Administracinė byla Nr. eP-27-520/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00732-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 6.3.12

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. balandžio 10 d. 

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-5553-261/2018 pagal pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – V. S., V. T., K. K., J. Š.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas Druskininkų savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracija (toliau – ir Administracija, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius, atsakovas) 2016 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (SK-165)SPR-4 „Dėl Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje (www.druskininkai.lt) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas). 

2.       Pareiškėjas nurodė, jog Inspektorius Sprendime konstatavo, kad Savivaldybės interneto svetainėje paskelbtoje publikacijoje „Savivaldybės Tarybos darbui trukdo opozicijos nesutarimai“ teiginiais buvo pažeminta V. S. ir V. T. garbė ir orumas, bei nusprendė: 1) pripažinti J. Š., V. S., V. T. ir K. K. skundą dėl Druskininkų savivaldybės oficialioje svetainėje (www.druskininkai.lt) 2015 m. gegužės 27 d., 2015 m. rugpjūčio 25 d., 2015 m. rugsėjo 1 d., 2015 m. rugsėjo 24 d.) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu; 2) įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) – Administraciją dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio 2 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo. Pareiškėjas teigė, jog Inspektorius Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad Administracija prilyginama viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui), nes VIĮ 22 straipsnio 6 dalyje nustatytas priešingas imperatyvas. Inspektorius negalėjo vertinti Savivaldybės interneto svetainėje skelbiamos informacijos atitikties VIĮ, o Sprendimo rezoliucija neatitinka viso Sprendimo turinio, nes atsakovas turėjo nurodyti dėl kurių į Inspektorių besikreipusių asmenų nustatyti pareiškėjo pažeidimai.

3.       Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4.       Inspektorius nurodė, jog pareiškėjas, kaip Savivaldybės institucija, kuri naudojasi jos valdomu viešuoju resursu – iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikoma informacine visuomenės informavimo priemone, turi laikytis VIĮ 22 straipsnio 8 dalyje nustatyto imperatyvo. Atsakovas pabrėžė, jog Administracija paskelbė ne tik Savivaldybės tarybos ir komitetų posėdžių medžiagą, bet ir daug subjektyvių vertinimų, papildomų ir su posėdžiais nesusijusių detalių, t. y. nuolatos aprašomas opozicijos narių veiklos netinkamumas, neigiamo konteksto biografijos faktai pateikiami išimtinai tik apie opozicijos narius, dažniausiai nenurodomi konkretūs šaltiniai. Tai reiškia, kad visuomenė ne tik informuojama apie Savivaldybės veiklą, bet ir susiduria su politinio atspalvio, tendencinga, į konkrečius asmenis nukreipta vienpusiška informacija.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos skundą atmetė.

6.       Teismas, atsižvelgęs į šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, padarė išvadą, kad Inspektorius pagal jam suteiktą kompetenciją priėmė Sprendimą, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, kad Administracija nepagrįstai prilyginama viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, kad Inspektorius neturi teisės vertinti Administracijos interneto svetainėje pateiktos viešosios informacijos. Teismas nurodė, kad Sprendime atliktas teisinis vertinimas atitinka jame nurodytą teisinį pagrindą, Inspektorius turėjo teisę skirti Administracijai poveikio priemonę dėl nustatytų pažeidimų.

7.       Atsižvelgęs į tai, jog atsakovas Sprendime konstatavo, kad Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje paskelbtoje publikacijoje „Savivaldybės Tarybos darbui trukdo opozicijos nesutarimai“ teiginiais buvo pažeminta V. S. ir V. T. garbė ir orumas, teismas sprendė, kad Sprendimo rezoliucinė dalis atitinka jo turinį ir faktinį bei teisinį vertinimą. Rezoliucinėje dalyje neprivalėjo būti atkartotos Sprendime padarytos išvados dėl nustatyto VIĮ nuostatų pažeidimo ir atitinkamai individualizuotos dėl kiekvieno suinteresuoto asmens. Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas sprendė, kad šioje byloje nagrinėtoje publikacijoje Druskininkų savivaldybės tarybos dauguma per Administracijos interneto svetainę siekė nepagrįsta ir neteisėta forma neigiamai pateikti opozicijos narių savybes. Sprendimo motyvai iš esmės yra aiškūs, skundžiamas Sprendimas pagrįstas priėmimo metu turimais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

8.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis neturėjo galimybės pareikšti išsamios pozicijos dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo, kadangi jie į Inspektorių kreipėsi kaip opozicija ir Administracija nebuvo informuota apie jų, kaip fizinių asmenų, skundo nagrinėjimą, teismas, atsižvelgė į tai, jog Inspektorius nustatė, kad opozicija negali būti savarankišku teisės subjektu ir šios skundo dalies dėl opozicijos garbės ir orumo gynimo nenagrinėjo, nagrinėdamas vientisą skundą, Inspektorius pačiame Sprendime padarė išvadą dėl tinkamo pareiškėjo, Inspektoriaus nagrinėti skundo argumentai pareiškėjui buvo žinomi, t. y. skunde buvo nurodyti argumentai, susiję tiek su opozicijos nariais, tiek ir su pačiais trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, pats pareiškėjas pasirinko, kokius paaiškinimus bei papildomus įrodymus pateikti Inspektoriui. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pareiškėjo procesinių teisių pažeidimo.

III.

9.       Pareiškėjas Druskininkų savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

10.       Pareiškėjas nurodė, kad Savivaldybės interneto svetainė yra ne visuomenės informavimo priemonė, kaip tai apibrėžiama VIĮ, o informacinių technologijų pagrindu veikianti informacinė sistema, kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 480 patvirtintame Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms apraše (toliau – ir Aprašas), kuriai taikomi specialiuosiuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai, todėl VIĮ įtvirtintas reglamentavimas gali būti taikomas tiek, kiek jis nėra numatytas specialiuosiuose teisės aktuose. Žinių, kuriomis disponuoja savivaldybė, vykdydama viešąsias funkcijas (informacijos apibrėžimas, pateiktas Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatyme), viešas skleidimas yra reglamentuotas ir turi būti vertinamas, vadovaujantis specialiaisiais teisės aktais.

11.       Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą.

12.       Atsakovas nurodė, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių argumentų dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, o pakartotinai kelia klausimus dėl atsakovo kompetencijos ribų, nepaisant to, kad šis klausimas jau išspręstas galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartimi, todėl egzistuoja imperatyvus teisinis pagrindas remtis minėtoje nutartyje suformuota praktika ir teisės aiškinimo taisyklėmis. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus ir pagrįstai padaryta išvada, kad atsakovas Sprendimą priėmė pagal jam suteiktą kompetenciją, todėl apelianto argumentai, jog pareiškėjas nepagrįstai prilyginamas viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui bei kad atsakovas neturi teisės vertinti Administracijos interneto svetainėje pateiktos viešosios informacijos, laikyti nepagrįstais.

13.       Tretieji suinteresuoti asmenys J. Š., V. S. ir K. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog savivaldybės interneto svetainė yra visuomenės informavimo priemonė VIĮ prasme ir kad tokia visuomenės informavimo priemone skleidžiamai informacijai taikytinos VIĮ nuostatos visa apimtimi. Dėl šios priežasties apeliaciniame skunde nurodomi argumentai apie tai, jog tam tikros VIĮ nuostatos pareiškėjui netaikytinos, yra nepagrįsti. Savivaldybės interneto svetainę pripažįstant visuomenės informavimo priemone, Administracija šiuo aspektu laikytina tiek viešosios informacijos rengėju, tiek viešosios informacijos skleidėju, kuriam taikytinas VIĮ.

13.2.                      Pareiškėjo apeliaciniame skunde klaidingai nurodomas VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto turinys, todėl argumentai dėl šios įstatymo nuostatos nėra susiję su ginčo dalyku. Pareiškėjui, kaip viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, taikytini visi VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje numatyti principai ir reikalavimai, įskaitant Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksą (toliau – ir Etikos kodeksas).

14.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi netenkino pareiškėjo apeliacinio skundo, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. eA-5553-261/2018).

15.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad šioje byloje priimtoje 2018 m. liepos 5 d. nutartyje, kuria byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pripažino, kad Inspektorius prižiūri iš esmės visos viešosios informacijos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse, nepriklausomai nuo to, kas yra jos rengėjas (skleidėjas); Druskininkų savivaldybės interneto svetainė gali būti laikoma visuomenės informavimo priemone, tai iš esmės yra priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Tokioms publikacijoms, kaip nagrinėjamu atveju, yra taikomos VIĮ nuostatos, o Inspektorius iš esmės buvo kompetentingas nagrinėti skundą dėl jų. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl atsakovo kompetencijos ir materialiosios teisės normų taikymo pripažino nepagrįstais.

                IV.

16.       Pareiškėjas Druskininkų savivaldybės administracija prašymu atnaujinti procesą prašo atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-5553-261/2018 procesą.

17.       Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu (teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų), 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu (padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant) ir 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu (būtina užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą). 

18.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimai (kai apeliacinės instancijos teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui) toje pačioje byloje iš esmės skiriasi, dėl to atsirado poreikis suformuoti aiškias ginčui aktualių teisės normų aiškinimo ir taikymo taisykles. Be to, bylos nagrinėjimas buvo formalus, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendime neatsakė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartimi iškeltus klausimus, nepadarė savarankiškų išvadų. Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 13P-65-(7.1.2) „Dėl rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų patvirtinimo“ 4.4 punkte nurodyta, kad teismo sprendimo motyvų pakankamumas pirmiausia reiškia, kad turi būti aiškiai atsakyta į esminius bylos klausimus. Pareiškėjo teigimu, minėto nutarimo 4.4 punkto požiūriu Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartyje į esminius bylos klausimus neatsakė, t. y. nenurodė, kuriais aspektais savivaldybės interneto svetainė gali būti laikoma visuomenės informavimo priemone ir kokia apimtimi savivaldybės interneto svetainei yra taikomas VIĮ; kokiu pagrindu Inspektorius yra kompetentingas kontroliuoti savivaldybės administraciją bei kokia šios kontrolės apimtis.

19.       Pareiškėjo įsitikinimu, išnagrinėtoje administracinėje byloje neteisingai taikyti VIĮ 3 straipsnio 2 dalis, numatanti viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams, žurnalistams ir leidėjams pareigą savo veikloje laikytis profesinės etikos normų ir Etikos kodekso, VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punktas. Etikos kodeksas yra žurnalistams skirtas dokumentas, priimtas Viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų 2016 m. vasario 29 d. susirinkime, pagrįstas žurnalistų savireguliacijos principu. Pareiškėjas nėra ir nebuvo šios asociacijos nariu, todėl jam ir Etikos kodeksas netaikytinas.  

20.       Atsakovas Inspektorius atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašo jo netenkinti.

21.       Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo keliamus klausimus jau išsamiai išnagrinėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartyje. Inspektoriaus teigimu, pareiškėjas turi laikytis VIĮ 22 straipsnio 8 dalyje nustatyto imperatyvo, numatančio, kad pareiškėjas negali būti viešosios informacijos rengėjui ir (ar) jo dalyviu, bet gali leisti neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, turėti informacinės visuomenės informavimo priemones, skirtas informuoti apie savo veiklą. Pareiškėjas peržengė imperatyvo ribas.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a:

V.

Pareiškėjas Druskininkų savivaldybės administracija siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-5553-261/2018 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04). 

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Kaip buvo nurodyta, pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas trimis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais – sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8 p.); padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant (10 p.); kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 p.).

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

EŽTT yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 30544/96; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34/1996/753/952).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad procesas tuo pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-136/2014; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-180/2010).

Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

Iš šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintas, turinio matyti, kad šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytos nustatytos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės ir pateikti teisiniai argumentai, dėl kurių padarytos išvados, jog Inspektoriaus 2016 m. sausio 15 d. sprendimas Nr. (SK-165)SPR-4 „Dėl Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje (www.druskininkai.lt) paskelbtos informacijos“ yra pagrįstas ir teisėtas.

Įvertinus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jog Savivaldybės tinklalapis yra visuomenės informavimo priemonė ir tokiam tinklalapiui yra taikomas VIĮ nuostatos, o Inspektorius turi kompetenciją nagrinėti fizinių asmenų skundus dėl informacijos, paskleistos ne žiniasklaidos kanalu, o per specialiąją visuomenės informavimo priemonę, skirtą informuoti visuomenę apie Savivaldybės veiklą. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su tokiu vertinimu, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas rėmėsi šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis ir pateiktais išaiškinimais, nesuponuoja išvados, jog nutartis yra be motyvų.

Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi panaikinęs priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui įvertino savivaldybės interneto svetainę, VIĮ nuostatas, nustatančias Inspektoriaus kompetenciją ir jos ribas ir konstatavo, kad pagal VIĮ Inspektorius prižiūri iš esmės visos viešosios informacijos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse, nepriklausomai nuo to, kas yra jos rengėjas (skleidėjas). Atsižvelgdamas į platų visuomenės informavimo priemonės apibrėžimą VIĮ, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad savivaldybės interneto svetainė tam tikrais aspektais taip pat gali būti laikoma visuomenės informavimo priemone, nors visuomenės informavimas ir nėra pagrindinė savivaldybės funkcija, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino konkrečios situacijos ir aplinkybės, jog Druskininkų savivaldybė savo interneto svetainėje, be kita ko, skleidžia informaciją apie savo veiklą, t. y. ši svetainė iš esmės yra priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija (VIĮ 2 str. 84 d.). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje skelbiamoms publikacijoms yra taikomos VIĮ nuostatos, o Inspektorius iš esmės buvo kompetentingas nagrinėti skundą dėl jų (žr. nutarties 44 p.). Pirmosios instancijos teismui byla perduota nagrinėti, be kita ko nustačius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Inspektorius šiuo atveju neturėjo kompetencijos nagrinėti skundo ir skirti poveikio priemonę ir todėl argumentai dėl skundžiamo Sprendimo turinio iš esmės liko neišnagrinėti.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai taikė VIĮ 3 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą dėl to, kad šios normos pagal savo turinį, tikslą ir esmę yra ir gali būti taikomos tik žiniasklaidos priemonėms ir žurnalistams. Pareiškėjas nurodo, kad VIĮ 3 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 8 dalies 1 punktas galėtų būti taikomas, jei būtų nustatyta, jog savivaldybės interneto svetainė veikia kaip naujienų portalas, laikraštis, savaitraštis ar pan., ir konstatuotas draudimo valstybės institucijoms ir įstaigoms būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais, taip pat įgaliojimo pagrindu juos valdyti pažeidimas. Pareiškėjo teigimu, savivaldybės interneto svetainėje skleidžiamos informacijos tikslas negali būti kitoks, nei informuoti visuomenę apie savo veiklą. Šie pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju akivaizdžiai neteisingai buvo taikytos pareiškėjo nurodomos materialiosios teisės normos, nes apeliacinės instancijos teismas šias normas taikė, konstatavęs, kad atsakovas Sprendime nustatė, jog pareiškėjas savo interneto svetainę naudojo kaip politinį įrankį, tenkindamas politinius interesus, ir taip pažeidė VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą, kuriame buvo įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams; viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus.

Tuo metu, kai pareiškėjas skelbė (rengė) informaciją, VIĮ 2 straipsnio 84 dalis nustatė, kad visuomenės informavimo priemonė – laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Pagal šį įstatymą visuomenės informavimo priemonei nepriskiriamas oficialus, techninis ir tarnybinis dokumentas, vertybiniai popieriai.

VIĮ 1 straipsnio 1 dalis nurodė, kad šis įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę.

Atsižvelgiant į VIĮ nurodytą visuomenės informavimo priemonės sąvoką, Inspektoriaus funkciją, nesutiktina su pareiškėju, kad VIĮ nuostatos išimtinai taikomos tik žiniasklaidos priemonėms ir žurnalistams. Tai paneigia ir teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3327-492/2018). 

Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjas elektroninės visuomenės informavimo priemonę (interneto tinklalapį) naudojo ne oficialiems dokumentams ir informacijai apie Savivaldybės darbą platinti (skelbti), pareiškėjas buvo viešosios informacijos skleidėjas (rengėjas), todėl teigti, kad pareiškėjas, rengdamas ir skelbdamas viešai aptarto pobūdžio informaciją, neturėjo laikytis VIĮ reikalavimų, o Inspektorius neturėjo kompetencijos taikyti poveikio priemonių, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011, P-86-822/2015, P-97-502/2015, P-106-525/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015). 

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, nenurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nuo kurios nukrypo apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, bei teisiškai pagrįstų argumentų, kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat yra nepagrįstas.

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-5553-261/2018 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-5553-261/2018 netenkinti. 

    Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-5553-261/2018 pagal pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – V. S., V. T., K. K., J. Š.) dėl sprendimo panaikinimo. 

Nutartis neskundžiama

Teisėjai         Artūras Drigotas

        Dalia Višinskienė

        Virginija Volskienė