Civilinė byla Nr. e2A-832-798/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01005-2019-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7.4.3; 3.3.1.14; 3.3.1.18.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dimstis“ ieškinį atsakovei G. D. dėl Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimo panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinis patentų biuras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ginčas byloje kilo dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo, kaip atlikto padavus paraišką turint nesąžiningų ketinimų.
2. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Dimstis“ prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus (toliau – ir Apeliacinis skyrius, VPB) 2019 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 2Ap-1974 (toliau – ir Sprendimas), pripažįstant prekių ženklo
registraciją Nr. 75511 negaliojančia bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė nurodė, kad pateikė Apeliaciniam skyriui 2017 m. balandžio 5 d. protestą dėl prekių ženklo registracijos Nr. PNZ-562 (toliau – ir Protestas), prašydama pripažinti negaliojančia G. D. priklausančią prekių ženklo (toliau – ir Prekių ženklas) registraciją Nr. 75511. Apeliacinis skyrius 2019 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą Nr. 2Ap-1974, kuriuo Protestą atmetė ir Prekių ženklo registraciją Nr. 75511 paliko galioti. Ieškovė įregistruota 1993 m. gruodžio 14 d., jos pagrindinė ekonominė veikla buvo laikraščio leidyba, beveik 23 metus ieškovė Šakių rajone leido laikraštį pavadinimu „valsčius“ (toliau – Laikraštis). Ieškovė laikraštį išpopuliarino Šakių rajone, laikraštis buvo leidžiamas 5 000 vnt. tiražu. Atsakovė ir jos sutuoktinis, turėdami ieškovės akcijų savavališkai nusprendė Laikraščio nebeleisti. Atsakovė savo vardu 2016 m. rugsėjo 26 d. įsteigė UAB „Laikraštis „Valsčius“, kuri 2016 m. rugsėjo 30 d. išleido laikraštį „LAIKRAŠTIS valsčius“. Anot ieškovės, „LAIKRAŠTIS valsčius“ siejamas su ieškovės laikraščio leidimo tęstinumu. Atsakovai panaudojo ieškovės išpopuliarintą prekių ženklą „valsčius“. Ieškovės laikraščio ir UAB „Laikraštis „Valsčius“ leidžiamo laikraščio pavadinimuose žodis „valsčius“ spalvos, šrifto, šešėlių, dydžio atžvilgiu yra analogiškas ieškovo naudotam prekių ženklui, t. y. analogiškos tuščiavidurės juodai apvedžiotos mažosios raidės „v“ „a“ „l“ „s“ „č“ „i“ „u“ „s“, du tuščiaviduriai taškeliai prieš žodį ir po jo. Laikraščių vizualinis vaizdas ir tekstų šriftas, reklamų išdėstymas, spalvų parinkimas, bendras laikraščio stilius yra analogiški. Ieškovė Protestu registraciją ginčijo pagal Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – Prekių ženklų įstatymas) 7 straipsnio 3 dalį, kad asmuo padavė paraišką įregistruoti ženklą, turėdamas nesąžiningų ketinimų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį tenkino, nusprendė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus 2019 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 2Ap-1974 ir pripažinti prekių ženklo
registraciją Nr. 75511 negaliojančia, priteisti iš G. D. bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia argumentais, kurie nebuvo pateikti Apeliaciniam skyriui 2017 m. balandžio 5 d. proteste. Apeliaciniam skyriui buvo pateikti ne tik analogiški argumentai, kaip ir teismui, bet ir tie patys įrodymai. Teismas nustatė, kad ieškovė nekeičia prašomų prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindų ir nurodomus pagrindus grindžia iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis.
4.2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nesąžiningus pareiškėjo ketinimus turi pareigą įrodyti šiomis aplinkybėmis besiremiantis asmuo, šiuo atveju, ieškovė. Nesąžiningi ketinimai turi būti nustatomi paraiškos padavimo momentu. Ieškovė nepateikė įrodymų apie atsakovės ketinimus apriboti ar trukdyti ieškovės veiklai paraiškos padavimo metu, o taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškovės ketinimus toliau tęsti leidybos veiklą.
4.3. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra ginčijama, kad atsakovė žinojo apie tai, jog ieškovė naudoja Prekių ženklą laikraščio leidybai. Atsakovė dirbo ieškovės bendrovėje ir, kaip ieškovės Laikraščio redaktorė, leido laikraštį, vadinamą „valsčius“. Neginčijama ir tai, kad Laikraštį tokiu pavadinimu ieškovė leido nuo įsteigimo dienos 1993 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d., t. y. 23 metus. Taigi atsakovė 23 metus vadovavo ieškovės UAB „Dimstis“ leisto Laikraščio leidybai. Pagal atsakovės pateiktą 1992 m. vasario 25 d. Masinės informacijos priemonės Steigimo liudijimą Nr. 1339 matyti, kad laikraštis, pavadinimu „valsčius“ buvo įsteigtas 2 steigėjų, tarp jų ir atsakovės, o laikraščio leidėjas buvo UAB „Versa“. Į bylą pateikti laikraščio pavadinimų logotipai patvirtina, kad UAB „Versa“ leido laikraštį, pavadinimu „valsčius“. Laikraščio „valsčius“ 1993 m. spalio 22 d. Nr. 80, leisto UAB „Versa“, logotipas yra labai panašus į laikraščio „valsčius“ 1993 m. gruodžio 21 d. Nr. 97-98, leisto UAB „Dimstis“, logotipą.
4.4. Pirmosios instancijos teismas, palyginęs aukščiau nurodytus logotipus sprendė, kad ženklai yra itin panašūs. Visuose ženkluose parašytas tas pat žodis, žodis rašomas mažosiomis raidėmis, tuo pačiu šriftu, išskirtas dviem taškais. Naudojamas itin panašus laikraščio pavadinimo išdėstymas lape, pavadinimo dydis, jo rašymo vieta. Išskirtinis pavadinimo elementas yra raidžių šešėlio sudarymas. Visi šie požymiai stebimi visuose trijuose objektuose. Atsakovė teigė, kad žymens „valsčius“ skiriamasis požymis bet kurių prekių ar paslaugų, o ypač laikraščio leidybai, yra silpnas, žodis žymi administracinį vienetą. Su tokia pozicija teismas nesutiko, nes žodis „valsčius“ žymi istorinį administracinio vieneto pavadinimą, kuris šiuo metu nevartojamas, dėl ko žodis yra įgijęs kitą reikšmę, suteikia aliuziją į Lietuvos istorinį periodą, rodo ryšį su žeme, istorinį tęstinumą. Ženklo „valsčius“ išskyrimas yra sąlygotas ilgalaikio laikraščio leidimo, jo platinimo, tiražo, išpopuliarinimo, o ne jo grafinės išraiškos. Teismas padarė išvadą, kadangi ženklai iš esmės nesiskiria, naudojami tai pačiai prekei žymėti, tai jų supainiojimo tikimybė yra aukšta, vadinasi pirmoji sąlyga yra įrodyta.
4.5. Atsakovės veiksmai, kuriais ieškovės leisto Laikraščio leidyba perkelta į kitą juridinį asmenį ir tuo perimta ieškovės vykdyta veikla, patvirtina, kad atsakovė siekė trukdyti ieškovei tęsti ženklo naudojimą. Atsakovė neginčijo ieškovės nurodytų aplinkybių, susidariusių 2016 m. rugsėjo 16 d., kai buvo išleistas paskutinis ieškovės Laikraščio numeris. 2016 m. rugsėjo 16 d. Laikraščio numeryje publikuotas skelbimas, kad 2016 m. rugsėjo 16 d. nutraukiama Laikraščio leidyba ir visas kolektyvas atsisveikina su skaitytojais. Po 4 dienų, 2016 m. rugsėjo 20 d. atsakovė kreipėsi dėl Prekių ženklo registravimo, po 10 dienų, 2016 m. rugsėjo 26 d. įsteigė UAB „Laikraštis „Valsčius“ ir pradėjo leisti laikraštį, naudojant tokį patį ženklą.
4.6. Prieš pat leidybos nutraukimą, 2016 m. rugsėjo 14 d. sudaryti susitarimai dėl darbo sutarčių nutraukimo šalių susitarimu tarp ieškovės UAB „Dimstis“, atstovaujamos direktoriaus atsakovės sutuoktinio A. D., ir darbuotojų. Darbuotojams išmokėtos didelės išeitinės išmokos, kurios neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimu solidariai priteistos iš G. D. ir A. D. kaip žalos atlyginimas. Taip pat atsakovė aktyviais veiksmais siekė ieškovės veiklos pabaigos, kadangi 2016 m. spalio 12 d. G. D. ir A. D. pateikė siūlymą papildyti ieškovės UAB „Dimstis“ 2016 m. spalio 28 d. neeilinio akcininkų susirinkimo darbotvarkę klausimais dėl bendrovės likvidavimo ir likvidatoriaus skyrimo.
4.7. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-254-881/2019 buvo patenkintas ieškovės UAB „Dimstis“ reikalavimas atlyginti žalą už nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Sprendime nurodyta, kad G. D. ir A. D. pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. turėdami tikslą konkuruoti, siekdami naudos sau, naudodamiesi įmonėje faktiškai susiklosčiusia situacija, kuomet atsakovė G. D. ėjo redaktorės pareigas, o jos sutuoktinis buvo įmonės vadovu, pasinaudojo ieškovės komercine informacija, dėl ko ieškovei kilo reali žala. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtoje byloje nustatytomis aplinkybėmis sprendė, kad antroji sąlyga taip pat yra nustatyta. Atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų perimti ieškovės leisto Laikraščio pavadinimą bei kitas veiklos priemones ir panaikinti laikraščio leidimo galimybes. Iš karto po to, kai atsakovės sprendimu buvo nutraukta ieškovės Laikraščio leidyba, atsakovė padavė paraišką, įsteigė bendrovę ir kartu su buvusiais ieškovės redakcijos nariais pradėjo leisti to paties pavadinimo laikraštį.
4.8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė nėra įregistravusi prekės ženklo, naudoto bendrovės leistam Laikraščiui pažymėti. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti ieškovės UAB ,,Dimstis“ naudotą prekės ženklą ,,valsčius“ plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-254-881/2019 šis reikalavimas buvo atmestas, kadangi Laikraštis žinomas tik Šakių rajone, o prekių ženklas plačiai žinomu gali būti pripažintas, kai jis žinomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas nurodė, kad Laikraštį vartotojai pirmiausiai sieja ne su jį leidžiančia įmone, bet su laikraščio redakcija. Ieškovė nepaneigė, kad Prekių ženklo logotipo autorius yra A. D..
4.9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė šiuo metu neturi prekių ženklų teisės ginamų teisių į atsakovės registruotą ženklą. Visgi, teisės aktai nereikalauja, kad ženklą naudojantis asmuo turėtų prekių ženklo savininko teises. Ilgalaikis ženklo naudojimas, nors ir nesant registruotoms teisėms į ženklą, patvirtina, jog asmuo ženklą naudoja ir siekia naudoti prekės ženklinimui. Atsakovė rėmėsi tuo, kad prekių ženklo logotipas nepriklausė ieškovei, o buvo sukurtas jos sutuoktinio A. D.. Atsakovė įrodinėjo, kad Prekių ženklo autorius yra jos sutuoktinis A. D. ir teikė 2016 m. rugsėjo 20 d. sudarytą sutikimą, kuriuo A. D., kaip autorius, leido G. D. jo sukurtus logotipus naudoti registruojant prekių ženklą Valstybiniame patentų biure. Tačiau teismas pripažino, kad laikraščio pavadinimo logotipas negali būti laikomas autorių teisių saugomu objektu ir nevertino atsakovės nurodytų A. D. autorių teisių.
4.10. Teismas taip pat nurodė, kad nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad naudojamas ženklas galėtų priklausyti redakcijos darbuotojams. Ženklas buvo naudojamas prekei žymėti, tokiu atveju įprasta laikyti, kad ženklas priklauso asmeniui, kurio vardu gaminama prekė. Nėra žinoma atvejų, kad pripažinto plačiai žinomu šalyje ar jos teritorijoje ženklo savininko teisės būtų dalinamos fabriko kolektyvui ar valdybai. Nors laikraščio redakcija leidžia intelektualinės nuosavybės teisės ginamą turinį, tačiau vien to nepakanka tam, kad būtų galima tapti ženklo savininku. Atsakovė neįrodė, kad jai, ar jos sutuoktiniui, priklauso Prekių ženklo teisės. Nebuvo pateikti įrodymai nei dėl ženklo perėmimo iš UAB „Versa“, nei A. D. autoriaus teisių. Tuo būdu teismas sprendė, kad trečioji sąlyga yra įrodyta.
4.11. Skundžiamu sprendimu Valstybinis patentų biuras Protestą atmetė ir tuo pagrindu, kad ieškovė neįrodė, jog dėjo pastangas toliau tęsti leidybinę veiklą. Su tokia išvada teismas nesutiko. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovės veiksmai, kai ji naujo laikraščio leidybai pasinaudojo ieškovės leisto laikraščio pavadinimu, perviliojo darbuotojus, panaudojo ieškovės sukauptą verslo informaciją, paaiškina tai, kad ieškovė trejus metus nesuformavo naujo kolektyvo ir nepradėjo leisti laikraščio nauju pavadinimu, o pradėjo teisminius procesus.
4.12. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad aukščiau nurodomų argumentų pagrindu Valstybinio patentų biuro Apeliacijų skyriaus sprendimas turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti bei pripažinti negaliojančia Prekės ženklo registraciją.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
5. Atsakovė G. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-481-580/2020 ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Apeliantės teigimu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Apeliacinio skyriaus sprendimo apskundimas pirmosios instancijos teismui gali būti prilyginamas apeliaciniam procesui ir jam pagal analogiją taikytina Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta taisyklė. Atsižvelgiant į tai, apeliantė akcentuoja, kad pagal analogiją taikant kasacinio teismo išaiškinimus apie ribotą apeliaciją šioje civilinėje byloje yra akivaizdu, kad ieškovės ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai pagrindai išeina už apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, kadangi ieškovo ieškinyje buvo nurodytos visiškai naujos aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos protesto medžiagoje bei pateikti nauji įrodymai, nebuvo teikti kartu su protestu. Pavyzdžiui, ieškovės ieškinyje yra nurodytos tokios aplinkybės, kad neva apeliantė su sutuoktiniu A. D. perviliojo ieškovės darbuotojus, atliko tokius veiksmus ir surinko tokią ieškovės ekonominės veiklos informaciją, komercines paslaptis, kurias panaudojus, buvo neva siekiama gauti pelno, realiai pasisavinant iš ieškovės akcininkų, taip pat neva prieš pat leidybos nutraukimą buvo sudaryti susitarimai dėl darbo sutarčių nutraukimo ir didelių išeitinių išmokų mokėjimo. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo dalykas yra susijęs su 2019 m. vasario 12 d. Apeliacinio skyriaus sprendimo Nr. 2Ap-1974 pagrįstumu. Atitinkamai aukščiau nurodytų naujų, netirtų aplinkybių, argumentų nurodymas ir įrodymų pateikimas ieškinyje, priešingai nei teigia Vilniaus apygardos teismas, nereiškia išsamesnio faktų argumentavimo, o pažeidžia nuostatą dėl negalimumo apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis. Taip pat pažymėjo, kad didžioji dalis ginčijamo teismo sprendimo buvo grindžiami būtent naujai nurodytais ieškovės argumentais, nenagrinėtais proteste bei Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-254-881/2019 nustatytomis aplinkybėmis, kurios apskritai neturėjo būti analizuojamos.
5.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantės darbo redakcijoje faktas patvirtina, jog teikdama paraišką ji žinojo, kad ieškovė naudoja iš esmės identišką prekės ženklą. Apeliantės teigimu, nepaisant to, kad apeliantė, būdama akcininkė, žinojo apie tai, jog ieškovės veikloje yra naudojamas žymuo „valsčius“, savaime nepatvirtina apeliantės tariamai nesąžiningų veiksmų Prekių ženklų įstatymo l7 straipsnio 3 dalies prasme. Nagrinėjamoje situacijoje būtina išsiaiškinti kam priklauso subjektinė teisė į prekių ženklą. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino netinkamai, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
5.3. Kaip ir nurodyta ginčijamame sprendime, ieškovė neturi ir niekada neturėjo subjektinės teisės į žymenį „valsčius“. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tikrasis šio pavadinimo autorius ir autorių neturtinių ir turtinių teisių turėtojas yra apeliantės sutuoktinis A. D.. Ieškovė nepateikė jokios informacijos bei įrodymų, kad ji yra minėto žymens autorė, kad žymuo „valsčius“ yra sukurtas jos iniciatyva, užsakymu ir lėšomis. Pažymėjo ir tai, kad ne ieškovė pirmoji pradėjo leisti laikraštį pavadinimu „valsčius“, o UAB „Versa“, kurios viena steigėjų ir buvo apeliantė. Ir būtent UAB „Versa“ 1992 m. vasario 25 d. buvo suteiktas Masinės informacijos priemonės steigimo liudijimas Nr. 1339, kuriame nurodyta, kad remiantis Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymu įregistruotas laikraštis „valsčius“.
5.4. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, neva atsakovė ėmėsi veiksmų perimti ieškovės leisto laikraščio pavadinimą bei kitas veiklos priemones, panaikinti ieškovės galimybes leisti laikraštį, kadangi iš karto po to, kai buvo nutrauktas ieškovės laikraščio leidimas, atsakovė įregistravo savo įmonę ir kartu su buvusiais ieškovės redaktoriais ėmėsi leisti to paties pavadinimo laikraštį. Su šia teismo išvada apeliantė nesutinka.
5.5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai teigia, kad apeliantė neginčija darbuotojų persiviliojimo fakto. Šios aplinkybės buvo nagrinėjamos Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-254-881/2019 ir niekaip nėra susijusios su nagrinėjama byla. Pažymėjo, kad visi įvykiai ieškovės bendrovėje įvyko dėl to, kad daugelis ieškovės akcininkų dalį įgaliojimų 2016 metais perdavė N. N.. Dėl ieškovės ir vadovų veiklos šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas. Apeliantė nėra atlikusi jokių nesąžiningų veiksmų ir yra įsitikinusi, kad Apeliacinis skyrius 2019 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 2Ap-1974 padarė teisingą išvadą, kad ieškovė neįrodė nesąžiningų apeliantės ketinimų. Apeliacinis skyrius, įvertinęs visus ieškovės protesto argumentus ir įrodymus, padarė teisingą išvadą apie protesto nepagrįstumą.
5.6. Apeliantės prekių ženklo paraiškos pateikimas, siekiant prekių ženklą užregistruoti, dar nereiškia, kad paraiška buvo paduota turint nesąžiningų ketinimų ieškovės atžvilgiu. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų dėl apeliantės siekio kaip nors apriboti ar trukdyti ieškovės veiklai ginčijamo prekės ženklo paraiškos padavimo metu. Taip pat ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad ji ketino toliau tęsti laikraščio leidybos veiklą. Pirmosios instancijos teismas pernelyg išplėtė nagrinėjamo skundo ribas vertindamas su prekių ženklu nesusijusius teisinius ir faktinius argumentus, o tų faktinių aplinkybių ir argumentų, kurie yra svarbūs šioje byloje – neanalizavo. Be to, teismų formuojamoje praktikoje nurodoma, kad pagrindas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia dėl nesąžiningų veiksmų yra išimtinio pobūdžio priemonė, siekiant apginti kito asmens teisę į atitinkamą prekių ženklą arba naudojamą žymenį.
5.7. Vilniaus apygardos teismas ginčijamo sprendimo 36 punkte taip pat nurodė, kad ginčijamas logotipas yra paprastu būdu, greičiausiai naudojant įprastas kompiuterines programas sukurtas nesudėtingas ženklas. Tokiu būdu pagamintas logotipas neturi pakankamo originalumo ir kūrybiškumo lygio, kad galėtų būti saugomas autorių teisės. Atitinkamai teismas padarė išvadą, kad laikraščio pavadinimo logotipas negali būti laikomas autorių teisių saugomu objektu. Su šiomis išvadomis apeliantė nesutinka, kadangi padaręs tokią išvadą teismas paneigė prekių ženklų teisės pagrindus. Ieškovės leidžiamo laikraščio „valsčius“ žymuo niekada nebuvo įregistruotas, taip pat atmestas ieškovės prašymas pripažinti prekių ženklą plačiai žinomu. Taigi, akivaizdu, kad ieškovė į žymenį „valsčius“ niekada neįgijo jokios teisinės apsaugos ir išimtinių teisių. Todėl teismo išvada, kad ilgalaikis ženklo naudojimas, nors ir nesant registruotoms teisėms į jį, patvirtina, kad asmuo ženklą naudoja ir siekia naudoti prekės ženklinimui, yra nepagrįsta ir neteisėta, prieštaraujanti prekių ženklų teisės normoms. Taip pat apeliantė nesutinka, kad jos sutuoktinio sukurtas logotipas yra neoriginalus kūrinys. Akivaizdu, kad A. D. sukurtas logotipas yra originalus kūrybinės veiklos rezultatas, nes turi specifinius savo požymius ir išraišką, todėl privalo būti saugomas autorių teisių. Teismas net neanalizavo ar sukurtas logotipas atitinka būtinuosius kūriniui taikomus požymius, apsiribojęs tik teiginiu, kad sukurtas nesudėtingas ženklas. Kita vertus, ginčijamame sprendime teismas pripažino, kad žymuo „valsčius“ yra pats savaime išskirtinis, jį sugalvojo naudoti atsakovė. Tai dar labiau paneigia bet kokias ieškovės autoriaus teises į laikraščio pavadinimą. Atsakovė, siekdama įregistruoti prekių ženklą, gavo savo sutuoktinio sutikimą, todėl jos veiksmai negali būti laikomi nesąžiningais. Būtent dėl šių argumentų teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad ieškovė, naudodama prekių ženklą, pagrįstai tikisi kitų asmenų sąžiningo elgesio. Kaip minėta prekės ženklas teisinę apsaugą įgyja dviem būdais – registracijos būdu ir pripažįstant jį plačiai žinomu.
5.8. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad apeliantės teiginys, jog ieškovė neįrodė, kad ketina ir toliau leisti laikraštį yra nepagrįstas. Priešingai, tai ieškovė nepateikė įrodymų, kad apeliantė, naudodama laikraščio pavadinimą „valsčius“ riboja arba apribojo ieškovės veiklos vykdymą. Ieškovė nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. neišleido nei vieno laikraščio egzemplioriaus ir realiai jokios veiklos nevykdo. Todėl ši aplinkybė patvirtina intereso laikraščius leisti nebuvimą. Paties prekių ženklo „valsčius“ registracija buvo atlikta 2017 m. kovo 10 d., t. y. praėjus beveik pusei metų po to, kai ieškovė nutraukė veiklą. Ieškovės prarastą interesą laikraščiui rodo ir tai, kad ji nepratęsė domeno „valscius.lt“ galiojimo ir nepateikė per tiek metų paraiškos prekių ženklo „valsčius“ registravimui.
6. Ieškovė UAB „Dimstis“ pateikė atsiliepimą į atsakovės G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-481-580/2020, kuriame prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantės skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Atsakovė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, negalėjo remtis Vilniaus apygardos teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-254-881/2019, nes šis sprendimas nėra įsiteisėjęs. Tačiau tokia apeliantės pozicija yra klaidinga, nes šiuo atveju teismas Vilniaus apygardos teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-254-881/2019, pateiktais išaiškinimais rėmėsi ne kaip precedentu, o kaip įrodymais byloje.
6.2. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ieškiniui turi būti taikoma CPK 306 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta taisyklė, atsakovė bando įrodyti, kad ieškinyje ieškovė išdėstė faktinius ir teisinius pagrindus, kurie nebuvo nurodyti Apeliacinio skyriaus nagrinėto protesto medžiagoje, bei pateikti nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti nagrinėjant protestą. Atsikirsdama į šiuos argumentus, ieškovė nurodo, kad Apeliacinis skyrius sprendime nurodė, kad Valstybinis patentų biuras savo vykdomų funkcijų ribose nėra kompetentingas vertinti ieškovės nurodytas aplinkybes dėl atsakovės nesąžiningumo.
6.3. Ieškovės manymu, atsakovė taip pat neteisi teigdama, kad ieškiniui turi būti taikomi visi CPK numatyti apeliacinio skundo reikalavimai. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė pirmosios instancijos teismui negalėjo pateikti jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie įrodytų jos reikalavimo pagrįstumą, tačiau tokia atsakovės išvada paneigia pagrindinius civilinio proceso principus.
6.4. Atsakovė klaidingai formuoja poziciją, kad ieškovės subjektinė teisė į žymenį „valsčius“ būtų įrodyta tik tokiu atveju, jeigu ieškovė į bylą būtų pateikusi informaciją, kad ieškovė yra žymens autorė, ar kad žymuo sukurtas ieškovės iniciatyva, ar kad intelektinės nuosavybės teisės į šio žymens dizainą buvo perduotos ieškovei įstatymo nustatyta tvarka. Tokia atsakovės pozicija paneigia teisės aktuose ir įstatymuose formuojamą subjektinės teisės į žymenį sampratą ir intelektinę nuosavybę reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.
6.5. Prekės ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu paaiškėja, kad pareiškėjas padavė paraišką įregistruoti ženklą, turėdamas nesąžiningų ketinimų. Paprastai prekių ženklą kuria fiziniai asmenys, kurie dirba tam tikrose organizacijose, įmonėse ar kituose subjektuose, tačiau prekių ženklo šaltiniu nėra laikomas konkretus fizinis asmuo, nes prekių ženklo populiarinimui ir naudojimui lėšas, kitų fizinių asmenų darbo jėgą skiria organizacija, įmonė ar kiti subjektai. Kitoks prekių ženklų subjektinės teisės aiškinimas ne tik užkirstų kelią įmonėms, organizacijoms ir kitiems subjektams įgyvendinti jiems priklausančias subjektines teises į prekių ženklus, bet ir paneigtų prekių ženklų naudojimą, registraciją ir apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.
6.6. Ieškovės nuomone, visuma į bylą pateiktų aplinkybių patvirtina, kad ieškovė yra žymens „valsčius“ šaltinis. Ieškovė buvo įregistruota 1993 m. gruodžio 14 d. Beveik 23 metus ieškovė Šakių rajone leido laikraštį pavadinimu „valsčius“. Ieškovė savo leidžiamą laikraštį išpopuliarino Šakių rajone, laikraštis buvo leidžiamas 5 000 vnt. tiražu. Laikraščio „valsčius“ populiarumas tarp skaitytojų lėmė tai, kad atsirado ir nemažai užsakovų, norinčių patalpinti laikraštyje „valsčius“ reklamas ar skelbimus. Ieškovė pagrindines pajamas gaudavo būtent iš reklamų, skelbimų užsakymų laikraštyje bei paties laikraščio pardavimų. Atsižvelgiant į tai, ieškovė turi subjektinę teisę žymens „valsčius“, kuris naudojamas Prekių ženkle, atžvilgiu ir turi teisę ginčyti Prekių ženklo registracijos galiojimą.
6.7. Atsakovė taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad žymens „valsčius“ kūrėjas yra atsakovės sutuoktinis A. D., tačiau jis intelektinių nuosavybės teisių į šį žymens dizainą neperdavė / nesuteikė Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) nustatyta tvarka. Visgi, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad „valsčius“ neatitinka ATGTĮ nustatytų autorių teisių objektų apibrėžimo, nes žymuo neturi pakankamo originalumo ir kūrybiškumo lygio, kad galėtų būti saugomas autorių teisių. Tačiau hipotetiškai nagrinėjant susiformavusią situaciją, net jei ir būtų pripažinta, kad žymuo „valsčius“ yra saugomas autorių teisių, tokio fakto nustatymas neužkirstų galimybės ieškovei ginti savo subjektinę teisę į prekių ženklą „valsčius“, remiantis Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi. Atsakovė pateikia tik savo deklaratyvią nuomonę, kad Prekių ženklą sudarantis logotipas „valsčius“ priklauso jos sutuoktiniui A. D., tačiau jokių įrodymų, kurie tai pagrįstų ir kurie būtų laikomi patikimais pagal formuojamą teismų praktiką, nepateikia.
6.8. Aplinkybę, kad logotipas „valsčius“ priklauso atsakovės sutuoktiniui A. D., bandoma įrodyti pateikiant į bylą: (i) „valsčius“ logotipų nuotraukas, kuriose yra prierašas, kad logotipo autorius yra A. D.; (ii) sutikimą naudoti kūrinį – logotipą „.valsčius“ prekių ženkle. Nuotraukos, kuriose yra matomi laikraščio „valsčius“ logotipai ir prierašas, kad A. D. yra logotipų autorius, neatskleidžia jokių faktinių aplinkybių. Tiek sutikimas naudoti kūrinį – logotipą „valsčius“ prekių ženkle, tiek logotipų eskizų nuotraukos yra sukurtos A. D. ir atsakovės, o atsakovė ir jos sutuoktinis A. D. yra asmenys, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, t. y. ieškinio atmetimu. Todėl remiantis teismų praktika, šių asmenų teikiami vienašališkai sukurti įrodymai negali būti vertinami, kaip patikimi ir atspindintys realiai susiklosčiusią faktinę situaciją ar patvirtinantys, kad žymenį „valsčius“ sukūrė atsakovės sutuoktinis A. D..
6.9. A. D. yra ieškovės steigėjas ir akcininkas nuo 1999 m. balandžio 14 d., taip pat buvęs ieškovės direktorius, taigi galima daryti išvadą, kad A. D. tikrai buvo žinoma, jog ieškovė naudoja, kaip atsakovė teigia, jo autorinį kūrinį – žymenį „valsčius“. Tai, kad A. D. žinojo, jog ieškovė naudoja savo veikloje jo neva sukurtą autorinį kūrinį ir jokiais būdais 23 metų laikotarpiu nedraudė ieškovei jo naudoti, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. D. davė sutikimą ieškovei naudoti žymenį „valsčius“ savo veikloje, o tai pagrindžia, kad net, jei A. D. ir būtų pripažintas žymens „valsčius“ autoriumi, neegzistuotų teisinis pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima konstatuoti, jog ieškovė neteisėtai naudojo šį žymenį savo veikloje.
6.10. Apeliantė taip pat teigia, kad nėra atlikusi jokių nesąžiningų veiksmų. Visgi, ieškovė nei teismui, nei Apeliaciniam skyriui neteigė pozicijos, kad apeliantės veiksmų neteisėtumas kyla vien iš to, kad ji kreipėsi dėl prekės ženklo įregistravimo. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimas yra vienas iš pagrindų prašyti pripažinti prekės ženklo registraciją negaliojančia. Tokie apeliantės veiksmai yra konstatuoti Vilniaus apygardos teismo sprendime, kuriuo, anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas remtis negalėjo. Šiame teismo sprendime yra konstatuotos aplinkybės, kad atsakovė ir jos sutuoktinis atliko Konkurencijos įstatymui prieštaraujančius veiksmus, o tai patvirtina, kad apeliantė atliko neteisėtus veiksmus. Atsakovė, registruodama Prekių ženklą, siekė pervilioti ieškovės darbuotojus dirbti atsakovės naujai įsteigtoje įmonėje, kuri užsiima identiška veikla ieškovės vykdytai veiklai, taip užkertant ieškovei galimybę konkuruoti su atsakovės naujai įsteigta įmone. Taip pat atsakovė, pasinaudodama savo tarnybine padėtimi, perėmė ir tiesioginėje UAB „Laikraštis „Valsčius“ veikloje leidžiant laikraštį panaudojo ieškovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją, kryptingai siekdama, kad atsakovės įkurta įmonė UAB „Laikraštis „Valsčius“ gautų kuo didesnį pelną, o ieškovė būtų išstumta iš rinkos.
6.11. Tai, kad ieškovė neleidžia laikraščio pavadinimu „valsčius“ yra aplinkybė, kurią nulėmė atsakovės, jos sutuoktinio A. D. ir UAB „Laikraštis „Valsčius“ nesąžiningos konkurencijos veiksmai. Ieškovei nebuvo įmanoma taip greitai sugrįžti į rinką, kaip atsakovei, persiviliojusiai ieškovei dirbusius ir patirtį laikraščio „valsčius“ leidyboje turinčius darbuotojus ir pradėjusiai tariamai naujo laikraščio „LAIKRAŠTIS valsčius“ leidybą. Tokių patyrusių darbuotojų ieškojimas ir pasamdymas užima tikrai daugiau laiko nei dvi savaites. Taip pat dėl didelių išeitinių kompensacijų išmokėjimo, kurias patvirtino atsakovės sutuoktinis, ieškovė nebuvo palankioje finansinėje padėtyje. Vėliau pradėtas leisti ieškovės laikraštis tiesiog būtų buvęs nuostolingas, nes skaitytojai ir užsakovai jau buvo pasirinkę kitą laikraštį analogišku pavadinimu, t. y. atsakovės leidžiamą laikraštį „LAIKRAŠTIS „valsčius“.
6.12. Galiausiai atsakovės apeliaciniame skunde pateiktos aplinkybės dėl domeno vardo „valsčius.lt“ yra klaidingos, faktais nepagrįstos informacijos pateikimas. 2016 m. spalio 28 d. ieškovės neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu A. D. buvo atleistas iš vadovo pareigų ir įpareigotas perduoti naujajam ieškovės vadovui M. Š. visus ieškovės dokumentus, visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, finansinį turtą, pinigines lėšas, visus kitus bendrovės dokumentus, duomenis ir / ar informaciją, sudarius tarpinių finansinių ataskaitų rinkinį iki 2016 m. lapkričio 4 d., surašant tai pačiai dienai perdavimo – priėmimo aktą. Atkreiptinas dėmesys, jog A. D. neįvykdė akcininkų įpareigojimo (už kurį pats balsavo, kaip akcininkas) ir neperdavė naujam ieškovės vadovui jokių inventorizuotų dokumentų, duomenų, informacijos ir turto, nesurašė perdavimo-priėmimo akto, nereagavo į 13 naujojo vadovo prašymų tinkamai parengti dokumentus ir turtą perdavimui, o tiesiog netvarkingai paliko viską ieškovės buveinės vietoje, be jokių paaiškinimų. Informacija, kur reikėtų kreiptis dėl domeno „valscius.lt“ naudojimo pratęsimo buvo žinoma tik ieškovės vadovui, t. y. A. D.. Tačiau nors jis ir turėjo pareigą suteikti apie tai informaciją naujajam ieškovės vadovui M. Š., jis to nepadarė. Tai ir yra pagrindinė priežastis kodėl domeno „valscius.lt“ naudojimas atiteko UAB „SEO tinklas“, o ieškovė naudojimosi šiuo domenu nepratęsė. Aukščiau nurodyta informacija patvirtina, kad domeno vardo „valscius.lt“ naudojimas nebuvo pratęstas ne dėl ieškovės kaltės, bet dėl ieškovės buvusio direktoriaus, t. y. A. D. pareigų neatlikimo.
7. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Valstybinis patentų biuras pateikė atsiliepimą į atsakovės G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-481-580/2020, kuriame prašė atsakovės apeliacinį skundą patenkinti, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Vienas iš ieškinio reikalavimų buvo VPB Apeliacinio skyriaus 2019 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 2Ap-1974 panaikinimas, pripažįstant prekių ženklo „Laikraštis „Valsčius“ registraciją Nr. 75511 negaliojančia. Kadangi teismas Apeliacinio skyriaus sprendimo apskundimą prilygino apeliaciniam procesui ir taikė atitinkamas CPK normas (306 straipsnio 2 dalies taisyklė), tai naikindamas minėtą sprendimą privalėjo taikyti ir kitas CPK nuostatas, būtent CPK 329, 330 straipsnius ir nurodyti, kokios procesinės ar materialinės teisės normos buvo pažeistos ar netinkamai pritaikytos priimant Apeliacinio skyriaus 2019 m. vasario 12 d. sprendimą. Vilniaus apygardos teismo sprendime nebuvo įvardinta, kad minėtas Apeliacinio skyriaus sprendimas būtų pripažintas nepagrįstu ar neteisėtu. Tokiu būdu buvo pažeistos procesinės teisės normos, įtvirtintos CPK 329, 330 straipsniuose.
7.2. Apeliacinio skyriaus sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas privalo būti vertinamas tik pagal tuos įrodymus, kurie buvo pateikti Apeliaciniam skyriui konkrečiame proteste, priimant skundžiamą sprendimą Nr. 2Ap-1974. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-481-580/2020 rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos kitoje civilinėje byloje Nr. e2-254-881/2019. Pastarojoje byloje VPB nebuvo įtrauktas dalyvaujančiu asmeniu. Skundžiamas Apeliacinio skyriaus sprendimas Nr. 2Ap-1974 buvo priimtas anksčiau ir būtent pagal Apeliaciniam skyriui pateiktus įrodymus, tuo tarpu apskundus Apeliacinio skyriaus sprendimą Vilniaus apygardos teismui, pastarasis pritaikė vėliau ir kitoje civilinėje byloje nustatytas aplinkybes. Taigi nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas, naikindamas Apeliacinio skyriaus sprendimą Nr. 2Ap-1974 ne tik rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos jau po Apeliacinio skyriaus sprendimo priėmimo, bet ir kurios buvo nustatytos neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu, tuo pažeisdamas CPK 18 straipsnį.
7.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai interpretavo bei taikė teismų praktiką bylose dėl nesąžiningų ketinimų buvimo. VPB nuomone, teismas netinkamai įvertino kam būtent priklauso subjektinės teisės plačiąja prasme į žymenį „Laikraštis „Valsčius“. Nors teismo buvo pasisakyta, kad laikraščio pavadinimu „valsčius“ steigėja yra G. D., kuri buvo ilgametė redakcijos darbuotoja; prekių ženklo logotipas buvo sukurtas A. D., redakcijos darbuotojo; taip pat pripažino, kad laikraštį vartotojai sieja ne su leidžiančia įmone, o su redakcija, teismas padarė visai priešingą išvadą dėl teisės į ženklą, prieštaraujančią šioms nurodytoms faktinėms aplinkybėms. Pareiškėjas (šioje byloje atsakovė) laikytina sąžininga, kol neįrodyta priešingai ir būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti nesąžiningų ketinimų buvimo faktą.
7.4. Paraiškos pateikimas, neketinant to prekių ženklo naudoti paraiškoje nurodytoms prekėms ir paslaugoms, yra nesąžiningas veiksmas. Šiuo konkrečiu atveju apeliantė pateikė paraišką ženklui „Laikraštis „valsčius“ įregistruoti ir prašomas įregistruoti ženklas buvo naudojamas pagal prekių ženklui priskirtas funkcijas, taigi apeliantės veiksmai negalėtų būti traktuotini kaip nesąžiningi. Tuo tarpu analogiškų ieškovės ketinimų – paduoti paraišką ženklui įregistruoti, ketinant ženklą naudoti pagal jo esmines funkcijas, pasirengti vykdyti ar vykdyti leidybinę veiklą ir pan., tokių įrodymų VPB nebuvo pateikta, kaip nebuvo pateikta ir teismui. Taip pat VPB nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad būtent atsakovė kokiais nors veiksmais trukdytų ieškovei vykdyti leidybinę veiklą.
7.5. VPB nuomone, teismas visiškai neatsižvelgė ir į kitus faktorius, kurie gali būti reikšmingi konstatuojant nesąžiningų ketinimų buvimą arba nebuvimą, t. y. žymens sukūrimo aplinkybes (būtent A. D. autorystė, kuri nebuvo ieškovo paneigta), žymens naudojimo, nebuvo įvertinta situacija, kuri susiklostė tarp šalių ir būtent davė postūmį ginčijamo ženklo įregistravimui apeliantės vardu. Teismas nesigilino į šias aplinkybes nurodydamas, kad „motyvas dėl galimo Laikraščio parsidavimo negali būti analizuojamas, nes nėra jokių faktinių duomenų“, taip pat teismas neanalizavo konflikto su N. N. aplinkybių. VPB manymu, teismas priėmė nepagristą ir neteisingą sprendimą, taip pat nebuvo tinkamai atsižvelgta į europinę bei nacionalinę teismų praktiką bylose dėl nesąžiningų ketinimų konstatavimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl prekės ženklo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo
10. Atsakovė G. D. apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir prašymą pridėti prie bylos šiuos naujus rašytinius įrodymus – Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutarties kopiją; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimo kopiją; ginčijamos ženklo registracijos Nr. 75511 logotipo autoriaus A. D. sutikimo kopiją.
11. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
12. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
13. Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovės pateiktų rašytinių paaiškinimų turiniu sprendžia, kad jie yra pertekliniai. Savo turiniu rašytiniai paaiškinimai iš esmės vertintini, kaip apeliacinio skundo papildymas, tačiau šioje proceso stadijoje draudžiama pildyti jau nurodytus argumentus. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėdamas bylą teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl atsakovės pateiktos Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo procesinių sprendimų kopijos taip pat yra perteklinės. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nagrinėjamos civilinės bylos medžiaga nustatė, kad ginčijamos ženklo registracijos Nr. 75511 logotipo autoriaus A. D. sutikimo kopija jau yra byloje, todėl pakartotinai jos neprideda prie bylos.
14. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovės pateiktus rašytinius paaiškinimus ir kartu su jais pateiktus priedus.
Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės
15. UAB „Versa“ 1992 m. balandžio 1 d. pradėjo leisti laikraštį pavadinimu „valsčius“. Jo redaktore buvo atsakovė. 1992 m. vasario 25 d. UAB „Versa“ gavo Vidaus reikalų ministerijos Spaudos kontrolės valdybos Masinės informacijos priemonės steigimo liudijimą Nr. 1339, kuriuo buvo įregistruotas laikraštis pavadinimu „vaslčius“ su neperiodiniais priedais, kurio leidėjas buvo UAB „Versa“.
16. Ieškovė UAB „Dimstis“ įregistruota 1993 m. gruodžio 14 d., kurios pagrindinė ekonominė veikla buvo laikraščio leidyba. Beveik 23 metus ieškovė Šakių rajone leido laikraštį pavadinimu „valsčius“, kuris buvo leidžiamas 5 000 vnt. tiražu.
17. 2016 m. rugsėjo 16 d. laikraščio „valsčius“ redaktorė atsakovė ir tuo metu ieškovės direktoriaus pareigas ėjęs atsakovės sutuoktinis A. D., kurie taip pat buvo ieškovės akcininkais, turėję 44 proc. jos akcijų, išleido paskutinįjį laikraščio „valsčius“ numerį, kurio (paskutiniame) puslapyje buvo nurodyta, kad 2016 m. rugsėjo 16 d. su skaitytojais atsisveikina visas „valsčius“ kolektyvas ir laikraščio leidyba sąmoningai nutraukiama.
18. 2016 m. rugsėjo 20 d. A. D. davė sutikimą atsakovei naudoti kūrinį logotipą „.valsčius.“ prekių ženkle.
19. Žodinis vaizdinis prekių ženklas „LAIKRAŠTIS valsčius“
registruotas atsakovės G. D. vardu 16 klasės prekėms, registracijos Nr. 75511, paraiškos padavimo data 2016 m. rugsėjo 20 d., paskelbimo data 2017 m. kovo 10 d.
20. 2016 m. rugsėjo 30 d. išleistas pirmasis laikraščio „LAIKRAŠTIS valsčius“ numeris, kurį leido UAB „LAIKRAŠTIS valsčius“. UAB „LAIKRAŠTIS valsčius“ įsteigta 2016 m. rugsėjo 26 d., jos vienintelė akcininkė ir vadovė atsakovė G. D.
21. VPB Apeliacinio skyriaus 2019 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 2Ap-1974 išnagrinėtas ieškovės UAB „Dimstis“ protestas dėl atsakovei G. D. priklausančios prekių ženklo „LAIKRAŠTIS valsčius“ registracijos Nr. 75511 pripažinimo negaliojančia. Protestas svarstytas pagal Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 7 straipsnio 3 dalį (Prekių ženklų įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.). Protestas pagal Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą atmestas, nustačius, kad nėra teismo sprendimo, kuriuo prekės ženklas pripažintas plačiai žinomu ir nurodžius, kad suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos ketinimus apriboti ar trukdyti suinteresuoto asmens veiklai paraiškos padavimo metu, o taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių ketinimus toliau tęsti leidybos veiklą.
22. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovės prekės ženklo „LAIKRAŠTIS valsčius“ registraciją Nr. 75511 negaliojančia Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies pagrindu (šioje byloje kilusiam ginčui spręsti yra aktuali Prekių ženklų įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.). Minėtoje teisės normoje įtvirtinta, kad ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu paaiškėja, kad pareiškėjas padavė paraišką įregistruoti ženklą turėdamas nesąžiningų ketinimų.
Dėl CPK 306 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo pirmosios instancijos teisme
23. Apeliacinio skundo argumentai išdėstomi glausta forma ir turi atitikti apeliacinio skundo dalyką ir pagrindą. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
24. Apeliantės teigimu, Apeliacinio skyriaus sprendimo apskundimas pirmosios instancijos teismui gali būti prilyginamas apeliaciniam procesui ir jam pagal analogija taikytina CPK 306 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta taisyklė. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra susijęs su 2019 m. vasario 12 d. Apeliacinio skyriaus sprendimo Nr. 2Ap-1974 pagrįstumu. Atitinkamai ieškovės nurodytų naujų, netirtų aplinkybių, argumentų pateikimas ieškinyje ir įrodymų pridėjimas, priešingai nei teigė Vilniaus apygardos teismas, nereiškia išsamesnio faktų argumentavimo, o pažeidžia nuostatą dėl negalimumo apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis.
25. Prekių ženklių įstatymo 58 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad Apeliacinio skyriaus priimtas sprendimas per tris mėnesius nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui. Nagrinėjamu atveju, apeliantė galėjo būti suklaidinta teisės normos formuluotės dėl Apeliacinio skyriaus priimto sprendimo apskundimo Vilniaus apygardos teismui, todėl teisėjų kolegija su apeliantės argumentais dėl CPK 306 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos taisyklės taikymo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nesutinka. Nagrinėjant šalių ginčą pirmosios instancijos teisme taikytinos proceso įstatymo normos reglamentuojančios proceso taisykles pirmosios instancijos teisme.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymuose yra numatyti atvejai kuomet ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka yra privaloma (pavyzdžiui, ginčų nagrinėjimas darbo ginčų komisijoje, mokestiniai ir kiti ginčai, numatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme, nagrinėtini ikiteismine tvarka, bylose, kylančiose iš šeimos teisinių santykių, privaloma mediacija ir kt.). Tokiais atvejais, kai įstatymai nustato privalomą ginčo išnagrinėjimą ne teismo tvarka, skundai pirmiausia paduodami institucijoms, nagrinėjančioms ginčus ne teismo tvarka. Jei šių institucijų atsakymas netenkina, skundas paduodamas teismui. Ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka suteikia asmenims galimybę apginti savo pažeistas teises nesikreipiant į teismą, tokiu būdu išvengiant teisminio bylinėjimosi trūkumų. Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos paprastai ginčus išsprendžia veiksmingai, ekonomiškai ir operatyviai. Įstatyme nurodytais atvejais išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka yra privaloma. Tai reiškia, kad teisminės gynybos bus galima kreiptis tik po to, kai ginčas bus išnagrinėtas ikiteismine tvarka. Kitais atvejais asmuo gali pasirinkti, ar pirmiausia kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, ar tiesiogiai į teismą.
27. Taigi protesto pateikimas VPB Apeliaciniam skyriui yra ikiteisminė prekių ženklo registracijos patikrinimo tvarka. Prekių ženklų įstatyme yra numatyta, kad ginčus dėl prekės ženklo teisinės registracijos (jos pripažinimo negaliojančia ir panaikinimo) nagrinėja VPB Apeliacinis skyrius, kurio sprendimai yra skundžiami Vilniaus apygardos teismui. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turi būti taikomos procedūros ir teisės normos, reglamentuojančios bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė pareikšdama ieškinį nurodė išsamesnę prekių ženklo registracijos ginčijimo pagrindų argumentaciją, pateikė papildomus paaiškinimus, kurie pagrindžia prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančią pagrindus, kurie buvo nurodyti proteste, tik patvirtina, kad ieškovė aktyviai įgyvendino savo procesinę teisę įrodyti prekių ženklo registracijos negaliojimo pagrindus, o tokią teisę ieškovei suteikia CPK įtvirtinti principai. Taigi ieškiniais, kuriais siekiama panaikinti dėl prekių ženklo protesto priimtą sprendimą, vadovaujantis civilinio proceso principais – rungimosi, dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo yra ginčijami proteste numatyti pagrindai.
28. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės argumentai, jog ieškovė, teikdama ieškinį pirmosios instancijos teismui, negalėjo remtis naujais argumentais, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, VPB pateikto Protesto ir ieškinio argumentai iš esmės nesiskiria, tačiau yra pateiktas išsamesnis faktų argumentavimas, siekiant įrodyti ieškinyje išdėstytas aplinkybes.
Dėl subjektyviosios pusės ir teisės į prekės ženklą
29. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nustatė, kad subjektinės teisės į prekės ženklą priklauso ieškovei. Lyginant ginčijamą Prekių ženklą su UAB „Versa“ leisto laikraščio bei UAB „Dimstis“ leisto laikraščio logotipais, matyti, kad ženklai yra itin panašūs, todėl jų supainiojimo tikimybė yra labai didelė. Visuose ženkluose parašytas tas pat žodis, žodis rašomas mažosiomis raidėmis, tuo pačiu šriftu, išskirtas dviem taškais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė, būdama ieškovės darbuotoja ir laikraščio redaktore, turėjo žinoti ir žinojo, kad ieškovės veikloje yra naudojamas žymuo „valsčius“.
30. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje dalyje, nurodė, kad teismas, padarydamas galutinę išvadą dėl subjektyviosios pusės, priėmė iš esmės prieštaringą sprendimą. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka, kadangi teismo sprendime nurodyti motyvai iš esmės prieštarauja teismo padarytoms galutinėms išvadoms. Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose niekuomet ir neginčijo, kad ji žinojo apie tai, jog ieškovės veikloje yra naudojamas žymuo „valsčius“, tačiau nagrinėjamoje situacijoje yra svarbu nustatyti, ar šis apeliantės veiksmas gali būti laikomas nesąžiningais veiksmais Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies prasme. Apeliantės teigimu, pagal kasacinio teismo praktiką vien tik žinojimas apie ankstesnį prekių ženklą yra nepakankamas nesąžiningumui konstatuoti. Su šiuo apeliantės argumentu teisėjų kolegija taip pat sutinka.
31. Nagrinėjamu atveju nekyla ginčo dėl to, kad ginčijamas prekės ženklas, UAB „Versa“ leisto laikraščio bei UAB „Dimstis“ leisto laikraščio logotipai yra itin panašūs, visuose žymenyse naudojamas tas pats žodis, kuris yra išskirtas dviem taškais, rašomas tuo pačiu šriftu, mažosiomis raidėmis. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad visų nurodytų prekės ženklų supainiojimo tikimybė yra didelė. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, padarydamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad ieškovė nebuvo pirmoji įmonė, kuri naudojo ženklą „valsčius“ laikraščio pavadinimui.
32. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).
33. Nagrinėjamoje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pirmoji laikraštį pavadinimu „valsčius“ pradėjo leisti UAB „Versa“, kurią įsteigė atsakovė. Tiek pati įmonė, tiek ir jos leidžiamas laikraštis, buvo įkurtas ir pradėtas leisti gerokai anksčiau nei buvo įkurta ieškovė. Taigi, nagrinėjamu atveju yra pagrindo teigti, kad pati ieškovė ženklą „valsčius“ laikraščio leidime pradėjo naudoti atsakovės dėka. Apeliantė nuo pat pirmojo laikraščio „valsčius“ egzemplioriaus išleidimo buvo jo redaktore. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmajame Šakių rajono laikraščio „valsčius“, kurį pradėjo leisti ieškovė ir kuris buvo išleistas 1993 m. gruodžio 21 d., numeryje 8 puslapyje buvo nurodoma informacija apie įmonę leidžiančią laikraštį, redaktorius ir kita bendra informacija. Be kita ko jame yra nurodoma, kad laikraštis yra įkurtas 1992 m. balandžio 1 d., t. y. dar iki ieškovės įsteigimo (1993 m. gruodžio 14 d.). Taigi, nagrinėjamu atveju yra pagrindo teigti, kad laikraščio leidimo veikla buvo tęstinė, nors ir pasikeitė jį leidžianti įmonė. Atitinkamai buvo tobulinamas ir laikraščio pavadinimo logotipas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, visi trys laikraščių pavadinimo logotipai labai panašūs, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad jis buvo sukurtas ir tobulinamas atsakovės ir jos sutuoktinio. ATGTĮ 2 straipsnis nustato, jog kūrinys – tai originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2000 yra suformavęs taisyklę, kad autoriaus teisės į kūrinį yra preziumuojamos kūrinį sukūrusiam autoriui, t. y. norint nuginčyti autorystę, būtina įrodyti, jog autoriumi pasivadinęs asmuo nėra sukurto kūrinio autorius. Tokiu būdu byloje vertintina, kad ieškovė neįrodė, jog būtent ji yra ginčijamo prekės ženklo autorė ir žymuo buvo sukurtas ieškovės iniciatyva bei intelektinės nuosavybės teisės į šio žymens dizainą buvo perduotos ieškovei įstatymo nustatyta tvarka.
34. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad prekės ženklas negali priklausyti įmonės darbuotojams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, kad laikraščio leidime naudojamas prekės ženklas negali priklausyti redakcijos darbuotojams, kadangi redakcijos kolektyvas nuolatos keičiasi ir nors laikraščio redakcija leidžia intelektinės nuosavybės teisės ginamą turinį, tačiau vien to nepakanka, kad būtų galima tapti ženklo savininku. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į ATGTĮ 9 straipsnį, kuris numato, kad kūrinio, sukurto atliekant tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, autorius yra fizinis asmuo ar fizinių asmenų grupė, sukūrę kūrinį. Turtinės autorių teisės į kūrinį, kurį sukūrė darbuotojas atlikdamas tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, išskyrus kompiuterių programas, 5 metams pereina darbdaviui, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje. Pažymėtina, kad nurodyta teisinio reguliavimo nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Antra, būtent nurodytoje situacijoje laikraštį redagavo atsakovė, dirbusi nuo jos įkūrimo momento, kuri ir siekia prekės ženklo teisinės registracijos, todėl nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbus aspektas, kad kiti redakcijos darbuotojai galėjo keistis. Trečia, vien tik pati materiali ginčo objekto (logotipo) išraiška, neturint į ją ATGTĮ 15 straipsnyje įtvirtintų turtinių teisių, ieškovei, kaip verslo subjektui, besiverčiančiam laikraščio leidyba, yra beprasmiška, kitaip tariant, nėra prasmės ir ekonomiškai nelogiška yra turėti konkretų objektą – laikraščio pavadinimo logotipą, neturint į jį turtinių teisių. Pabrėžtina ir tai, kad ATGTĮ 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja teisinius santykius tarp darbuotojo (autoriaus) ir darbdavio (turtinių teisių perėmėjo), bet ne tarp darbuotojo (autoriaus) ir kūrinio užsakovo. Todėl šiuo atveju svarbu, kad kūrinio autorius A. D. buvo ir ieškovės akcininkas, ir direktorius, taigi jis, kaip vienas iš valdymo organų, atstovavo šiam juridiniam asmeniui, formavo jo valią ir galėjo tinkamai įgyvendinti nurodytos teisės normos nuostatas.
35. Apibendrindama tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog subjektinės teisės į ginčijamą prekės ženklą priklausė ieškovei, ir sprendžia, jog ieškovė neturėjo subjektinės teisės į ginčijamą prekės ženklą bei nepaneigė byloje prezumpcijos, kad prekės ženklo autorystė priklauso atsakovės sutuoktiniui A. D.. Todėl nagrinėjamoje dalyje yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.
Dėl atsakovės nesąžiningų veiksmų
36. Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu paaiškėja, kad pareiškėjas padavė paraišką įregistruoti ženklą turėdamas nesąžiningų ketinimų.
37. Nesąžiningumas nėra preziumuojamas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vertindamas nesąžiningumą, teismas turi atsižvelgti į visus nagrinėjamai bylai būdingus svarbius veiksnius, esančius žymens įregistravimo kaip prekių ženklo paraiškos pateikimo momentu, be kita ko, į: 1) tai, kad pareiškėjas žino ar turi žinoti, jog trečiasis asmuo bent vienoje valstybėje narėje naudoja tapatų ar su prašomu įregistruoti žymeniu galimą supainioti panašų žymenį tapačioms ar panašioms prekėms; 2) pareiškėjo ketinimą užkirsti kelią šiam trečiajam asmeniui toliau naudoti šį žymenį; 3) teisinės apsaugos, kuri naudojama trečiojo asmens žymeniui ir prašomam įregistruoti žymeniui, laipsnį (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 11 d. prejudicinis sprendimas byloje Chocoladefabriken Lindt and Sprüngli AG prieš F. H. GmbH., C-529/07). Norint įrodyti prekių ženklo registracijos paraišką pateikusio asmens nesąžiningumą, reikia atsižvelgti į visus svarbius bylos veiksnius, esančius registracijos paraiškos pateikimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-969/2019).
38. Norint įrodyti prekių ženklo registracijos paraišką pateikusio asmens nesąžiningumą, reikia atsižvelgti į visus svarbius bylos veiksnius, esančius registracijos paraiškos pateikimo momentu. Aplinkybės, kad šią paraišką pateikęs asmuo žino arba turi žinoti, jog paraiškos pateikimo momentu trečiasis asmuo naudoja prekių ženklą, kurį galima supainioti su prašomu įregistruoti prekių ženklu, savaime nepakanka paraišką pateikusio asmens nesąžiningumui, kaip jis suprantamas pagal minėtą nuostatą, įrodyti (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. birželio 27 d. prejudicinis sprendimas byloje Malaysia Dairy Industries Pte. Ltd prieš Ankenaevnet for Patenter og Varemaerker, C-320/12).
39. Pažymėtina, kad pagrindas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia dėl nesąžiningų ketinimų yra išimtinio pobūdžio (lot. ultima ratio) priemonė, siekiant apginti kito asmens teises į atitinkamą prekių ženklą ar naudojamą žymenį. Šis prekių ženklų teisėje įtvirtintas kitų asmenų teisių į prekių ženklus ar žymenis apsaugos instrumentas nėra skirtas visiems tiems atvejams tarsi „padengti“ ir „apimti“, kai dėl vienų ar kitų priežasčių ginčijamojo prekių ženklo negaliojimui netaikytini kiti Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti ženklo registracijos negaliojimo pagrindai. Priešinga situacija reikštų tai, kad įstatyme nustatytas prekių ženklų registracijos negaliojimo pagrindų sąrašas iš baigtinio faktiškai taptų nebaigtinis, ir asmenys, registruodami prekių ženklus, negalėtų prognozuoti teisinių savo veiksmų pasekmių, t. y. kokiu pagrindu ir dėl kokių aplinkybių jo ženklo registracija galėtų būti ginčijama kitų asmenų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-57-611/2016 30 punktą ir šiame punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką).
40. Minėta, kad, siekiant įvertinti nesąžiningumo buvimą, reikia atsižvelgti į pareiškėjo ketinimą paraiškos pateikimo momentu. Tai, inter alia (be kita ko), susiję su aplinkybe, kad ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia, skirtingai nuo ženklo registracijos panaikinimo, reiškia negaliojimą ab initio (nuo pat pradžių). Pareiškėjo ketinimas konkrečiu momentu yra subjektyvus elementas, kurį reikia nustatyti remiantis objektyviomis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis. Kaip yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, vertinant nesąžiningus ketinimus, svarbu užtikrinti tinkamą subjektyvaus ir objektyvaus elementų simbiozę (žr., pavyzdžiui, anksčiau minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą byloje Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli AG; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2009; 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-57-611/2016 32 punktą).
41. Nagrinėjamoje byloje, ieškovė, siekdama įrodyti, kad atsakovė, paraiškos pateikimo momentu turėjo nesąžiningų ketinimų, iš esmės remiasi vien tik Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-254-881/2019 nustatytais atsakovės ir jos sutuoktinio padarytais Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) pažeidimais. Tiek Vilniaus apygardos teismo sprendime, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-320-407/2020 yra nurodyta, kad beveik visi ieškovės įmonėje dirbę asmenys po keleto mėnesių pradėjo dirbti UAB „Laikraštis „Valsčius“. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad atsakovai G. D. ir A. D., pasinaudodami ilgamečiu bendradarbiavimu įgytu pasitikėjimu, autoritetu ir gandais apie grėsmę laisvam žodžiui (tai patvirtina laikraščio „Valsčius“ numeryje išspausdintas atsakovės G. D. straipsnis pavadinimu „Užvaldytas laisvas žodis reiškia demokratijos mirtį“), sugebėjo visus ieškovės laikraščio „Valsčius“ leidyboje dirbusius asmenis prikalbėti nutraukti darbo sutartis (neva šalių susitarimu) su ieškove ir dalį ieškovės darbuotojų pervilioti dirbti į laikraščio „LAIKRAŠTIS valsčius“ leidybą. Teismas sprendė, kad ši faktiškai susiklosčiusi situacija gali būti vertinama kaip KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimas, todėl ieškovė turi teisę į atsakovų veiksmais padarytos žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovai (G. D. ir A. D.) savavališkai, be ieškovės akcininkų sutikimo, nutraukė ieškovės pagrindinės ekonominės veiklos, t. y. laikraščio leidybos vykdymą ir, įsteigę naują įmonę, faktiškai vykdė analogišką veiklą, tiesiogiai konkuruodami su ieškove, suponuoja išvadą, jog atsakovai G. D. ir A. D. be ieškovės sutikimo atskleidė jos komercinę paslaptį sudarančią minėtą informaciją atsakovei UAB „Laikraštis „Valsčius“, kuri panaudojo šią informaciją savo veikloje. Ieškovės komercinės paslapties neteisėtą panaudojimą patvirtina ir teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovės UAB „Laikraštis „Valsčius“ išleisto laikraščio „LAIKRAŠTIS valsčius“ pirmąjį numerį visi buvę ieškovės prenumeratoriai gavo nemokamai.
42. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ne vien tik minėtoje byloje nurodytus KĮ pažeidimus, tačiau padarytų pažeidimą sąsają su ginčo prekės ženklo registracija. Pirmiausia pažymėtina, kad šioje nutartyje yra nustatyta, jog atsakovė siekė įregistruoti prekės ženklą, kurį sukūrė jos sutuoktinis ir davė jai sutikimą tą ženklą naudoti. Todėl jau vien šis faktas reiškia, kad prekės teisinė registracija niekaip negalėjo pažeisti ieškovės interesų. Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei padaryta žala G. D. ir A. D. KĮ pažeidimais dėl darbuotojų persiviliojimo ir komercinės paslapties atskleidimo yra atlyginta, ieškovei yra priteistas žalos atlyginimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog G. D. ir A. D. padaryti KĮ pažeidimai yra laikytini nesąžiningais veiksmais šios bylos kontekste, turėjusiais lemiamą įtaką sprendžiant klausimą dėl prekės ženklo teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia.
43. Pirmosios instancijos teismas, ginčijamame sprendime taip pat nurodė, kad tam, jog logotipas būtų autorių teisių objektu, jis turi atitikti nustatytus įstatymo reikalavimus. Ginčijamas logotipas yra paprastu būdu, greičiausiai naudojant įprastas kompiuterines programas sukurtas nesudėtingas ženklas. Tokiu būdu pagamintas logotipas neturi pakankamo originalumo ir kūrybiškumo lygio, kad galėtų būti saugomas autorių teisės. Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
44. ATGTĮ 4 straipsnio 1 dalis apibrėžia, jog autorių teisių objektai yra originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas. Pažymėtina, kad autorių teisėje pabrėžiama kūrybinės veiklos reikšmė ir būtent savarankiška kūrybinė veikla yra veiksnys, lemiantis galimybę taikyti autorių teisių apsaugą, o išvestiniams kūriniams, kaip ir visiems kitiems, taikomas originalumo reikalavimas, t. y. jie turi būti savarankiško kūrybinio darbo rezultatas (Birštonas R., Klimkevičiūtė D., Matulevičienė N., Mickienė L., Usonienė J. Intelektinės nuosavybės teisė. Vadovėlis. Valstybės įmonė Registrų centras. Vilnius, 2010. P. 101, 107). „Bendriausiu požiūriu originalumas pasireiškia kūrinio išreiškimu kūrybiška ir individualia išraiškos forma <...>. Autorių teisės požiūriu svarbu, kad kūrinio išraiškos forma pasireikštų individualumu, atskleidžiančiu kažką būdinga konkretaus autoriaus asmenybei“ (Mizaras V. Autorių teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2008, p. 168–169).
45. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad A. D. sukurtas logotipas gali būti pripažintas originaliu kūrybinės veiklos rezultatu. Ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas pats nustatė, kad vien žymens pavadinimas „valsčius“ žymintis istorinį administracinio vieneto pavadinimą, kuris šiuo metu yra nevartojamas, dėl ko žodis yra įgijęs kitą reikšmę ir suteikiantis aliuziją į Lietuvos istorinį periodą, rodo ryšį su žeme, istorinį tęstinumą, yra originalus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad logotipas buvo sukurtas dar 1992 metais, kai buvo išleistas pirmasis laikraščio „valsčius“ egzempliorius, todėl labiau tikėtina, kad jis buvo sukurtas ne kompiuterinių technologijų pagalba, o kombinuojant fotografijos ir grafikos techniką. Tikėtina, kad vėliau jis galėjo būti patobulintas kompiuterinės technikos pagalba. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad A. D. sukurtam laikraščio pavadinimo logotipui nagrinėjamu atveju negali būti taikoma ATGTĮ apsauga.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
46. Dėl aukščiau išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus 2019 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 2Ap-1974 ir pripažinti prekių ženklo
registraciją Nr. 75511 negaliojančia.
47. Kadangi šiuo apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino prekės ženklo registraciją negaliojančia ir panaikino VPB Apeliacinio skyriaus sprendimą, atsakovės G. D. apeliacinis skundas tenkintinas – skundžiamas Vilniaus apygardos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
48. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas, o ieškovės ieškinys atmestas, yra pagrindas perskirstyti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Dimstis“ bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 2 087,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
49. Atsakovė G. D. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 2 244,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, pateikė jas patvirtinančius įrodymus. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Atsakovės išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismui ieškinį atmetus, atsakovei iš ieškovės priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
50. Atsakovė G. D. patyrė 1 514,90 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus. Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą, maksimalus priteisiamas užmokestis už advokato teikiamą pagalbą rengiant apeliacinį skundą nagrinėjamu atveju sudaro 3 294 Eur sumą. Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad apeliantės skundas yra patenkintas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas, bei į tai, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.10 punkte nurodomo dydžio, sprendžia, kad atsakovei iš ieškovės priteistina 1 514,90 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir iš viso priteistina 3759,45 Eur (2 244,55 Eur +1 514,90 Eur).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Dimstis“ (juridinio asmens kodas 174340958) 3 759,45 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt devynis eurus 45 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, atsakovės G. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Teisėjai Romualda Janovičienė
Antanas Rudzinskas
Egidija Tamošiūnienė