Administracinė byla Nr. eA-1701-525-2018 

        Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00204-2017-1        Procesinio sprendimo kategorija 36

(S) 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos AVPK) 2017 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 17-IL-30-00026-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2016 m. gruodžio 9 d. Klaipėdos AVPK pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai ir ginklo naudojimo leidimą. Atsakovas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 17-IL-30-00026-e atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir ginklo naudojimo leidimą, motyvuodamas tuo, jog patikrinus pareiškėjo anketinius duomenis gauta informacija: 1) 2002 m. gegužės 23 d. Vilniaus apygardos teismas pareiškėją pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 274 straipsnio 3 dalyje; 2) Kretingos rajono policijos komisariatas 2009 m. gegužės 20 d. pareiškėją pripažino įtariamuoju padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas; 3) pareiškėjas 13 kartų baustas už padarytus administracinius teisės pažeidimus. Skundžiamame sprendime atsakovas taip pat teigė, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdyba informavo, kad nerekomenduoja pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

3.       Pareiškėjo nuomone, atsakovo nurodyti motyvai apie jo keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui yra niekuo nepagrįsti. Skundžiamame sprendime nurodyti pareiškėjo pažeidimai, nesudaro pagrindo netenkinti pareiškėjo prašymo. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau – ir Įstatymas) įpareigoją atsakovą pateikti paaiškinimus ir motyvuoti sprendimą, kuriuo atsisakoma išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

4.        Pareiškėjas sutiko, jog Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu už sukčiavimą stambiu mastu, tačiau atkreipė dėmesį, jog laivės atėmimo bausmę atliko, teistumas yra išnykęs, kitų teistumų neturi. Pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad jis 2009 m. buvo pripažintas įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 69-1-000-89-09, kadangi šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių. Taip pat sutiko su aplinkybe, kad yra 13 kartų baustas administracine tvarka, tačiau akcentavo, jog šiuo metu turi tik vieną galiojančią nuobaudą, visos nuobaudos skirtos už mažareikšmius kelių eismo taisyklių pažeidimus.

5.       Pareiškėjas vertino, kad Klaipėdos AVPK 2017 m. sausio 5 d. sprendimas iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl naikintinas.

6.       A. K. apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundo argumentais nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas teigia, jog 2016 m. gruodžio 9 d. gautas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai ir ginklo naudotojo leidimą. Informuoja, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei bei sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Atsakovas nurodo, kad atliko A. T. anketinių duomenų patikrinimą ir nustatė, kad pareiškėjas praeityje buvo pripažintas kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką – sukčiavimą padarytą stambiu mastu, 13 kartų baustas už padarytus administracinius teisės pažeidimus. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdyba 2017 m. sausio 2 d. rašte nerekomenduota pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

7.       Atsakovas akcentavo, kad atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes tai, jog pareiškėjas praeityje teistas, sistemingai daro administracinius pažeidimus, į Lietuvos kriminalinės policijos rekomendacijas, galima teigti, jog pareiškėjas įsigydamas ir turėdamas ginklus gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai skundą grindžia aplinkybe, jog jo teistumas yra išnykęs. Atsakovo nuomone, teistumas baudžiamosios teisės prasme gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas negali būti panaikintas ir lieka asmens biografijos dalimi, charakterizuojančia jo asmenybę.

II.

8.       Klaipėdos

9.       Teismas nustatė, kad atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 17-IL-30-00026-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“, atsisakė pareiškėjui A. T. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir ginklo naudotojo leidimą, remdamasis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintu Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 punktu. Pareiškėjas nesutiko su Klaipėdos AVPK priimtu 2017 m. sausio 5 d. sprendimu.

10.       Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimais (Konstitucinio teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas, Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normomis.Teismas pažymėjo, jog pagal Įstatyme pateiktą ginklų grupavimą į kategorijas (3–6 straipsniai), savigynai skirti ginklai patenka į B ir C kategorijos ginklų grupes. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos, gavusios asmenų rašytinius prašymus arba elektroninėmis priemonėmis per Paslaugų ir gaminių kontaktinį centrą arba Policijos elektroninių paslaugų sistemą, pagal kuriuos galima identifikuoti juos pateikusį asmenį. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1–11 punktuose pateikiamas sąrašas atvejų, kada fizinis asmuo negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų. Viena iš tokių aplinkybių, ribojančių fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų – policija turi duomenų, kad prašymą pateikęs fizinis asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (17 straipsnio 1 dalies 11 punktas).

11.       Šioje byloje svarbu yra nustatyti tai, ar atsakovas turėjo duomenų, kad pareiškėjas kelia grėsmę ir, remiantis jais, priėmė sprendimą, t. y. neveikė ultra vires (lot. viršijant įgaliojimus). Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu atlikus nusikalstamą veiką numatytą BK (1961 m. redakcija) 274 straipsnio 3 dalyje (sukčiavimas, padarytas stambiu mastu) ir skirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė su ¼ turto konfiskavimu. Nustatė, jog 2009 m. gegužės 20 d. Kretingos rajono policijos komisariatas A. T. pripažino įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 69-1-00089-09, padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje (vagystė), tačiau Kretingos rajono apylinkės prokuratūra vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu priėmė 2009 m. birželio 12 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kadangi nenustatyta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nustatė, kad pareiškėjas yra 13 kartu baustas administracine tvarka už teisės pažeidimus. Iš bylos duomenų galima matyti, kad pareiškėjas 2010 m. vasario 9 d., 2014 m. sausio 14 d., 2014 m. sausio 18 d. baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 123 straipsnio 1 dalį – už transporto priemonių vairavimo tvarkos pažeidimus; 2010 m. kovo 28 d., 2010 m. rugsėjo 17 d., 2010 m. spalio 12 d., 2011 m. birželio 15 d., 2011 m. spalio 26 d., 2014 m. balandžio 26 d. ir 2016 m. kovo 25 d. baustas pagal ATPK 1241 straipsnio 2, 4 ir 7 dalis – už kelio ženklų reikalavimų nesilaikymą, žmonių vežimo ir kelių eismo taisyklių pažeidimus; 2010 m. liepos 12 d. baustas pagal ATPK 134 straipsnio 1 dalį – už naudojimosi saugos diržais, taip pat motociklininko šalmais tvarkos pažeidimus; 2014 m. vasario 17 d. ir 2014 m. rugpjūčio 29 d. baustas pagal ATPK 124 straipsnio 3 ir 4 dalis – už nustatyto greičio viršijimą. Tarp proceso šalių ginčo dėl aukščiau paminėtų aplinkybių nėra.

12.       Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai ir ginklo naudojimo leidimą pateikimo metu jo teistumas buvo išnykęs, nusikalstama veika įvykdyta labai seniai, daugiau teistumų nėra, todėl, pareiškėjo nuomone, Klaipėdos AVPK priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai rėmėsi šia aplinkybe, pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi, charakterizuojančia jo asmenybę. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą Konstitucinio Teismo išaiškinimą, konstatuotina, jog Klaipėdos AVPK vertindamas pareiškėjo 2016 m. gruodžio 9 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai ir ginklo naudotojo leidimą pagrįstai vertino aplinkybę, jog pareiškėjas praeityje buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką.

13.       Teismas vertino, jog pareiškėjas praeityje teistas, daug kartų baustas administracine tvarka už teisės pažeidimus, kuriais pažeisdamas Kelių eismo taisykles rizikuoja savo bei kitų asmenų sveikata, kelia grėsmę nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl tokie pareiškėjo elgesio faktai pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui ir tokiu būdu įrodo jo elgesio grėsmę.

14.       Pareiškėjas skunde akcentavo, jog skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. sausio 21 d. nurodymo Nr. 5-N-1 „Dėl civilinėje apyvartoje esančių šaunamųjų ginklų kontrolės sugriežtinimo“ 2.3 punktui, kadangi yra nemotyvuotas, paremtas tik kriminalinės žvalgybos informacija.

15.       Teismas, remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, kurioje išdėstyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas, bei įvertinęs Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 17-IL-30-00026-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ turinį, pripažino, jog minėtas individualus administracinis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus – yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.

16.       Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teiginys, kad atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą apsiribojo tik kriminalinės žvalgybos informacija yra nepagrįstas, kadangi iš individualaus administracinio akto turinio matyti, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos rekomendacija netenkinti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 9 d. prašymą yra tik viena iš keleto aplinkybių, kuriomis rėmėsi Klaipėdos AVPK priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

17.       Teismas vertino, jog administracinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui t. y., patenka į Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto reguliavimo sritį. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju buvo surinkta pakankamai duomenų teisėtam ir pagrįstam sprendimui priimti. Prielaidų teigti, jog skundžiamu sprendimu buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės, nagrinėjamu atveju nėra. Teismas nenustatė, kad būtų ir kitų skundžiamo sprendimo naikinimo pagrindų, todėl naikinti priimto sprendimo bei tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą – įpareigoti atsakovą išduoti leidimą įsigyti ginklą, nėra pagrindo.

III.

18.       Pareiškėjas A. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimą.

19.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotai ir nepagrįstas, visiškai neatsižvelgta į pareiškėjo skunde ir bylos nagrinėjimo metu išdėstytas aplinkybes dėl ko buvo netinkamai taikytas įstatymas.

19.2.                      Nors pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo skundžiamo sprendimo motyvais, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto, tačiau sprendime detalesnės analizės neatliko, nesiaiškino kaip ir dėl kokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu taikytas Baudžiamasis įstatymas ir / ar Administracinių teisės apžeidimo kodeksas, ar taikytos anksčiau poveikio priemonės, kurios sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei bei sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

19.3.                      Pirmosios instancijos teismas bei atsakovas negalėjo ir neturėjo teisės vadovautis Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos 2017 m. sausio 2 d. raštu, kuriame nerekomenduota pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kadangi šiame rašte nėra nurodyta jokių sąlygų, prieštaraujančių Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto numatytai sąlygai.

19.4.                      Pareiškėjas vertina, kad atsakovas savo sprendimą grįsdamas ir 2009 m. kovo 20 d. pradėtu ikiteisminiu tyrimu Nr. 69-1-00089-09, todėl atsakovo sprendimas iš esmės neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi pareiškėjas nėra padaręs teisės pažeidimo.

20.       Papildomai pareiškėjas nurodo, jog pareiškėjo atžvilgiu 2002 m. vasario 4 d. iki 2002 m. gegužės 23 d. buvo priimti nuosprendžiai, tačiau įvertinus laikotarpį po jo nuteisimo, galima daryti išvadą, kad tai negalėjo būti pagrindas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą ginklui nešioti.

21.       A. K. AVPK atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo, nes visuma administracinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių rodo, kad pareiškėjas kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui, t. y. patenka į Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto reguliavimo sritį.

22.       Pažymi, jog nėra jokių objektyvių prielaidų pagrįstai išvadai, kad išdavus pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, jis pakeis savo požiūrį ir laikysis teisės aktų reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti visuomenės bei jos narių saugumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 17-IL-30-00026-e, kuriuo pareiškėjui A. T. nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

24.       Klaipėdos

25.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl atsakovo Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, atmetė kaip nepagrįstą.

26.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimas nemotyvuotas ir nepagrįstas, neatsižvelgta į pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes. Teismas, teigdamas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto, nesiaiškino dėl kokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu buvo taikyta baudžiamoji ir /ar administracinė atsakomybė, be to, teismas ir atsakovas negalėjo ir neturėjo teisės remtis Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos raštu, kuriame nerekomenduota pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

27.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28.       Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nekartodamas pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių ir išdėstytų motyvų, atsako į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

29.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti ginklų ir šaudmenų, kaip galinčių kelti pavojų viešai tvarkai ir visuomenės saugumui, griežtesnį teisinį reglamentavimą. Teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, norintiems gauti leidimus nustatytų kategorijos ginklams įsigyti, laikyti, nešioti ir naudoti. Neišdavimas pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklą, nėra laikytinas jo baudimu, kadangi leidimas laikyti (nešiotis) ginklą yra išduodamas tik tiems subjektams, kuriems netaikomi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnyje nustatyti apribojimai.

30.       Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (Įstatymo XII-2373 redakcija) 17 straipsnyje, reglamentuojančiame teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimus, 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Pagal Taisyklių 17 punktą, pareiškėjas ir asmenys, vyresni kaip 14 metų, gyvenantys kartu su pareiškėju viename būste, tikrinami, ar yra (nėra) nepriekaištingos reputacijos asmenys: ar asmenys teisti (neteisti), bausti (nebausti) administracinėmis nuobaudomis <...> (17.1 punktas).

31.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK (1961 m. redakcija) 274 straipsnio 3 dalį, paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė su ¼ turto konfiskacija bei tai, jog pareiškėjas 13 kartų baustas administracine tvarka.

32.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime detalesnės analizės neatliko, nesiaiškino ar jo padaryta nusikalstama veika ir administracinių teisių pažeidimai sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei bei sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

33.       Atsakydama į apeliacinio skundo teiginį, jog teismas nevertino pareiškėjo padarytų nusikaltimo/nusižengimų esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ar pareiškėjas kelia grėsmę, aiškiai išdėstė (nutarties 11 punktas) pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiką bei padarytus administracinius teisės pažeidimus, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo teistas už sukčiavimą, padarytą stambiu mastu, todėl vertino, kad pareiškėjas laikytinas teistu. Taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas daug kartų baustas administracine tvarka už transporto priemonių vairavimo tvarkos pažeidimus, už kelio ženklų reikalavimų nesilaikymą, žmonių vežimo ir kelių eismo taisyklių pažeidimus; už naudojimosi saugos diržais, taip pat motociklininko šalmais tvarkos pažeidimus; už nustatyto greičio viršijimą, todėl vertino, kad pareiškėjas pažeisdamas kelių eismo taisykles rizikuoja savo bei kitų asmenų sveikata, kelia grėsmę nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išanalizavo pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiklą / administracinius teisės pažeidimus bei darė teisingą išvadą, kad pareiškėjo elgesys pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui bei įrodo jo elgesio grėsmę.

34.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad praeityje padarytas nusikaltimas ir nuteisimas yra duomenys, charakterizuojantys pareiškėją ir vertinami  kartu su kitais įrodymais, todėl atmestini pareiškėjo teiginiai, kad pareiškėjo 2002 metais padarytas nusikaltimas nesudaro pagrindo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą ginklui nešiotis.

35.       Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės vadovautis Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos 2017 m. sausio 2 d. raštu, teisėjų kolegija pažymi, kad net ir nevertinus Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos rašto, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma (atsakovo pateikti duomenys apie pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiką ir administracinius teisės pažeidimus) pagrindžia, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl jis patenka į Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto reguliavimo sritį, kuomet asmeniui neleidžiama įsigyti ir turėti  B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, atmetamas.

36.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovo 2017 m. sausio 5 d. sprendimas Nr. 17-IL-30-00026-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ iš esmės neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pažymi, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-700/2008, A756-422/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu, Klaipėdos AVPK 2017 m. sausio 5 d. sprendimas Nr. 17-IL-30-00026-e yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, todėl atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pažymėtina, kad nors Klaipėdos AVPK sprendime yra nurodoma visa informacija tikrinant A. T. anketinius duomenis įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registre, tačiau atsakovas sprendime rėmėsi asmens nuteisimo, o ne pateiktų įtarimų duomenimis.

37.        Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti. 

Klaipėdos

Teisėjai         Laimutis Alechnavičius 

        Artūras Drigotas 

        Rytis Krasauskas