Civilinė byla Nr. 2A-401-343/2014

(Proceso Nr. 2-69-3-00359-2013-3)

Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2; 42.4; 42.8; 43.2; 121.21.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 18 d.

Kaunas

              Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama atsakovo A. V. ir ieškovo P. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3178-475/2013 pagal ieškovo P. S. ieškinį atsakovams A. V. ir Z. V. dėl avanso ir palūkanų priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu (b. l. 3-5), kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų 15 000 Lt avansą, 2 250 Lt palūkanas, 5 % metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad 2005 m. balandžio 30 d. su atsakove Z. V., veikusia atsakovo A. V. vardu, sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, savo turiniu atitinkančią preliminarios sutarties esmę, kuria atsakovė įsipareigojo už 140 000 Lt ieškovui parduoti atsakovui nuosavybės teise priklausančius garažą su kitomis patalpomis, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau - ginčo garažas), galutinę pirkimo-pardavimo sutartį šalys numatė sudaryti ne vėliau kaip iki 2005 m. gegužės 30 d. . Sutarties pasirašymo metu ieškovas atsakovei sumokėjo 2 000 Lt avansą.  2005 m. gegužės 30 d. ginčo garažo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašyti nepavyko, nes atsakovas buvo išvykęs, todėl ieškovas su atsakove pasirašė kitą analogišką pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje numatė galutinę pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti 2005 m. birželio 2 d., pasirašant minėtą sutartį ieškovas sumokėjo papildomai 13 000 Lt avansą. 2005 m. birželio 2 d. ginčo garažo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, kadangi, nuvykus pas notarą pasirašyti galutinės sutarties, paaiškėjo, kad sudaryti sandorio negalima, nes trūksta savininko dokumentų. Ieškovui kilo įtarimas, kad gali būti apgautas, todėl nusprendė nepirkti ginčo garažo. Atsakovai pažadėjo grąžinti ieškovui avansą, tačiau negrąžino. Ieškovas mano, kad avansą atsakovai įgijo be pagrindo, kadangi ginčo garažas nebuvo parduotas. Avanso neteko dėl bendrų atsakovų veiksmų, todėl jų atsakomybė yra solidari. Kadangi sumokėtomis avanso piniginėmis lėšomis ieškovas neteko galimybės naudotis, todėl jam turi būti priteista iš atsakovų 5 procentų dydžio metinės palūkanos už trejus metus.

Atsakovai ieškinį prašė atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad galutinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės, kadangi jis neturėjo reikiamos sumos pinigų, taip pat ieškovas turi mokėti 10 000 Lt baudą pagal sutarties 2.1 p., todėl dalis avanso buvo įskaityta ieškovo baudai padengti. Dėl ieškovo reikalavimo priteisti palūkanas prašė taikyti ieškinio senatį. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 117-123) ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui P. S. iš atsakovo A. V. 5 000 Lt skolą, 652,74 Lt palūkanas,  5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. sausio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 224,33 Lt bylinėjimosi išlaidoms apmokėti. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovui A. V. 1 000 Lt, atsakovei Z. V. 3 630 Lt bylinėjimosi išlaidoms apmokėti; priteisė iš ieškovo ir atsakovo valstybei po 17,27 Lt pašto išlaidoms apmokėti.

Teismas nustatė, kad 2005 m. balandžio 30 d. ieškovas su atsakove pasirašė preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovui garažą su kitomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), o ieškovas įsipareigojo šias patalpas nupirkti už 140 000 Lt . Sutartyje šalys susitarė dėl pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo užtikrinimo: pirkėjui atsisakius pirkti daiktą, jis turi mokėti 10 000 Lt baudą pardavėjui, o pardavėjui atsisakius parduoti daiktą arba jį pardavus kitam asmeniui, pardavėjas turi mokėti pirkėjui 20 000 Lt baudą. Sutartyje buvo numatyta, kad šios sutarties įvykdymo užtikrinimui pirkėjas sumokėjo pardavėjui 2 000 Lt avansą ir kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta ne vėliau kaip 2005 m. gegužės 30 d. . Nepavykus iki sutarto termino sudaryti pagrindinės sutarties, abipusiu šalių susitarimu 2005 m. gegužės 30 d. ieškovas su atsakove pasirašė kitą analogišką pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje numatė pagrindinės sutarties sudarymo terminą iki 2005 m. birželio 2 d., pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo užtikrinimui ieškovas sumokėjo dar 13 000 Lt, o kitos sutarties sąlygos nebuvo pakeistos. Teismas nurodė, kad atsakovė, pasirašydama sutartis veikė atsakovo A. V. pavedimu, neviršydama jai suteikto pavedimo. Ši aplinkybė yra patvirtinta Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9940-329/2012, turinčiu prejudicinę galią šiai bylai. Tai, kad atsakovė nurodė didesnę pardavimo kainą, teismas nelaikė  apgaule. Atsakovės veiksmuose apgaulės, sukčiavimo ar kitų nusikalstamos veikos požymių  nenustatyta ikiteisminio tyrimo metu (b. b. Nr. 60-1-00346-05). Teismas sprendė, kad atsakovė pagal šį ieškinį neturi atsakyti, todėl jos atžvilgiu ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad, nesudarius sutarties, pirkėjo sumokėto avanso pardavėjas netenka pagrindo turėti ir privalo grąžinti pirkėjui, išskyrus atvejus, kai nustatomas pagrindas įskaityti kitos šalies priešpriešinį reikalavimą. Teismas sprendė, kad būtent ieškovas atsisakė sudaryti pagrindinę pastato pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi ieškovui su atsakovu nuvykus pas notarą ir paaiškėjus, kad viena atsakovo pažyma netinkama ir sandorio sudaryti negalima, ieškovas, nors atsakovas ir žadėjo per trumpą laiką gauti sandorio sudarymui reikiamą dokumentą, išvyko, taip išreikšdamas savo valią atsisakyti pirkti pastatą. Teismo nuomone, ieškovas neišnaudojo visų savo galimybių šiam tikslui pasiekti.  Ieškovas nepateikė neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad vykdamas pas notarą sudaryti sutartį, jis turėjo visą reikiamą pinigų sumą. Teismas sprendė, kad sutartis buvo nesudaryta dėl ieškovo atsisakymo ją sudaryti, todėl yra pagrindas įskaityti atsakovo priešpriešinį vienarūšį reikalavimą ir iš atsakovo priteisti avanso ir baudos, numatytos preliminariųjų sutarčių 2.1 punkte skirtumą, t. y. 5 000 Lt. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą, ieškinio reikalavimui dėl palūkanų priteisimo taikė ieškinio senatį, palūkanas priteisė nuo 5 000 Lt sumos, jas skaičiuojant nuo 2010 m. birželio 3 d. iki 2013 m. sausio 11 d. (953 dienos), tai yra 652,74 Lt (953x(5000x0,05)/365).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu (b. l. 136-138) ieškovas prašė 2013 m. spalio 21 d. Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo atmestas panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti: priteisti solidariai iš atsakovų ieškovo naudai 10 000 Lt sumokėto avanso ir 1 597,26 Lt palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio procesines palūkanas nuo šių sumų, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Likusią sprendimo dalį pakeisti, nustatant, kad iš atsakovų priteisiama solidariai 5 000 Lt skolos, 652,74 Lt palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo šių sumų, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki teisme sprendimo visiško įvykdymo; priteisti solidariai iš atsakovų 4 003,50 Lt bylinėjimosi išlaidas: 3 155,50 Lt bylinėjimosi išlaidas pirmojoje instancijoje, 848 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Apeliaciniame skunde nurodė tokius argumentus:

1. Teismas nepagrįstai nustatė, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl ieškovo kaltės. Ieškovo realų ketinimą sudaryti sutartį patvirtina sumokėtas avansas, sumokėtos turto vertinimo išlaidos, įstojimas į Palangos kredito uniją dėl 99 000 Lt kredito gavimo;

2. Atsakovas, išėjęs iš notaro, pranešė, kad sandorio sudaryti negalima, nes trūksta pažymų, be to, jis nenurodė, kad pažymas gaus per valandą. Trumpiausias dokumentų išdavimas yra viena para. Tačiau užklaustas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas pateikė atsakymą, kad sandoriui skirta 2005 m. gegužės 25 d. pažyma Nr. 44-729112 nebuvo tikslinama. Teismas nevertino, kokio dokumento trūko atsakovui ir kada šie dokumentai buvo parengti. Sandoris nebuvo sudarytas dėl atsakovo kaltės;

3. Teismas nepasisakė, dėl kokios priežasties atmetė ieškovo argumentus dėl atsakovės nesąžiningumo. Atsakovės nesąžiningumas pasireiškė tuo, jog ji pažeidė CK 6.163 straipsnyje numatytą pareigą sąžiningai derėtis ikisutartiniuose santykiuose. Be to, atsakovė melagingai nurodė, kad atsakovas 2005 m. gegužės 30 d. yra ligoninėje, 140 000 Lt pardavimo kainą. Teismas turėjo vadovautis tikimybių pusiausvyros principu ir pripažinti, kad labiau tikėtina, jog 15 000 Lt atsidūrė atsakovės žinioje;

4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos avanso grąžinimo pagal preliminariąją sutartį atveju. Teisminė praktika numato, jog avansas, įmokėtas pagal preliminariąją sutartį, turi būti visais atvejais grąžinamas, jeigu pagrindinė sutartis nesudaroma. Avansas gali būti negrąžinamas vienu atveju, t. y. kai pačioje preliminariojoje sutartyje šalys nurodo, kad avansas negrąžinamas. Atsakovas negalėjo pasinaudoti įskaitymo teise, turėjo grąžinti avansą ir reikalauti netesybų priteisimo. Civilinėje byloje Nr. 2-29940-238/2012 teismas nurodė, kad ieškovo sumokėti 2 000 Lt ir 13 000 Lt avansai vertintini kaip būsimų įmokų už pagrindinę sutartį dalis (dalis ketinamo įsigyti turto kainos) ir negali būti laikoma kaip netesybų funkciją atliekančios pinigų sumos, nes dėl baudų buvo susitarta atskirai, tai reiškia, kad įmokėtas avansas neatlieka netesybų funkcijos;

5. Teismas neturėjo pagrindo taikyti įskaitymą nesant tam CK nustatytų sąlygų. Atsakovas nepasinaudojo įskaitymo teise faktiškai (CK 6.131 str.). Atsakovas nemanė pasinaudoti įskaitymo teise, nes nebuvo gavęs avanso. Teismas pažeidė CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą draudimą, kuris draudžia įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme;

6. Atsakovai turi atsakyti solidariai. Teismo posėdyje atsakovas patvirtino, kad nepriėmė iš atsakovės jos paimto avanso, nurodė, kad atsakovė turi pati spręsti santykius su ieškovu. Šis faktas rodo, kad įgaliotinė, sudarydama sandorį, viršijo jai suteiktas teises 15 000 Lt apimtimi, ir tam atsakovas nepritarė, todėl pagal CK 2.136 straipsnio 3 dalį, turi atlyginti trečiajam asmeniui nuostolius. Atsakovė, neperdavusi avanso nei atsakovui, nei ieškovui, yra nepagrįstai praturtėjusi. Kita vertus, atsakovas teismo posėdyje teigė, kad jis patvirtino atsakovės sprendimą negrąžinti avanso. Atsakovas, vadovaudamasis CK 2.150 straipsniu, privalėjo išreikalauti avansą iš atsakovės ir išspręsti santykius su ieškovu, nes tai jo, kaip įgaliotojo pareiga. Kadangi to nepadarė, todėl padarė žalą ieškovui, naudojosi ieškovo avansu ir tokiu būdu nepagrįstai praturtėjo. Atsakovai veikė priešingai teisei, todėl turi pagal ieškinį atsakyti solidariai.

Apeliaciniu skundu (b. l. 129-131) atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013m. spalio 21 d. sprendimo dalį dėl 5 000 Lt skolos, 652,74 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. sausio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 224,33 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo ieškovui ir šioje dalyje ieškinio reikalavimą atmesti visiškai bei priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo nuomone, teismas neteisingai įvertino bylos įrodymus, nepagrįstai nustatė, kad atsakovas turi teisę reikalauti 10 000 Lt baudos tik už vienos preliminarios sutarties neįvykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių buvo sudarytos dvi preliminarios pirkimo-pardavimo sutartys, kurių 2.1 punkte buvo numatyta  analogiška sąlyga,  jog pirkėjui atsisakius pirkti sutartyje nurodytą prekę, jis turi sumokėti pardavėjui 10 000 Lt baudą. Pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarius dėl ieškovo kaltės, buvo pažeistos dvi atskiros preliminarios sutartys, todėl baudą skaičiuojant po 10 000 Lt už kiekvieną sutartį atskirai, bendra baudos suma yra 20 000 Lt, į kurią įskaitoma visas ieškovo sumokėtas 15 000 Lt avansas. Dėl šios priežasties teismo sprendimas šioje dalyje turi būti panaikintas, o ieškovo reikalavimas dėl skolos, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo turi būti atmestas.

Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą (b. l. 144-147) atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti visiškai, priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas ir prie bylos prijungti naujus įrodymus: 2005 m. birželio 23 d. prašymą, 2005 m. gegužės 25 d. pažymą Nr. 44-729112 su žyma, kad šią pažymą atsakovas gavo 2005 m. gegužės 26 d., 2005 m. birželio 23 d. pažymą Nr. 44-766588 su žyma, kad aš šią pažymą atsakovas gavo 2005 m. birželio 28 d. . Atsikirtimuose į ieškovo apeliacinio skundo argumentus nurodė tokius motyvus:

1. Pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl atsakovo, o dėl ieškovo kaltės. 2005 m. birželio 2 d. atsakovas siunčiamas notaro buvo nuvykęs į VĮ Registrų centrą taisyti pažymos ir užtruko ten apie valandą. Sulyginus  2005 m. gegužės 25 d. pažymą Nr. 44-729112, gautą 2005 m. gegužės 26 d. ir su notarui pateikta 2005 m. gegužės 25 d. pažymą Nr. 44-729112, ant kurios yra notaro ranka padarytas įrašas „Mokesčiai-kvitai visi. Pateikta 2005-06-02. Notaras. Parašas“ matyti, kad atsakovui išduota pažyma buvo be hologramos, o notarui pateikta pažyma su holograma. Kadangi  VĮ Registrų centras ant pažymos neuždėjo hologramos, todėl šis dokumentas turėjo pažymėjimo statusą ir sandorio sudarymui netiko. Per valandą laiko šis pažymos trūkumas buvo pašalintas. Kadangi pažymai trūko tik hologramos, ji nebuvo tikslinama ir jokių įrašų apie pažymos tikslinimą VĮ Registrų centro duomenų sistemoje nėra. Notaro įrašas ant pažymos patvirtina, kad pažyma buvo pateikta  notarui sandorio sudarymo dieną. Šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, kadangi hologramos nebuvimas paaiškėjo po teismo sprendimo priėmimo, susipažinus su ieškovo apeliaciniu skundu;

2. Atsakovės sąžiningumo klausimas jau yra išspręstas ankstesnėje tarp šalių nagrinėtoje byloje Nr. 2-9940-329/2012, įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pardavimo kaina buvo nurodyta 140 000 Lt su siekiu perleisti daiktą už šią kainą, tačiau žinant, kad žemiausia priimtina daikto pardavimo kaina yra 125 000 Lt, tačiau ieškovas ruošdamasis pirkti daiktą visiškai nesiderėjo, sutiko pirkti už nurodytą kainą be jokių nuolaidų, todėl atsakovės nesąžiningų veiksmų šioje situacijoje nėra visiškai jokių;

3. Apeliantas nurodo, kad jo sumokėtas avansas tariamai negali būti įskaitytas netesyboms sumokėti. Pagal preliminarias sutartis sumokėtas avansas negali būti priteisiamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas. Šiuo atveju, preliminariose sutartyse buvo susitarta dėl netesybų (baudų). Tokios praktikos laikėsi LAT 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje c. b. Nr. 3K-P-382/2006,  2007 m. liepos 18 d. nutartyje c. b. Nr. 3K-3-308/2007;

4. Apie tai, kad avansas nebus grąžinamas, o sumokėta suma bus laikoma bauda, kuri nustatyta sutarčių 2.1 punkte, ieškovui buvo pranešta telefoninių pokalbių metu. Aplinkybė apie baudos taikymą ieškovui buvo žinoma. Įskaitymo teise buvo pasinaudota iš karto po to, kai atsakovės atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, t.y. 2005 m. liepos 26 d., įtarimas pareikštas 2005 m. rugpjūčio 24 d.;

5. Atsakovė įgaliojimų neviršijo, iš ieškovo gauti pinigai leidžiami teisminiams procesams apmokėti, pinigais disponuoja atsakovė su atsakovo sutikimu.

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 153-155) ieškovas prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti, ieškovo apeliacinį skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Atsiliepime nurodė tokius argumentus:

1. Atsakovo sutarčių aiškinimas, kad jis turėjo teisę į dvi baudas neatitinka sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 str.). Vėlesnėje sutartyje yra įrašas „tęstinumas“, kuris rodo šalių ketinimus pratęsti  2005 m. balandžio 30 d. sutarties galiojimo terminą bei padidinti avanso sumą;

2. Jokio sprendimo taikyti įskaitymą iš atsakovo nebuvo gauta, atvirkščiai, atsakovas niekada nereiškė pretenzijų, jis faktiškai nemanė, kad tokia teise gali pasinaudoti, nes nebuvo gavęs avanso. Pirmą kartą apie įskaitymą atsakovas pareiškė 2013 m. sausio 29 d. atsiliepime į ieškinį šioje byloje, todėl negali būti pripažinta įskaitymu, nes pažeidžia CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą;

3. Teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties termino priteisdamas palūkanas. Senaties terminas taikomas tik toms palūkanoms, kurios priskaičiuotos seniau nei prieš penkis metus, o priteisiamos už paskutinius penkis metus iki ieškinio pareiškimo;

Atsiliepime į ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus atsakovė prašė ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodė, kad teismas pagrįstai sprendė, jog ji pagal ieškinį neturi atsakyti, ieškovas reikalauja ne žalos atlyginimo, ką patvirtina ieškinio pagrindas. Atsakovų solidarios pareigos nėra.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pateikė prašymą prijungti prie bylos naujus įrodymus, kuriuos pateikti būtinybė atsirado po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo bei susipažinus su ieškovo apeliaciniu skundu. Šie įrodymai, atsakovo nuomone, skirti paneigti ieškovo argumentus dėl atsakovo kaltės nesudarius pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Tame pačiame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, t. y.: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardintas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005). Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto pateiktus naujus įrodymus, sprendžia, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po ginčijamo teismo sprendimo priėmimo, nauji įrodymai gali turėti įtakos visų bylai reikšmingų aplinkybių ištyrimui bei teisingo byloje sprendimo priėmimui, naujų įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl jie prijungtini prie bylos (CPK 314 str.).

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos avanso grąžinimo pagal preliminarią sutartį atveju. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, pasisakydamas dėl piniginių mokėjimų pagal preliminariąją sutartį nurodė, jog tuo atveju, jeigu preliminarioji sutartis įvykdoma, t. y. sudaroma pagrindinė sutartis, perduoti pinigai įskaitomi į mokėjimus pagal pagrindinę sutartį. Kai preliminarioji sutartis neįgyvendinama ir pagrindinė sutartis nesudaroma, kilus šalių ginčui dėl pinigų, gautų pagal preliminariąją sutartį, grąžinimo, laikytina, kad pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, todėl jų gali būti reikalaujama pagal CK 6.237 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, jog avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti tokias pinigų sumas negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (CK 6.130 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-949/2000; 2001 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-998/2001; 2002 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-868/2002, kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad šalys gali preliminarioje sutartyje susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai ar gerai moralei, todėl perduodami pinigai (avansas) pagal preliminarią sutartį, priklausomai nuo šalių susitarimo gali būti: 1) šalių sutartas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo užtikrinamas baudos sumokėjimas, kai tokia bauda nustatyta už įsipareigojimo pagal preliminariąją sutartį neįvykdymą ir tokį įsipareigojimą pažeidžia pinigus perdavęs asmuo; 2) atskaitos taškas nustatant baudos dydį, kai preliminariąją sutartį pažeidžia pinigus gavęs asmuo. Pavyzdžiui, šalys sutartyje nustato, kad tuo atveju, jeigu pardavėjas atsisakys ar vengs sudaryti pagrindinę sutartį, jis privalės grąžinti gautą sumą ir sumokėti tokio paties dydžio netesybas (baudą); 3) šalių sutartas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo užtikrinamas iš anksto šalių aptartų nuostolių (angl. liquidated damages) atlyginimas. Pavyzdžiui, šalys preliminariojoje sutartyje susitaria, kad pirkėjo perduodama suma, jam atsisakius ar vengiant sudaryti pagrindinę sutartį, bus nuostolių atlyginimas; 4) atskaitos taškas apskaičiuojant nurodytus šalių sutartus nuostolius, kai preliminariąją sutartį pažeidžia pinigus gavęs asmuo. Pavyzdžiui, šalys nustato, kad pardavėjui atsisakius ar vengiant sudaryti pagrindinę sutartį, jis privalės sumokėti pirkėjui sumą, lygią dvigubai gautai sumai, ir ši suma šalių susitarimu laikoma pirkėjo nuostoliais. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti, kaip kvalifikuoti tokius pagal preliminarią sutartį sumokėtus pinigus.

Nagrinėjamu atveju iš 2005 m. balandžio 30 d. ir 2005 m. gegužės 30 d. preliminarių pirkimo-pardavimo sutarčių 3 punkto teksto matyti, kad avansą pirkėjas pardavėjui sumoka pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo užtikrinimui. Minėta sutarčių sąlyga aiškintina vadovaujantis bendrosiomis sutarčių aiškinimo nuostatomis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje, nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu, atsižvelgiant ir į šios sutarties sąlygos ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, kvalifikuojant ieškovo pagal 2005 m. balandžio 30 d. ir 2005 m. gegužės 30 d. preliminarias pirkimo-pardavimo sutartis atsakovams perduotas pinigines lėšas svarbiomis laikytinos šios aplinkybės. Pagal CK 6.98 straipsnio 2 dalį preliminarioji sutartis negali būti užtikrinama rankpinigiais (vienos iš šalių duota pinigų suma kitai šaliai), 2005 m. balandžio 30 d. ir 2005 m. gegužės 30 d. 3 punktas prieštarauja šiai nuostatai, kadangi jame yra nurodyta, kad avansu yra užtikrinamas šių preliminarių sutarčių vykdymas.  2005 m. balandžio 30d. ir 2005 m. gegužės 30 d. preliminarių pirkimo-pardavimo sutarčių 2.1 punkte už atsisakymą pirkti sutartyje nurodytą nekilnojamąjį daiktą pirkėjo mokėtinos baudos dydis pardavėjui (10 000 Lt) yra dvigubai mažesnis nei 2.2 punkte numatytas pardavėjo mokėtinos pirkėjui baudos dydis (20 000Lt). Bylos duomenys patvirtina, kad sutarčių sąlygas pasiūlė ieškovas, kadangi minėtos preliminarios sutartys buvo sudarytos ieškovui įrašant į jo iš anksto atspausdintus sutarčių šablonus ne tik nekilnojamojo turto, pirkėjo ir pardavėjo  duomenis, avanso sumas, bet ir aukščiau paminėtus baudų dydžius. Vadovaudamasi CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta, jog esant abejonėms dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai bei įvertinusi aukščiau nustatytas aplinkybes, paminėtų sutarčių sąlygų turinį, atsižvelgusi į sutarčių sudarymo aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2005 m. balandžio 30 d. ir 2005 m. gegužės 30 d. preliminarių pirkimo-pardavimo sutarčių 3 punkte ieškovo nurodymas, jog pirkėjo avansas sumokamas pardavėjui pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo užtikrinimui iš esmės laikytinas pirkėjo įsipareigojimas užtikrinti sutarčių 2.1 punkte numatytos baudos sumokėjimą pardavėjui už atsisakymą nupirkti sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo sumokėtas avansas gali būti įskaitytas sutarčių 2.1 punkte numatytai baudai padengti.

Nesutiktina su ieškovo  apeliacinio skundo argumentais, jog pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl ieškovo, bet dėl atsakovo kaltės. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas, vykdamas su atsakovu pas notarą sudaryti pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, turėjo visą reikiamą (140 000 Lt) pinigų sumą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovo pateiktą kredito unijos valdybos posėdžio protokolą dėl 99 000 Lt kredito suteikimo ieškovui ir pagrįstai pripažino protokolą vidiniu kredito įstaigos dokumentu, negalinčiu patvirtinti aplinkybės apie realiai ieškovo turimą pinigų sumą. Pažymėtina ir tai, kad minėtas rašytinis įrodymas patvirtina aplinkybę, jog ieškovas nurodytą piniginių lėšų sumą iš kredito unijos galėjo gauti tik sudaręs paskolos sutartį. Byloje ieškovas paskolos sutarties nepateikė.

Nepagrįstais pripažintini ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad  pirmosios instancijos teismas, nevertindamas 2013 m. rugsėjo 23 d. VĮ Registrų centro rašto „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (4.4.2) KLS-971 (toliau- VĮ Registrų centro rašto) reikšmės, pažeidė CPK 185 straipsnio bei 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas. Bylos duomenys patvirtina, kad minėtu VĮ Registrų centro raštu (b. l. 106) ieškovas įrodinėjo aplinkybę, jog atsakovo 2005 m. gegužės 25 d. pažyma Nr. 44-729112 ginčo sandoriui sudaryti nebuvo tikslinama. Tokiu būdu ieškovas siekė paneigti atsakovo nurodytas aplinkybes dėl minėtos pažymos patikslinimo būtinumo bei kartu įrodyti atsakovo kaltę dėl ginčo sandorio nesudarymo. Sulyginus atsakovo pateiktą 2005 m. gegužės 25 d. pažymos Nr. 44-729112 kopiją (b. l. 149) su šios pažymos kopija, esančia  prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-9940-329/2012 (prijungt. b. l. 40), kuri  atsakovo buvo pateikta notarui 2005 m. birželio 2 d. pagrindinės sutarties sudarymo dieną, matyti, kad notarui pateikta pažyma yra su holograma. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad hologramos 2005 m. gegužės 25 d. pažymoje Nr. 44-729112 apie parduodamą turtą nebuvimas ir buvo ta priežastis, dėl kurios notaras atsisakė tvirtinti ginčo sandorį ir nusiuntė atsakovą į VĮ Registrų centrą šį pažymos trūkumą pašalinti. 2005 m. gegužės 25 pažymoje Nr. 44-729112 su holograma esantis notaro įrašas patvirtina, kad atsakovas pašalino pažymos trūkumą ir pateikė pažymą su holograma tą pačią 2005m. birželio 2 d., t.y. ginčo sandorio sudarymo dieną. Akivaizdu, jog pažymai trūko tik hologramos, todėl ji negalėjo būti tikslinama ir jokių įrašų apie pažymos tikslinimą VĮ Registrų centro duomenų sistemoje nėra. Aukščiau nustatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas įrodė, jog pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl jo kaltės, o dėl ieškovo atsisakymo ją sudaryti (CPK 178 str.), todėl ieškovui atsirado pareiga sumokėti atsakovui preliminarių sutarčių 2.1 punkte numatytą baudą.

Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo atsiliepime į ieškinį suformuluotas baudos ir avanso įskaitymas negalimas, nes pažeidžia CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą draudimą įskaityti reikalavimus, ginčijamus teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme nustatyta, jog įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuris laikomas įvykdytu pranešus apie tai kitai prievolės šaliai (CK 6.131 str. 1, 2 d.). Įskaitymui pakanka vienos šalies valios. Įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei pareiškimo apie įskaitymą turiniui, nei formai (būdui) (CK 6.131 str.).  Įskaitymo sandorį sudarančių asmenų (šalių) valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2005; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-479/2010; 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2013). Atsakovo teigimu apie tai, kad sumokėta ieškovo pinigų suma bus laikoma bauda ieškovui pranešė telefonu, kai ieškovas kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo atsakovės atžvilgiu. Prijungtos bylos Nr. 2-9940-329/2012 duomenimis nustatyta, kad šalys bendravo telefonu ir ikiteisminis tyrimas atsakovės atžvilgiu buvo nutrauktas 2006 m. birželio 12 d. (prijungt. b. l. 166-168). Nustatytų aplinkybių pagrindu laikytina, kad ieškovui apie atsakovo baudos įskaitymą turėjo būti žinoma ir įskaitymas buvo atliktas iki šios bylos iškėlimo.

Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl solidarios atsakomybės taikymo atsakovės atžvilgiu bei nesąžiningų atsakovės veiksmų ikisutartiniuose santykiuose. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė pagal šį ieškovo ieškinį neturi atsakyti. Kauno apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. įsiteisėjusiu sprendimu priimtu civilinėje byloje Nr. 2-9940-329/2012 turinčiu prejudicinę reikšmę šiai bylai (CPK 182 str. 2 p.) nustatyta, kad atsakovė visus veiksmus, susijusius su ieškovu, atliko atsakovo pavedimu, gautą iš ieškovo avansą perdavė atsakovui, o ieškovas neįrodė, kad preliminarios sutartys buvo sudarytos dėl atsakovės panaudotos apgaulės ieškovo atžvilgiu, be to, ikiteisminio tyrimo metu atsakovės veiksmuose apgaulės ar sukčiavimo požymių taip pat nenustatyta.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad dėl ieškovo kaltės nesudarius pagrindinės  pirkimo-pardavimo sutarties, buvo pažeistos dvi preliminarios pirkimo-pardavimo sutartys, todėl pagal šių sutarčių 2.1 punkte numatytą sąlygą, ieškovui turėtų būti skaičiuojama bauda po 10 000 Lt už kiekvieną sutartį atskirai. Apelianto nuomone, įskaičius 15 000 Lt avansą į bendrą 20 000 Lt baudos sumą, ieškovui neliko pagrindo reikalauti iš atsakovo priteisti skolą. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2005 m. balandžio 30 d. ir 2005 m. gegužės 30 d. preliminarios pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos dėl to paties nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo ir tarp tų pačių šalių. Todėl 2005 m. gegužės 30 d. preliminari pirkimo-pardavimo sutartis laikytina ankstesnės šalių 2005 m. balandžio 30 d. sudarytos sutarties tęsiniu, o ne kaip atskira sutartis. Šią aplinkybę patvirtina įrašas „tęstinumas“ ir šios aplinkybės - 2005 m. gegužės 30 d. sutartimi buvo pratęstas pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminas iki 2005 m. birželio 2 d. bei iki 15 000 Lt padidinta avanso suma. Priešingas minėtų sutarčių aiškinimas prieštarautų CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, apeliacinių skundų argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinius skundus, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1, 3 dalimis, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme vienai iš kitos nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                          Algimantas Kukalis

                                                                                                       Virginija Lozoraitytė                                                                                                              

                                                                                                       Rūta Palubinskaitė