Civilinė byla Nr. e2S-1088-555/2021

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-00748-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.1.18.2.1;

3.1.18.2.3; 3.3.2.4

                                 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. D. atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2576-802/2021 pagal ieškovo D. U. ieškinį atsakovei I. D. dėl skolos pritesimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas D. U. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovės I. D. priteisti 7 116,91 Eur sumą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei I. D. nuosavybės teise priklausančių piniginių lėšų areštą ieškinio sumai, t. y. 7 116,91 Eur, o piniginių lėšų nesant ir (ar) esant nepakankamai – atsakovės kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto areštą, pavedant surasti areštuojamą turtą ir taikyti areštą ieškovo pasirinktam antstoliui. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones taikymo grindė atsakovės atžvilgiu, kuri dirba pedagoge, didele ieškinio suma, kurios ji neturėtų galimybės sumokėti iš karto ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju, taip pat jos nesąžiningu elgesiu, vengiant tinkamai vykdyti turimus sutartinius įsipareigojimus dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Marijampolės apylinkės teismas 2021 m. balandžio 9 d. nutartimi prašymą tenkino: ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovei priklausančioms piniginėms lėšoms 7 116,91 Eur sumai, o jų nesant ir (ar) esant nepakankamai, areštą atsakovei priklausančiam nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui, uždraudžiant jį bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, taip pat įkeisti, tačiau paliekant atsakovei jį saugoti ir naudotis, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu, ir atlikti operacijas, susijusias su būtinųjų poreikių tenkinimu. Nutarties vykdymas pavestas ieškovo pasirinktam antstoliui, kuris privalo nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota nurodytoms operacijoms atlikti.

4.       Teismas nustatė, kad ieškinys pareikštas dėl 7 116,91 Eur skolos priteisimo iš atsakovės, pastarajai netinkamai vykdant Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr.e2-7407-886/2019 šalių patvirtintą taikos sutartį. Minėta taikos sutartimi šalys susitarė, jog atsakovei pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir atskaičius iš sandorio 1.2.2.1 – 1.2.2.5 punktuose sulygtas sumas, likusią sumą atsakovė grąžina ieškovui. Atsakovei, aukščiau nurodytą turtą pardavus už 58 000,00 Eur, iš jos išskaičiavus pagal taikos sutartį mokėtinas sumas tretiesiems asmenims, atsakovei iš pirkimo sandorio likusi suma sudaro 19 248,00 Eur. Ieškovo teigimu, jam atsakovė yra grąžinusi tik dalį (12 131,09 Eur) iš pirkimo sandorio likusios sumos, 2021 m. sausio 28 d. pervedant 10 131,09 Eur, ieškovui paraginus, 2021 m. sausio 29 d. pervedant 2 000,00 Eur. Ieškovo paskaičiavimu iš turto pardavimo sandorio gautų lėšų, likusi nesumokėta suma sudaro 7 116,91 Eur. Teismas sprendė, kad ieškovas suformulavo ieškinio dalyką ir pagrindą, pateikė nurodytas faktines aplinkybes patvirtinančius įrodymus, todėl pateiktą ieškinį vertino preliminariai pagrįstu, kadangi nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą apskritai negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas.

5.       Teismas reiškiamo reikalavimo sumą, kuri, ieškovo nurodymu atsakovės atžvilgiu laikytina didele pinigų suma, sprendė, kad yra pakankamas būsimo teismo sprendimo ieškinio tenkinimo atveju neįvykdymo rizikos pagrindas. Šią aplinkybę turi paneigti atsakovė – pateikti turtinę padėtį pagrindžiančius dokumentus. Taigi yra pakankamas būsimo teismo sprendimo ieškinio tenkinimo atveju neįvykdymo rizikos pagrindas (Kauno apygardos teismo 2019m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1384-638/2019, 2019m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2043-264/2019).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai  

6.       Atskiruoju skundu atsakovė I. D. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti kaip visiškai nepagrįstą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1.                      Prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas prašymą iš esmės grindė didele ieškinio suma ir atsakovės vengimu atsiskaityti su juo, tačiau nepateikė jokių, jo menamas aplinkybes apie atsakovės nesąžiningumą, patvirtinančių įrodymų. 

6.2.                      Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nuosekliai pasisakoma, kad tokios aplinkybės, kaip reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto apimtis savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę. Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui yra siejama su atsakovo elgesiu – siekiu sumažinti turimo turto vertę, turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo.

6.3.                      Skundžiama nutartis iš esmės grindžiama išskirtinai ieškovo ieškinyje pateiktomis prielaidomis ir deklaratyviais teiginiais, kuriems patvirtinti ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, o sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones priimtas neišklausius atsakovės. Nagrinėjamu atveju nėra nei vienos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t. y. ieškovo reikalavimas yra visiškai nepagrįstas, o faktas, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nustatytas remiantis tik ieškovo pateiktomis prielaidomis ir deklaratyviais teiginiais.

6.4.                      Pasak ieškovo, vienintelis atsakovės nesąžiningumą patvirtinantis įrodymas yra faktas, jog ji ieškovui mokėtiną sumos dalį sumokėjo tik raginama. Tačiau šie ieškovo teiginiai yra visiškai nepagrįsti (nepateiktas ir joks raginimas sumokėti susidariusį įsiskolinimą), kadangi visos sumos ieškovui sumokėtos gera valia. Atsakovė pareiškia, kad ieškovo minimos taikos sutarties pagrindu, ji su ieškovu yra visiškai atsiskaičiusi. Byloje nėra jokių duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, tačiau ir pats ieškinio reikalavimas yra visiškai nepagrįstas, kadangi ieškovui bankiniu pavedimu buvo pervesta visa suma, likusi padengus visas su ginčo buto pardavimu susijusias išlaidas.

7.       Ieškovas D. U. pateikė atsiliepimą į ieškovės atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

7.1.                      Ieškovo pateikti argumentai dėl atsakovės nesąžiningumo, vykdant teismo patvirtintą taikos sutartį ir pateikti įrodymai (keli skirtingomis datomis atlikti pinigų pervedimai, prašymas pateikti ataskaitą ir atsakymas į prašymą) skundžiamą nutartį priėmusiam teismui buvo pakankami įsitikinti, kad egzistuoja pagrįstos prielaidos, suponuojančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

7.2.                      Atsakovė pasinaudojo savo teise išdėstyti savo poziciją dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atskirajame skunde. Ieškovės nurodyta pozicija ir pateikti įrodymai nepaneigia ieškovo versijos dėl jos nesąžiningumo vykdant taikos sutartį.

7.3.                      Argumentai, kad atsakovė yra atsiskaičiusi su ieškovu, bus analizuojama nagrinėjant bylą iš esmės, nes ieškovas ginčija atsakovės padarytus nepagrįstus išskaitymas iš jam priklausiusios išmokėti sumos pagal taikos sutartį. Atsakovės argumentai, susiję su ieškinio nepagrįstumu, neturėtų būti vertinami, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

7.4.                      Ieškinio sumos dydis gali būti vienas iš kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovė nepaneigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, kurį sudaro didelės ieškinio sumos sąlygotos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui ieškinio tenkinimo atveju egzistavimas. Atsakovė nepateikė duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad pareikšto ieškinio suma jai nėra didelė ir nėra grėsmės, kad ieškinio patenkinimo atveju, sprendimas gali būti neįvykdytas.

         Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

9.       Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovo ieškinio reikalavimų užtikrinimui atsakovės atžvilgiu yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovės piniginės lėšos ir turtas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10.       Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie galimai bus patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

11.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės piniginių lėšų ir turto areštą, taikė konstatavęs egzistuojant abiem laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygoms. Iš atsakovės atskirojo skundo argumentų spręstina, kad yra kvestionuojami pirmosios instancijos teismo motyvai tiek dėl pareikšto ieškinio preliminaraus (lot. prima facie) pagrįstumo, tiek dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tikrina pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus (CPK 320 straipsnis).

12.       Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

13.       Nagrinėjamu atveju ieškovas D. U. kreipėsi į teismą dėl skolos iš atsakovės (apeliantės) I. D. pritesimo. Ieškovas įrodinėja, kad atsakovė yra netinkamai įvykdžiusi Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. e2‑7407‑886/2019 šalių patvirtintą taikos sutartį. Minėta taikos sutartimi šalys yra susitarusios, kad atsakovei pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir atskaičius iš sandorio 1.2.2.1 – 1.2.2.5 punktuose sulygtas sumas, likusią sumą atsakovė grąžina ieškovui. Ieškovas teigia, kad atsakovei, pardavus nurodytą turtą už 58 000,00 Eur, iš jos išskaičiavus pagal taikos sutartį mokėtinas sumas tretiesiems asmenims, atsakovei iš pirkimo sandorio likusi suma sudaro 19 248,00 Eur. Atsakovė yra grąžinusi tik dalį (12 131,09 Eur) iš pirkimo sandorio likusios sumos, 2021 m. sausio 28 d. pervedant 10 131,09 Eur, ieškovui paraginus, 2021 m. sausio 29 d. pervedant 2 000,00 Eur. Pareikšto ieškinio turinys leidžia įsitikinti, kad ieškovas aiškiai yra išdėstęs savo poziciją ir ieškinio reikalavimo faktinį pagrindą, o jam pagrįsti kartu su ieškiniu pateikė įrodymus. Taigi, preliminariai įvertinus ieškovo išdėstytas faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje nėra pagrindo spręsti, jog ieškinio reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar ieškovas pasirinko neleistiną ir aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą.

14.       Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nepasisako dėl ginčo esmės ir dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, o sprendžia tik dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negali būti vertinamas kaip išankstinės teismo nuomonės dėl ginčo išsakymas. Kadangi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo klausimą byla nėra nagrinėjama iš esmės, todėl atsakovės atskirajame skunde nurodyti su ieškinio pagrįstumu susiję argumentai dėl ieškovo reikalavimo teisės pagrįstumo (taikos sutarties (ne)tinkamo įvykdymo, atsakovės atsiskaitymo su ieškovu ir pan.) ir kitų bylos nagrinėjimo metu nustatinėtinų aplinkybių vertintini pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėjant iš esmės, o ne sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.

15.       Jau minėta, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumo pripažinimui teismui pakanka tik įsitikinti, ar šis procesinis dokumentas yra pagrindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar šie argumentai pagrindžiami įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, padarė teisingą išvadą, kurios atskirojo skundo argumentai nepaneigia. Tačiau net ir pripažinus, kad ieškovas tikėtinai pagrindė pareikštų reikalavimų pagrįstumą, esminę reikšmę turi antrosios sąlygos, susijusios su grėsmės galimai jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas atsakovės piniginių lėšų ir turto areštą, grėsmę ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui iš esmės grindė didele pareikšto atsakovei reikalavimo suma.

16.       Nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija dėl nustatytos antros būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių institutui taikyti, t. y. grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimu, apeliantė tvirtina, kad teismas šią sąlygą nepagrįstai susiejo vien su pareikšto reikalavimo suma ir jos turtine padėtimi. Apeliantė taip pat nurodo, kad ieškovas nepateikė į bylą jokių duomenų, patvirtinančių jos nesąžiningumą, t. y. kad ji gali imtis veiksmų turtui nuslėpti ar išvaisyti, tokiu būdu siekdama išvengti galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo.

17.       Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nesutikti su tokiais atskirojo skundo argumentais. Jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje grėsmę galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui siejo išimtiniai su didele pareikšto atsakovei reikalavimo suma. Tačiau akcentuotina, kad nuo 2016 metų formuojamoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimo ir tokią grėsmę galinčių patvirtinti aplinkybių nustatymo, nuosekliai pasisakoma, kad didelė ieškinio reikalavimų suma, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuponuoja tokių ribojimų, kaip turto areštas, nustatymo poreikio. Ieškinio sumos dydis gali būti vertinamas tik kaip papildomas kriterijus prognozuojamo (labiau tikėtino) atsakovo elgesio kontekste, kai yra sprendžiama dėl galinčios kilti grėsmės sėkmingam teismo sprendimo įvykdymui.

18.       Tokio itin asmens interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės galimas tik išimtinais atvejais, t. y. tada, kai jo taikymo prašantis ieškovas pateikia įtikinamų argumentų ir konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo nesąžiningumą, jo elgesį, apie atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu galėtų būti vertinami šalies veiksmai, atlikti iki bylos iškėlimo, ir atlikti jos nagrinėjimo metu, kitaip tariant, turi būti ne hipotetinė, o reali grėsmė, atsižvelgiant į šalies pateikiamus argumentus bei įrodymus, kuriais grindžiamas šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-27-370/2020; 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-906-330/2020 ir kt.).

19.       Kitokio vertinimo šiuo konkrečiu atveju nesuponuoja ir ieškovo akcentuojamas atsakovės galimas finansinis nepajėgumas ateityje įvykdyti jam galimai palankų teismo sprendimą, siekiant per bylos nagrinėjimo laiką išlaikyti šalių turtinę padėti nepakitusią. Pažymėtina, kad neišgalėjimas ir nenorėjimas įvykdyti teismo sprendimą (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos. Tik pastarosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir / ar piniginėmis lėšomis apribojimai, o tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).

20.       Pažymėtina ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė. Turto arešto institutas nėra skirtas turto ar piniginių lėšų sukaupimui, šios priemonės taip pat nėra skirtos atsakovo turto sudėties nustatymui, jo masės identifikavimui ar turto sukaupimui, kad iš jo būtų galima vėliau išieškoti teismo sprendimu priteistas lėšas. Šio instituto paskirtis kita – išsaugoti atsakovo turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis byloje Nr. 2-27-407/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017).

21.       Taigi grėsmę, kaip vieną iš sąlygų laikinosios apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie galimą atsakovo nesąžiningumą ir / ar jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018). Šiame kontekste pažymėtina, kad civilinėje teisėje, išskyrus tiesiogiai įstatymuose aptartas išimtis, galioja asmens sąžiningumo prezumpcija, todėl nesąžiningumo, kaip grėsmę sprendimo įvykdymui patvirtinančios aplinkybės, įrodinėjimo pareiga tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme ieškinio reikalavimą ir prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus (CPK 12, 178 straipsniai), o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-113-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-218-943/2019; 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-283-464/2020). Negalima reikalauti to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est), todėl kitoks šioje situacijoje įrodinėjimo naštos šalims paskirstymas reikštų, kad apeliantė, aiškiai nežinodama, ką ieškovas laiko grėsme jo turtiniams interesams sukeliančiais veiksmais, objektyviai negalėtų pateikti jokių atsikirtimų ir įrodinėti priešingo, o tai nebūtų suderinama su šalių procesinės lygybės ir rungimosi principais (CPK 12, 17 straipsniai).

22.       Taigi, nagrinėjamoje byloje būtent prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikusiam ieškovui ir teko pareiga įrodyti apeliantės nesąžiningumą kaip sąlygą jo prašomiems ribojimams (turto areštui) taikyti. Apie asmens (ne)sąžiningumą sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje pagal toje byloje nustatytus faktus ir aplinkybes. Šiuo atveju ieškovas atsakovės nesąžiningumą iš esmės įrodinėja aplinkybe, kad ji vengia tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimu pagal taikos sutartį. Pažymėtina, kad šalys civiliniame procese yra lygios, ir vien ieškinio pateikimas, ieškovui nepateikus įrodymų, jog atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teisių, taikant laikinąsias apsaugos priemones. Jau minėta, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nepasisako dėl ginčo esmės ir dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, atitinkamai ir dėl ieškovo į bylą pateiktų procesinių dokumentų pagrįstumo, o sprendžia tik dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Taigi, aplinkybė, kad atsakovė galimai iki šiol nėra tinkamai įvykdžiusi prisiimtų įsipareigojimų pagal taikos sutartį (nagrinėjamo ginčo iš esmės dalykas), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suteikia ieškovui pagrindą kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės piniginių lėšų ir turto areštą. Apibendrinant, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo sutikti, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovo argumentai, kuriais jis įrodinėja atsakovės nesąžiningumą, kaip pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, savaime suponuoja jų taikymo poreikį.

23.       Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kitu, nei įstatymo leidėjo nustatytu, t. y. ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo toje konkrečioje byloje, tikslu, užkardant galimą nesąžiningą atsakovės elgesį (turto paslėpimą, perleidimą kitiems asmenims, iššvaistymą, apsunkinimą kitomis prievolėmis, visa tai atliekant turint tikslą ateityje neatsiskaityti su ieškovu). Jau minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas atsakovės turto paieškoms ar jo kaupimui / išlaikymui, ateityje palengvinant sprendimo įvykdymą sulaikyto arba sukaupto turto sąskaita.

24.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant kitų duomenų ir įrodymų, kurie leistų spręsti egzistuojant teismo sprendimo neįvykdymo grėsmei, laikinosios apsaugos priemonės byloje negalėjo būti taikomos. Nagrinėjamu atveju į bylą nėra pateikta nei įrodymų, kad apeliantė nuosavybės teise valdomą turtą ketina perleisti tretiesiems asmenims ir / ar jį apsunkinti, nei konkrečių duomenų apie apeliantės turto masės bei jo vertės pokyčius iki nagrinėjamos bylos pradėjimo arba ją pradėjus, t. y., kad atsakovė jau yra ėmusis veiksmų sumažinti jos turimo turto masę. Ieškovo procesiniuose dokumentuose taip pat nesama įtikinamų argumentų, kad atsakovė gali imtis su sąžiningu elgesiu nederančių veiksmų ir siekti sumažinti jai priklausančio turto masę arba jo vertę, taip mėgindama išvengti galimai atsirasiančios prievolės atsiskaityti su ieškovu. Pažymėtina, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta kelio ieškovui, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

25.       Akcentuotina ir tai, kad kaip matyti iš skundžiamos nutarties turtinio, pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi pirmiausiai yra areštuotas atsakovei priklausančios piniginės lėšos 7 116,91 Eur sumai ir tik šio turto nesant ar esant nepakankamai – areštuotas nekilnojamasis / kilnojamasis turtas. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks turto, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, arešto eiliškumas taip pat neatitinka ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo. Teismų praktikoje yra nurodoma, kad pareikšto ieškinio reikalavimų sumai užtikrinti paprastai pirmiausia turėtų būti areštuojamas nekilnojamasis ir (ar) kilnojamasis turtas, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos. Būtent toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būdas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-651-178/2015).

26.       Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Nagrinėjamoje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti paliktos galioti, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Dėl to Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu netenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

27.       Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, kadangi byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338-339 straipsniu,

n u t a r i a :

Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo D. U. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės I. D. atžvilgiu taikymo netenkinti.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims, Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                        Egidijus Tamašauskas