Civilinė byla Nr. 3K-3-292/2011
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-10482-2009-2
Procesinio sprendimo kategorija 50.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Siamas“, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Vilniaus lengvosios atletikos mokykla, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme išieškojimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir atsakovas UAB „Siamas“ 2007 m. kovo 9 d. sudarė Sutartį dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo Nr. 12-10-22, kuria Vilniaus miesto savivaldybės taryba įsipareigojo perduoti atsakovo nuosavybėn pastatą (sporto mokyklą), esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovas – sumokėti už parduodamą (t. y. privatizuojamą) objektą. Atsakovas šį pastatą išnuomojo trečiajam asmeniui pagal atsakovo ir trečiojo asmens Vilniaus lengvosios atletikos mokyklos 2007 m. balandžio 16 d. sudarytą Pastatų nuomos sutartį. Vilniaus apskrities viršininko administracija, vadovaudamasi Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 2.3-5713-01, 2007 m. birželio 22 d. su atsakovu sudarė Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N01/2007-781, kuria atsakovui ne aukciono tvarka ne ilgiau kaip iki 2008 m. IV ketvirčio pabaigos išnuomojo 1667 kv. m valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovas įsipareigojo laiku mokėti žemės nuomos mokestį, kurio dydis, mokėjimo terminai ir sąlygos nustatomi teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas 2007 m. spalio 12 d. deklaravo žemės nuomos mokestį už 2007 m., o 2008 m. spalio 20 d. – už 2008 m., tačiau nesumokėjo 2008 m. valstybinės žemės nuomos mokesčių deklaracijoje nurodyto mokesčio.
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 58 247,94 Lt žemės mokesčio skolą, delspinigius ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas su pareikštu reikalavimu nesutiko, be kitų argumentų, nurodydamas, kad ginčo žemės sklypu naudojasi trečiasis asmuo Vilniaus lengvosios atletikos mokykla, o pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.1 punktą mokslo ir mokymo įstaigų bei sporto ir kultūros objektų žemei nustatytas nulinis mokesčio tarifas. Dėl to, atsakovo nuomone, ieškovo reikalavimas taikyti komercinį žemės nuomos mokesčio tarifą už mokymo ir sporto veiklai naudojamą žemę yra nepagrįstas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 60 344,93 Lt žemės nuomos mokesčio su delspinigiais ir 5 proc. procesines palūkanas. Teismas konstatavo, kad valstybinės žemės nuomininkai nuomos mokestį privalo mokėti į savivaldybės, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, biudžetą (Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas), o pagal Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimą dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę Nr. 1798 konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą bei mokėjimo terminus nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba. Atsakovo nesumokėtas žemės nuomos mokestis yra skaičiuotas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių (toliau – Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklės) 4.2 punktu, ir atsakovas privalo jį mokėti.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 8 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą ir ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas neprivalo mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio, nes jam turi būti taikomas Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.1 punkte nustatytas nulinis tarifas. Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė, kad atsakovas 2007 m. kovo 9 d. privatizavimo būdu iš savivaldybės įsigijo ginčo sklype esančios ir veikiančios sporto mokyklos pastatus. Privatizuoti pastatai pagal 2007 m. balandžio 16 d. nuomos sutartį išnuomoti tai pačiai Vilniaus lengvosios atletikos mokyklai, kuri faktiškai naudojasi ir žeme. Šios mokyklos steigėja yra savivaldybė, o mokykla nėra įsipareigojusi mokėti žemės nuomos mokestį. Be to, iš Nekilnojamojo turto registro išrašo ir Valstybinės žemės nuomos sutarties matyti, kad atsakovui išnuomotos žemės pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis yra kitos paskirties žemė: visuomeninės paskirties teritorijos (mokslo ir mokymo, kultūros ir sporto, sveikatos apsaugos pastatų bei statinių statybos). Dėl pastatų nuomos sporto mokyklai, atsakovas jokios kitos ūkinės komercinės veiklos juose nevykdo. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas per metus iš sporto mokyklos gauna tik 27291 Lt pastatų nuomos mokesčio, reikalavimas mokėti nuomos mokestį už žemę, kurioje veikia savivaldybės finansuojama sporto mokykla ir kuri žemę su pastatais naudoja pagal Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.1 punkte nurodytą paskirtį, pažeistų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
- Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nelaikė atsakovo išnuomoto žemės sklypo naudotoju, be pagrindo trečiajam asmeniui perkėlė pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį ir pažeidė valstybinės žemės nuomos santykius reglamentuojančias teisės normas (Žemės įstatymo 2 straipsnio 2, 11 dalis, 9 straipsnio 13 dalį, Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 15 d. nutarimą Nr. 1023 dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos, CK 6.478 straipsnį). Atsakovas yra ginčo žemės naudotojas Žemės įstatymo prasme, nes bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad būtent atsakovo, o ne trečiojo asmens Vilniaus lengvosios atletikos mokyklos, žemės naudojimo teisė atsirado administracinio akto (Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. 2.3-5713-01) ir sandorio (2007 m. birželio 22 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N01/2007-781) pagrindu (Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punktas). Be to, tuo atveju, kai pagal teisės aktus žemės sklypai negali būti perleidžiami privačion nuosavybėn, privatizavimo objektui priskirtas žemės sklypas išnuomojamas šio objekto pirkėjui, kaip žemės sklypo, reikalingo įsigytų statinių eksploatavimui, naudotojui (Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 15 d. nutarimo dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos Nr. 1023 2.1 punktas). Aplinkybė, kad atsakovui išnuomotame žemės sklype esantys atsakovui nuosavybės teise priklausantys pastatai buvo išnuomoti trečiajam asmeniui ir atsakovas jokios kitos ūkinės komercinės veiklos juose nevykdo, nepaneigia argumentų, kad atsakovas de facto nuosavybės teise turėdamas statinius žemės sklype yra to žemės sklypo naudotojas. Pastatų nuoma trečiajam asmeniui nepaneigia atsakovo, kaip pastatų, kuriems eksploatuoti yra išnuomotas konkretus žemės sklypas, savininko, pareigos mokėti nuomos mokestį už jam priklausančiais statiniais užimtą žemę. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialiosios teisės normas, kurių pagrindu yra nustatomas valstybinio žemės sklypo naudotojo statusas, klaidingai aiškino įstatymų leidėjo valią, įtvirtinančią imperatyvą dėl valstybinės žemės nuomos atlygintinumo, ir taip užkirto kelią papildomų lėšų į savivaldybės, įgyvendinančios viešąjį interesą, biudžetą surinkimui. Dėl to nebuvo užtikrintas visapusiškas valstybinės žemės socialinės paskirties įgyvendinimas, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
- Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad žemės sklypo naudotojas atsakovas nepatenka į Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.1 punkto taikymo sritį. Šis punktas numato valstybinės žemės nuomos mokesčio lengvatą atitinkantiems subjektams, įgyvendinantiems tam tikrą viešąją funkciją arba valstybės (savivaldybės) remiamą veiklą, o apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kaip atsakovas atitinka šiuos kriterijus. Be to, atsakovas, pateikdamas valstybinės žemės nuomos mokesčių deklaracijas, 2007 m. sumokėdamas šį mokestį taikant 1,5 proc. tarifą, pripažino sutarties vykdymo privalomumo principą (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Atsakovo sprendimas sudaryti nuomos sutartį su savivaldybės biudžetine įstaiga yra laisvas atsakovo apsisprendimas savo nuožiūra įgyvendinti nuosavybės teisę, siekiant konkrečių ūkinių komercinių tikslų, ir nekeičia jo, kaip žemės sklypo naudotojo, statuso ir iš to atsirandančių padarinių.
- Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nepateikė Nekilnojamojo turto registro išrašo, kuriame būtų įregistruotas ir išviešintas jam priklausančių ginčo pastatų nuomos faktas. Teismas, nesivadovaudamas CK 6.478 straipsnio 2 dalimi, priėmė neteisėtą sprendimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
- Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl žemės naudotojo statuso nustatymo, kasatorius nesuvokia skirtumo tarp žemės nuomininko ir žemės naudotojo. Ginčo žemės sklypas yra skirtas Vilniaus lengvosios atletikos mokyklai išnuomotam pastatui eksploatuoti, todėl ši mokykla, pastatų nuomos sutarties pagrindu eksploatuojanti išnuomotą pastatą, kartu yra ir šiam pastatui priskirto žemės sklypo naudotoja.
- Kasatorius sąmoningai neteisingai aiškina Valstybinės žemės nuomos taisyklių 4.1 punktą, teigdamas, kad ši norma nustato mokesčio lengvatą tik joje išvardytiems subjektams. Iš tiesų šiame punkte aiškiai išvardyti tiek teisę į lengvatą turintys subjektai, tiek teisę į tokią lengvatą suteikianti vykdoma veikla. Šiuo atveju – tai sporto aikštynai, nepriklausomai nuo to, kas juos eksploatuoja: biudžetinė įstaiga ar komercinė organizacija. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo žemės sklypas yra pagal nuomos sutartį ir registro duomenis priskirtas prie visuomeninės paskirties teritorijų, naudojamas paties ieškovo įsteigtos sporto mokyklos, todėl atitinka nurodytus požymius, suteikiančius teisę į nulinį žemės mokesčio tarifą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai bylą nagrinėję teismai nustatė tokias pačias faktines bylos aplinkybes, tačiau, remdamiesi skirtingu teisės normų aiškinimu, nevienodai jas kvalifikavo ir dėl to priėmė skirtingus procesinius sprendimus, kasacinis teismas pasisako dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos ir taikomos teisės normos byloje nustatytoms aplinkybėms.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pasisako dėl išnuomoto valstybinės žemės sklypo naudotojo statuso pripažinimą ir žemės nuomos mokesčio tarifo nustatymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Dėl išnuomotos valstybinės žemės naudotojo
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad išnuomotos valstybinės žemės naudotojas turi mokėti žemės nuomos mokestį, tačiau keliamas teisės klausimas, kas turi būti pripažįstamas ginčo žemės sklypo naudotoju, nes nuo to priklauso tiek šio mokesčio mokėtojas, tiek mokesčio dydis (taikomas žemės nuomos mokesčio tarifas).
Atsižvelgiant į tai, pirmiausia nagrinėtinas klausimas dėl išnuomoto valstybinės žemės sklypo naudotojo statuso pripažinimo sąlygų. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant, koks subjektas turi būti laikomas konkretaus valstybei priklausančio ir išnuomoto žemės sklypo naudotoju, būtina atsižvelgti į kelias svarbias aplinkybes bei šiais klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką:
Pirma, valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas, kuris riboja šių santykių šalių galimybę, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina atitinkamus santykius reglamentuojančios imperatyviosios įstatymų nuostatos. Dėl to, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik griežtai vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis, o valstybinės žemės nuomos klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis imperatyviųjų teisės aktų nuostatomis, įskaitant, tačiau neapsiribojant Žemės įstatymo ir CK nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno rajono veislininkystė“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-231/2009).
Antra, nei Žemės įstatymas, nei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai neišskiria savarankiškos žemės naudojimo teisės, tačiau Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punktas pateikia žemės naudotojo sąvoką: žemės naudotojas – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad faktinis naudojimasis žeme be juridinio pagrindo, suteikiančio tokią teisę, nesukuria teisėto naudotojo statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Rudalita“ v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-96/2008).
Trečia, pagal CK 6.551 straipsnio 2 dalį, jei valstybinė žemė užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, ši žemė jiems išnuomojama ne aukciono būdu. Pagal šią teisės normą teisės nuomoti valstybinę žemę įstatyminis pagrindas – teisėtas šioje žemėje esančių statinių valdymas. Valstybinė žemė išnuomojama tokiems statiniams eksploatuoti (CK 6.394 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrities institucija v. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, UAB ,,Klaipėdos autobusų parkas“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-123/2005; 2006 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ranga“ ir kt. v. UAB „Automobilių lagūna“ ir kt.; bylos Nr. 3K-3-684/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Rudalita“ v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-96/2008). Nesant kitokių įrodytų aplinkybių, tais atvejais, kai išnuomotas žemės sklypas yra užimtas nuomininkui priklausančių pastatų, yra pripažįstama, kad nuomininkas faktiškai naudojasi žemės sklypu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009).
Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad ginčo žemės sklypas yra užstatytas atsakovui priklausančiais, pagal 2007 m. kovo 9 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį jam perleistais, statiniais. Taip pat su atsakovu yra sudaryta 2007 m. birželio 22 d. Valstybinės žemės nuomos sutartis, kuria atsakovui ne aukciono tvarka išnuomotas ginčo žemės sklypas. Apie šio žemės sklypo subnuomojimą ar perdavimą naudotis kitiems asmenims kitokiu teisiniu pagrindu duomenų nėra.
Atsižvelgdama į tokias nustatytas faktines aplinkybes ir pirmiau nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorius pagrįstai nurodo, jog būtent atsakovo žemės naudojimo teisė atsirado administracinių aktų ir sandorio pagrindu, todėl jis Žemės įstatymo prasme yra ginčo žemės sklypo naudotojas. Be to, atsakovas žemės naudojimo teisę (naudotojo statusą) įgijo kartu su privatizuotais pastatais (CK 6.394 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ginčo žemės naudotoju pripažino trečiąjį asmenį ir neteisėtai pareigą mokėti žemės nuomos mokestį perkėlė asmeniui, kurio nesaisto specialiais teisės aktais reglamentuotas valstybinės žemės naudojimas. Taip teismas pažeidė teisės aktų nuostatas, kad valstybinės žemės nuomos mokestį moka žemės naudotojas.
Šios išvados nepaneigia apeliacinės instancijos teismo ir atsakovo nurodoma aplinkybė dėl atsakovui priklausančių pastatų, kurie yra ginčo žemės sklype, nuomos trečiajam asmeniui Vilniaus lengvosios atletikos mokyklai. Valstybinės žemės nuomininkas pagal CK 6.553 straipsnį turi teisę subnuomoti žemę tik gavęs nuomotojo sutikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje BAB „Lietuvos kuras“ v. UAB „Gazolita“, bylos Nr. 3K-3-452/2004), o nagrinėjamu atveju teismai nenustatė, kad atsakovas ir trečiasis asmuo būtų sudarę ginčo žemės sklypo subnuomos sutartį, atitinkančią įstatymų nustatytus reikalavimus, taip pat reikalavimą gauti nuomotojo sutikimą. Be to, nesant tinkamo teisinio pagrindo, kuriuo ginčo žemės sklypas būtų perduodamas trečiajam asmeniui, būtina atsižvelgti ir į tai, kad nuomos teisiniai santykiai nuomininkui sukuria ne tik pareigą mokėti nuomos mokestį, tačiau ir teisę naudotis išnuomotu daiktu tam tikrą sutartą laiko tarpą, o ši teisė gali būti ginama įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.477 straipsnio 1 dalis, 6.545 straipsnio 1 dalis). Esant situacijai, kai ginčo žemės sklypas nėra tinkamai perduotas trečiajam asmeniui, nėra nuomininko sutikimo dėl subnuomos, taip pat nėra žemės subnuomos sutarties, trečiasis asmuo neįgyja ginamos teisės naudotis žemės sklypu, kuri kartu lemtų ir pareigą mokėti nuomos mokestį. Taigi, kaip teisingai nurodė kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai trečiajam asmeniui perkėlė pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį ir pažeidė valstybinės žemės nuomos santykius reglamentuojančias teisės normas.
Aplinkybė, kad atsakovas, jo teigimu, faktiškai nenaudoja ginčo žemės sklypo, neeliminuoja jo, kaip žemės sklypo naudotojo, statuso ir nepaneigia pareigos mokėti žemės nuomos mokestį. Tokią praktiką formuoja ir kasacinis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Stenrosus“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-377/2010). Atsakovo ir trečiojo asmens sudaryta pastatų nuomos sutartis neduoda pagrindo kitokiai išvadai, nes sutartyje neaptariamas žemės naudojimo klausimas, o pagal imperatyviąsias teisės aktų nuostatas žemės naudotoju laikytinas atsakovas.
Dėl žemės nuomos mokesčio tarifo nustatymo
Byloje keliamas klausimas dėl ginčo sklypo naudotojui taikytino žemės sklypo nuomos mokesčio tarifo: turi būti taikomas Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.2 punkte įtvirtintas 1,5 proc. mokesčio tarifas ar 4.1 punkte nustatytas 0 proc. mokesčio tarifas, nustatytas mokslo ir mokymo įstaigų, biudžetinių įstaigų, bažnyčių (išskyrus sklypus, kuriuose vykdoma komercinė ir (ar) ūkinė veikla), valstybės ir savivaldybės sveikatos priežiūros įstaigų, daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijų, sporto aikštynams, visuomenės poreikiams naudojamą poilsio, sporto ir kultūros objektų žemei.
Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad turi būti taikomas Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.1 punkte nustatytas nulinis tarifas, nes atsakovui nuosavybės teise priklausantys pastatai, esantys atsakovui išnuomotame sklype, nuomos pagrindu buvo suteikti trečiajam asmeniui Vilniaus lengvosios atletikos mokyklai, kuri naudoja ginčo žemės sklypą kaip sporto aikštyną, o atsakovas juose nevykdo jokios kitos ūkinės komercinės veiklos, gaudamas per mėnesį 2774,25 Lt pastatų nuomos mokesčio. Dėl to, teismo nuomone, reikalaujant atsakovui mokėti nuomos mokestį už žemę, kurioje veikia savivaldybės finansuojama sporto mokykla ir kuri žemę su pastatais naudoja pagal Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.1 punkte nurodytą paskirtį, būtų pažeisti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka valstybinės žemės nuomos mokestį reglamentuojančių teisės normų ir nukrypsta nuo kasacinio teismo praktikos. Minėta, kad nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypo naudotoju turi būti pripažįstamas atsakovas, o ne trečiasis asmuo, todėl turi būti sprendžiama, koks mokesčio tarifas turi būti taikomas būtent atsakovui. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad atsakovas nepatenka į Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.1 punkto taikymo sritį, nes šiame punkte nustatyta valstybinės žemės nuomos mokesčio lengvata atitinkamiems subjektams, įgyvendinantiems tam tikrą viešąją funkciją arba valstybės (savivaldybės) remiamą veiklą, o atsakovas yra ūkine komercine veikla užsiimantis privatus juridinis asmuo. Be to, atsakovas teismams nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo žemės sklypą jis naudotų Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.1 punkte nurodytiems tikslams bei paskirčiai. Jam priklausančius pastatus atsakovas yra išnuomojęs trečiajam asmeniui, už tai gauna nuomos mokestį, tačiau, minėta, žemės sklypo trečiajam asmeniui jis nėra perdavęs jokiu teisiniu pagrindu, be to, pats pripažįsta, kad žemės sklype jokios veiklos nevykdo. Kasatorius teisingai nurodo, kad atsakovo sprendimas sudaryti pastatų nuomos sutartį su savivaldybės biudžetine įstaiga, susitarti su nuomininku dėl tam tikro nuomos mokesčio dydžio yra atsakovo apsisprendimas savo nuožiūra įgyvendinti nuosavybės teisę ir nekeičia jo, kaip žemės sklypo naudotojo, statuso ir iš to atsirandančių padarinių, taip pat ir dėl jam taikytino žemės nuomos mokesčio tarifo.
Šios išvados nepaneigia ir atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti argumentai, kad ginčo žemės sklype jis negalėjo užsiimti komercine ūkine veikla, nes Valstybės žemės nuomos sutarties 14 punkte įtvirtintas draudimas naudoti žemės sklypą kitokiai veiklai, nei nurodyta sutartyje. Atsakovas, pirkdamas ginčo žemės sklype esančius pastatus, sudarydamas ginčo žemės sklypo nuomos sutartį, žinojo tiek žemės paskirtį, tiek jos naudojimo galimybes, todėl žemės naudojimo ribojimai negali būti laikomi pažeidžiančiais jo teises ar teisėtus interesus bei lemiančiais galimybę taikyti dėl jo kitokį žemės nuomos mokesčio tarifą.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė valstybinės žemės nuomą ir nuomos mokesčio dydžio nustatymą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai nepripažino atsakovo ginčo žemės sklypo naudotoju ir netaikė dėl jo reikiamo žemės nuomos mokesčio dydžio tarifo. Remdamasi pirmiau aptartais argumentais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas turi būti pripažįstamas ginčo žemės sklypo naudotoju, privalančiu mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį pagal Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.2 punkte nustatą tarifą. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė išanalizavęs ginčo žemės sklypo nuomos sutartį, nustatytas su sklypo naudojimu susijusias faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikęs valstybinės žemės nuomą reglamentuojančias teisės normas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Patenkinus kasacinį skundą, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Pagal CPK 96 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo šalis buvo atleista, išieškomos iš kitos šalies į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai reikalavimų daliai; jeigu ieškinys patenkintas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš atsakovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Nagrinėjamu atveju ieškovas nuo žyminio mokesčio už kasacinį skundą mokėjimo buvo atleistas įstatymu, tačiau, patenkinus kasacinį skundą ir ieškinio reikalavimus, už kasacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis priteistinas valstybei iš atsakovo. Be to, iš atsakovo valstybei priteistinas žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas buvo atidėtas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartimi (b. l. 115). Taigi iš atsakovo valstybei priteistinas 3620 Lt žyminis mokestis už apeliacinį ir kasacinį skundus. Taip pat iš atsakovo valstybei priteistina 74,75 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginti (CPK 92, 96 straipsniai) (b. l. 130, 175, 213).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimą.
Priteisti valstybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Siamas“ (juridinio asmens kodas 300560945) 3694,75 Lt (tris tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt keturis litus 75 ct) žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus Laužikas
Sigita Rudėnaitė
Juozas Šerkšnas