LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Aldturta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1849-431/2017 pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aldturta“ dėl nepanaudoto avanso priteisimo,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti: 1) iš atsakovės UAB „Aldturta“ 28 962 Eur nepanaudoto avanso, 2) solidariai iš atsakovų UAB „Aldturta“, UAB „Šiuolaikiniai inžineriniai sprendimai“, G. B. ir A. V. 51 799,74 Eur statybos darbų trūkumų šalinimo išlaidas ir su tuo susijusias išlaidas; 3) 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones -atsakovės UAB „Aldturta“ nekilnojamojo, kilnojamojo turto, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovei ar esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, areštą, neviršijant 80 761,74 Eur sumos. Nurodė, kad atsakovė UAB „Aldturta“ vengia atlyginti atliktų statybos darbų trūkumus, kurie yra nustatyti nepriklausomo vertintojo, be to, atsisako grąžinti jai sumokėtą ir nepanaudotą 28 962 Eur avansą. Ieškovės teigimu, nėra nežinoma, ar atsakovė vykdo veiklą, ar gauna pajamų, ar ateityje jų gaus, jeigu reikės įvykdyti teismo sprendimą, be to, iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad atsakovė UAB „Aldturta“ 2016-12-22 turėjo įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui, o bendra atsakovo įsiskolinimo šiam biudžetui dinamika patvirtina, jog atsakovė nuolat nesugeba padengti nedidelių įsipareigojimų laiku. Nors atsakovė pagal VĮ Registrų centro duomenis ir turi nekilnojamojo turto, tačiau ta aplinkybė, kad atsakovė turi įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui, ieškovės nuomone, leidžia daryti išvadą, jog atsakovė turi finansinių problemų, todėl, gavusi ieškinį dėl didelės sumos, gali imtis veiksmų siekdama paslėpti turtą, dėl ko padidės teismo sprendimo įvykdymo rizika arba teismo sprendimo įvykdymas taps negalimas.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 5 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei UAB „Aldturta” nuosavybės teise priklausantį 80 761,74 Eur vertės nekilnojamąjį turtą ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštavo atsakovės pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei atsiskaityti su ieškove bei atlikti privalomuosius mokėjimus valstybės biudžetui, valstybiniam socialiniam draudimui ir su darbo santykiais susijusius mokėjimus.
4. Pirmosios instancijos teismas, areštuodamas atsakovės turtą, atsižvelgė į tai, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimą, kad ieškinys pareikštas dėl didelės sumos, o iš ieškovės pateiktų duomenų matyti, jog nors atsakovė ir turi nekilnojamojo turto, tačiau turi ir finansinių problemų, ką patvirtina įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui dinamika. Šios aplinkybės, teismo nuomone, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad, nagrinėjamu atveju netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atsakovė UAB „Aldturta“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį bei pateikia naujus rašytinius įrodymus. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi argumentus:
1. Laikinosios apsaugos priemonės gali buti taikomos išimtiniais atvejais, kai ieškovės pateikti įrodymai ir argumentai pagrindžia tokių priemonių taikymo būtinybę, suteikia pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas sieks slėpti, iššvaistyti ar perleisti turimą turtą, ir tai apsunkins galimai atsakovui nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padarys jį neįmanomą. Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių įrodymų apie atsakovės finansinę situaciją, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovė negali atsiskaityti su savo kreditoriais, ar kad atsakovė gali bandyti slėpti turimą turtą. Ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones paremtas tik prielaidomis, kurios grindžiamos vien tik pačios ieškovės nuogąstavimais.
2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje remiasi didelės ieškinio sumos prezumpacija, tačiau prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi įvertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į konkretaus atsakovo finansines galimybes. Atsakovė yra patikima ir ilgą laiką pelningai veikiant įmonė, ką patvirtina su atskiruoju skundu teikiami įmonės finansiniai dokumentai. Atsakovė nuosavybės teise valdo nemažai nekilnojamojo turto, o ieškovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių atsakovės siekį turimą turtą paslėpti. Atsakovės skola Sodrai buvo laikina ir vien tik tai negali suponuoti išvados, kad atsakovė apskritai negali atsiskaityti su Sodros biudžetu. Su atskiruoju skundu teikiama mokėtinų sumų Sodrai suvestinė patvirtina, kad atsakovė yra atsiskaičiusi su Sodros biudžetu ir 2015 metais kiekvieną mėnesį reguliariai mokėjo įmokas Sodrai. Šiuo metu atsakovė vykdo dvi didelės vertės sutartis: vienos iš vertė 593 784,41 Eur, o kitos – 239 650 Eur, tai turėtų būti vertinama kaip įmonės veiklos ir numatytų gauti pajamų įrodymas. Be to, atsakovė neturi bylų teismuose, kas taip pat patvirtina atsakovės sąžiningumą ir patikimumą verslo srityje.
3. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat neįsitikino ginčo sumos realumu ir pagrįstumu, nors nutartyje išimtinai remiasi reikalavimo sumos dydžiu. 28 962 Eur skola, kurią prašoma priteisti iš apeliantės, yra paskaičiuota remiantis vien tik į bylą neįtraukto vertintojo paskaičiavimais. 51 799,74 Eur sumą ieškovės prašo priteisti iš keturių atsakovų, nors įstatymas nenumato galimybės taikyti solidariąją atsakomybę asmenims, kurie tiesiogiai su prašoma priteisti suma nėra susiję. Be to, ieškovė net nenurodo, iš ko susideda minėta suma, kad ją būtų galima laikyti bent jau matematiškai teisinga.
4. Teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones gavimą nepranešęs atsakovams.
5. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apriboja atsakovės galimybę laiku vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, o tai sukelia grandininę įsiskolinimo tikimybę trečiųjų asmenų atžvilgiu. Turto areštas taip pat trukdo atsakovei gauti kreditus bei paskolas iš bankų.
6. Ieškovė I. B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, kad ginčo suma yra didelė, kas teismų praktikoje yra vertinama kaip aplinkybė, padidinanti teismo sprendimo neįvykdymo riziką, be to, teismas pagrįstai įvertinto ir tai, kad apeliantė turi įsiskolinimą valstybės biudžetui, kas iš dalies apibūdina atsakovės turtinę padėtį.
2. Atsakovės su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad atsakovė turi finansinių įsipareigojimų. Su atskiruoju skundu pateikti įmonės finansiniai dokumentai už 2009 ir 2015 metus, bylą nagrinėjant 2017 metais, vertintini kaip neaktualūs. Atsakovė pagal 2015 metų finansinius duomenis turi įsiskolinimų, kurie sudaro 142 407 Eur sumą, įsiskolinimai pagal atsakovės pateiktus duomenis kiekvienais metais auga, aktualių duomenų apie įmonės įsiskolinimus 2016 ir 2017 metais nebuvo pateikta.
3. Nors atsakovė skunde nurodo, kad šiuo metu vykdo dvi didelės vertės sutartis, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.
4. Reikalavimo suma ieškinyje yra detalizuota, konkrečiai įvardijant, iš ko ji susideda, todėl nepagrįsti atskirojo skundo argumentai dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.).

              Dėl naujų rašytinių įrodymų

8. Apeliantė UAB „Aldturta“ su atskiruoju skundu pateikė rašytinius įrodymus apie jos finansinę padėtį (UAB „Aldturta“ vykdomų sutarčių suvestinę, UAB „Aldturta“ 2015 metais darbuotojams išmokėtų atlyginimų lentelę, UAB „Aldturta“ 2015 metais atliktų mokėjimų Sodrai lentelę, 2009 m. ir 2015 m. pelno (nuostolių) ataskaitas ir balansus, 2017 m. sausio 10 d. antstolio sudarytą UAB „Aldturta“ turto apyrašą, atsakovės UAB „Aldturta“ turimo nekilnojamojo turto mokestinių verčių išrašus, ieškovės įsiskolinimo atsakovei UAB „Aldturta“ suvestinę).
9. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
10. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė įrodymų, patvirtinančių pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamu atveju nebuvimą, pateikti anksčiau galimybės neturėjo, nes klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo išspręstas atsakovei apie tai nepranešus, bei į tai, kad dėl naujų rašytinių įrodymų ieškovė turėjo galimybę pasisakyti atsiliepime į atskirąjį skundą, ką, kaip matyti iš atsiliepimo turinio, ir padarė, apeliantės pateikti rašytiniai įrodymai prijungtini prie bylos.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo

11. Apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimus ir jeigu, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).
13. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nepanaudoto avanso ir statybos darbų trūkumų šalinimo bei su tuo susijusių išlaidų priteisimo, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės grindė didele ieškinio suma ir tuo, jog nėra žinoma, ar atsakovė UAB „Aldturta“ vykdo veiklą, gauna pajamų, ar ateityje jų gaus, jeigu reikės įvykdyti teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, areštuodamas atsakovės turtą, atsižvelgė į tai, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimą, kad ieškinys pareikštas dėl didelės sumos, o iš ieškovės pateiktų duomenų matyti, jog nors atsakovė ir turi nekilnojamojo turto, tačiau turi ir finansinių problemų, ką patvirtina įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui dinamika. Atsakovė UAB „Aldturta“, tvirtindama, kad ieškinys negali būti vertinamas kaip preliminariai pagrįstas, kad ieškinio suma negali būti vertinama kaip didelė bei kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės riboja jos galimybes laiku vykdyti sutartinius įsipareigojimus, prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias priemones atmeti.

              Dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo

14. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi prima facie (liet. preliminariai) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus.
15. Lietuvos apeliacinis teismas, aiškindamas tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoką, ne kartą yra pažymėjęs, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų materialinių reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016).
16. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas, t. y. vertinamas ieškinio reikalavimo pobūdis, ieškinio faktinių ir teisinių argumentų turinys bei prie ieškinio pridėtų įrodymų sudėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-786-180/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1492-236/2015 ir kt.).
17. Nagrinėjamu atveju ieškovei nurodžius argumentus, kuriais siekiama pagrįsti ieškinio reikalavimus, bei pateikus atitinkamus įrodymus, kurie, jos manymu, patvirtina ieškinio reikalavimų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtų teisiškai nepagrįsta daryti išvadą, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo galimybė apskritai neegzistuoja, t. y. nėra pagrindo konstatavimui, jog ieškinys atsakovų atžvilgiu nėra net tikėtinai pagrįstas. Ar kartu su ieškiniu pateikti dokumentai yra susiję su ieškovės reikalavimais ir ar jie pagrindžia ieškinyje dėstomas aplinkybes, bus atsakyta tik teismui ištyrus bei įvertinus šiuos bei atsakovų į bylą pateiktus įrodymus bei nustačius bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės.
18. Nurodytų argumentų pagrindu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys dėl nepanaudoto avanso ir statybos darbų trūkumų šalinimo išlaidų priteisimo gali būti vertinamas kaip preliminariai pagrįstas.
19. Pažymėtina, kad toks preliminarus vertinimas neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui.

              Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

20. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Tiek ieškovė, tiek pirmos instancijos teismas nagrinėjamu atveju grėsmę, kad galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, iš esmės grindė tik didele ieškinio suma.
21. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Tai, ar konkrečiu atveju iškyla reali grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti, privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (šiuo atveju – ieškovė). Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu ir t. t. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama paminėtų aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms, pavyzdžiui, vien ieškinio sumos dydžiui, kurios nurodymas visada priklauso nuo paties ieškovo.
22. Laikinosios apsaugos priemonės – tai asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių bei interesų suvaržymas. Toks suvaržymas suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą taip pat parenkamų priemonių ekonomiškumą ir proporcingumą.
23. Naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2017; 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-147-943/2017 ir kt.).
24. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Nagrinėjamu atveju ieškovė būtent tokiame kontekste atsakovų nesąžiningumo neįrodinėjo ir bent tikėtinų duomenų, kad atsakovai turi ketinimų turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdama sukliudyti teismo sprendimo vykdymui, neteikė (CPK 178 str.). Jokių akivaizdžių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovės nesąžiningumą, nenustatė ir teismas. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė, kilus tarp šalių ginčui, neatsiskaito su ieškove per se (liet. pati savaime) nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumo ir spręsti, jog atsakovė turi ketinimų savo turtą paslėpti ar kitaip išvengti pareigos vykdyti būsimą teismo sprendimą.
25. Šalys civiliniame procese yra lygios, vien ieškinio pateikimas ir deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo nurodymas, nepateikus jokių įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teises taikant laikinąsias apsaugos priemones.
26. Atkreiptinas ieškovės dėmesys, kad apeliantei UAB „Aldturta“ taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kaip ir nurodo pati apeliantė, riboja jos ūkinės veiklos vykdymą, o tai gali sukelti neigiamų finansinių pasekmių atsakovei, kas atitinkamai sąlygotų ir grėsmę ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Taigi nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės faktiškai neatliktų savo funkcijos, t. y. byloje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo.
27. Ieškovei neįrodžius būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 185 str.), apeliacinės instancijos teismas atsakovės finansinės padėties ir jos santykio su pareikštų reikalavimų verte išsamiai neanalizuoja, kaip neturinčių teisinės reikšmės laikinųjų apsaugos priemonių klausimui išspręsti.
28. Bet kuriuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad iš atsakovės su atskiruoju skundu pateiktų rašytinių įrodymų apie jos finansinę padėtį matyti, jog atsakovė yra pelningai veikianti įmonė, 2015 metais įmonė turėjo turto, kurio vertė 411 267 Eur, iš kurio 166 195 Eur sudarė ilgalaikis materialus turtas. Taigi įmonės turtas daugiau nei 5 kartus viršija prašomą priteisti sumą, kas suponuoja išvadą, jog ieškinio tenkinimo atveju atsakovė turi finansines galimybes atsisakyti su ieškove. Ieškovės akcentuojami atsakovės trumpalaikiai įsiskolinimai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui, įvertinus periodinių mokesčių mokėjimo specifiką, taip pat negali būti vertinami kaip pagrindžiantys sunkią atsakovės finansinę padėtį. Pažymėtina, kad įsipareigojimai, susiję su socialinio draudimo įmokų mokėjimu, nuolatos (periodiškai) kinta dėl atsinaujinančios ūkio subjekto pareigos vykdyti mokestinę prievolę. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad atsakovė šiuo metu jokių kitų turtinių ginčų teisme, kuriuose būtų nurodyta kaip atsakovė, neturi, kas taip pat patvirtina atsakovės patikimumą.
29. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto būtinųjų sąlygų (grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui) konstatuoti pagrindo nėra, todėl ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju nėra galimas.
30. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

31. Nurodytų argumentų kontekste spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenustatė aplinkybių, sudarančių pakankamą pagrindą išvadai, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų. Nesant šios sąlygos, laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos, todėl atskirasis skundas tenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones atmestinas.
32. Ieškovei išaiškintina, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta kelio, pasikeitus aplinkybėms, ieškovei pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės I. B. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aldturta“ (j.a.k. 302454969) atmesti.

Nutarties kopiją siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Teisėja                                                                                                                              Romualda Janovičienė