Civilinė byla Nr. 3K-3-420/2007
Procesinio sprendimo kategorija 34.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Virgilijaus Grabinsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. R. kasacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. T. pareiškimą, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims P. L., R. A., A. R. ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Širvintų skyriui, dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškimo esmė
Pareiškėja M. T. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji priėmė savo tėvo K. L. palikimą, faktiškai pradėdama turtą valdyti. Pareiškėja nurodė, kad po K. L. mirties (2000 m. sausio 31 d.) visi jo vaikai nutarė, kad palikimo priėmimą įformins tada, kai bus atkurtos nuosavybės teisės į tėvo turėtą žemę, o iki to laiko palikimą sudarantį turtą valdys visi. Palikėjo vaikai pasidalijo jo asmeninius daiktus. Pareiškėja po tėvo mirties nuolat su šeima lankydavosi kaime, padėdavo seseriai atlikti ūkio darbus, naudojosi sodo derliumi, vasarodavo, taigi pradėjo faktiškai valdyti palikimą. 1995 m. gruodžio 15 d. testamentu palikėjas gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus paliko suinteresuotam asmeniui A. R. (pareiškėjos seseriai), tačiau paveldėjimo liudijimas jai iki šiol neišduotas.
Suinteresuotas asmuo A. R. su pareiškimu nesutiko ir nurodė, kad ji su tėvu gyveno iki šio mirties, jį prižiūrėjo, o po mirties pagal testamentą paveldėjo gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus. Palikimą ji priėmė pradėdama turtą faktiškai valdyti. Pareiškėja M. T. po tėvo mirties nepriėmė nė vieno jo daikto, į sodybą buvo atvykusi tik keletą kartų, pabūdavo trumpai, prisirinkdavo daržovių, ūkio darbų nėra nė karto padėjusi nudirbti, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ji priėmė palikimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Širvintų rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškimą patenkino ir paveldėjimo teisės liudijimui gauti nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. T. priėmė K. L. palikimą, pradėdama turtą faktiškai valdyti. Teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvas K. L. mirė 2000 m. sausio 31 d. Pareiškėja ir suinteresuoti asmenys P. L., R. A. ir A. R. yra palikėjo vaikai. Palikėjas 1995 m. gruodžio 15 d. testamentu gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini) paliko savo dukteriai (suinteresuotam asmeniui) A. R. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimu K. L. atkurtos nuosavybės teisės į 3,55 ha žemės (duomenys neskelbtini). Teismas, spręsdamas pareiškimo dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo pagrįstumo klausimą, vadovavosi palikėjo mirties momentu galiojusio 1964 m. CK 587 straipsniu, pagal kurio nuostatas laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Teismas nustatė, kad nė vienam iš palikėjo vaikų paveldėjimo teisės liudijimas nėra išduotas. Suinteresuotam asmeniui A. R. testamentu buvo paliktas tik namas ir ūkiniai pastatai, taigi dėl kito turto galimas palikimo priėmimo fakto nustatymas. Suinteresuoti asmenys P. L. ir R. A. neprašė teismo nustatyti palikimo priėmimo fakto. Jie patvirtino, kad pareiškėja po tėvo mirties pasiėmė dalį jo asmeninių daiktų: patalynę, sidabrinę žvakidę, peleninę, senovines kėdes, šventą paveikslą, naudojosi prie namų esančiu žemės sklypu, sodino braškes. Tai patvirtino ir liudytoja S. T. Teismas nesirėmė A. R. prašymu apklaustų liudytojų, jos vaikų ir žento, priešingais parodymais, konstatavęs, kad šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl gali duoti pareiškėjai nenaudingus parodymus. Teismas nurodė, kad, A. R., likusi gyventi tėvo name, turėjo didesnę galimybę daiktus valdyti, tačiau tai nepaneigia fakto, kad pareiškėja, paimdama mirusiojo asmeninius daiktus, taip pat priėmė palikimą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal suinteresuoto asmens A. R. apeliacinį skundą, 2007 m. vasario 26 d. nutartimi skundą atmetė ir Širvintų rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad po K. L. mirties palikimas atsirado ir pagal testamentą, ir pagal įstatymą, nes 1995 m. gruodžio 15 d. testamentu suinteresuotam asmeniui A. R. buvo paliktas tik gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai (duomenys neskelbtini), o palikimą sudarė taip pat ir 3,55 ha žemės sklypas. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja M. T. leistinais ir patikimais įrodymais įrodė palikimo priėmimo faktą, t. y. kad ji per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti. Suinteresuotas asmuo A. R. savo apeliaciniame skunde šių įrodymų nepaneigė. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu. Įpėdiniui pradėjus faktiškai valdyti paveldimo turto dalį, laikoma, jog įpėdinis priėmė visą palikimą, nepaisant to, koks ir kur tas palikimas yra. Sprendžiant ginčą, ar įpėdinis priėmė palikimą, paėmęs konkretų kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, ar jo nepriėmė, reikia įvertinti tokio įpėdinio elgesį paėmus daiktą: jis elgėsi kaip paveldimo turto savininkas (bendraturtis) ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta E. K. v. J. A. V. civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-152/2006). Pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta, kad po tėvo mirties pareiškėja palikimą priėmė pradėjusi faktiškai valdyti keletą velionio kilnojamųjų daiktų (patalynę, žvakidę, suvenyrinę peleninę, senovines kėdes, paveikslą ir t. t.), taip pat dalyvavo prižiūrint nekilnojamąjį turtą (lankydavosi tėvui priklausiusiuose namuose kaime, kur liko gyventi pareiškėjos sesuo A. R., padėdavo seseriai atlikti ūkio darbus, vartodavo sode užaugusius vaisius, vasarodavo). Teisėjų kolegija konstatavo, kad palikimo priėmimo faktas nustatytas pagrįstai, nes pareiškėja, priėmusi palikimą, elgėsi kaip paveldėto turto savininkė. Dėl to teisėjų kolegija atmetė suinteresuoto asmens A. R. argumentus, kad velionio asmeninių daiktų paėmimas negali būti vertinamas kaip palikimo priėmimas. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad suinteresuotas asmuo A. R., ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą remdamasi įrodymų nepakankamumu, turėjo argumentuotai paneigti teismo pateiktą įrodymų analizę ir vertinimą, tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teismo pateikta byloje esančių įrodymų analizė yra pakankamai motyvuota ir išsami, teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. R. prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Kasatorė taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Byloje yra nustatyta ir niekas to neginčija, kad pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų tėvas 1995 m. gruodžio 15 d. testamentu gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus paliko kasatorei, kuri palikimą priėmė, pradėdama faktiškai valdyti paveldimą turtą, t. y. gyvendama tėvui priklausiusiame name tiek iki, tiek po jo mirties. Testamento sudarymo metu kitokio turto palikėjas neturėjo. Pareiškėja tėvo name negyveno. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. 2.10-89-11080 dėl nuosavybės teisių į 3,55 ha žemės sklypą atkūrimo perduotas kasatorei. Tokiomis aplinkybėmis teismai turėjo taikyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pagal kurį nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Pagal šią normą tik kasatorė, būdama testamentinė įpėdinė, turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o teismo nustatytas palikimo priėmimo faktas pareiškėjai nesukels teisinių pasekmių.
2. Teismai netinkamai taikė 1964 m. CK 587 straipsnį ir CK 5.51 straipsnį, reglamentuojančius palikimo priėmimą faktiškai pradėjus turtą valdyti. Pareiškėja jos nurodytus daiktus paėmė iš namų, kuriuose nuolat gyveno kasatorė ir palikėjas, todėl teismų išvada apie palikimo priėmimą prieštarauja 1964 m. CK 574 straipsniui ir CK 5.14 straipsniui, kuriuose nurodyta, kad namų apyvokos ir apstatymo reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Pareiškėja su palikėju negyveno. Taigi teismai turėjo taikyti 1964 m. CK 574 ir CK 5.14 straipsnių nuostatas, bet ne 1964 m. CK 587 ir CK 5.51 straipsnius. Pareiškėjos paimti namų apyvokos daiktai po palikėjo mirties 1964 m. CK 574 ir 578 straipsnių pagrindu perėjo kasatorei, tačiau teismai į šias nuostatas neatsižvelgė, dėl to padarė klaidingas išvadas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo P. L. prašo skundą atmesti, o pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus ir nurodo, kad 1995 m. gruodžio 15 d. testamento sudarymo metu palikėjas jau buvo kreipęsis dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, tačiau savo valios dėl šio turto paskyrimo testamente neišreiškė, taigi palikimas atsirado ne tik pagal testamentą, bet ir pagal įstatymą. Teismai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja priėmė palikimą pradėdama faktiškai valdyti paveldimą turtą, be to, įsiteisėjusiu Širvintų rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimu yra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad suinteresuoti asmenys P. L. ir R. A. priėmė tėvo palikimą faktiškai pradėję valdyti turtą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja M. T. rašo skundą atmesti ir nurodo, kad teismų sprendimas ir nutartis dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo yra pagrįsti, o kasatorės argumentai dėl Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų pažeidimo grindžiami netinkamu šių normų aiškinimu, nes teisė atkurti nuosavybės teises yra turtinė teisė, paveldima bendra tvarka. Palikėjas neatėmė paveldėjimo teisės iš kitų įpėdinių, nes testamentu buvo palikta tik dalis turto. Pareiškėjos paimtus palikėjo daiktus kasatorė nepagrįstai vertina kaip namų apstatymo ar apyvokos daiktus, nes tai yra vertingi mirusiojo turėti daiktai – šventas paveikslas, sidabrinė žvakidė, dvi senovinės kėdės.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo R. A. nesutinka su kasaciniu skundu ir prašo jį atmesti iš esmės tokiais pat motyvais, kokie nurodyti kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimuose.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų P. L., R. A. bei A. R. tėvas K. L. mirė 2000 m. sausio 31 d. Palikėjas 1995 m. gruodžio 15 d. testamentu gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini), paliko kartu su juo gyvenusiai dukteriai (suinteresuotam asmeniui) A. R. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimu K. L. atkurtos nuosavybės teisės į 3,55 ha žemės (duomenys neskelbtini). Pareiškėja po tėvo mirties per įstatyme nustatytą terminą palikimą priėmė: paėmė keletą velionio kilnojamųjų daiktų (patalynę, žvakidę, suvenyrinę peleninę, senovines kėdes, paveikslą ir t. t.), dalyvavo prižiūrint nekilnojamąjį turtą (lankydavosi tėvui priklausiusiuose namuose kaime, kur liko gyventi pareiškėjos sesuo A. R., padėdavo seseriai atlikti ūkio darbus, vartojo sodo derlių, vasarodavo).
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas yra paveldėjimo teisės normų, nustatančių asmenų, turinčių teisę paveldėti, sąrašą ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto santykis bei paveldėjimo teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą, aiškinimas ir taikymas.
1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso paveldėjimo teisės normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui, t. y. nuo 2001 m. liepos 1 d. To paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, jis taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus.
Palikėjas K. L. mirė 2000 m. sausio 31 d. (t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo). K. L. buvo kreipęsis dėl jam priklausiusios 3,55 ha žemės grąžinimo, tačiau jo mirties dieną nuosavybės teisės dar nebuvo atkurtos. Tik 2005 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.10-89-11080 atkūrus nuosavybės teises į 3,55 ha žemės sklypą, K. L. turtinė teisė transformavosi į turtą. Taigi po K. L. mirties atsirado palikimas tiek į jo turėtą turtą, tiek į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Palikėjas 1995 m. gruodžio 15 d. testamentu gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini) paliko dukteriai A. R., bet testamente nenurodė dėl turtinės teisės į atkurtiną žemės sklypą palikimo. Tai reiškia, kad po palikėjo mirties atsirado palikimas tiek pagal testamentą, tiek pagal įstatymą. Asmenys, turintys teisę paveldėti pagal testamentą, yra įvardijami testamente. Testamentu testatorius savo turtą gali palikti asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą. Tuo atveju, jeigu testamentu paliekamas ne visas turtas, o tik jo dalis, likusi dalis paveldima įpėdinių pagal įstatymą (CK 5.2 straipsnio 2 dalis, 5.22 straipsnis). Tiek pareiškėja M. T., tiek suinteresuotas asmuo A. R. yra palikėjo K. L. dukterys, t. y. pirmos eilės įpėdinės pagal įstatymą (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taigi turi teisę paveldėti testamentu nepaliktą jų tėvo turtą.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės palikimo faktą. Kasatorės nuomone, ši įstatymo nuostata reiškia, kad tik ji, kaip testamentinė įpėdinė, yra įgijusi teisę į nuosavybės teisės į palikėjo žemę atkūrimą, tuo tarpu pareiškėjai nustatomas faktas nesukurs teisinių pasekmių žemės sklypo daliai paveldėti.
Civilinio kodekso paveldėjimo teisės normos iš tikrųjų leidžia (su tam tikrais apribojimais) testatoriui testamentu atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar net visų įpėdinių (CK 5.19 straipsnio 3 dalis). Šią savo teisę testatorius gali įgyvendinti tiek testamente konkrečiai įvardydamas įstatyminį įpėdinį, kuriam atimama teisė paveldėti, tiek visą savo turtą palikdamas kitiems asmenims, o konkretaus įstatyminio įpėdinio testamente visai nenurodydamas. Šios bylos atveju kasatorės nurodytame testamente (b. l. 7) apie asmenų nušalinimą nuo paveldėjimo nekalbama, o dėl atkuriamų nuosavybės teisių į žemę taip pat nepasisakyta.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorės nurodyto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo reguliavimo visuomeninių santykių sritys bei tikslai yra kiti negu paveldėjimo teisės normų. Nurodytu įstatymu yra reglamentuojama nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto Lietuvos Respublikos piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių pripažinimo bei atkūrimo tvarka ir sąlygos (1 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 2 straipsnio paskirtis yra nustatyti asmenų, kuriems Lietuvos valstybė imasi iniciatyvos atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, sąrašą. Šios bylos požiūriu toks asmuo yra pareiškėjos ir kasatorės tėvas K. L. Po jo mirties atsiradusio palikimo paveldėjimo klausimus reglamentuoja tik CK paveldėjimo teisės normos. Taigi, esant situacijai, kada testamentu testatorius paliko ne visą, o tik dalį turto, kita turto dalis, kuri liko testamentu nepaskirta, padalijama tarp įpėdinių pagal įstatymą (CK 5.22 straipsnis).
2. Paveldėjimo santykių atsiradimo pagrindas yra palikėjo mirtis. Po šio juridiškai reikšmingo fakto įvyksta universalus palikėjo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Jeigu įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimo apie palikimo priėmimą ir nesikreipė į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo, tačiau faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kol kitam įpėdiniui nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, gali būti nustatomas palikimo priėmimo faktas (CK 5.50 straipsnio 2 dalis).
Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis siekia sukurti tam tikras teisines pasekmes, t. y. perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Priimdamas kaip palikimą turtą, į kurį palikėjui dar nėra atkurtos nuosavybės teisės, įpėdinis kartu išreiškia savo nuostatą ir į esamą dar neįgyvendintą turtinę teisę ir taip pareiškia savo valią palikimą priimti.
Iš teismų sprendimų matyti, kad pareiškėja po tėvo (palikėjo) mirties kartu su kitais įpėdiniais, taip pat ir su suinteresuotu asmeniu kasatore A. R., dirbo ūkio darbus, naudojosi sodu, prie namo esančiu žemės sklypu, sodino braškes. Toks įpėdinio elgesys, kai nuosavybės teisės į žemę dar nėra atkurtos, tačiau įpėdinis kelerius metus bent dalimi sklypo nuolat naudojasi ir elgiasi kaip neatsisakęs nuo paveldėjimo įpėdinis, pagrįstai traktuotinas kaip palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti (CK 5.51 straipsnis). Teismų sprendimuose nustatyta, kad pareiškėja po palikėjo mirties priėmė kai kuriuos daiktus: patalynę, sidabrinę žvakidę, peleninę, senovines kėdes, šventą paveikslą. Teisėjų kolegija pažymi, kad palikimo priėmimo juridinis faktas nustatytas paveldėjimo teisės liudijimui į žemę, kurios nuosavybės teisės buvo atkurtos palikėjui, gauti. Tokiu atveju, kai kitas turtas, išskyrus žemę, testamentu buvo paliktas vienam iš įpėdinių, aplinkybė, kad pareiškėja yra kaip palikimą priėmusi kai kuriuos daiktus, šios bylos atveju nėra esminė. Ji tik papildomai patvirtina pareiškėjos valios išreiškimą priimti palikimą, kuris testamentu nebuvo paliktas nė vienam iš įpėdinių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Širvintų rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Dangutė Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas