(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Oskarui Silevičiui,

atsakovės atstovei Vilmai Jūrienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas V. J. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo:

1. Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. A51-117713/15 (2.13.13-TD) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“.
2. Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2016 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 9-9/16 (1.1.43-PD6) „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015-12-10 rašto Nr. A51-117713/15 (2.13.13-TD6)“.
3. Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos atkurti nuosavybės teises I. K. vardu į pastatą, kurio adresas: (duomenys neskelbtini), Vilnius.

Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu, kuriame nurodė, kad I. K. (mirusi) yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į pastatą, kurio adresas yra (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pareiškėjas yra I. K. turto paveldėtojas. Prašymai Vilniaus m. valdybai atkurti nuosavybės teises buvo pateikti 1991 m. rugpjūčio 14 d. ir 1991 m. spalio 2 d. Kartu  buvo pateikti visi nuosavybės teises bei giminystės ryšį įrodantys dokumentai. Pareiškėjas nurodo, kad I. K. niekada neteigė, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra sudegęs. Pastatas nuo jo statybos prieš nacionalizaciją iki pat šių dienų niekada nebuvo paveiktas gaisro.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnis nustato, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimu turi būti priimtas sprendimas, o 1992 m. kovo 5 d. Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos rašto Nr. 35-30, adresuoto I. K., negalima laikyti sprendimu atsisakyti atkurti nuosavybės teises.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015 m. gruodžio 10 d. rašte Nr. A51-117713/15 (2.13.13-TD6) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ nurodė, kad visos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros jau yra baigtos, t. y. visi prašymai, kurie buvo pateikti laiku, tinkamai ir laikantis įstatymų nustatytos tvarkos bei reikalavimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jau yra išnagrinėti ir dėl visų atvejų yra priimti atitinkami sprendimai.

Pareiškėjas, gavęs jam nepalankų atsakymą, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninę administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), kuri nutraukė bylą, nes padarė išvadą, kad iškilęs ginčas turi būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.

Pareiškėjas mano, kad Komisija nepagrįstai nutraukė bylą, nes sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo (neatkūrimo) į pastatą iki šiol nėra priimtas, o Atkūrimo įstatyme nustatyta, kad jį turi priimti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjo minimas 1991 m. spalio 2 d. prašymas neturi jokių jo pateikimą Vilniaus miesto valdybai ir jo gavimą patvirtinančių žymų, todėl šis dokumentas negali būti vertinamas kaip įrodymas šioje byloje. Pažymėjo, kad į pirmąjį, t. y. 1991 m. rugpjūčio 14 d. prašymą, I. K. buvo atsakyta pagal jos prašyme pateiktą informaciją 1992 m. kovo 5 d. Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos raštu Nr. 35-03. Rašte nurodoma, kad I. K. 1991 m. rugpjūčio 14 d. prašymas negali būti nagrinėjamas, kadangi pastatai nėra išlikę.

Apie tai, kad I. K. 1991 metais kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tapo žinoma tik 2015 m. rugpjūčio 4 d., t. y. praėjus 24 metams po pirmojo prašymo. Kaip jau minėta, Vilniaus miesto savivaldybėje nebuvo jokių dokumentų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu į pastatą, adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Visi dokumentai buvo saugomi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriuje, kadangi pareiškėjas sprendė nuosavybės teisių į žemę, adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atkūrimo klausimą. Pažymi, kad minėtas 1992 m. kovo 5 d. Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos raštas buvo dokumentų byloje, kuri buvo gauta iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, todėl tiek I. K., tiek V. J. apie atsisakymą atkurti nuosavybės teises į pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo žinoma.

Nesutinka su pareiškėju, kad 1992 m. kovo 5 d. raštas Nr. 35-30 negali būti laikomas sprendimu atsisakyti atstatyti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą. Atsakovė nurodo, kad minėtą raštą pasirašė Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos viršininkas. Skunde minimo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 20 straipsnis nustatė, kad šio įstatymo 18 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisės atstatymo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų. Taigi šiuo atveju I. K., manydama, kad šis sprendimas atsisakyti atkurti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą yra neteisėtas ar sprendimas yra priimtas netinkamo subjekto, galėjo 1992 m. kovo 5 d. raštą Nr. 35-30 skųsti teismui per Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 20 straipsnyje nustatytą 30 dienų terminą, tačiau to nepadarė, t. y. neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų ginčo išsprendimą, ir tokiais veiksmais pati sau sukūrė neigiamas pasekmes.

Atsakovė taip pat nurodo, kad pildydama 1991 m. rugpjūčio 14 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą ar pastatus I. K. nepateikė būtinos informacijos apie turtą, nepridėjo įstatymais nustatytų kitų dokumentų, todėl toks prašymas atkurti nuosavybės teises į pastatą nelaikytinas atitinkančiu teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnio 1 dalis nustatė, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas. Kadangi ši informacija prašyme nebuvo nurodyta, nėra galimybės nustatyti, ar pateiktuose VĮ Registrų centro dokumentuose nurodytas namas yra tas pats pastatas, į kurį dabar siekiama susigrąžinti nuosavybės teises. Su skundu pateikti VĮ Registrų centro dokumentai taip pat neįrodo, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, niekada nebuvo paveiktas gaisro, nes pateiktuose VĮ Registrų centro dokumentuose gali būti duomenys apie atstatytą naują pastatą. Jei pastatas, į kurį buvo siekiama atkurti nuosavybės teises, nebuvo sudegęs ar dėl kitų priežasčių neišlikęs, tokiu atveju I. K. privalėjo pateikti papildomą informaciją, paaiškinimus ir dokumentus Vilniaus miesto savivaldybei ar kreiptis į teismą, tačiau to nepadarė.

Atsakovė taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje I. K. iki mirties 1999 m. gegužės 27 d. nuosavybės teisių atkūrimo klausimus tvarkė pati. Po jos mirties visais nuosavybės teisių atkūrimo klausimais ėmė rūpintis paveldėtojas V. J.. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas rūpinosi nuosavybės teisių į žemę, adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atkūrimu, todėl akivaizdu, kad asmuo išmanė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, taip pat naudojosi advokato pagalba, todėl kyla klausimas, kodėl pareiškėjas arba dar iki savo mirties I. K. nekėlė klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą, adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Kaip jau buvo minėta anksčiau, nuo 1992 m. kovo 5 d. rašto, kuriuo buvo informuojama, kad nuosavybės teisės į pastatą negali būti atkurtos iki 2015 m. rugpjūčio 4 d., pareiškėjas (manydamas ar žinodamas, kad I. K. buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į pastatą, ir tai, kad nuosavybės teisės jai nebuvo atkurtos) nesikreipė dėl pažeistų teisių gynimo daugybę metų (apie 23 metus). Teismas turėtų vertinti, ar taip gerokai praleistas terminas gali būti pateisintas ir ar gali būti pripažinta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Turi būti vertinama, ar iš tiesų pareiškėjas to negalėjo padaryti anksčiau. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas naudojasi kvalifikuota teisine pagalba – jam atstovauja advokatas, taigi akivaizdu, kad tokiu pat būdu, t. y. per atstovą, jis jau gerokai anksčiau dėl savo pažeistų teisių gynimo galėjo kreiptis į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo.

Atsakovė taip pat nurodo, kad pareiškėjas savo skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. A51-117713/15(2.13.1.3-TD6) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“. Atsakovės nuomone, raštas yra tarpinis informacinio pobūdžio atsakymas ir skundas dėl tokio rašto panaikinimo iš viso negali būti nagrinėtinas administraciniame teisme.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė skundą atmesti vadovaudamasi atsiliepime į skundą išdėstytais motyvais.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Ginčas byloje kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. A51-117713/15 (2.13.13-TD6) ir Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2016 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 9-9/16 (1.1.43-PD6) teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kad I. K. su 1991 m. rugpjūčio 14 d. ir                    1991 m. spalio 2 d. prašymais kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 1991 m. rugpjūčio 14 d. prašyme (remiantis kontroline registracijos kortele Nr. 119140) pretendentė kreipėsi dėl kompensacijos už sudegusį butą, o 1991 m. spalio 2 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – du namus ir 0,5 ha žemės, esančios adresu: (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Byloje taip pat pateiktas 1991 m. gegužės 23 d. surašytas pareiškėjos pareiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į namą ir 0,5 ha žemės.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 1999 m. gegužės 27 d. I. K. mirė. Vilniaus miesto penkioliktojo notarų biuro notarės M. L. 1998 m. rugpjūčio 21 d. patvirtintu testamentu I. K. visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko pareiškėjui V. J.. Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2007 m. vasario      20 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. J. priėmė I. K. palikimą ir pradėjo jį faktiškai valdyti.

Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnyba 1992 m. kovo 5 d. rašte Nr. 35-03 nurodė, kad I. K. prašymas atkurti nuosavybės teises į du gyvenamuosius namus negali būti nustatyta tvarka nagrinėjamas, nes prašyme nurodyta, kad jie nėra išlikę (sudegė).

Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją prašydamas informuoti, kada I. K. vardu bus atkurtos nuosavybės teisės į pastatą, kurio dabartinis adresas yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje (buvę adresai: (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini), Vilnius). Nurodė, kad I. K. (mirusi) yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į pastatą, adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015 m. gruodžio 10 d. rašte Nr. A51-117713/15 nurodė, kad I. K. 1991 m. rugpjūčio 14 d. prašyme, registruotame Nr. K-2796, nurodoma, kad pastatai sudegė. Taigi, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, nebuvo teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į pastatus, kadangi jie nebuvo išlikę ir šiuo atveju nebuvo galima taikyti nuostatos dėl išimčių, t. y. kai pastatai neišlikę dėl valstybės ar savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. I. K. manydama, kad jos teisės yra pažeidžiamos, galėjo kreiptis į atsakymą jai pateikusią instituciją arba į teismą dėl jos pažeistų teisių gynimo, tačiau ji niekuomet nesikreipė nei į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (seniau Vilniaus miesto savivaldybės valdybą), nei į teismą.

Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija 2016 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 9-9/16(1.1.43-PD3) administracinę bylą nutraukė kaip nepriskirtiną jos kompetencijai. Nurodė, kad atsakymas pareiškėjui laikytinas administraciniu sprendimu, kuriam Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta apskundimo bendrosios kompetencijos teismui tvarka.

1992 m. kovo 5 d. Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos sprendimo Nr. 35-03 priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1992 m. vasario 11 d. redakcija), kurio 8 straipsnyje nustatyta, kad miesto (rajono) savivaldybės meras (valdyba) ar valstybės institucija priima sprendimą atstatyti nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą (jo dalį, butą) vienu iš šiame straipsnyje nurodytų būdų pagal piliečio, kuriam atstatoma nuosavybės teisė, rašytinį prašymą. Jeigu pilietis pageidauja atstatyti nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą (jo dalį, butą) natūra, o pagal šio straipsnio antrąją dalį šis gyvenamasis namas (jo dalis, butas) negali būti grąžintas natūra, meras (valdyba) ar valstybės institucija apie tai raštu informuoja pilietį ir pasiūlo pasirinkti šio straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodytą išpirkimo būdą. Jeigu pilietis per tris mėnesius nuo pasiūlymo gavimo dienos nepasirenka gyvenamojo namo (jo dalies, buto) išpirkimo būdo, meras (valdyba) ar valstybės institucija priima sprendimą išpirkti gyvenamąjį namą, jo dalį (butą) už pinigus ir vertybinius popierius. Šio įstatymo 18 straipsnyje buvo nustatyta, kad piliečių prašymus dėl gyvenamųjų namų, ūkinės-komercinės paskirties pastatų, taip pat juose išlikusių įrengimų grąžinimo nagrinėja miesto (rajono) valdyba, kurios reguliavimo sferai jie priskirti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Šio įstatymo 19 straipsnyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 18 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atstatymo per 3 mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos. Sprendimas nepriimamas, jeigu tarp piliečių kilo ginčas dėl nuosavybės teisės atstatymo būdo. Pagal piliečių pareiškimus šiuos ginčus nagrinėja teismas. Šio įstatymo 20 straipsnyje buvo nustatyta, kad 18 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisės atstatymo ar kompensacijos išmokėjimo per 20 dienų gali būti apskųsti teismui.

Sprendimo priėmimo metu taip pat galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ (1991 m. lapkričio 15 d. redakcija). Šios tvarkos 6 punkte nustatyta, kad piliečių prašymus grąžinti miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse esančią žemę, gyvenamuosius namus, ūkinius-komercinius pastatus, taip pat juose išlikusius įrengimus nagrinėja ir sprendimus priima miesto, rajono valdyba arba institucija, kurios reguliavimo sferai šie objektai yra priskirti. Gavusi piliečių prašymus, kuriuos turi nagrinėti kitos institucijos, miesto, rajono valdyba surenka reikiamus dokumentus, rašo savo išvadas, nedelsdama perduoda šią medžiagą kartu su prašymais toms institucijoms, kurių kompetencijai nagrinėti jie priskirti, ir apie tai raštu praneša suinteresuotiems piliečiams. Institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atstatymo per 3 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos (7 punktas). Rengdamosi nagrinėti piliečio prašymą, institucijos ištiria, ar priklauso jų kompetencijai nagrinėti tą prašymą, patikrina, ar yra pateikti nuosavybės teisę, taip pat giminystę patvirtinantys dokumentai, nustato kviestinus asmenis, piliečio prašymo nagrinėjimo vietą ir laiką (8 punktas).

Nagrinėjamu atveju Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnyba rašte 1992 m. kovo 5 d. Nr. 35-03 nuosavybės teisių atkūrimo klausimo nesprendė iš esmės, o prašymą paliko nenagrinėtą. Tokia sprendimo rūšis nebuvo nustatyta nei tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarime Nr. 470.

Taigi sutiktina su pareiškėju, kad Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnyba nepriėmė sprendimo atkurti arba neatkurti nuosavybės teises į gyvenamąsias patalpas, kaip tai buvo nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1992 m. vasario 11 d. redakcija)  8 straipsnyje.

Pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo galėjo tik miesto (rajono) valdyba, o tai nagrinėjamu atveju būtų Vilniaus miesto valdyba. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad 1992 m. kovo 5 d. Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos sprendimas Nr. 35-03 būtų patvirtintas Vilniaus miesto valdybos potvarkiu.

Atsižvelgiant į tai, nors ir nėra formalaus pagrindo teigti, kad konkrečiai Vilniaus miesto savivaldybė vilkino priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises, tačiau pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliai taikyti įstatymus, o teisingai išspręsti ginčą.

Teismo nuomone, atsižvelgus į pagrįstą, nuodugnų ir objektyvių bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimą, dėl ultra vires (lot. viršijant kompetenciją) priimto 1992 m. kovo 5 d. Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos rašto Nr. 35-03 nuosavybės atkūrimo klausimas į gyvenamąsias patalpas neišspręstas ir trunka 25 metus. I. K. prašymus pateikė nustatytu terminu. Kartu su prašymais ji pateikė kitus įrodymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kurie turėjo būti nuodugniai įvertinti. Nei prašymas, nei pateikti įrodymai įvertinti ir patikrinti nebuvo. Atsakovė teigia, kad I. K. Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos rašto neskundė, tačiau nepateikia įrodymų, kad raštas jai buvo įteiktas. Tai, kad I. K. rašto neskundė dar nereiškia, kad ji prarado teisę į savo prašymo išnagrinėjimą įstatymo nustatyta tvarka. Taigi nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamąsias patalpas klausimas liko neišspręstas.

Šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama tik su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, kad sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007).

Nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Nagrinėjamu atveju teismas, sistemiškai, lingvistiškai ir teleologiškai vertindamas Atkūrimo įstatymo nuostatas, taip pat vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, įpareigoja valstybės instituciją, vykdančią nuosavybės teisių atkūrimo procesus, veikti itin operatyviai ir imtis visų priemonių, jog asmeniui okupacinės valdžios nusavintas ar kitais būdais atimtas turtas būtų nedelsiant grąžintas. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas negali būti begalinis ar formalus, valstybei įsipareigojus grąžinti asmeniui okupacinės valdžios nusavintą ar kitais būdais atimtą turtą, šis įsipareigojimas turi būti realiai vykdomas.

Teismas, vadovaudamasis tuo, kas anksčiau išdėstyta, taip pat teisingumo ir protingumo principais, konstatuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. A51-117713/15 (2.13.13-TD6 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ ir Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2016 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. 9-9/16 (1.1.43-PD6) „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015-12-10 rašto Nr. A51-117713/15 (2.13.13-TD6)“ turi būti panaikinti.

Pareiškėjas prašo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos atkurti nuosavybės teises I. K. vardu į pastatą, kurio adresas: (duomenys neskelbtini), Vilnius, tačiau kadangi nuosavybės atkūrimo klausimas nagrinėjamu atveju net nebuvo spręstas iš esmės, teismas šio reikalavimo neturi pagrindo patenkinti. Veiksmingą pareiškėjo teisių gynybą užtikrins įpareigojimas I. K. prašymus išnagrinėti iš esmės.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagal Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalį įpareigotina išnagrinėti I. K. prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus.

Pažymėtina, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo               Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo V. J. (V. J.) skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gruodžio 10 d. raštą                       Nr. A51-117713/15 (2.13.13-TD6 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos      2016 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 9-9/16 (1.1.43-PD6).

Įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pagal Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalį išnagrinėti I. K. prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.