Civilinė byla Nr. 2A-1099-157/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02316-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4.; 3.4.3.7.3.; 3.4.3.5.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

n u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų R. B., I. B., uždarosios akcinės bendrovės birža ,,Būstas“, uždarosios akcinės bendrovės ,,Statybų dailos ambasada“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. B2-231-262/2017 pagal minėtų pareiškėjų skundą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Erama“ 2016 m. gruodžio 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, suinteresuoti asmenys ,,Swedbank“, akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė ,,Lazija“.

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartyje iškėlė uždarajai akcinei bendrovei „Erama“ (toliau – BUAB ,,Erama“, atsakovė) bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė uždarąją akcinę bendrovę „Valeksa“ (toliau – UAB ,,Valeksa“); Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartyje teismo nutarties dalis, kurioje paskirta minėta administratorė panaikinta ir paskirta nauja – uždaroji akcinė bendrovė ,,Tigesta“ (toliau – UAB ,,Tigesta“, bankroto administratorė); teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje patvirtinti įmonės kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai, kurie ne kartą buvo tikslinti.
2. Atsakovės kreditorei R. B., I. B., uždaroji akcinė bendrovė „Statybų dailos ambasada“ (toliau – UAB ,,Statybų dailos ambasada“) ir uždaroji akcinė bendrovė birža ,,Būstas“ (toliau – UAB birža ,,Būstas“) 2017 m. sausio 24 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti BUAB „Erama“ 2016 m. gruodžio 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimą antruoju darbotvarkės klausimu – parduoti įmonės debitorių skolas laisvu pardavimu apie jį skelbiant viešai interneto svetainėse už didžiausią pirkėjų pasiūlytą kainą, be ne mažesnę nei 50 proc. skolos nominalios vertė; nurašyti neišieškotas debitorines skolas.
3. Skunde nurodė, kad ginčo nutarimo projekto prieduose pateikti duomenys apie bendrovės debitorių skolas neatitinka bendrovės apskaitos duomenų. Teigia, kad administratorė, siūlydama parduoti ir nurašyti debitorines skolas, nesiekia apginti, patenkini visų ar dalies kreditorių reikalavimų. Visų kitų kreditorių, įskaitant ir pareiškėjų, reikalavimai nėra niekaip apsaugoti ir užtikrinti. Debitoriniai reikalavimai priskirtini bendrovės turtui, o šiuo atveju nesant pagrindo buvo nurašyta 124 773,70 Eur dydžio reikalavimai ir be to, nuspręsta parduoti bendrovei nepriklausančio reikalavimo dalį.
4. Suinteresuotas asmuo „Swedbank“, akcinė bendrovė (toliau – ,,Swedbank“, AB) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjai praleido Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau  – ĮBĮ) 24 straipsnio 5 dalyje numatytą terminą 2016 m. gruodžio 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimui apskųsti.
5. Atsakovės BUAB „Erama“ bankroto administratorė UAB „Tigesta“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad jokių esminių pažeidimų priimant skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą padaryta nebuvo, jis buvo priimtas kreditorių balsų dauguma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą dėl pripažinimo neteisėtu / panaikinimo BUAB „Erama“ 2016 m. gruodžio 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu.   
7. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartyje UAB „Erama“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Valeksa“; kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. nutaryje pakeitė minėtos nutarties dalį dėl administratoriaus paskyrimo ir bankroto administratore paskyrė UAB „Tigesta“; kad teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje patvirtintas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, kuris ne kartą buvo patikslintas; kad teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartyje įmonę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; kad įmonės kreditorių susirinkime, vykusiame 2016 m. gruodžio 29 d., antruoju darbotvarkės klausimu nutarta parduoti įmonės debitorių skolas, nustatyta jų pardavimo tvarka; kad skundas dėl šio nutarimo teismui paduotas 2017 m. sausio 24 d.   
8. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus – UAB „Tigesta“ 2016 m. gruodžio 15 d. raštą Nr. SR/16107-1, BUAB „Erama“ 2016 m. gruodžio 29 d. protokolą, sprendė, jog pareiškėjams buvo tinkamai pranešta apie 2016 m. gruodžio 29 d. įvyksiantį kreditorių susirinkimą; kad pareiškėjai juose dalyvavo, t. y. balsavo. Pažymėjo, kad iš karto po posėdžio pareiškėjai ne tik turėjo galimybę, bet ir privalėjo domėtis posėdžio metu priimtais sprendimais ir apie skundžiamą nutarimą galėjo sužinoti jo priėmimo dieną, bet ne vėliau, kaip 2017 m. sausio 5 d., todėl, teismo vertinimu, skundas galėjo būti pateiktas vėliausiai 2016 m. sausio 19 d. Įvertinęs paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjai praleido terminą skundui pateikti ir tai yra savarankiškas pagrindas jį atmesti. 
9. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjai neįrodė, jog BUAB „Erama“ kreditoriai priimdami skundžiamą nutarimą pažeidė teisės normas ar, kad priimant skundžiamą nutarimą buvo pažeista jo priėmimo procedūra. Pažymėjo, kad jie pripažįsta, jog pranešimą apie ginčo kreditorių susirinkimą ir susirinkimo darbotvarkę gavo laiku, ir todėl galėjo balsuoti (ir balsavo) visais darbotvarkės klausimais.
10. Teismas taip pat atmetė kaip neapgrįstus ir neįrodytus skundo argumentus, kad bankroto administratorė neteisingai nurodė parduodamų debitorinių skolų dydžius. Pareiškėjų argumentus, kad ginčo kreditorių susirinkimo nutarimas turi būti panaikintas todėl, kad šiuo metu su vienu iš pareiškėjų – R. B., vyksta teisminis ginčas, iš dalies susijęs su jo skolos dydžiu, taip pat atmėtė, konstatavęs, jog asmuo, ketinantis įsigyti debitorių skolas, prieš siūlydamas jų kainą, išsiaiškins visas reikšmingas aplinkybes.
11. Įvertinęs tai, kas paminėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjai neįrodė, jog skundžiamas nutarimas priimtas pažeidžiant jo priėmimo procedūrą ir / ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, todėl šį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų jį argumentai

12. Pareiškėjai R. B., I. B., UAB ,,Statybų dailos ambasada“, UAB birža ,,Būsta“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2016 m. gruodžio 29 d. BUAB „Erama“ kreditorių susirinkimo nutarimą antruoju darbotvarkės klausimu ir šį klausimą perduoti kreditorių susirinkimui iš naujo svarstyti.
13. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:   
1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalį, neįvertino visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Teismas visiškai ignoravo faktą, kad teismo posėdžio metu buvo prašomą minėtą terminą atnaujinti. Teismo išvada, kad vėliausiai pareiškėjai apie nutarimą galėjo ir turėjo sužinoti 2017 sausio 5 d., yra neteisinga ir niekuo nepagrįsta. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad pareiškėjai ginčo kreditorių susirinkime tiesiogiai nedalyvavo, iš anksto balsavo raštu, todėl terminas turėjo būti nustatomas ir skaičiuojamas nuo tada, kai jie realiai gavo nutarimą arba kada objektyviai galėjo jį gauti. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ginčijamas nutarimas (protokolas) surašytas 2017 m. sausio 5 d. Apie tai, kad protokolas jau surašytas ir nutarimai įforminti pareiškėjai sužinojo iš kitų kreditorių, protokolas buvo gautas tik 2017 m. sausio 20 d. el. paštu. Taigi akivaizdu, kad teismo išvados apie tai, jog vėliausiai apie nutarimą sužinoti ir jį gauti buvo galima 2017 m. sausio 5 d. yra nepagrįstos. Net ir laikant pagrįstą teismo išvadą, kad skundo padavimo terminas baigėsi 2017 m.sausio19 d. (ketvirtadienį) – vos vienos darbo dienos termino pažeidimas, kai skundas teismui išsiųstas 2017 m. sausio 23 d. (pirmadienį), negali būti rimtas pagrindas atsisakyti ginti pažeistas teises.
2. Teismas iš esmės neįvertino pareiškėjų motyvų, susijusių su ginčijamo nutarimo turiniu. Teismas visiškai ignoravo ir netyrė pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad ketinamų parduoti debitorių skolų, nurodytų Priede Nr. 1, dydžiai nėra tikslūs. Bankroto administratorius nurodė neteisingą R. B. skolos dydį, kuri yra ne 600 000 Lt, o 530 235,81 Lt. Faktą, kad debitorių skola yra mažesnė įrodo ne tik įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d teismo sprendimas, bet ir įmonės buhalteriniai dokumentai. Tai, kad vykdomasis raštas išduotas 600 000 Lt sumai, nepatvirtina ir negali patvirtinti, jog skolos likutis yra būtent toks, nes vykdomieji raštai išduodami pagal teismų sprendimus, o išieškant ir kitu būdu padengiant dalį skolos, nauji vykdomieji raštai neišduodami, jie netikslinami.
3. Taip pat liko neįvertinti ir pareiškėjų argumentai, susiję su ginčijamo nutarimo dėl debitorinių skolų nurašymu, pagrįstumu, kuris priimtas tik didžiausio kreditoriaus balsais. Sprendimas nurašyti skolas yra nepagrįstas – administratorė visiškai nepagrįstai nurodė, kad UAB „ADD” nėra įmonės debitorius, nes egzistuoja skolą pagrindžiantys dokumentai – 2008 m. sąskaitos. Nėra aišku, kuo remiantis bankroto administratorė nurodo, kad nėra N. T., L. U. , A. V. M. skolą pagrindžiančių dokumentų. A. T. ir A. S. bei A. G. skolos apskaitytos bendrovės buhalterijoje, ir yra kilusios iš nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių, todėl tikrovės neatitinka teiginiai, kad nėra skolą pagrindžiančių dokumentų.
4. Pasak apeliantų, administratorė nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad atgautų debitorių skolas. Kreditorių susirinkimui nebuvo pateikti duomenys, pagrindžiantys pretenzijų siuntimą, kitų veiksmų dėl skolų išieškojimo ėmimąsi, ir pareiškėjams nėra žinomi. Todėl tikrovės neatitinka Priede Nr. 2 nurodyti teisiniai, kad visiems debitoriams buvo siųstos pretenzijos dėl skolos apmokėjimo.  
5. Pirmos instancijos teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvų reikalavimą, nes nepasisakė ir nevertino skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo pagrįstumo materialiąja prasme.

14. Atsakovės BUAB ,,Erama“ bankroto administratorė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą
15. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:      
1. Teismas tinkamai aiškino ir teikė ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalį ir padarė pagrįstą išvadą, jog buvo praleistas terminas skundui paduoti. Kreditorių susirinkimo 2016 m. gruodžio 29 d. protokolas teismui buvo pateiktas 2017 m. sausio 5 d. Ši diena ir turėtų būti laikoma ta diena, kai apeliantai turėjo sužinoti apie ginčo susirinkime priimtus nutarimus. Kreditorių susirinkimo protokolas pateikiamas teismui, nagrinėjančiam įmonės bankroto bylą. Tuo tarpu kreditoriai patys turi būti aktyvūs bei prašyti bankroto administratoriaus pateikti juos dominančią informaciją bei dokumentus.  
2. Už skundžiamą 2016 m. gruodžio 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimą balsavo 79,933 proc. (9 334.137,11 Eur) visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimo sumos. Didžioji dalis kreditorių pritarė ir patvirtino įmonės turto – debitorinių skolų, realizavimo tvarką ir procedūrą (ĮBĮ 24 straipsnis), o aplinkybė, kad už savo pasiūlytą nutarimo projektą balsavo kreditorius ,,Swedbank”, AB, kuris turi 77,556 proc. visų kreditorinių reikalavimų sumos, nedaro priimto nutarimo neteisėtu.  
3. Kaip teisingai nustatė teismas, atsakovės 2016 m. gruodžio 29 d. kreditorių susirinkimas buvo sušauktas laikantis visų reikalavimų, nutarimai buvo priimti vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis. Vienas iš apeliantų R. B., buvęs įmonės vadovas, iki šiol geranoriškai vengia sumokėti 600 000 Lt (173 772,01 Eur). Administratorei nebuvo perduotas vykdomasis raštas, kuriuo apeliantas yra įpareigotas sumokėti minėtą sumą, todėl ji privalėjo išsiimti vykdomojo rašto dublikatą. Dalį debitorinių skolų buvo nutarta nurašyti, nes nebuvo perduoti dokumentai, kurie pagrįstų apskaitytas ir esančias skolas. Kiti debitoriai pateikė dokumentus ir informaciją, kad skolų nėra.

16. Kreditorė ,,Swedbank“, AB atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
17. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:     
1. Priešingai nei teigiama skunde, apeliantams buvo tinkamai pranešta apie 2016 m. gruodžio 29 d. įvyksiantį BUAB „Erama“ kreditorių susirinkimą. Be to, jie jame dalyvavo. Ginčo kreditorių susirinkimo protokolas teismui pateiktas 2017 m. sausio 5 d., todėl apeliantai ne tik nuo ginčo kreditorių susirinkimo dienos, bet ne vėliau kaip nuo 2017 m. sausio 5 d. galėjo susipažinti su skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu ir, nesutikdami su juo, per įstatymų nustatytą terminą pateikti skundą. Atsižvelgiant į tai, kad visi apeliantai praleido terminą skundui paduoti, teismas tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias senaties terminus ir jų praleidimo pasekmes.
2. Apeliantų argumentas, kad bankroto administratorė neteisingai nurodė parduodamų debitorinių skolų dydžius yra nepagrįstas jokiais įrodymais ir yra tik paprasčiausi jų samprotavimai. Apeliantų argumentas, jog ginčo kreditorių susirinkimo nutarimas turi būti panaikintas todėl, kad šiuo metu su vienu iš apeliantų, o būtent R. B., vyksta teisminis ginčas iš dalies susijęs su jo skolos dydžiu, nesudaro pagrindo patenkinti skundo, nes asmuo, ketinantis įsigyti debitorines skolas, prieš siūlydamas jų kainą, išsiaiškins visą aktualią informaciją.  

18. Kreditorė UAB ,,Lazija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
19. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:     
1. Nors kreditoriai, įskaitant ir UAB „Lazija“, apie ginčo susirinkimą buvo iš anksto informuoti el. paštu, tačiau apie susirinkimo rezultatus iš karto po to bankroto administratorė jų neinformavo. Dėl to, kad nežymiai galėjo būti praleistas kreditorių nutarimų apskundimo terminas prisidėjo ir bankroto administratorės neveikimas ar netinkamas veikimas. Administratorė nei apeliantams, nei kitiems kreditoriams šio protokolo nepateikė. Visi kreditoriai, atsižvelgiant į tai, kad informacija apie susirinkimą buvo siunčiama el. paštu, turėjo pagrindą tikėtis, jog ir protokolas jiems bus operatyviai atsiųstas tokiu būdu iš karto po jo surašymo.
2. Be to, UAB „Lazija“ kaip kreditorius, taip pat nežinojo, kad R. B. skola BUAB „Erama“ realiai yra mažesnė nei bankroto administratorė nurodė siūlomuose sprendimuose parduoti skolas. Jei bendrovė būtų žinojusi tą faktą, tai tikrai nebūtų balsavusi parduoti tokio dydžio skolą, kuri realiai neegzistuoja. Manome, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą, turėjo į tai atsižvelgti, negalėjo ignoruoti įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuris iš esmės tiesiogiai susijęs su R. B. skolos dydžiu.

              Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320, 338 straipsniai). 
21. Kaip minėta, apeliantai kreditoriai R. B., I. B., UAB ,,Statybų dailos ambasada“ ir UAB birža ,,Būstas“ mano, kad neteisėtas ir nepagrįstas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta panaikinti atsakovės BUAB ,,Erama“ 2016 m. gruodžio 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimą antruoju darbotvarkės klausimu. 
22. Nesutikdami su paminėtomis teismo išvadomis apeliantai teigia, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, o būtent – konstatuodamas, jog apeliantai praleido ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti, ignoravo į bylą pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad jie nebuvo informuoti apie ginčo nutarimo priėmimą ir faktiškai apie jį sužinojo tik 2017 m. sausio 20 d.; neišsprendė jų prašymo šį terminą atnaujinti. Taip pat teigia, kad teismas visiškai neįvertino motyvų, susijusių su ginčo nutarimų turiniu, t. y. aplinkybių, jog ketinamų parduoti debitorinių skolų dydžiai nėra tikslūs; neaišku, kodėl dalis jų buvo nurašyta; nesiimta skolų išieškojimo veiksmų.  
23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prieš pradedant nagrinėti paminėtus apleliantų skundo argumentus tikslinga pažymėti ne tik šiai bylai aktualias įstatymų nuostatas, bet ir teismų praktiką.       
24. Kaip žinoma, pagal ĮBĮ 23 straipsnio 5, 17 punktus kreditorių susirinkimas turi teisę tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą bei spręsti kitus kreditorių susirinkimo kompetencijai ĮBĮ priskirtus klausimus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalį kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditoriai sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą.      
25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kreditorių kompetencijai priskirti klausimai, susiję su turto pardavimo tvarkos ir pradinės kainos nustatymu yra susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas iš esmės negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinės turto pardavimo kainos. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyviąsias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus. Teismas taip pat gali įvertinti, ar, kreditorių susirinkime priimant nutarimus, susijusius su turto realizavimu, balsų daugumą turintys kreditoriai nesiekia nesąžiningai pasinaudoti savo balsų daugumos suteikiamomis teisėmis ir pažeisti kreditorių mažumos interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017, 25 punktas).   
26. Nagrinėjamu atveju taip pat aktualus kasacinio teismo išaiškinimas, kad ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatos, įtvirtinančios kreditorių susirinkimo nutarimo apskundimo terminą, šio termino nesieja su kreditorių susirinkimo nutarimo nuorašo ar kito atitinkamo dokumento gavimu – termino pradžia skaičiuojama nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie atitinkamo turinio nutarimo priėmimą, t. y. kai asmuo turi pakankamai informacijos, kad galėtų suvokti savo teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2013). Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas kreditorių nutarimų apskundimo terminus, įtvirtina ir pareigą kreditoriui elgtis apdairiai, domėtis procesu ir nepiktnaudžiauti savo teisėmis. Todėl nutarimo apskundimo termino pradžia siejama su momentu, kai kreditorius turėjo sužinoti apie priimtą ginčo nutarimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-294/2012).Taigi toliau skundo argumentai nagrinėjami vadovaujantis minėtomis įstatymų nuostatomis bei teismų praktika.
27. Be to, pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimą panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali išnagrinėti apeliacinės instancijos teismas.
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, apeliantų skundo argumentus, o taip pat pirmiau paminėtą ginčui aktualų teisinį reguliavimą, sprendžia, kad dėl toliau šioje nutartyje išdėstytų motyvų apeliantų skundo argumentai laikytini pagrįstais, o skundžiama teismo nutartis naikintina (CPK 185 straipsnis, 265 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 d., 330 straipsnis).
29. Teisėjų kolegija visų pirma sprendžia klausimą dėl minimo nutarimo apskundimo termino praleidimo. Jau buvo nurodyta, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo kreditorių nutarimas buvo priimtas 2016 m. gruodžio 29 d.; šiame susirinkime dalyvavo ir apeliantai, kurie savo poziciją išreiškė balsuodami raštu; kad šis nutarimas galėjo būti apskųstas iki 2017 m. sausio 19 d. (ketvirtadienis); kad skundas teisme gautas 2017 m. sausio 24 d. (pirmadienis); kad kreditoriai turėjo pareigą domėtis šio proceso eiga, priimamais sprendimais. Įvertinus paminėtas faktines aplinkybes, iš tiesų, galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantai praleido ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje numatytą terminą skundui pateikti. Tačiau, kaip teisingai nurodyta skunde, teismas visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjų 2017 m. gegužės 4 d. vykusiame teismo posėdyje suformuoto prašymo atnaujinti šį terminą pagrįstumo (teismo posėdžio garso įrašo 35:20 min.). Apeliacinis teismas, būdamas ne tik teisės, bet ir fakto teismu, o taip pat turėdamas omenyje tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą, šią teismo klaidą ištaiso. Kaip matyti tiek iš pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniam teismui pateiktų naujų rašytinių įrodymų, dėl kurių prieštaravimų šalys nepateikė, ir kurie prijungiami prie bylos (CPK 314 straipsnis), – ginčo susirinkimo protokolas jiems buvo išsiųstas 2017 m. sausio 20 d. Tačiau svarbu pažymėti tai, kad pat kreditorių susirinkimas vyko naujųjų metų laikotarpiu, o vėliau, kaip įrodyta, buvo sutrikusi Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo veikla. Taigi esant situacijai, kai kreditorių susirinkimo nutarimas buvo priimtas 2016 m. gruodžio 29 d., 2017 m. sausio 5 d. buvo raštu įformintas šio susirinkimo protokolas bei ginčijami nutarimai, o skundas paruoštas bei teismui pateiktas ne iki 2017 m. sausio 19 d., o 2017 m. sausio 24 d., – sutiktina su apeliantais, kad toks jų elgesys, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, be pagrindo traktuotas kaip neatidus, nerūpestingas ir kt. (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės suteikė pagrindą atnaujinti šį terminą (CPK 78 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Tuo labiau, kad skundžiami nutarimai buvo priimti iš esmės vieno kreditoriaus, tai yra hipotekinės kreditorės ,,Swedbank“, AB, balsais (iš viso kreditorių yra 135), o sprendimai yra tiesiogiai susiję su visų kreditorių galimybe atgauti nors dalį savo finansinio reikalavimo. Taigi nagrinėjamame kontekste kyla visų kreditorių lygiateisiškumo bankroto procese principo užtikrinimo klausimas. Tačiau, kaip minėta pirmiau, teismas ignoravo šalių prašymą atnaujinti šį terminą, nevertino jo praleidimo priežasčių ir sprendė, kad vien ši aplinkybė sudaro pagrindą atmesti skundą (CPK 78 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis).
30. Taigi teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau pateiktais motyvais, sprendžia, kad ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikintina, o pareiškėjų R. B., I. B., UAB biržos ,,Būstas“, UAB ,,Statybų dailos ambasada“ prašymas dėl šio termino atnaujinimo patenkinamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 78 straipsnis, ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis)  
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigiama skunde, teismas taip pat pasisakė ir dėl dalies kitų pareiškėjų skundo argumentų, o būtent – susijusių su kreditorių susirinkimo nutarimu dėl perleidžiamų debitorinių skolų dydžio nustatymo. Nagrinėdamas šį klausimą apeliacinis teismas sutinka su atskirojo skundo motyvais, kad iš teismo nutarties turinio, iš tiesų nėra aišku, kokius įrodymus ištyręs ir įvertinęs teismas padarė vienareikšmišką išvadą, jog šie pareiškėjų argumentai atmestini kaip neįrodyti. Be to, kaip teisingai nurodyta skunde, teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl skundo motyvų, kuriais kvestionuojamas kreditorių susirinkimo sprendimas nurašyti dalį debitorinių skolų. Todėl, kaip ir pirmiau paminėtu atveju, apeliacinis teismas, siekdamas patikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą toliau tiria bei vertina bylos aplinkybes bei teismo argumentus, susijusius su kreditorių priimtų nutarimų teisėtumu.
32. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prieš pradedant nagrinėto skundo argumentus dėl teismo sprendimo motyvų, susijusių su skundžiamo nutarimo teisėtumu ir pagrįstumu pirmiausia tikslinga apibūdinti šį nutarimą. Taigi BUAB ,,Erama“ 2016 m. gruodžio 29 d. kreditorių susirinkimas antruoju darbotvarkės klausimu nusprendė parduoti įmonės 180 080,83 Eur debitorinę skolą apie pardavimą skelbiant viešai interneto svetainėje už didžiausią pirkėjų pasiūlytą kainą, bet ne mažesnę nei 50 proc. skolos nominalios vertės. Nepardavus šio turto per 10 dienų nuo paskelbimo parduoti už didžiausią pirkėjų pasiūlytą kainą, bet ne mažesnę nei 20 proc. skolos vertės. Nepardavus per 10 dienų parduoti už didžiausią pirkėjo pasiūlytą kainą. Prieš parduodant šį turtą galutinė kaina turi būti suderinta (raštu) su kreditorių susirinkimo pirmininku. Nurašyti neišieškotas 124 773,70 Eur debitorių skolas. Už paminėtą nutarimą balsavo 79,933 proc. visų įmonės patvirtintų kreditorių, prieš – 0,03 proc. Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo nutarimas priimtas kreditorių balsų dauguma (ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalis).     
33. Antra, apeliantai skunde teigia, kad priešingai nei sprendė teismas, ginčo nutarimas yra neteisėtas, nes ketinama parduoti debitorių skola yra ne 180 080,83 Eur, o 159 874,97 Eur, t. y. 20 205,96 Eur mažesnė. Pagrįsdami tokius teiginius apeliantai remiasi tiek nagrinėjamos bylos, tiek kitų bylų medžiaga, susijusia su atsakovės buvusio vadovo R. B. skolos šiai įmonei dydžio nustatymu. Teigiama, kad teismas neįvertino Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-295-232/2017 nustatytų faktinių aplinkybių, kurios nagrinėjamai bylai turi prejudicinę reikšmę. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 8 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2154-104/2009, patenkino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. P., R. B. ir uždarajai akcinei bendrovei „Erama“ dėl administracinių aktų ir sutarčių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo bei teisinės registracijos panaikinimo, ir , be kita ko, nusprendė taikyti restituciją ir įpareigoti UAB „Erama“ grąžinti valstybei žemės sklypus Nr. 30, 31, 32, esančius Santariškių gyvenamųjų namų kvartale, Vilniuje; įpareigoti V. P. grąžinti R. B. 120 000 Lt; įpareigoti R. B. grąžinti UAB „Erama“ 600 000 Lt. Lietuvos apeliacinio teismo 210 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-613/2010, minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011, minėtų teismų procesiniai sprendimai iš esmės palikti nepakeisti, patikslinta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimo rezoliucinė dalis dėl restitucijos taikymo ir įpareigojimo grąžinti žemės sklypus, išdėstant ją taip: grąžinti valstybei žemės sklypus Nr. 30, 31, 32; taikyti restituciją ir įpareigoti V. P. grąžinti R. B. 120 000 Lt; įpareigoti R. B. grąžinti UAB ,,Erama“ 600 000 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 13 d. išdavė vykdomojo rašto civilinėje byloje Nr. 2-2154-104/2009 dubliką, kuriuo vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartimi R. B. įpareigotas grąžinti UAB ,,Erama“ 173 772,01 Eur (600 000 Lt) (t. 6, b. l. 44-45). Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad ginčo nutarime bei jo priede nurodyto debitoriaus R. B. skolos dydžio pagrindas yra būtent vien tik pagal paminėtus teismų sprendimus išduotas vykdomasis raštas. 
34. Įvertinus šios nutarties 33 punkte nustatytas aplinkybes būtų galiama daryti išvadą, jog, priešingai nei teigia apeliantai, yra įrodytas minėto debitoriaus skolos dydis, kuris nurodytas skundžiamame nutarime, kurį teismas atsisakė panaikinti. Tačiau, kaip teisingai nurodė apeliantai savo skunde, teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-295-232/2017 konstatuotų faktinių aplinkybių ir jų reikšmės nagrinėjamai bylai. Ištaisydamas šią pirmosios instancijos teismo klaidą apeliacinis teismas, pažymi, kad, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, ir kaip teisingai savo skunde nurodė apeliantai, BUAB „Erama“ bankroto administratorė atsakovams UAB ,,Refertus“ ir R. B. buvo pateikusi ieškinį, prašydama pripažinti negaliojančiomis 2013 m. balandžio 5 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį bei balandžio 12 d. skolų įskaitos aktą bei taikyti restituciją – grąžinti ieškovui 95 235,81 Lt (27 582,20 Eur) reikalavimo teisę į atsakovą UAB „Refertus“. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė (civilinė byla Nr. 2-28202-905/2015), o Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 13 d. nutartimi  paminėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-295-232/2017). Paminėtuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, be kita ko, konstatuota, kad 2013 m. balandžio 5 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi ieškovė BUAB „Erama“ atsakovui R. B. atlygintinai perleido turėtą 95 235,81 Lt reikalavimo teisę į skolininką UAB „Refertus“; kad 2013 m. balandžio 12 d. paskolos sutartimi R. B. paskolino įmonei 165 000 Lt; kad 2013 m. balandžio 12 d. BUAB „Erama“, R. B. ir UAB „Refertus“ pasirašė Tarpusavio skolų įskaitos aktą, kuriame nurodyta, jog ieškovė 95 235,81 Lt reikalavimo teisę į UAB „Refertus“ yra perleidusi R. B., kuris skolingas ieškovei 695 235,81 Lt; ieškovė skolinga R. B. 165 000 Lt; kad minėtame akte taip pat nurodyta, jog ieškovė ir R. B. įskaito tarpusavio priešpriešinius reikalavimus ir kad reikalavimus įskaičius pastarojo skola yra 530 235,81 Lt, UAB „Refertus“ neskolingas ieškovei BUAB „Erama“ ir ieškovė neskolingas R. B.. Įvertinę bylos medžiagą –  sąskaitos apyvartos išrašą, teismai taip pat nustatė, kad R. B. sumokėta 165 000 Lt suma užskaityta kaip 95 235,81 Lt mokėjimas ieškovei BUAB „Erama“ pagal 2013 m. balandžio 5 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir kaip 69 764,19 Lt skolos grąžinimas; 600 000 Lt skola įmonei sumažinta 69 764,19 Lt (žr. Vilniaus apygardos teismo nutarties 22, 27 punktus).
35. Taigi kaip teisingai skunde nurodė apeliantai, atsižvelgiant į tai, kad paminėti teismo sprendimai yra įsiteisėję, juos nagrinėjant dalyvavo tie patys asmenys kaip ir šioje byloje, – juose konstatuotos ir pirmosios instancijos teismo nevertintos faktinės aplinkybės, kad R. B. grąžinęs dalį skolos – 69 764 Lt, savo įsipareigojimus įmonei sumažino iki 530 235,81 Lt (153 566,91 Eur) (600 000 Lt – 69 764 Lt), – laikytinos prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 2 dalis), kurie patvirtina pareiškėjų skundo argumentus, jog pagal ginčo nutarimu parduotino turto – debitorinių skolų, vertė buvo nustatyta neteisingai. Pažymėtina ir tai, kad atsakovės bankroto administratorė, kuriai, be abejonės, turi būti žinoma, kad tiek argumentai, kuriais grindžiamas reikalavimas, tiek atsikirtimai į juos, turi būti pagrįsti rašytiniais įrodymais, priešingu atveju – tokie nepagrįsti objektyviais įrodymais argumentai gali būti atmesti kaip nepagrįsti. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui – fakto teismui, ši nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie paneigtų pirmiau paminėtas ir pareiškėjų jau savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytas aplinkybes, reikšmingas atsakovės parduotinų debitorių skolų dydžiui nustatyti (CPK 12, 178 straipsniai).      
36. Trečia, kaip minėta, apeliantai laikėsi nuoseklios pozicijos, kad kreditorių susirinkimo sprendimas nurašyti kitą dalį debitorių skolų – 124 773,70 Eur, taip pat pažeidžia tiek įmonės, tiek jos kreditorių interesus, nes nėra pateikta įrodymų, jog administratorė būtų iš viso ėmusis priemonių šias skolas išieškoti, siuntusi pretenzijas, etc. Bankroto administratorė, nesutikdama su paminėtais argumentais teigė, kad jai neperduoti visi įmonės dokumentai, todėl nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių tiek šių skolų faktą, tiek ir jų dydį. Kaip matyti iš Priedo Nr. 2 prie ginčo susirinkimo nutarimo, pasak administratorės, iš viso nėra pateikta įrodymų apie 45 011,49 Eur debitorių skolą, o 41 046,04 Eur skola nepagrįstai įtraukta į sąrašą, nes dėl aplaidaus buhalterijos vedimo nebuvo suvestos paskutinės sąskaitos; be to, debitoriai, kurių skolos siekia 35 820,17 Eur, jau yra bankrutavę ir išregistruoti iš juridinių asmenų registro (t. 6, b. l. 12). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su apeliantais, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog bankroto administratorė būtų ėmusis aktyvių veiksmų, siekdama tiek išsiaiškinti debitorių sąraše nurodytų asmenų skolų pagrindą, jų dydį, tiek ir galimybes jas išsiieškoti. Beje, nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių skundžiamo kreditorių susirinkimo protokolo priedo duomenis, jog dalis skolų – 41 046,04 Eur, iš viso buvo nepagrįstai įtraukta į debitorių sąrašą (buhalteriniai, banko dokumentai, patvirtinančios atsiskaitymą su įmone etc.). Pagal bylos medžiagą tokie dokumentai nebuvo pateikti nei pačiam kreditorių susirinkimui (CPK 12, 178 straipsniai). Kalbant apie nutarimą nurašyti 45 111, 49 Eur skolą, teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliantais, kad nors, kaip teisingai nurodyta atsiliepime į skundą, įmonės ieškininis reikalavimas dėl statybų rangos skolos priteisimo buvo atmestas, priešingai nei teigia administratorė, ši aplinkybė pati savaime neįrodo fakto, jog bankroto administratorė dėjo visas pastangas, tačiau neturėjo galimybės nustatyti ir ištirti ne mažas skolas bankrutuojančiai įmonei pagal kitas įmonės dvišales sutartis, sudarytas su fiziniais asmenimis (nekilnojamojo turto pirkimas–pardavimas, ranga ir kt.). Nepateikta jokių įrodymų, jog administratorė būtų kreipusis į priede nurodytus asmenis dėl paminėtų ginčui aktualių dokumentų išreikalavimo, etc.
37. Ketvirta, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kas nuolat nurodoma šios instancijos teismo procesiniuose sprendimuose šios kategorijos bylose, – kad administratorius bankroto procese turi ypatingą teisinę padėtį, disponuoja bankrutuojančios įmonės turtu ir būtent nuo jo sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų apgynimas. Taigi šis asmuo, teikdamas kreditorių susirinkimui svarstyti klausimą, susijusių su įmonės turtu, kuris, kaip žinoma, yra pagrindinis šaltinis, iš kurio gali / turi būti tenkinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir tokiu būdu pasiekiami bankroto proceso tikslai, – privalėjo pateikti įrodymus bei įvertinti visas aktualias faktines aplinkybes (įsitiesėjusiuose teismų sprendimuose konstatuotas faktines aplinkybes), imtis aktyvių jo kompetencijai priskirtų veiksmų turto vertei nustatyti.
38. Teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei skundžiamoje nutartyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, pirmiau nustatytos ir šios nutarties 33–36 punktuose išdėstytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, jog kreditoriams pateikta neteisinga, nepilna aktuali informacija galėjo nulemti neteisingų ir nepagrįstų 2016 m. gruodžio 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimų  antruoju darbotvarkės klausimu priėmimą, kurie prieštarauja ne tik teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, bet ir pažeidžia apačios įmonės, jos kreditorių interesus (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis). Šie klausimai turi būti iš naujo išsamiai išnagrinėti ir išspręsti atsakovė kreditorių susirinkime, nes klausimai, susiję su įmonės turto pardavimu, yra išimtinė kreditorių susirinkimo teisė (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas).
39. Todėl remiantis aukščiau nurodytoms faktinėms nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis bei teismų praktikos išaiškinimais, skundžiama teismo nutartis panaikinama (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Kadangi minėti argumentai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, leidžia nagrinėjamą klausimą išspręsti iš esmės, todėl patenkinus kreditorių atskirąjį skundą ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas panaikinamas, o šie klausimai perduodami atsakovė BUAB „Erama“ kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo (ĮBĮ 24 straipsnis, CK 1.5 straipsnis, CPK 178, 185 straipsniai). Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako (CPK 185 straipsnis).

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Erama“ (įmonės kodas 123435322) 2016 m. gruodžio 29 d. kreditorių susirinkime priimtą nutarimą antruoju darbotvarkės klausimu ir perduoti šį klausimą svarstyti kreditorių susirinkimui iš naujo.    

Teisėjai                                                                      Virginija Čekanauskaitė   

                                                                                    Konstantinas Gurinas  

                                                                                    Egidijus Žironas