę, pirmosios instancijos teismas prie vienos bausmės pridėjo kitos laisvės atėmimo bausmės dalį tik vienu mėnesiu didesnę už BK 50 str. 2 d. numatytą tokios bausmės minimumą. Todėl, kolegijos nuomone, paskirta galutinė bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta.

Nusikaltimų recidyvas nedraudžia taikyti kaltininko atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimą pagal BK 75 str., tačiau kolegija, įvertinusi visas aptartas ir skundžiamame nuosprendyje paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, jog atidėjus A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nepavyktų pasiekti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų. Todėl nėra pagrindo tenkinti nuteistojo A. S. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais.

Tai, kad A. S. turi nepilnamečių vaikų (t. 2, b. l. 112), nereiškia, kad pastarajam atliekant realią laisvės atėmimo bausmę jo vaikų nebūtų kam prižiūrėti, nes A. S. yra išsituokęs (t. 4, b. l. 44), legalaus pragyvenimo šaltinio neturi – registruotas darbo biržoje (t. 4, b. l. 139). Byloje yra duomenų, kad A. S. buvo diagnozuotas priklausomybės alkoholiui, opioidams sindromas, kad jis gydytas dėl opioidų vartojimo, turėjo kitų sveikatos sutrikimų, tačiau neserga lėtiniu psichikos sutrikimu (t. 2, b. l. 135; 137; 141; t. 4, b. l. 18-19). Be to, pažymėtina, kad nuteistųjų laisvės atėmimo bausme sveikatos priežiūrą įgyvendina Laisvės atėmimo vietų ligoninė. Taigi, byloje nėra duomenų, kad A. S. sirgtų sunkia nepagydoma liga, dėl kurios jam būtų per sunku atlikti paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę, o tai, kas paminėta apie jo šeimos ir darbinius santykius, nepaneigia A. S. kaltės dėl 2 tyčinių nusikaltimų padarymo ir nubaudimo pagrįstumo (BPK 1 str.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, tenkinti nuteistųjų R. S. ir A. S. apeliacinius skundus nėra pagrindo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistųjų R. S. ir A. S. apeliacinius skundus atmesti.

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                       Nijolė Matuzevičienė                                           Teisėjos                                                                                    Irena Ivanovienė                                                                     

                                                                                    Virginija Žindulienė