Civilinė byla Nr. e2A-1792-230/2015

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04800-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.8.9.; 2.5.10.2.; 2.5.27.; 2.9.1.2.; 3.3.1.18; 3.3.1.21.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 1 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Nijolios Indreikienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Atomeksim“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-277-652/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Atomeksim“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Minvilda“, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Promexport“, ribotos atsakomybės bendrovei GĮ „Želdorsnab“ dėl nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB ,,Atomeksim“ patikslintu ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovės UAB ,,Minvilda“ 55 640 Lt (16 114,46 Eur) nuostolių už prarastą krovinį, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė su atsakove 2013-02-22 sudarė sutartį-užsakymą Nr. ATE-13.006, kuriuo atsakovė atlygintinai įsipareigojo parvežti krovinį iš Rusijos Federacijos į Lietuvą. Sutartyje-užsakyme buvo nurodytas tik krovinio svoris 3 500 kg. Nurodė, kad vežėjas parvežė mažesnio svorio krovinį, dėl ko nebuvo atvežtos 42 poros guolių, todėl ieškovė patyrė nuostolius, kuriuos įvertino 16 114,46 Eur. Taip pat nurodė, kad pervežimo santykiams taikytina Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija, kurios 17 straipsnio 1 dalis nustato, kad vežėjas yra atsakingas už krovinio praradimą. Mano, kad vežėjas turėjo patikrinti krovinį, jį pakraunant, o neturėdamas galimybės to padaryti, turėjo informuoti savo viršininką ir apie tai pažymėti krovinio važtaraštyje. Nurodė, kad vežėjo atsakomybė buvo numatyta ir 2013-02-22 sutartyje-užsakyme. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB ,,Atomeksim“ atsakovei UAB ,,Minvilda“ 41,71 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, jog tarp ieškovės ir atsakovės 2013-02-22 buvo sudaryta sutartis-užsakymas Nr. ATE-13.006, kuriuo atsakovė atlygintinai įsipareigojo parvežti krovinį iš Rusijos Federacijos į Lietuvą. Sutartyje buvo nurodyta, kad pervežama siunta – guoliai, kurių bendras svoris 3 500 kg, taip pat nurodyta, jog atlikėjas (vežėjas) kontroliuoja įpakavimą, pakrovimą, svorį. Iš šalių paaiškinimų, krovinio lydraščio teismas nustatė, kad krovinys buvo pakrautas 2013-02-25 Tambovo srityje esančios RAB GĮ ,,Želdorsnab“ sandėliuose. Krovinys buvo pakrautas trečiojo asmens RAB GĮ ,,Želdorsnab“ darbuotojų. Iš krovinio lydraščio matyti, kad jame yra nurodytas pakraunamų guolių skaičius, tuo tarpu faktiškai buvo kraunamos medinės dėžės – 22 vienetai, svoris lydraštyje nebuvo nurodytas. Iš liudytojo A. J. parodymų, atsakovės atstovų patikslintų paaiškinimų teismas nustatė, kad muitinėje nebuvo atlikta krovinio patikra, krovinys nebuvo pasvertas, tik išduota krovinio deklaracija ir tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis, pastarajame buvo nurodytas ne tik guolių skaičius, bet ir svoris, kuris neatitiko svorio, nurodyto šalių susitarime-užsakyme. Svorio skirtumas buvo 760 kg (3 500 – 2 740). Iš ieškovės pateiktų detalių specifikacijos ir svorio apskaičiavimo teismas sprendė, kad pilnos komplektacijos (guolių skaičius, nurodytas CMR) guolių svoris buvo apie 3 500 kg. Grįžus vežėjui iš reiso ir pristačius krovinį į sutartą vietą, išaiškėjo krovinio trūkumas. 2013-02-28 buvo surašytas aktas apie prekių trūkumą ir nustatyta, kad liko nepakrautos 42 poros guolių, kurių vertė su PVM 66 522,96 Lt (19 266,38 Eur). Iš ieškovės pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad ji tiekėjui UAB ,,Promexport“ yra sumokėjusi sutartą pagal tiekimo sutartį sumą. Iš 2013-01-15 tiekimo sutarties nustatė, kad ieškovė UAB ,,Atomeksim“ sudarė tiekimo sutartį su Rusijos Federacijos įmone UAB ,,Promexport“ dėl prekių, kurios nurodytos prekių specifikacijoje ir sąskaitoje, pateikimo. Sutarties kaina nurodyta 1 009 000 Rusijos rublių. Sutartyje taip pat nurodyta, kad į šią kainą įeina prekių įpakavimas, tara, pakrovimo-iškrovimo darbai, kitos tiekėjo išlaidos bei muito išlaidos. Iš šios sutarties nuostatų matyti, kad tiekėjas buvo atsakingas už prekių pakrovimą, muitinės procedūras. Teismas sprendė, kad šie įsipareigojimai atitinka šalių bei liudytojo duotus parodymus, jog visus muitinės formalumus sutvarkė tiekėjo atstovas. Taip pat akivaizdu, kad nors pagal sutartį tiekėjas buvo atsakingas už pakrovimo darbus, tačiau krovinio pakrovime nedalyvavo. Iš trečiojo asmens RAB GĮ ,,Želdorsnab“ 2013-07-17 rašto nustatė, kad 2013-01-09 tarp RAB GĮ ,,Želdorsnab“ ir UAB ,,Promexport“ buvo sudaryta sutartis, jog šios sutarties pagrindu 2013-02-25 buvo išsiųstos prekės: 18 porų guolių, 8 vienetai pagrindinių polių, 8 vienetai papildomų polių. Nurodyta, kad pagal Priedo Nr. 1 prie 2013-01-09 sutarties specifikaciją turėjo būti atsiųsta 60 porų guolių, o faktiškai buvo atsiųsta 18 porų, taip pat nurodė, kad trūkstamą kiekį įsipareigoja atlyginti pinigais pirkėjui, dėl to jau anksčiau yra pasiektas susitarimas. Iš byloje aptartų rašytinių įrodymų teismas sprendė, kad tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis buvo užpildytas 2013-02-26, jame nurodytas pakrautų guolių ir polių skaičius, kurie neatitiko faktinės situacijos, taip pat nurodytas krovinio svoris, kuris, tikėtina, atitiko faktinę situaciją, tačiau nesutapo su svoriu, nurodytu šalių sudarytoje sutartyje-užsakyme. Konvencijos 6 straipsnyje nurodyti duomenys, kurie turi būti įrašyti važtaraštyje. Vienas iš duomenų, kuris, tikėtina, galėjo atkreipti vežėjo dėmesį dėl netinkamo krovinio – tai krovinio vietų skaičius ir jų išdėstymas. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad buvo pakrautos 22 medinės dėžės, tačiau jų skaičius neatsispindėjo jokiame pervežimo dokumente. Todėl teismas sprendė, kad važtaraštis buvo užpildytas klaidingai. Pagal Konvencijos 7 straipsnį siuntėjas atsako už visas vežėjo patirtas išlaidas ir nuostolius, atsiradusius dėl siuntėjo klaidingai ar netiksliai nurodytų duomenų važtaraštyje, konkrečiai dėl krovinio vietų skaičiaus ir jų išdėstymo, įpakavimo būdo, svorio, instrukcijos muitinės formalumams atlikti. Būtent, šios nurodytos aplinkybės ir buvo arba klaidingai pažymėtos, arba iš viso nepažymėtos važtaraštyje. Atsižvelgdamas į atsakovės liudytojo A. J. parodymus dėl muitinės procedūrų, už kurias buvo atsakingas tiekėjas UAB ,,Promexport”, teismas sprendė, kad vežėjui buvo suteikta netinkama informacija dėl muitinės procedūrų. Konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Taip pat vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu. Šiuo atveju krovinį pakrovė trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo UAB ,,Promexport“ vardu, kuris pripažino, kad pakrovė netinkamą prekių kiekį. Todėl teismas sprendė, kad vežėjas neturėjo galimybių įvykdyti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies ,,a“ papunktyje numatyto reikalavimo, t. y. patikrinti, ar teisingai nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija važtaraštyje. Konvencijos 17 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis toliau išvardytomis aplinkybėmis, iš kurių viena yra dėl nepakankamo ir nepatenkinamo kroviniams skirtų vietų ženklinimo ir numeravimo. Kaip jau buvo nustatyta, nei sutartyje-užsakyme, nei važtaraštyje nebuvo nurodytas krovinio vietų skaičius ir jų išdėstymas, įpakavimo būdas, važtaraštyje nurodytas klaidingas svoris bei kiekis. Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu vežėjas neturi galimybių patikrinti įrašų, minėtų šio straipsnio 1 punkto „a“ papunktyje, tai apie tai jis privalo motyvuotai nurodyti važtaraštyje. Jis taip pat privalo motyvuotai pagrįsti visas pastabas apie krovinio ir pakuotės būklę. Tačiau šiuo atveju teismas sprendė, kad vežėjo pastabų nenurodymas važtaraštyje, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, nepadidino atsiradusių nuostolių, kurie įvyko pakrovimo metu, o nuostoliai atsirado dėl trečiojo asmens UAB ,,Promexport“ atsakomybės už klaidingus duomenis ir kai kurių duomenų nenurodymą važtaraštyje, netinkamą muitinės procedūrų atlikimą, trečiojo asmens RAB BĮ ,,Želdorsnab“, kuris buvo UAB ,,Promexport“ atstovas, kraunant krovinį, netinkamą krovinio pakrovimą, trečiojo asmens RAB BĮ ,,Želdorsnab“ pripažinimą dėl krovinio trūkumo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė UAB „Atomeksim“ apeliaciniu skundu prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nevertino kaip įrodymo sutarties-užsakymo Nr. ATE-13006, kurioje nurodomas pervežamos siuntos bendras svoris 3 500 kg. Taip pat nevertinti ir atsakovės UAB „Minvilda“ direktoriaus M. P. parodymai, kuris paaiškino, kad tik krovinio svorio sutartyje nurodymas yra įprasta praktika, jei svoris nenurodomas, tada nurodomas krovinio vietų skaičius ar kitais vienetais išreikštas krovinio kiekis. Taip pat nevertintas ieškovės pateiktas gabento variklinio ašinio guolio techninis brėžinys. Brėžinyje nurodomas guolio poros svoris 49 kg. Imant šį svorį kaip pagrindą, bendras krovinio svoris turėjo būti 3 520 kg, kas atitinka deklaruotus sutartyje 3 500 kg. Ta aplinkybė, kad važtaraštyje buvo nurodytas klaidingas svoris, t. y. akivaizdžiai neatitinkantis sutartyje nurodytą svorį, įpareigoja vežėjo vairuotoją imtis visų galimų priemonių, kad išsiaiškinti neatitikimo priežastis, tačiau vairuotojas, žinodamas, kad krovinio svoris neatitinka sutartyje nurodyto svorio, nebuvo pakankamai rūpestingas, atidus ir pareigingas vežėjas ir nesiėmė jokių veiksmų, kad išvengti galimos žalos. Tai prilygintina tyčiniams veiksmams, todėl atsakovė yra atsakinga už žalą, remiantis CK 6.246 str. 6.248 str. 3 d. CMR Konvencijos 29 str. 1d.
2. Vadovaujantis CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalimi vežėjas atsako už krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo momento. Šios taisyklės išimtys nustatytos CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse. CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje nustatyta, kad toks atleidimas nuo atsakomybės galimas, jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu. Atleidžiant vežėją nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktį, būtina nustatyti, kad būtent ypatingos rizikos veiksnys, atleidžiantis vežėją nuo atsakomybės, galėjo būti krovinio praradimo ar sugadinimo tiesioginė ar netiesioginė priežastis. Ši aplinkybė nustatoma įvertinus aplinkybių, su kuriomis siejamas ypatingos rizikos faktorius, pobūdį, žalos pobūdį, žalos susidarymo mechanizmą ir visas kitas faktines bylos aplinkybes. Paprastai krovinių pakrovimo, perkrovimo, sudėjimo ar iškrovimo darbus atlieka arba siuntėjas, arba gavėjas, arba trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu, ir paprastai šios aplinkybės yra akivaizdžios, šalių pripažįstamos ir nereikalaujančios papildomo įrodinėjimo, kaip ir yra šios bylos atveju – šalys pripažįsta, kad krovinį pakrovė trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo vardu. Dėl to vien tik formalios ir neginčijamos aplinkybės, kad krovinį pakrovė trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo vardu, konstatavimas negali savaime eliminuoti vežėjo atsakomybės už žalą, padarytą dėl krovinio praradimo, kartu turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad CMR konvencijos 8 straipsnio 1, 2 punktuose, 9 straipsnio 2 punkte nustatyti įpareigojimai ir vežėjui priimant krovinį.
3. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas atleisti atsakovę nuo atsakomybės, turėtų įvertinti tai, kad pati atsakovė nevykdė savo pareigos, nustatytos CMR konvencijos 8 straipsnio 1 ir 2 punktuose, įpareigojančiuose vežėją patikrinti, ar teisingai nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija važtaraštyje, bei krovinio ir pakuotės išorinę būklę, o to negalint padaryti, motyvuotai nurodyti važtaraštyje. Šių veiksmų neatlikus laikoma, kad krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija atitinka važtaraščio įrašus. Akivaizdu, kad vežėjo vairuotojas pakraunant krovinį netikrino nei vieno iš išvardintų parametrų, o pastabas apie tai, kodėl jis to negalėjo atlikti, neįrašė į važtaraštį, tačiau važtaraštį pasirašė, taip pripažindamas, kad priėmė vežti tokį krovinio kiekį, koks nurodytas važtaraštyje. Tai akivaizdi nuoroda į tai, kad vežėjo vairuotojas elgėsi neapdairiai, o vežėjas žinodamas (turėdamas žinoti), kad jo darbuotojas neturės realios galimybės suskaičiuoti krovinį, nesiėmė priemonių situacijai pakeisti ir taip prisiėmė riziką.
4. Nėra aišku, kokiu UAB „Promexport“ raštu teismas vadovavosi, darydamas prielaidą, kad tarp Rusijos Federacijos įmonių pasiektas susitarimas, taip pat neaišku, apie kokį susitarimą daroma prielaida ir kaip jis gali įtakoti ieškovės ir atsakovės teises ir pareigas nagrinėjamoje byloje. Rusijos įmonė UAB „Promexport“ nepatyrė jokios žalos, nes UAB „Atomeksim“ visiškai atsiskaitė su šia įmone už užsakytas, bet nepristatytas prekes, apie ką pateikti rašytiniai įrodymai byloje, kurių teismas taip pat nevertino.
5. Kaip vienu pagrindinių įrodymų byloje teismas rėmėsi liudytojo A. J. parodymais, tačiau liudytojo parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi. Duodamas parodymus liudytojas teigė, kad Lietuvos muitinėje buvo uždėtas Rusijos įmonės UAB „Promexport“ spaudas. Jo teigimu, galimai ieškovės atstovas neteisėtai turėjo Rusijos įmonės spaudą. Tačiau atsakydamas į klausimą, ar ieškovės atstovai dalyvavo išmuitinimo procedūroje ir jei dalyvavo, tai kas atstovavo ieškovę, liudytojas pakeitė parodymus ir pareiškė, kad spaudą uždėjo Lietuvos muitininkai, kurie, galimai, taip pat susiję su ieškove, o Rusijos muitinėje liko CMR važtaraščio kopija, kurioje nėra UAB „Promexport“ spaudo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė šiomis aplinkybėmis grindžia ieškovės nesąžiningumą, teismas privalėjo patikrinti jas, apklausdamas muitinės darbuotojus, atlikusius krovinio išmuitinimą bei išreikalaudamas iš Rusijos muitinės CMR važtaraščio kopiją.
6. Atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad „pakrovus į atsakovo transportą RAB GĮ „Želdorsnab“ įmonės sandėlyje krovinį, RAB GĮ „Želdorsnab“ atstovai atsakovui neišdavė jokio dokumento apie atkrautas prekes, pareiškę, kad viskas, kas priklauso pagal dokumentus trečiajam asmeniui UAB „Promexport“ yra pilnai sukrauta ir liepė vykti į Kalugos muitinę krovinio išmuitinimui <...>. Jokių įrašų atsakovo CMR važtaraštyje RAB GĮ „Želdorsnab“ atstovai nepadarė. Nuvykus į Kalugos muitinę buvo pasvertas krovinys ir patikrinta jo pakuotės. Atsakovės vairuotojas pateikė pildymui CMR, kurį užpildė Kalugos muitinės tarpininkas, o deklaracijos duomenų tikrumą savo parašu ir antspaudu patvirtino muitininkas. Atsakovės vairuotojui paklausus, ar netrūksta svorio, muitinės atstovai pareiškė, kad krovinys pilnai atitinka dokumentus.“ Tai visiškai prieštarauja liudytojo parodymams. A. J. teisme parodė, kad pakrovus automobilį RAB GĮ „Želdorsnab“ atstovai jam perdavė prekės lydraštį, kuriame buvo nurodyta pakrautos prekės kiekis, tačiau į Kalugos muitinės teritoriją A. J. su kroviniu net nebuvo įvažiavęs, krovinio niekas neapžiūrėjo ir nesvėrė, o visas muitinės procedūras atliko UAB „Promexport“ atstovas. Tokie prieštaravimai teismo turėtų būti vertinami kritiškai. Kritiškai turėtų būti vertinami ir liudytojo parodymai apie tai, kad 2013 metų liepos mėnesį, jam nuvykus į RAB GĮ „Želdorsnab“, šios įmonės darbuotojai piktinosi, kad ieškovės atstovai bylinėjasi su UAB „Minvilda“ dėl žalos atlyginimo bei reikalauja iš RAB GĮ „Želdorsnab“ tos pačios žalos atlyginimo, nes UAB „Atomeksim“ atstovai buvo atvykę į RAB GĮ „Želdorsnab“ ir reikalavo atlyginti jiems žalą. Šie duoti parodymai akivaizdžiai melagingi, turintys tikslą sudaryti ieškovės nesąžiningumo įvaizdį. Tai patvirtina aplinkybė, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo paduotas tik 2013 metų gruodžio antroje pusėje, o atsakovė apie jai pateiktus reikalavimus sužinojo tik 2014 metų kovo pabaigoje, grįžus M. P. iš komandiruotės.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Minvilda“ prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, jog šiame ginče atsakovė kaip vežėja krovinio ar jo dalies neprarado ir pristatė pilnumoje visą jam perduotą pristatyti ieškovei krovinį. Nerūpestinga ir neatidi šioje byloje yra tik ieškovė, ką ji pati dalinai pripažįsta apeliaciniame skunde. Ieškovė nesuderino su prekių siuntėju turimo parvežti krovinio kiekio, t. y. kiek tiksliai turėjo būti pakrauta dėžių ir koks kiekvienos dėžės svoris. Ieškovė apsiribojo tik apytiksliu krovinio svoriu, kas rodo jos nerūpestingumą. Kita aplinkybė, kad ieškovė net nesirūpino ir nežinojo, kas yra tikrasis krovinio siuntėjas. Pagal sudarytą prekių tiekimo sutartį prekių siuntėjas turėjo būti Rusijos įmonė UAB „Promexport“, tačiau realiai krovinį perdavė pristatyti ieškovei prekių gamintojas – Rusijos įmonė RAB GĮ „Želdorsnab“. Kad buvo perduotas vežimui ne visas krovinys, nežinojo nei krovinio gamintojas, nei prekių siuntėjas, nei tuo labiau vežėjas. Krovinio svoris pagal užsakymą atitiko apytikslį svorį. Ieškovė užsakė parvežti guolius, kurių bendras svoris sudaro 3 500 kg. Atsakovei buvo pakrauta ir ji parvežė guolius, kurių bendras svoris sudarė 2 740 kg. Tai reiškia, kad trūksta ne 70  %, o tik 22 % krovinio, nes atsakovė krovinį vežė pagal svorį, o ne pagal kažkokius kitus mato vienetus. Kadangi ieškovė pateikė užsakymą parvežti 3 500 kg svorio krovinį, atsakovė sutiko pargabenti tokio svorio krovinį. Šios aplinkybės parodo, kad ieškovė nieko nežinojo ir nesirūpino nustatant krovinio dydį, svorį, apimtį ir specifikaciją, o iš kažkur nusprendė, kad bendras krovinio svoris sudaro tik 3 500 kg.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl vežėjo (atsakovės) atsakomybės už jam perduoto vežti krovinio trūkumą. Nustatyta, jog tarp ieškovės (užsakovės) ir atsakovės (vežėjo) 2013-02-22 buvo sudaryta sutartis-užsakymas Nr. ATE-13.006, kuriuo atsakovė atlygintinai įsipareigojo parvežti krovinį iš Rusijos Federacijos į Lietuvą. Sutartyje buvo nurodyta, kad pervežama siunta – guoliai, kurių bendras svoris 3 500 kg, taip pat nurodyta, jog atlikėjas (vežėjas) kontroliuoja įpakavimą, pakrovimą, svorį. Nustatyta, kad krovinys buvo pakrautas 2013-02-25 Tambovo srityje esančios RAB GĮ ,,Želdorsnab“ sandėliuose. Krovinio lydraštyje buvo nurodytas pakraunamų guolių ir polių skaičius, tuo tarpu faktiškai buvo kraunamos medinės dėžės – 22 vienetai, svoris lydraštyje nebuvo nurodytas. Krovinių transportavimo važtaraštyje buvo nurodytas ne tik guolių ir polių skaičius, bet ir svoris, kuris neatitiko svorio, nurodyto šalių susitarime-užsakyme, svorio skirtumas buvo 760 kg (3 500 – 2 740). Pristačius krovinį 2013-02-28 surašytas aktas apie prekių trūkumą ir nustatyta, kad trūksta 42 porų guolių, kurių vertė su PVM 66 522,96 Lt (19 266,38 Eur).

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nustatė, kad vežėjas atvežė tokį krovinį koks jam buvo pakrautas, o trečiasis asmuo RAB GĮ „Želdorsnab“, pakrovęs krovinį, pripažino, kad dalies krovinio nepakrovė, todėl vežėjas nėra atsakingas už ieškovės nustatytą krovinio trūkumą. Teismo nuomone, esant tokioms aplinkybėms, vežėjo pastabų nenurodymas važtaraštyje nepadidino nuostolių, kurie atsirado pakrovimo metu. Teismas konstatavo, kad nuostoliai šiuo atveju atsirado dėl UAB „Promexport“ nurodytų klaidingų duomenų ir kai kurių duomenų nenurodymo važtaraštyje, netinkamo muitinės procedūrų atlikimo, trečiojo asmens RAB GĮ „Želdorsnab“,, kuris buvo UAB „Promexport“ atstovas kraunant krovinį, netinkamo krovinio pakrovimo, trečiajam asmeniui pripažinus krovinio trūkumą. Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su tokiomis teismo išvadomis, teigdama, kad vežėjas privalėjo išaiškinti svorio neatitikimo priežastis, o vien ta aplinkybė, kad krovinį pakrovė trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo vardu, neeliminuoja vežėjo atsakomybės už žalą, kadangi jis turi nustatytus įpareigojimus priimant krovinį.  

Dėl vežėjo atsakomybės už krovinio trūkumą

Vežėjo atsakomybę reglamentuoja Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau Konvencija), kurios 17 straipsnio 1 punkte numatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė, kaip vežėjas, priėmė krovinį vežti. Tačiau kartu numatyta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti (Konvencijos 17 straipsnio 2 punktas). Tokiu atveju pagal Konvencijos 18 straipsnio 1 punktą vežėjas turi įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar pristatytas ne laiku dėl 17 straipsnio 2 punkte nurodytų aplinkybių. Be to, Konvencijos 17 straipsnio 4 punkte numatyta, kad pagal 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis toliau išvardytomis aplinkybėmis: a) buvo naudojamos atviros, be tento transporto priemonės, jeigu toks jų naudojimas buvo suderintas ir nurodytas važtaraštyje; b) kai krovinys, kuris pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, vežamas jo neįpakavus arba įpakavus netinkamai; c) jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu; d) dėl natūralių kai kurių krovinių savybių, dėl kurių jie buvo visai ar iš dalies prarasti ar sugadinti: surūdiję, supuvę, sudžiūvę, nubyrėję, suslūgę, pažeisti parazitų ar graužikų ir pan.; e) dėl nepakankamo ir nepatenkinamo kroviniams skirtų vietų ženklinimo ir numeravimo; f) vežant gyvūnus. Konvencijos 18 straipsnio 2 punkte numatyta, kad jei vežėjas įrodo, jog susidarius aplinkybėms krovinys prarastas ar sugadintas dėl vieno ar kelių 17 straipsnio 4 punkte nurodytų rizikos faktorių, tai manoma, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti. Tokiu būdu nurodytos teisės normos nustato tam tikrus atvejus, t. y. tam tikras išimtines aplinkybes, kurias įrodęs vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės dėl nustatyto krovinio trūkumo ar jo sugadinimo.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylios aplinkybes, susijusias su krovinio pakrovimu, t. y. kad krovinį pakrovė trečiasis asmuo RAB GĮ „Želdorsnab“, veikdamas krovinio siuntėjo UAB „Promexport“ vardu, kad jam pakraunant prekės lydraštyje buvo nurodytas guolių ir polių skaičius, o svoris nenurodytas, o pagal liudytojo A. J. parodymus faktiškai buvo kraunamos dėžės – 22 vienetai, kad atlikus krovinio muitinę patikrą krovinio deklaracijoje ir krovinio važtaraštyje buvo nurodytas ne tik guolių ir polių skaičius, bet ir jų svoris (2 740 kg), kuris neatitiko krovinio pervežimo užsakyme nurodyto svorio (3 500 kg). Šių nustatytų aplinkybių apeliantė iš esmės neginčija, o jas įvertinęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad važtaraštis buvo užpildytas klaidingai ir neatitiko faktinės padėties, t. y. vežėjui nesuteikė duomenų, būtinų priimant krovinį, nes apie pakuotes, jų vietų skaičių nebuvo nurodyta, o užsakyto pervežti krovinio svorio duomenys skyrėsi nuo pakrovimo metu fiksuotų duomenų. Todėl teismas turėjo pagrindą remtis Konvencijos 7 straipsnio 1 punkto nuostata, nustatančia, kad tokiu atveju siuntėjas atsako už visas vežėjo patirtas išlaidas ir nuostolius, atsiradusius dėl siuntėjo klaidingai ar netiksliai važtaraštyje nurodytų duomenų, o būtent krovinio įpakavimo būdo, krovinio vietų skaičiaus, jų išdėstymo ypatumų ir numerių, krovinio bruto masės ar kitais matavimo vienetais išreikštas krovinio kiekio, kitos muitinės formalumams atlikti ir reikiamos instrukcijos (Konvencijos 6 straipsnio 1 punkto „f“, „g“, „h“,  „j“ papunkčiai). Be to, pažymėtina, kad šiuo atveju muitinimo procedūras atliko siuntėjas UAB „Promexport“, o ieškovė, užsakiusi pervežti krovinį, nurodė tik krovinio svorį, tačiau priimdama pervežta krovinį jį priėmė pagal vienetų skaičių, nepatikrinusi jo  svorio, nes tokių duomenų nenurodė 2013-02-28 akte apie prekių trūkumą. Jei atsakovė atvežė tokio pat svorio krovinį, koks buvo nurodytas važtaraštyje, t. y. 2 740 kg, tai reikštų, kad vežėjas tinkamai įvykdė pervežimo paslaugą. Todėl teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad, esant tokiems skirtingiems krovinio apimtį identifikuojantiems duomenims, vežėjui faktiškai buvo neįmanoma nustatyti perduoto vežti krovinio atitikimą jį lydinčiuose dokumentuose nurodytiems duomenims.

Nagrinėjamu atveju vežėjo atsakomybę paneigia ir  teismo pagrįstai nustatyta aplinkybė, kad krovinį pakrovė trečiasis asmuo RAB GĮ „Želdorsnab“, veikdamas krovinio siuntėjo UAB „Promexport“ vardu, kuris beje 2013 m. liepos 17 raštu Nr. 95 pripažino, kad pakrovė būtent tą kiekį, koks ir buvo pervežtas, t. y. variklio ašinio guolių  – 18 porų, nors pagal sutartį turėjo būti 60 porų, pagrindinių polių – 8 vnt., papildomų polių – 8 vnt., o tai pripažintina vežėjo atsakomybę šalinančia aplinkybe Konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio pagrindu.

Nors apeliantė neigia tokias teismo išvadas, tačiau jos yra pagrįstos tinkamai nustatytomis aplinkybėmis ir yra pagrindas pripažinti, kad krovinio siuntėjo ir trečiojo asmens, veikusio siuntėjo vardu, o ne vežėjo veiksmai yra priežastiniame ryšyje su nuostolių atsiradimu ieškovei. Todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad pats vežėjas nevykdė Konvencijos 8 straipsnio 1 punkte a papunktyje  ir 2 punkte nurodytų pareigų patikrinti, ar teisingai nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija važtaraštyje, o jam neturint galimybių patikrinti šių įrašų, apie tai motyvuotai nurodyti važtaraštyje, atmestini. Pažymėtina, kad ir pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog vežėjas šių pareigų nevykdė, kadangi važtaraštyje nenurodė, kad krovinio svoris mažesnis, nei nurodytas užsakyme pervežti krovinį, tačiau vežėjui netaikė atsakomybės, kadangi, nustatęs jau paminėtas aplinkybes, laikė, kad šie vežėjo veiksmai (pastabų važtaraštyje nenurodymas) nesąlygojo ginčo nuostolių atsiradimo ir jų nepadidino. Kaip nurodyta, nagrinėjamu atveju nuostolius sąlygojo tai, kad iš esmės buvo pakrautas ne visas krovinys, ką pripažino krovinio siuntėjo UAB ‚Promexport“ atstovas RAB GĮ „Želdorsnab“, ir būtent krovinio siuntėjo veiksmai įtakojo nuostolių atsiradimą. Kolegija sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Be to, pagal Konvencijos nuostatas ir siuntėjas turi teisę pareikalauti, kad vežėjas patikrintų krovinio bruto svorį ar jo kiekį, išreikštą kitais matavimo vienetais. Jis taip pat gali pareikalauti patikrinti krovinio vietų skaičių. (Konvencijos 8 straipsnio 3 punktas).

              Dėl Konvencijos 29 straipsnio 1 punkto nuostatų taikymo nagrinėjamu atveju ir kitų apeliacinio skundo argumentų

              Apeliantė teigia, kad nagrinėjamoje byloje vežėjo veiksmai turėjo būti pripažinti dideliu neatsargumu ir tai prilygintina tyčiniams veiksmams, todėl atsakovė už žalą yra atsakinga, remiantis CK 6.246 str. 6.248 str. 3 d. CMR Konvencijos 29 str. 1d. Pastarojoje normoje numatyta, kad vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Tačiau, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad žala ieškovei buvo padaryta dėl vežėjo sąmoningų, pasireiškusių dideliu neatsargumu veiksmų, kurie galėtų būti pripažinti tyčiniais. Atvirkščiai, kolegija pripažino, kad byloje buvo pagrįstai nustatyta, jog žala atsirado būtent dėl kitų asmenų veiksmų pakraunant krovinį.              

Kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

              Apibendrindama kolegija nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kadangi apeliantės nurodyti tam tikri prieštaravimai liudytojo A. J. parodymuose ir atsakovės atstovo paaiškinimuose ginčo esmės požiūriu neturi tiesioginės reikšmės, todėl kolegija pripažįsta, kad faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos tinkamai, o jas nustačius tinkamai taikytos ir Konvencijos nuostatos dėl vežėjo atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas kaip nepagrįstas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis), todėl ir ieškovės prašymas priteiti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

              Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                 Nijolia Indreikienė

                                                                                                            Leonas Jachimavičius

                                                                                                            Virginija Lozoraitytė