Adm. byla Nr. ATP-147-768/2017                                                                               Teisminio proceso Nr.4-15-3-00017-2017-1       Procesinio sprendimo kategorija: 21.11.10.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

                  N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 30 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Donatas Jatužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs J. C., V. K., L. E., A. T., A. B. (toliau - Apeliantas) apeliacinius skundus dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarimo (toliau - Nutarimas) administracinio teisės pažeidimo byloje,

n u s t a t ė:

1. Kupiškio rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, skundžiamu nutarimu J. C. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 85 straipsnio 6 dalį ir nubaudė 1300 Eur bauda su teisės medžioti atėmimu 2 metams 3 mėnesiams bei A. B. vardu įregistruoto automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), konfiskavimu; V. K. pripažino kaltu pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį ir nubaudė 1400 Eur bauda su teisės medžioti atėmimu 2 metams 6 mėnesiams; A. T. pripažino kaltu pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį ir nubaudė 1300 Eur bauda su teisės medžioti atėmimu 2 metams; L. E. pripažino kaltu pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį ir nubaudė 1200 Eur bauda su teisės medžioti atėmimu 2 metams.

2. Kupiškio rajono apylinkės teismas nustatė, kad J. C., V. K., A. T. ir L. E., veikdami kartu su asmeniu, kuriam administracinio teisės pažeidimo protokolas nėra surašytas, 2016 m. gruodžio 26 d. apie 12 val., (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio plotuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) girioje, (duomenys neskelbtini) linijoje, asmeniui, kuriam administracinio teisės pažeidimo protokolas nėra surašytas, nušovus tauriojo elnio patiną, gyvūno sumedžiojimo vietoje jo nepažymėjus specialios paskirties plomba (licencija), šį gyvūną automobiliu (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagalba su virve ištraukė iš sumedžiojimo vietos iki kelio, kur gyvūną įkėlę į automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvežė į (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio pirminio apdorojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini) r. sav., (duomenys neskelbtini), bei išdorojo prieš tai medžioklės lape Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. rugsėjo 30 d. išduotame R. D., neįrašius apie tauriojo elnio sumedžiojimą, tokiais veiksmais J. C., V. K., A. T. ir L. E. pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau - Taisyklės) 22 punkte ir 58.2.3. punkte nurodytus reikalavimus.

3. Apeliantai J. C., V. K., L. E., A. T. skundžia nutarimą, prašo jį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, nesant jų veiksmuose pažeidimo, numatyto ATPK 85 str. 6 d. sudėties, Apeliantė A. B. - panaikinti nutarimą dalyje dėl automobilio (duomenys neskelbtini) konfiskavimo.

3.1. Mano, kad medžioklės lapas buvo išduotas medžiotojui R. D., kuris 2016 m. gruodžio 26 d. dalyvavo medžioklėje kaip medžioklės vadovas ir individualiai medžiojantis medžiotojas sumedžiojant tauriojo elnio patiną. Kaip medžioklės vadovas (individualiai medžiojantis medžiotojas) R. D., pagal Taisyklių 23 punktą yra atsakingas už teisingą medžioklės lapo užpildymą pagal Taisyklių 21 ir 22 punktus. Be to, Taisyklių 23 punktas numato medžioklės vadovo arba individualiai medžiojančio medžiotojo individualią atsakomybę už galimai padarytus ir Apeliantams inkriminuotus minimus pažeidimus. Už teisingą sumedžiotų licencijuojamų gyvūnų pažymėjimą pagal Taisyklių 22 punkto reikalavimus atsako medžioklės vadovas arba individualiai medžiojantis medžiotojas ir gyvūną sumedžiojęs medžiotojas. Apeliantai teigia, kad elnio sumedžiojimo dieną nemedžiojo ir nebuvo įrašyti į medžioklės lapą, todėl net ir esant formaliems Taisyklių pažeidimams, jie nėra šio pažeidimo subjektai ir negali už tai atsakyti. Apeliantų nuomone, už sumedžioto gyvūno neįrašymą į medžioklės lapą gali atsakyti tik R. D., nes tik jis yra galimo pažeidimo subjektas. Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį, kad R. D. iki šio momento nėra surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir nėra nustatytas faktas, kad taurusis elnias sumedžiotas neteisėtai. Nenustačius, kad R. D. neteisėtai sumedžiojo taurųjį elnią (šis faktas nebuvo šios administracinio teisės pažeidimo bylos objektas ir dalykas), negali būti ir kalbos apie neteisėtai sumedžioto gyvūno gabenimą ar dorojimą.

3.2. Apeliantai teigia, kad licencija Nr. (duomenys neskelbtini) yra išduota (duomenys neskelbtini) medžiotojų būreliui, todėl R. D. galėjo ja disponuoti bei vykdyti tauriojo elnio patino medžioklę, (licencija fiziškai buvo pas V. K. ir pristatyta į sumedžiojimo vietą). Netgi filmuotoje medžiagoje (matuojant ragus) pas V. K. rankoje matoma licencija, tai patvirtina ir įrašai 2017 m. sausio 20 d. patikrinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat neginčytinai nustatytas faktas, kad licencija Nr. (duomenys neskelbtini) yra panaudota (nupjauta). Šią licenciją aplinkosaugos pareigūnams pateikė R. D..

3.3. Faktas, kad sumedžioto gyvūno gabenimas neįvėrus licencijos, įrodinėjamas byloje esančiais vaizdo bei garso įrašais ir nuotraukomis. Jei laikytis prielaidos, kad gyvūnas gabentas nepažymėjus jo licencija, tai iš įvykio vietos išvažiavo dvi transporto priemonės su skirtingais asmenimis. Fiziškai dvejomis transporto priemonėmis nebuvo galima gabenti į dvi dalis nepadalinto gyvūno. Faktinės aplinkybės - nenustatytas prieš gabenimą gyvūno padalinimo faktas, šie veiksmai teismo sprendime neindividualizuoti ir neaptarti. Tas pats yra ir su gyvūno dorojimu. Apeliantai teigia, kad jų tikslas buvo padėti parvežti teisėtai sumedžiotą gyvūną, nes tai padaryti vienam R. D. buvo neįmanoma fiziškai. Natūralu, kad R. D. paprašius pagalbos, atsišaukė (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio nariai. Apeliantai neturėjo jokios tyčios daryti administracinį teisės pažeidimą. Šioje situacijoje, tyčios nebuvimas ir nebuvimas išankstinio susitarimo daryti pažeidimą, neleidžia jų apkaltinti padarius inkriminuotą pažeidimą.

3.4. Vaizdas, kada gyvūnas įkeliamas į automobilį, nėra fiksuotas. Po šio vaizdo įrašo sekęs kitas vaizdo įrašas prasidėjo tuomet, kai jau gyvūnas buvo įkeltas į automobilį (duomenys neskelbtini), todėl nebuvo galima vizualiai nustatyti, ar licencija yra ausyje, todėl teismo išvados, kad ausyse jokios licencijos nematyti, taip pat nematyti, kad ji būtų veriama, yra prieštaraujančios užfiksuotam vaizdui bei vertintinos kaip prielaidos. Apeliantai mano, kad egzistavo įrašas, kuriame buvo užfiksuota, kaip gyvūnas buvo keliamas į transporto priemonę, tačiau pareigūnų nepateikiamas sąmoningai, nes įrašas tik įrodytų parodymų teisingumą ir pareigūnų norą sukurpti brakonieriavimo vaizdą bei pateisinti jų garsius pasisakymus televizijoje bei spaudoje. R. R. teisme nurodė, kad kamera reaguoja į judesį, pradžioje daro nuotrauką, o po to 30 sekundžių filmuoja, tačiau užfiksuotas vaizdo įrašų laikas nurodo, kad tarpai tarp įrašų gali būti įvairaus dydžio ir nėra cikliški. Tarp įrašo, kuriame matomas taurusis elnias (12.20 val.) ir paskutinio įrašo, kai elnio nebeliko šalikelėje (12.25 val.) praėjo 5 min., todėl Apeliantai kelia klausimą ar šios minutės nefiksuotos neįvykus jokiam judesiui.

Teigia, kad tomis minutėmis vyko intensyvus judesys tiek žmonių, tiek transporto priemonių, įkeliant elnią į automobilį (duomenys neskelbtini). Todėl, Apeliantų nuomone, sąmoningai nepateikto įrašo dalis įrodytų jų parodymų teisingumą ir paneigtų pažeidimo padarymo faktą.

3.5. Apeliantai teigia, kad teismas rėmėsi atskirais, apeliantus kaltinančiais duomenimis, o juos teisinančius duomenis, atmetė. Mano, kad teismas turėjo vertinti filmuotoje medžiagoje matomus V. K. veiksmus, t. y., kaip V. K. matuoja sumedžioto tauriojo elnio patino ragus, atstumą tarp keterų, skaičiuoja šakas, matuoja ilgius, apimtis ragų apačioje, jo rankoje matoma licencija, tai yra atlieka veiksmus, numatytus Taisyklių 22 punkte ir teigia, kad brakonieriui, neteisėtai sumedžiojusiam gyvūną, nereikalinga atlikti matavimą. Ši procedūra buvo atlikta, nes tokie duomenys turi būti įrašyti į medžioklės lapą. Būtent šie matavimo veiksmai tik parodo apeliantų parodymų teisingumą ir patvirtina faktą, kad apeliantai neturėjo tyčios daryti pažeidimo. Be to, V. K. po įvykio sutvarkė sumedžioto tauriojo elnio patino ragus ir kaukolę, kurie buvo paruošti trofėjų apžiūrai, komisijos vertinimui. Šie duomenys, Apeliantų nuomone, patvirtina, kad buvo ruošiamasi apžiūrai pateikti teisėtai sumedžiotą trofėjų. Šioje dalyje Apeliantai taip pat nurodo, kad tauriojo elnio dorojimo liekanos ir kailis yra sumesti į (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio oficialiai registruotą atliekų duobę, kas taip pat duoda pagrindą tvirtinti, kad pažeidimo nebuvo.

3.6. Apeliantai teigia, kad nėra pagrindo netikėti J. L. parodymais, kuris patvirtino, kad į dorojimo vietą atvežus tauriojo elnio patiną, jis matė, kad elnio ausyje buvo įverta licencija. Šių parodymų teismas neatmetė.

3.7.  Apeliantai nurodo, kad įrodymus byloje rinko šališka pareigūnė M. R., kuri, kaip ir Apeliantai, yra medžiotojų būrelio (duomenys neskelbtini) narė. Šio būrelio nariai yra išsiskirstę į grupeles, turinčias savų interesų. Būrelio susirinkimų ir asmeninių susitikimų metu jie buvo nekartą apsipykę su M. R.. Jos naudojimasis tarnybine padėtimi siekiant Apeliantus parodyti antivisuomeniškais žmonėmis Biržų rajono gyventojams yra tapęs jos tikslu, siekiant įrodyti savo aukštesnę padėtį būrelyje bei visuomenėje. Tai rodo jiems surašyto protokolo duomenys, iš kurių matyti, kad Apeliantai hiperbolizuojami, kaip organizuota nusikalstama grupė, taip pat V. K. be jokių pateikiamų įrodymų (net nesant apklausų) surašomas protokolas dėl pažeidimo, numatyto ATPK 85 straipsnio 1 dalyje, o 2017 m. sausio 20 d. patikrinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) M. R. nustatė, kad taurusis elnias sumedžiotas iš transporto priemonės. Be to, 2017 m. sausio 20 d. patikrinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) M. R. nurodo, kad buvo gauta informacija apie galimą „Nemunėlio“ medžiotojų būrelio medžiotojų brakonieriavimą, dėl to buvo statomos slaptos kameros, nors ji pati būdama šio būrelio narė taip pat galėjo brakonieriauti. Šios pareigūnės sutuoktinis taip pat šio būrelio narys, nors bylos medžiagoje tokia informacija nefiksuota, o M. R. ir M. S. nėra pareigūnai, kuriems leidžiama vykdyti kriminalinę žvalgybą (operatyvinę veiklą), todėl logiška, kad tai turėjo atsispindėti dokumentuose ar jų tarnybiniuose pranešimuose, kurie nustatyta tvarka būtų fiksuoti prieš statant slaptas kameras. Žinant, kad M. R. yra to paties medžiotojų būrelio narė ir būrelyje yra įtemti santykiai tarp jos ir atskirų medžiotojų (įskaitant ir šioje byloje patrauktus atsakomybėn asmenis), galimai ji tai daro sąmoningai siekdama ne kilnių aplinkosaugos pareigūnų tikslų apsaugoti gamtą, o siekdama savų interesų ir savanaudiškų tikslų, siekdama būrelyje užimti vadovaujančias pareigas (pagal jos elgesį galima daryti tokias išvadas), įtiki būrelio vadovui. Tai patvirtina faktas, jog liudytojas K. B. ((duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio pirmininkas) buvo atvežamas į (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismą M. R. tarnybiniu aplinkosaugininkų automobiliu (tai matė visi šioje byloje dalyvavę asmenys). Be to, M. R. yra giminystės ryšiuose su K. B. žmona. Taip pat žinoma istorija, kaip M. R. žadėjo susidoroti su visais, kas galėjo sugadinti jos medžioklės bokštelį. Apeliantai taip pat mano, kad jie buvo neteisingai apkaltinti žiniasklaidoje tokiais nusikalstamais veiksmais, nors nuo pat pradžių jai buvo žinoma, kad tas medžioklės bokštelis buvo netyčia užkabintas ūkininko traktoriumi. Paminėtina ir tai, kad Biržų rajono apylinkės teismo nagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) M. R. apkalbėjo J. C. dėl neteisėtos medžioklės iš transporto priemonės.

Tokiu būdu, M. R. savo tarnybinę veiklą „sėkmingai derina“ su veikla (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelyje, kas akivaizdžiai vienas kitam prieštarauja. Toks žmogus tampa šališkas ir vertinime ir procese.

3.8. Apeliantai teigia, kad jie niekada neslėpė, jog licencija tauriojo elnio patinui buvo įverta tada, kai jį virvėmis atitraukė prie griovio, prie keliuko. Kaip matyti, iš vietos elnias buvo sumedžiotas kirtavietėje, kur nelygus paviršius, daug kelmų, balų, pelkėta, t. y. daug natūralių gamtos kliūčių. Elnio rankomis iš tokios teritorijos išnešti neįmanoma. Logiška, kad jis buvo išrauktas su virvėmis, panaudojant automobilį (duomenys neskelbtini). Automobiliu (duomenys neskelbtini) elnias nebuvo nei traukiamas, nei transportuojamas į dorojimo vietą. Traukiant automobiliu (duomenys neskelbtini) buvo panaudotas tik stovinčio automobilio (duomenys neskelbtini) kablio korpusas, kad pakeisti traukimo virve kampą. Tai galima buvo padaryti ir virvę perjuosus per augantį medį, stulpą, kuolą ar kitą panašų daiktą. Toks transporto priemonės kablio panaudojimas kampui pakeisti negali būti traktuojamas kaip transporto priemonė, kuria buvo gabenamas sumedžiotas gyvūnas, nes tai neatitinka tikrovės. Todėl Apeliantai mano, kad ir automobilis (duomenys neskelbtini) buvo panaudotas ne gabenimui, o akivaizdžiam išraukimui kritusio gyvūno iš natūralių gamtinių kliūčių. Buvo galimi du pasirinkimai - arba įverti licenciją į elnio ausį jo kritimo vietoje ir galimai ją nutraukti velkant gyvūną iš natūralių gamtinių kliūčių, arba atitemti prie kelio ir tada įverti. Nutrūkus licencijai traukiant elnią, būtų apkaltinti neteisėtu gabenimu transporto priemone į apdorojimo vietą, nes licenciją galima išimti tik sumedžioto gyvūno dorojimo vietoje. Iš dviejų blogybių pasirinko mažesnę. Be to, Lietuvos Aukščiausiais Teismas savo nutartyse yra pasisakęs, kad toks gyvūno atitraukimas siekiant išvengti kliūčių negali būti traktuojamas ir prilyginimas gabenimui. Taisyklių 22 punkte naudojama frazė, kad licencija įveriama „Gyvūno sumedžiojimo vietoje“ ir ši vieta negali būti tapatinama su gyvūno kritimo vieta. Sisteminė Medžioklės įstatymo, Medžioklės taisyklių analizė rodo, kad sumedžiojimo vieta yra medžioklės ploto vieneto dalis arba, jei ji nenurodyta - medžioklės ploto vienetas. Tai nurodyta Taisyklių 22 punkte, kurį išaiškino Lietuvos aplinkos apsaugos ministerija 2014 m. lapkričio 13 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių išaiškinimo“: „gyvūno sumedžiojimo vieta laikytina medžioklės plotų lape nurodyta medžioklės plotų vieneto dalis, o jei ji nenurodyta - visa medžioklės plotų vieneto teritorija“. Todėl, Apeliantų nuomone, teismas, aiškindamas žvėries sumedžiojimo vietą, padarė klaidingą išvadą dėl gyvūno pažymėjimo licencija momento. Priešingai nei traktuoja teismas, sumedžioto gyvūno gabenimu neturėtų būti laikomas formalus žvėries vilkimas medžioklės ploto vieneto ribose. Gabenimo sampratos Medžioklės taisyklės nepateikia, todėl gyvūno vilkimas siekiat įveikti gamtines kliūtis ploto vienete negali būti laikomas žvėries gabenimu. Vilkimas Taisyklių 22 punkto prasme negali būti siejamas su būdu, kuriuo gyvūnas perkeliamas iš vieno taško į kitą, o sietinas su teritorija, iš kurios išvykus taikytinas minėtas reikalavimas. Taigi, darytina išvada, kad reglamentavimas neatitinka nurodytų principų, Taisyklių 22 punktas negali lemti atsakomybės taikymo dėl savo abstraktumo ir neapibrėžtumo.

3.9. Pasisakydami dėl netinkamo ATPK 85 straipsnio 6 dalies aiškinimo ir taikymo, Apeliantai pareiškia, kad R. D. gyvūną buvo sumedžiojęs teisėtai, nes jis turėjo teisę medžioti licencijuojamus gyvūnus (šiuo atveju tauriojo elnio patiną), turėjo užpildęs medžioklės lapą bei turėjo licenciją. Tai eliminuoja ATPK 85 straipsnio 6 dalyje numatytą alternatyvaus veiksmo - „Gyvūno, kurį sumedžioti asmuo, turintis teisę medžioti (medžiotojas), neturi teisės, sumedžiojimas - taikymą. Kadangi 2016 m. gruodžio 26 d. medžioklės metu gyvūnai (tauriojo elnio patinas ir stirna) buvo sumedžioti teisėtai, negalima taikyti ir ATPK 85 straipsnio 6 dalies nuostatų „neteisėtai sumedžioto gyvūno gabenimas“. Taisyklių 22 punkto pažeidimas nedaro medžioklės neteisėta. R. D. veiksmuose, o ne jų – J. C., V. K., A. T. ir L. E. veiksmuose, neįrašant teisėtai sumedžioto žvėries į medžioklės lapą, yra galimas ATPK pažeidimas, kuris numatytas ATPK 85 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. lapkričio 8 d. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-76-696/2016.

3.10. Apeliantai nurodo, kad transporto priemone (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo gabentas sumedžiotas žvėris. Tik šios transporto priemonės kablys, kuris pagal poreikius yra uždedamas arba nuimamas, buvo naudojamas kaip priemonė traukimo kampui pakeisti, todėl transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nėra administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis.

3.11. Apeliantų nuomone, gyvosios gamtos apsaugos kontrolę vykdančių aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų inspekcinės veiklos organizavimo instrukcija (2005 m. spalio 7 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini)) nustato valstybinę gyvosios gamtos apsaugos kontrolę vykdančių institucijų ir pareigūnų inspekcinės veiklos organizavimo ir vykdymo tvarką. Šios instrukcijos 6.8. punktas nurodo, kad „techninės priemonės - kompiuteriai, garso ir vaizdo įrašymo ir atkūrimo bei kitos priemonės, naudojamos nustatant ir fiksuojant padarytus teisės pažeidimus, įvykių vietas ir kitus faktinius duomenis, turinčius reikšmės administracinei ar baudžiamajai bylai teisingai išnagrinėti“. Taigi šių priemonių panaudojimas yra neatsiejama protokolo dalis. Šis dokumentas reglamentuoja tik techninių priemonių panaudojimą tiriant jau padarytus pažeidimus. Nei Aplinkos ministerijos teisės aktai, nei ATPK plačiau tokių techninių priemonių panaudojimo, siekiant išaiškinti pažeidimą ar nusikaltimą nereglamentuoja. Neteisėtos medžioklės atveju nuo padarytos žalos gamtai dydžio priklauso teisinis vertinimas ar tai yra administracinis teisės pažeidimas, ar nusikaltimas, numatytas BK 272 straipsnyje, todėl Apeliantai mano, kad būtina vadovautis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatomis.

3.12. Apeliantai taip pat mano, kad 2017 m. sausio 20 d. patikrinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota informacija patvirtina, kad šių pareigūnų veikloje naudojamos slaptos kameros siekiant atlikti slaptą sekimą. Tuo siekiama išaiškinti galimus pažeidimus, kurie gali būti teisiškai įvertinti kaip ATPK pažeidimai, numatyti 85 straipsnyje arba nusikaltimai, numatyti BK 272 straipsnyje. Teisinis vertinimas ar yra padaromas pažeidimas, ar nusikaitimas, skiriamas tik sąvokomis „didelė žala gyvūnijai, didelė žala saugomų rūšių laukinių gyvūnų rūšies apsaugai“. Aplinkosaugos pareigūnai nėra kriminalinės žvalgybos subjektai, todėl negali taikyti Kriminalinės žvalgybos įstatyme numatytų tyrimo būdų, iš kurių vienas ir yra slaptas sekimas, reglamentuojamas BPK. Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro rekomendacijose „Dėl kriminalinės žvalgybos įstatymo, BPK normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese“ yra numatyta, kad „jei ikiteisminio tyrimo metu norima slapta tiesiogiai stebėti (tiek vizualiai, tiek panaudojant technines priemones, taip pat ir elektronines) asmenį, transporto priemonę arba objektą, t. y. juos slapta sekti ir sekimo metu daryti vaizdo, garso įrašą arba filmuoti, būtina vadovautis BPK 160 straipsniu“. Todėl, Apeliantų nuomone, pagal šias rekomendacijas slaptas sekimas gali būti atliekamas tiriant visas nusikalstamas veikas (nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus), taip pat atliekant ikiteisminį tyrimą pagal kodą (duomenys neskelbtini), siekiant nustatyti asmens mirties priežastį, arba pagal kodą (duomenys neskelbtini), siekiant surasti dingusį be žinios asmenį. Tokiems veiksmams reikalinga teisėjo nutartis. Tuo yra siekiama, kad būtų užtikrintos piliečių Konstitucinės prigimtinės teisės. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą, įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį gyvenimą. Medžioklė, pokalbiai medžioklės metu yra viena iš sudedamųjų privataus gyvenimo dalių. Šiuo atveju pareigūnai atlieka ne tik slaptą sekimą, bet ir privačių pokalbių įrašinėjimą, kurį vėliau neteisėtai naudoja administraciniame procese.

3.13. Apeliantai nurodo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 8 straipsnis taip pat numato teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Šiame dokumente sakoma, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtiną žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Kaip ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, taip ir Konvencijos teksto matoma, kad šios teisės gali būti ribojamos tik įstatymo. Lietuvoje galioja tik trys įstatymai, kurie leidžia suvaržyti tokias teises, tai yra Žvalgybos įstatymas, Kriminalinės žvalgybos įstatymas ir BPK. Tokiu būdu darytina išvada, kad minėti pareigūnai neturėjo pagrindo atlikti konkrečių asmenų slapto sekimo, t. y. (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio narių. Priešingai, nei nurodyta teismo Nutarime, mieste kameros išdėstytos viešojo saugumo užtikrinimui, išdėstytos viešose vietose, apie tai yra skelbiama ir jos yra stacionarios, jos neįrašinėja piliečių pokalbių. Šiuo nagrinėjamu atveju buvo naudojamos ne stacionarios, o kilnojamos kameros su vaizdo ir garso įrašymo funkcija. Tokios kameros yra naudojamos tik slaptam sekimui. Todėl, Apeliantų nuomone, pareigūnai ne tik neteisėtai slapta stebėjo juos, įrašinėjo pokalbius, bet juos ir platino. Šie pokalbiai, vaizdai ir nuotraukos buvo parodytos per televiziją be jų sutikimo. Konvencijos 17 straipsnis numato, kad draudžiama piktnaudžiauti teisėmis. Jokia šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama, kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti kokį nors veiksmą, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šioje Konvencijoje numatytas teises ir laisves ar jas apriboti daugiau nei nustatyta šioje Konvencijoje. 13 Konvencijos straipsnis numato, kad kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą asmenys padarė eidami savo oficialias pareigas.

3.14. Minimos Konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų normų reikalavimai yra privalomi aplinkosaugos pareigūnams, kurie surašė teisės pažeidimo protokolą, tačiau jie tuo nesivadovavo, todėl laikytina, kad įrodymai yra rinkti neteisėtai ir negali būti laikomi patikimais. Tokios nuomonės yra ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gruodžio 4 d. nutartyje, priimtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-21-2012; 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-39-2014.

4. Apeliantė A. B. mano, kad transporto priemone (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo gabentas sumedžiotas žvėris, o šios priemonės kablys buvo naudojamas kaip priemonė traukimo kampui pakeisti, todėl jos nuomone, transporto priemonė nėra administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis. (duomenys neskelbtini) automobiliu sumedžiotas žvėris traukiamas nebuvo, pats automobilis stovėjo išjungtu varikliu, virvė buvo permesta per automobilio kablį, siekiant pakeisti traukimo kampą. Jeigu teismas mano, kad pridedamas automobilio kablys buvo įrankis traukimo veiksmui atlikti, tai galėjo šį įrankį konfiskuoti.

4.1. Apeliantė taip pat nesutinka, kad jos ir J. C. sandoris yra apsimestinis, nes automobilį jį įgijo teisėtai, atlikus visas reikalingas pirkimo – pardavimo procedūras. Įgyjant automobilį buvo sudaryta sutartis, valstybės nustatyta tvarka automobilis perregistruotas jos vardu, ji moka civilinės atsakomybės draudimą ir šis įgytas automobilis yra teisėta jos ir jos šeimos nuosavybė ir turas. Jeigu J. C. kaltas dėl pažeidimų, tai iš J. C. buvo galima išieškoti konfiskuotino daikto vertę atitinkančią piniginę sumą.

4.2. Be to, Apeliantė mano, kad teismo samprotavimai dėl automobilio kainos neatitinka tikrovės ir procesinių reikalavimų dėl įrodymų. Ji pati dalyvavo teisme ir tokie įrodymai kaip išrašai iš internetinės svetainės nei pateikti, nei aptarti nebuvo. Nei ji, nei kitos proceso šalys negalėjo pasisakyti dėl tokių įrodymų ir jie buvo teismo gauti pasibaigus procesui Nutarimo priėmimo metu. Ji mano, kad teismas negalėjo remtis tokiais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėjami teismo posėdžio metu, nes tokiu būdu yra suvaržytos ir šalių galimybės teikti įrodymus, susipažinti su jais.

5. Atsiliepimu į Apeliantų skundus Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau - Institucija) prašo Apeliantų skundus atmesti ir Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarimą palikti nepakeistą.

5.1. Institucija nurodo, kad Apeliantai apeliaciniuose skunduose nutyli reikšmingus bylos aspektus, juos pateikdami subjektyvia, apeliantams naudinga prasme.

5.2. Institucija pažymi, kad Apeliantai buvo pripažinti kaltais pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį dėl neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimo ir dorojimo. Taikant atsakomybę už tokį pažeidimą, pirmiausia, reikia nustatyti licencijuojamo gyvūno sumedžiojimo neteisėtumą.

5.3. Taisyklių 22 punkto 2 pastraipoje nurodyta, kad gyvūno sumedžiojimo vietoje, prieš pradedant sumedžioto gyvūno gabenimą, sumedžiotas licencijuojamas gyvūnas pažymimas specialios paskirties plomba, ant kurios informacinės plokštelės yra užklijuota licencija.

5.4. Taisyklių 22 punkto 3 pastraipoje nurodyta, kad atvykus į gyvūno dorojimo vietą, prieš pradedant sumedžioto gyvūno dorojimą, į medžioklės lapą įrašomi panaudotų licencijų numeriai.

5.5. Taisyklių 22 punkto 6 pastraipoje numatyta, kad jei duomenys apie sumedžiotus gyvūnus nustatyta tvarka neįrašyti medžioklės lape arba sumedžioti gyvūnai nepažymėti specialios paskirties plombomis, ant kurių informacinių plokštelių priklijuotos licencijos, tokie gyvūnai laikomi sumedžiotais neteisėtai.

5.6. (duomenys neskelbtini) linijoje, ties tauriojo elnio patino sumedžiojimo vieta, įtariant, kad toje vietoje gali būti brakonieriaujama, buvo laikinai įrengta vaizdo kamera, kuri užfiksavo 2016 m. gruodžio 26 d. apie 12 vai. vykusį sumedžioto tauriojo elnio patino gabenimą. Kamera nufilmavo, kaip gyvūnas, dalyvaujant 5 asmenims ir panaudojant 2 automobilius bei virvę, ištraukiamas iš kirtime esančios jo sumedžiojimo (kritimo) vietos iki kelio. Užfiksuotuose vaizduose, kur matomas elnias, nematyti nei licencijos gyvūno ausyse, nei licencijos vėrimo veiksmo. Kadangi kamera veikė su pertrūkiais, galima daryti prielaidą, jog licencijos įvėrimas vyko kažkurio pertrūkio metu ir kamera to nenufilmavo. Tačiau 12.25 val. vaizdo įraše užfiksuotas asmenų pokalbis, kuris, atsižvelgiant į kameros fiksuotų vaizdų seką, vyksta tuoj po tauriojo elnio patino įkėlimo į automobilį (duomenys neskelbtini), atmeta bet kokią tokios prielaidos galimybę. Pokalbio turinys aiškiai atskleidžia, kad licencija pokalbio metu (t. y. jau po elnio įkėlimo į automobilį (duomenys neskelbtini)) dar nėra įverta ir ją žadama įverti tik su sąlyga „jeigu kas“. Nesunku suprasti, kad „jeigu kas“ reiškia medžioklę kontroliuojančių institucijų patikrinimą.

5.7. Nufilmuotuose vaizduose nėra jokių požymių, kad toje pačioje vietoje galėtų būti dar koks kitas sumedžiotas licencijuojamas gyvūnas. Užfiksuotame pokalbyje po elnio įkėlimo į automobilį (duomenys neskelbtini) taip pat nėra jokių požymių, liudijančių, jog kalbama apie kokį nors kitą gyvūną. Priešingai, pokalbio situacija rodo, kad šnekama būtent apie ką tik į automobilį pakrautą taurųjį elnią.

5.8. Apeliantas V. K., bylos nagrinėjimo metu bei savo apeliaciniame skunde pripažindamas, kad tai jis vaizdo įraše kalba apie licencijos „užtraukimą, jeigu kas“, tvirtina, kad jis turėjo mintyje ne tauriojo elnio patiną, o stirną, kuri, pagal apeliaciniame skunde keliamą versiją, tuo metu buvo palikta ir jos buvo važiuojama paimti iš sumedžiojimo vietos po elnio nuvežimo. Tačiau toks paaiškinimas neatitinka prieš tai aptartų, kamera užfiksuotų gabenimo aplinkybių bei vykusio pokalbio turinio. Be to, jeigu V. K. kalbėjo apie stirną, tuomet nesuprantama, kodėl jis pasakė žodžius „jeigu kas“. Juk asmeniui, kuris neturi ko slėpti ir viską atlieka sąžiningai pagal Taisykles, nėra pagrindo šnekėti apie kažkokias sąlygas dėl licencijos įvėrimo. Sumedžiotam licencijuojamam gyvūnui licencija įveriama visais atvejais ir čia negali būti išsireiškimų „jeigu kas“.

5.9. Atliekant tyrimą, 2017 m. sausio 12 d. buvo paimti (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžioklės lapai ir nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 26 d. medžioklė vyko pagal medžioklės vadovui R. D. 2016 m. rugsėjo 30 d. išduotą medžioklės lapą Nr. (duomenys neskelbtini). Šio fakto neneigia ir jį prižįsta visi atsakomybėn traukiami asmenys. Tačiau iš byloje esančio nurodyto medžioklės lapo matyti, kad sumedžiotas taurusis elnias nėra įrašytas medžioklės ataskaitos lentelėje, taip pat medžioklės lapo skiltyje apie panaudotų licencijų numerius nenurodytas joks tauriojo elnio patino licencijos numeris, nors pats medžioklės lapas jau yra baigtas, pasirašytas medžioklės vadovo ir grąžintas (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio pirmininkui, kuris 2017 m. sausio 12 d. lapą perdavė tyrimą atlikusiems Departamento pareigūnams.

5.10. Tyrimo metu nustatyta, kad kartu su medžioklės lapu Nr. (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio pirmininkui buvo grąžintos panaudotos stirnų licencijos, kurių numeriai įrašyti minėtame medžioklės lape. Tą patvirtinto ir teisme apklaustas (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio pirmininkas K. B.. Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad stirnų licencijos grąžintos tvarkingai surištos siūlu, su tuščiomis pravėrimo angomis. Tuo tarpu iš R. D. Departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijai pateikto 2017 m. sausio 13 d. rašytinio paaiškinimo ir tauriojo elnio patino licencijos fotonuotraukos matyti, kad pastaroji licencija buvo pateikta atskirai nuo medžioklės lapo Nr. (duomenys neskelbtini) bei panaudotų stirnų licencijų ir jau tiesiogiai Departamentui, o be to, kitokios būklės nei stirnų licencijos - su užkimšta pravėrimo anga.

5.11. Institucija atkreipia dėmesį į prieštaringus ir nenuoseklius atsakomybėn traukiamų asmenų paaiškinimus dėl sumedžioto tauriojo elnio patino pažymėjimo licencija momento. V. K. 2017 m. sausio 12 d. rašytiniame paaiškinime nurodė: „Kirsmėje buvo sumedžiotas elnias. Nuėjęs užtraukiau licenciją. Ištraukėm į kelio pusę. Pakrovėm ir nuvažiavom į dorojimo vietą“. L. E. 2017 m. sausio 12 d. rašytiniame paaiškinime nurodė: „Aš mačiau, kad K. nešės licenciją, ar ją užtraukė, nemačiau“. A. T. 2017 m. sausio 12 d. rašytiniame paaiškinime nurodė: „Pačio momento užtraukimo licencijos nemačiau“. J. C. 2017 m. sausio 19 d. rašytiniame paaiškinime nurodė: „Mačiau, kaip buvo įverta licencija prieš įkraunant elnią į autobusą. Licenciją vėrė K. V.“. Tuo tarpu 2017 m. kovo 23 d. teismo posėdyje visi atsakomybėn traukiami asmenys pradėjo vienodai aiškinti, kad matė, kaip licencija buvo veriama, ir kad ją įvėrė V. K., gyvūną ištraukus iš kirtavietės, prieš jo įkėlimą į mikroautobusą (duomenys neskelbtini). Toks atsakomybėn traukiamų asmenų painiojimąsis ir paaiškinimų nenuoseklumas dėl bylai reikšmingos aplinkybės rodo norą nuslėpti tikruosius faktus.

5.12. Išvardinti faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad 2016 m. gruodžio 26 d. (duomenys neskelbtini) girioje sumedžiotas licencijuojamas gyvūnas - tauriojo elnio patinas prieš pradedant jo gabenimą nebuvo pažymėtas specialios paskirties plomba, ant kurios informacinės plokštelės priklijuota licencija, ir joks tauriojo elnio patino licencijos numeris į 2016 m. rugsėjo 30 d. medžioklės lapą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį 2016 m. gruodžio 26 d. (duomenys neskelbtini) girioje vyko medžioklė, nebuvo įrašytas. Dar daugiau, šių faktinių duomenų visuma bei nuoseklumas, vaizdo įraše užfiksuotas asmenų pokalbio gabenimo metu turinys įgalina konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju sąmoningai buvo siekiama nepanaudoti tauriojo elnio patino licencijos ir taip nuslėpti šio gyvūno sumedžiojimo faktą. Visa tai atitinka Taisyklių 22 punkto 6 pastraipoje nurodytas sąlygas, pagal kurias gyvūnas traktuojamas kaip sumedžiotas neteisėtai.

5.13. Tiek tyrimo metu teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, tiek bylos nagrinėjimo metu duotuose paaiškinimuose visi atsakomybėn traukiami asmenys pripažino, kad dalyvavo vaizdinėje medžiagoje užfiksuotame 2016 m. gruodžio 26 d. sumedžioto tauriojo elnio patino gabenime. L. E. 2017 m. sausio 12 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad tauriojo elnio patiną dorojo tie patys asmenys, kurie jį gabeno. Tą L. E. patvirtino ir savo teisme duotais paaiškinimais. A. T. 2017 m. sausio 12 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad, dorojant elnią, po nulupimo matėsi šautinė žaizda stubure, o ir teisme neneigė dorojęs elnią. V. K. teisme paaiškino, kad taurųjį elnią kartu su L. E. ir A. T. parsivežė į dorojimo aikštelę (duomenys neskelbtini) kaime ir ten jį pradėjo doroti, o tada atvažiavo ir R. D. su J. C.. Visi atsakomybėn traukiami asmenys pripažįsta, kad, pradėjus elnio dorojimą, jie visi jau buvo suvažiavę į dorojimo vietą. Šių faktinių duomenų visuma sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad visi atsakomybėn traukiami asmenys ne tik gabeno, bet ir dorojo sumedžiotą tauriojo elnio patiną. Apylinkės teismas neprivalėjo papildomai nustatinėti, kokius konkrečius veiksmus dorojimo procese atlikinėjo kiekvienas asmuo (kas tiesiogiai lupo ar mėsinėjo gyvūną, kas atlikinėjo kokius nors pagalbinius veiksmus).

5.14. Nustačius, kad visi atsakomybėn traukiami asmenys, gabeno ir dorojo licencijuojamą gyvūną - tauriojo elnio patiną, kuris traktuojamas kaip neteisėtai sumedžiotas, turėtų būti laikomi įrodytais ATPK 85 straipsnio 6 dalyje numatytos pažeidimo sudėties objektyvieji požymiai. Tuo tarpu, vertinant pažeidimo subjektyviąją pusę, surinkti duomenys tvirtina, kad pažeidimas padarytas tiesiogine tyčia, t. y. visi asmenys suprato, ką daro, ir norėjo taip veikti.

5.15. Visi atsakomybėn traukiami asmenys, būdami įsitraukę į elnio ištraukimo ir jo pakrovimo į automobilį procesą (t. y. būdami prie pat gyvūno), matė ir žinojo, kad gyvūnas licencija nepažymėtas. Vaizdo įraše užfiksuotame pokalbyje, po tauriojo elnio įkėlimo į automobilį, du kalbantys asmenys, kitiems girdint, pradeda duoti užuominas apie elnio sumedžiojimo slėpimą, svarstydami, ką daryti su medžioklės lapu ir licencija. Galiausiai vienas iš kalbančių asmenų (V. K.) atvirai išdėsto apsisprendimą licencijos neverti. Tolesnė įvykių eiga rodo, kad šis apsisprendimas yra realizuojamas iki pabaigos, t. y. elnias ir jo licencijos numeris neįrašomi medžioklės lape, tauriojo elnio patino licencija negrąžinama įprastine tvarka kartu su medžioklės lapu medžiotojų būrelio pirmininkui (pradėjus tyrimą dėl galimo pažeidimo, licencija atskirai perduodama Departamentui). Be to, atkreipiame dėmesį, kad ir pats medžioklės lapo Nr. (duomenys neskelbtini) turinys liudija, jog tauriojo elnio patinas į lapą buvo neįrašytas sąmoningai. Medžioklės lapas užpildytas tvarkingai, jame įrašytos sumedžiotos stirnos, jų sumedžiojimo datos, licencijų numeriai, sumedžiojimo vietovė, o dėl tauriojo elnio patino jokių įrašų nėra. Esant tokiam kruopščiai užpildytam medžioklės lapui, kokios nors jo pildymo klaidos tikimybė atmestina. Taigi, visiems atsakomybėn traukiamiems asmenims nuo pat pradžių žinant apie apsisprendimą neparodyti tauriojo elnio patino sumedžiojimo ir toliau dalyvaujant gabenimo bei dorojimo veiksmuose, neįtikima, kad jie būtų galėję nesuprasti neteisėto tauriojo elnio patino gabenimo ir dorojimo pobūdžio. Juolab, kad, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, visi atsakomybėn traukiami asmenys turi ilgą medžiotojų stažą.

5.16. Apeliantai nepagrįstai savo atsakomybę bando perkelti penktajam nagrinėjamame gyvūno gabenime ir dorojime dalyvavusiam asmeniui - R. D.. Pastarajam asmeniui po to, kai jis grįžo iš užsienio, 2017 m. gegužės 3 d. taip pat buvo surašytas ir teismui perduotas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuriame jis kaltinamas ne tik analogišku apeliantų padarytam pažeidimu, bet ir kitais, jau su pačiu tauriojo elnio patino sumedžiojimu bei medžioklės vadovo ir gyvūną sumedžiojusio medžiotojo pareigų vykdymu susijusiais, pažeidimais. Šiuo atveju reikia skirti medžioklės vadovo ir medžiojančio medžiotojo pareigas medžiojimo, gyvūno gabenimo ir dorojimo procese nuo kitų asmenų, kurie tik gabena ar doroja gyvūną, pareigų. Apeliantai šioje byloje atsakomybėn traukiami ne už tai, kad neužtikrino licencijos įvėrimo, neužpildė medžioklės lapo ar nesukontroliavo, kad lapas būtų užpildytas, bet už tai, kad gabeno ir dorojo gyvūną, žinodami, kad tai daroma neįvėrus licencijos ir neužpildžius medžioklės lapo. Kitaip tariant, norint išvengti kaltinimų neteisėtu gyvūno gabenimu ir dorojimu, apeliantams pakako tik atsisakyti dalyvauti gabenimo ir dorojimo veiksmuose, tačiau jie taip nepasielgė ir, gabendami bei dorodami tauriojo elnio patiną, padarė ATPK 85 straipsnio 6 dalyje numatytą pažeidimą.

5.17. Institucija nesutinka su apeliantų ir suinteresuoto asmens argumentais, jog automobilis (duomenys neskelbtini) šioje byloje neturi būti konfiskuojamas. Akivaizdu, kad minėtas automobilis elnio traukime iš kritimo vietos kelio link atliko būtinos atramos vaidmenį. Įstatymų leidėjas, ATPK 85 straipsnio 6 dalies sankcijoje numatydamas privalomą transporto priemonių ir kitų pažeidimo padarymo priemonių konfiskavimą, tokios sąlygos, kaip pažeidimo padarymo priemonės nepakeičiamumas, nenustatė, todėl turi būti konfiskuojamos tos transporto priemonės ar kitos pažeidimo padarymo priemonės, kurias pažeidimą darantys asmenys konkrečiu atveju naudoja. Samprotavimai, jog automobilis galėjo būti pakeistas bet kokia kita atrama, neturi reikšmės. Taip samprotaujant, bet kuriai pažeidimo padarymo priemonei būtų galima rasti pakaitalą ir konfiskavimo nuobauda taptų beprasme, nes jos nebūtų įmanoma pritaikyti. Šiuo atveju automobilis (duomenys neskelbtini) atitinka ATPK 85 straipsnio 6 dalies sankcijoje numatytos transporto priemonės, kuri panaudota sumedžiotiems gyvūnams gabenti, požymius. Net jeigu ATPK 85 straipsnio 6 dalies sankcijoje transporto priemonės ir nebūtų išskirtos, minėtas automobilis vis tiek išliktų konfiskuojamas objektas, nes patektų į kitų pažeidimo padarymo priemonių kategoriją. Be to, elnio traukimas iš kritimo vietos kirtavietėje kelio link turėtų būti traktuojamas kaip gyvūno gabenimas. Gyvūno gabenimas aptariamu atveju prasidėjo nuo to momento, kai, pririšus virvę, jis buvo pradėtas judinti iš kritimo vietos kirtavietėje. Tokį traktavimą patvirtina ir teismų praktika (Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. ATP-527-309/2014 ir šia nutartimi paliktas nepakeistas Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.3-668-339/2014). Tuo tarpu Apeliantų aiškinimai apie tai, jog, įvėrus gyvūnui licenciją prieš pradedant jį traukti iš kirtavietės, licencija būtų nukritusi, neturi jokio objektyvaus pagrindo. Juolab, kad, kaip rodo bylos aplinkybės, nagrinėjamu atveju net nebuvo ruošiamasi verti licenciją.

5.18. Institucija atkreipia dėmesį į tai, kad Apeliantų nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-76-696/2016 negalėtų turėti precedentinės reikšmės šiai bylai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. lapkričio 8 d. nutartyje vertino su medžiokle susijusius faktus, įvykusius 2015 m. gruodžio 8 d., o tuo metu (2015 m. gruodžio 8 d.) Taisyklių 22 punktas nuostatų dėl gyvūno traktavimo kaip neteisėtai sumedžioto nenumatė.

5.19. Institucijos nuomone, vaizdo kamerų įrengimą (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžioklės plotų dalyje (duomenys neskelbtini) girioje tikslu išaiškinti galimus pažeidimus Apeliantai nepagrįstai vertina kaip Kriminalinės žvalgybos įstatyme ar BPK numatytą slaptą sekimą.

5. 20. Pirmiausia, prie įvažiavimų į (duomenys neskelbtini) girią buvo informaciniai ženklai, kad teritorija stebima vaizdo kameromis. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, asmenys, įvažiuojantys į girią, galėjo ir privalėjo suprasti, kad jų veiksmai gali būti užfiksuoti kameromis, skirtingai nuo kriminalinės žvalgybos, kai asmenys nėra informuojami apie prieš juos daromus veiksmus. Todėl kamerų įrengimas (duomenys neskelbtini) girioje neatitinka slaptumo lygio, koks yra taikomas baudžiamajame procese ar kriminalinėje žvalgyboje. Be to, aptariamu atveju vykdytas medžioklės plotų vieneto dalies stebėjimas vaizdo kamera savo esme, pobūdžiu negali prilygti apeliantų nurodomam slaptam sekimui.

5.21. Iš BPK 160 straipsnio ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių slaptą sekimą bei sekimą, matyti, kad sekimas yra taikomas tikslu išaiškinti nusikaltimus. Toks tikslas lemia sudėtingą šio informacijos rinkimo būdo pobūdį. Sekimas paprastai orientuojamas į iš anksto žinomus konkrečius objektus (asmenis, transporto priemones ar pan.), peržengia konkrečios teritorijos ribas, turi nuolatinio (iš anksto laike neapriboto) proceso požymių. Sekimo metu objektas paprastai nepaleidžiamas iš jį sekančių asmenų kontrolės. Sekamam objektui keičiant savo buvimo vietą, į sekimo lauką gali patekti privačios erdvės bei privataus asmenų gyvenimo elementai.

5.22. Kaip nurodo Institucija, nagrinėjamu atveju kamera trumpą laikotarpį filmavo ribotą teritoriją. Stebėjimas buvo orientuotas tik į pačią teritoriją, o ne į konkrečius iš anksto žinomus asmenis ar transporto priemones. Stebėjimas vyko su pertrūkiais, reaguojant tik į arčiau esančių objektų judėjimą ribotoje erdvėje. Kamera fiksavo vaizdą tik viešoje, bendro naudojimo teritorijoje - medžioklės plotų vieneto, kuriame yra naudojami valstybei nuosavybės teise priklausantys medžiojamųjų gyvūnų ištekliai (Medžioklės įstatymo 3 straipsnis), dalyje ir jokios privačios erdvės negalėjo būti paliestos. Institucija nesutinka su Apeliantų aiškinimu, jog medžioklė yra medžiotojų privataus gyvenimo dalis. Nesuprantama, kaip buvimas medžioklės plotų vienete (viešoje, bendro naudojimo vietoje) turint tikslą sumedžioti valstybei nuosavybės teise priklausančius medžiojamuosius gyvūnus ar pasiimti ką tik sumedžiotus gyvūnus gali būti laikomas kažkieno privačiu reikalu.

5.23. Institucija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šios bylos atveju vaizdo kamera jokie privatūs asmenų pokalbiai nebuvo įrašyti. Tarimuisi, kaip daryti pažeidimą, privatumo apsaugos taisyklės negali būti taikomos. Vienintelis užfiksuotas privataus gyvenimo elementas buvo asmens šlapinimasis. Tačiau būtina įvertinti, dėl ko taip įvyko. Manoma, kad jeigu pats asmuo viešoje vietoje nesivaržydamas šnekomis ar veiksmais atskleidžia savo privataus gyvenimo dalykus, tai yra jo paties pasirinkimas ir atsakomybė, o ne viešoje vietoje daromą pažeidimą teisėtai techninėmis priemonėmis fiksuojančio pareigūno kaltė. Asmuo, kuriam yra svarbus jo privataus gyvenimo neliečiamumas, net ir būdamas viešoje vietoje, kurioje nėra tualetų, prispyrus reikalui visada stengsis pasišalinti iš atviros vietos, toliau nuo kitų žmonių ir maksimaliai užsitikrinti priedangą nuo bet kokio pašalinio žvilgsnio. Aptariamu atveju užfiksuoto besišlapinančio asmens veiksmai rodo, kad jam privatumo apsauga nėra svarbi. Jis gamtinį reikalą atlieka nesivaržydamas atviroje vietoje (šalikelėje), greta kitų žmonių ir dar su jais kalbėdamas. Jeigu minėtas asmuo, saugodamas savo privatumą, nurodyto veiksmo atlikimui būtų pasišalinęs iš atviros vietos, toliau nuo žmonių, pasislėpęs kur nors už medžio ar kitos miško augmenijos, vaizdo kamera, filmuodama ribotą erdvę, to tikrai nebūtų užfiksavusi. Tokiu būdu asmuo dėl viešoje vietoje atlikto gamtinio reikalo nufilmavimo turėtų kaltinti save, o ne skųstis pareigūnų veiksmais.

5.24. Tokiu būdu, kalbėti apie Apeliantų konstitucinių teisių į privatų gyvenimą pažeidimą nėra pagrindo. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje numatyta, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Iš to išplaukia nuostata, kad asmenys neturi teisės daromų pažeidimų pridenginėti savo konstitucinėmis teisėmis.

5.25. Papildomai Institucija nurodo, kad atliktas techninės priemonės (vaizdo kameros) panaudojimas būtų labiau panašus ne į apeliantų nurodomus baudžiamajame procese ir kriminalinėje žvalgyboje taikomus slaptą sekimą ar sekimą, bet į Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje apibrėžtą techninių priemonių panaudojimą bendra tvarka, kuriam kažkokių ypatingų sankcionavimo reikalavimų Kriminalinės žvalgybos įstatymas nenumato. Tačiau Departamentas nėra kriminalinės žvalgybos subjektas ir jo vykdomos funkcijos nesusijusios su Kriminalinės žvalgybos įstatymo 4 straipsnyje numatytais kriminalinės žvalgybos uždaviniais. Departamento pareigūnų veiklą reglamentuoja kiti įstatymai.

5.26. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Vienas pagrindinių įstatymų, reglamentuojančių valstybės konstitucinę pareigą užtikrinti gamtos apsaugą ir racionalų gamtos išteklių naudojimą, yra Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas. Šio įstatymo 12 straipsnis aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams - valstybiniams aplinkos apsaugos inspektoriams suteikia plačius įgaliojimus vykdant aplinkos apsaugos ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo kontrolę. Nors nurodytame straipsnyje nėra tiesiogiai numatyta valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus teisė techninėmis priemonėmis viešose erdvėse fiksuoti asmenų daromus aplinkos apsaugą ar gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, tačiau, įvertinant platų valstybinių aplinkos apsaugos inspektorių įgaliojimų pobūdį bei loginiu teisės aiškinimo metodu aiškinant Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatas, matyti, kad šie pareigūnai turi teisę įtariamų pažeidimų išaiškinimui viešose erdvėse naudoti technines priemones.

5.27. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai turi teisę naudodami technines priemones fiksuoti asmenis, įtariamus darant ar darančius aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, šių asmenų veiksmus ir jų transporto priemones. Neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai visuomeniniais pagrindais padeda valstybiniams aplinkos apsaugos inspektoriams vykdyti aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 44, 45, 46 straipsniai). Jeigu neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai turi teisę įtariamų pažeidimų išaiškinimui naudoti technines priemones, tokios teisės negali neturėti aukštesnio rango asmenys - valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai. Be to, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas, leisdamas naudoti technines priemones pažeidimų išaiškinimui, nenumato draudimo tą daryti fiksuojamiems asmenims nežinant. Tokiu būdu Departamento pareigūnė (vyresnioji valstybinė aplinkos apsaugos inspektorė) M. R., technine priemone (vaizdo kamera) viešoje vietoje 2016 m. gruodžio 26 d. fiksuodama šiurkštų Taisyklių pažeidimą, atliko ne kokį nors BPK ar Kriminalinės žvalgybos įstatymo reglamentuojamą veiksmą, bet Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo reglamentuojamą gamtos išteklių naudojimo kontrolės veiksmą. Šis veiksmas buvo proporcingas tikslui išaiškinti įtarimus dėl galimai toje vietoje daromų Taisyklių pažeidimų ir jokių privačių erdvių nepalietė. Vaizdo kamera vaizdinė ir garsinė medžiaga buvo gauta teisėtai, todėl turėtų būti laikoma leistinu įrodymu tiek ATPK 256 straipsnio, tiek Administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 569 straipsnio prasme.

5.28. Apeliantų priekaištus dėl ne visos vaizdinės medžiagos pateikimo Institucija taip pat laiko nepagrįstais. Nuosekliai sunumeruotuose failuose apylinkės teismui buvo pateikta visa vaizdinė ir garsinė medžiaga, kurią vaizdo kamera užfiksavo 2016 m. gruodžio 26 d. Dėl kokių techninių priežasčių kamera sureagavo į ne kiekvieną judesį, Institucija paaiškinti negali, tačiau mano, kad ir gautos vaizdinės medžiagos kartu su kitais bylos įrodymais pakanka padaryti išvadai, kad apeliantai padarė šiurkštų Taisyklių pažeidimą.

5.29. Apeliantų kaltinimus šališkumu Departamento pareigūnei M. R. Institucija laiko nepagrįstais. Teisingai pažymėjo apylinkės teismas, atmesdamas apeliantų atstovų prašymą dėl M. R. nušalinimo, kad vien ta aplinkybė, jog apeliantai ir M. R. yra to paties medžiotojų būrelio nariai ar kandidatai, nėra pakankamas pagrindas nušalinimui. Juolab, kad tyrimo metu nušalinimas minėtai pareigūnei nebuvo reiškiamas. Nušalinimui pagrįsti turėjo būti nurodyta konkrečių papildomų motyvų, kurie keltų abejonių pareigūnės nešališkumu.

5.30. Antra, administracinio teisės pažeidimo tyrimą atliko, tyrimo metu sudaromus dokumentus pasirašė bei administracinių teisės pažeidimų protokolus surašinėjo ne tik M. R., bet ir kitas Departamento pareigūnas M. S.. Apylinkės teismo posėdžiuose Departamentui be M. R. atstovavo dar vienas pareigūnas R. R., kurį su M. R. sieja tik darbas toje pačioje įstaigoje ir tokia pati pavardė. M. S. ir R. R. apeliantai kokių nors priekaištų dėl šališkumo nėra pareiškę. Tačiau šie pareigūnai palaikė ir palaiko tą pačią poziciją, jog surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių Apeliantų padarytą šiurkštų Taisyklių pažeidimą. Tai rodo, jog Departamento pozicija šioje byloje pateikiama objektyviai.

5.31. Trečia, Apeliantai savo skunduose abstrakčiais išsireiškimais dėsto apie savo įtemptus santykius su M. R., tačiau konkrečių duomenų tam pagrįsti nenurodo. Iš skundų net nematyti, dėl kokių motyvų minėta pareigūnė galėtų būti asmeniškai nusistačiusi prieš Apeliantus. Apylinkės teismo posėdžio metu vienas iš apeliantų (J. C.) netgi nurodė, kad jis nežino, kodėl M. R. jo taip nemėgsta.

5.32. Ketvirta, nemanoma, kad M. R. galėtų daryti kokią nors neteisėtą įtaką teisme liudytoju apklaustam (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio pirmininkui K. B.. Jokių konkrečių duomenų dėl to nėra. M. R. teigimu, ją ir K. B. sieja tolimi svainystės santykiai (K. B. sutuoktinė yra M. R. sutuoktinio pusseserė); artimesnių ryšių su K. B. šeima ji nepalaiko; jos ir K. B. bendravimas apsiriboja tik tiek, kiek reikalinga dėl narystės tame pačiame medžiotojų būrelyje ir darbo toje pačioje Aplinkos ministerijos sistemoje (K. B. yra (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijos direktorius; jo ir M. R. darbo kabinetai yra tame pačiame pastate (duomenys neskelbtini)). Manome, kad tokių ryšių buvimas pats savaime neturėtų būti pagrindas abejoti asmenų nešališkumu ar sąžiningu pareigų atlikimu.

5.33. Penkta, vienas iš Apeliantų (J. C.) dėl galimai neteisėtų inspektorės M. R. veiksmų (šališkumo, tarnybinės etikos taisyklių pažeidimo, viešųjų ir privačių interesų derinimo reikalavimų nesilaikymo) jo bei kitų medžiotojų atžvilgiu 2017 m. kovo 16 d. skundu buvo kreipęsis į Lietuvos Respublikos aplinkos ministrą. Aplinkos ministerijos 2017 m. balandžio 4 d. raštu Nr(duomenys neskelbtini) Departamentui buvo nurodyta, nepavedant Departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijai, dėl minėto skundo atlikti Departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresniosios valstybinės aplinkos apsaugos inspektorės M. R. tarnybinį veiklos patikrinimą. Departamento direktoriaus įsakymu iš Departamento Administravimo ir teisės, Administracinių bylų nagrinėjimo, Mokesčių ir atliekų kontrolės skyrių vadovų sudaryta komisija atliko tarnybinį patikrinimą dėl pareigūnės M. R. veiklos pagal Aplinkos ministerijos persiųstą skundą. Komisija Departamento direktoriui 2017 m. balandžio 26 d. pateikė motyvuotą išvadą, kuria pasiūlė pripažinti, jog M. R. nepadarė tarnybinio nusižengimo. Remdamasis šia išvada, Departamento direktorius 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino, kad pareigūnė M. R. tarnybinio nusižengimo nepadarė ir tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą nutraukė.

6. Apeliaciniai skundai atmetami.

7. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl vaizdo ir garso įrašo, kaip įrodymų šaltinio, panaudojimo 

8. ATPK, galiojusio administracinio teisės pažeidimo padarymo metu, 256 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

8.1. ATPK 256 straipsnio 2 dalis numatė, kad šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.

8.3. ATPK 256 straipsnio 3 dalyje buvo reglamentuojama, kad įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą (ATPK 2591 straipsnis), taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas).

8.4. Taigi iš 8 – 8.3. punktuose paminėtų ATPK nuostatų seka, kad Institucija, nustatydama padaryto administracinio teisės pažeidimo aplinkybes, galėjo naudoti vieną iš ATPK 256 straipsnio 2 dalyje straipsnyje nurodytų savarankiškų pažeidimo nustatymo priemonių – garso ir vaizdo įrašus bei šių nuostatų nepažeidė. 

8.5. Apeliantų teiginiai, kad renkant įrodymus buvo pažeistas Gyvosios gamtos apsaugos kontrolę vykdančių aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų inspekcinės veiklos organizavimo instrukcijos (toliau – Instrukcija) (2005 m. spalio 7 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini))) 6.8. punktas, yra nepagrįstas, nes interpretuojamas Apeliantams naudinga linkme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios Instrukcijos 5 punkte numatyti Gyvosios gamtos apsaugos kontrolę vykdančių institucijų ir Pareigūnų pagrindiniai uždaviniai ir funkcijos - vykdyti gyvosios gamtos apsaugos kontrolę, kontroliuoti, kaip laikomasi teisės aktų, reglamentuojančių gyvosios gamtos apsaugą ir jos išteklių naudojimą, nustatyta tvarka išaiškinti gyvosios gamtos apsaugos teisės aktų pažeidėjus ir traukti juos administracinėn atsakomybėn, o esant nusikaltimo požymiams, medžiagą nustatyta tvarka perduoti ikiteisminio tyrimo įstaigoms. Šioje veikloje naudojamos priemonės - automobiliai, vandens transporto priemonės, sniegaeigiai, kitos transporto priemonės (6.1 punktas), tarnybiniai šaunamieji ginklai, specialiosios priemonės ir savigynai skirtos dujos (6.2 punktas), šunys (6.3 punktas), matavimo prietaisai – ruletės, alkoholio kiekio matuokliai ir kiti prietaisai (6.4 punktas), apšvietimo priemonės (nešiojami, mobilūs, stacionarūs bei kitokio tipo žibintai) 6.5 punktas)), ryšio priemonės (nešiojamos, mobilios ir stacionarios radijo stotys, telefonai ir kt.) 6.6 punktas)), stebėjimo priemonės (žiūronai, naktinio matymo prietaisai ir kt.) 6.7 punktas)), techninės priemonės – kompiuteriai, garso ir vaizdo įrašymo ir atkūrimo bei kitos priemonės, naudojamos nustatant ir fiksuojant padarytus teisės pažeidimus, įvykių vietas ir kitus faktinius duomenis, turinčius reikšmės administracinei ar baudžiamajai bylai teisingai išnagrinėti (6. 8 punktas). Taigi remiantis loginiu šios normos turinio aiškinimu, techninės priemonės – garso ir vaizdo įrašymo ir atkūrimo priemonės naudojamos ne tik, kaip teigia Apeliantai, tiriant jau padarytus pažeidimus, bet ir, kaip aiškiai ir logiškai nurodyta Instrukcijoje, vykdant gyvosios gamtos apsaugos kontrolę, kontroliuojant, kaip laikomasi teisės aktų, reglamentuojančių gyvosios gamtos apsaugą ir jos išteklių naudojimą bei nustatant (išaiškinant) padarytus ir daromus teisės pažeidimus. Akivaizdu, kad šios normos nuostatos neprieštarauja ATPK 256 straipsnio 2 dalies nuostatoms, aptartoms šio sprendimo 8.1., 8.4. punktuose. Sutiktina ir su Institucijos atsiliepime nurodytu argumentu, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai turi teisę naudodami technines priemones fiksuoti asmenis, įtariamus darant ar darančius aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, šių asmenų veiksmus ir jų transporto priemones. Neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai visuomeniniais pagrindais padeda valstybiniams aplinkos apsaugos inspektoriams vykdyti aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 44, 45, 46 straipsniai).

Todėl remiantis loginiu šios normos turinio aiškinimu, teisės naudoti technines priemones negali neturėti aukštesnio rango asmenys - valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai.

8.6. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai, kad buvo pažeisti Kriminalinės žvalgybos įstatymas, BPK, reglamentuojantys slapto sekimo atlikimo tvarką, yra taip pat laikytini neteisingais, todėl atmestini.

8.7. Apeliantai cituoja 2017 m. sausio 20 d. patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, t. y., kad pagal gaunamą informaciją (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelyje galimai brakonieriaujama, todėl buvo įrengiamos slaptos kameros, tikslu išaiškinti galimus pažeidimus. Kaip matyti, aptariamame akte minimi žodžiai „slaptos kameros“ Apeliantų interpretuojamos pavadinant šį veiksmą „slaptu sekimu“, kuris išties reglamentuojamas Kriminalinės žvalgybos įstatyme ir BPK. Tačiau Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnyje numatyti kriminalinės žvalgybos objektai – galimai rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos, jas rengiantys, darantys ar padarę asmenys, šių asmenų aktyvūs veiksmai neutralizuojant kriminalinę žvalgybą, kiti su valstybės nacionaliniu saugumu susiję įvykiai ir asmenys. Sekimas Kriminalinės žvalgybos įstatyme įvardijamas kaip kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdas, kai informacija gaunama išskiriant, atpažįstant ir (ar) stebint objektą. BPK reglamentuojamos „Kitos procesinės prievartos priemonės“, viena jų – slaptas sekimas (BPK 160 straipsnis) gali būti taikomas asmeniui, transporto priemonei arba objektui ir tik pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos padarymo (BPK 167 straipsnis). Taigi, visų pirma, iš šių teisės normų analizės seka išvada, kad Institucijos pareigūnai nesiekė išskirti, atpažinti ar stebėti konkretaus objekto, minima vaizdo ir garso įrašymo priemonė nebuvo taikoma asmeniui, transporto priemonei ar konkrečiam objektui sekti. Minėtame patikrinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) naudojamų formuluočių, tokių kaip „galimo brakonieriavimo atvejus“, „galimus pažeidimus“ turinys patvirtina, kad buvo siekiama išaiškinti galimus teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, reikalavimų pažeidimus, už kuriuos atsakomybė buvo numatyta tik ATPK. Apie tai, kad medžiotojų būrelyje (duomenys neskelbtini) medžioklės plotuose ne kartą pastebėti brakonieriavimo atvejai, patvirtino ir byloje apklaustas šio būrelio pirmininkas K. B.. Taigi darytina išvada, kad Institucijos veiksmai, (duomenys neskelbtini) girioje įrengiant garso ir vaizdo įrašymo priemones, neperžengė Instrukcijoje keliamų reikalavimų ir siekiamo tikslo - gyvosios gamtos apsaugos kontrolės ir pažeidimų išaiškinimo ribų.

8.8. Apeliantų skundus nagrinėjantis aukštesnysis teismas pritaria pirmos instancijos teismo ir Institucijos atsiliepime išdėstytiems argumentams, kad asmenys, įvažiuojantys į (duomenys neskelbtini) girią, galėjo ir privalėjo suprasti, kad jų veiksmai gali būti užfiksuoti vaizdo kameromis, kadangi buvo įrengti ženklai, informuojantys, kad (duomenys neskelbtini) giria stebima vaizdo kameromis. Kamera fiksavo vaizdą tik viešoje, bendro naudojimo teritorijoje - medžioklės plotų vieneto, kuriame yra naudojami valstybei nuosavybės teise priklausantys medžiojamųjų gyvūnų ištekliai (Medžioklės įstatymo 3 straipsnis), dalyje ir jokios privačios erdvės negalėjo būti paliestos. Iš tiesų nesutiktina su Apeliantų aiškinimu, jog medžioklė yra medžiotojų privataus gyvenimo dalis. Buvimas medžioklės plotų vienete (viešoje, bendro naudojimo vietoje) turint tikslą sumedžioti valstybei nuosavybės teise priklausančius medžiojamuosius gyvūnus ar pasiimti ką tik sumedžiotus gyvūnus, negali būti laikomas privačiu reikalu. Papildomai pažymėtina, kad stebima miško erdvė, iš esmės nesiskiria nuo Apeliantų nurodomos stebimos viešosios vietos miesto teritorijoje, kuri paprastai stebima siekiant užfiksuoti galimus viešosios tvarkos pažeidimus. Kaip ir įvažiuojant į miesto teritoriją, taip ir įvažiuojant į (duomenys neskelbtini) girią, prieš įvažiavimus yra išdėstyti informaciniai ženklai, informuojantys, kad teritorija stebima vaizdo kameromis. Be to, buvimas viešoje vietoje (mieste, miške) negali būti siejamas su asmens teisių į privatumą užtikrinimu, ypač tuo atveju, kai stebima tam tikra viešosios vietos teritorija, o ne atskirai asmuo, transporto priemonė ar konkretus, juridinio asmens statusą, turintis objektas. Sutiktina, kad teisė į privatumą yra konstitucinė piliečio teisė. Tačiau privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Taigi įtariamas pažeidimų darymu asmuo pats atsisako nuo teisės į privataus gyvenimo teisinę apsaugą ta apimtimi, kurią nulemia jo daromas pažeidimas (nusikaltimas). Įvertinus visas aukščiau paminėtas aplinkybes, Apeliantų skundus nagrinėjantis aukštesnysis teismas, atmeta skundų argumentus dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo.

Dėl Institucijos pareigūnės M. R. šališkumo

9. Apeliantai teigia tai, kad šioje byloje įrodymus rinko šališka Aplinkos apsaugos departamento pareigūnė M. R.. Kaip matyti iš apeliacinių skundų argumentų, pareigūnės šališkumas siejamas su, anot Apeliantų, jos medžiokle tame pačiame, kaip ir Apeliantų,  būrelio (duomenys neskelbtini) medžioklės plotų vienete, kurio nariai yra išsiskirstę į atskiras grupeles, turinčias savų interesų. Apeliantai teigia, kad susirinkimų ir asmeninių susitikimų metu jie su M. R. yra nekartą apsipykę dėl to, kad ši siekia įrodyti savo aukštesnę padėtį būrelyje bei visuomenėje, ir tai, anot Apeliantų, patvirtina: administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo ypatumai nurodant, kad veikė jų organizuota nusikalstama grupė; V. K. nesant įrodymų buvo surašytas protokolas pagal ATPK 85 straipsnio 1 dalį. Patikrinimo akte nustatoma, kad galimai brakonieriauja (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio nariai; taurusis elnias sumedžiotas iš transporto priemonės; M. R. ir M. S. vykdė kriminalinę žvalgybą (operatyvinę veiklą); liudytojas K. B. – medžiotojų būrelio (duomenys neskelbtini) pirmininkas, kuris taip pat yra ir šios pareigūnės giminaitis, į teisiamąjį posėdį buvo atvežtas M. R. tarnybiniu automobiliu, kas, anot Apeliantų, rodo, kad pareigūnė derina nesuderinamus dalykus – tarnybinę ir privačią veiklas; M. R. žadėjo susidoroti su visais, kas sugadino jos medžioklės bokštelį; M. R. apkalbėjo apeliantą J. C. byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Tokie Apeliantų teiginiai yra deklaratyvūs ir atmestini.

9.1. Nuoseklioje teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo, ar administracinio proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad byla buvo tiriama šališkai. Taigi, nesant konkrečių bylą tiriančio pareigūno šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su ne visiškai tinkamai priimtais sprendimais surašant protokolą, kurio trūkumus vėliau šalino bylą nagrinėjantis teismas, ar kitais bylos trūkumais bei pateikiamu teisiniu vertinimu.

9.2. Šioje byloje, prieš bylą perduodant į teismą, bylos aplinkybių tyrimo metu Apeliantai nepareiškė nušalinimo bylą tyrusiai Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresn. inspektorei M. R., jokių subjektyvų ar objektyvų šališkumą pagrindžiančių argumentų nepateikė nei apeliaciniuose skunduose. Apeliantų pateikti duomenys – samprotavimai, kurie vertintini kaip prielaidos, nepatvirtina aplinkybės, kad M. R. atlikdama tyrimą ar atstovaudama Instituciją teisme, turėjo asmeninio išankstinio nusistatymo ar buvo tendencinga. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo gauta jokių duomenų, patvirtinančių apie M. R. asmeninį interesą, sietiną išimtinai su medžiotojų būrelio (duomenys neskelbtini) veikla. Apeliantų argumentai, kad M. R. siekia įtikti medžiotojų būrelio pirmininkui ar įrodyti savo aukštesnę padėtį, yra nepagrįsti jokiais duomenimis, todėl vertintini tik kaip prielaidos. Tai, kad pareigūnę sieja tolimi giminystės ryšiai su byloje apklaustu liudytoju K. B., ir tai, kad į teisiamąjį posėdį jie atvyko ta pačia transporto priemone taip pat nerodo jos šališkumo. Liudytojas K. B. į teisiamąjį posėdį buvo kviečiamas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovo prašymu, todėl nei liudytojas, nei pareigūnė, kuriai buvo reiškiamas nušalinimas, negalėjo žinoti, kokie klausimai jam bus užduoti.

Be to, liudytojas K. B. davė parodymus, kurių Apeliantai neginčija ir nekritikuoja, kaip neteisingų, ar melagingų, todėl manyti, kad pareigūnė galėjo šiam liudytojui daryti kokią nors įtaka, nėra pagrindo. Liudytojas K. B., kaip medžiotojų būrelio pirmininkas, taip pat neparodė, kad būrelyje tarp pareigūnės ir Apeliantų būtų kokių nors nesutarimų, pykčio ar tam tikrų neteisėtų interesų. Atvirkščiai, liudytojas K. B. patvirtino, kad jis siekia, jog jų medžiotojų būrelyje nebūtų jokio susiskaldymo. Apeliantai taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių faktą, jog buvo pradėtas koks nors tyrimas dėl Apeliantų paminėto medžiotojų bokštelio sugadinimo ir, ar, Apeliantai buvo įtariami, kaltinami, ar kaip nors siejami su šiuo faktu. Iš bylos Nr. (duomenys neskelbtini) sprendimo matyti, kad J. C. buvo nubaustas pagal ATPK 85 straipsnio 1 dalį 40 Eur bauda už tai, kad jis 2016 m. spalio 13 d., 19.30 val. medžiojo be medžioklės vadovo, medžioklės metu sumedžiojo šerną, kurį įrašė į medžioklės lapą. Tokiais savo veiksmais jis pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 258 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“58.8 p. reikalavimus. Tai, kad jis buvo kaltinamas dar ir pagal ATPK 85 straipsnio 7 dalį, tačiau byla šioje dalyje buvo nutraukta teismui kitaip įvertinus duomenis, nei tuo metu vertino Institucija, surašiusi protokolą, nerodo šališkumo. Be to, apeliacinį skundą minimoje byloje pateikė Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono Aplinkos apsaugos departamento Biržų rajono agentūros vedėja E. P., o ne M. R., kuriai buvo teikiamas nušalinimas šioje byloje. Taigi nurodomi duomenys nesuteikė pagrindo išvadai, kad M. R. yra šališka. Papildomai pažymėtina, kad šioje byloje esančių vaizdo įraše užfiksuotų faktų, kaip ir fakto, kad nebuvo tinkamai užpildytas medžioklės lapas, Apeliantai neginčija. Šių neginčytinų aplinkybių pareigūnė M. R. neįtakojo, dėl jų nustatymo atliko tyrimą, o tai, kad surašydama administracinio teisės pažeidimo protokolą pateikė teisinį vertinimą (kvalifikaciją), su kuriuo nesutinka Apeliantai, nerodo nei jos suinteresuotumo, nei asmeniškumo, nei šališkumo. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo nuomone, įvertinus išdėstytą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju konstatuoti bylos tyrimą atlikusios pareigūnės M. R. šališkumą ar daryti išvadą dėl nešališkumo principo pažeidimo objektyviuoju ar subjektyviuoju aspektais nėra jokio pagrindo.

Dėl administracinio teisės pažeidimo subjekto

10. Apeliantai teigia tai, kad šioje byloje nustatyto pažeidimo subjektas yra ne jie, o medžioklės vadovas R. D., kuris sumedžiojęs taurųjį elnią privalėjo tinkamai užpildyti medžioklės lapą ir užtikrinti kitus Taisyklių reikalavimus, tačiau to nepadarė.

           10.1. Iš tiesų, Taisyklių 23 punktas numato, kad  už teisingą medžioklės lapo užpildymą pagal Taisyklių 21 ir 22 punktų reikalavimus atsako medžioklės vadovas arba individualiai medžiojantis medžiotojas. Už teisingą sumedžiotų licencijuojamų gyvūnų pažymėjimą pagal Taisyklių 22 punkto reikalavimus atsako taip pat medžioklės vadovas arba individualiai medžiojantis medžiotojas ir gyvūną sumedžiojęs medžiotojas. Medžiotojas privalo informuoti medžioklės vadovą apie sumedžiotą ar sužeistą medžiojamąjį gyvūną.

10.2. Tačiau skundus nagrinėjančio teismo nuomone, už Taisyklių 23 punkto pažeidimą, R. D., kaip medžioklės vadovas, atsako atskirai nuo kitų medžioklėje dalyvavusių asmenų. Pažymėtina, kad Apeliantai patraukti atsakomybėn už Taisyklių 22, o ne už 23 punkto, pažeidimą.

            10.3. Taisyklių 22 punkto 1 bei 2 pastraipos numato, kad Licencija medžiojamajam gyvūnui sumedžioti galioja tik tame medžioklės plotų vienete, kuriam buvo išduota. Gyvūno sumedžiojimo vietoje, prieš pradedant sumedžioto gyvūno gabenimą, sumedžiotas licencijuojamas gyvūnas pažymimas specialios paskirties plomba, ant kurios informacinės plokštelės yra užklijuota licencija: plombos dirželis perveriamas per sumedžioto gyvūno ausį ir iš licencijos – holograminio lipduko – pusės ties pažymėta rodykle ir užrašu „Insert“ perkišamas per metalinį užraktą tiek, kad ne mažiau kaip pusė dirželio ilgio būtų ištraukta per metalinį užraktą. Jei plomba yra pažeista arba plombos dirželio per metalinį užraktą ištraukta mažiau nei pusė ilgio, licencija laikoma negaliojančia.

10.4. K. B. parodymais nustatyta, kad medžiotojui V. K. buvo išduota licencija tauriajam elniui sumedžioti, šią aplinkybę patvirtina ir vaizdo bei garso įrašas iš kurio matyti, kad gyvūno sumedžiojimo vietoje V. K. licenciją turėjo. Tai reiškia, kad už reikalavimą gyvūno sumedžiojimo vietoje, prieš pradedant sumedžioto gyvūno gabenimą, sumedžiotą licencijuojamą gyvūną pažymėti specialios paskirties plomba, buvo atsakingas medžioklės vadovas R. D. (Taisyklių 23 punktas).

10.5. Taisyklių 22 punkto 3 pastraipa numato, kad atvykus į gyvūno dorojimo vietą, prieš pradedant sumedžioto gyvūno dorojimą, į medžioklės lapą įrašomi panaudotų licencijų numeriai. Pradėjus doroti sumedžiotą gyvūną, specialios paskirties plomba išimama iš sumedžioto gyvūno ausies, nupjaunant plombos dirželį. Plombos informacinė plokštelė su ant jos priklijuota licencija nupjaunama ir saugoma teisės aktų nustatyta tvarka.

10.6. Kaip matyti Taisyklių 22 punkto 3 pastraipa taip pat numato medžioklės vadovo pareigas. Tai reiškia, kad R. D. turėjo pareigą užtikrinti, kad atvykus į gyvūno dorojimo vietą, prieš pradedant sumedžioto gyvūno dorojimą, į medžioklės lapą būtų įrašomi panaudotų licencijų numeriai. Pradėjus doroti sumedžiotą gyvūną, specialios paskirties plomba turėjo būti išimama iš sumedžioto gyvūno ausies, nupjaunant plombos dirželį. Plombos informacinė plokštelė su ant jos priklijuota licencija turėjo būti nupjaunama ir saugoma teisės aktų nustatyta tvarka. Be šių paminėtų pareigų R. D. privalėjo užtikrinti, kad duomenys apie sumedžioto tauriojo elninio ragus būtų įrašomi medžioklės lapo antrojoje pusėje (dešiniojo ir kairiojo ragų šakų skaičius, ilgis, apimtis ragų apačioje) Taisyklių 22 punkto 4 pastraipa)).

10.7. Tačiau Taisyklių 22 punkto 6 pastraipa numato, kad jei duomenys apie sumedžiotus gyvūnus, išskyrus duomenis apie sumedžiotų elninių žvėrių patinų ragus bei šernų amžių ir lytį, nustatyta tvarka neįrašyti medžioklės lape arba sumedžioti gyvūnai nepažymėti specialios paskirties plombomis, ant kurių informacinių plokštelių priklijuotos licencijos, tokie gyvūnai laikomi sumedžiotais neteisėtai, padarant žalos gamtai, išskyrus atvejus, numatytus Medžioklės taisyklių 15.3, 28 ir 51 punktuose. Taigi, šiuo nagrinėjamu atveju, pirmos instancijos teismui teisingai konstatavus, kad medžioklės lape nebuvo pažymėta apie tauriojo elnio sumedžiojimo faktą, laikytina, kad R. D. pažeidė Taisyklių 22 punkto 1 – 4 pastraipų reikalavimus. Tokiu atveju sumedžiotas tauriojo elnio patinas laikomas sumedžiotas neteisėtai, nors ir sumedžiojimo metu gyvūnui sumedžioti buvo išduota licencija ir medžiotojas ją turėjo (Taisyklių 22 punkto 6 pastraipa). Todėl visiškai pritartina Institucijos nuomonei, kad Apeliantų nurodoma nutartis Nr. 2AT-76-696/2016, negali turėti jokios precedentinės reikšmės, nes nurodytoje nutartyje buvo priimtas sprendimas dėl pažeidimo, padaryto iki Taisyklių 22 punkto 6 pastraipos nuostatų įsigaliojimo.

10.8. Sistemiškai aiškinant Taisyklių 22 punkto 1 – 5 pastraipas, 23 punktą, matyti, kad šių taisyklių reikalavimai taikomi subjektui – medžioklės vadovui, individualiai medžiojančiam medžiotojui ir gyvūną sumedžiojusiam medžiotojui. Tačiau Taisyklių 22 punkto 6 pastraipos subjektu gali būti ne tik medžioklės vadovas, individualiai medžiojantis medžiotojas, gyvūną sumedžiojęs medžiotojas, bet ir asmuo, turintis teisę medžioti (medžiotojas), nes Taisyklių 58.2.3. punkte numatyta, kad asmeniui, turinčiam teisę medžioti, draudžiama gabenti ar doroti neteisėtai sumedžiotą kanopinį žvėrį. Pagal Taisyklių 2.8 punktą teisė medžioti – asmens įgyta teisė, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius Medžioklės egzaminą ir gavus Lietuvos Respublik?s medžiotojo bilietą. Tai reiškia, kad tokiu atveju, būtina nustatyti, jog asmuo, turintis teisę medžioti (medžiotojas), supranta arba gali suprasti, kad sumedžiotas licencijuojamas gyvūnas bus neteisėtai gabenamas nepažymėjus jo specialios paskirties plomba, o vėliau dorojamas. Ar šis asmuo (medžiotojas) buvo įtrauktas į medžioklės lapą, ar ne, Taisyklių 58.2.3. punkto esmės nekeičia. 

Dėl įrodymų vertinant sumedžioto gyvūno gabenimą ir dorojimą

11. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinių teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-2-2013, 2AT-9-2014). Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (250 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Vienas svarbiausių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra visapusiškai, pilnai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspęsti ją tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 straipsnis). Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, kuris reiškia, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

12. Iš byloje esančių duomenų – 2017 m. sausio 20 d. patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 13 – 17), foto nuotraukų, vaizdo ir garso įrašų (1 t., b. l. 47), 2016 m. rugsėjo 30 d. medžioklės lapo Nr. 36 (1 t., b. l. 4), Apeliantų paaiškinimų atliekant tyrimą (1 t., b. l. 7 – 8, 9, 10, 12) matyti, kad 2016 m. gruodžio 26 d. (duomenys neskelbtini) girioje, (duomenys neskelbtini) linijoje buvo sumedžiotas tauriojo elnio patinas. Vaizdo ir garso įrašas patvirtina, kad Apeliantas V. K., tuo metu, kai jau elnias buvo įkrautas į automobilį, kalbėdamas su medžioklės vadovu R. D., pasakė tokius žodžius: „privažiuos blogiaus atveju ir žinos kų daryt“, „nieko nereik daryti, žinot kų darys, tik aš darys, jeigu kas licenciją užtrauksiu, o tau ti nebeįdomu“. Vėliau, 2017 m. sausio 20 d., Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnams atlikus patikrinimą, t. y., 2017 m. sausio 12 d. patikrinus medžiotojų būrelio (duomenys neskelbtini) medžioklės lapus, buvo nustatyta, kad R. D. išduotame medžioklės lape Nr. (duomenys neskelbtini), įrašyta, kad 2016 m. gruodžio 26 d. medžioklėje dalyvavo R. D. ir V. K.. Įrašo medžioklės lape apie medžioklėje sumedžiotą tauriojo elnio patiną nėra.

12.1. Aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje 22 punkto nuostatos taikymo, kad tauriojo elnio patinas, kuriam sumedžioti yra reikalinga licencija, jo sumedžiojimo vietoje, prieš ištraukiant iš sumedžiojimo vietos, taip pat sumedžiotą gyvūną prieš įkeliant į automobilį ir išgabenant į pirminio apdorojimo aikštelę, nebuvo pažymėtas specialiąja plomba.

12.2. Visų pirma, Apeliantai teigia, kad Lietuvos aplinkos apsaugos ministerija 2014 m. lapkričio 13 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių išaiškinimo“ išaiškino, kad gyvūno sumedžiojimo vieta yra medžioklės ploto vieneto dalis arba, jei ji nenurodyta - medžioklės ploto vienetas. Tačiau, skundus nagrinėjantis aukštesnysis teismas, su šiais Apeliantų pateiktais argumentais nesutinka, nes laiko, kad toks aiškinimas yra neteisingas. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtas išaiškinimas nėra skelbiamas nei „Infolex“, nei Lietuvos Respublikos Seimo, nei Aplinkos apsaugos ministerijos teisės aktų paieškos sistemose, todėl laikytinas neoficialiu. Be to, Aplinkos ministerija nėra įgaliota oficialiai aiškinti teisės aktus ir jų taikymą, nes tik Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus bei Vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Į Vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 23, 31 str.). Todėl toks „sumedžiojimo vietos“ sąvokos aiškinimas, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nuomone, yra aiškiai per platus (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N 575-276/2012). Taigi, remiantis Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, daroma išvada, kad gyvūno sumedžiojimo vieta yra vieta, kurioje sumedžiotas gyvūnas krito. Reiškia, vadovaujantis Taisyklių 22 punktu, sumedžiotas gyvūnas turėjo būti pažymėtas vietoje, kurioje krito, t. y., jo sumedžiojimo vietoje. Papildomai pažymėtina, kad V. K. teikdamas paaiškinimą (1 t., b. l. 10) nurodė, kad jis nuėjęs į sumedžiojimo vietą užtraukė licenciją. Tai reiškia, kad V. K. buvo žinomas ir suprantamas reikalavimas gyvūno sumedžiojimo vietoje pažymėti jį specialia plomba įveriant ją į gyvūno ausį. Tai turėjo būti žinoma ir kitiems, šioje byloje atsakomybėn patrauktiems, teisę medžioti turintiems J. C., A. T. ir L. E..

12.3. Apeliantai taip pat teigia, kad gyvūno vilkimas siekiant įveikti gamtines kliūtis negali būti traktuojamas kaip gabenimas. Tačiau, skundus nagrinėjantis aukštesnysis teismas, nesutinka ir su šiais Apeliantų argumentais. Lietuvių kalbos žodynas (http://lkiis.lki.lt) nurodo kelias žodžio „gabenti“ reikšmes: tai nešti iš vienos vietos į kitą, sunkiai nešti, vilkti. Sinonimų žodynas (www.sinonimas.lt) taip pat pateikia žodžio gabenti sinonimus: nešti, traukti, tempti, atsitempti. Kaip matyti, šiuo nagrinėjamu atveju, sumedžiotas tauriojo elnio patinas, prieš pradedant jo gabenimą, nepažymėjus jo specialios paskirties plomba, iš sumedžiojimo vietos - kirtavietės, dviejų automobilių ir virvės pagalba, buvo atvilktas iki kelio. Iš vaizdo įrašo 12:11:51 val. matyti, kad buvo panaudota apie 100 m. ilgio virvė. Šie duomenys patvirtina, kad sumedžiotas elnio patinas, nuo jo sumedžiojimo vietos iki kelio, buvo tempiamas (gabenamas) apie 100 m. Argumentai, kad plomba nebuvo panaudota (uždėta) baiminantis, kad gyvūno vilkimo metu ji bus nutraukta užkliuvusi už natūralių gamtinių kliūčių, nagrinėjamu atveju laikytina taip pat nepagrįsta. Vaizdo įrašai patvirtina, kad kirtavietėje nėra krūmų bei medžių, todėl tikimybė, kad plomba galėjo būti išplėšta iš gyvūno ausies, yra minimali. Be to, Taisyklės nenumato jokios išlygos (atvejų) kada būtų galima nepažymėti gyvūno jo kritimo vietoje. Netgi Apeliantų nurodytų atveju – netyčia nutraukus plombą, to nepastebėti esant šviesiam paros metui, kaip nagrinėjamu atveju, būtų neįmanoma. Tokiu atveju, siekiant išvengti nepagrįsto apkaltinimo pažeidus Taisykles, Apeliantai turėtų galimybę nedelsiant užpildyti medžioklės lapą, kurį šiuo atveju jie turėjo, ir, esant būtinybei, apie tai pranešti Aplinkos apsaugos departamentui. Nors, minėtiems argumentams pagrįsti, Apeliantai dar ir teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pasisakęs, kad toks gyvūno atitraukimas siekiant išvengti kliūčių negali būti traktuojamas ir prilyginamas gabenimui, nutarčių priėmimo datų ir jų numerių jie nepateikė, todėl toks sumedžioto gyvūno vilkimas (gabenimas), kaip nurodo Apeliantai, negali būti laikomas formaliu.

12.4. Skundus nagrinėjantis aukštesnysis teismas nesutinka su Apeliantų argumentais, kad bylą išnagrinėjęs teismas neteisingai interpretavo pokalbio įrašą, kuriame V. K. pasako R. D., kad „jeigu ką, jis licenciją užtrauks“. Apelianto V. K. teigimu, šis pokalbis buvo apie stirną, kurią tą patį rytą buvo sumedžiojęs ir palikęs R. D.. Tačiau ši V. K. versija, aukštesniojo teismo nuomone, laikytina nelogiška interpretacija sau palankia linkme. Aukštesniojo teismo nuomone, pirmos instancijos teismas V. K. žodžius įvertino teisingai. Iš tiesų būtina vertinti visą R. D. ir V. K. dialogą, o ne tik jo nuotrupas. Iš šio dialogo matyti, kad prieš išvykstant iš gyvūno sumedžiojimo vietos, V. K. paprašė R. D. medžioklės lapo, tačiau pastarasis jį duoti atsisakė pasakydamas, kad blogiausiu atveju privažiuos, į ką V. K. atsakė, kad jeigu kas, licenciją užtrauks, o jam (R. D.) nebeįdomu. Visiškai sutiktina su Institucijos atsiliepime pateikta nuomone, kad užfiksuotame pokalbyje, po elnio įkėlimo į automobilį (duomenys neskelbtini), nėra jokių požymių, liudijančių, jog kalbama apie kokį nors kitą gyvūną. Priešingai, pokalbio situacija rodo, kad šnekama būtent apie ką tik į automobilį pakrautą sumedžiotą taurųjį elnią. Tai dar gi patvirtina V. K. pokalbio pabaigoje R. D. pasakyti žodžiai: „nebent jūs dar medžiosit“. Apie sumedžiotos stirnos gabenimą nėra netgi užuominų. Be to, darant prielaidą, kad vis dėl to stirna buvo sumedžiota, visame pokalbio kontekste būtų nesuprantama žodžių „jeigu kas“ reikšmė (Institucijos nuomone šie žodžiai reiškiantys patikrinimą), taip pat būtų nepaaiškinama, kodėl V. K. turėjo važiuoti paimti sumedžiotą stirną, jeigu tą patį galėjo padaryti pats medžiotojas R. D., sumedžiojęs stirną. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad medžioklės lape pažymėta, kad stirną sumedžiojo V. K.. Taigi, skundus nagrinėjančio teismo nuomone, pokalbis tarp V. K. ir R. D. patvirtina ne tik tai, kad šis pokalbis buvo apie tai, kaip Apeliantai elgsis netikėto patikrinimo metu, t. y., R. D. pasakė, kad pristatys medžioklės lapą, o V. K., kad užtrauks licenciją, bet ir tai, kad šio pokalbio metu, sumedžiotas gyvūnas jau buvo įkeltas į automobilį nepažymėjus jo specialia plomba. Be to, šie duomenys rodo, kad ne tik dėl šio pokalbio, bet ir keliant gyvūną į automobilį, Apeliantai J. C. ir L. E. taip pat matė ir suprato, kad gyvūnas bus gabenamas nepažymėtas specialia plomba. Apeliantų argumentas, kad pateiktų vaizdo įrašų fragmentiškumas patvirtina, jog Institucija specialiai nepateikė įrašo, kuriame matyti, kaip elnias pažymimas specialia plomba ir įkeliamas į automobilį, atsižvelgiant į pirmos instancijos nustatytų aplinkybių visumą, vertintinas kaip prielaida siekiant išvengti atsakomybės. Kaip jau minėta, nėra jokio pagrindo manyti, kad Institucija šališka ar naudoja neteisėtus metodus, kad asmenis apkaltintų pažeidimu, kurio jie nepadarė. Neginčijamos faktinės aplinkybės – elnio sumedžiojimas, jo gabenimas iki kelio nepažymėjus specialia plomba, užfiksuoti garso įrašai, medžioklės lapo

12.5. Be jau aptartų įrodymų, patvirtinančių neteisėtai sumedžioto tauriojo elnio gabenimą, byloje pakanka duomenų, patvirtinančių ir neteisėtai sumedžioto tauriojo elnio dorojimą. Išties matyti, kad L. E. 2017 m. sausio 12 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad tauriojo elnio patiną J. L. lupimo aikštelėje dorojo tie patys asmenys (1 t., b. l. 7). Tą L. E. patvirtino ir savo teisme duotais paaiškinimais. A. T. 2017 m. sausio 12 d. rašytiniame paaiškinime (1 t., b. l. 9) nurodė, kad, dorojant elnią, po nulupimo matėsi šautinė žaizda stubure. Negana to, A. T. nurodė, kad iš kalbų gyvūno dorojimo metu suprato, kad elnią sumedžiojo J. C., be to, dorojant elnią licencijos ausyje jis nematė. V. K. teisme paaiškino, kad taurųjį elnią kartu su L. E. ir A. T. parsivežė į dorojimo aikštelę Parovejos kaime ir ten jį pradėjo doroti, o tada atvažiavo ir R. D. su J. C., kurie atsivežė stirną. Taigi iš esmės visi atsakomybėn patraukti asmenys pripažįsta, kad, pradėjus elnio dorojimą, jie visi jau buvo suvažiavę į dorojimo vietą. Šių faktinių duomenų visuma sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad visi atsakomybėn patraukti asmenys ne tik gabeno, bet ir dorojo sumedžiotą tauriojo elnio patiną. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Taisyklių 22 punkto 3 pastraipą, atvykus į gyvūno dorojimo vietą, prieš pradedant sumedžioto gyvūno dorojimą, į medžioklės lapą įrašomi panaudotų licencijų numeriai. Pradėjus doroti sumedžiotą gyvūną, specialios paskirties plomba išimama iš sumedžioto gyvūno ausies, nupjaunant plombos dirželį. Plombos informacinė plokštelė su ant jos priklijuota licencija nupjaunama ir saugoma teisės aktų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad į gyvūnų dorojimo aikštelę neatvykus medžioklės vadovui ir neįvykdžius Taisyklių 22 punkto 3 pastraipos reikalavimų, sumedžiotas elnias negalėjo būti dorojamas. Vertinant byloje esamus ir aptartus duomenis, aplinkybė, kad medžioklės lapas sumedžiojus taurųjį elnią apskritai net nebuvo pildomas, visiems sumedžioto gyvūno dorojimo procese dalyvavusiems medžiotojams (Apeliantams) buvo akivaizdi. Liudytojo J. L. paaiškinimai teismui, kad jis matė į sumedžioto elnio ausį įvertą licenciją, vertintini kritiškai. Tam yra pagrindas atsižvelgiant į tai, kad būtent J. L. įmonei priklausančiu automobiliu (duomenys neskelbtini) buvo gabenamas sumedžiotas taurusis elnias, be to, elnias buvo dorojamas dar ir J. L. sodyboje esančiojo gyvūnų dorojimo aikštelėje. Bylą nagrinėjant teisme minėtas automobilis jau buvo parduotas, ką patvirtino liudytojas E. L., todėl yra pagrindas manyti, kad J. L. galėjo būti suinteresuotas duoti atitinkamus parodymus siekiant išvengti jo įmonei priklausančio automobilio konfiskavimo. Aukštesnysis teismas taip pat atkreipia dėmesį į K. B. parodymus, kad R. D. ir V. K. pristatę medžioklės lapus, kartu pristatė ir J. L. išduotą medžioklės lapą. Ši aplinkybė rodo, kad šiuos asmenis, kaip medžiotojus, siejo glaudus tarpusavio bendravimas ir pasitikėjimas, kas esant nustatytoms aplinkybėms, kelia abejones J. L. nuoširdumu duodant parodymus teismui. 

12.6. Taip pat Apeliantų skundus nagrinėjantis teismas mano, kad Apeliantai pernelyg sureikšmino ir skyrė daug dėmesio aplinkybėms, kurios anot Apeliantų, patvirtina jų veiksmuose nebuvus tyčios pažeisti Taisykles, t. y., kad V. K. išmatavo ragus ir kažką pasižymėjo lape, kad rankoje turėjo licenciją, kad sumedžioto ir išdoroto gyvūno atliekos buvo sumestos į bendro naudojimo atliekų duobę, kad V. K. paruošė sumedžioto tauriojo elnio ragus apžiūrai, o R. D. pareigūnams pateikė panaudotą licenciją. Tačiau skundo nagrinėjančio aukštesniojo teismo nuomone, visi šie paminėti veiksmai, esant aukščiau aptartiems duomenims ir įrodymams, nešalina patrauktų atsakomybėn asmenų kaltės. Dauguma šių veiksmų atlikti nesitikint, kad Taisyklių pažeidimo faktas yra užfiksuotas, o sumedžioto elnio ragai ir licencija pateikta jau po pažeidimo fakto užfiksavimo, t. y., siekiant išvengti atsakomybės. Papildomai pažymėtina, jog liudytojas K. B. patvirtino, kad pasibaigus medžioklės sezonui, nepanaudotos licencijos lieka pas medžiotojus, kuriems jos buvo išduotos, kad aplinkos apsaugos pareigūnams pranešama tik apie sumedžiotus gyvūnus. Ši aplinkybė patvirtina, kad R. D. turėjo galimybę priduoti nepanaudotą licenciją, kurią buvo gavęs V. K.. Galiausiai į Apeliantų teiginį, kad medžiotojų būrelis turėjo licencijų elniui sumedžioti, tačiau ne visas panaudojo, aukštesnysis skundus nagrinėjantis teismas pažymi, kad nepanaudotų licencijų skaičius nešalina Apeliantų kaltės. Neatmetama galimybė, kad naudojantis viena licencija, tačiau jos tyčia nepanaudojant, sumedžiojamas ne vienas licencijuojamas, galimai ir reikalavimų medžiotinam gyvūnui neatitinkantis, gyvūnas.

12.7. Taigi pirmos instancijos teismas visiškai teisingai ir pagrįstai nustatė, kad atsakomybėn patraukti asmenys (Apeliantai) gabeno ir dorojo neteisėtai sumedžiotą licencijuojamą gyvūną - tauriojo elnio patiną, tuo pažeisdami Taisyklių 22 ir 58.2.3. punktų reikalavimus, ir padarydami administracinis teisės pažeidimą, numatyta ATPK 85 straipsnio 6 dalyje.

Dėl automobilio konfiskavimo

13. Už ATPK 85 straipsnio 6 dalies pažeidimą buvo numatyta atsakomybė bauda nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio septynių šimtų trisdešimt septynių eurų su teisės medžioti atėmimu nuo vienų iki penkerių metų ir pažeidimo padarymo įrankių, transporto priemonių, kurios buvo panaudotos gyvūnams sumedžioti ir (ar) sumedžiotiems gyvūnams gabenti, ir kitų pažeidimo padarymo priemonių konfiskavimu.

13.1. Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis ATPK 26 straipsniu bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1. 86 straipsnio nuostatomis, nustatė, kad automobilis (duomenys neskelbtini), kurio pagalba buvo traukiamas (permetus virvę per jos kablį) sumedžiotas gyvūnas ir kurį teismas konfiskavo, A. B. buvo parduotas sudarius apsimestinį sandorį. 

13.2. ATPK 26 straipsnio 1 dalies nuostatos numatė, kad daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ir pajamų, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu, konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinis šio daikto ir šių pajamų pavertimas valstybės nuosavybe. Konfiskuota gali būti tik daiktas ir pajamos, kurie yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus šio straipsnio antrojoje dalyje numatytus atvejus. Daiktai, kurių apyvarta uždrausta, konfiskuojami visais atvejais. Šio straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad šio kodekso 85 straipsnio antrojoje, trečiojoje, ketvirtojoje, šeštojoje, septintojoje ir aštuntojoje dalyse, numatytų administracinių teisės pažeidimų bylose gali būti konfiskuoti nuosavybės teise kitam asmeniui priklausantys daiktai ir pajamos, jeigu: 1) perleisdamas daiktą pažeidėjui ar kitiems asmenims, šis asmuo žinojo, kad šis daiktas bus naudojamas administraciniam teisės pažeidimui daryti; 2) daiktas ar pajamos jam buvo perleisti sudarius apsimestinį sandorį; 3) daiktas ar pajamos jam buvo perleisti kaip pažeidėjo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) daiktas ar pajamos jam buvo perleisti kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.), yra pažeidėjas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį daiktą ar pajamas, jis arba juridinio asmens vadovaujamas pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, priimti sprendimus juridinio asmens vardu ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis daiktas yra administracinio teisės pažeidimo įrankis, tiesioginis objektas arba pajamos, gautos dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo. CK 1.86 straipsnis numato, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.

13.3. Kaip matyti, Apeliantai transporto priemonės konfiskavimą skundžia dvejais aspektais: pirma, kad konfiskuota transporto priemonė buvo panaudota tik naudojamos virvės gyvūnui iš kirtavietės ištempti kampo pakeitimui ir ja nebuvo gabenamas gyvūnas; antra - transporto priemonės pardavimo sandoris nebuvo apsimestinis.

13.4. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad sumedžiotam gyvūnui iš kirtavietės ištempti buvo pasitelktos dvi transporto priemonės – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Vaizdo įrašas taip pat patvirtina (12:11:51 val.), kad automobilis (duomenys neskelbtini) iš tiesų buvo naudojamas tempimo virvės kampui pakeisti. Tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, šie duomenys nekeičia šio automobilio, kaip transporto priemonės, kuri buvo naudojama gyvūnui gabenti, teisinio statuso esmės. Abu automobiliai buvo naudojami konkrečiam tikslui pasiekti – išgabenti sumedžiotą tauriojo elnio patiną iš kirtavietės. Be automobilio (duomenys neskelbtini) pagalbos, vienu automobiliu (duomenys neskelbtini), nepakeitus naudojamos virvės kampo, gyvūną ištempimas iš kirtavietės iki kelio būtų neįmanomas dėl mažesnės tempimo jėgos ir kirtavietės dydžio ypatumų, ką patvirtina vaizdo įrašas. Pateikiami argumentai, kad traukimo kampas galėjo būti pakeistas virvę perjuosus per augantį medį, stulpą, kuolą ar kitą panašų daiktą, yra nepagrįsti, nes iš vaizdo įrašo akivaizdu, kad kirtavietėje, šalia kelio, kurioje buvo sumedžiotas elnias, nurodytų daiktų nebuvo, todėl buvo panaudota vienintelė galima priemonė - automobilis (duomenys neskelbtini), kuris, įvertinus paminėtas aplinkybes, pagrįstai pripažintas kaip atitinkantis ATPK 85 straipsnio 6 dalies sankcijoje numatytos transporto priemonės, kuri panaudota sumedžiotiems gyvūnams gabenti, požymius.

13.5. Aukštesnysis teismas taip pat mano, kad pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis ATPK 26 straipsniu ir CK 1. 86 straipsniu ir konfiskuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), teisės taikymo ir įrodymų vertinimo klaidos nepadarė.

13.6. Visų pirma, pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad automobilis (duomenys neskelbtini) buvo parduotas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Pažymėtina, kad tiek automobilis (duomenys neskelbtini), tiek automobilis (duomenys neskelbtini), buvo parduoti 2017 m. kovo 4 d. ir 2017 m. vasario 2 d., t. y., prieš 2017 m. kovo 23 d. vykusi bylos nagrinėjimo teisiamąjį posėdį Kupiškio rajono apylinkės teisme (2 t., b. l. 22, 23). Akivaizdu, kad konfiskuoto automobilio savininkas, kuriuo buvo J. C., suprato, kad už pažeidimo, kurio padarymu jis buvo kaltinamas, gali būti taikomas automobilio konfiskavimas. Pirmos instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad A. B. automobilis buvo parduotas už žymiai mažesnę, nei rinkos kainą – 300 Eur. Duomenys internete apie automobilių kainas yra vieši, todėl teismas, priimdamas sprendimą ir nurodydamas šios sprendimo motyvus, duomenų vertinimo taisyklių nepažeidė. Pažymėtina, kad Apeliantės argumentai, jog teismo samprotavimai dėl automobilio kainos neatitinka tikrovės, nepagrįsti. Apeliantė nepaneigė pirmos instancijos teismo nurodytos konfiskuoto automobilio vidutinės rinkos kainos (nuo 1900 Eur), nors tokią galimybę teikiant skundą turėjo, todėl tai, kad šiuos duomenis teismas vertino pasibaigus įrodymų tyrimui ir priimant sprendimą, nelaikytina esminiu proceso pažeidimu. Be to, teisiamojo posėdžio metu Apeliantė nenurodė, kad automobilio pirkimo – pardavimo sandorį planavo dar 2016 m. gruodžio pabaigoje, kad už automobilio remontą ji papildomai sumokėjusi 900 Eur. Be to, byloje nėra jokių duomenų (nepateikta), kad automobilis buvo techniškai netvarkingas. Iš šios bylos teisiamojo posėdžio garso įrašo taip pat matyti, kad J. C. į 2017 m. kovo 23 d. teismo posėdį atvyko automobiliu, kurį, pagal teisme gautus dokumentus, jis jau buvo pardavęs A. B., be to, šis automobilis buvo naudojamas tiek medžioklei, tiek gabenant sumedžiotą gyvūną. Duomenų, kad jis būtų buvęs techniškai netvarkingas, nėra. Taigi šie duomenys patvirtina pirmos instancijos  teismo sprendimą laikyti, kad automobilio pirkimo – pardavimo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių.

14. Taigi atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, aukštesnės instancijos teismas daro galutinę išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai įvertinęs įrodymus, pagrįstai J. C., A. T., V. K. ir L. E. pripažino kaltais pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį. ir taikė transporto priemonės, kuria buvo gabentas neteisėtas sumedžiotas gyvūnas, konfiskavimą. Nėra jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir priimtu sprendimu dėl nuobaudų Apeliantams paskyrimo, kurias skiriant buvo atsižvelgta į atsakomybę lengvinančias, sunkinančias aplinkybes, asmenybes bei kiekvieno vaidmenį darant pažeidimą, todėl aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutarimą apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

palikti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir J. C., A. T., V. K., L. E. ir A. B. apeliacinių skundų netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas                                                                                          Donatas Jatužis