Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-168-317/2015
Teisminio proceso Nr. 4-69-3-08193-2014-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 39.2; 45.4.5; 79.1.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 27 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs L. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
n u s t a t ė :
L. N. nubaustas už tai, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo” (toliau – KET), 9 ir 222 punktų reikalavimus, t. y. kad 2014 m. spalio 27 d., apie 13.00 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Audi 100“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, kliudė stovintį automobilį, dėl ko buvo apgadintos abi transporto priemonės. Nepranešęs policijai, pasišalino iš eismo įvykio vietos.
Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimu (toliau – Nutarimas) pripažino, kad L. N. padarė administracinius teisės pažeidimus numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje. Už šių pažeidimų padarymą teismas jam paskyrė pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį – 100 (vieno šimto) litų baudą; pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, pritaikius ATPK 301 straipsnio nuostatas, - 3000 (trijų tūkstančių) litų baudą, su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, L. N. paskyrė galutinę nuobaudą – 3000 (trijų tūkstančių) litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Apeliaciniame skunde L. N. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimą pakeisti ir administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nutraukti, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, arba, sumažinti baudos dydį ir panaikinti papildomą administracinę nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 1 (vieneriems) metams. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines jo padaryto eismo įvykio bei pasitraukimo iš jo aplinkybes, kas nulėmė nepagrįstą jo patraukimą administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį bei neproporcingos ir neteisingos administracinės nuobaudos paskyrimą. Teigia, jog jis nesuprato sukėlęs eismo įvykį, nes eismo įvykio vietoje jokio fizinio kontakto nejuto. Pažymi, kad įvykio vietoje buvo intensyvus pėsčiųjų srautas, todėl dėl vairavimo Kauno mieste patyrimo stokos visą dėmesį buvo sukoncentravęs į pėsčiuosius. Pripažįsta, jog matė, kad atstumas tarp jo vairuoto automobilio ir dešinėje stovinčių transporto priemonių yra mažas, siekdamas išvengti galimo kontakto, automobilį vienu momentu sustabdė, ką ir akcentavo darydamas klaidingas išvadas pirmosios instancijos teismas. Kita vertus, anot apelianto, įvykio vietoje buvo šurmulys, pastato pirmajame aukšte įsikūrusios kavinės kondicionierius skleidė triukšmą, todėl jis negirdėjo jokio, paprastai fizinio kontakto metu sukeliamo, garso. Pripažįsta, kad vienu metu išgirdo šūktelėjimą, tačiau pamanė, jog tokiu būdu yra kviečiamas kažkuris iš greta pastato buvusių asmenų, todėl į tai nekreipė dėmesio. Dėl šių aplinkybių visumos įvykio metu sąžiningai manė jokio automobilio nekliudęs, dėl ko iš įvykio vietos ir nuvažiavo. Be to, apeliantas pažymi, kad tiek jo, tiek nukentėjusiosios automobilio apgadinimai yra itin nežymūs, kas taip pat patvirtina aplinkybę, jog fizinio kontakto jis nejuto.
Apeliantas atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad automobilį vairavo blaivus, automobilis su galiojančia technine apžiūra, apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl jokio tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos jis neturėjo. Be to, supratęs, kad kliudė kitą automobilį, jis iš karto grįžo į spėjamo eismo įvykio vietą, ieškojo apgadinto automobilio savininko, paliko raštelį su prisipažinimu bei savo telefono numeriu, kad šis dėl žalos atlyginimo su juo susiektų. Tai, jo nuomone, neginčijamai pavirtina, jog jis neturėjo jokio tikslo išvengti atsakomybės. Esant šioms aplinkybės, apelianto nuomone, apylinkės teismas sprendimą dėl jo sąmoningo, tyčinio pasitraukimo iš eismo įvykio vietos priėmė remdamasis tik subjektyviomis prielaidomis ir spėliojimais. Dėl šios priežasties administracinio teisės pažeidimo teisena pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nutrauktina ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Anot apelianto, net ir darant išvadą apie visų ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių buvimą jo veiksmuose, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismui pagrįstai pritaikius ATPK 301 straipsnį, paskirta administracinė nuobauda yra pernelyg griežta, neteisinga ir nesąžininga. Pažymi, kad sukėlęs eismo įvykį, t. y. apgadinęs nukentėjusiosios transporto priemonę, jis tai pripažino. Šios aplinkybės jis ne tik neslėpė, tačiau, net nežinodamas apie kreipimąsi į policijos instituciją, pats siekė išsiaiškinti apgadinto automobilio savininką. Nepavykus to nustatyti, paliko raštelį su prisipažinimu ir savo telefono numeriu. Be to, pats jo sukeltas eismo įvykis, jo nuomone, yra mažareikšmis. Įvykio metu itin nežymiai buvo apgadinti automobiliai, o žmonės nenukentėjo. Apeliantas akcentuoja, kad praeityje visuomet stengėsi laikytis KET, tyčia, sąmoningai jų nepažeidinėti. Praeityje administracine tvarka už KET pažeidimus buvo baustas tik du kartus. Paskirtas baudas sumokėjo iš karto. Teigia, jog studijuoja aukštojoje mokykloje, yra išlaikomas tėvų. Siekdamas palengvinti tėvams šią naštą, baigė apsaugos darbuotojų mokymo programą, įgijo tai patvirtinantį bei leidžiantį dirbti apsaugos darbuotoju pažymėjimą. Nurodo, kad šiuo metu ieško darbo laisvu nuo mokslo metu saugos tarnybose, todėl pirmosios instancijos teismo paskirta minimalaus dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nors ir sutrumpintam terminui, neigiamai veikia ne tik jį, bet ir jį išlaikančius asmenis, užkerta kelią siekti įgyti pragyvenimui būtinų lėšų savo darbu, dėl ko paskirta nuobauda yra neproporcinga jo padarytam pažeidimui ir turi būti švelninama, mažinant piniginės baudos dydį bei neskiriant papildomos administracinės nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti, nes jo reikalavimai nepagrįsti ir jų tenkinti nėra jokio įstatyminio pagrindo.
L. N. apeliacinis skundas netenkintinas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013, 2AT-10-2014).
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nepritaria apeliacinio skundo argumentams bei konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl L. N. kaltės padarius administracinius teisės pažeidimus numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, yra motyvuotos, pagrįstos duomenimis, atitinkančiais faktines aplinkybes, todėl teisingos. Kauno apylinkės teismas nepažeidė ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo principų, įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, o išvadas padarė remdamasis išsamia bylos duomenų analize. Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį bei liudytojus, betarpiškai ištyrė rašytinius įrodymus ir savo išvadas dėl apelianto kaltės pagrindė aptartų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad aptartais priimtame nutarime bylos duomenimis yra pilnai įrodyta, jog L. N., padarydamas nustatytus apgadinimus, privalėjo objektyviai pajusti, kad padarė eismo įvykį, juolab, kad po įvykio jo automobilis stabtelėjo, ir tik po to nuvažiavo. Šias išvadas patvirtina ir tolimesni L. N. veiksmai po įvykio: savo automobilį apžiūrėjo kitoje vietoje, grįžo į įvykio vietą, norėdamas palikti raštelį. Taigi, skundžiamame Nutarime teisingai konstatuota, jog šios aplinkybės leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad dėl eismo įvykio buvo padaryta turtinė žala ir, nesant nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis L. N. privalėjo kviesti policiją į eismo įvykio vietą. Vietoje to L. N. pasišalino iš įvykio vietos, tokiu būdu pažeidė KET reikalavimus.
Nepaisant to, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas L. N. teigia, jog nesuprato sukėlęs eismo įvykį, nes eismo įvykio vietoje jokio fizinio kontakto nejuto, akivaizdu, jog ši versija prieštarauja jo paties teiginiams, jog pajutęs, kad kažkas negerai, kad nepravažiuoja, išsigando, susijaudino ir neišlipo pasižiūrėti. Aukštesnysis teismas šiame kontekste pažymi, kad įtardamas, jog eismo įvykis buvo, jis nuvažiavo į kitą vietą, apžiūrėjo savo automobilį ir pastebėjo apgadinimus. Dėl ko maždaug už dviejų valandų grįžo į eismo įvykio vietą. Tai leidžia teigti, kad L. N. tiksliai žinojo vietą, kurioje įvyko eismo įvykis, todėl eismo įvykio momentu privalėjo numanyti apie daromą teisės pažeidimą. Be to, tai, kad apeliantas sąmoningai pasišalino iš eismo įvykio vietos, patvirtina tiesiogiai ir betarpiškai įvykį mačiusios ir nesuinteresuotos liudytojos V. I. Š. paaiškinimai, kad ji matė kaip apeliantas bandė išvažiuoti ir dar stūmė kitą mašiną. Šiai liudytojai pasakius „ką darai“, jis apsisuko į kitą pusę, nuvažiavo, apsisuko, gal sekundei sustojo ir išvažiavo. Aukštesnysis teismas pastebi, kad šie liudytojos parodymai nuoseklūs ir neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, duoti įspėjus liudytoją dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ji gali būti šališka ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti apeliantą. Apelianto kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, taip pat patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys – automobilių nuotraukos, kuriose matomas apgadinimų mastas, eismo įvykio schemoje užfiksuotas įvykusio eismo įvykio mechanizmas. Šių įrodymų pagrindu konstatuotina, kad padaryti sužalojimai automobiliams nėra akivaizdžiai nežymūs, dėl kurių galima būtų daryti išvadą, jog L. N. galėjo smūgio apskritai nejausti. Tai, jog automobilių kontaktą matė net ir toliau nuo automobilių buvusi V. I. Š., tik patvirtina apylinkės teismo išvadas. Pažymėtina ir tai, kad automobilių kontaktas įvyko apelianto matymo zonoje, automobilio dešinės pusės šonu kliudant automobilio „VW Golf“ priekinį kairės pusės bamperį ir sparną, tad to nepastebėti, priešingai nei teigiama skunde, L. N. tiesiog negalėjo. Ta aplinkybė, kad po automobilių kontakto, eismo įvykyje dalyvavęs vairuotojas net nebuvo išlipęs iš automobilio apžiūrėti eismo įvykio vietos, o tiesiog išvažiavo iš aikštelės, patvirtina tai, jog pažeidėjas iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, žinodamas, kad sukėlė eismo įvykį. Esant tokioms aplinkybėms, pasišalinimas vertinamas kaip tyčinis veikimas pažeidžiant KET reikalavimus.
Neabejotinai įvertinti buvo apelianto skunde nurodyti argumentai, kad automobilį vairavo blaivus, kad automobilis su galiojančia technine apžiūra, apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Nagrinėjamu atveju esmine aplinkybe laikytina tai, kad apeliantas, suprasdamas, jog įvyko eismo įvykis, nesant įvykio vietoje nukentėjusio asmens, nesiėmė jokių priemonių išsiaiškinti nukentėjusįjį asmenį bei jam pranešti apie eismo įvykį, o, nepavykus nustatyti nukentėjusiojo, – pranešti policijai. Tikslas ir motyvas padaryti pažeidimą nėra būtinieji ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymiai, todėl kvalifikuojant L. N. veiksmus teisinės reikšmės neturi tai, kokių tikslų siekdamas jis pasišalino.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, L. N. nurodytas bet niekieno nepatvirtintas argumentas, kad jis supratęs, jog kliudė kitą automobilį, grįžo į spėjamo eismo įvykio vietą, ieškojo apgadinto automobilio savininko, paliko raštelį su prisipažinimu ir savo telefono numeriu, kad šis dėl žalos atlyginimo su juo susiektų, nešalina jo atsakomybės už pasišalinimą iš įvykio vietos neinformavęs apie eismo įvykį nei nukentėjusiosios, nei policijos. Todėl aukštesnysis teismas daro išvadą, kad L. N. administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjęs apylinkės teismas skundžiamame Nutarime teisingai nustatė jo kaltės turinį, pagrįstai konstatavo, kad L. N. padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus.
Nagrinėjamoje byloje L. N. už jo padarytus administracinius teisės pažeidimus yra paskirtos minimalaus dydžio ATPK 127 straipsnio 2 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytos baudos, o teisė vairuoti transporto priemones, pritaikius ATPK 301 straipsnio 1 dalį, atimta 1 (vieneriems) metams, kas yra ženkliai mažiau nei numatyta ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje.
Pagal ATPK 301 straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Aukštesnysis teismas pažymi, kad administracinė nuobauda, taikant ATPK 301 straipsnio 1 dalį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-36-2013, 2AT-42-2013).
Apeliantas prašo įvertinti ir tai, kad jis studijuoja aukštojoje mokykloje, yra išlaikomas tėvų. Tačiau, siekdamas palengvinti tėvams šią naštą, baigė apsaugos darbuotojų mokymo programą ir įgijo tai patvirtinantį bei leidžiantį dirbti apsaugos darbuotoju pažymėjimą. Nurodo, kad šiuo metu ieško darbo laisvu nuo mokslo metu saugos tarnybose, todėl pirmosios instancijos teismo paskirta minimalaus dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nors ir sutrumpintam terminui, neigiamai veikia ne tik jį, bet ir jį išlaikančius asmenis, užkerta kelią siekti įgyti pragyvenimui būtinų lėšų savo darbu.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė aplinkybes, kurios suteikė pagrindą taikyti ATPK 301 straipsnį ir jį pritaikė bei skyrė švelnesnę nuobaudą, nei numatytoje įstatyme. Kadangi L. N. grubiai pažeidė KET, už ką pirmosios instancijos teismas jam skyrė minimalią baudą su žymiai švelnesne nei ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta papildoma nuobauda, dar labiau mažinti paskirtą papildomą nuobaudą nėra objektyvaus pagrindo.
Atsakydamas į šį apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad darydamas pažeidimą, jis prisiėmė ir galimų neigiamų pasekmių kilimo riziką. Asmuo, žinodamas, kad tam tikros administracinės nuobaudos taikymas gali pakenkti jo interesams, turi būti ypač suinteresuotas nedaryti tokių pažeidimų, kurie galėtų lemti tokios administracinės nuobaudos taikymą. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą – per prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio grubų teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Taigi, L. N. siekis susirasti darbą nelaikytina išimtine aplinkybe, leidžiančia jam skirti dar švelnesnę nuobaudą. Kitos apelianto nurodytos aplinkybės taip pat neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl administracinės nuobaudos sušvelninimo. Šių apelianto nurodytų aplinkybių nepakanka apeliaciniam skundui tenkinti ir taikyti dar didesnę ATPK 301 straipsnyje numatytos administracinės nuobaudos švelninimo galimybę.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus, atsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei į kitas pažeidėjo nurodytas aplinkybes ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. L. N. skirta administracinė nuobauda nėra per griežta, ji atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagrindo ATPK 301 straipsnio pagrindu skirti mažesnę nei sankcijoje numatytą baudą bei apskritai neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo nėra, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimą palikti nepakeistą ir L. N. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.
Teisėjas Algirdas Jaliniauskas