Pranešėjas Stasys Punys                                                                   Baudžiamoji byla Nr. 1A-129/2011

Teisėja Galina Taraškevič                                                                    Procesinio sprendimo kategorija:

 (S)

1.1.5.1.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.;

1.2.4.5.; 2.1.7.4.; 1.2.15.

 

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

 

2011 m. vasario 3 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teisėjų Teresėlės Kazlauskienės, Stasio Lemežio,

sekretoriaujant Dovilei Narkuvienei,

dalyvaujant prokurorei Margaritai Valantiejienei,

nuteistajam L. K.,

gynėjai adv. Liudmilai Karvelienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-o apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. nuteistas pagal LR BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigoti nuteistąjį L. K.:

- be teismo ar bausmę vykdančios institucijos sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos;

- atlyginti turtinę žalą civiliniam ieškovui Valstybinei ligonių kasai 1312,85 Lt sumoje bei atlyginti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui S. P. 200 Lt turtinės žalos ir 1500 Lt neturtinės žalos per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. 

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš nuteistojo L. K. 1312,85 Lt (vienas tūkstantis trys šimtai dvylika Lt 85 ct) turtinės žalos atlyginimo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš nuteistojo L. K. 200 Lt (du šimtai litų) turtinės žalos atlyginimo bei 1500 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai litų) neturtinės žalos atlyginimo S. P. naudai.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

 

n u s t a t ė:

 

L. K. nuteistas už tai, kad jis 2009-10-08, apie 23.00 val. viešoje vietoje, Pylimo-Žemaitijos gatvių sankryžoje, Vilniuje, pastūmė ranka S. P., dėl ko pastarasis nukrito, o griūnant atsitrenkė pakaušio sritimi į žemės grindinį, ko pasekoje nukentėjusiajam buvo padaryti odos nubrozdinimas pakaušyje, pakauškaulio lūžis, galvos smegenų sumušimas, jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui.

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. K. prašo pakeisti skundžiamą teismo nuosprendį ir išteisinti jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos pagal BK 138 str. 1 d. Civilinių ieškovų S. P. 1700 Lt civilinį ieškinį ir Valstybinės ligonių kasos 1312,85 Lt civilinį ieškinį atmesti kaip nepagrįstus. Priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažįsta visiškai ir mano, kad jo veiksmuose negalima įžvelgti nusikalstamos veikos sudėties, kadangi visas konfliktas kilo norint apsaugoti gyvūną nuo akivaizdaus žiauraus elgesio. Pastebėjus nukentėjusįjį S. P. žiauriai elgiantis su šunimi bandė jį sudrausminti ir taip nutraukti vykdomą galimai neteisėtą veiką, ko pasėkoje S. P. išprovokavo konfliktą ir toliau nederamai elgėsi su savo augintiniu viešoje vietoje. Apelianto teigimu, pats nukentėjusysis pirmasis pradėjo naudoti fizinį smurtą, ko pasėkoje jis nesipriešino, o tiesiog abejomis rankomis įsikibęs į nukentėjusiojo rankas bandė jas atplėšti nuo savęs, ko pasėkoje nukentėjusysis prarado pusiausvyrą ir nugriuvo. Apelianto teigimu, teismas priimdamas nuosprendį neįvertino tai, jog nukentėjusysis konflikto metu vis dar prie savęs laikė šunį, o tai vykstant konfliktui ir galėjo turėti lemiamos reikšmės S. P. nukritimui, kadangi šuo turi pakankamai jėgos truktelti savo šeimininką, ko pasėkoje galimas nugriuvimas. Be to, apeliantas mano, kad jo veiksmuose taip pat galima įžvelgti ir būtinosios ginties sudėtinių elementų, nes jam buvo akivaizdus neišvengiamas pavojus jam besiginant, buvo kėsintasi į jo sveikatą. Todėl esant tokiai situacijai, kiekvienas asmuo elgtųsi panašiai ir bandytų nuo savęs atplėšti užpuoliko rankas, o tai kad nukentėjusiajam S. P. susipynė kojos ir jis pargriuvo, yra tik jo paties kaltė.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog abejojama dėl nukentėjusiojo apsvaigimo nuo alkoholio konflikto metu. Nurodo, kad tiek liudytojos L. S., tiek specialistės J. G.-Dorošenko parodymais nustatyta, jog nukentėjusiajam iš burnos sklido alkoholio kvapas. Apelianto manymu, šis kvapas bei agresyvus nukentėjusiojo elgesys, kuris pasireiškė garsiais keiksmažodžiais bei šūksniais, galėjo jį suklaidinti dėl galimo nukentėjusiojo girtumo, tačiau ir tai nėra pakankamas naikinamasis įkaltis, kadangi net blaivi žmonės dažnai nukrenta ir susižaloja.

Apeliantas taip pat skunde nurodo, jog S. P. ir T. K. parodymai apie tai, kad jis pastaruosius prisivijo einančius nukentėjusiajam sudavė smūgį į dešinį antakį, vertinti kritiškai, nes juos paneigia specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad S. P. nustatytas odos nubrozdinimas pakaušyje, pakauškaulio lūžis, galvos smegenų sumušimas, pasireiškęs kontuziniu židiniu kairėje kaktinėje skiltyje. Todėl apelianto manymu, yra šis faktas tik patvirtina jo ir L. S. duotus parodymus, jog jis pajutęs jam kilusią realią grėsmę iš nukentėjusiojo, bandė atplėšti nuo savęs jo rankas.

Be to, apelianto manymu, teismas neįvertino ir jo elgesio po incidento, nes jis savo noru iškvietė greitąją pagalbą bei policiją, šiais savo aktyviais veiksmais bandydamas išvengti sunkesnių padarinių. Todėl tokie veiksmai traktuojami kaip lengvinančios aplinkybės, į ką pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė. Be to, atvykus policijai iš įvykio vietos nepasisalino, geranoriškai davė paaiškinimus apie įvykusį incidentą. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad į policijos komisariatą pristatytas nebuvo, kadangi, remiantis liudytojo E. F. parodymais, nukentėjusysis pretenzijų niekam neturėjo. Todėl pasak apelianto tai rodo, kad nukentėjusysis suprato, jog pats išprovokavo konfliktą ir tuo metu suvokė, jog jo teisės šioje situacijoje nebuvo pažeistos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo L. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus m. 3-o apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog L. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 138 str. 1 d. bei paskyrė jam tinkamą bausmę. LR BPK 20 str. numatyta, kad įrodymais laikytini įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys. LR BPK 20 str. 5 d. nurodo, kad teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Laikydamasis BPK 301 str. reikalavimų, teismas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.

Nors apeliantas skunde neigia dalyvavęs jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., padaryme, tačiau tokie skundo argumentai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo L. K. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis S. P. parodė, kad 2009-10-08 apie 23.00 val. jis su drauge Tatjana K. Ž. g., Vilniuje, netoli namų vedžiojo jo šunį. Šuo pamatė katę ir pradėjo loti, jis šunį vedžiojo su pavadėliu, tai šuo tempė jį. Jis šunį sudrausmino, liepė eiti šalia jo, kalbėjo griežtu tonu, kad šuo suprastų komandą. Išgirdo kaip už jų einantis vyras su moterim tarpusavyje garsiai komentavo jo elgesį. Mano, kad norėjo, kad jis girdėtų. Praeiviai pradėjo jam aiškinti, kad jis negerai elgiasi su šunimi, o praėjus apie 50 metrų iš už nugaros išgirdo šūksnį „Ei“. Jis atsisuko ir už jo einantis vyras nieko nesakęs trenkė jam į dešinį antakį, kurį praskėlė. Ar delnu, ar kumščiu trenkė, kuria ranka trenkė ir ar rankoje kažką turėjo, jis nepastebėjo. Jis nuo smūgio nukrito ir prarado sąmonę, atsigavo kai jau buvo atvykę policijos pareigūnai ir medikai, kurie jį nuvežė į Vilniaus universitetinę greitosios pagalbos ligoninę.

Ši aplinkybė dėl nukentėjusiojo S. P. pastumdimo patvirtinta nuosekliais liudytojos T. K. parodymais. Ši liudytoja parodė, kad 2009-10-08 apie 23.00 val. ji su savo sugyventiniu S. P. išvedė savo šunį. Jiems išėjus į kiemą, šuo, kurį vedė jos sugyventinis, puolė katę ir stipriai patraukė S. P.. Pastarasis sudrausmino šunį, davė komandą eiti „šalia“. Tuo metu iš paskos ėjo kaltinamasis su L. S. ir pastoviai komentavo, kabinėjosi, klausė kodėl jie taip elgiasi su šunimi, kodėl muša šunį, į ką S. P. atsakė, jog šuns nemuša ir jie ėjo toliau. Priėję prie kampinio namo iš paskos ėjęs kaltinamasis pakvietė S. P., o pastarajam atsisukus, kaltinamasis trenkė vieną kartą S. P.. Kuo trenkė ji nematė, tačiau S. P. iš karto nukrito ant žemės, prarado sąmonę, iš burnos ir nosies jam bėgo kraujas. Tada ji reikalavo, kad kaltinamasis iškviestų policiją ir greitąją pagalbą, kaltinamasis iškvietė ir laukė atvykstant pareigūnų ir greitosios pagalbos. Įvykio metu S. P. nebuvo girtas, o alkoholio kvapas galėjo būti, nes jie abu buvo išgėrę nedidelį kiekį alaus.

Liudytojos L. S. parodymus teismas pagrįstai įvertino kritiškai, kadangi liudytoja yra kaltinamojo draugė. Be to, liudytojos L. S. ir kaltinamojo parodymuose yra prieštaravimų dėl šuniui suduotų smūgių į pilvo sritį. Apklausta liudytoja parodė, kad nukentėjusysis vedė šunį ir jį spardė, smaugė pavadėliu. Akistatos metu su nukentėjusiuoju kaltinamasis parodė, kad nukentėjusysis vieną kartą spyrė šuniui į pilvo sritį. Akistatos metu su nukentėjusiuoju liudytoja L. S. parodė, kad nukentėjusysis tris kartus spyrė šuniui į pilvo sritį.

Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam S. P. nustatytas odos nubrozdinimas pakaušyje, pakauškaulio lūžis, galvos smegenų sumušimas, pasireiškęs kontuziniu židiniu kairėje kaktinėje skiltyje. Sužalojimas padarytas griūnant bei pakaušio sritimi atsitrenkiant į kietą buką pagrindą, prieš patenkant į gydymo įstaigą, galimai aplinkybėse nurodytu laiku. Sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. S. P. traumavęs galva daiktas buvo kietas, bukas, neriboto paviršiaus.

             Iš bylos medžiagos matyti, kad smūgio sudavimo faktą nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis patvirtino taip pat liudytoju apklaustas policijos pareigūnas E. F., kuris parodė, kad jam atvykus į įvykio vietą 2009-10-08, pats kaltinamasis L. K. bei su juo buvusi moteris jam, kaip policijos pareigūnui, paaiškino, kad kaltinamasis pastūmė nukentėjusįjį, kadangi jis nederamai elgėsi su šunimi.

Liudytoja apklausta V. S. greitosios pagalbos medicininė darbuotoja parodė, kad jai atvažiavus į įvykio vietą, nukentėjusysis girtas nebuvo, o tik jautėsi alkoholio kvapas, galėjo būti ir alaus. Nukentėjusiojo kalba buvo rišli, mintys aiškios, judesiai buvo koordinuoti.

Šių liudytojų T. K. ir E. F. ir nukentėjusiojo S. P. parodymais neginčytinai įrodyta, kad L. K. pastūmė ranka S. P., dėl ko pastarasis nukrito, o griūnant atsitrenkė pakaušio sritimi į žemės grindinį, ko pasekoje nukentėjusiajam buvo padaryti odos nubrozdinimas pakaušyje, pakauškaulio lūžis, galvos smegenų sumušimas. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai įrodo, kad ranka pastūmė būtent L. K., ir niekas kitas šio nusikaltimo padaryti negalėjo. Duomenų apie tai, kad tiek iki konflikto su L. K., tiek įvykio metu eidamas gatve, tiek atsisukęs iš už nugaros išgirdęs šūksnį, S. P. būtų pats pargriuvęs ar užsikabinęs, duomenų nėra.

Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, abejoti bei netikėti šių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais neturi jokio pagrindo. Minimi parodymai nuoseklūs, jie sutampa tiek visumoje nagrinėjant įvykių seką, tiek smulkiomis detalėmis. Pažymėtina, kad liudytojai E. F. ir V. S. iki įvykio nei kaltinamojo, nei nukentėjusiojo nepažinojo, jų parodymai nuo pat tyrimo pradžios yra nuoseklūs, neprieštaraujantys, todėl nėra jokio pagrindo jais abejoti kaip nepatikimais. Šie liudytojai kalbėti netiesą neturi jokių motyvų, neturi ir negali turėti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Taigi, byloje surinkti ir ištirti įrodymai teisėjų kolegijai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad L. K. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d.

Pažymėtina, kad nustatant BK 138 str. 1 d. tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius darytina išvada, kad aplinkybės, kurias nurodė kaltinamasis - jog nukentėjusysis netinkamai elgėsi su šunimi, darant dėl to pastabas ir kiti kaltinamojo veiksmai, tapę pretekstu pastumti nukentėjusįjį, šiuo atveju jos pačios veikos kvalifikacijos nelemia. Byloje nustatyti kaltinamojo L. K. veiksmai pastumiant ranka, net jeigu jam nepatiko nukentėjusiojo elgesys su gyvūnu, prieštarauja visuomenėje susiklosčiusioms elgesio taisyklėms. Todėl tokie kaltinamojo L. K. veiksmai atitinka visus būtinus BK 138 str. 1 d. šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, t.y. tokiais savo veiksmais kaltinamasis L. K. nesunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą. 

Apelianto skundo argumentai, kad jo veiksmuose taip pat galima įžvelgti ir būtinosios ginties sudėtinių elementų, nes jam buvo akivaizdus neišvengiamas pavojus jam besiginant, buvo kėsintasi į jo sveikatą, yra atmestini. Vertinant būtinosios ginties situaciją, teismas kritiškai vertina tokius apelianto parodymus, traktuoja juos kaip pasirinktą gynybos būdą, bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei visiškai neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms. Iš esmes savo parodymais apeliantas L. K. kaltę nori suversti pačiam nukentėjusiajam motyvuojant savo veiksmus kaip būtinąją gintį ir tokiu būdu išvengti gresiančios atsakomybės. Visų pirma pažymėtina, jog apelianto L. K. iškelta versija apie tai, kad nukentėjusysis žiauriai elgėsi su šunimi, spardė jį, mušė, yra niekuo nepagrįsta. Šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų byloje nėra. Kaltinamuoju apklaustas teisme L. K. teigė, kad įvykio metu jis paklausė nukentėjusiojo jis skriaudžia šunį, bei pasakė, kad jam gaila jo šuns. Tarp jų įvyko žodinis konfliktas, vyras įsikibo jam į striukę abiem rankom ties krūtinės sritim. Jis nuo vyro gindamasis, abiem rankom paėmė už jo rankų ties riešais ir bandė jas nuo savęs nuplėšti. Tuo metu vyras prarado pusiausvyrą ir krito laisvu kritimu, galva trenkėsi į šaligatvį. Taigi visos šios nurodytos aplinkybės rodo, kad nebuvo susiklosčiusi tokia konfliktinė situacija dėl kurios L. K. turėtų gintis nuo nukentėjusiojo užpuolimo. Kaltininko nurodytos aplinkybės galbūt galėjo iššaukti nepasitenkinimą, bet negalėjo iššaukti susijaudinimo ir išgąsčio, kadangi pats kaltinamasis užkalbino nukentėjusįjį, prie jo priėjo ir išprovokavo esamą situaciją. Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis būtent kaltinamasis pastumdė ranką nukentėjusįjį, nors pastarasis prieš jį neatliko jokių realaus ir akivaizdaus kėsinimosi požymių turinčių veiksmų, todėl būtinosios ginties situacija nebuvo iškilusi ir šiuo atveju kaltinamajam BK 28 straipsnio nuostatos negali būti taikytos.

Apelianto skundo argumentai, jog S. P. ir T. K. parodymai apie tai, kad jis nukentėjusiajam sudavė smūgį į dešinį antakį, vertinti kritiškai, nes juos paneigia specialisto išvada, yra atmestini. Iš bylos matyti, kad teismas nuosprendyje aptarė visų liudytojų, tiek tiesiogiai dalyvavusių įvykyje arba stebėjusių įvykio aplinkybes, tiek ir netiesiogiai dalyvavusių, parodymus. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje būtų pažeistos BPK 20 str. 5 d. nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės ar nuosprendis paremtas įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Kaip minėta, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nukentėjusysis S. P., liudytoja T. K. tiesiogiai dalyvavo įvykio metu, liudytojai E. F. ir V. S., kurie tiesiogiai nedalyvavo įvykio metu, tačiau patvirtino bylai reikšmingas aplinkybes, todėl teismas pagrįstai vadovavosi jų parodymais. Į kokią veido sritį būtent sudavė kaltinamasis byloje nebuvo nustatinėjama ir ginčo dėl to nebuvo, kadangi kaltinimaisis iš viso neigė trenkęs ar pastūmęs nukentėjusįjį. Tačiau viso proceso metu nukentėjusysis teigė, kad kaltinamasis jam trenkė į veidą, apklausos metu patikslino, kad kaltinamasis jam trenkė į dešinį antakį. Aplinkybė, jog kaltinamasis ranka pastūmė nukentėjusįjį, yra byloje nustatyta ir įrodyta surinktais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. O tą aplinkybę, kad nukentėjusiojo veidas buvo sužalotas patvirtino liudytoja V. S., kuri parodė, kad atvykus į įvykio vietą, nukentėjusiojo galva ir veidas buvo kruvini, matėsi, kad jam buvo bėgęs kraujas iš nosies ir burnos.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog abejojama dėl nukentėjusiojo apsvaigimo nuo alkoholio konflikto metu. Nurodo, kad tiek liudytojos L. S., tiek specialistės J. G.-Dorošenko parodymais nustatyta, jog nukentėjusiajam iš burnos sklido alkoholio kvapas.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindami kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas kaltinamojo L. K. parodymus, kuriais jis neigė kaltę, teisingai įvertino kritiškai, kaip siekį išvengti atsakomybės. Nors liudytojos L. S. ir J. G.-Dorošenko parodė, kad iš nukentėjusiojo sklido alkoholio kvapas, tačiau ši aplinkybė dar nesudaro pagrindo teigti apie pastarojo neblaivumą. Visų pirma, jokių rašytinių duomenų, apie tai, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus, byloje nėra. Medicininėse dokumentuose duomenų apie nukentėjusiojo girtumą nėra užfiksuota, o yra tik įrašas, kad iš nukentėjusiojo sklido alkoholio kvapas.

Pažymėtina, kad nors apeliantas iš viso ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau prašo jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes pripažinti tai, kad po incidento jis savo noru iškvietė greitąją pagalbą bei policiją, šiais savo aktyviais veiksmais bandydamas išvengti sunkesnių padarinių. Paminėtas aplinkybė, kad po incidento jis savo noru iškvietė greitąją pagalbą bei policiją negali būti laikytina kaltinamojo pagalbos suteikimu nukentėjusiajai ar bandymu aktyviais veiksmais išvengti sunkesnių padarinių. Tokie apelianto skundo argumentai prieštarauja liudytojos T. K. parodymams, kad nukentėjusiajam nukritus ant žemės ir praradus sąmonę, ji reikalavo, kad kaltinamasis iškviestų policiją ir greitąją pagalbą. Kaltinamasis iškvietė ir laukė atvykstant pareigūnų ir greitosios pagalbos. Pažymėtina, jog LR BK 59 str. 1 d. 1 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė atspinti kaltininko psichinį santykį su padaryta neteisėta veika, pasireiškiantį jo pastangomis užkirsti kelią nusikalstamos veikos padariniams atsirasti arba juos sušvelninti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, L. K. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino, stengėsi savo veiksmus pateisinti, apkaltinti nukentėjusįjį dėl netinkamo elgesio su šunimi, todėl nėra pagrindo teigti, jog po nukentėjusiojo griuvimo jis suprato savo kaltę ir stengėsi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

Be to, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistajam L. K. paskirta bausmė teisinga, atitinka LR BK 41, 54 str. nuostatas. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę. Nustatydamas L. K. bausmės rūšį ir dydį, apylinkės teismas įvertino tai, kad jo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų (LR BK 11 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad anksčiau L. K. neteistas, baustas administracine tvarka, į narkologinę įskaitą neįrašytas, Respublikinėje psichiatrijos ligoninėje negydytas, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Teismas, atsižvelgęs į aukščiau išvardytas aplinkybes, laikė, kad kaltinamajam skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmės rūšis, nustatant tam tikrus įpareigojimus. Todėl kolegija laiko, kad nuteistajam paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė, ji atitinka jo padarytas nusikalstamas veikas ir kaltininko asmenybę.

S. P. pareiškė civilinį ieškinį 1500 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti iš kaltinamojo L. K.. Kadangi nukentėjusysis turtinei žalai pagrįsti nepateikė visų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių išlaidų sumą, todėl atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, teismas pagrįstai turtinės žalos atlyginimo dydį sumažino iki 200 Lt.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą teismas pilnai atsižvelgė į nusikaltimo padarymo aplinkybes, į patyrtą fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, nepatogumus, ilgą laiką gydėsi (122 dienas sirgo), bei atsižvelgiant į teismų praktiką šios kategorijos bylose, bei vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo prašoma priteisti 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma nėra per didelė ir ją priteisė nukentėjusiojo naudai.

Kadangi kaltinamojo L. K. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo įrodyta byloje esančiais faktiniais duomenimis, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl 1312,85 Lt dydžio žalos atlyginimo atsakovui (kaltinamajam) L. K. už nukentėjusiojo S. P. gydymo paslaugas patenkintas pilnai. Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos yra pagrįstas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.283 str. 1 dalies bei 6.280 str. nuostatomis, teismas pagrįstai iš kaltinamojo L. K. priteisė 1312,85 Lt Valstybinės ligonių kasos naudai, patirtai žalai už nukentėjusiojo S. P. gydymą atlyginti.

Įvertinant išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

 

n u t a r ė :

 

nuteistojo L. K. apeliacinį skundą atmesti.

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                                                         Stasys Punys

 

Teisėjai                                                                                                                Teresėlė Kazlauskienė

 

                                                                                                                                         Stasys Lemežis