Administracinė byla Nr. eA-458-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-06-3-06033-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsakovų V. L., S. A., V. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, prašymą dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, (toliau – ir Inspekcija, pareiškėjas) su prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų V. L., S. A., V. P. priteisti solidariai 23 102,13 Eur žalos atlyginimo.

Prašyme nurodė, jog Neringos savivaldybės taryba 2004 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. TI-222 nusprendė pritarti teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) rengimui. Neringos savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. lapkričio 3 d. patvirtino planuojamos teritorijos planavimo sąlygas Nr. A10/12 Detaliajam planui rengti, o 2004 m. lapkričio 23 d. – planavimo užduotį. Neringos savivaldybės taryba 2004 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. TI-249 pritarė Detaliojo plano koncepcijai. Neringos savivaldybės nuolatinė statybos komisija 2005 m. sausio 6 d. protokolu Nr. 1 Detaliajam planui pritarė. Klaipėdos apskrities viršininko administracija 2005 m. sausio 24 d. patvirtino detaliojo teritorijų planavimo dokumento Patikrinimo aktą Nr. PL-24 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame pateikė teigiamą išvadą. Detalųjį planą tikrino, Patikrinimo aktą surašė ir pasirašė Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjas S. A., jį vizavo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamento direktorius V. P., o jį patvirtino Klaipėdos apskrities viršininko administracijos viršininkė V. L.. Neringos savivaldybės taryba 2005 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. TI-32 Detalųjį planą patvirtino ir pritarė sutarties tarp Neringos savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Enerilas“ dėl infrastruktūros plėtros pasirašymui. Neringos savivaldybės administracija 2005 m. gegužės 27 d. UAB „Enerilas“ išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 19 statinių žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), projektavimui. Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą dėl administracinio akto, kuriuo buvo patvirtintas Detalusis planas, panaikinimo, 2005 m. sausio 26 d. sutarties tarp Neringos savivaldybės ir UAB „Enerilas“ dėl infrastruktūros plėtros panaikinimo ir Neringos savivaldybės administracijos 2005 m. gegužės 27 d. išduoto projektavimo sąlygų sąvado Nr. 19 panaikinimo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008 m. kovo 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-870-546/2008 prokuroro ieškinį patenkino. Detalusis planas buvo pripažintas prieštaraujančiu Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) (toliau – ir KNNPP schema), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269, sprendiniams. UAB „Enerilas“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama jai priteisti 876 781 Lt turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas iš Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 UAB „Enerilas“ iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, ir Neringos savivaldybės solidariai priteisė 144 641 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2010 m. sausio 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodytame teismo sprendime buvo konstatuota, kad atsakovų padaryti pažeidimai, planuojant ginčo teritoriją laikytini valdžios institucijų neteisėtais veiksmais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad jeigu Klaipėdos apskrities viršininko administracija būtų tinkamai atlikusi savo funkcijas, patikrinimo aktas, kuriame pateikta teigiama išvada, būtų buvęs su neigiama išvada ir Detalusis planas nebūtų galėjęs būti tvirtinamas. Vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, veikdama valstybės vardu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija sumokėjo visą UAB „Enerilas“ priteistą sumą ir kreipėsi su prašymu į Neringos savivaldybę dėl žalos atlyginimo ne teismo tvarka. Neringos savivaldybė įsipareigojo žalą atlyginti 2014-2015 metais. Inspekcija 2013 m. spalio 31 d. raštu Nr. (2.34)-2D-17463 kreipėsi į S. A., ir V. L., siūlydama jiems iki 2013 m. gruodžio 10 d. žalą atlyginti geruoju. Savo atsakymuose V. L. ir S. A. nurodė, kad su pasiūlymu atlyginti žalą geruoju jie nesutinka. Inspekcijos 2014 m. sausio 7 d. raštu Nr. (2.34)-2D-262 kreipėsi į Klaipėdos apskrities archyvą ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos archyvą, prašydami pateikti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos rašto, kuriame nurodyta, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija derina Detalųjį planą, kopiją, tačiau nei viena iš nurodytų institucijų minėto dokumento nepateikė. Iš Klaipėdos apskrities archyvo buvo gauta Patikrinimo akto kopija su tuometinio Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamento direktoriaus V. P. viza. Sužinojusi, jog ir šis asmuo dalyvavo neteisėto administracinio akto priėmimo ir patvirtinimo procese, Inspekcija 2014 m. vasario 28 d. raštu Nr. (2.34)-2D-3334 jam pasiūlė žalą atlyginti geruoju. 2014 m. balandžio 25 d. buvo gautas 2014 m. balandžio 17 d. atsakymas, kuriame nurodytas asmuo savo kaltę neigė ir žalos atlyginti nesutiko. Teigė, kad remiantis Patikrinimo akto surašymo metu galiojusios Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) redakcijos 34 straipsnio 2 dalies 2 punktu, savivaldybės lygmens detaliųjų planų valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliko apskričių viršininkų administracijos. Tuo metu galiojusios TPĮ redakcijos 35 straipsnyje ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370, redakcijos 20.1-20.3 punktuose buvo nustatytos funkcijos, kurias pagal kompetenciją vykdė valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija. Byloje aktualios TPĮ redakcijos 25 straipsnio 5 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimo stadijoje, kuri yra detaliųjų planų baigiamojo etapo sudėtinė dalis, prieš tvirtinant detalųjį planą, jis tikrinamas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje. Patikrinimo akto pasirašymo ir tvirtinimo metu galiojusios Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200, redakcijos 8.4 ir 8.5 punktuose buvo nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumento tikrinimo metu, be kita ko, patikrinama: teritorijų planavimo dokumentų sprendinių atitikimas planavimo sąlygoms; teritorijų planavimo dokumento rengimo, svarstymo, derinimo procedūrų ir sprendinių atitikimas TPĮ ir kitų teisės aktų reikalavimams. Šio tvarkos aprašo 14 punkte numatyta, kad patikrinimo akte įrašoma išvada gali būti teigiama - kai teritorijų planavimo procedūros ir teritorijų planavimo dokumento sprendiniai atitinka TPĮ ir kitų teisės aktų reikalavimus ir patikrinimo metu nustatyti teritorijų planavimo dokumento trūkumai yra neesminiai, nelemiantys teritorijų planavimo dokumento sprendinių ir planavimo procedūrų rezultatų, teritorijų planavimo dokumentą siūloma tvirtinti. Sprendimą, ar teritorijų planavimo dokumento trūkumai yra esminiai ar ne, priima patikrinimo aktą tvirtinantis asmuo. Patikrinimo akte įrašoma neigiama išvada, kai teritorijų planavimo procedūros ir teritorijų planavimo dokumento sprendiniai neatitinka TPĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (neatlikti privalomi planavimo proceso etapai, stadijos, procedūros, lemiančios teritorijų planavimo dokumento sprendinius, teritorijų planavimo dokumento sprendiniai neatitinka teisės aktų reikalavimų, suklastoti ar teisės aktų reikalavimų neatitinka planavimo procedūrų dokumentai). Šiuo atveju patikrinimo akte surašomos motyvuotos pastabos teritorijų planavimo dokumentui ir pasiūlymas planavimo organizatoriui, ištaisius teritorijų planavimo dokumentą bei atlikus privalomas svarstymo ir derinimo procedūras, pateikti tikrinti pakartotinai. Šios tvarkos aprašo 15 ir 16 punktuose buvo nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumentą patikrina ir jo patikrinimo aktą pasirašo atitinkamos kvalifikacijos atestatą turintis priežiūros institucijos pareigūnas; patikrinimo aktą patvirtina valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą vykdančios institucijos vadovas arba, jam pavedus, tos institucijos padalinio, atliekančio teritorijų planavimo priežiūrą, vadovas. Teigė, kad pasirašydami, vizuodami ir tvirtindami Patikrinimo aktą, atsakovai atliko neteisėtus veiksmus. Toliau nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 konstatavo, esant priežastinį ryšį tarp neteisėtų Lietuvos valstybės (jos vardu veikusių pareigūnų, pasirašiusių, vizavusių ir tvirtinusių patikrinimo aktą) veiksmų ir UAB „Enerilas“ patirtos žalos, todėl manė, kad tuo pačiu yra konstatuotas ir priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir Lietuvos valstybės patirtos žalos buvimas. Nurodė, kad remiantis Patikrinimo akto surašymo ir jo tvirtinimo metu galiojusių Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus nuostatų, patvirtintų Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 194, 2.2.1 punktu, vykdydamas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą, skyrius tikrino, ar detaliojo plano rengimo, derinimo, viešo svarstymo procedūros bei šių dokumentų sprendiniai atitiko teisės aktų ir teritorijų planavimo normų sąvado reikalavimus, teikė šiuos dokumentus tvirtinančioms institucijoms motyvuotas išvadas dėl jų tvirtinimo tikslingumo. Patikrinimo akto surašymo ir tvirtinimo metu galiojusio Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 194 K, IV dalies 2 punkte buvo nurodyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas įgyvendina valstybės politiką teritorijų planavimo srityje, o šios dalies 15 punkte numatyta, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjas vykdo ir kitas apskrities viršininko pateiktas užduotis, nors ir nepaminėtas šiame aprašyme, bet susijusias su Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus kompetencija. Šio teisės akto III dalies 1 punkte buvo numatytas reikalavimas valstybės tarnautojui, einančiam šias pareigas, žinoti Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius teritorijų planavimą, o V dalies 2 punkte nurodyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už pareigų neatlikimą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nustatyta tvarka. Su šiuo pareigybės aprašymu S. A. buvo supažindintas pasirašytinai. Prašyme teigė, kad apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad S. A., kuris Patikrinimo akto surašymo ir tvirtinimo metu ėjo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo pareigas, veiksmai tikrinant Detalųjį planą, priimant teigiamą Detaliojo plano patikrinimo išvadą ir surašant Patikrinimo aktą neatitiko teisės aktų reikalavimų. Toliau nurodė, kad remiantis Patikrinimo akto surašymo ir patikrinimo metu galiojusių Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamento nuostatų, patvirtintų Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. K-239, 5.1 punktu, vienas iš svarbiausių Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamento uždavinių buvo užtikrinti Klaipėdos apskrities viršininko ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos struktūrinių padalinių priimtų sprendimų, rengiamų dokumentų ir veiklos teisėtumą. Remiantis šio teisės akto 6.3 punktu, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamentas užtikrino, kad Klaipėdos apskrities viršininkui teikiami įsakymų ir kitų dokumentų projektai atitiktų Lietuvos Respublikos teisės aktus. Su šiais nuostatais Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamento direktorius V. P. buvo supažindintas pasirašytinai. Patikrinimo akto pasirašymo ir tvirtinimo metu galiojusio Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamento direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 151K, III dalies 1 punkte buvo numatytas reikalavimas šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui žinoti viešąjį administravimą, valstybės tarnybą ir apskrities viršininko įgaliojimų įgyvendinimą reglamentuojančius teisės aktus. Šio teisės akto IV dalies 1 punktas numatė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamento direktorius organizuoja ir užtikrina Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamento kompetencijai priskirtų klausimų sprendimą. Su šiuo pareigybės aprašymu Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamento direktorius V. P. taip pat buvo supažindintas pasirašytinai. Prašyme nurodė, kad atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir Detaliojo plano panaikinimo pagrindą, darytina išvada, kad atsakovas V. P. netinkamai atliko savo pareigas, neužtikrino, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija išduotų teisėtą Detaliojo plano patikrinimo išvadą, todėl kartu su likusiais atsakovais atsakingas dėl žalos Lietuvos valstybei atsiradimo. Prašyme teigė, kad Patikrinimo akto tvirtinimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo redakcijos 9 straipsnio 5 punkte buvo numatyta, kad apskrities viršininkas nustatyta tvarka organizuoja savivaldybių teritorijų planavimo valstybinės priežiūros vykdymą. Klaipėdos apskrities viršininko pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 367, 13 punkte buvo nustatyta, kad Klaipėdos apskrities viršininko pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo, Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymo ir kitų įstatymų apskrities viršininkui nustatytus įgaliojimus teritorijų planavimo srityje, o 20 punkte nurodyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas priima administracinius sprendimus apskrities viršininko administracijos veiklos klausimais. Minėto pareigybės aprašymo 28 punkte nurodyta, kad Klaipėdos apskrities viršininkas asmeniškai atsako už tinkamą apskrities viršininko įgaliojimų vykdymą laiku. Su šiuo pareigybės aprašymu Klaipėdos apskrities viršininkė V. L. buvo supažindinta pasirašytinai. Prašyme teigė, kad apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovė V. L., kuri Patikrinimo akto tvirtinimo metu ėjo Klaipėdos apskrities viršininko pareigas, yra atsakinga už neteisėto Patikrinimo akto patvirtinimą. Jos veiksmai neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų tokias pareigas einančiam valstybės tarnautojui, todėl yra kalta dėl prašomos priteisti žalos atsiradimo. Teigiama, kad privalomumas atsižvelgti į KNNPP schemos sprendinius, rengiant Detalųjį planą, buvo aiškiai nurodytas 2004 m. lapkričio 3 d. išduotose planavimo sąlygose Nr. A10/12. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-870-546/2008 konstatuota, kad Detalusis planas iš esmės ir akivaizdžiai prieštaravo KNNPP schemos sprendiniams, kuriuose Detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje buvo numatyta joje esančios automobilių stovėjimo aikštelės neplėsti, aptarnavimo pastatų nestatyti, teritorijos paskirties nekeisti, o automobilių stovėjimo aikštelei pagal esamą paskirtį tapus nereikalingai, teritoriją rekultivuoti arba panaudoti miško parko reikmėms (poilsio, žaidimų aikštelėms be statinių ir t.t.). Tuo tarpu Detaliuoju planu buvo numatyta suformuoti naują sklypą, pakeisti naudojimo būdą ir pobūdį, nustatant rekreacinės teritorijos pobūdį-teritorijos moteliams, poilsio namams, kempingams ir kitiems apgyvendinimo objektams, sporto kompleksams statyti, įrengti ir eksploatuoti. Teigė, kad atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, reikalavimus, kurie buvo keliami atsakovams, darytina išvada, kad jie negalėjo nesuvokti akivaizdaus Detaliojo plano neteisėtumo. Taip pat teigė, kad atsakovų kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia, t. y. atsakovai suvokė, kad Patikrinimo aktas yra neteisėtas ir gali būti panaikintas ir nors žalos atsiradimo nesiekė, bet bendrais savo veiksmais leido jai kilti, todėl jų atsakomybė solidari. Prašyme nurodė, kad teismo sprendimo, kuriuo UAB „Enerilas“ buvo priteista žala priėmimo diena laikytina sužinojimo apie atsiradusią žalą diena.

Atsakovė V. L. atsiliepime į prašymą nurodė, jog su prašymo reikalavimu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Teigė, kad remiantis nuostatais ir pareigybių aprašymais už Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus veiklą buvo atsakingas šio skyriaus vedėjas S. A., už teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą – jo pavaduotojas K. V., už statybos valstybinę priežiūrą – vyriausiasis specialistas A. N., detaliųjų planų išvadas derino Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamento Juridinio skyriaus vedėja V. Š.. Jos manymu, visiems nurodytiems pareigūnams suderinus Patikrinimo aktą, jai, kaip Klaipėdos apskrities viršininkei, nebuvo jokių abejonių dėl šio dokumento teisėtumo. Teigė, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija išdavė planavimo sąlygas detaliajam planui rengti, jas išdavė ir Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 759 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“ 19 punkte numatyta, kad kraštovaizdžio ekologinės pusiausvyros, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos ir nacionalinio parko lankymo reikalavimų, nustatytų įstatymuose, kituose teisės aktuose ir nacionalinio parko planavimo dokumentų sprendiniuose, laikymosi priežiūrą užtikrina valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. D1-43 „Dėl valstybinės saugomų teritorijų apsaugos kontrolės nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Valstybinės saugomų teritorijų kontrolės nuostatų 8.2 punktą, valstybinių saugomų teritorijų pareigūnai kontroliuoja, ar fiziniai ir juridiniai asmenys nepažeidžia saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo režimo, nustatyto Saugomų teritorijų, Aplinkos apsaugos, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Miškų, Teritorijų planavimo, Statybos bei kituose įstatymuose, Saugomų teritorijų nuostatuose bei kituose teisės aktuose, taip pat saugomų teritorijų planavimo dokumentuose, pagal minėtų nuostatų 10 punktą valstybinių saugomų teritorijų pareigūnai kontroliuoja, ar fiziniai ir juridiniai asmenys laikosi nustatyto saugomų teritorijų režimo, teisėtai vykdo statybas, laikosi projektinės dokumentacijos sprendinių, teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, specialiųjų žemės, nekilnojamųjų kultūros vertybių naudojimo sąlygų. Nurodė, kad minėtos institucijos derinimas buvo pateiktas, todėl nekilo abejonių dėl galimybės Detalaus plano derinimo aktą tvirtinti. Pažymėjo, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybų valstybinės priežiūros skyriaus darbuotojai, kitos planavimo sąlygas išduodančios institucijos neturėjo pilnos apimties viešai apsvarstytos ir suderintos KNNPP schemos (generalinio plano) su brėžiniais, atitinkančiais originalo spalvinius žymėjimus, todėl atlikdami Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo valstybinę priežiūrą, negalėjo ja vadovautis. Teigė, kad pažeidimų faktas buvo nustatytas 2005 metais, todėl nagrinėjamo ginčo atveju turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas.

Atsakovas S. A. atsiliepime į prašymą nurodė, jog nėra įrodymų, kad Patikrinimo akto patvirtinimu valstybei buvo padaryta žala ir nepaneigta valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą vykdančių institucijų, kurios pagal TPĮ 34 straipsnio 2 dalį buvo atsakingos už valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą, atsakomybė. Teigė, kad prašyme nurodyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, o atsakovų atlikti veiksmai neturi priežastinio ryšio su valstybei padaryta žala.

Atsakovas V. P. atsiliepime į prašymą nurodė, kad su prašymo reikalavimu nesutinka, nes už teritorijų planavimo dokumentų tinkamą parengimą pirmiausia yra atsakingas tokio dokumento rengėjas. Teigė, kad Detaliojo plano rengėjai, turėję teritorijų planavimo dokumentą parengti pagal išduotas planavimo sąlygas, jį parengė ne pagal jas. Ginčo Detaliojo plano sprendiniai buvo derinami savivaldybės nuolatinės statybos komisijoje specialistų, išdavusių planavimo sąlygas, todėl jie taip pat atsakingi už žalą, nes jeigu jie Detaliojo plano sprendinių nebūtų suderinę, tai Klaipėdos apskrities viršininko administracijai net nebūtų pateiktas toks Detalusis planas patikrinimui. Teigė, kad pareiškėjas remiasi Patikrinimo akto pasirašymo ir patvirtinimo metu galiojusių Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamento nuostatų 5.1 punktu ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamento direktoriaus pareigybės aprašymo III dalies 1 punktu ir  nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamento nuostatai ir pareiginės instrukcijos nėra įstatymai, o pareiškėja nenurodė nei vieno įstatymo, kur būtų tiesiogiai nurodyta, kad tuo metu Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamentas privalėjo tikrinti detaliųjų planų sprendinius, jų atitikimą kitiems teritorijų planavimo dokumentams ir išduotoms planavimo sąlygoms, o tai reiškia, kad pareiškėja neįrodė vienos iš sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei kilti. Pabrėžė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamento pareiga buvo užtikrinti Klaipėdos apskrities viršininko ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos struktūrinių padalinių priimamų sprendimų, rengiamų dokumentų ir veiklos teisėtumą. Patikrinimo akto surašymo ir tvirtinimo metu galiojusių Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus nuostatų, patvirtintų Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 194 K, 2.2.1 punkte buvo numatyta, kad vykdydamas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius tikrina, ar detaliojo plano rengimo, derinimo, ir viešo svarstymo procedūros bei šių dokumentų sprendiniai atitinka teisės aktų ir teritorijų planavimo normų sąvado reikalavimus, teikia šiuos dokumentus tvirtinančioms institucijoms motyvuotas išvadas dėl jų tvirtinimo tikslingumo, o tai reiškia, kad pareigą ir tiesioginę atsakomybę už detaliojo plano sprendinių atitikimą teisės aktams ir planavimo sąlygoms turėjo būtent Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, kuris tiesiogiai ir vykdė valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą. Teigė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamentas savo uždavinį užtikrinti Klaipėdos apskrities viršininko ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos struktūrinių padalinių priimamų sprendimų, rengiamų dokumentų ir veiklos teisėtumą vykdė, tikrindamas kiekvieno padalinio teikiamų apskrities viršininkui sprendimų projektų atitikimą Viešojo administravimo įstatyme nustatytiems reikalavimams, bet niekada netikrino prie sprendimų projektų pridedamų priedų, kuriems reikėjo specialiųjų žemėtvarkos, teritorijų planavimo, statybos, švietimo, sveikatos, civilinės saugos žinių. Tai atlikdavo konkretūs specialistai, kurie į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją buvo priimami tik su atitinkamu išsilavinimu ir patirtimi. Nurodė, kad Patikrinimo aktą jis vizavo, nes jis atitiko tokiam aktui, kaip organizaciniam dokumentui, keliamus reikalavimus, nustatė, kad Detaliojo plano rengimo procedūros nepažeistos, nes buvo galiojantis planavimo sąlygų sąvadas, Detalusis planas buvo tinkamai viešai su visuomene apsvarstytas bei suderintas savivaldybės nuolatinėje statybos komisijoje, patikrintas Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą vykdančių pareigūnų, turinčių specialiųjų architektūrinių bei teritorijų planavimo žinių, kurie nustatė, kad jis neprieštarauja teisės aktams ir kitiems galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams. Teigė, kad savo pareigas jis atliko tinkamai ir joks teismas nenustatė, kad jų neatliko ar atliko netinkamai. Manė, kad pareiškėja neįrodė sąlygų jo deliktinei atsakomybei kilti. Nurodė, kad patikrinimo metu KNNPP (Generalinis planas) nebuvo paskelbta viešai, Teritorijų planavimo registre ji įregistruota tik po Patikrinimo akto išdavimo, t. y. 2005 m. lapkričio 16 d., o Klaipėdos apskrities viršininko administracija nebuvo gavusi oficialios KNNPP schemos, turėjo tik kai kurių sprendinių kopijas, gautas iš skirtingų vietų ir skirtingas. Teigė, kad vienintelis egzempliorius buvo Saugomų teritorijų tarnyboje ir juo galėjo naudotis tik Kuršių nerijos nacionalinio parko specialistai. Pabrėžė, kad teismai nenustatė Kuršių nerijos nacionalinio parko specialistų netinkamų veiksmų ir nebuvo panaikinti jų sprendimai suderinti Detaliojo plano sprendinius, todėl jiems nekilo ir civilinė atsakomybė dėl žalos atlyginimo Lietuvos valstybei.

Atsakovas nesutiko dėl atsakomybės pagal VTĮ taikymo jo atžvilgiu. Teigė, kad šiuo metu jis valstybės tarnyboje nedirba, neturi valstybės tarnautojo statuso, todėl mano, kad jo atžvilgiu VTĮ nuostatos netaikytinos. Nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teisės departamento direktoriumi jis buvo nuo 2004 m. spalio 26 d., todėl iki Patikrinimo akto vizavimo dienos – 2005 m. sausio 21 d., jis pareigas vykdė trumpiau nei 9 mėnesius.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir Lietuvos valstybei priteisė iš V. L., S. A., V. P. solidariai 11 551,06 Eur.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl žalą pagal CK 6.271 straipsnį atlyginusios valstybės atgręžtinio reikalavimo teisės nukreipimo į žalą padariusius asmenis. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo grindžiamas VTĮ 33 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 UAB „Enerilas“ iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Neringos savivaldybės solidariai buvo priteista 144 641 Lt jos patirtai turtinei žalai atlyginti ir penki procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš į bylą pateiktų vietinio mokėjimo nurodymų nustatė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija į UAB „Enerilas“ sąskaitą pervedė 159 534,06 Lt. Žalos atlyginimas UAB „Enerilas“ buvo priteistas, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui konstatavus, jog atsakovų padaryti pažeidimai planuojant teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), laikytini valdžios institucijų neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme.

Dėl žalą pagal CK 6.271 straipsnį atlyginusios valstybės atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimo sąlygų

Teismas atsižvelgė į regresinės prievolės sąvoką, VTĮ 33 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, CK 6.271 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies, nuostatas.

Taip pat teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi,  98 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl prejudicinių sprendimų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika dėl prejudicinių faktų (LAT 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Z. A. v. Varėnos 1-asis notarų biuras, byla Nr. 3K-3-627/2006; 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, byla Nr. 3K-3-120/2008; 2008 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. G. D., byla Nr. 3K-3-191/2008; 2010 m. liepos 2 d. civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., byla Nr. 3K-3-306/2010).

Pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 spręstas viešosios deliktinės atsakomybės taikymo klausimas CK 6.271 straipsnio 1 dalies pagrindu. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje teisės normoje nustatyta griežtoji arba objektyvioji valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Taigi už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų valstybė atsako be kaltės. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo dalyku yra tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir jas siejantis priežastinis ryšys. Pagal CK 6.271 straipsnį nereikalaujama, jog žalos patyręs asmuo įrodytų neteisėtus veiksmus atlikusio pareigūno veikimo motyvus, nes žalai atsirasti pakanka to, kad būtų nustatytas valdžios institucijų aktų neteisėtumas. Kadangi administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 įrodinėjimo dalyku buvo viešosios deliktinės atsakomybės sąlygos ir joje nebuvo analizuota atsakovų kaltė, kaip būtina žalą pagal CK 6.271 straipsnį atlyginusios valstybės atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimo sąlyga, nagrinėjamu atveju atsakovų veiksmus, jų priimtus sprendimus bei su jais susijusias aplinkybes teismas vertinto atsakovų kaltės aspektu.

Dėl atsakovų kaltės

Teismas vadovavosi CK 6.248 straipsnio nuostatomis dėl kaltės ir LAT praktika (LAT 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje B. V.–F. v. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir kt., bylos Nr. 3K-3-353/2007).

Nurodė, kad valdžios institucijų neteisėtais veiksmais pripažinti atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos ir Neringos savivaldybės padaryti pažeidimai, planuojant teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini) (administracinė byla Nr. A62-1119/2011). Valstybės ir savivaldybės neteisėtais veiksmais iš esmės įvardintos tos aplinkybės, dėl kurių Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-870-546-2008 buvo panaikintas Neringos savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. T1-32 „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, o Neringos savivaldybės administracijos išduotas 2005 m. gegužės 27 d. Projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 19 poilsio namų, motelio ir komercinės paskirties pastatų statybai sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), bei Neringos savivaldybės tarybos ir UAB „Enerilas“ 2005 m. sausio 26 d. pasirašyta sutartis Nr. 45 dėl infrastruktūros plėtojimo pripažinti negaliojančiais.

Teismas pažymėjo, kas ginčui išspręsti aktualūs TPĮ (byloje aktuali 2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2466 redakcija); Detaliųjų planų rengimo taisyklės (byloje aktuali Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr.D1-239 redakcija); Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 12 d. nutarimu Nr.867 (toliau – Priežiūros nuostatai); Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos  aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr.D1-200 (toliau – Aprašas).

Nagrinėdamas bylą, teismas vadovavosi ginčui išspręsti aktualių teisės aktų nuostatomis dėl detaliojo planavimo proceso, sąvokų, detaliojo planavimo procese dalyvaujančių institucijų ir jų kompetencijos.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-870-546-2008 nurodyta, kad KNNPP schemos (generalinio plano) Nidos pamario zonos ir jos artimiausios aplinkos perspektyvinio teritorijų naudojimo schemos, teritorija, esanti (duomenys neskelbtini) Nidos gyvenvietėje, kurioje šiuo metu yra UAB „Enerilas“ priklausanti 10349 kv. m automobilių stovėjimo aikštelė bei pastatas-sargo namelis, yra šiaurinėje Nidos dalyje, Purvynės miško parko zonoje. KNNPP schemos (generalinio plano) Nidos ir apylinkių principinio plano skyriaus Architektūrinės planinės dalies XXIII A punkto (zonos) sprendiniuose numatoma, jog ši teritorija, jei taptų nebereikalinga stovėjimo aikštelė, turi būti rekultivuota arba panaudota rekreacinėms miško parko reikmėms (poilsio, žaidimo aikštelėms be statinių), šioje teritorijoje statyti statinius nenumatyta.

Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-870-546-2008 turinio nustatė, kad Neringos savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. TI-32 „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ buvo panaikintas, teismui konstatavus, jog patvirtinto Detaliojo plano sprendiniai, numatantys teritorijoje, (duomenys neskelbtini) suformuoti 13179 kv. m žemės sklypą esamos automobilių stovėjimo aikštelės sąskaita, keičiant inventorines aikštelės ribas, prijungiant šalia aikštelės esančią nenaudojamą teritoriją, keičiantys žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdžius, nustatant rekreacinės teritorijos-teritorijos moteliams, poilsio namams, kempingams ir kitiems apgyvendinimo objektams, sporto kompleksams statyti, įrengti ir eksploatuoti pobūdį, numatantys rekreacinės paskirties statinių-motelių, jų administracinio ir paslaugų pastato (su pirtimi, WC, skalbykla, inventoriaus nuomos paslaugų teikimo patalpomis, kavine-baru, parduotuve), kempingo, sporto aikštelių (teniso kortų, krepšinio aikštelių), vaikų žaidimo aikštelių statybą, vandens telkinio įrengimą, akivaizdžiai prieštarauja KNNPP schemos (generalinio plano) sprendiniams, numatantiems automobilių stovėjimo aikštelės neplėsti, aptarnavimo pastatų nestatyti, nekeisti teritorijos paskirties, o automobilių stovėjimo aikštelei pagal esamą paskirtį tapus nereikalinga, teritoriją rekultivuoti arba panaudoti miško parko reikmėms (poilsio, žaidimų aikštelėms be statinių ir t.t.).

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-870-546-2008 pažymėta, kad atsakovams Neringos savivaldybei, Neringos savivaldybės administracijai ir Detaliojo plano rengėjui buvo žinomi KNNPP schemos (generalinio plano) sprendiniai. Planavimo sąlygose, parengtoje Detaliojo plano koncepcijoje nurodoma, jog rengiant Detalųjį planą vadovaujamasi KNNPP schema (generaliniu planu), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269, todėl šių sprendinių buvo būtina laikytis rengiant ir tvirtinant Detalųjį planą, tačiau nustatyta, kad atliekant teritorijų planavimo priežiūrą, Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje buvo patikrintas teritorijos (duomenys neskelbtini), Detalusis planas ir konstatuota, kad Detaliojo plano projekto rengimo, derinimo, viešo svarstymo procedūros atitinka teisės normas, sprendiniai atitinka teritorijų planavimo normų sąvado reikalavimus ir pateikta išvada, kad parengtą Detalųjį planą galima tvirtinti nustatytąja tvarka.

Teismo vertinimu, aplinkybė, jog atsakovams dirbant Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje, jie tikrino, vizavo ir teigiamą išvadą dėl ginčo Detaliojo plano teikė, neginčijama. Atsakovai teigia, jog planavimo sąlygas išdavusios kompetentingos institucijos pripažino jas įvykdytomis pagal teisės aktų reikalavimus, todėl jų išvadomis nebuvo pagrindo abejoti. Iš Neringos savivaldybės administracijos direktorės 2004 m. lapkričio 3 d. patvirtintų planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. A10/12 matyti, jog jose buvo nurodyta, kad planuojamam žemės sklypui (teritorijai) taikoma KNNPP schema (generalinis planas). Kadangi yra nustatyta, jog ginčo Detaliojo plano sprendinių prieštaravimas KNNPP schemai (generaliniam planui) buvo akivaizdus, o jo patikrinimo metu buvo konstatuota, kad Detaliojo plano projekto rengimo, derinimo, viešo svarstymo procedūros atitinka teisės normas, sprendiniai atitinka teritorijų planavimo normų sąvado reikalavimus ir pateikta išvada, kad parengtą Detalųjį planą galima tvirtinti, teismas padarė išvadą, jog atlikdami savo funkcijas, atsakovai nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.

Teismas byloje nenustatė, jog tikrindami, vizuodami ir teigiamą išvadą dėl ginčo Detaliojo plano teikdami atsakovai veikė ultra vires. Kadangi valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos teigiama patikrinimo išvada dėl teritorijos planavimo dokumento detalųjį planą tvirtinančiai institucijai yra patariamojo (rekomendacinio) pobūdžio, nėra pagrindo manyti, kad atlikdami nurodytus veiksmus, atsakovai veikė tyčia. Teismo vertinimu, galutinį rezultatą nulėmę atsakovų veiksmai buvo bendri, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovų atsakomybė yra solidari (CK 6.279 straipsnio 1 dalis).

Iš sprendimo administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 turinio nustatė, jog įrodinėjant viešosios deliktinės atsakomybės sąlygas, į administracinės bylos procesą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis buvo įtraukti eilė asmenų, esant pagrindo manyti, jog būtent jų teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, pažymėjo, jog nurodytoje byloje dėl detaliojo plano projektą parengusios įmonės (rengėjo, projektuotojo) atsakomybės nespręsta, nes savarankiški materialiniai teisiniai reikalavimai jai nebuvo pareikšti ir nurodė, kad sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 neužkerta kelio atsakovams įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis reikalauti, kad ją atlygintų kiti (kalti) asmenys. Byloje nesant įrodymų, kad pareiškėjas yra pasinaudojusi galimybe įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis reikalauti, kad patirtą žalą atlygintų ir kiti (kalti) asmenys, atsakovams tenkanti atsakomybės dalis mažintina ir laikytina, kad ji sudaro 50 procentų viso reikalaujamo žalos atlyginimo.

Atsižvelgęs į tai, kad 159 534,06 Lt suma vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 į UAB „Enerilas“ sąskaitą banke buvo pervesta 2012 m. vasario 8 d. ir 2012 m. kovo 6 d., nagrinėjamos bylos atveju teismas ieškinio senaties netaikė.

Pažymėjo, kad proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas ABTĮ 44 straipsnyje nustatyta tvarka.  Įvertinęs aplinkybę, kad prašymas yra patenkintas visiškai, atsakovo S. A. prašymo priteisti jo turėtas atstovavimo išlaidas teismas netenkino.

III.

Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir pareiškėjo prašymą visiškai patenkinti, priteisiant iš atsakovų S. A., V. P. ir V. L. solidariai Lietuvos valstybei 23 102,13 Eur (79 767,03 Lt) žalos atlyginimo.

Inspekcija mano, kad teismo sprendimas toje dalyje, kurioje Inspekcijos prašymas buvo nepatenkintas, yra nepagrįstas ir naikintinas. Pažymi, kad sprendime yra pateiktas vienintelis motyvas dėl ko Inspekcijos prašymas tenkinamas iš dalies, t. y. dėl to, kad įrodinėjant viešosios deliktinės atsakomybės sąlygas, į administracinės bylos procesą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis buvo įtraukti eilė asmenų, esant pagrindo manyti, jog būtent jų teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Teismas sprendime nurodė, kad byloje nesant įrodymų, kad pareiškėjas yra pasinaudojęs galimybe įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis reikalauti, kad patirtą žalą atlygintų ir kiti (kalti) asmenys, atsakovams tenkančią atsakomybės dalį sumažino ir laikė, kad ji sudaro 50 procentų viso reikalaujamo žalos atlyginimo.

Pareiškėjo teigimu, ši aplinkybė negali būti pagrindas mažinti civilinės atsakomybės dydį, nes tai prieštarauja CK 6.280 straipsnio 1 daliai. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 priteisė žalą iš Lietuvos valstybės dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (jos tarnautojų) neteisėtų veiksmų, priimant 2005 m. sausio 24 d. detaliojo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. PL-24 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nemažino priteistinos žalos dydžio iš Lietuvos valstybės ar / ir Neringos savivaldybės sprendime nurodytu pagrindu, nors ir konstatavo, kad dėl kitų asmenų (įskaitant Detaliojo plano rengėją ir projektuotoją), atsakomybės nėra sprendžiama, nes jiems nėra pareikšti savarankiški materialiniai reikalavimai. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas sprendime konstatavo, kad egzistuoja visi atsakovų civilinės atsakomybės elementai ir nėra jokių jų atsakomybę mažinančių aplinkybių, todėl Lietuvos valstybė turi regreso teisę į visą žalos atlyginimą, kurį sumokėjo už valstybės tarnautojus, atlikusius neteisėtus veiksmus. Vienintelis atlygintinos žalos dydžio ribojimas, įrodžius visus valstybės tarnautojo civilinės atsakomybės elementus yra nustatytas VTĮ 33 straipsnio 2 dalyje.

Nurodo, kad pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, konkrečiai dėl Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės teisės atlyginus žalą UAB „Enerilas“ regreso tvarka reikalauti žalos atlyginimo iš kitų kaltų asmenų, taip pat ir Detaliojo plano rengėjo ir projektuotojo, jeigu Lietuvos valstybė ar / ir Neringos savivaldybė laikytų, kad minėti asmenys yra atsakingi už žalos padarymą. Pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nėra konstatuota Detaliojo plano projektą parengusios įmonės (rengėjo, projektuotojo) civilinė atsakomybė, todėl minėta motyvacija negali būti vertinama, kaip prejudicinis faktas, nustatantis asmenis, į kuriuos Lietuvos valstybė turėtų nukreipti regresinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

Teigia, kad net ir įvertinus, kad hipotetiškai už žalą, padarytą Lietuvos valstybei galėtų būti atsakingi ir kiti asmenys, o ne tik atsakovai, Lietuvos valstybė visais atvejais net ir patraukus atsakovais kartu ir kitus asmenis, o ne tik atsakovus, remiantis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi galėtų reikalauti viso prievolės įvykdymo iš bet kurio skolininko, t. y. ir iš bet kurio iš atsakovų.

Pareiškėjo teigimu, įsiteisėjęs sprendimas sukurtų teisinės valstybės principui prieštaraujantį precedentą. Žalą už kitą asmenį atlyginęs asmuo negalėtų efektyviai įgyvendinti savo regreso teisės, nes visada yra tikimybė, kad prie žalos padarymo prisidėjo dar koks nors asmuo, kurio atsakomybė nėra įvertinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kurį įvykdžius atsirado regreso teisė. Susidarytų teisiškai neapibrėžta situacija, kuri pažeistų žalą atlyginusio asmens teisę atgauti tai, kas buvo sumokėta.

Atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimas yra ydingas ir dėl to, kad juo yra įvertinta, kad ir kiti asmenys (ne atsakovai) yra atsakingi už žalos Lietuvos valstybei padarymą bei įvertintas tų asmenų atsakomybės dydis - 50 proc. prašytos priteisti sumos, nors nei vienas iš tų asmenų nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą ir šios aplinkybės nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas. Iš kitos pusės, pagrindo traukti kitus asmenis į šios bylos nagrinėjimą nebuvo, kadangi kaip jau minėta, Lietuvos valstybė įgijo regreso teisę į valstybės tarnautojus, atlyginusi žalą, padarytą neteisėtu Klaipėdos apygardos viršininko administracijos administraciniu aktu - Patikrinimo aktu. Aplinkybės dėl Patikrinimo akto neteisėtumo ir dėl to padarytos žalos yra prejudiciniai faktai, nustatyti įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas toje dalyje, kuria priteistinos žalos dydis sumažintas 50 procentų, prieštarauja Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 daliai, CK 6.280 straipsnio 1 daliai, VTĮ 33 straipsnio 2 daliai, kitoms teisės normoms, todėl yra naikintinas.

Atsakovas S. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą dėl žalos atlyginimo atmesti. Taip pat prašo priteisti atstovavimo išlaidas.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, kas sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.

Dėl žalą pagal CK 6.271 str. atlyginusios valstybės atgręžtinio reikalavimo

Vadovaujasi CK 6.280 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.271 straipsnio 4 dalies, VTĮ 33 straipsnio 2 dalies nuostatomis, ir teigia, kad valstybės tarnautojo materialinė atsakomybė už padarytą žalą valstybei gali atsirasti, kai yra nustatoma visuma šių sąlygų: neteisėto valstybės tarnautojo veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys ir žala.

Pažymi, kad šioje byloje teismas privalėjo nustatyti ar atsakovo veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjos nurodytą žalos atsiradimą. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog administracinėje byloje Nr. A62-l119/2011 įrodinėjimo dalyku buvo viešosios deliktinės atsakomybės sąlygos ir joje nebuvo analizuota atsakovų kaltė, kaip būtina žalą pagal CK 6.271 str. atlyginusios valstybės atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimo sąlyga, todėl šioje byloje atsakovų veiksmai, jų priimti sprendimai bei su jais susijusios aplinkybės vertintinos atsakovų kaltės aspektu. Pabrėžia, kad teismo argumentas prieštarauja suformuotai teisminei praktikai ir tokiu būdu pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, apsiribodamas deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, neanalizuodamas kiekvieno iš atsakovų veiksmų.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų taikymo atsakovo atžvilgiu

Atsakovas nurodo, kad jis, dirbdamas Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo pareigose, 2005 m. sausio 20 d. patikrino teritorijų planavimo dokumento Patikrinimo aktą Nr. PL-24 ir pasiūlė institucijai, tvirtinančiai Detaliojo plano projektą, jį tvirtinti nustatytąja tvarka. Pabrėžia, kad paminėtų aplinkybių savaime negalima konstatuoti kaip atsakovo veikos neteisėtumo, ar daryti išvadą, jog atlikdamas savo funkcijas, atsakovas nebuvo rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, nes Patikrinimo aktas yra tik rekomendacinio pobūdžio, ką pripažįsta ir pirmosios instancijos teismas.

Atsakovas apeliaciniame skunde, remdamasis ginčo santykiams aktualiais teisės aktais (TPĮ, Detaliųjų planų rengimo taisyklėmis) aprašo visą detaliojo planavimo procedūrą ir pabrėžia, kad šiame procese dalyvavo daug ir įvairių institucijų ir jų atstovų, t. y. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcija, Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos teritorinio padalinio viršininkas A. G., Neringos savivaldybė ir kt. Be to, Detalusis planas buvo svarstomas nuolatinės statybos komisijoje, kurioje dalyvauja Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento, Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos teritorinio padalinio įgalioti asmenys bei kitų institucijų atstovai, kurie savo kompetencijos ribose tikrino, ar Detalusis planas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams ir, nenustatę pažeidimų, tai pavirtino savo parašais, pritardami Detaliajam planui, ką patvirtina pridedamas rašytinis įrodymas. Atsakovo teigimu, paminėtų institucijų pateiktos išvados įrodo, kad Detaliojo plano procedūra buvo išlaikyta, jų priimti sprendiniai atitiko teritorijų planavimo normų sąvado reikalavimus, todėl abejoti jų sprendiniais atsakovui nebuvo pagrindo, dėl ko buvo nurodyta, kad Detaliojo plano procedūra išlaikyta ir patikrinimo akte parašyta išvadą „Teigiama“. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos teigiamos patikrinimo išvados dėl teritorijos dokumento detalųjį planą tvirtinančiai institucijai patariamojo (rekomendacinio) pobūdžio, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo išvada, jog net ir esant teigiamam patikrinimo aktui, Neringos savivaldybė neprivalėjo jo patvirtinti ir turėjo užtikrinti teisėtumą baigiamajame teritorijų planavimo etape, teigia, kad tokiu būdu atsakovo veiksmų negalima laikyti neteisėtais.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašyme nurodomas Patikrinimo aktas yra tik detaliojo teritorijų planavimo proceso baigiamojo etapo procedūrinis dokumentas. Prieš pasirašant atsakovui Patikrinimo aktą, paminėtos kompetentingos institucijos, kurios yra pavaldžios pareiškėjui pritarė Neringos detaliojo plano koncepcijai, t. y. savo veiksmais pripažino šias sąlygas įvykdytomis pagal teisės aktų reikalavimus, todėl šioje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas, pasirašydamas Patikrinimo aktą, turėjo pagrindo abejoti šių atsakingų institucijų išvadomis ir nustatyti priešingai.

Atsakovas taip pat pažymi, kad Patikrinimo akto išvadoje nurodęs teigiamą išvadą ir pasiūlęs detaliojo plano projektą tvirtinti nustatytąja tvarka, jis faktiškai patikrino, ar buvo prisilaikyta visų detaliojo teritorijų planavimo procesui numatytų procedūrinių veiksmų. Atsakovas, pasirašydamas Patikrinimo aktą negalėjo suvokti, kad jis yra neteisėtas ar akivaizdus detaliojo plano sprendinių prieštaravimas KNNPP schemai, juolab, kai detaliojo plano sprendiniams pritarė visos paminėtos valstybės institucijos, jis buvo viešai svarstomas ir niekas neturėjo pastabų. Todėl kyla pagrįstas klausimas, kuo pasireiškė atsakovo nerūpestingumas ar neapdairumas, įvertinus tai, kad teigiama Patikrinimo akto išvada detalųjį planą tvirtinančiai institucijai yra patariamojo (rekomendacinio) pobūdžio, ir kaip konstatavo teismas, nėra pagrindo manyti, kad atsakovas, atlikdamas veiksmus, veikė tyčia.

Atsakovas atkreipia dėmesį į KNNPP schemos  (generalinis planas) kaip dokumento rūšį ir kelia abejonę, ar KNNPP schema tiek savo turiniu ir forma, tiek pagal teisines pasekmes galėtų būti prilyginama Neringos miesto bendrajam planui.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendimu Detaliojo plano Patikrinimo aktas nepripažintas neteisėtu. Šio Patikrinimo akto pasirašymas bei patvirtinimas nesukėlė teisinių pasekmių, nes teisines pasekmes sukėlė tik 2005 m. sausio 26 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T1-32, kuriuo buvo patvirtintas teritorijos (duomenys neskelbtini), Detalusis planas, kuris suteikia galimybę tam tikrai ūkinei-komercinei veiklai. Savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius tarybos pavedimu, priimdami sprendimą dėl Detalaus plano patvirtinimo, savarankiškai, nepriklausomai nuo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte esančios teigiamos išvados, sprendžia - tvirtinti detalųjį planą ar ne (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 30 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas. Administracinė jurisprudencija. 2009, 17) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS323-978/2013).

Atsakovo teigimu, byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas S. A., atlikdamas jam pavestas funkcijas, elgėsi netinkamai, nerūpestingai ar neapdairiai.

Vadovaujasi TPĮ 30 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatomis dėl valstybinės teritorijų planavimo priežiūros atlikimo ir nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad šias įstatymu pavestas funkcijas vykdė tinkamai, kad būtų nustatęs, jog Klaipėdos apskrities viršininko administracijos pareigūnai nepagrįstai patvirtino Patikrinimo aktą ar pažeidė TPĮ nuostatas.

Teismas, sumažindamas pareiškėjo ieškinį visiškai nemotyvavo, kodėl atsakovams tenka atsakomybės dalis 50 procentų, o ne mažiau, nors už priimtus Detaliojo plano sprendinius yra atsakinga eilė valstybinių institucijų: Kuršių nacionalinio parko direkcija, Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, kuris buvo sąlygų rengėjas, Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos. Šioje byloje šios paminėtos institucijos nėra įtrauktos į bylą, o iš teismo motyvų daroma išvada, kad šių kitų institucijų kaltė neva už padarytą žalą pareiškėjai sudarytų likusią 50 procentų. Šitoks teismo sprendimas yra visiškai nemotyvuotas ir tampa neaišku, kodėl atsakovai privalo atlyginti 50 procentų padarytą žalą, kai Patikrinimo aktas yra tik rekomendacinio pobūdžio ir jo patvirtinimas nesukelia jokių teisinių pasekmių, o valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atlieka pats pareiškėjas.

Atsakovo teigimu, jo atlikti veiksmai, tvirtinant Patikrinimo aktą, neturi priežastinio ryšio su atsiradusia pareiškėjui žala, todėl nenustačius bent vienos iš atsakomybės sąlygų, atsakovui nekyla pareiga atlyginti žalą, o teismo sprendimo motyvas dėl atsakovo atsakomybės sąlygų buvimo, prieštarauja esamai rašytinei bylos medžiagai, nurodyti teismo argumentai šiuo klausimu yra tik deklaratyvaus pobūdžio.

Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog pareiškėjo prašymas patenkintinas visiškai, tačiau iš sprendimo motyvų akivaizdu, kad prašymas tenkintas iš dalies, nes pareiškėjos pareikštame prašyme suma dėl žalos atlyginimo sumažinta iki 50 procentų. ABTĮ 44 straipsnis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas buvo tenkintas iš dalies, tai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė iš pareiškėjo atsakovui iš dalies turėtų teismo išlaidų.

Atsakovė V. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą dėl žalos atlyginimo atmesti.

Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, todėl šitoks sprendimas negali būti teisėtas bei pagrįstas.

Atsakovė V. L., pažymi, kad dirbdama Klaipėdos apskrities viršininke, 2005 m. sausio 24 d. ji tvirtino teritorijų planavimo dokumento Patikrinimo aktą Nr. PL-24, kuriuo buvo siūloma institucijai, tvirtinančiai Detaliojo plano projektą tvirtinti nustatytąja tvarka.

Toliau apeliaciniame skunde atsakovė dėsto argumentus dėl žalą pagal CK 6.271 str. atlyginusios valstybės atgręžtinio reikalavimo ir dėl civilinės atsakomybės sąlygų taikymo atsakovės atžvilgiu, kurie yra analogiški atsakovo S. A. apeliaciniame skunde pateiktiems argumentams, todėl apeliacinės instancijos teismas jų iš naujo nekartoja.

Atsakovas V. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodžius, kad pareiškėjo prašymas yra patenkintas pilnai, tačiau iš tikrųjų pareiškėjui priteisus tik pusę prašytos sumos, teismo sprendimas yra neaiškus ir nesuprantamas, nes yra neaišku, ar atsakovai turi teisę į pusės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ar ne. Iš teismo sprendimo atsakovas sprendžia, kad sprendimas priimtas ir atsakovų naudai, t. y. sprendimu tik pusiau buvo patenkintas pareiškėjo prašymo reikalavimas, todėl atsakovo teigimu, atsakovai turi teisę reikalauti atlyginti pusę turėtų bylinėjimosi išlaidų. Dėl paminėtų priežasčių, teismas pažeidė procesinės teisės normą, nurodytą ABTĮ 44 straipsnio 4 dalyje.

Dėl pareiškimo senaties

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties taikymo, savo sprendimo nemotyvavo, nenurodė senaties termino skaičiavimo tvarkos, nepasisakė dėl atsakovo argumentų, todėl toks teismo sprendimas yra negaliojantis (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Atsakovo teigimu, teismas netinkamai vertino jo prašyme dėl bylos nutraukimo suėjus senaties terminui nurodytas aplinkybes, nes prašymas teismui dėl padarytos žalos atlyginimo buvo paduotas praėjus daugiau nei 9 metams nuo delikto ir žalos atsiradimo pradžios (2005 m. sausio 21 d.), todėl atsakovo vertinimu, terminas yra praleistas ir jam atnaujinti jokių svarbių priežasčių nėra.

Pažymi, kad žala valstybei atsirado, kai atsirado regreso teisė, o V. P., tariamai neteisėtus veiksmus atliko dar 2005 m. sausio 21 d., kai vizavo Patikrinimo aktą, t. y. prieš daugiau nei 10 metų. Tokiu būdu, pareiškėjas delikto atsiradimą sieja su Patikrinimo akto vizavimo momentu, o žalą – su regreso (reikalavimo) teisės atsiradimo momentu, ko negali būti. Deliktinės prievolės atsiradimo momentas sutampa su žalos padarymo momentu (LAT 2011 m. spalio 18 dienos nutartis civilinėje byloje 3k-3-392/2011). Teigia, jog vadovaujantis LAT išaiškinimu bei CK 6.288 straipsnio 2 dalies norma, žalos padarymo momentą reikia sieti su data, kai V. P. vizavo Detaliojo plano Patikrinimo aktą, t. y. 2005 m. sausio 21 d.. Netgi skaičiuojant terminą nuo 2008 m., kai buvo panaikintas Detalusis planas, 3 metų senaties terminas, pareiškėjo teigimu, yra praleistas seniai, todėl remiantis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata, byla nutrauktina.

Dėl valstybės tarnautojo statuso

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo argumento, kad žalos atsiradimo pareiškėjui momentu, t. y. 2011 m. gruodžio 15 d., jis nebuvo valstybės tarnautojas. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas regreso teisę grindžia, vadovaudamasis VTĮ 33 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymu, ir atsižvelgęs į minėtų teisės aktų nuostatas, atsakovas teigia, kad tam, jog konkrečiu atveju jam būtų pritaikytos VTĮ 33 straipsnio 2 dalies nuostatos, būtina jį priimti į valstybės tarnybą, kad jis įgytų valstybės tarnautojo statusą, be to, jam reikėtų mokėti atlyginimą ne mažiau kaip 9 mėnesius, nuo kurio reikėtų išskaičiuoti iki 20 procentų jam mokėtinos sumos ir pervesti valstybei kaip žalos atlyginimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodytas atlyginimo dydžio vidurkis – 4 736,55 Lt, o 9 vidurkių suma – 42 628,95 Lt, yra toks, kokio atsakovas iš valstybės negauna ir niekada negavo. Nurodo, kad teismas, taikydamas VTĮ 33 straipsnio 2 dalies normą, visiškai pakeitė įstatymo leidėjo valią. Teismas privalėjo išsiaiškinti, kokią algą valstybės tarnautojas V. P. gauna šiuo momentu, o ne tada, kai buvo atliekami veiksmai, dėl kurių tariamai kilo žala, todėl sprendime turėjo būti nurodyta, kad priteistina suma ne daugiau kaip 9 vidutiniai valstybės tarnautojo V. P. mėnesiniai atlyginimai, išieškant po 20 procentų jam mokėtinos sumos, kuri turi būti pervedama valstybei kaip žalos atlyginimas. Pažymi, kad nei pareiškėjas, nei teismas nepagrindė galimos maksimalios išieškotinos iš atsakovo atlyginimo sumos, be to, niekas nepagrindė ir nemotyvavo, kodėl išieškoma suma turi būti iš to laikotarpio, kai dar nebuvo atsiradusi žala, o ne iš dabartinio atlyginimo. Atsakovo teigimu, teismas neteisingai taikė VTĮ 33 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes VTĮ nenumato regreso teisės iš asmenų, praradusių valstybės tarnautojo statusą, o kadangi teismas neaiškino, kodėl jis taiko tokią teisės normą, tai sprendimas laikytinas be motyvų ir negaliojantis (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.).

Atsakovas taip pat nurodo, kad teismo sprendimas prieštarauja ir VTĮ 32 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nes jis, dirbdamas valstybės tarnautoju, atliko vidaus administravimo veiklą, todėl iš jo priteistina suma gali būti tik iki 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Nurodo, kad priimdamas sprendimą, teismas, netinkamai taikė ir aiškino CK 6.279 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes jokio susitarimo tarp atsakovų ir pareiškėjo nebuvo, prievolės dalykas – pinigų suma, kuri yra daloma, todėl teismas galėjo ir privalėjo  iš kiekvieno asmens, pagal nustatytą kaltės laipsnį, priteisti konkrečią pinigų sumą. Taip pat pabrėžia, kad VTĮ 32 ir 33 straipsnio nuostatos nenumato valstybės tarnautojų solidarios atsakomybės, nes vienu ar kitu atveju nurodo, kad kiekvienas valstybės tarnautojas yra asmeniškai materialiai atsakingas už padarytą žalą ir nesvarbu, ar veiksmai, nulėmę galutinį rezultatą, yra bendri ar atskiri, tuo labiau, kad žalą atlygina kiekvienas valstybės tarnautojas individuliai, atsižvelgiant į jo gaunamą vidutinį mėnesinį atlygį.

Dėl sąlygų materialinei atsakomybei kilti

Vadovaujasi LAT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl materialinės atsakomybės sąlygų ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti visas materialinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, t. y., ar: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

Atsakovas sutinka, kad pirmoji sąlyga materialinei atsakomybei kilti – žala yra.

Dėl neteisėtų veiksmų

Atsakovo teigimu, tiek pareiškėjas, tiek teismas atsakovų neteisėtų veiksmų neįrodinėjo, o rėmėsi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, kur nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tačiau nagrinėjamu atveju, vadovaudamasis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostata, teismas pasielgė priešingai, t. y. nurodė, kad konkrečiu atveju nebus įrodinėjami faktai, kurie buvo nustatyti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, tačiau dalyvaujant visai kitiems asmenims.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl res judicata principo ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti 2015 m. kovo 17 d. V. P. prašymą prijungti bylas ir nagrinėti atsakovų neteisėtus veiksmus dėl valstybės deliktinės atsakomybės, juos vertinant atitinkamais faktiniais ir teisiniais aspektais. Teismas, pažeisdamas procesinės teisės normas (ABTĮ 53 straipsnio 2 dalis), netenkindamas prašymo prijungti kitas bylas, kuriose buvo nustatyti prejudiciniai faktai reikšmingi šiai bylai ir neįtraukdamas į bylą kitų asmenų, dėl kurių kaltės buvo parengtas ir patvirtintas Detalusis planas, neužtikrino atsakovo teisės teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams. Atsižvelgia į ABTĮ 81 straipsnio nuostatas dėl įrodymų tyrimo ir pažymi, kad byla buvo tiriama vienpusiškai, neobjektyviai, akivaizdžiai palaikant tik pareiškėjo poziciją. Byloje nebuvo nagrinėjamas esminis klausimas, ar įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo panaikintas Detaliojo plano Patikrinimo aktas, kurį suderino atsakovas, t. y. liko neatsakytas svarbiausias klausimas, ar tas aktas teismų buvo pripažintas neteisėtu, nes priešingu atveju, jei toks viešojo administravimo subjekto aktas nepanaikintas, tai jis yra teisėtas, o visų atsakovų veiksmai yra teisėti. Taigi teismas, būdamas visiškai pasyvus ir neobjektyvus, neištyrė pačių svarbiausių bylai aplinkybių, o atsakovo procesinės teisės buvo pažeistos iš esmės, nes buvo pažeista jo konstitucinė teisė į teisėtą gynybą, kurią gina Europos Žmogaus Teisių Teismas.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-870-546/2008, kur Detalusis planas buvo pripažintas prieštaraujančiu KNNPP schemai ir panaikintas, tačiau jame atsakovai nedalyvavo, o Lietuvos valstybė taip pat nebuvo įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu. Atsižvelgęs į tai, kad minėtas Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas sukėlė teisines pasekmes ir Lietuvos valstybei, ir atsakovams, toks teismo sprendimas turėjo būti panaikintas absoliutaus negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Pabrėžia, kad tokiu būdu buvo pažeistos atsakovų teisės, tačiau jų apginti jie jau nebegali, nes yra suėję senaties terminai.

Dėl paminėtų priežasčių, pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismas turėjo prijungti bylas ir nagrinėti visas šių bylų aplinkybes, bei įvertinti, ar šiuo atveju Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas, kuris net nebuvo apskųstas apeliacine tvarka, gali sukelti teisines pasekmes atsakovams. Pripažinus minėtą apylinkės teismo sprendimą absoliučiai negaliojančiu, kiti teismai negali remtis tokiuose sprendimuose nustatytais prejudiciniais faktais. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teisme turėjo būti iš naujo įrodinėjami faktai, dėl kurių galėjo kilti neigiamos pasekmės valstybei ir deliktinė atsakomybė atsakovams, todėl neįrodinėdamas atsakovų neteisėtų veiksmų, teismas neteisingai taikė ir aiškino ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatas, tokiu būdu neįrodė vienos iš būtinų sąlygų materialinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų veiksmų.

Pasak atsakovo, teismas privalėjo nurodyti įstatymo normą, kurią atsakovas pažeidė, suderindamas Detaliojo plano Patikrinimo aktą, tačiau to nepadarė, todėl atsakovas teisėtų veiksmų neatliko.

Atsakovo teigimu, jis Patikrinimo aktą vizavo, nes jis atitiko aktui, kaip organizaciniam dokumentui, keliamus turinio ir formos reikalavimus, Detaliojo plano rengimo procedūros nebuvo pažeistos, buvo galiojantis planavimo sąlygų sąvadas, Detalusis planas buvo tinkamai viešai su visuomene apsvarstytas bei suderintas savivaldybės nuolatinėje statybos komisijoje, patikrintas Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą vykdančių pareigūnų, turinčių specialiųjų architektūrinių bei teritorijų planavimo žinių, kurie nustatė, kad Detalusis planas neprieštarauja teisės aktams ir kitiems galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams bei išduotoms planavimo sąlygoms. Savo pareigas atsakovas atliko tinkamai ir jokia institucija nenustatė, kad jis, kaip Teisės departamento direktorius, būdamas teisininkas, o ne architektas pažeidė įstatyme nustatytą pareigą. Pažymi, kad teismas nustatė, kad atsakovas, kaip teisininkas, buvo atestuotas architektas ir turėjo arba privalėjo turėti specialiųjų žinių ir įgūdžių, kurių pagrindu jis galėjo kaip architektas ekspertas ne tik nustatyti, kad vieno teritorijų planavimo dokumento sprendiniai neatitinka kito teritorijų planavimo dokumento sprendinių, bet ir nurodyti, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą vykdantis pareigūnas yra nekompetentingas ir netinkamai atlieka jam nustatytas pareigas, ir tuo pagrindu atsisakyti teikti teigiamą Detaliojo plano Patikrinimo aktą, tačiau nenurodė, kokiame įstatyme numatyta, kad teisininkas gali dirbti statybininkų, santechniku ar chirurgu. Pasak atsakovo, teisininkai (tarp jų ir Teisės departamentas) negalėjo būti atsakingas už tam tikrų specialistų veiksmus, susijusius su specialiųjų žinių turėjimu, o tai reiškia, kad, jei jie ir būtų verčiami tai daryti, tai įpareigojimas atlikti veiksmus būtų neteisėtas, o tokių veiksmų neatlikimas nesukelia teisinės pareigos atlyginti žalą.

Dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo

Pažymi, kad teismas dėl priežastinio ryšio nepasisakė ir šios būtinos sąlygos materialinei atsakomybei kilti nepagrindė jokiais argumentais bei nesusiejo jo su atsakovo konkrečiais veiksmais.

Teismas atsisakė tenkinti atsakovo prašymą į procesą įtraukti visus asmenis, dalyvavusius Detaliojo plano rengime, derinime ir tvirtinime, todėl teismas nenustatė tikrojo priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo, o atsakovo teigimu, jo veiksmai akivaizdžiai nepakankamai sąlygoja neigiamų pasekmių valstybei kilimą.

Atsakovo teigimu, Detaliojo plano Patikrinimo aktas nors ir buvo kritikuotas, tačiau nepanaikintas, o tai reiškia, kad jis yra teisėtas, be to, teismų yra nustatyta, kad šis aktas nebuvo privalomas Neringos savivaldybei ir ji neprivalėjo tvirtinti Detaliojo plano, vadovaudamasi šiuo aktu, todėl patikrinimo aktas nebuvo lemtingas veiksnys, sukėlęs valstybei neigiamas pasekmes.

Dėl kaltės

Atsakovas pažymi, kad teismas sprendime nurodė, jog atsakovų veiksmuose nėra tyčios, ir tuo pačiu pabrėžia, kad pareiškėjas neįrodinėjo ir teismas nenustatė ypatingai svarbios sąlygos materialinei atsakomybei kilti, tai atsakovo kaltės. Pasak atsakovo, nei pareiškėjas, nei teismas nenustatė, kad V. P. patvirtinta informacija yra neteisinga, tiesiog jį įtraukė atsakovu dėl to, kad akte yra jo parašas, tačiau niekas nesiaiškino, ką jis reiškia.

Nors kitos dvi sąlygos – pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais, žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla – byloje yra nustatytos ir jos neginčijamos, tačiau to nepakanka atsakovo deliktinei atsakomybei dėl žalos Lietuvos valstybei padarymo nustatyti, todėl pasak atsakovo, teismo sprendimas naikintinas, o byla grąžintina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas V. P. 2016 m. balandžio 20 d. pateikė teismui prašymą, nurodydamas, kad per laikotarpį nuo apeliacinio skundo padavimo iki šios dienos pasikeitė jo socialinė padėtis, t. y. bankrutavo jo įmonė, jis tapo bedarbiu ir dabar yra registruotas Darbo biržoje Klaipėdos skyriuje, todėl negauna jokių pajamų, dėl ko įvykdyti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą būtų finansiškai per sunku ir tektų neproporcinga finansinė našta esamai jo materialinei padėčiai. Todėl jis apeliacinės instancijos teismo prašo, apeliacinio skundo netenkinimo atveju, sumažinti priteistą sumą.

Atsiliepime į V. P. skundą atsakovai S. A. ir V. L. prašo V. P. skundą tenkinti iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, negrąžinti bylos nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o pareiškėjos prašymą dėl žalos atlyginimo atmesti.

Sutinka su atsakovo V. P. argumentais dėl senaties taikymo ir dėl valstybės tarnautojo statuso.

Pasisakydami dėl sąlygų materialinei atsakomybei taikyti, atsakovai S. A. ir V. L., pažymi, jog šioje byloje yra pakankamai surinkta įrodymų, kad atsakomybė už padarytą Lietuvos valstybei žalą faktiškai tenka Inspekcijai, kitos atsakovų skunduose paminėtos institucijos taip pat yra pavaldžios Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, išskyrus Kultūros paveldo departamentą prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, todėl visų pirma atsakomybę dėl padarytos žalos Lietuvos valstybei turi prisiimti ši institucija, o ne atsakovai.

Atsakovai nesutinka su V. P. argumentu, kad jis neva nepagrįstai patrauktas šioje byloje atsakovu, nes atsakomybė tenka kitiems atsakovams, kurie tikrino Patikrinimo aktą ir jį vizavo, ir nurodo, kad pagal tuo metu atliekamas pareigas, atsakovas V. P., dirbdamas Teisės departamento direktoriumi, taipogi buvo atsakingas už šio Patikrinimo akto įvertinimą, kaip ir kiti atsakovai. Mano, kad teismas neteisingai įvertino Patikrinimo akto įtaką Detalųjį planą tvirtinančiai institucijai.

Atsakovai nesutinka su V. P. argumentu, jog apeliacinės instancijos teismas negali įvertinti šioje byloje surinktų įrodymų, todėl privalo grąžinti šią bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šioje byloje atsakovų atlikti veiksmai, tvirtinant Patikrinimo aktą, patvirtina tai, kad nenustatytos visos atsakomybės sąlygos, todėl nenustačius bent vienos iš atsakomybės sąlygų, atsakovams neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Teismo sprendimo motyvas dėl atsakovų atsakomybės sąlygų buvimo prieštarauja esamai rašytinei bylos medžiagai, todėl apeliacinės instancijos teismas gali tinkamai išaiškinti bei pritaikyti materialinės teisės normas, neperduodant nagrinėti bylos iš naujo.

Atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, nurodo, kad atsakovų apeliaciniai skundai yra nepagrįsti ir prašo juos atmesti.

Dėl S. A. apeliacinio skundo

Nesutinka su S. A. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas nenustatė S. A. civilinės atsakomybės sąlygų ir, kad S. A. veiksmai surašant teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Detaliojo plano teigiamą Patikrinimo išvadą 2005 m. sausio 24 d. detaliojo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. PL-24 nėra neteisėti, nes Patikrinimo aktas nėra privalomas Detalųjį planą tvirtinančiai institucijai, todėl S. A. negali būti pripažintas atlikęs neteisėtus veiksmus. Nurodo, kad aplinkybė, jog Patikrinimo aktas sukėlė žalą UAB „Enerilas“, kurią Lietuvos valstybė atlygino, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu ir konstatavo, kad tuometinis Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjas S. A., patikrinęs Detalųjį planą ir išdavęs šiam teritorijų planavimo dokumentui, kurio sprendiniai prieštaravo tuometinei KNNPP schemai (generaliniam planui), teigiamą patikrinimo išvadą, veikė neteisėtai. Aplinkybė dėl Detaliojo plano neteisėtumo yra prejudicinis faktas, nustatytas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-870-546/2008.

Daro išvadą, kad S. A. nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra neaktuali šiai bylai.

Nurodo, kad atsakovo nurodyta aplinkybė, jog planavimo sąlygas išdavusios institucijos suderino Detalųjį planą, nėra pagrindas konstatuoti, kad apeliantas veikė teisėtai. Inspekcijai nėra žinoma ir S. A. nenurodo teisės normų, kuriose būtų buvę įtvirtinta, kad planavimo sąlygas išdavusių institucijų teritorijų planavimo dokumento suderinimas atleidžia teritorijų planavimo dokumentą tikrinančią instituciją nuo pareigos patikrinti šio dokumento sprendinių teisėtumą. Akcentuoja, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008 m. kovo 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-870-546/2008 konstatavo akivaizdų Detaliojo plano prieštaravimą KNNPP schemai. KNNPP schema buvo įrašyta į Neringos savivaldybės administracijos 2004 m. lapkričio 3 d. planavimo sąlygas Nr. A10/12. Atsakovas S. A. faktiškai pripažįsta savo aplaidų veikimą, nurodydamas faktiškai atliktą Detaliojo plano tikrinimo apimtį. Jis nurodo, kad tikrino detaliojo planavimo procedūrų atlikimą, nors teisės normos įpareigojo tikrinti ir teritorijų planavimo dokumento sprendinių teisėtumą (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370, 20.1-20.3 punktai; Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200, 8.4 punktas (teisės aktų redakcijos, galiojusios Detaliojo plano tikrinimo metu)).

Pažymi, kad aplinkybė, jog Klaipėdos apskrities viršininko administracija neturėjo tinkamai patvirtintos ir sukomplektuotos KNNPP schemos kopijos, patvirtina atsakovų, įskaitant ir S. A., aplaidų veikimą, išduodant Patikrinimo aktą, kuriuo buvo konstatuotas Detaliojo plano atitikimas KNNPP schemai, nes faktiškai toks patikrinimas negalėjo būti padarytas. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad S. A. būtų atlikęs veiksmus KNNPP schemos tinkamai kopijai gauti.

Pažymi, kad KNNPP schemos privalomąjį pobūdį yra akcentavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatęs teritorijų planavimo dokumentų prieštaravimą KNNPP schemai, laikydavo tai pakankamu pagrindu tokiems teritorijų planavimo dokumentams panaikinti (pvz., 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-958/2010; 2010 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-608/2010 ir kt.). Tokios pozicijos laikėsi ir Klaipėdos miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-870-546-2008 panaikindamas Detalųjį planą. Todėl, daro išvadą, kad S. A. privalėjo įvertinti Detaliojo plano atitikimą KNNPP schemos sprendiniams ir neišduoti teigiamos patikrinimo išvados.

Pažymi, kad sprendimu yra pripažinta, kad S. A. kaltės forma - neatsargumas.

Nurodo, kad valstybinės teritorijų planavimo priežiūros turinys Patikrinimo akto pasirašymo ir tvirtinimo metu buvo apibrėžtas tuo metu galiojusios TPĮ redakcijos 34 straipsnyje, taigi įstatymu buvo nustatyta pareiga apskrities viršininko administracijoms, o ne Inspekcijai tikrinti detaliuosius planus.

Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, pareiškėjas daro išvadą, kad apelianto argumentai dėl tariamai netinkamų Inspekcijos veiksmų, sudarančių pagrindą atleisti S. A. nuo civilinės atsakomybės, yra nepagrįsti.

Dėl atsakovo teiginių, susijusių su priteistos žalos dydžiu, pareiškėjas pažymi, kad pareiškėjo pateiktame apeliaciniame skunde yra nurodyti visi motyvai dėl Lietuvos valstybės prašymo patenkinimo pilna apimtimi, todėl S. A. argumentus laiko nepagrįstais.

Pabrėžia, kad S. A. neturi teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą, kadangi sprendimas yra priimtas Lietuvos valstybės naudai. Jos prašymas priteisti žalos atlyginimą yra patenkintas, tik yra sumažintas priteistos žalos dydis. S. A. CPK 93 straipsnio 2 dalis taip pat nesuteikia teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi šioje normoje nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidos atlyginamos proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Tuo tarpu šioje byloje visi Lietuvos valstybės reikalavimai (reikalavimas atlyginti žalą) buvo patenkinti.

Dėl V. L. apeliacinio skundo

Susipažinęs su V. L. apeliaciniu skundu, kurio motyvai yra iš esmės yra identiški S. A. apeliacinio skundo motyvams, prašo jį atmesti tais pačias pagrindais, kurie yra išdėstyti dėl S. A. apeliacinio skundo.

Papildomai pažymi, kad V. L. tinkamai nevykdė savo pareigų, neorganizavo KNNPP schemos tinkamos kopijos gavimo, patvirtino neteisėtą Patikrinimo aktą, todėl yra kalta dėl žalos, kuri buvo padaryta UAB „Enerilas“ ir kurią atlygino Lietuvos valstybė, atsiradimo. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja visos V. L. civilinės atsakomybės sąlygos.

Dėl V. P. apeliacinio skundo

Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl senaties termino skaičiavimo ir pažymi, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, nepraleido ieškinio senaties termino ir tuo atveju, jeigu jis būtų skaičiuojamas nuo žalos UAB „Enerilas“ atlyginimo dienos (2012 m. vasario 8 d. ir 2012 m. kovo 6 d.), ir tuo atveju, jeigu jis būtų skaičiuojamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 priėmimo. Pažymi, kad V. P. nurodoma LAT praktika yra neaktuali.

Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad iš jo žala remiantis VTĮ 33 straipsnio 2 dalimi galėtų būti priteista tik tuo atveju, jeigu jis ir šiuo metu turėtų valstybės tarnautojo statusą. Nurodo, kad toks teiginys nėra pagrįstas nei teisės normomis, nei teismų praktika. Teigia, kad jeigu sutiktų su apelianto teiginiais, tai reikštų, kad asmeniui, kuris būdamas valstybės tarnautoju padarė žalą neteisėtais veiksmais, tačiau ieškinio (prašymo) pateikimo metu jau nebeturi valstybės tarnautojo statuso, niekada nekyla civilinė atsakomybė ir neatsiranda prievolė atlyginti padarytą žalą. Toks aiškinimas negalimas, prieštarauja teisingumo, protingumo principams ir neatitinka civilinės atsakomybės instituto tikslo – suteikti teisę nukentėjusiam asmeniui reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens. Tai prieštarauja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Mano, kad atsižvelgiant į tai, kad V. P. ir kiti atsakovai neteisėtus veiksmus, kurie sukėlė žalą, atliko būdami valstybės tarnautojais ir vykdydami valstybės tarnautojų funkcijas, Lietuvos valstybė įgyja regreso teisę reikalauti iš jų žalos atlyginimo.

Pažymi, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, su ieškiniu pateikė visus dokumentus, pagrindžiančius atsakovų gautą darbo užmokestį, dirbant Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje, neteisėtų veiksmų atlikimo metu. Remiantis jais ir įgyvendinant VTĮ 33 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra apskaičiuotas 9 mėnesinių atlyginimų vidurkis ir suma. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gegužės 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-458/2003 išaiškino, kad valstybės pareigūno gautu vidutiniu darbo užmokesčiu laikomas jo gautas (bruto) vidutinis darbo užmokestis, t. y. darbo užmokestis, į kuri įeina privalomai atskaitomi mokesčiai į biudžetą.

Nesutinka su V. P. teiginiais, kad priteistos žalos išieškojimas gali būti nukreiptas tik į jo atlyginimą ir negali viršyti 20 proc. gaunamo darbo užmokesčio. Pažymi, kad minėtas apribojimas dėl žalos, priteistos regreso tvarka išieškojimo, negali būti taikomas asmenims, nesantiems valstybės tarnautojais. Kitoks aiškinimas iš esmės pažeistų Lietuvos valstybės teisę regreso tvarka gauti žalos atlyginimą, kadangi išieškojimas negalėtų būti nukreiptas į asmenį, negaunantį pajamų iš darbo santykių, neatsižvelgiant į tai, kad toks asmuo galimai turi kitokios rūšies pajamų bei turto. Tai neatitiktų teisingumo principo ir suteiktų niekuo nepagrįstą privilegijuotą apsaugą tam tikros grupės asmenims, o visą žalos atlyginimo naštą perkeltų mokesčių mokėtojams, kurie nėra atsakingi už jos padarymą.

Tokius atsakovo teiginius taip pat paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, taikant VTĮ 33 straipsnio 2 dalį valstybės tarnautojams, kurie nebeturi šio statuso sprendimo priėmimo metu (pvz., 2003 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-458/2003; 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1297/2009).

Pažymi, kad Patikrinimo aktas yra administracinis aktas priimtas, atliekant viešojo administravimo veiksmus – vykdant teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą, tai nėra vidaus administravimas.

Pareiškėjas nesutinka ir su V. P. argumentais dėl solidarios atsakovų prievolės atlyginti žalą. Nurodo, kad CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Tuo tarpu pareiškėjas remiasi CK 6.6 straipsnio 1 dalies normomis, kur teigiama solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis ir ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat, kai prievolės dalykas yra nedalus. Taigi, pareiškėjo vertinimu, CK 6.279 straipsnis yra specialioji norma CK 6.6 straipsnio 1 dalies atžvilgiu ir yra įstatyminė išimtis, kurią ir nurodo CK 6.6 straipsnio 1 dalis. VTĮ nenustato jokių apribojimų valstybės tarnautojų solidariai atsakomybei atsirasti, todėl V. P. pretenzijos šiuo klausimu yra nepagrįstos.

Pasisakydamas dėl civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo, pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir prašyme pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde. Papildomai pažymi, kad V. P. nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų gauta KNNPP schemos tinkama kopija, kurios Klaipėdos apskrities viršininko administracija neturėjo (tokie veiksmai yra organizacinio pobūdžio, nereikalauja turėti specialiųjų teritorijų planavimo žinių), ir tai taip pat patvirtina aplinkybę, jog atsakovas aplaidžiai ir netinkamai atliko savo pareigas. Jis neužtikrino, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija turėtų visus reikiamus dokumentus Detaliajam planui patikrinti ir, kad išduotų teisėtą Patikrinimo aktą (t. y. vizavo neteisėtą Patikrinimo aktą, tuo išreikšdamas savo poziciją dėl jo teisėtumo), todėl kartu su S. A. ir V. L. yra atsakingas dėl žalos Lietuvos valstybei atsiradimo.

Nurodo, kad atsakovo teiginiai apie jo procesinių teisių pažeidimą yra niekuo nepagrįsti.

Dėl atsakovo teiginių, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-870-546/2008 sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei ir atsakovams, todėl turi būti panaikintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi teisės panaikinti bendros kompetencijos teismo sprendimo. Todėl šie argumentai yra nereikšmingi.

Atsiliepime į apeliacinius skundus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti, o atsakovų V. L., S. A. ir V. P. apeliacinius skundus prašo atmesti. Pritaria pareiškėjo apeliacinio skundo argumentams ir mano, jog skundo reikalavimai turėjo būti patenkinti visa apimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo ir atsakovų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus, pasisako tik tiek, kiek, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas ir kurios nulėmė nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

Bylos ginčas yra dėl žalos, padarytos valstybės tarnyboje, atlyginimo regreso tvarka.

Ginčui taikytinos Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio nuostatos (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. sausio 12 d.), galiojusios Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. PL-24 priėmimo metu, dėl kurio patvirtinimo atsakovams keliama civilinė atsakomybė regreso tvarka.

VTĮ 33 straipsniu yra nustatytos specialios teisės normos, kurios taikytinos atgręžtiniam reikalavimui į žalą padariusį valstybės tarnautoją. Šiam ginčui yra aktualios nuostatos, kad žala atlyginama civilinio kodekso nustatyta tvarka (1 d.) ir materialinės atsakomybės riba ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių (2 d.). Įstatymas nenumato kitų sąlygų, todėl žalos atlyginimo dydis nėra priklausomas nuo tarnautojo funkcijų atlikimo viešojo ar vidaus administravimo srityje, taip pat žalos atlyginimas negali būti siejamas su valstybės tarnautojo statusu žalos priteisimo metu ir pakanka nustatyti, kad asmuo tokį statusą turėjo neteisėtos veikos padarymo metu.

Atsakovų civilinė atsakomybė kilo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 priteisus solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Neringos savivaldybės UAB „Enerilas“ naudai 144 641 Lt žalos atlyginimo ir su tuo susijusias kitas sumas.

Pareiškėjas prašo iš atsakovų priteisti solidariai 23 102,13 Eur, t. y. pusę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu priteistos sumos, kurią Lietuvos valstybė 2012 m. vasario 8 d. ir 2012 m. kovo 6 d. sumokėjo skolininkui, vykdydama minėtą teismo sprendimą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.280 straipsnį, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Estijos draudimo bendrovė AS „ERGO Kindlustuse“ v. UAB „Transmėja“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-438/2006; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2009; kt.). Šio ginčo atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo pirmojo skolos sumokėjimo, t. y. 2012 m. vasario 8 d. Pareiškėjas, teikdamas 2014 m. balandžio 30 d. ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo, trejų metų ieškininės senaties termino nepraleido.

Pareiškėjai į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A62-1119/2011 procesą nebuvo įtraukti ir dėl jų teisių sprendime nebuvo pasisakyta, todėl prejudicinę galią šiam ginčui turi tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo rezoliucine dalimi nustatytas faktas dėl valstybės civilinės atsakomybės ir jos dydžio. Šis faktas suteikė šios bylos pareiškėjui teisę, įvykdžius teismo sprendimą, reikšti regresinį reikalavimą, jo manymu, kaltiems valstybės tarnautojams atlygintos žalos ribose. Todėl iš naujo atlygintos žalos dydis neįrodinėtinas. Tačiau sprendžiant atsakovų atsakomybę bei jiems tenkančios atlyginti žalos dydį yra įrodinėtini visi civilinės atsakomybės elementai: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu konstatuota, kad pastarasis sprendimas (dėl solidariosios atsakomybės) neužkerta kelio, sumokėjus priteistą žalą, atsakovams įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis reikalauti, kad ją atlygintų kiti (kalti) asmenys (žr., pvz., CK 6.9 str., Valstybės tarnybos įstatymo 33 str.). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-870-546-2008 buvo nustatyti teritorijos planavimo procedūrų pažeidimai ir institucijos, padariusios šiuos pažeidimus. Todėl atsižvelgus į minėtu teismo sprendimu nustatytus pažeidimus, kurių pagrindu buvo panaikintas Neringos savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. TI-32, ir jų reikšmingumą teritorinio planavimo procese, būtina įvertinti kitų institucijų ar pareigūnų priimtų sprendimų įtaką žalos atsiradimui, nes tai gali turėti įtakos atsakovų atsakomybės apimčiai.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovai dėl padarytos žalos atsakingi solidariai.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad solidarioji atsakomybė deliktinių santykių atvejais taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai padarinių atžvilgiu; 2) asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pavyzdžiui, sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas ir kt., bylos Nr. 3K-7-59/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. V.-F. v. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2008).

Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos vadovo ir narių solidari atsakomybė, tačiau nėra numatytas solidarios atsakomybės pagrindas kitais atvejais, kaip ir šio ginčo atveju, kada neteisėtus veiksmus dėl vieno akto atlieka daugetas skirtingo lygmens tarnautojų, turėdami skirtingus įgaliojimus. Tokiu atveju, nesant specialios normos, tiesiogiai nustatančios solidarią atsakomybę, kai valstybė atlygina žalą, kurią padarė keli valstybės tarnautojai, privalu vadovautis Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostata, kad žala atlygintina Civilinio kodekso nustatyta tvarka ir taikant CK 6.279 straipsnio normas, nustatančias solidarią atsakomybę. Tačiau prieš taikant solidarią atsakomybę bendrosios normos pagrindu, pirmiausia svarstytina kaltų asmenų dalinė atsakomybė ir bet kuriuo atveju teismas, taikydamas solidarią atsakomybę, privalo motyvuoti, kodėl konkrečiu atveju netaikoma dalinė atsakomybė. Pirmosios instancijos tesimas solidariosios atsakomybės taikymo nepagrindė ir nemotyvavo, kodėl netaiko dalinės atsakomybės, todėl apeliacinės instancijos teismas negali patikrinti solidarios atsakomybės taikymo pagrįstumo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad dalinės atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio. Dalinei atsakomybei pagrįsti turi būti protingas pagrindas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai sprendžiama dėl dalinės atsakomybės taikymo, teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingiau nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. valstybės įmonė Registrų centras ir kt. , byla Nr. 3K-3-295/2006).

Atsakomybės individualizavimas yra labai aktualus sprendžiant deliktinės atsakomybės klausimą valstybės tarnyboje, kai civilinė atsakomybė atlieka ne tik kompensacinę, bet ir auklėjamąją bei prevencinę funkcijas, kad kiekvienas valstybės tarnautojas paisytų konstitucinio teisės principo, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.).

Dėl išdėstytų pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumų jis negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu, todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir, nesant galimybės ištaisyti nustatytų trūkumų apeliacinėje instancijoje, byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Remdamasis išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsakovų S. A., V. L., V. P. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė