Administracinė byla Nr. eAS-622-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01948-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. liepos 17 d. buvo gautas pareiškėjos A. B. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui (toliau – ir Centras) vykdyti pareiškėjos perdavimą (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjos skundo. Prašymą grindžia tuo, kad, perdavus pareiškėją (duomenys neskelbtini), jai nesant Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) neužsakys atstovo teisinių paslaugų, t. y. prieglobsčio prašytojų teisių ir teisėtų interesų gynimo, pareiškėjos atstovai negalės jos atstovauti teismo posėdyje, remiantis teisinių paslaugų teikimo sutarties 1 priedo 1.1.10 punktu. Mano, kad teismas išspręsti bylą pagal joje esančią medžiagą negalės, nes skunde nurodytų aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas bus galimas tik pareiškėjai teismo posėdyje pateikus paaiškinimus. Tokiu atveju pareiškėjos skundas bus paliktas nenagrinėtu pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 5 punktą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 18 d. nutartimi pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja, teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių aplinkybių ir neteikė įrodymų, kad nesiėmus šios užtikrinimo priemonės jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jos teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės. Pareiškėjos argumentus, kad jai ir jos atstovams nedalyvaujant teismo posėdyje, teismas pareiškėjos skundą paliks nenagrinėtu, vertino kaip nepagrįstus. Pasisakė, jog vadovaujantis ABTĮ 77 straipsnio 3 dalimi, proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Teismas akcentavo, kad tiek pareiškėja, tiek jos atstovai dar iki teismo posėdžio gali teismui pateikti argumentuotus ir atitinkamais įrodymais pagrįstus savo paaiškinimus, patvirtinančius skundo reikalavimą.

Teismas darė išvadą, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrįsto pagrindo taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, jog, nepritaikius pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

III.

Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti 2018 m. liepos 18 d. teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y., taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui vykdyti pareiškėjos perdavimą (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjos skundo.

Pareiškėja atskirajame skunde akcentuoja, kad prašyme pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nurodė, jog vadovaujantis Sutarties priedo Nr. 1 1.1.10 punktu pareiškėjos atstovas – SGKA LEGAL – yra įsipareigojęs „teikti paslaugas tik užsieniečiui esant Lietuvos Respublikoje, o teisių ir teisėtų interesų gynimą pirmojoje bei apeliacinėje instancijose vykdyti tik užsieniečiui asmeniškai dalyvaujant arba raštu teismui pateikus jo prašymą, kad teismo posėdžiai vyktų jam nedalyvaujant. Todėl pareiškėjos teigimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. uždraudimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui vykdyti pareiškėjų perdavimą (duomenys neskelbtini), pareiškėja bus perduota (duomenys neskelbtini), o užsienietei nesant Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas neužsakys atstovo teisinių paslaugų, t. y., prieglobsčio prašytojų teisių ir teisėtų interesų gynimo (žr. Sutarties priedo Nr. 1 1.1.10 p., priedas Nr. 1), ir Pareiškėjos atstovai neturės teisės atstovauti Pareiškėjos interesų Vilniaus apygardos administraciniame teisme paskirtame posėdyje.

Pareiškėja rėmėsi Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, kuriame nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Paaiškino, kad jeigu per skundo nagrinėjimo procesą, prieglobsčio prašytojas neišklausomas, apribojama jo teisė į gynybą, kuri yra Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinto veiksmingos teisminės gynybos principo dalis. Apeliantės įsitikinimu, kiekvienu atveju turėtų būti įsitikinta, kad užsienietis nepageidauja dalyvauti teismo posėdyje ir tik esant tokiam patvirtinimui, teismui nebūtų pagrindo konstatuoti užsieniečio teisės į gynybą pažeidimo

Pareiškėja atkreipia dėmesį, jeigu susidarytų tokia situacija, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priimtų teigiamą sprendimą, apsunkėtų jo įvykdymas, kadangi pareiškėja jau būtų perduota (duomenys neskelbtini), o priėmus neigiamą – ji nebeturėtų galimybės pasinaudoti apskundimo procedūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė, teisėtumas ir pagrįstumas.

Tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars) (2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-139/2012). Teisės būti išklausytam, žodinio proceso, tinkamo pranešimo ir kiti proceso principai reikalauja, kad apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje būtų tinkamai informuoti visi byloje dalyvaujantys asmenys, kurie turi teisę bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, teikti paaiškinimus ir naudotis kitomis teisėmis (2008 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-193/2008). Remiantis ABTĮ 52 straipsnio 2 dalimi, proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo numatytomis teisėmis. Be to, Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išklausyti proceso šalių paaiškinimų.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., Kress prieš Prancūziją [DK], Nr. 39594/98, 72 par., ECHR 2001-VI). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr., 2008 m. lapkričio 25 d sprendimo Š. prieš Lietuvą, Nr. 37259/04, 25 punktą).

Dalyvavimas teismo posėdyje įgalina vieną šalį pateikti argumentus dėl bylos esmės, o šių argumentų neperdavimas kitai šaliai, dėl ko ji negali į juos atsakyti, juolab kad poveikis teismo sprendimui, kurį būtų turėjusios priešingos šalies pateiktos pastabos, a priori negali būti įvertintas, kelia grėsmę byloje dalyvaujančio asmens pasitikėjimui teisingumo vykdymu, paremtam inter alia žinojimu, kad dėl kiekvieno byloje esančio dokumento bus galima pareikšti savo nuomonę (žr. sprendimo 29 punktą, taip pat 1997 m. vasario 18 d. sprendimo Nideröst-Huber prieš Šveicariją, Reports of judgments and decisions 1997-I, 29 par.). Be to, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad proceso greitumas yra svarbi siekiamybė, tačiau ji negali pateisinti vieno iš esminių principų – šalių teisės į rungtynišką procesą – nepaisymo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, Reports of judgments and decisions 1997-I, 30 par.).

Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja išreiškė norą dalyvauti bylos nagrinėjime teismo posėdyje ir siekia, kad jos interesus atstovautų profesionalus teisininkas, įvertinusi tai, kad jai nesant Lietuvoje, būtų užkirsta galimybė pačiai dalyvauti teismo posėdyje, taip pat jai, atsižvelgiant į teisinių paslaugų teikimo sutarties 1 priedo 1.1.10 punktu nuostatas, gali būti neužtikrintas jos interesų atstovavimas teisme, nustačiusi, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėja yra išsiųsta iš Lietuvos valstybės, sprendžia, kad šiuo atveju yra tikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti šioje administracinėje byloje ginčijamo akto galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjos skundo.

Vadovaujantis aukščiau nurodytais argumentai teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį dėl atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti šioje byloje ginčijamo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjos skundo šioje administracinėje byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 154 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį panaikinti.

Sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (15/6-7) 20PR-7 „Dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo (duomenys neskelbtini)“ galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjos skundo šioje administracinėje byloje.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Milda Vainienė

              Skirgailė Žalimienė