Administracinė byla Nr. A-3430-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02478-2014-1

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų K. B., V. R. ir A. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, K. B., A. V., V. R., Ž. R., S. B. (S. B.), D. S. O., I. S. O. (I. S. O.), S. L., antstoliui R. V., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei miškų tarnybai, uždarajai akcinei bendrovei „ITH Lietuva“, AS „Reverta“, atstovaujamai uždarosios akcinės bendrovės „NIF Lietuva“, AAS „BTA Baltic Insurance Company“, J. N., T. C. (T. C.), E. R., E. B., M. V., A. J., E. J., A. V., L. J., G. J., notarei L. Š., notarei D. M. (buv. B.), uždarajai akcinei bendrovei „Vaivora Engineering“, dėl įsakymo panaikinimo, akto, pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo netekusiais galios ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareiškimu (t. I, 1-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 13 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1902 „Dėl V. R. ir E. R., S. L., J. N., S. B., Ž. R., R. S., T. C., E. B., A. J. ir E. J., M. V., A. V., L. J. ir G. J., žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro duomenų patikslinimo“ (toliau – ir Įsakymas).
2. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškimą (t. I, b. l. 179-187) nurodė, kad su juo sutinka.
3. V. R. ir A. V. atsiliepimuose į pareiškimą (t. II, b. l. 18-23, 41-52) prašė jį atmesti.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į pareiškimą (t. II, b. l. 35-39) prašė jį tenkinti.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino ir panaikino Įsakymą.
6. A. V. ir V. R. apeliaciniame skunde (t. III, b. l. 3-14) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.
7. K. B. apeliaciniame skunde (t. III, b. l. 2) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą, bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu antstolį R. V.
8. Lietuvos vyriausiasis administracinis  teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1705-520/2016 K. B., A. V. ir V. R. apeliacinius skundus tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
9. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino pagrįstais pareiškėjo argumentus, jog priimant Įsakymą buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos (Miškų įstatymo normos). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsiradusių teisinių pasekmių, kai buvo priimtas Įsakymas, t. y. kad šio Įsakymo pagrindu buvo suformuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre nauji daiktai (nauji keturi žemės sklypai), kurių dalis įsigijo asmenys pagal pirkimo–pardavimo sutartis bei pagal turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. A. V. bei K. B. yra įsigiję ne tam tikras dalis 7,1628 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o naujai suformuotų žemės sklypų dalis. Be to, S. B. priklausiusią naujai suformuoto sklypo dalį įgijo I. S. O. ir D. S. O. pagal 2016 m. gegužės 24 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį.
10. Teisėjų kolegija, vertindama K. B. apeliacinio skundo argumentus dėl žemės sklypo dalies įsigijimo pagal 2013 m. liepos 29 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0128/13/00505, kurį surašė antstolis R. V., ir keliamą klausimą dėl antstolio pareigos grąžinti jai pinigus, 2013 m. birželio 28 d. sumokėtus už įsigytas naujai suformuotų ir jai parduotų žemės sklypų dalis, pažymėjo, kad K. B. žemės sklypų dalis įsigijo iš skolininko S. L., kuriam Įsakymo pagrindu buvo suformuoti atskiri žemės sklypai ir jis įgijo nuosavybės teisę į šių sklypų dalis ir kurios buvo parduotos vykdymo procese pagal 2013 m. liepos 29 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0128/13/00505. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nėra pateikti įrodymai, jog K. B. sumokėti pinigai yra antstolio R. V. žinioje, be to, nėra ginčijamas 2013 m. liepos 29 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas Nr. 0128/13/00505, todėl teigti, kad į šios bylos nagrinėjimą turėjo būti įtrauktas antstolis R. V., neturėjo teisinio pagrindo.
11. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, išsprendęs bylą dėl Įsakymo panaikinimo, neatsižvelgė į tai, jog Įsakymas tiesiogiai pasekmes sukėlė S. L., nes būtent jis šio Įsakymo pagrindu įgijo nuosavybės teisę į naujai suformuotus žemės sklypus, o ne K. B., kuri nuosavybės teisę į šių sklypų dalis įgijo pagal 2013 m. liepos 29 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0128/13/00505. Pirmosios instancijos teismas į bylos nagrinėjimą neįtraukė S. L., nors šis teismo sprendimas dėl Įsakymo panaikinimo tiesiogiai keičia šio asmens teisinę padėtį ir jam sukelia teisinius padarinius. Teisėjų kolegijas darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte, o byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes apeliacinės instancijos teismas neturi teisės įtraukti naujų administracinės bylos proceso šalių, o ši byla turi būti nagrinėjama dalyvaujant S. L. bei asmenims, kurie įsigijo S. B. priklausiusią žemės dalį.
12. Teisėjų kolegija, perduodama bylą nagrinėti iš naujo ir atsižvelgdama į pirmiau aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su atsiradusiomis teisinėmis pasekmėmis po administracinio akto (Įsakymo) priėmimo ir jo įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, t. y. su K. B., A. V., I. S. O. ir D. S. O. įgyta nuosavybės teise į naujai suformuotų ir įregistruotų Nekilnojamojo turto kadastre ir registre žemės sklypų dalis pagal Įsakymą, atkreipė dėmesį, kad byloje turi būti nagrinėjamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su šiomis teisinėmis pasekmėmis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje yra svarbu nustatyti, kokių konkrečių teisinių pasekmių siekia pareiškėjas, reikšdamas vien tik reikalavimą panaikinti Įsakymą ir neginčydamas kitų minėtų asmenų nuosavybės teisių įgijimo dokumentų, ar šiuo atveju vien tik administracinio akto panaikinimas sukels teisines pasekmes, kurių siekia pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą (ar bus apgintas viešasis interesas, kurį nurodo pareiškėjas).

II.

13. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, patikslintais pareiškimais (t. III, 106-117, t. IV, b. l. 178-191) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Įsakymą; 2) pripažinti negaliojančiais: a) 2013 m. liepos 29 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto vykdomojoje byloje Nr. 0128/13/00505 dalį, kuria antstolis R. V. skolininko S. L. pasiūlytam pirkėjui – K. B. pardavė 1065/4973 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 7391/58124 dalis miškų ūkio paskirties žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); b) 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-11759, kuria Ž. R. už 10 000 Lt (2 896,20 Eur) pardavė A. V. 0,1704 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); c) 2014 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-2797, kuria V. R. už 45 000 Lt (13 032,90 Eur) pardavė A. V. 377/978 dalis 0,3912 ha žemės ūkio paskirties sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); d) 2016 m. gegužės 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2171 dalį, kuria S. B. pardavė I. S. O. ir D. S. O. 2718/58124 dalį miškų ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kaina – 50 000 Eur); 3) taikyti restituciją ir priteisti: iš S. L. K. B. – 11 584,80 Eur; iš Ž. R. A. V. – 2 896,20 Eur; iš V. R. A. V. – 13 032,90 Eur; iš S. B. (S. B.) I. S. O. (I. S. O.) ir D. S. O. – 50 000 Eur.
14. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakyme atliktas miško žemėje esančio privačios nuosavybės teise valdomo 7,1628 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., padalijimas į keturis atskirus žemės sklypus, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Visi keturi po padalijimo suformuoti ginčo sklypai visu savo plotu patenka į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotus (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 92 kvartalo miško taksacinius sklypus ir yra inventorizuoti kaip miško žemė. Jie priskiriami III miškų grupės (apsauginių miškų) vandens telkinių apsaugos zonų miškams. Pareiškėjo teigimu, priimant Įsakymą buvo pažeista Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, draudžianti skaidyti privačių miškų valdas į dalis, jeigu valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 ha. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymo priėmimo metu ginčo sklypuose negalėjo būti sprendžiamas miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, taigi ir miškų ūkio paskirties pakeitimo į žemės ūkio paskirtį, klausimas, nes Miškų įstatymas leido miško žemę kitomis naudmenomis versti tik išimtiniais atvejais, tačiau tuo metu nenustatė tokių išimtiniais laikytinų miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejų arba (ir) kriterijų, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi.
15. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įsakyme ginčo sklypams nustatant žemės ūkio paskirtį buvo pažeisti ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. balandžio 28 d. iki 2011 m. liepos 1 d.) 25 straipsnio 1 dalies bei 26 straipsnio 1 dalies reikalavimai, pagal kuriuos miško žemė priskiriama miškų ūkio paskirties žemei, o žemės ūkio paskirties žemei gali būti priskiriami tik žemės ūkio produktų gamybai naudojamuose ar tinkamuose naudoti žemės plotuose įsiterpę Vyriausybės nustatyto dydžio miškų plotai, jeigu jie nesuformuoti atskirais sklypais, nes žemės sklypai, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), yra vientiso (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos miško masyvo sudėtinė dalis, o ne žemės ūkio naudmenose įsiterpę miško ploteliai. Pareiškėjas akcentavo, kad, panaikinus Įsakymą, pripažintini negaliojančiais ir Įsakymo pagrindu suformuotų žemės sklypų (jų dalių) perleidimo sandoriai ar jų dalys, kadangi jie sudaryti neteisėto ir teisės aktuose įtvirtintus imperatyvus pažeidžiančio Įsakymo pagrindu. Pareiškėjas pažymėjo, kad neprieštarautų, jog, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms ir bylos nagrinėjimo metu aiškiai pareikštai ginčo sandorių šalių valiai, šioje byloje būtų sprendžiama dėl restitucijos modifikavimo.

III.

16. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose į pareiškimą (t. I, b. l. 179-187, t. IV, b. l. 93-96; t. V, b. l. 119-120) prašė pareiškimą tenkinti.
17. Atsakovė K. B. atsiliepimuose į pareiškimą (IV t., b. l. 58-61; t. V, b. l. 95-101) prašė šios bylos rūšinio teismingumo klausimą perduoti spręsti Specialiajai kolegijai, įpareigoti antstolį R. V. pateikti duomenis, kur buvo panaudoti pinigai, gauti pardavus 1065/4973 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 7391/58124 dalį miškų ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atmesti pareiškėjo pareiškimą bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjo.
18. K. B. teigė, kad 2016 m. liepos 19 d. patikslintame pareiškime keliami reikalavimai iš esmės skiriasi nuo pirminio pareiškimo. Pareiškėjas kelia tik vieną administracinio pobūdžio reikalavimą ir penkis civilinio pobūdžio reikalavimus, todėl turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl bylos rūšinio teismingumo. K. B. pažymėjo, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 24 d. įtraukė atsakovu antstolį R. V. ir trečiaisiais suinteresuotais asmenims AS „Reverta“, UAB „Vaivora Enginnering“, „Danske Bank A/S“ ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“, tačiau dėl šių asmenų suinteresuotumo bei kokiu tikslu minėti asmenys įtraukti, įvertinant pareiškėjo reikalavimus, pareiškėjas nenurodė, taigi, jis turėtų būti įpareigotas nurodyti, kokiu tikslu ir kokios teisės ir pareigos šiems asmenims kyla priėmus galutinį sprendimą. K. B. akcentavo, kad byloje turi būti išspręstas klausimas, ar atsakovais gali būti įtraukti visi nurodyti atsakovai, išskiriant viešojo administravimo subjektus. K. B. atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašė taikyti restituciją, tačiau nenurodė pagrindų, kurie leistų daryti išvadą, jog panaikinami privatinės teisės sureguliuoti santykiai galėtų būti naikinami ir taikoma restitucija. K. B. pažymi, kad S. L. nebuvo pardavėjas ir lėšų gavėjas, nes turtas buvo parduotas įkeisto turto gavėjo naudai.
19. Atsakovas S. B. atsiliepimuose į pareiškėjo pareiškimą (t. IV, b. l. 45-52; t. V, b. l. 102-113) prašė pareiškimo dalį dėl 2016 m. gegužės 24 d. pirkimo–pradavimo sutarties, sudarytos tarp S. B. ir I. S. O, pripažinimo negaliojančia, atmesti, taip pat atmesti pareiškimo dalį, kurioje prašoma minėtos sutarties panaikinimo pagrindu taikyti restitucijos institutą. S. B. pažymėjo, kad reikšminga aplinkybė yra ta, jog jo nuosavybės teisės ir pareigos niekaip nebus apribotos, bet dalies sutarties panaikinimas pažeis sąžiningų trečiųjų asmenų teisėtus lūkesčius, įsigyjant žemės sklypą iš S. B., abi sutarties šalys bus priverstos patirti papildomas išlaidas dėl formalumo, kurį pareiškėjas įvardija kaip viešojo intereso gynimą.
20. Atsakovai I. S. O. ir D. S. O. atsiliepimuose į pareiškimą (t. IV, b. l. 30-35; t. V, b. l. 89-90) prašė pareiškėjo pareiškimo dalį dėl reikalavimo pripažinti negaliojančia 2016 m. gegužės 24 d. pirkimo–pradavimo sutarties Nr. 2171 dalį, pagal kurią S. B. pardavė atsakovams 2718/58124 dalį miško ūkio paskirties žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), atmesti, dėl likusios pareiškimo dalies spręsti teismo nuožiūra; teismui nusprendus tenkinti pareiškimo dalį dėl reikalavimo pripažinti negaliojančia 2016 m. gegužės 24 d. pirkimo–pradavimo sutarties Nr. 2171 dalį, pagal kurią S. B. pardavė atsakovams 2718/58124 dalį miško ūkio paskirties žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kartu išspręsti restitucijos taikymo klausimą – taikyti abišalę restituciją natūra, priteisiant iš atsakovų I. S. O. ir D. S. O. S. B. naudai minėtą sklypo dalį, o atsakovams iš S. B. – 50 000 Eur dydžio sumokėtą sklypo dalies kainą.
21. Atsakovai V. R. ir A. V. (t. II, b. l. 18-23, 41-42; t. IV t., b. l. 72-90, t. V, b. l. 128-133) atsiliepimuose į pareiškimą prašė jį atmesti.
22. Atsakovai pažymėjo, kad, panaikinus Įsakymą, būtų pažeista pusiausvyra tarp teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo bei viešojo intereso apsaugos, taip pat nesilaikyta proporcingumo principo. Atsakovai teigė, kad Įsakymo priėmimo metu galiojusi Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostata, draudžianti skaidyti privačią miško valdą į mažesnius nei 5 ha sklypus, prieštaravo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.80 straipsniui, kuris tokio draudimo nenumatė, todėl, vadovaujantis CK 1.3 straipsnio 2 dalimi, vertintina, jog teisinius santykius, atidalijant bendrą privačią miško valdą, reglamentavo CK, ir, priimant Įsakymą, Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostata negalėjo būti pažeista, nes ji negalėjo būti taikoma. Aplinkybė, jog dabartinis teisinis reglamentavimas nedraudžia privačios nuosavybės teise valdomo 7,1628 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės paskirties naudojimo žemės sklypo (Nr. (duomenys neskelbtini)), padalyto į keturias dalis, bendrasavininkiams miško žemę paversti kitomis naudmenomis, atsakovų manymu, yra reikšminga, nes leidžia vertinti realias Įsakymo panaikinimo pasekmes viešojo intereso aspektu, t. y. tai, jog panaikinus Įsakymą būtų pažeista pusiausvyra tarp teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo bei viešojo intereso apsaugos, taip pat nesilaikoma proporcingumo principo, o nusistovėjusi faktinė padėtis nepakistų ir Įsakymo panaikinimas jokių realių teisinių pasekmių nesukeltų. Atsakovai nurodė, jog prieštarauja 2013 m. lapkričio 12 d. ir 2014 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimui neteisėtomis, kas leistų teismui svarstyti restitucijos galimybę, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl restitucijos taikymo ir pareiškimas turi būti atmesti. Atsakovai teigė, kad tiek V. R., tiek Ž. R. 2013 m. lapkričio 12 d. ir 2014 m. kovo 5 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu buvo teisėti šių žemės sklypų savininkai, todėl turėjo teisę perleisti jiems asmenine nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo (Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį (CK 4.48 str.). Pirkimo dalyko / objekto (žemės sklypo) paskirties (žemės ūkio) nurodymas sutartyje šių pirkimo–pardavimo sandorių atveju vertintinas kaip parduodamo nekilnojamo daikto kokybės sąlyga, o ne kaip pats pirkimo–pardavimo sutarties dalykas / objektas. Atsakovai darė išvadą, kad jokio teisinio pagrindo šių sandorių ginčijimui CK 4.48 straipsnio ar CK 6.307 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl ir restitucijai, nėra.
23. Atsakovas A. V. atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą (t. V, b. l. 128-133) nurodė, kad, patenkinus pareiškėjo reikalavimus, nebus apgintas viešasis interesas, nes fizinių asmenų interesai įgyti konkrečius žemės sklypus nėra susiję su viešuoju interesu. Jeigu teismas tenkintų reikalavimą ir panaikintų Įsakymą, tik sandorių šalys gali nuspręsti, ar dėl Įsakymo panaikinimo jie patyrė nuostolius, ar dėl Įsakymo panaikinimo nebuvo pasiektas sandoriais siektas rezultatas. Atsakovo manymu, pareiškėjo keliami reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo yra ne viešojo intereso objektai, o juos pripažinus neigiami teisiniai padariniai kils sąžiningiems fiziniams asmenims, kurie laisva valia sudarė žemės sklypų įsigijimo sandorius. Atsakovo teigimu, patikslintas pareiškimas turėtų būti atmestas ir Įsakymas paliktas galioti, o reikalavimai panaikinti žemės sklypų perleidimo sandorius ir taikyti restituciją turi būti atmesti nepriklausomai nuo to, ar Įsakymas būtų panaikintas ar paliktas galioti, nes patikslinti pareiškimo reikalavimai pažeidžia pusiausvyrą tarp teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo bei viešojo intereso apsaugos, kaip ir proporcingumo principą. Atsakovas taip pat prašė priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
24. Atsakovas S. L. atsiliepimuose į pareiškėjo pareiškimą (t. III t., b. l. 159; t. V, b. l. 121) prašė jį atmesti ir priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad pritaria V. R., A. V., Ž. R., S. B., T. C. atsiliepimuose nurodytai pozicijai, taip pat pritarė K. B. 2017 m. kovo 16 d. atsiliepime nurodytiems argumentams.
25. Atsakovas antstolis R. V. atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą (t. V, b. l. 114-116) prašė netenkinti pareiškimo reikalavimo dėl pripažinimo negaliojančia 2013 m. liepos 29 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. 0128/13/00505 dalies, kurioje antstolis R. V. skolininko S. L. pasiūlytam pirkėjui – K. B. – pardavė 1065/4973 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 7391/58124 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. Antstolis nurodė, kad Išieškotų lėšų paskirstymo 2013 m. liepos 29 d. patvarkymu vykdomojoje byloje Nr. 0128/13/00505 išieškotos lėšos buvo tą pačią dieną pervestos išieškotojui AS „Reverta“.
26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į pareiškimą (t. II, b. l. 35-39) prašė pareiškimą tenkinti.

IV.

27. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino. Teismas panaikino Įsakymą, pripažino negaliojančiais: a) 2013 m. liepos 29 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto vykdomojoje byloje Nr. 0128/13/00505 dalį, kuria antstolis R. V. skolininko S. L. pasiūlytam pirkėjui – K. B. pardavė 1065/4973 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 7391/58124 dalis miškų ūkio paskirties žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); b) 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-11759, kuria Ž. R. už 10 000 Lt (2 896,20 Eur) pardavė A. V. 0,1704 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); c) 2014 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-2797, kuria V. R. už 45 000 Lt (13 032,90 Eur) pardavė A. V. 377/978 dalis 0,3912 ha žemės ūkio paskirties sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); d) 2016 m. gegužės 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2171 dalį, kuria S. B. pardavė I. S. O. ir D. S. O. 2718/58124 dalį miškų ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kaina – 50 000 Eur). Teismas taikė restituciją ir priteisė iš S. L. K. B. – 11 584,80 Eur; iš Ž. R. A. V. – 2 896,20 Eur; iš V. R. A. V. – 13 032,90 Eur; iš S. B. (S. B.) I. S. O. (I. S. O.) ir D. S. O. – 50 000 Eur.
28. Teismas nurodė, kad ši byla nagrinėtina administraciniame teisme, nes ginčo esminis klausimas yra Įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas, o Įsakyme yra tikslinami kadastro duomenys. Kadastro duomenų tikslinimas yra viešojo administravimo santykių sritis, todėl dominuojantys santykiai yra administraciniai santykiai. Kiti reikalavimai – pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo – yra civilinio teisinio pobūdžio, tačiau, teismo vertinimu, šie reikalavimai laikytini išvestiniais iš pirmųjų reikalavimų, nes byloje pareikšti reikalavimai pirmiausiai yra grindžiami administracinio teisinio pobūdžio argumentais.
29. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines bylos aplinkybes ir įvertinęs teisės aktų nuostatas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, padarė išvadą, kad Įsakymas prieštarauja imperatyviosioms Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatoms, draudžiančioms skaidyti privačių miškų valdas į dalis, jeigu valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 ha, bei Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatoms, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Įsakymu buvo atliktas privačios miško valdos padalijimas į keturias atskiras valdas, iš kurių net trijų valdų plotas yra mažesnis nei 5 ha, kartu pradedant trijų miško žemės sklypų pavertimą kitomis naudmenomis. Įstatymui leidžiant miško žemę kitomis naudmenomis versti tik išimtiniais atvejais, tačiau nenustatant tokių išimtiniais laikytinų miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejų arba (ir) kriterijų, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, atsižvelgiant į tai, kad visa žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), teritorija buvo ir yra priskiriama miško žemės plotams, be to, buvo ir yra įregistruota Lietuvos Respublikos miškų kadastre kaip miško žemė, teismas darė išvadą, kad Įsakymo priėmimo metu šiuose žemės sklypuose negalėjo būti sprendžiamas miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, taigi ir miškų ūkio apskrities pakeitimo į žemės ūkio paskirtį, klausimas. Teismas pažymėjo, kad ginčo miškų ūkio paskirties žemės sklypo padalijimas ir miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis negalimas ir pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą. Teismas konstatavo, kad faktiškai įvykdytas ne sklypo kadastrinių duomenų tikslinimas, o miško žemės sklypo suskaidymas dalimis, atsidalijimas. Teismas darė išvadą, kad Įsakymas yra neteisėtas, todėl panaikintinas.
30. Teismas rėmėsi CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, 6.145 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad restitucijos klausimas spręstinas pripažinus negaliojančiais nurodytus ginčo sklypų ar jų dalių pirkimo–pardavimo sandorius. Teismas nurodė, kad ginčijamų pirkimo–pardavimo sandorių ypatybė yra ta, jog jie sudaryti dėl neteisėtai suformuotų ginčo sklypų, kurie, patenkinus reikalavimus dėl Įsakymo panaikinimo ir ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais, turi būti išregistruoti iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro. Tai reiškia, kad, panaikinus Įsakymą ir pripažinus negaliojančiais ginčijamus pirkimo–pardavimo sandorius, objektyviai nebelieka minėtų sandorių objektų kaip atskirų nekilnojamųjų daiktų. Tokiomis aplinkybėmis taikant restituciją tik asmenys, negaliojančiais pripažintų sandorių pagrindu gavę piniginių lėšų už ginčo žemės sklypus ar jų dalis, įpareigotini grąžinti šias lėšas jas perdavusioms sandorių šalims (pastarosios negali būti įpareigotos grąžinti nebeegzistuojančių daiktų). Toks restitucijos taikymas asmenų, privalančių grąžinti gautas pinigines lėšas, padėties nepagrįstai ar nesąžiningai nepablogins, nes jiems išliks nuosavybės teisė į vientiso 7,1628 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypo, kuris, vykdant teismo sprendimą, turi būti suformuotas (atkurtas) vietoje ginčo sklypų, atitinkamo dydžio dalis. Teismas pareiškėjo pareiškimą ir šiuo aspektu tenkino bei taikė restituciją.

V.

31. Atsakovė K. B. apeliaciniame skunde (t. VI, b. l. 18-24), prie kurio prisidėjo atsakovas S. L. (t. VI, b. l. 16-17), prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą bei perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagal rūšinį teismingumą. Teismui netenkinus šio prašymo, atsakovė prašė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 11 584,80 Eur priteisimo iš S. L. panaikinti ir priteisti 11 584,80 Eur solidariai iš antstolio R. V. ir AS „Reverta“, taip pat priteisti atsakovų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjo.
32. Atsakovė pažymi, kad būtent antstolis R. V. pardavė K. B. ginčijamą žemės sklypą, o naudos gavėjas buvo AS „Reverta“ (dabartinė UAB „Vaivora Enginnering“), todėl solidarūs skolininkai K. B. atžvilgiu turėjo būti AS „Reverta“ ar antstolis R. V.. Teismui pritaikius vienašalę restituciją neaišku, kas atsitinka žemės sklypui.
33. Atsakovė atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas jai 11 584,80 Eur, nenurodė kokiu pagrindu ši suma buvo įvertinta. Atsakovė nurodo, kad teismas netinkamai rėmėsi UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ 2012 m. spalio 2 d. ir 2012 m. balandžio 6 d. vertinimo ataskaitomis, nurodydamas grąžintinų lėšų sumą. Atsakovės teigimu, taikant restitucijos institutą, jai turėtų būti grąžinti jos sumokėti pinigai, t. y. nurodyti antstolio R. V. 2013 m. liepos 29 d. akte, kurio pagrindu buvo parduoti žemės sklypai, nes ji siekė įsigyti visą nedalomą turto kompleksą.
34. Atsakovas A. V. apeliaciniame skunde (t. VI, b. l. 37-43) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo pareiškimą kaip nepagrįstą, taip pat priteisti iš pareiškėjo atsakovui A. V. visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
35. Atsakovas teigia, kad Įsakymo priėmimo metu galiojusioje Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies redakcijoje buvo numatyta, jog privačią miško valdą į mažesnes dalis galima skaidyti, jei atidalijama privati miško valda, kurioje yra žemės ūkio naudmenos. Atsakovas pabrėžia, kad šiuo atveju būtent tokia situacija ir susiklostė, t. y. viešame registre buvusi 7,1628 ha teritorija, kurios 5,1 ha apaugusi mišku, tapo miškų ūkio 5,8124 ha ploto žemės sklypu ir kitos paskirties žemės sklypais, kuriuose nėra ir nebuvo miško.
36. Atsakovas pažymi, jog ginčijamais sandoriais buvo parduoti žemės sklypai ar jų dalys, kurie, panaikinus Įsakymą, gali būti valdomi kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, nepriklausomai nuo to, kad jie bus laikomi 7,1628 ha žemės sklypo dalimis. Ginčijamų sandorių objektų naudojimo paskirtis yra daikto kokybės sąlyga, o unikalus numeris ir kadastro numeris – daikto identifikavimo priemonė, o ne kaip pats pirkimo–pardavimo sandorio objektas. Atsakovas daro išvadą, kad Įsakymo negaliojimas nepaneigia jo nuosavybės teisių įgijimo į konkrečius nekilnojamojo turto objektus, nes, panaikinus Įsakymą, nei padidės nei sumažės įgyto objekto bendrasis plotas. Atsižvelgiant į tai, kad panaikinus Įsakymą faktinė (reali) situacija nepasikeičia, t. y. tik viešame registre vietoj keturių žemės sklypų atsiras vėl vienas žemės sklypas, kurio bendras plotas bus keturių žemės sklypų plotų suma, ir žemės sklypų, kurie atsirado po Įsakymo priėmimo, įgijėjai nepraranda nuosavybės teisių į žemės sklypus, o tik pasikeičia nuosavybės įgyvendinimo forma – tampa bendroji dalinė nuosavybė, nustatant žemės sklypų idealiąsias dalis, atsakovo vertinimu, teismo sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo būdo yra neteisėta ir naikintina.
37. Atsakovas V. R. apeliaciniame skunde (t. V, b. l. 26-35) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
38. Atsakovas pažymi, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog buvo atliktas žemės sklypų padalijimas, kadangi juo buvo patikslinti žemės sklypo kadastro duomenys. Atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamųjų turto kadastro nuostatų (toliau – ir Kadastro nuostatai) 22 punktu ir pažymi, kad teismas nevertino ginčo teritorijos Bendrojo plano sprendinių aspektu, nepagrįstai konstatavo, kad Žemės sklypo paskirties keitimas nėra galimas. Papildomai nurodė, kad taikant restituciją turi išlikti savininkams pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu įgytos daiktinės teisės į žemės sklypą, dėl naudojimosi kuriuo bendratučiai 2007 m. balandžio 6 d. buvo sudarę susitarimą; taip pat nurodė, kad jam turi išlikti daiktinės teisės į statinius ginčo žemės plote, kurie pastatyti pagal statybą leidžiančius dokumentus. Mano, kad Įsakymo pagrindu numatyti pravažiavimai (suprojektuoti keliai ir servitutai) turi būti naikinami (t. VI, b. l. 171-174).
39. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimais į atsakovo V. R. apeliacinį skundą (t. VI, b. l. 55-62), A. V. apeliacinį skundą (t. VI, b. l. 69-75), K. B. apeliacinį skundą (t. VI, b. l. 76-82) prašė apeliacinius skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
40. Pareiškėjas pažymi, jog teismas aiškiai pasisakė ir argumentavo, kodėl byloje vyraujančiais teisiniais santykiais laiko administracinius teisinius santykius ir kodėl byla nagrinėtina administraciniame teisme. Pareiškėjas akcentuoja, jog apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas tik formaliai nurodė, jog 2013 m. liepos 29 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto dalis yra naikinama CK 4.48 straipsnio pagrindu ir taikoma restitucija, nes šio sandoriui prilyginamo akto neteisėtumas yra kildinamas iš ginčijamo Įsakymo neteisėtumo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tiek pirminis sklypas, tiek ir Įsakymo pagrindu suformuoti keturi žemės sklypai, remiantis Miškų valstybės kadastro duomenimis, visu savo plotu yra miško žemėje, tokia padėtis buvo fiksuota ne vėliau kaip nuo 2000 metų. Be to, mišku neapaugusios vietos tokiomis tapo dėl žmogaus veiklos ir atitinka miško žemės sąvoką, įtvirtintą Miškų įstatyme. Pareiškėjas teigia, kad ginčo sklype negalėjo būti sprendžiamas miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, taigi ir miškų ūkio paskirties pakeitimo į žemės ūkio paskirtį, klausimas.
41. Atsakovas V. R. atsiliepime į atsakovų K. B. ir A. V. apeliacinius skundus (t. VI, b. l. 88-92) prašo juos tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.
42. Atsakovas A. V. atsiliepime į atsakovų V. R. ir K. B. apeliacinius skundus (t. VI, b. l. 93-99) prašo juos tenkinti.
43. Atsakovas pabrėžia, kad Įsakymo panaikinimas neturi įtakos ginčijamų sandorių galiojimui, todėl nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo naikinti ginčijamus sandorius. Atsižvelgiant į tai, kad panaikinus Įsakymą faktinė (reali) situacija nepasikeičia, t. y. tik viešame registre vietoj keturių žemės sklypų atsiras vėl vienas žemės sklypas, kurio bendras plotas bus keturių žemės sklypų plotų suma, ir žemės sklypų, kurie atsirado po Įsakymo priėmimo, įgijėjai nepraranda nuosavybės teisių į žemės sklypus, o tik pasikeičia nuosavybės įgyvendinimo forma – tampa bendroji dalinė nuosavybė, nustatant žemės sklypų idealiąsias dalis, atsakovo manymu, vertintina, kad sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo būdo yra neteisėta ir naikintina.
44. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimais į apeliacinius skundus (t. VI, b. l. 101-105, 119-122, 125-128) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų V. R., A. V. ir K. B. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

45. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, teismo prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus r. skyrius) vedėjo 2011 m. gegužės 13 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1902 „Dėl V. R. ir E. R., S. L., J. N., S. B., Ž. R., R. S., T. C., E. B., A. J. ir E. J., M. V., A. V., L. J. ir G. J., žemės sklypo (kad. Nr.  (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro duomenų patikslinimo“, kuriuo atliktas miško žemėje esančio privačios nuosavybės teise valdomo 7,1628 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr.  (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. (toliau – ir sklypas Nr.  (duomenys neskelbtini)), kadastro duomenų patikslinimas, jį padalijant į keturis atskirus žemės sklypus, kurių kadastro Nr.  (duomenys neskelbtini), 5,8124 ha ploto, miškų ūkio paskirties, Nr. (duomenys neskelbtini), 0,4973 ha ploto, žemės ūkio paskirties, Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1704 ha ploto, žemės ūkio paskirties, Nr. (duomenys neskelbtini), 0,3912 ha ploto, žemės ūkio paskirties.
46. Įsakymu nustatyta, žemės sklypo Nr. 490-1 savininkai yra R. S. (1569/4973 dalys), T. C. (1333/4973 dalys), J. N. (1006/4973 dalys) ir S. L. (1065/4973), žemės sklypo Nr. 490-2 savininkas – Ž. R. (1704 kv. m.), žemės sklypo Nr. 490-3 savininkai – V. R. (3016/3912 dalys) ir E. R. (869/3912 dalys), žemės sklypo Nr. 490-4 savininkai – V. R. (758/58124 dalys), V. R. ir E. R. (22517/58124 dalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise), S. L. (7391/58124 dalys), J. N. (3210/58124 dalys), S. B. (2708/58124 dalys), Ž. R. (743/58124 dalys), R. S. (2866/58124 dalys), T. C. (3075/58124 dalys), E. B. (4577/58124 dalys), A. J. ir E. J. (2820/58124 dalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise), M. V. (2125/58124 dalys), A. V. (2448/58124 dalys), L. J. ir G. J. (2886/58124 dalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise). Valdomos žemės sklypų dalys ir ribos Įsakymu buvo nustatytos pagal bendratučių 2007 m. balandžio 6 d. sudarytą susitarimą dėl naudojimosi 7,1628 ha žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr.  (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., tvarkos, kuri nustatyta atsižvelgiant į UAB „Geokada“ parengtą planą (t. I, b. l. 90-96).
47. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Įsakymą neteisėtu ir prieštaraujančiu imperatyviosioms Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatoms, draudžiančioms skaidyti privačių miškų valdas į dalis, jeigu valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 ha, bei Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatoms, pagal kurias miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus, pripažino negaliojančiais sandorius, kuriais buvo perleisti naujai suformuoti žemės sklypai (jų dalys), ir taikė dalinę restituciją, įpareigodamas asmenis, negaliojančiais pripažintų sandorių pagrindu gavusius piniginių lėšų už ginčo žemės sklypus ar jų dalis, grąžinti šias lėšas jas perdavusioms sandorių šalims. Nurodė, kad toks restitucijos taikymas asmenų, privalančių grąžinti gautas pinigines lėšas, padėties nepagrįstai ar nesąžiningai nepablogins, nes jiems išliks nuosavybės teisė į vientiso 7,1628 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypo, kuris vykdant teismo sprendimą turi būti suformuotas (atkurtas) vietoje ginčo sklypų, atitinkamo dydžio dalis.
48. Atsakovė K. B., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde, be kita ko, akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo civilinį ginčą, nepriskirtiną nagrinėti administraciniams teismams, netinkamai pritaikė vienašalę restituciją jos atžvilgiu ir nepagrįstai priteisė mažesnę sumą, negu ji įmokėjo už ginčo žemės sklypo dalį, be to, 11 584,80 Eur suma priteista iš skolininko S. L. nepagrįstai, nes žemės sklypo dalį ji įsigijo iš varžytynių, todėl pinigai turi būti priteisti solidariai iš antstolio R. V. ir įkeisto turto gavėjo AS „Reverta“ (UAB „Vaivora Engineering“). Atsakovai V. R. ir A. V., taip pat nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašydami prokuroro pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą iš esmės, pažymėjo, kad Įsakymą pripažinus neteisėtu, įgijėjai nepraranda nuosavybės teisių į žemės sklypus, o tik pasikeičia nuosavybės įgyvendinimo forma – tampa bendroji dalinė nuosavybė, nustatant žemės sklypų idealiąsias dalis, todėl, atsakovų vertinimu, teismas netinkamai išsprendė restitucijos taikymo klausimą.
49. Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo, pagrįstai pripažino, kad ginče vyraujančiais laikytini administraciniai teisiniai santykiai, susiklostę priimant administracinį aktą – Įsakymą, kuriuo buvo tikslinami 7,1628 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypo kadastro duomenys, jis padalintas į keturis atskirus sklypus, pakeista žemės sklypų paskirtis. Naujai suformuotų žemės sklypų perleidimo sandoriai yra ginčijami tik kaip administracinio akto realizavimo rezultate kilusios materialiosios pasekmės. Ginčijamų civilinių sandorių negaliojimo pagrindai neatsiejami nuo administracinio akto panaikinimo pagrindų, dėl šių priežasčių vyraujančiais ginče laikytini administraciniai teisiniai, bet ne civiliniai teisiniai santykiai, todėl apeliantės K. B. argumentai dėl netinkamai nustatytos bylos teismingumo atmestini.
50. Teritorijų priskyrimo miškams teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos miškų įstatymas. Šio įstatymo ginčijamo akto priėmimo metu galiojusios redakcijos 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas skaidyti privačias miško valdas, jeigu miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis nei 5 ha. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus.
51. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos ir gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, miško žemė – tai apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 302 patvirtintų Žemės valstybinės apskaitos taisyklių redakcijos 16 punkte.
52. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo žemę naudoti pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Žemės sklypų ribų, naudmenų sudėties, žemės sklypų priklausinių vietos, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės naudojimo būdo ir pobūdžio nustatymas ir pakeitimas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje apibrėžiamas kaip žemės tvarkymas, reglamentuojamas teisės aktų, atliekamas derinant ekonominius, aplinkosaugos, kitus privačius ir viešuosius interesus. Nagrinėjamu atveju dalis miško žemės naudmenų buvo neteisėtai paverstos kitomis – žemės ūkio naudmenomis, žemės sklypų kadastriniai matavimai atlikti neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis.
53. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad miško žemėje esantis privačios nuosavybės teise valdomas 7,1628 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., padalytas į keturis atskirus žemės sklypus, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), visas patenka į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotus (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 92 kvartalo miško taksacinius sklypus ir buvo inventorizuotas kaip miško žemė, sklypai priskiriami III miškų grupės (apsauginių miškų) vandens telkinių apsaugos zonų miškams. Taigi priimant Įsakymą buvo pažeista Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, draudžianti skaidyti privačių miškų valdas į dalis, jeigu valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 ha.
54. Įsakymo priėmimo metu ginčo sklypuose negalėjo būti sprendžiamas miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, taigi ir miškų ūkio paskirties pakeitimo į žemės ūkio paskirtį, klausimas, nes Miškų įstatymas leido miško žemę kitomis naudmenomis versti tik išimtiniais atvejais, tačiau tuo metu nenustatė tokių išimtiniais laikytinų miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejų arba (ir) kriterijų, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad miško padalijimas ir pavertimas kitomis naudmenomis negalimas ir pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, nes, nors nuo 2011 m. liepos 1 d. Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje ir 11 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti tam tikri išimtiniai atvejai iš nurodyto draudimo skaidyti privačias miško žemės valdas bei išimtiniai miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai, tačiau miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimas į žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), ir juose esančios miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis minėtiems išimtiniams atvejams nepriskiriamas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad faktiškai įvykdytas ne sklypo kadastrinių duomenų tikslinimas, o miško žemės sklypo suskaidymas dalimis, atsidalijimas, ir skaidymo proceso metu neteisėtai suformuoti mažesni negu 5 ha žemės sklypai, tai nulemia ir sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atskyrimą neteisėtu, nes viešo intereso esmė šioje administracinėje byloje – pirminio sklypo neskaidymo į smulkesnius miško žemės sklypus apsauga.
55. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais atsakovo A. V. apeliacinio skundo argumentų, kad Įsakymo priėmimo metu galiojusioje Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies redakcijoje buvo numatyta, jog privačią miško valdą į mažesnes dalis galima skaidyti, jei atidalijama privati miško valda, kurioje yra žemės ūkio naudmenos. Byloje pateikiami Valstybinės miškų tarnybos duomenys pagrindžia, kad 7,1628 ha teritorijoje buvo išimtinai tik miško žemės naudmenos, vadovaujantis Miškų įstatymo 2 straipsniu, miško žeme laikomi ne tik apaugę mišku žemės plotai – medynai, bet ir neapaugę mišku žemės plotai – kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, miško medelynai, sėklinės miško medžių plantacijos ir pan., taigi nurodoma aplinkybė, kad tik  5,1 ha plotas buvo faktiškai apaugęs mišku, neturi teisinės reikšmės. Atsakovas nepateikė argumentų, kurie pagrįstų poreikio pakeisti miškų ūkio žemės paskirtį į kitą išimtinumą.
56. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju miškų ūkio paskirties žemės sklypas buvo suskaidytas ir jo dalies paskirtis paversta kitomis naudmenomis teisei priešingais veiksmais, nepaisant Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje ir 11 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, tai sudaro pagrindą ginčijamą Įsakymą pripažinti neteisėtu iš esmės, savo turiniu prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Apeliaciniai skundai dėl aptartos teismo sprendimo dalies nepagrįsti ir atmestini. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl Įsakymo pripažinimo neteisėtu priimtas tinkamai išaiškinus aktualias teisės normas, atsižvelgiant į formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1817-492/2016, kt.). Apeliantų argumentai, kad panaikinus Įsakymą ginčijami sandoriai nagrinėjamu atveju neturėtų būti pripažįstami negaliojančiais, yra atmestini, nes panaikinus ginčijamą administracinį aktą, nelieka esminio sandorio elemento – tokių nuosavybės teisės objektų (atskirų žemės sklypų), kokie buvo suformuoti Įsakymu, ir į kuriuos buvo perduotos konkrečios daiktinės teisės įgijėjams.
57. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje dėl restitucijos taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016) nurodoma, kad restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).
58. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pripažinęs neteisėtu Įsakymą ir negaliojančiais jo pagrindu sudarytus žemės sklypų ir jų dalių perleidimo sandorius, priteisdamas vienai iš sandorio šalių iš kitos gautas pinigines lėšas, apskritai nesprendė pagal sandorius įgyto turto grąžinimo klausimo. Nors teismas sprendimo motyvuose nurodė, kad ginčo žemės sklypus perleidusiems asmenims išliks nuosavybės teisės į vientiso 7,1628 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypo, kuris, vykdant teismo sprendimą, turi būti suformuotas (atkurtas) vietoje ginčo sklypų, atitinkamo dydžio dalis, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė, kam atiteks, ir neidentifikavo, koks turtas (kokios žemės sklypo dalys) atiteks sandorius pripažinus negaliojančiais.
59. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sprendžiant sandorio negaliojimo ir restitucijos taikymo klausimus tais atvejais, kai panaikinamas administracinis aktas dėl to, kad viešojo administravimo subjektai veikė neteisėtai, pažeisdami imperatyvius įstatymų reikalavimus, ir nėra abejonių, kad asmenys šio administracinio akto pagrindu teises įgijo sąžiningai, turi būti parenkamas asmenims palankiausias, jų interesus labiausiai atitinkantis restitucijos taikymo būdas.
60. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamų sandorių šalims buvo sudaryta procesinė galimybė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu pareikšti valią dėl geriausiai jų interesus atitinkančių sandorio pripažinimo negaliojančiais pasekmių taikymo. Nesudarius atitinkamo susitarimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad taikant restituciją, turi būti įvertinami kiekvieno turto įgijėjo individualūs interesai, ir šalys turi būti arba grąžinamos į ankstesnę padėtį – t. y. turto įgijėjams turi būti grąžinamos piniginės lėšos, tai ir padarė pirmosios instancijos teismas, o atitinkamos žemės sklypų dalys arba grąžinamos ankstesniesiems savininkams, arba turto įgijėjui paliekamas iš esmės kitos kokybės turto objektas, jei tai geriau atitinka jo interesus.
61. Atkreiptinas dėmesys, kad panaikinus ginčijamą Įsakymą, neliko tų civilinės apyvartos objektų, konkrečių žemės sklypų, pasižyminčių individualiomis savybėmis – lokacija, plotu, ribomis, naudojimo paskirtimi, dėl kurių buvo sudaryti sandoriai. Kitomis savybėmis pasižyminčių objektų taikant restituciją perdavimas turto įgijėjams galėtų reikšti nepagrįstą jų teisinės padėties pabloginimą, nes pasikeitus nekilnojamojo daikto teisiniam statusui, atsiranda papildomi įsipareigojimai, kitos teisės ir pareigos, susijusios su jo valdymu. Iš turto įgijėjų tik atsakovas A. V. yra pareiškęs valią ateityje būti 7,1628 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo bendraturčiu, disponuoti atitinkamomis žemės sklypo dalimis ir naudotis jomis pagal susitarimu nustatomą tvarką. Atsižvelgdama į A. V. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, jo teikiamą prioritetą įgytoms civilinėms teisėms, teisėjų kolegija jo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria taikant restituciją iš Ž. R. A. V. priteista 2 896,20 Eur, ir iš V. R. A. V. – 13 032,90 Eur, bei nutaria restitucijos netaikyti, nustatyti, kad A. V. išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės į 7,1628 ha miškų paskirties žemės sklypo, kurio iki ginčijamo Įsakymo priėmimo buvo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., dalis, atitinkančias įgytas teismo negaliojančiais pripažintais sandoriais (2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 1-11759 ir 2014 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 1-2797) – 0,1704 ha, sudariusius žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 377/978 dalis 0,3912 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Vilniaus r, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
62. Atsakovė  K. B. bei prie jos apeliacinio skundo prisidėjęs S. L., nesutikdami su teismo pritaikytu restitucijos būdu, nepagrįstai nurodė, kad pripažinus negaliojančia antstolio R. V. patvirtintą 2013 m. liepos 29 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto vykdomojoje byloje Nr. 0128/13/00505 dalį, už parduotą turtą sumokėtos lėšos turi būti priteisiamos ne iš skolininko, bet iš antstolio ir išieškotojo. Byloje pateikti duomenys, kad už antstolio realizuotą turtą gautos lėšos buvo nedelsiant paskirstytos ir pervestos išieškotojui. Tokiu atveju taikant restituciją teismas pagrįstai turto įgijėjai pagal pripažintą negaliojančia sandorio dalį sumokėtas lėšas priteisė iš skolininko. Toks sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šios kategorijos bylose formuojamą praktiką (žr. Lietuvos aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2011 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2011; kt.).
63. Atsakovė K. B. apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė turto vertę, kurią jai priteisė taikydamas restituciją už paimamą turtą, nenurodė, kokiu pagrindu turtas buvo įvertintas 11 584,80 Eur suma. Teigė, kad teismas netinkamai rėmėsi UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ 2012 m. spalio 2 d. ir 2012 m. balandžio 6 d. vertinimo ataskaitomis. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės teiginius atmeta kaip nepagrįstus, nes tokiu atveju nepakanka nurodyti, kad nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta kaina, turi būti nurodomi argumentai ir pateikiami įrodymai, kurie patvirtintų kitokią priteistinų lėšų sumą. Administraciniame procese įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai (ABTĮ 56 str. 4 d.), ir, nepaisant didesnės įrodinėjimo naštos perkėlimo prokurorui ginant viešąjį interesą, kitiems dalyvaujantiems procese asmenims išlieka pozityvi pareiga pagrįsti savo atsikirtimus. Priešingu atveju teismas remiasi duomenimis, kurie yra byloje (pateikti pareiškėjo, kitų dalyvaujančių procese asmenų). Atmestini apeliantės argumentai ir dėl to, kad jai turėjo būti priteisiama visa antstoliui sumokėta suma, nes Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu vykdomojoje byloje Nr. 0128/13/00505 ji įsigijo ir daugiau turto, o negaliojančia pripažinta tik akto dalis. Apeliantės argumentas, kad ji turėjo interesą įsigyti visą nedalomą turto kompleksą, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir plačiau nenagrinėtinas. Taigi šiais aspektais teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindų apeliantės reikalavimams tenkinti.
64. Teisėjų kolegija, apibendrindama savo išvadas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, yra atkreipusi dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo byloje, nėra išsprendęs turto grąžinimo ankstesniems savininkams klausimų po to, kai sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais. Teisėjų kolegija aptarė teisinę situaciją dėl atsakovo A. V. nuosavybės teisių į pripažintų negaliojančiais sandoriais įgytas žemės sklypų dalis, tačiau byloje lieka neišspręsti pirmosios instancijos teismo sprendimu klausimai dėl turto perdavimo S. L. ir S. B. (S. B.). Pastarasis nėra pateikęs apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo, S. L. nurodė, kad restitucijos taikymo būdas pažeidžia jo teises. Atsižvelgiant į bylos pobūdį – ji buvo iškelta dėl viešojo intereso gynimo, į tai, kad teismas visais atvejais privalo pilnai išspręsti restitucijos taikymo klausimus, teisėjų kolegija peržengia apeliacinėje instancijoje nagrinėjamos bylos ribas ir, papildydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, pasisako dėl restitucijos taikymo ir tų asmenų atžvilgiu, kurie apeliacinio skundo nėra pateikę (S. B. (S. B.)).
65. Pripažinus negaliojančia 2016 m. gegužės 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2171 dalį, kuria S. B. pardavė I. S. O. ir D. S. O. 2718/58124 dalį miškų ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kaina – 50 000 Eur), taikant restituciją, turi būti ne tik priteisiamos pirkėjams pagal sandorį sumokėtos lėšos, bet ir grąžinamas nekilnojamais daiktas, buvęs sandorio objektu. Atsižvelgiant į panaikinto administracinio akto rezultate pasikeitusį nekilnojamojo daikto statusą, grąžinamas ne atskiras žemės sklypas, bet bendrosios dalinės nuosavybės teisės į 7,1628 ha miškų paskirties žemės sklypo, kurio iki ginčijamo Įsakymo priėmimo buvo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., dalis, atitinkančias perduotas teismo negaliojančia pripažinta sandorio dalimi – 2718/58124 dalis miškų ūkio paskirties žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
66. Taip pat spręstina dėl turto grąžinimo S. L. pripažinus negaliojančia 2013 m. liepos 29 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto vykdomojoje byloje Nr. 0128/13/00505 dalį. Taikant restituciją, atsakovui S. L. grąžintinos bendrosios dalinės nuosavybės teisės į 7,1628 ha miškų paskirties žemės sklypo, kurio iki ginčijamo Įsakymo priėmimo buvo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., dalis, atitinkančias perduotas teismo pripažinta negaliojančia Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto vykdomojoje byloje Nr. 0128/13/00505 dalimi – 1065/4973 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 7391/58124 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
67. Teisėjų kolegija pripažindama pagrįstais apeliacinių skundų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išnagrinėjo, kokiu būdu galėtų būti pritaikyta restitucija nagrinėjamu atveju, kokios aplinkybės reikšmingos jos taikymui, nesiaiškino atsakovų teisėtų interesų dėl konkretaus restitucijos taikymo būdo, nenurodė argumentų, kodėl konkrečiu atveju pritaikytas restitucijos būdas yra geriausiai atitinkantis situaciją, atsižvelgdama į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, iš dalies tenkina atsakovų A. V., V. R., K. B. ir S. L. apeliacinius skundus, ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo papildo ir pakeičia nutartyje nurodytu būdu (ABTĮ 146 str. 1 d., 147 str.). Likusi apeliacinių skundų dalis atmetama, atitinkamai likusi pirmosios instancijos teismo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų V. R., A. V. apeliacinius skundus ir atsakovės K. B. apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo atsakovas S. L., patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį, kuria taikant restituciją priteista iš Ž. R. A. V. – 2 896,20 Eur ir  iš V. R. A. V. – 13 032,90 Eur.

Nustatyti, kad atsakovui A. V. išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės į 7,1628 ha miškų paskirties žemės sklypo, kurio buvęs unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., dalis, atitinkančias įgytas teismo pripažintais negaliojančiais sandoriais (2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 1-11759 ir 2014 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 1-2797) – 0,1704 ha, sudariusius žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 377/978 dalis 0,3912 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Vilniaus r, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Taikant restituciją:

1. Grąžinti atsakovui S. L. bendrosios dalinės nuosavybės teises į 7,1628 ha miškų paskirties žemės sklypo, kurio buvęs unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., dalis, atitinkančias perduotas teismo negaliojančia pripažinta Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto vykdomojoje byloje Nr. 0128/13/00505 dalimi –  1065/4973 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 7391/58124 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Grąžinti atsakovui S. B. (S. B.) bendrosios dalinės nuosavybės teises į 7,1628 ha miškų paskirties žemės sklypo, kurio buvęs unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., dalis, atitinkančias perduotas teismo negaliojančia pripažinta sandorio (2016 m. gegužės 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2171) dalimi – 2718/58124 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

              Teisėjai              

                            Stasys Gagys

                            Romanas Klišauskas

                            Virginija Volskienė