Civilinė byla Nr. 2A-375-798/2015 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15521-2013-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.1; 44.5.1; 50.3.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Saltterra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Saltterra“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „UAB RENT & GO BALTIC“ dėl nuostolių atlyginimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Saltterra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo UAB „UAB RENT & GO BALTIC“ 2240,16 Lt nuostolių už transporto priemonės nutempimą atlyginimui. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas 2013 m. sausio 19 d. sudarė transporto priemonės nuomos sutartį Nr. 0005, pagal kurią atsakovas išnuomojo ieškovui Renault Megane Grandtour 1,9 dCi, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vienos paros laikotarpiui, o ieškovas už išsinuomotą automobilį įsipareigojo sumokėti 181,50 Lt nuomos kainą bei laikytis nuomos sutartyje nustatytų naudojimosi taisyklių. Ieškovo darbuotojas kartu su įmonės vadovu 2013 m. sausio 19 d. išsinuomotu automobiliu išvyko į Lenkijos Respubliką, kur pateko į eismo įvykį, kurio metu išsinuomotas automobilis buvo apgadintas taip, kad automobilis tapo netinkamas eksploatuoti. Iš eismo įvykio vietos automobilis pargabentas į Lietuvą ieškovo lėšomis, už ką ieškovas Lenkijos specialiosioms tarnyboms sumokėjo 2700,00 zlotų arba 2240,16 Lt pagal 2013 m. sausio 22 d. Lenkijos zloto ir Lietuvos lito kursą. Apie eismo įvykį nedelsiant ieškovo buvo pranešta Lenkijos policijos pareigūnams, su kurių pagalba užfiksuoti eismo įvykio duomenys. Nustatyta, kad dėl eismo įvykio yra kalti Lenkijos kelius prižiūrintys subjektai, nes eismo įvykio priežastimi buvo eismui netinkama kelio būklė. Ieškovo kaltės ir neteisėtų veiksmų dėl eismo įvykio nenustatyta. Ieškovas mano, jog atsakovui nesikreipiant į kelių valdytoją dėl eismo įvykio metu padarytų nuostolių atlyginimo, tokia pareiga atsiranda atsakovui. Nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose, nei šalių sudarytoje nuomos sutartyje nėra numatyta, kad nuomininkas, kurio veiksmuose dėl kilusios žalos nėra kaltės, padengęs su žala susijusias išlaidas, neturi teisės šių išlaidų atlyginimo reikalauti iš kalto asmens. Ieškovas mano, kad nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo reikalavimo teisė priklauso atsakovui, todėl jo pasyvumas nesikreipiant į kaltą subjektą, įtakoja ieškovo turtinę padėtį bei sukelia jam neigiamas turtines pasekmes.
Atsakovas su ieškinio argumentais nesutiko, prašė jį atmesti. Jis nurodė, kad nebuvo davęs nurodymo ieškovui pargabenti atsakovui nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę iš Lenkijos nuomotojui. Ieškovas, neinformavęs apie tai atsakovo, pats priėmė sprendimą pargabenti transporto priemonės liekanas, todėl ir privalo prisiimti sau dėl transporto priemonės gabenimo patirtas išlaidas. Tuo atveju, jeigu ieškovas būtų susisiekęs su atsakovu, atsakovas būtų pasirinkęs ekonomiškesnį būdą realizuoti transporto priemonės liekanas vietoje, nepatiriant jų gabenimo išlaidų. Atsakovas taip pat mano, jog dėl transporto priemonės pargabenimo patirtas išlaidas sąlygojo nerūpestingi ir neteisėti paties ieškovo veiksmai, dėl kurių transporto priemonė buvo apgadinta taip, kad negalėjo būti naudojama pagal paskirtį ir turėjo būti pargabenta iš įvykio vietos. Kadangi grąžinti išsinuomotą transporto priemonę nuomotojui yra ieškovo kaip nuomininko pareiga, tai ieškovui tenka ir pareiga sumokėti už transporto priemonės pargabenimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo UAB „Saltterra“ atsakovo UAB „UAB RENT & GO BALTIC“ naudai 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybės naudai - 15,95 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas nustatė, kad ieškovas UAB „Saltterra“ ir atsakovas UAB „UAB RENT & GO BALTIC“ 2013 m. sausio 19 d. sudarė transporto priemonės nuomos sutartį Nr. 0005, pagal kurią atsakovas išnuomojo ieškovui transporto priemonę Renault Megane Grandtour 1,9 dCi, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vienos paros terminui, o ieškovas įsipareigojo sumokėti už transporto priemonės nuomą 181,50 Lt sumą. Ieškovui išvykus su išsinuomota transporto priemone į Lenkijos Respubliką, 2013 m. sausio 19 d. eismo įvykio metu išsinuomota transporto priemonė buvo sugadinta, dėl ko ji tapo netinkama naudoti pagal paskirtį. Ieškovas pasinaudodamas specialiųjų tarnybų paslaugomis, savo lėšomis pargabeno išsinuomotą automobilį į Lietuvą ir grąžino nuomotojui, už automobilio gabenimo paslaugas sumokėjo šių paslaugų tiekėjui 2240,16 Lt.
Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas atsakovui atlyginti ieškovui nuostolius, nagrinėjo atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir nusprendė, kad ieškovas neįrodė vienos būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo UAB „UAB RENT & GO BALTIC“ neteisėtų veiksmų, nes atsakovas eismo įvykyje nedalyvavo ir neatliko jokių veiksmų, susijusių su transporto priemonės apgadinimo priežastimi. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad eismo įvykio priežastimi buvo netvarkinga kelio danga – kelio duobė.
Teismas nustatė, kad ieškovas nesuderino su atsakovu išsinuomotos transporto priemonės pargabenimo iš eismo įvykio vietos bei išlaidų dydžio, transporto priemonė buvo pargabenta ir šias paslaugas teikiantis asmuo bei paslaugų kaina pasirinkta išimtinai ieškovo, nesuderinus su atsakovu kaip transporto priemonės nuomotoju. Teismas iš sutarties sąlygų sprendė, kad sprendimo, kaip elgtis su nuomos terminu sugadinta transporto priemone, priėmimas yra nuomotojo prerogatyva. Teismo vertinimu, ieškovas, kaip nuomininkas, be nuomotojo sutikimo prisiimdamas transporto priemonės gabenimo iš eismo įvykio vietos išlaidas, veikė savo rizika. Kadangi jokie atsakovo veiksmai nebuvo šių ieškovo patirtų išlaidų priežastimi, tai jis neprivalo atlyginti ieškovo patirtų nuostolių dėl transporto priemonės gabenimo iš eismo įvykio vietos.
Teismo vertinimu, ieškovo nurodyta aplinkybė, jog šalių sudaryta sutartimi atsakovas įsipareigojo apdrausti nuomojamą transporto priemonę transporto priemonių draudimo sutartimi, neįrodyta. Tai, kad atsakovas viešai skelbiamoje ofertoje apie transporto priemonių nuomą pateikė informaciją apie tai, kad transporto priemonės nuomojamos su transporto priemonių savanoriškuoju draudimu, teismo įsitikinimu, nepatvirtina, jog šalys būtent dėl tokių sąlygų sulygo, sudarydamos individualią sutartį. Kadangi nei atsakovo skelbimuose, nei šalių sudarytoje nuomos sutartyje nėra numatytos rizikos, nuo kurių turi būti draudžiama transporto priemonė, tai teismas laikė nepagrįstu ieškovo argumentą, jog transporto priemonės draudimas KASKO draudimu būtų pašalinęs būtinybę pargabenti transporto priemonę iš eismo įvykio vietos.
Kadangi ieškovas neįrodė atsakovo veiksmuose esant civilinės atsakomybės sąlygas, tai teismas ieškinį atmetė
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas UAB „Saltterra“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki kol bus išnagrinėtas tarp šalių kilęs ginčas civilinėje byloje Nr. 2-14069-592/2013 ir bus nustatyta, kuris juridinis asmuo turėjo pareigą apdrausti automobilį.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nevertino reikšmingai bylai faktinių aplinkybių. Teismas kaip vieną iš ieškinio netenkinimo motyvų nurodė, jog apeliantas priėmęs sprendimą transportuoti į eismo įvykį patekusį automobilį atgal į Lietuvą, veikė savo rizika, nes jis dėl tokio veiksmo nebuvo pasitaręs su atsakovu, o atsakovas galėjo šioje situacijoje taikyti kitas, jam palankesnes transporto priemonės realizavimo priemones. Iš šios traktuotės gautųsi nelogiška išvada, kad ieškovas turėjo teisę palikti automobilį apsivertusį griovyje ir palikti šią situaciją atsakovo rūpestyje. Ieškovas elgėsi priešingai - dėjo visas nuo jo priklausančias pastangas, kad automobilis būtų pargabentas į atsakovo (nuomotojo) buveinę, be to, pastarąją prievolę numatė ir nuomos sutartis. Teismas nevertino, kad atsakovas apie kilusią avariją buvo informuotas tinkamai, kad vykusių pokalbių buvo pranešta apie transporto priemonės būklę, kaltininką, policijos išvadas ir kitas svarbias aplinkybes. Atsakovas nei sutarties sudarymo metu, nei įvykio metu neinstruktavo ieškovo, ką šis turėtų daryti esant vienai ar kitai neordinarinei situacijai, į kurią gali patekti ieškovas kaip transporto priemonės valdytojas. Teismas taip pat nevertino, kad apeliantas pasirinko racionaliausią sprendimą finansiniu atžvilgiu. Atsakovas neįrodinėjo, kad jis galėjo patirti mažiau nuostolių pasirinkęs kitą realizavimo būdą, o teismas pasirėmęs šia galima aplinkybe, o ne konkrečiais faktais, padarė tik prielaidą, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Teismas, tinkamai neįvertinęs faktinių bylos aplinkybių bei žmogiškųjų veiksnių (sukrėstą apelianto darbuotojo ir vadovo būseną patirtą autoįvykio metu, tai, jog autoįvykis kilo anksti ryte, o sprendimą dėl transporto priemonės patraukimo iš šalikelės reikia priimti skubiai; tai, jog atsakovas nė karto neužsiminė, jog jam yra nepriimtinas apelianto sprendimas grąžinti automobilį, tai, kad atsakovas nepasiūlė jokių kitų sprendimo variantų), priėmė neteisėtą sprendimą, kuris turi būti naikintinas.
2. Teismas formaliai nustatė teisiniame santykyje nesant atsakovo neteisėtų veiksmų ir neįvertino, jog neteisėti veiksmai gali kilti ne tik pažeidžiant įstatymus, sutarties nuostatas, bet ir kitais pagrindais. Apeliantas prašė priteisti iš atsakovo nuostolius, patirtus dėl transporto priemonės nutempimo iš Lenkijos į Lietuvos Respubliką, todėl turėjo būti vertinami atsakovo veiksmai, neveikimas, bendro pobūdžio pareigų (ne)įgyvendinimas būtent šiame kontekste (CK 1.137 straipsnio 2 dalis, 6.246 straipsnio 1 dalis), o ne atsakomybės taikymas dėl autoįvykio kilimo, kaip vertino pirmosios instancijos teismas. Ieškovas apie autoįvykį pranešė iš karto sutartyje nurodytu būdu, šalys palaikė kontaktą visos dienos metus, o šios aplinkybės buvo nustatytos bylos nagrinėjimo metu. Atsakovas nenurodė jokių pastebėjimų ar galimų veiksmų, kurių turėtų imtis apeliantas dėl automobilio transportavimo į Lietuvą, todėl teismas turėjo padaryti išvadą, kad atsakovo atsainus ir neprotingas pasyvus elgesys sąlygojo apelianto prašomų priteisti nuostolių kilimą. Faktinės aplinkybės suponavo atsakovui pareigą ne pasyviai iš šalies stebėti padarinių šalinimo eigą, bet imtis konkretesnių veiksmų – pavyzdžiui, įpareigoti apeliantą nutempti transporto priemonę iki vietos, kuri jam yra priimtina ir nurodyti apeliantui, kad jo pasirinkta galimybė partempti automobilį iš Lenkijos į Lietuvą neatitinka jo interesų, todėl šis privalantis imtis kitokių veiksmų. Nagrinėjamu atveju teismas turėjo nustatyti netiesioginį priežastinį ryšį, nes atsakovas, pažeidęs bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai, apdairiai ir atidžiai, pasyviai nutylėjęs, jog jam yra nepriimtinas apelianto pasirinktas transporto priemonės transportavimo būdas, ir nieko neužsiminęs apie kitas jam palankesnes automobilio realizavimo priemones leido kilti situacijai, kurios metu apeliantas patyrė nuostolius. Teismas, priimtą skundžiamą sprendimą motyvavęs ta aplinkybe, jog teisiniame santykyje nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, apsiribojo tik formaliu civilinės atsakomybės sąlygų patikrinimu, ir nepagrįstai eliminavo kitą galimą neteisėtų veiksmų požymį – bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, - kaip, be kita ko, neįvertino ir neteisėto atsakovo pasyvaus elgesio tolimesnio transporto priemonės realizavimo klausimu, kas ir sąlygojo apelianto nuostolių kilimą.
3. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl kaltės ir neteisėtų veiksmų neišskiriamumo. Teismas, nustatęs atsakovo kaltę nagrinėjamame ginče, privalėjo preziumuoti ir jo neteisėtus veiksmus, todėl apeliantui pareiga įrodinėti visas atsakomybės sąlygas nebūtų kilusi.
4. Teismas iš esmės paneigė viešosios ofertos esmę. Atsakovas, viešai pateikdamas informaciją (tinklapyje), jog į automobilio nuomos kainą įeina vairuotojo civilinės atsakomybės draudimas bei KASKO draudimas, prisiėmė pareigą užtikrinti, jog šios draudimo rūšys bus galiojančios nuomojamam automobiliui. Tuo tarpu jei automobilis nebuvo draustas KASKO draudimu, riziką dėl kilsiančios žalos bei kitos sutarties šalies patirtų nuostolių padengimo turi prisiimti atsakovas. Automobilis šiuo draudimu nebuvo apdraustas, todėl teismas turėjo konstatuoti, kad atsakovas turi atlyginti ieškovo išlaidas dėl automobilio pargabenimo. Be to, teismas nevertino ir nepasisakė dėl bylai reikšmingos aplinkybės, kad atsakovas, kilus ginčui, ištrynė šią informaciją iš tinklapio.
5. Teismas pažeidė šalių rungimosi principą ir priėmė sprendimą atsakovui byloje nesinaudojus nė viena įrodomąja priemone. Atsakovas viso bylos nagrinėjimo metu rėmėsi iš esmės tik nuomos sutarties nuostatomis, kuri į bylą pateikta ieškovo ir kuri parengta išimtinai atsakovo, apeliantui tik prisijungus prie pateiktos nuomos sutarties. Kitų įrodymų ar teiginių, teismų praktikos nuostatų atsakovas nepateikė, todėl atsakovo atsikirtimų pagrįstumas yra tik trumpas jam palankių normų (formaliai vertinant) nurodymas atsiliepime.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB „UAB RENT & GO BALTIC“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovas neturėjo teisinės pareigos pargabenti automobilio, o ieškovui kilo pareiga pristatyti automobilį, todėl visos išlaidos, susijusios su automobilio pristatymu į sutartyje nurodytą vietą baigiantis nuomos laikotarpiui, tenka ieškovui. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovo ieškinį, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Dėl ieškinio pagrindo, dalyko ir bylos esmės
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo formalus ir be pagrindo nagrinėjo, ar atsakovui taikytina civilinė atsakomybė dėl autoįvykio kilimo, nes ieškinys buvo grindžiamas ne šiais argumentais, o atsakovo neveikimu, bendro pobūdžio pareigų elgtis sąžiningai, rūpestingai ir atidžiai pažeidimu.
Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Taigi civilinio proceso normų reikalaujama ir ieškovui privaloma nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, kuriuo grindžia ieškinio reikalavimą. Ieškinio teisinio pagrindo, t. y. įstatymų ir faktinių aplinkybių teisinės kvalifikacijos, ieškovas neprivalo nurodyti. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reguliuojančias tiek ieškovo nurodytas, tiek tas, kuriomis ieškovas, kiti proceso dalyviai nesiremia, teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Kirsnė“ v. UAB ,,Medicinos bankas“, bylos Nr. 3K-3-317/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K.-N. v. A. .L., bylos Nr. 3K-3-534/2008, ir kt.). Taigi teismas, spręsdamas ginčą ir priimdamas sprendimą, privalo išaiškinti ir aptarti svarbiausias bylos faktines ir teisines aplinkybes, nes jos yra bylos esmė ir jų pagrindu sprendžiamas ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimas.
Apeliantas ieškinyje nurodė, kad ieškovas UAB „Saltterra“ ir atsakovas UAB „UAB RENT & GO BALTIC“ 2013 m. sausio 19 d. sudarė transporto priemonės nuomos sutartį Nr. 0005, pagal kurią atsakovas išnuomojo ieškovui transporto priemonę Renault Megane Grandtour 1,9 dCi, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vienos paros terminui, o ieškovas įsipareigojo sumokėti už transporto priemonės nuomą 181,50 Lt sumą. Ieškovui išvykus su išsinuomota transporto priemone į Lenkijos Respubliką, 2013 m. sausio 19 d. eismo įvykio metu išsinuomota transporto priemonė buvo sugadinta, dėl ko ji tapo netinkama naudoti pagal paskirtį. Ieškovas pasinaudodamas specialiųjų tarnybų paslaugomis, savo lėšomis pargabeno išsinuomotą automobilį į Lietuvą ir grąžino nuomotojui, už automobilio gabenimo paslaugas sumokėjo šių paslaugų tiekėjui 2240,16 Lt. Šiuo faktiniu pagrindu apeliantas prašė atlyginti automobilio gabenimo išlaidas. Taigi, apeliantas aiškiai suformulavo faktinį ieškinio pagrindą ir nurodė pagrindinį ieškinio materialųjį teisinį reikalavimą.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimų pagrįstumą, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, ir esant ieškovo reikalavimui atlyginti nuostolius, nagrinėjo, ar atsakovui kyla civilinė atsakomybė, nes tik įrodžius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas galimas nuostolių priteisimas ieškovui. Minėta, kad apeliantas nurodytu faktiniu ieškinio pagrindu siekė įrodyti, kad atsakovui kyla pareiga atlyginti ieškovo patirtas išlaidas dėl išnuomoto automobilio, kuris pateko į autoįvykį, pargabenimo, todėl teismas turėjo išsiaiškinti, nustatyti ir teisiškai kvalifikuoti faktines automobilio perdavimo aplinkybes, autoįvykio kilimo priežastis bei spręsti, ar yra būtinosios sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Tai yra nagrinėjamos bylos esmė.
Išanalizavus pirmosios instancijos teismo sprendimą matyti, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai apsibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėjo, ar yra sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes, o tai, kad teismas vertino ir aplinkybes, susijusias su autoįvykio priežastimis bei atsakovo civilinės atsakomybės klausimą ir šiuo aspektu, kurio nenurodė ieškovas, negali būti laikomas formaliu, nes tik išsiaiškinus bylai reikšmingas aplinkybes, yra galimas teisinių santykių kvalifikavimas ir pareikštų ieškinio reikalavimų pagrįstumo nagrinėjimas. Dėl to apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas buvo formalus ir be pagrindo nagrinėjo faktines aplinkybes, susijusias su autoįvykio priežastimis, laikytini nepagrįstais.
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, nevertinęs reikšmingai bylai aplinkybių, padarė nepagrįstą išvadą dėl atsakovo civilinės atsakomybės.
Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkrečios įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu. Pagal bendrąją taisyklę asmuo atsako tik už jo paties padarytą žalą ir neatsako už žalą, kurią sukėlė kitų asmenų neteisėti veiksmai, nes netiesioginė civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai ją nustato įstatymai (CK 6.246 straipsnio 2 dalis). Dėl to reikalaujanti atlyginti žalą šalis turi įrodyti, kokį konkretų įstatymo ar sutarties įpareigojimą pažeidė atsakovas arba kokiu būdu jis asmeniškai pažeidė bendrą atidumo ir rūpestingumo pareigą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė prieš G. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-369/2014, ir joje nurodytą teismo praktiką).
Apeliantas teigia, kad atsakovo kaip nuomotojo sutartinė atsakomybė kyla pažeidus bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes nebendradarbiavo su ieškovu jam patekus į autoįvykį, nenurodė, kaip elgtis su automobiliu, kuris buvo sugadintas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad bylos šalis siejo nuomos teisiniai santykiai, sprendė, kad ieškovui kilo pareiga pristatyti automobilį į nuomos sutartimi sutartą vietą, taip pat atsižvelgęs į tai, kad atsakovas niekaip nėra susijęs su autoįvykio, kurio metu buvo apgadinta ieškovo išsinuomota autotransporto priemonė, atmetė ieškovo reikalavimą atlyginti išlaidas dėl automobilio pargabenimo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė civilinės atsakomybės atsakovui, nagrinėja, kokios pareigos kilo atsakovui ir ar jis pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Nagrinėjamu atveju atsakovui nei įstatymu, nei sutartyje nebuvo nustatyta pareiga atlyginti ieškovo nuostolius dėl sugadintos transporto priemonės transportavimo. Priešingai, iš byloje pateiktos šalių sudarytos automobilio nuomos sutarties 1.2 punkto matyti, kad ieškovui kilo pareiga automobilį grąžinti atsakovui. Pastebėtina, kad tai pripažino ir apeliantas apeliaciniame skunde. Nuomos sutarties 1.3 punkte šalys susitarė, kad darbo valandomis nuomojamas automobilis turi būti paimtas ir pristatytas į sutartą vietą. CK 6.52 straipsnio 1 dalies nuostatos patvirtina, kad atsakovas neturi pareigos pasiimti automobilį iš ieškovo nurodytos vietos ir būtent ieškovas privalo pristatyti automobilį pagal atsakovo buveinę. Nagrinėjamu atveju šalys nesusitarė dėl prievolės įvykdymo išlaidų, todėl jas turi sumokėti nuomininkas (CK 6.57 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, laikytinas pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atsakovas neturi prievolės parsigabenti automobilio ar atlyginti su tuo susijusių išlaidų. Nagrinėjamu atveju atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes apeliaciniame skunde teigiama, kad pranešus atsakovui apie kilusią situaciją, tolimesnis apelianto bendravimas neapsiribojo tik vienu skambučiu – šalys palaikė kontaktą visos dienos metu. Šis apelianto teiginys nurodo, kad atsakovas nepažeidė bendradarbiavimo pareigos.
Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovas nenurodė kaip elgtis su automobiliu taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo pareigų pažeidimo, nes ieškovo pareiga pargabenti automobilį į sutartą vietą kyla iš nuomos sutarties nuostatų. Dėl to konstatuotina, kad ieškovas turėjo žinoti, kaip elgtis jam po autoįvykio, t.y. pargabenti išnuomotą automobilį. Atmestinas apelianto argumentas ir dėl atsakovo nebendradarbiavimo, nes bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas atsakovui prisiskambino po autoįvykio, šalys palaikė kontaktą. Šias aplinkybes apeliantas nurodė ir apeliaciniame skunde. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, nesant atsakovo neteisėtų veiksmų. Nesant neteisėtų veiksmų nėra pagrindo vertinti, ar buvo kitos civilinės atsakomybės sąlygos.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentą, kad atsakovo pasyvus elgesys sąlygojo apelianto nuostolių kilimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad autoįvykis įvyko dėl netvarkingos kelio dangos, automobiliui patekus į duobę, todėl ne atsakovo veiksmai (neveikimas) lėmė tai, kad automobilį teko gabenti į Lietuvą patiriant didesnes išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas neturi pareigos atlyginti šias apelianto patirtas išlaidas kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.
Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai. Dėl to pirmosios instancijos teismas, pagrįstai, nustatęs, kad atsakovas neatliko jo jokių neteisėtų veiksmų, nenustatinėjo ir jo kaltės. Dėl to atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl atsakovo kaltės. Apeliantas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad autoįvykis įvyko dėl netvarkingos kelio dangos ir kad dėl autoįvykio kaltas kelio valdytojas (b. l. 3), todėl civilinė atsakomybė už transporto priemonės pargabenimą negali kilti atsakovui, kuris nėra kelio valdytojas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad ieškovas dėl patirtų išlaidų dėl automobilio pargabenimo į Lietuvą turi teisę kreiptis į asmenį, kuris yra kelio valdytojas, ir taip apginti pažeistas teises. Nagrinėjamu atveju civilinė atsakomybė atsakovui netaikytina.
Dėl rungimosi principo
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių rungimosi principą.
Pagal įstatymą ir teismų praktiką, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims; teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri reiškia, kad teismui, įvertinusiam faktinių duomenų visumą, susiformavo įsitikinimas dėl fakto buvimo ar nebuvimo; išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; (CPK 12 str., 178 str., 185 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepažeidė CPK nustatytų ir pirmiau aptartų įrodymų vertinimo taisyklių, ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog tarp ieškovo nurodomų neteisėtų veiksmų – atsakovo pasyvaus elgesio buvo priežastinis ryšys su ieškovo patirta žala. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas automobilio po autoįvykio gabenimo išlaidas iš Lenkijos į Lietuvą patyrė ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, o dėl netvarkingos kelio dangos. Taigi pirmosios instancijos teismas nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes bei įrodymus, padarė teisingas išvadas, tinkamai pritaikydamas proceso ir materialiosios teisės normas.
Dėl viešosios ofertos
Apeliantas teigia, kad atsakovo pareiga atlyginti automobilio gabenimo išlaidas kyla dėl to, kad atsakovas viešai savo interneto tinklapyje nuomojamus automobilius įsipareigojo apdrausti savanoriškuoju draudimu, tačiau šio savo įsipareigojimo neįvykdė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo ieškovo argumentu.
CK 6.987 straipsnyje pateikta draudimo sutarties samprata, pagal kurią draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Taigi, draudimo sutarties pagrindu draudikas už draudimo įmoką prisiima kitų asmenų – draudėjo ar trečiojo asmens, kurio naudai sudaryta sutartis – nuostolių riziką. Pagal nustatytą draudimo santykių reguliavimą pagrindinės draudimo sutarties sąlygos turi būti nurodomos draudimo liudijime (polise), o detalizuojamos jos gali būti atitinkamo draudimo rūšies taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis (CK 6.991, 6.992 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2013).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad išnuomotas automobilis nebuvo draustas savanoriškuoju draudimu. Iš ieškinio dalyko matyti, kad ieškovas prašo atlyginti automobilio gabenimo išlaidas po autoįvykio. Taip pat nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad autoįvykis įvyko dėl netvarkingos kelio dangos. Atsižvelgiant į ieškinio dalyką bei į nustatytas aplinkybes nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ieškovo nurodytos aplinkybės dėl atsakovo pareigos (ne)apdrausti išnuomotą automobilį savanoriškuoju draudimu, nes apeliantas turėjo pareigą pristatyti automobilį atsakovui.
Dėl civilinės bylos sustabdymo
Apeliantas prašo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki kol bus išnagrinėtas ginčas tarp tų pačių šalių civilinėje byloje Nr. 2-14069-592/2013 pagal ieškovo UAB „UAB Rent & Go Baltic“ ieškinį atsakovui UAB „Saltterra“ dėl nuostolių atlyginimo.
Civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas. CPK pagal bylos sustabdymo pagrindus skiria dvi civilinės bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvųjį (CPK 164 straipsnis). Esant bent vienam iš CPK ar kituose įstatymuose numatytų privalomojo bylos sustabdymo pagrindų, teismas bylą sustabdyti privalo ex officio, nepriklausomai nuo to, ar dalyvaujantys byloje asmenys išsakė nuomonę šiuo klausimu ir nepriklausomai nuo pareikštos nuomonės turinio, nes teismą tai padaryti įpareigoja įstatymas.
Iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 11 d. nutartimi paliko nenagrinėtą ieškovo UAB „UAB Rent & Go Baltic“ ieškinį atsakovui UAB „Saltterra“ dėl nuostolių atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą.
Kadangi išnyko apelianto nurodytas bylos sustabdymo pagrindas, tai ieškovo prašymas sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus ieškovo UAB „Saltterra“ apeliacinio skundo, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos.
Atsakovas UAB „UAB Rent & Go Baltic“ pateikęs atsiliepimą į apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrindžiančių dokumentų nepateikė (CPK 178 straipsnis), todėl šios išlaidos nepriteistinos.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjas Antanas Rudzinskas