Nuorašas

Bylos Nr.1S-619-626/2015

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.16; 2.5.19

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Virginijos Švedienės, Daivos Kazlauskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo M. N. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti nuteistojo M. N. skundą dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 42-125(1), kuriuo atsisakyta teikti M. N. svarstymui dėl lygtinio paleidimo taikymo, panaikinimo,

n u s t a t ė :

M. N. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-83-256/2011 nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį, 259 straipsnio 2 dalį ir 264 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo 2011 m. kovo 25 d., į bausmės atlikimo laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 11 d. 

M. N. 2015 m. vasario 9 d. kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją prašydamas jį pristatyti svarstymui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų.

Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojas A. L. 2015 m. vasario 18 d. rašytiniame atsakyme Nr. 42-125(1) į M. N. 2015 m. vasario 9 d. prašymą Nr. 29-31(1) nurodė, kad, vadovaujantis 2012 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - ir BVK) 158 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo Nr. XI- 2040 (Žin., 2002, Nr. 73-3084; 2005, Nr. 58-2002; 2012, Nr. 4-110) 1 ir 2 straipsnio nuostatomis, nuo 2013 m. sausio 1 d. lygtinis paleidimas netaikomas asmenims, nuteistiems pagal BK 149 straipsnio 3, 4 dalis, 150 straipsnio 3, 4 dalis, 151 straipsnio 2 dalį, 1511 straipsnį ir 153 straipsnį, todėl jis nebus pristatytas svarstymui dėl lygtinio paleidimo Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijoje.

Nuteistasis M. N. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti minėtą Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 42-125(1).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi nuteistojo M. N. skundo dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 42-125(1) panaikinimo netenkino.

Skundu nuteistasis M. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartį. Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį teismą dėl išaiškinimo ar Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 158 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, savo argumentų nesusiejo su konstituciniais principais, todėl jo skundo neišnagrinėjo, o apsimestinis skundo nagrinėjimas yra teisės į teisingą teismą pažeidimas. Taip pat teismas nepasisakė dėl jo diskriminavimo, jo teisių pažeidimo tarptautinės teisės aspektu.

Nurodo, kad įsiteisėję teismo sprendimai turi prejudicinę reikšmę ir negali būti ginčijami kitoje byloje. Teigia, kad ginčas dėl BVK 158 straipsnio nuostatų buvo išspręstas 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi Nr. TS-149-870/2013 bei patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi Nr. 1S-327-166/2014. Mano, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtintino teisinės valstybės principo elementų, t. y. teisė gyventi teisinėje valstybėje. Buvo pažeisti fundamentalūs teisingumo, teisinio tikrumo principai, todėl skundžiami sprendimai turi būti panaikinti. Remiasi Europos žmogaus teisių teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimu, byloje Esertas prieš Lietuvą Nr. 50208/06, § 28, kuriame konstatuota, jog nukrypimas nuo teisinio tikrumo principo gali būti suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi tik jei tai pateisinama primygtiniu socialiniu poreikiu, o ne vien tik teisiniu purizmu. Mano, kad šioje byloje nėra jokio primygtinio socialinio poreikio, kuris leistų nepaisyti teismo sprendimų ir nukrypti nuo teisinio tikrumo principo.

Nuteistojo skundas atmestinas.  

Išnagrinėjus nuteistojo skundą konstatuotina, kad skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai BVK 157 straipsnio (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1863 redakcija) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. BVK 158 straipsnio redakcijai (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2040 redakcija (Žin., 2002. Nr. 73-3084; 2005, Nr. 58-2002; 2012, Nr. 4-110)), lygtinio paleidimo sąlygos nuteistiesiems buvo sugriežtintos. BVK 158 straipsnio 2 punkte numatyta, kad lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusio BVK 158 straipsnyje toks draudimas nebuvo numatytas. Iš nuteistojo skundo argumentų bei skundžiamos nutarties motyvų matyti, jog šiuo atveju kilęs ginčas dėl BVK nuostatų, reglamentuojančių lygtinio paleidimo sąlygas, galiojimo ir taikymo.

Pažymėtina, kad remiantis konstitucine jurisprudencija darytina išvada, jog įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktą, turintį atgalinio veikimo galią, paprastai privalo nustatyti tokių aktų įgyvendinimo tvarkos taisykles, numatyti probleminius klausimus, kurie gali kilti įgyvendinant naujas teisės normas ir kurių sprendimui gali būti reikalingos minėtos taisyklės (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d., 1998 m. liepos 9 d. ir kt. nutarimai). BVK 158 straipsnio 2 punkto atžvilgiu tai nėra padaryta ir tai pagrindžia imperatyvą, jog bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus. Be to, BVK pagal savo paskirtį ir siekiamus tikslus nėra tapatus BPK ar BK, bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgal taisyklė. Visos bausmės vykdomos pagal tuo metu galiojančius bausmių vykdymo teisės aktus nepriklausomai, ar jie švelnesni (griežtesni) nei prieš juos galioję teisės aktai. Tai aiškiai nurodyta BVK 3 straipsnio 1 dalyje. Ši taisyklė turėjo tik vienintelę išimtį, numatytą BK, BPK ir BVK įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 112-4970) 20 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad „nuteistiesiems, kuriems laisvės atėmimo vietos ne vėliau kaip likus vieneriems metams iki Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo buvo suteikti papildomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai ir kurie šiais pasimatymais nepasinaudojo, išlieka teisė jais pasinaudoti per vienerius metus po Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos BVK įsigaliojo 2003-05-01).

Minėtas BVK 158 straipsnio pakeitimas įsigaliojo nuteistojo M. N. bausmės atlikimo metu, prašymas dėl lygtinio paleidimo jam taikymo paduotas pataisos namų administracijai taip pat galiojant naujajai įstatymo redakcijai. Todėl ir sprendžiant klausimą dėl nuteistojo lygtinio paleidimo pagrįstai vadovautasi tuo metu galiojančia teisės norma, numatyta BVK. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BVK 158 straipsnio 2 punktu ir nuteistojo skundą atmetė tuo pagrindu, kad nuteistasis negali būti lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, nes padarė nusikaltimą nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui. Analogiškos praktikos laikosi tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek ir kitų apygardų teismai (pvz., Vilniaus apygardos teismo nutartys 1S-473-648/2014, 1S-971-190/2014; Šiaulių apygardos teismo nutartis Nr. 1S-951-332/2014; Kauno apygardos teismo nutartys Nr. 1S-1827-478/2014, 1S-1829-238/2014 ir kt.).

Nors nuteistasis skunde nurodo, kad ankstesniais teismų sprendimais buvo išspręstas ginčas dėl BVK 158 straipsnio nuostatų taikymo ir priimti bei įsiteisėję jam palankūs teismų sprendimai, šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, teismų praktika yra pasikeitusi (Kauno apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1S-1628-348/2013, Vilniaus apygardos teismo nutartys bylose Nr. 1S-261-92/2014, 1S-440-256/2014, 1S-473-648/2014) ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais dėl M. N. skundo analogišku klausimu nuteistojo skundai buvo atmesti. Remiantis Konstitucija ir Teismų įstatymu Lietuvos Respublikos teismai išties yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar panašiose bylose, tačiau tai jokiu būdu negali reikšti, kad anksčiau pateiktas teisės normos taikymo išaiškinimas absoliučiai negali būti pakeistas, ypač nustačius, jog ankstesnis teismo išaiškinimas prieštarauja galiojantiems teisės aktams, teisinei logikai ir yra savaime neteisingas, priešingu atveju nebūtų užtikrintas tinkamas teisingumo įgyvendinimas (Kauno apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1S-748-508/2014). Be to, Europos Žmogaus Teisių Tesimas savo praktikoje yra konstatavęs, jog Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje nėra užtikrinta teisė į lygtinį paleidimą ar atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą. Laisvės atėmimo bausmė, paskirta kompetentingo teismo nuosprendžiu, pirmiausia yra pagrįsta procesais pirmoje ir apeliacinėje instancijose. O 6 straipsnis netaikomas procesui, kurio metu sprendžiamas lygtinio paleidimo klausimas, nes čia nėra sprendžiamas baudžiamojo kaltinimo ar civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimas (Ganusauskas v. Lithuania (dec.), no. 47922/99, 1999 m. rugsėjo 7 d.).

Analizuojamu atveju apylinkės teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog BVK nuostatos, draudžiančios taikyti lygtinį paleidimą, yra aiškios ir nedviprasmiškos. Įstatymų leidėjas tam tikras veikas pripažįsta itin pavojingomis, todėl ir skirtos bausmės atlikimo sąlygos už šių veikų padarymą yra griežtesnės. Visa tai rodo, kad nuteistojo teisėtų lūkesčių principas nėra pažeidžiamas ir jis nėra diskriminuojamas kitų asmenų, nepatenkančių į BVK 158 straipsnyje apibrėžtą nuteistųjų sąrašą,  atžvilgiu bei, kad nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos BVK 158 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kaip to prašoma skunde, juolab, kad teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl minėtų įstatymo nuostatų konstitucingumo.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, konstatuojama, kad apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, nutartyje išdėstytos išvados motyvuotos, neprieštarauja įstatyme įtvirtintam reglamentavimui, todėl skundžiamą nutartį naikinti skunde nurodytais motyvais teismas neturi pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

nuteistojo M. N. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Kolegijos pirmininkė                                                   Vitalija Norkūnaitė

Teisėjai                                                                                             Virginija Švedienė

                                                                                Daiva Kazlauskienė

Nuorašas tikras:

Teisėja                                                                    Vitalija Norkūnaitė