Civilinė byla Nr. e2A-1174-863/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33664-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9; 2.6.8.12; 3.3.1.20

 (S)

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. birželio 6 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Urmilos Valiukienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (atsakovų) I. Š., R. Š., J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arlitanus“ ieškinį atsakovams J. J., I. Š. ir R. Š. dėl įpareigojimo įvykdyti sutartis ir atsakovų J. J., I. Š. ir R. Š. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Arlitanus“ dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                       Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Arlitanus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei J. J., prašydama įpareigoti atsakovę J. J. įvykdyti 2021 m. balandžio 8 d. sutartį natūra, t. y. įpareigoti atsakovę per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (arba per 10 dienų nuo nuosavybės teisių į turtą įregistravimo J. J. vardu nekilnojamojo turto registre dienos, jei teismo sprendimo įsiteisėjimo metu tai dar nebus padaryta) perleisti jai (ieškovei) nuosavybės teisę į 0,1946 ha bendro ploto žemės sklypą (žemės sklypus, žemės sklypų dalis), į kurį atsakovei bus atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. V. (A. V.) nuosavybės teisėmis valdytą turtą (įskaitant, bet neapsiribojant, naują Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto dydžio nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą) nuosavybės teisių atkūrimo byloje, esančioje Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos) (toliau – NŽT) Vilniaus miesto skyriuje, už 50 000 Eur kainą (kuri jau sumokėta), o atsakovei nevykdant teismo sprendimo, įpareigojančio įvykdyti sutartinę prievolę natūra per teismo nustatytą terminą, ieškovės naudai skirti atsakovei 100 Eur baudą už kiekvieną įsipareigojimo nevykdymo dieną. 

2.       Be to, ieškovė UAB „Arlitanus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams I. Š. ir R. Š., prašydama įpareigoti atsakovus I. Š. ir R. Š. įvykdyti 2021 m. balandžio 29 d. sutartį natūra, t. y. įpareigoti atsakovus per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (arba per 10 dienų nuo nuosavybės teisių į turtą įregistravimo I. Š. ir R. Š. vardu nekilnojamojo turto registre dienos, jei teismo sprendimo įsiteisėjimo metu tai dar nebus padaryta) perleisti ieškovei nuosavybės teisę į 0,1874 ha bendro ploto žemės sklypą (žemės sklypus, žemės sklypų dalis), į kurį pretendentei D. Š. (mirusi (duomenys neskelbtini) bus atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. V. nuosavybės teisėmis valdytą turtą (įskaitant, bet neapsiribojant, naują Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto dydžio nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą) nuosavybės teisių atkūrimo byloje, esančioje NŽT Vilniaus miesto skyriuje, ir kurį paveldės I. Š. ir R. Š., kaip vieninteliai pretendentės D. Š. įpėdiniai, už 50 000 Eur kainą (kuri jau sumokėta), o atsakovams nevykdant teismo sprendimo, įpareigojančio įvykdyti sutartinę prievolę natūra per teismo nustatytą terminą, ieškovės naudai skirti atsakovams 100 Eur baudą už kiekvieną įsipareigojimo nevykdymo dieną.

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. nutartimi abi minėtų ieškinių pagrindu iškeltas civilines bylas buvo nutarta sujungti į vieną civilinę bylą.

4.       Ieškovė savo ieškinius grindė žemiau nurodytomis aplinkybėmis.

4.1.                      Nurodė, kad viena iš jos veiklos sričių yra nekilnojamojo turto vystymas. Atsakovė J. J. yra pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko A. V. nuosavybės teisėmis valdytą turtą – žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimo byloje, esančioje NŽT Vilniaus miesto skyriuje. Atsakovai I. Š. ir R. Š. yra D. Š., mirusios (duomenys neskelbtini), vieninteliai įpėdiniai (turto paveldėtojai); D. Š. yra pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko A. V. nuosavybės teisėmis valdytą turtą – žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimo byloje, esančioje NŽT Vilniaus miesto skyriuje; D. Š. atkūrus nuosavybės teisės į žemės sklypą, jį paveldės atsakovai I. Š. ir R. Š.. Atsakovai neturėjo intereso patys naudotis žemės sklypais, jie šiuos žemės sklypus siekė parduoti ir gauti piniginių lėšų, o ieškovė turėjo interesą įsigyti tuos žemės sklypus, tačiau jie negalėjo sudaryti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių, kadangi nuosavybės teisės į konkrečius žemės sklypus dar nebuvo atkurtos. Todėl ieškovė 2021 m. balandžio 8 d. su J. J., 2021 m. balandžio 29 d. su I. Š. ir R. Š. pasirašė sutartis, kurias patvirtino Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notaras (toliau – sutartys), pagal kurias atsakovai įsipareigojo parduoti, o ieškovė nupirkti žemės sklypus ir sudaryti pagrindines turto pirkimo–pardavimo sutartis per 10 dienų nuo nuosavybės teisių į turtą įregistravimo atsakovų vardu nekilnojamojo turto registre dienos. Taip pat ieškovė sumokėjo atsakovams visą turto kainą – J. J. 50 000 Eur, I. Š. ir R. Š. 50 000 Eur, o atsakovai įsipareigojo išduoti ieškovės nurodytam asmeniui įgaliojimą veiksmams, kurie yra būtini šių sutarčių tikslui pasiekti, atlikti.

4.2.                      Sudarius sutartis atsakovai nedelsiant (2021 m. balandžio 8 d. ir 2021 m. balandžio 29 d.) išdavė įgaliojimus, patvirtintus Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notaro, kuriais ieškovės nurodyti asmenys (toliau – įgaliotiniai) įgalioti veikti atsakovų vardu atkuriant, paveldint (dėl D. Š. turto) ir neatlygintinai perduodant nuosavybėn naujus Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto dydžio nustatyta tvarka įrengtus arba neįrengtus žemės sklypus (arba jų dalis) ir tuo tikslu dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo klausimo svarstymo posėdžiuose, pasitarimuose, susirinkimuose ir pan., įgaliotinių lėšomis atlikti žemės sklypo kadastrinius matavimus, teisės aktų nustatyta tvarka įregistruoti žemės sklypų nuosavybės dokumentus, gauti paveldėjimo teisės liudijimą ir atlikti kitus susijusius veiksmus, taip pat parduoti atkūrimo būdu įgytus žemės sklypus. Paaiškino, kad 2021 m. lapkričio 24 d. atsakovai buvo kviečiami dalyvauti NŽT Vilniaus miesto skyriaus organizuotame Piliečiams perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai bei kitai paskirčiai skirstymo komisijos posėdyje, kuriame turėjo pasirinkti konkrečius žemės sklypus, į kuriuos bus atkurtos nuosavybės teisės; posėdyje atsakovus turėjo atstovauti įgaliotiniai. Tačiau prieš komisijos posėdį įgaliotiniai buvo informuoti, kad įgaliojimai panaikinti. Ieškovė mėgino susisiekti su atsakovais ir išsiaiškinti įgaliojimų atšaukimo priežastis bei gauti informaciją apie vykusį komisijos posėdį nuosavybės teisių atkūrimo byloje ir atsakovų pasirinktus žemės sklypus, kad galėtų būti pradėtos ruošti pagrindinės pirkimo – pardavimo sutartys, tačiau atsakovai atsisakė bendrauti.

4.3.                      Ieškovės teigimu, iš atsakovų veiksmų, t. y. įgaliojimų atšaukimo ir atsisakymo bendrauti, akivaizdžiai matyti, kad atsakovai neketina vykdyti sutarčių ir įforminti turto perleidimo sandorių, o tai, kad atsakovai ignoruoja ieškovę ir neteikia jokios informacijos, sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovai siekia kuo greičiau įsiregistruoti nuosavybės teisę į turtą ir jį perleisti tretiesiems asmenims, tokiu būdu užkertant jai galimybes ginti savo teises, reikalaujant kad sutartys būtų vykdomos natūra ir turtas būtų perleidžiamas ieškovei. Mano, kad sutartys turi preliminariajai ir pagrindinei sutarčiai būdingų bruožų, kadangi atsakovai laisva valia įsipareigojo pasirašyti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, kai tik tam atsiras formalios sąlygos (t. y. bus atkurtos, paveldėtos ir įregistruotos atsakovų nuosavybės teisės į turtą); sutartys buvo patvirtintos notaro, kas būdinga ir yra reikalinga sudarant pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį; be to ieškovė sumokėjo atsakovams visą turto kainą, kas paprastai būna daroma po pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Sudarius sutartis atsakovai visus klausimus ir veiksmus, susijusius su turtu, patikėjo ieškovei (jos pasirinktiems įgaliotiniams), kas, vėlgi, yra pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties bruožas, t. y. įprastai tik perleidus turtą pirkėjo nuosavybėn pirkėjui pereina teisė šiuo turtu disponuoti. Pažymėjo, kad ieškovė tinkamai vykdė įsipareigojimus pagal sutartis, atsakovai išdavė įgaliojimus, kurie iš esmės užtikrino atsakovų prievolių pagal sutartį įvykdymą, todėl ieškovė turėjo teisėtą lūkestį, kad šalių susitarimas dėl turto nuosavybės teisės perleidimo ieškovei bus tinkamai įformintas.

5.       Atsakovė J. J. savo atsiliepime bei atsakovai I. Š. ir R. Š. savo atsiliepime su ieškiniais nesutiko ir prašė juos atmesti.

5.1.                      Atsakovai akcentavo, kad jie suteikė įgaliojimus nepažįstamiems ir iki tol niekuomet nematytiems advokatams veikti jų vardu atkuriant nuosavybės teises bei neatlygintinai perduodant nuosavybėn turtą, parduoti jį už savo nuožiūra nustatytą kainą ir sąlygas bei gauti pinigus. Nurodė, kad 2021 m. kovo 12 d. gavus NŽT sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. V. nuosavybės teisėmis valdytą turtą, atlyginant pinigais (simboline 224 Eur suma už 0,1946 ha žemės Vilniaus mieste ir simboline 216 Eur suma už 0,1874 ha žemės Vilniaus mieste), juos sudomino ieškovės pasiūlymas sumokėti J. J. 5 000 Eur, I. Š. ir R. Š. 5 000 Eur (kiekvienam po 2 500 Eur).

5.2.                      Atsakovai nurodė, kad po jų įtraukimo į NŽT 2021 m. spalio 21 d. įsakymu patvirtintą sąrašą, po susipažinimo su galimais pasirinkti sklypais, nurodytais 2021 m. spalio 22 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymo priede, jie suprato, kad buvo ieškovės, su ja veikusių advokatų, kuriems buvo išduoti įgaliojimai, apgauti. Paaiškėjus, kad jie įtraukti į sąrašą ir vieni pirmųjų gali pasirinkti didžiulės vertės (ne mažiau kaip 100 000 Eur) sklypus Vilniaus mieste, jie inicijavo įgaliojimų naikinimą. Mano, kad atsakovų atžvilgiu buvo įgyvendinta nesąžiningų sandorių sudarymo schema, apgaulės būdu įtikinant atsakovus pasirašyti ieškovės nurodytus dokumentus: sutartis, įgaliojimus, testamentą (J. J.). Laiko, kad jie pasirašė organizacinius susitarimus, kurie neatitinka imperatyvių įstatyme nustatytų normų, kad galėtų būti laikomi galiojančiais ir kad galėtų būti vykdomi natūra. Be to, melagingais laiko ieškovės teiginius apie 50 000 Eur sumų pagal sutartis sumokėjimą. Rėmėsi teismų praktika ir akcentavo, kad sutartys neturi būtinosios esminės sąlygos – dalyko, todėl negali būti laikomos nei preliminariomis, nei pagrindinėmis pirkimo–pardavimo sutartimis. Sutartys savo esme buvo išvados dėl žemės perdavimo neatlygintinai pirkimo–pardavimo sutartys. Jas sudarydami nemanė, kad prekyba išvadomis yra draudžiama įstatymo. Mano, kad yra pagrindas pripažinti sutartis negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio pagrindu (dėl suklydimo), o kadangi sutarčių pasirašymą ir suklaidinimą įtakojo ieškovė, todėl turėtų būti taikomas CK 1.91 straipsnis – sutartys turėtų būti pripažintos negaliojančios dėl apgaulės.

6.       Atsakovai J. J., I. Š. ir R. Š. pateikė byloje priešieškinį, kuriuo prašė J. J. ir ieškovės 2021 m. balandžio 8 d. sutartį bei R. Š., I. Š. ir ieškovės 2021 m. balandžio 29 d. sutartį pripažinti negaliojančiomis.

6.1.                      Atsakovai akcentavo, kad abi sutartys yra prieštaraujančios imperatyviai įstatymo normai: kadangi sutarčių šalių nesieja giminystės ryšiai, ieškovė iš atsakovų negalėjo įsigyti teisės atkurti nuosavybės teisę; ieškovė negalėjo sudaryti su atsakovais ginčo sutarčių, kurios savo esme yra teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartys. Be to, atsakovų vertinimu, ginčo sutartys pripažintinos negaliojančiomis ne tik kaip prieštaraujančios imperatyviai įstatymo normai, bet ir gerai moralei ir viešai tvarkai, kai ieškovė pasitelkusi advokatus ir įtikinusi atsakovus pasirašyti advokatams išduotus įgaliojimus ir testamentą, kūrė patikimumo ieškovės pristatyta bendradarbiavimo su atsakovais schema iliuziją ir atsakovus apgavo, o jie suklydo, patikėdami apgaule. 

6.2.                      Atsakovai nurodė, kad maždaug po mėnesio, kai atsakovai Š. gavo 2021 m. kovo 12 d. NŽT sprendimą, kad jiems už 0,1874 ha ketinama sumokėti 216,75 Eur, su I. Š. telefonu susisiekė UAB „Arlitanus“ vadovas A. B. ir pasiūlė Š. 5 000 Eur sumą sumokėti nedelsiant, jei Š. sutiks pas notarą pasirašyti ieškovės nurodytus dokumentus, ir papildomą 5 000 Eur sumą sumokėti Š. vėliau, jei ieškovei pasiseks pasiekti, kad būtų priimtas sprendimas dėl realaus žemės skyrimo; atsakovė J. J. priėmė analogišką UAB „Arlitanus“ vadovo pasiūlymą. Atsižvelgiant į NŽT pasiūlytas sumas, atsakovus sudomino ieškovės pasiūlymas sumokėti jiems po 5 000 Eur. Atsakovai tik po susipažinimo su galimais pasirinkti sklypais, nurodytais 2021 m. spalio 22 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymo priede, suprato buvę ieškovės ir su ja veikusių advokatų, kuriems buvo išduoti įgaliojimai ir testamentas, apgauti, nes atsakovams tuomet paaiškėjo, kad jie yra įtraukti į sąrašą ir vieni pirmųjų gali pasirinkti didelės vertės sklypus Vilniaus mieste. Todėl atsakovai iniciavo išduotų įgaliojimų ir testamento naikinimą.

6.3.                      Atsakovai pažymėjo, kad sutarčių su ieškove pasirašymo metu jie nesuvokė tomis sutartimis sukeliamų tikrųjų pasekmių. Atsakovų vertinimu, šalys pasirašė organizacinius susitarimus, kurie neatitinka imperatyvių įstatyme numatytų normų, kad galėtų būti laikomi galiojančiais ir kad galėtų būti vykdomi natūra. Šalys negalėjo sudaryti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, kadangi neegzistavo joks sutarties objektas: konkretus sklypas, dėl kurio būtų galima sudaryti sutartį. Be to, mano, kad ieškovė pateikė teismui suklastotą 2021 m. balandžio 8 d. kasos išlaidų orderį Nr. 216, nes faktiškai 2021 m. balandžio 8 d. sutarties pasirašymo metu atsakovė J. J. pasirašė tik kasos išlaidų orderį, kuriame buvo atspausdinta suma skaičiumi 5 000 Eur, t. y. faktiškai atsakovės J. J. iš ieškovės gauta suma; taip pat ieškovė pateikė teismui suklastotus 2021 m. balandžio 29 d. kasos išlaidų orderius Nr. 219 ir Nr. 220, nes faktiškai 2021 m. balandžio 29 d. sutarties pasirašymo metu atsakovai I. Š. ir R. Š. pasirašė tik kasos išlaidų orderius, kuriuose buvo atspausdinta suma skaičiumi 2 500, t. y. faktiškai kiekvieno iš atsakovų (I. Š. ir R. Š.) iš ieškovės gauta suma.

6.4.                      Atsakovų vertinimu, ginčo šalių sudarytos sutartys neturi preliminariajai ir pagrindinei sutarčiai būdingų bruožų ir todėl dėl jų – kaip pagrindinių sutarčių negalimas teismo sprendimas dėl jų vykdymo natūra. Pažymėjo, kad sutartys neturi būtinosios esminės sutarties sąlygos – sutarties dalyko. Atsakovams buvo nežinoma nei sklypo vertė, vieta, paskirtis, nežinoma net, ar tai bus žemės sklypas, ar vandens telkinys, ar miško vietovė, nežinoma, ar apskritai pavyks atkurti nuosavybės teises natūra į nekilnojamąjį turtą. Tokios sutartys negali sukelti šalims teisinių padarinių, todėl negalioja. Atsakovų vertinimu, sutartys savo esme buvo išvados dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn pirkimo–pardavimo sutartys. Sutarčių su ieškove sudarymo metu jie laikė, kad pardavė išvadą už 5 000 Eur, net nenumanydami, kad prekyba išvadomis yra draudžiama įstatymo. Sutarčių pasirašymo aplinkybės lėmė, kad jie sutartis pasirašė dėl ieškovės panaudotų apgaulingų aiškinimų. Nurodė, kad jie neturi ne tik teisinio, bet net ir kokio nors aukštojo išsilavinimo, atsakovė J. J. yra itin garbaus amžiaus, buvusi (duomenys neskelbtini), atsakovų Š. išsilavinimas yra tik (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad jie suvokė, jog žemės sklypo net neturi, kad jiems buvo siūloma „parduoti išvadą“.

6.5.                      Atsakovų įsitikinimu, yra pagrindas pripažinti sutartis negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu dėl atsakovų suklydimo, kurį lėmė ieškovės apgaulė. Kadangi tai, kad jie pasirašė sutartis ir buvo suklaidinti, įtakojo ieškovė, todėl turi būti taikomas CK 1.91 straipsnis (sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis dėl apgaulės). Pažymėjo, kad abi sutartys buvo parengtos ieškovės, po 5 000 Eur atsakovai gavo pagal sutartis iki jų pasirašymo, taip darant jiems spaudimą, kad jie bijotų persigalvoti. Ieškovė atsakovams aiškino, kad 50 000 Eur suma sutartyse nurodoma, nes ieškovei reikia susitvarkyti savo buhalteriją, pagrindžiant ieškovės grynų pinigų operacijas ir kad atsakovai daro paslaugą ieškovei, pasirašant sutartis su nuoroda į 50 000 Eur sutarties 5 punkte, taip kaip ieškovė daro paslaugą jiems, sumokėdama iš anksto 5 000 Eur, nors ieškovei esą visiškai nežinoma, ar pavyks pasiekti, kad atsakovams būtų sudaryta galimybė pasirinkti realius žemės sklypus. Ieškovė nuslėpė nuo atsakovų, kad jiems yra reali galimybė gauti daugiau nei po 100 000 Eur kainuojančius konkrečius sklypus Vilniaus mieste, aiškindama, kad 5 000 Eur sumokėjimas ir pažadas sumokėti dar 5 000 Eur yra reali jų turimų teisių vertė. Dėl ieškovės apgaulės įvyko atsakovų suklydimas, kai jie, pasitikėdami ieškove, neteisingai suvokė sudaromus sandorius. 

7.       Ieškovė atsiliepime su atsakovų priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

7.1.                      Ieškovės vertinimu, atsakovų priešieškinis grindžiamas tiesos neatitinkančiomis faktinėmis aplinkybės ir klaidingu teisės normų bei teismų praktikos interpretavimu. Atkreipė dėmesį, kad atsakovai priešieškinyje nesąžiningai teigė, kad neturi patirties sandoriuose su nekilnojamuoju turtu, ir nutylėjo aplinkybes, kad yra dalyvavę ne viename nuosavybės teisių atkūrimo procese, sudarę ne vieną nekilnojamojo turto perleidimo sandorį, taip pat turi patirties ir teisminiuose ginčuose. Pateikdama duomenis apie atsakovų patirtį nuosavybės teisių atkūrimo procesuose bei nekilnojamojo turto perleidimo sandoriuose, ieškovė akcentavo, kad atsakovai ne tik turi minėtos patirties, bet ir yra atlikę nesąžiningų veiksmų su savo turtu (perleidimas šeimos nariams, tikslingas nuosavybės teisių į turtą neregistravimas), siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

7.2.                      Ieškovė pažymėjo, kad jos vadovą A. B. pažinojo visi atsakovai, su juo yra ne kartą konsultavęsi įvairiais klausimais dėl žemės sklypų kadastrinių matavimų, žemės sklypų, į kuriuos atsakovams atkurtos nuosavybės teisės, vystymo ir pan. Pačios atsakovės J. J. dukra V. J. kreipėsi į ieškovės vadovą ir informavo apie atsakovų gautus NŽT sprendimus atkurti nuosavybės teises į giminaičio turėtą nekilnojamąjį turtą išmokant pinigines kompensacijas. Iš bendravimo su atsakovais ieškovei buvo žinoma, jog atsakovai patys neturėjo intereso naudotis žemės sklypais, į kuriuos jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės, bet turėjo interesą šį turtą parduoti ir gauti piniginių lėšų, todėl ieškovė pasiūlė jiems sudaryti preliminarias žemės sklypų, į kuriuos atsakovams bus atkurtos nuosavybės teisės, pirkimo–pardavimo sutartis. Pažymėjo, kad sutartyse žemės sklypų pardavimo kaina (50 000 Eur) buvo nustatyta įvertinus ieškovės prisiimamą riziką, kad sutarčių sudarymo metu ne tik nebuvo žinoma, ar NŽT pakeis savo sprendimą, bet ir nebuvo žinoma, į kokius konkrečiai žemės sklypus galėtų pretenduoti atsakovai. Pabrėžė, kad, priešingai nei teigiama priešieškinyje, ji niekaip neklaidino ir neapgavo atsakovų dėl sudaromų sutarčių pobūdžio ir galimos nuosavybės teisių atkūrimo bylos eigos, kitaip būtų nepaaiškinama, kodėl ieškovė norėtų sumokėti atsakovams po 50 000 Eur (ar po 5 000 Eur, kaip kad nesąžiningai teigia atsakovai gavę) vietoj NŽT nurodytų 224 Eur ir 216 Eur kompensacijų, ir teiktų pasirašyti sutartis, kurių susitarimo objektas yra žemės sklypų, į kuriuos bus atkurtos nuosavybės teisės, pagrindinių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymas po nuosavybės teisių į sklypus atkūrimo. Atsakovams buvo pateikta visa informacija ir jie patys įsivertino visas rizikas, kylančias iš sutarčių sudarymo ar nesudarymo. Dėl atsakovės J. J. akcentuojamo garbingo amžiaus atkreipė dėmesį, kad atsakovai nutyli, jog tiek derantis dėl ginčo sandorių sudarymo, tiek pasirašant 2021 m. balandžio 8 d. sutartį pas notarą bei ieškovei sumokant turto kainą kartu su atsakove J. J. dalyvavo ir jos dukra V. J.

7.3.                      Ieškovės teigimu, tai, kad už žemės sklypus pagal sutartis buvo sumokėta po 50 000 Eur patvirtina 2021 m. balandžio 8 d. kasos išlaidų orderis Nr. 216, 2021 m. balandžio 29 d. kasos išlaidų orderiai Nr. 219 ir Nr. 220, ieškovės kasos knygos išrašai už 2021 m. balandžio mėn. ir Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notaro Edgaro Normanto patvirtintų sutarčių 5 punktai, kuriuose atsakovai patvirtino, kad turto kaina pagal kiekvieną sutartį sudaro 50 000 Eur, ir ji visa ieškovės atsakovams sumokėta grynais pinigais prieš pasirašant sutartis. Akcentavo Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Pažymėjo, kad pinigai pagal sutartis atsakovams buvo sumokėti bei kasos išlaidų orderiai pasirašyti notaro biure prieš pat ginčo sutarčių pasirašymą ir notarinį tvirtinimą, taigi kasos išlaidų orderių kopijas notaras padarė ir į elektroninę notaro knygą įkėlė nedelsiant po jų pasirašymo.

7.4.                      Ieškovės vertinimu, atsakovai nesąžiningai interpretuoja įgaliojimų suteikimo advokatams ir J. J. testamento surašymo aplinkybes bei tikslus. Nurodė, kad sumokėjusi atsakovams visą kainą už turtą, ieškovė norėjo per įgaliotus asmenis užsitikrinti, kad bus tinkamai įvykdyti visi sutartiniai įsipareigojimai iš atsakovų pusės ir jai bus perleisti žemės sklypai, į kuriuos atsakovams bus atkurtos nuosavybės teisės. Atitinkamai šalių buvo suderinta, kad, atsižvelgiant į atsakovės J. J. garbų amžių, ji surašys testamentą ieškovės nurodytam asmeniui, kad mirties atveju turtas, už kurį ieškovė yra sumokėjusi J. J. visą jo kainą, nebūtų paveldimas atsakovės giminaičių, o per ieškovės nurodytą paveldėtoją, vykdant 2021 m. balandžio 8 d. sutartį, būtų perleistas ieškovės nuosavybėn.

7.5.                      Ieškovė taip pat nesutiko su atsakovų teiginiais apie galimai nusikalstamą schemą. Akcentavo, kad nėra jokio pagrindo ieškovę kaltinti nusikalstamomis schemomis, jei ji, su teisininkų ir kitų specialistų pagalba, teisiniais argumentais įrodė vienų NŽT sprendimų nepagrįstumą bei pagrindus kitokių sprendimų priėmimui. Tvirtino, jog atsakovai negalėjo nesuprasti, kad ieškovė turi interesą įsigyti žemės sklypus, į kuriuos atsakovams bus atkurtos nuosavybės teisės. Pažymėjo, kad sutarčių sudarymo metu, t. y. 2021 m. balandžio mėn., dar nebuvo žinoma, į kokius žemės sklypus galės pretenduoti į pretendentų eilę įtraukti asmenys, taigi šių aplinkybių niekaip negalėjo žinoti ir ieškovė; žemės sklypų kaina buvo pasiūlyta įvertinus šias nežinomas aplinkybes ir abiem sutarties šalims prisiimant atitinkamas rizikas. Mano, jog atsakovai neįrodė pagrindo sutartis pripažinti negaliojančiomis remiantis CK 1.91 straipsniu. 

7.6.                      Ieškovė kritiškai vertino ir atsakovų poziciją dėl išvadų dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kai to nėra nurodyta nei sutarčių tekste, nei kalbėta tarp šalių tariantis dėl sutarčių sudarymo. Ieškovės vertinimu, atsakovai neįrodė savo suklydimo dėl ginčo sutarčių esmės, taigi nėra ir pagrindo sutartis pripažinti negaliojančiomis remiantis CK 1.90 straipsniu.

7.7.                      Ieškovės vertinimu, CK nėra nuostatų, draudžiančių sudaryti preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį dėl nekilnojamojo turto objekto, kurio sutarties sudarymo metu pardavėjas dar neturi, bet įgis ateityje. Pagal teisinį reglamentavimą, tik sudarant pagrindinę nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį joje privalo būti nurodyti detalūs duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui. Sutartyse šalys neturėjo galimybės pagal individualius požymius apibrėžti žemės sklypų, nes į juos atsakovams dar nebuvo atkurtos nuosavybės teisės ir net nebuvo aišku, kokioje vietoje bus šie sklypai, tačiau šalys labai aiškiai susitarė dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties objekto. Mano, kad atsakovai taip pat neįrodė pagrindo sutartis pripažinti negaliojančiomis remiantis CK 1.80 straipsniu.

8.       Ieškovės atstovė advokatė Indrė Uždavinytė teismo posėdyje ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė ieškinį tenkinti. Be kita ko nurodė, kad atsakovai iki šiol nėra pasirinkę sklypų; J. J. notaro biure pasirašydama sutartį dalyvavo kartu savo dukra V. J.

9.       Ieškovės atstovas įmonės vadovas A. B. teismo posėdyje teigė, kad pagal abi aptariamas sutartis po 50 000 Eur iš įmonės kasos išimtus grynuosius pinigus perdavė atsakovams notaro biure, kupiūros buvo po 100 Eur, atsakovai pinigus persiskaičiavo, už J. J. tai padarė jos dukra V. J.; atsakovai sutiko gauti pinigus grynaisiais. Nurodė, kad su J. J. ir I. Š. susipažino prieš kokius 10 metų, kai joms buvo projektuojama žemė, jis tuo metu buvo projektavimo autorius, nuo tada turėjo visus dokumentus; apie 15 metų dirba (duomenys neskelbtini) teritorijoje ir turi visus duomenis. Prieš sudarant ginčo sutartis jam paskambino J. J. dukra, nurodydama, kad už žemę jiems skirta kompensacija pinigais, teiravosi, ką reiktų daryti. Ieškovė parengė raštą pagal turimus dokumentus, jį pasirašė J. J. ir jis buvo pristatytas į NŽT, tuomet buvo sutarta sudaryti sutartis. Prieš pasirašant sutartis, sutarties, įgaliojimo ir dokumento dėl paveldėjimo pavyzdžiai buvo duoti atsakovams susipažinti, jie klausimų nekėlė, viskas juos tenkino. Likus kokioms 2 dienoms iki sutarčių pasirašymo notaro biure notaras persiuntė dokumentus jau su atsakovų rekvizitais, jie su viskuo susipažino, sutartis pasirašė. Tačiau kai pagal įgaliojimus advokatai turėjo eiti į sklypų pasirinkimo posėdį, paaiškėjo, kad įgaliojimus atsakovai atšaukė; telefonu neatsiliepė, tik atsakovas R. Š. atsiliepęs nurodė, kad jiems uždrausta bendrauti su ieškove kažkokio advokato. Mano, kad atsakovams buvo pasiūlyta didesnė kaina; iš J. J. yra priėmęs 5 000 Eur avansą už atliktus darbus, kurių visa sutarta vertė buvo 20 000 Eur, už (duomenys neskelbtini) sklypą, ieškovė jau buvo suradusi pirkėją, atlikusi priešprojektinius pasiūlymus. 

10.       Atsakovų atstovė advokatė Jolita Mikalkevičiūtė teismo posėdyje palaikė atsakovų procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, papildomai paaiškindama, kad byloje nėra įrodymų, jog notaras pasidarė ir kada kasos išlaidų orderių kopijas; byloje nėra įrodymų, kad buvo kažkas tartasi su atsakovais dėl sklypų vystymo ir jų vertės didinimo.

11.       Atsakovė I. Š. teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad turi verslo liudijimą, (duomenys neskelbtini). Po motinos mirties į NŽT yra kreipusis ne kartą, tiek žodžiu, tiek raštu; notaro biure paties notaro nematė, sutartį pasirašė su 50 000 Eur suma fiktyviai, kad ieškovės atstovas apsidraustų, nepamena, ar darbuotoja notaro biure klausė, ar jie pinigus gavo pagal sutartį, ieškovės atstovas jai davė 2 500 Eur, tiek pat davė ir jos broliui R. Š. Jai atrodė, kad pasirašė kasos išlaidų orderį, kur buvo nurodyta 2 500 Eur suma, galimai visus suklaidino, nes pasirašė ant kasos išlaidų orderio su 25 000 Eur suma. Ieškovės atstovas jai nurodė, kad pasirašant sutartį jiems duoda 5 000 Eur ir jei jam pavyks jiems padėti atgauti žemę, tada dar sumokės jiems 5 000 Eur ir žemė atiteks jam. Mano, kad ieškovės atstovas juos apgavo, nes žemę jie būtų gavę ir be jo, žemės vertė didesnė nei 5 000 Eur; į posėdį dėl sklypų pasirinkimo NŽT pavedė eiti juos atstovaujančiai advokatei. Jai nenurodė, kokį sklypą pasirinkti. Sklypas buvo pasirinktas, bet paskui jo buvo atsisakyta; dėl ko atsisakė, nepamena, galimai jai (atsakovei) sklypas netiko.

12.       Atsakovas R. Š. teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad notaro biure ieškovės atstovas davė 5 000 Eur jam su seserimi I. Š. ir nurodė, kad paskui jiems duos dar 5 000 Eur, kai atgaus žemę, jis minėjo, kad yra rizika, nežinomybė, ar pavyks sugrąžinti žemę, jei pavyks, žemė atiteks jam (ieškovės atstovui). Nepamena, ar notaro padėjėja klausė, ar pinigus pagal sutartį jie gavo; ką pasirašo, jis (atsakovas) nežiūrėjo, jam buvo nesvarbu, norėjo gauti pasiūlytus 10 000 Eur. Vėliau atsakovas R. Š. jau teigė, kad sutartį dėl 50 000 Eur gavimo perskaitė prieš pasirašydamas; su ieškovės atstovu jau ir anksčiau buvo konsultavęsis (apie 1990 m.), dabar visus klausimus su NŽT tvarkė sesuo. Mano, kad ieškovės atstovas juos apgavo, nes per mažai sumokėjo. Nežino, ar ieškovės atstovas kažką padarė dėl jų įtraukimo į sąrašą asmenų, galinčių rinktis sklypus. Nurodė, kad byloje esančio 2021 m. balandžio 29 d. prašymo NŽT jie nerašė, parašas jo, gal jį tik pasirašė, nepamena. Nurodė, kad sklypų jie nepasirinko; to nedarys, kol nebus išnagrinėta ši byla. Banko sąskaitos savo vardu neturi, nes daug antstolių vykdo iš jo išieškojimą.

13.       Atsakovė J. J. teismo posėdyje dėl sveikatos būklės negalėjo prisiminti įvykių, susijusių su nagrinėjama byla.

14.       Liudytoja V. J. teismo posėdyje nurodė, kad yra J. J. dukra. Paaiškino, kad jos motinai sveikata pablogėjo 2022 m. vasarą, o nuo rudens sutriko atmintis. Nurodė, kad kartu su savo motina 2021 m. balandžio 8 d. vyko į notaro biurą sutarties pasirašymui su ieškove, tuo metu motina viską gerai suvokė, tik sunkiai vaikščiojo ir prastai girdėjo; prieš sutarties pasirašymą sutarties projektą skaitė su kito žmogaus duomenimis, o iš vakaro prieš vykstant į notarų biurą buvo atsiųsta sutartis, kurią pasirašė notarų biure. Sutartį su motina skaitė, motina sutartį pasirašė. Motinos nurodymu ji kreipėsi į A. B., kai sužinojo, kad žemės neatgaus, o gaus tik kompensaciją pinigais, nes dar anksčiau jis motinai yra padėjęs atgauti žemės sklypą. Jis ir pasiūlė jai tokią sutartį pasirašyti, sakė duos 5 000 Eur iš karto, o kai bus atkurta nuosavybės teisė į žemę dar 5 000 Eur, o žemė atiteks ieškovei. A. B. nurodė, kad galimai žemė bus atgauta jau rudenį. Notaro biure motinai jis davė 5 000 Eur; motina, būdama tokio amžiaus tikrai turėjo susiskaičiuoti pinigus. Žinojo, kad sutartyje parašyta, jog gavo 50 000 Eur, bet gavo 5 000 Eur, A. B. nurodė, kad tokia turi būti sutartis jo apsidraudimui. Nepamena, kas buvo parašyta kasos išlaidų orderyje; A. B. pasitikėjo, kartu su juo vyko į notaro biurą. 2021 m. apie lapkričio mėn. gavo iš NŽT raštą, kad gali atvykti pasirinkti sklypą. I. Š. rado, kad yra 30 lapų pretendentų ir 20 lapų sklypų, tuomet suprato, kad ieškovė juos apgavo. Susiradę advokatę, atšaukė įgaliojimus ir jų vardu advokatė jiems parinko sklypus, bet paskui atšaukė sklypų pasirinkimą, nes nori sulaukti šios bylos baigties.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

15.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 23 d. sprendimu ieškovės UAB „Arlitanus“ ieškinį patenkino visiškai: 1) įpareigojo atsakovę J. J. įvykdyti 2021 m. balandžio 8 d. sutartį natūra, t. y. įpareigojo atsakovę per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (arba per 10 dienų nuo nuosavybės teisių į turtą įregistravimo J. J. vardu nekilnojamojo turto registre dienos, jei teismo sprendimo įsiteisėjimo metu tai dar nebus padaryta) perleisti ieškovei nuosavybės teisę į iki 0,1946 ha bendro ploto žemės sklypą (žemės sklypus, žemės sklypų dalis), į kurį J. J. bus atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. V. nuosavybės teisėmis valdytą turtą (įskaitant, bet neapsiribojant, naują Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto dydžio nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą) nuosavybės teisių atkūrimo byloje, esančioje NŽT Vilniaus miesto skyriuje, už 50 000 Eur kainą (kuri jau sumokėta), atsakovei J. J. nevykdant teismo sprendimo, įpareigojančio įvykdyti sutartinę prievolę natūra per teismo nustatytą terminą, ieškovės naudai skyrė atsakovei J. J. 100 Eur baudą už kiekvieną įsipareigojimo nevykdymo dieną; 2) įpareigojo atsakovus I. Š. ir R. Š. įvykdyti 2021 m. balandžio 29 d. sutartį natūra, t. y. įpareigojo atsakovus per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (arba per 10 dienų nuo nuosavybės teisių į turtą įregistravimo I. Š. ir R. Š. vardu nekilnojamojo turto registre dienos, jei teismo sprendimo įsiteisėjimo metu tai dar nebus padaryta) perleisti ieškovei nuosavybės teisę į iki 0,1874 ha bendro ploto žemės sklypą (žemės sklypus, žemės sklypų dalis), į kurį pretendentei D. Š. (mirusi (duomenys neskelbtini) bus atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. V. nuosavybės teisėmis valdytą turtą (įskaitant, bet neapsiribojant, naują Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto dydžio nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą) nuosavybės teisių atkūrimo byloje, esančioje NŽT Vilniaus miesto skyriuje, ir kurį paveldės I. Š. ir R. Š., kaip vieninteliai pretendentės D. Š. įpėdiniai, už 50 000 Eur kainą (kuri jau sumokėta), atsakovams I. Š. ir R. Š. nevykdant teismo sprendimo, įpareigojančio įvykdyti sutartinę prievolę natūra per teismo nustatytą terminą, ieškovės naudai skyrė atsakovams I. Š. ir R. Š. po 100 Eur baudą kiekvienam už kiekvieną įsipareigojimo nevykdymo dieną; 3) priteisė ieškovei iš atsakovės J. J. 1 751,34 Eur, iš atsakovės I. Š. – 1 687,33 Eur, iš atsakovo R. Š. – 1 687,33 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas šiuo sprendimu, atmetė atsakovų J. J., I. Š. ir R. Š. priešieškinį, be to, priteisė valstybės naudai iš kiekvieno atsakovo po 9 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

15.1.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo sutartys turi tiek preliminariajai nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčiai, tiek pagrindinei nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčiai būdingų bruožų, taipogi ir paslaugų sutarties bruožų. Matyti, kad notarine tvarka sudarant sutartis ieškovė norėjo nupirkti, o atsakovai norėjo parduoti žemės sklypus, į kuriuos atsakovams ateityje bus atkurtos nuosavybės teisės (iki 0,1946 ha ir iki 0,1874 ha ploto), ir tai nėra draudžiama įstatymo. Sutartimis buvo galutinai sulygtos žemės sklypų pardavimo sąlygos, sutarčių 1 punktuose aiškiai nurodytas sutarčių objektas, pagal tuo metu žinomus duomenis, kurie yra pakankami tokio pobūdžio sutarčių sudarymui, ieškovė atsakovams sumokėjo visą sulygtą kainą už turtą. Remdamasis byloje esančiais įrodymais, teismas padarė vienareikšmę išvadą, kad sutartyse nurodytos sumos už turtą atsakovams ieškovės buvo sumokėtos prieš pasirašant sutartis notaro biure. Teismas vertino, jog neturi pagrindo abejoti notaro atliktų veiksmų atitikimu įstatymo nustatytai tvarkai.

15.2.                      Teismas taip pat nustatė, kad atsakovai įgaliojimais visus klausimus ir veiksmus, susijusius su turtu, patikėjo ieškovės pasirinktiems įgaliotiniams pagal sutarčių 4 punktus, iš ko akivaizdu, kad ieškovė, sumokėjusi atsakovams visą turto kainą, norėjo užsitikrinti, kad per jos nurodytus atsakovams įgaliotus asmenis bus tinkamai įvykdyti visi sulygti susitarimai ir ieškovei bus perleisti žemės sklypai, į kuriuos atsakovams bus atkurtos nuosavybės teisės. Tokiu atveju, įvertinus ir atsakovės J. J. amžių, teismo vertinimu, pagrįstai buvo sudarytas ir testamentas dėl būsimo sklypo; tiek įgaliojimai, tiek testamentas surašyti išimtinai ginčo sutarčių tikslų apimtyje ir tai yra įprasta praktika sudarant tokio pobūdžio sutartis.

15.3.                      Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutarčių sudarymo esmę, tikslą, šalių elgesį, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas sprendė, kad ieškovė pagrįstai nagrinėjamoje situacijoje prašė įpareigoti atsakovus įvykdyti sutartis natūra – perleisti turtą ieškovei. Teismas atkreipė dėmesį, kad patys atsakovai teismo posėdžio metu patvirtino, jog pasirašydami ginčo sutartis suprato, jog ieškovei su jais atsiskaičius pagal sutartį, žemės sklypai, į kuriuos atsakovams ateityje bus atkurtos nuosavybės teisės (iki 0,1946 ha ir iki 0,1874 ha ploto), pereis ieškovei. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad ieškovė atsakovus būtų klaidinusi, apgavusi dėl sutarčių sudarymo esmės ir pobūdžio; pagrindo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindais, prieštaraujančioms imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kaip to prašė atsakovai, nėra.

15.4.                      Kadangi sudarant sutartis dar nebuvo žinoma, ar bus peržiūrėti NŽT priimti sprendimai dėl piniginių kompensacijų atsakovams keitimo į žemės sklypus, į kokius žemės sklypus galės pretenduoti į pretendentų eilę įtraukti asmenys, pasirašydamos sutartis šalys prisiėmė iš to kylančias rizikas, tačiau galiausiai paaiškėjęs galimas naudingesnių (pinigine išraiška) sklypų gavimas ir tuomet atsakovų persigalvojimas dėl ginčo sutarčių vykdymo ir siekis jas pripažinti negaliojančiomis, teismo vertinamas kaip nesąžiningas pačių atsakovų elgesys. Atsakovų teiginiai jų procesiniuose dokumentuose apie jų supratimą apie išvadų pirkimo sutarčių sudarymą, teismo vertinimu, yra tik siekis klaidinti teismą, siekiant sau palankaus teismo sprendimo, kadangi iš sutarčių turinio akivaizdu, kad toks supratimas atsakovams jokiu būdu negalėjo susidaryti, ką patys atsakovai I. Š. ir R. Š., taip pat liudytoja V. J. (notaro biure dalyvavusi su motina J. J.) patvirtino teismo posėdžio metu.

15.5.                      Patenkinęs ieškovės ieškinį visiškai, o atsakovų priešieškinį atmetęs, teismas priteisė ieškovei iš atsakovų ieškovės patirtas 5 126 Eur bylinėjimosi išlaidas; valstybei iš atsakovų priteisė išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu; 2021 m. gruodžio 16 d. nutartimi ir 2021 m. gruodžio 17 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

16.       Atsakovai J. J., I. Š. ir R. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovų priešieškinį tenkinti. Atsakovai apeliacinį skundą grindžia žemiau nurodytais argumentais.

16.1.                      Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartimi byloje Nr. e3K-3-124-403/2021, kadangi faktinės aplinkybės minėtoje kasacinėje byloje ir šioje byloje nesutampa, visiškai skirtingas abiejų bylų ginčo pobūdis. Pažymi, kad teismas nepagrįstai ignoravo gausią teismų praktiką analogiškų aplinkybių bylose. Remdamiesi teismų praktika, akcentuoja, kad šalių sudarytos sutartys neturi būtinosios esminės sąlygos – sutarties dalyko, todėl negali būti laikomos nei preliminaria, nei pagrindine žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi. Jokia ginčo šalių pasirašytos sutarties sąlyga neapibrėžia konkretaus žemės sklypo (žemės sklypo ribų ir vietos, kurios gali būti identifikuojamos tik nuosavybės teisės atkūrimo proceso eigoje). Iš visų byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų pagrįstai galima teigti, jog šios sutartys buvo apsimestiniai sandoriai, sudaryti siekiant pridengti tikruosius sandorius, t. y. sandorius dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas ieškovė sutarčių sudarymo metu neturėjo teisės įgyti teisės atkurti nuosavybės teises. Todėl siekiant išvengti šio draudimo, buvo sudarytos ne tik preliminariosios sutartys, bet taip pat, tą pačia dieną buvo išduoti įgaliojimai ieškovo nurodytiems asmenims bei atsakovės J. J. testamentas visai atsakovei nepažįstamam asmeniui, kas realiame ir faktiniame gyvenime būtų mažai tikėtina. Mano, kad teismas visus sandorius (preliminariąsias sutartis, įgaliojimus ir testamentą) turėjo vertinti kompleksiškai ir turėjo ex officio pripažinti preliminariąsias ginčo sutartis kaip niekines, nes įgaliojimai ir testamentas buvo panaikinti atsakovų, kai suprato ieškovės tikrąją apgaulę.

16.2.                      Atkreipia dėmesį, jog teismo posėdžio metu apklausiant atsakovus bei liudytoją V. J., visi jie paaiškino, jog gavę NŽT pranešimus dėl piniginės kompensacijos, suprato, kad žemės sklypų negaus. Kreipėsi pagalbos į UAB „Arlitanus“, kurios atstovas sutiko sumokėti po 5 000 Eur už teisę atsakovų vardu vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą, pasitelkiant profesionalius teisininkus – advokatus. Todėl ne žemės sklypai buvo ginčo sutarčių objektas, o teisė atkurti natūra nuosavybės teises į žemę. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovų prašymo iškviesti NŽT specialistę V. U. apklausti dėl nuosavybės teisės procesų. Mano, jog ieškovė, turėdama ilgametę patirtį žemės sklypų formavime bei tikėtina turėdama asmeninius ryšius NŽT ir žinių kaip atgauti žemės sklypus natūra, iki ginčo sutarčių sudarymo išsiaiškino realias nuosavybės teisių atkūrimo galimybes ir tik tada pasirašė preliminariąsias sutartis. Toks teisių perleidimo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nes ieškovė nėra asmuo, kuriam gali būti perleista teisė atkurti nuosavybės teises.

16.3.                      Dėl teismo pozicijos nesant pagrindo abejoti notaro veiksmų teisėtumu, atkreipia dėmesį, kad teismas buvo suabejojęs notaro atliktų veiksmų atitikimu įstatymo nustatytai tvarkai, ką patvirtina 2023 m. sausio 12 d. nutartis, kuria notaras buvo prašytas pateikti teismui informaciją. Ir apeliantų vertinimu, netoleruotina, kad teismas pasitenkino 2023 m. sausio 13 d. notaro atstovės lakonišku atsakymu, kad esą notaras tvirtina sandorius tik išsiaiškinęs šalių tikrąją valią bei išaiškinęs sandorio šalims sandorio sąlygas ir esmę, ir negavo konkrečių atsakymų į kiekvieną klausimą, o vėliau, 2023 m. sausio 17 d. teismo posėdžio metu, netenkino atsakovų atstovės prašymo iškviesti į teismo posėdį liudyti notarą. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas byloje apklausti liudytojais atsakovų prašytus asmenis, neužtikrino atsakovams galimybės tinkamai realizuoti savo teises ir įrodyti savo teiginių pagrįstumą. Mano, jog teismas turėjo pripažinti, kad faktiniai duomenys, kuriais disponavo notaras, tvirtindamas ginčo sutartį, nebuvo pakankamai aiškūs; notaras nevykdė imperatyvių Lietuvos Respublikos notariato įstatymo reikalavimų. Esant neaiškumams dėl notaro tvirtintų ginčo sutarčių ir atsakovų bei atsakovės dukros nuosekliems paaiškinimams apie tai, kad atsakovai sandorių dieną net nematė notaro, o tuo labiau – negavo iš jo jokių paaiškinimų, o taip pat įvertinus ir tai, kad ir pati ieškovė patvirtino, kad notaras neaiškino pasirašomų dokumentų prasmės, yra pripažintina, kad notaro veiksmai neatitiko minėto įstatymo reikalavimų. Mano, kad teisingam bylos išnagrinėjimui yra būtinas įrodinėjimas sumų, kurias atsakovams yra sumokėjusi ieškovė. Be to, pripažinus sutartis negaliojančiomis gali būti keliamas ir sandorius tvirtinusio notaro atsakomybės klausimas. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo įtraukti notarą Edgarą Normantą trečiuoju asmeniu, nes priimtas galutinis sprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms. Teismas taip pat turėjo atsižvelgti į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) poziciją dėl atsiskaitymų grynaisiais pinigais; neturėjo ignoruoti atsakovų ir atsakovės dukros, apklaustos kaip liudytojos, paaiškinimų, užfiksuotų posėdžių garso įrašuose, dėl faktiškai atsakovų gautų sumų ir neturėjo pagrindo jais abejoti. Teismas, siekdamas įvertinti, kiek gali būti teisinga ieškovės versija, kad ji esą realiai perdavė atsakovams po 50 000 Eur, turėjo nustatinėti, ar ieškovės finansinės galimybės leido sumokėti tokią sumą, taip pat teismas turėjo nustatinėti, ar atsakovai naudojosi, kaip teigia ieškovė, jo esą sumokėtomis po 50 000 Eur sumomis. Apie įrodymų visumą teismas galėjo spręsti, jei į bylą būtų pateikta FNTT specialisto išvada dėl ieškovo vykdytų operacijų grynais pinigais. Ieškovės pateikto kasos knygos išrašo nelaiko įrodančiu fakto, jog ieškovė turėjo finansines galimybes sumokėti tokią sumą grynais atsakovams.

16.4.                      Pažymi, kad 2023 m. vasario 20 d. paskutinio teismo posėdžio metu atsakovai sužinojo ieškovės versiją apie esą buvusio susitarimo su sklypo, priklausančio 4 savininkams, egzistavimą, apie A. B. pokalbius su 4 sklypo savininkais. Prašo prijungti prie bylos 2023 m. kovo 17 d. bendrasavininkių S. ir J. paaiškinimus, kuriuos pateikti į bylą pirmosios instancijos teisme atsakovai neturėjo galimybės (įvertinus dar ir tai, kad paskutinis posėdis buvo 2023 m. vasario 20 d., o teismo sprendimas buvo paskelbtas 2023 m. vasario 23 d.), nes šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

16.5.                      Kritiškai vertina teismo poziciją, jog tiek įgaliojimai, tiek testamentas surašyti išimtinai ginčo sutarčių tikslų apimtyje ir tai yra įprasta praktika sudarant tokio pobūdžio sutartis. Atkreipia dėmesį, kad teismas nepamini jokio procesinio sprendimo, o apeliantų nurodytoje teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas byloje Nr. e2A-116-790/2020) kaip tik daroma išvada, kad įgaliojimo ir testamento pasirašymas kartu su sutartimi reiškia, kad ginčo sutartys, įgaliojimai atlikti veiksmus ne tik atkuriant atsakovų nuosavybės teises į sklypą, parduodant atsakovų sklypus, bet ir gaunant už atsakovus pinigus už sklypų pardavimą, ir testamentas atitiko teisės atkurti nuosavybės teises dalyką, patvirtina, kad gal kažkam įgaliojimų ir testamentų pasirašymas kartu su sutartimi yra įprastas dalykas, tačiau jis visiškai nepatvirtina ieškovo reikalavimų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo teisėtam teismo sprendimui.

16.6.                      Laiko neteisinga ir teismo išvadą dėl duomenų nebuvimo apie atsakovų klaidinimą, apgaulę. Mano, jog ieškovė, turėdama daugiau žinių ir informacijos, pasinaudodama atsakovus pasiekusia nepalankia informacija dėl mažos piniginės kompensacijos mokėjimo, apgavo atsakovus dėl sudaromo tikrojo sandorio. Todėl yra pagrindas pripažinti ginčo sutartis negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu. Kadangi tai, kad atsakovai pasirašė minėtas sutartis ir buvo suklaidinti, įtakojo ieškovė, todėl turi būti taikomas CK 1.91 straipsnis (ginčo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia dėl apgaulės). Atsakovai neteisingai suvokė sudaromų ginčo sutarčių esmę ir ieškovės vaidmenį nuosavybės teisių atkūrimo procese, o ieškovė skatino tokį atsakovų suvokimą, manipuliuodama pateikiama informacija ir pasinaudodama atsakovų patiklumu, garbingu amžiumi ir išsilavinimo trūkumu. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik ginčo sutarčių sąlygas, bet nevertino kitų sandorių (įgaliojimo, testamento) sudarymo kontekste bei ieškovės atliekamų veiksmų kontekste, todėl neatskleidė šios bylos esmės. 

16.7.                      Apeliantų vertinimu, jų kaip giminaičių atžvilgiu buvo ieškovės veiksmais įgyvendinta nesąžiningų sandorių sudarymo schema, apgaulės būdu įtikinant atsakovus pasirašyti ieškovės nurodytus dokumentus: sutartis, įgaliojimus, testamentą, kai ieškovė, bendradarbiaudama su NŽT darbuotojais, žinojo, kad pasieks to, jog atsakovų atžvilgiu būtų priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, suteikiant galimybę pasirinkti vertingus sklypus Vilniaus mieste, kuriuos ieškovė per jos parinktus įgaliotus asmenis gautų iš atsakovų įgaliojimų pagrindu, būtų realizavusi ir uždirbusi sumas, apie kurių uždirbimo galimybę ieškovė informaciją nuo atsakovų nuslėpė. Pateikia prielaidas apie ieškovės glaudų bendradarbiavimą su NŽT darbuotojais. Atkreipia dėmesį, kad teismas ignoravo faktą, jog ginčo sutartys turi skirtingas formuluotes dėl perkamo žemės sklypo ploto (vienoje sutartyje numatyta, kad būsimas pirkėjas įsipareigoja nupirkti 0,1946 ha bendro ploto žemės sklypą, o kitoje sutartyje nurodyta, kad būsimas pirkėjas įsipareigoja nupirkti iki 0,1874 ha bendro ploto žemės sklypą), todėl teismas be jokio pagrindo sprendimą atsakovės J. J. atžvilgiu priėmė ne dėl 0,1946 ha bendro ploto žemės sklypo, o dėl iki 0,1946 ha bendro ploto žemės sklypo.

17.       Ieškovė UAB „Arlitanus“ pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą, kuriame prašė jį atmesti , skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. 

17.1.                      Ieškovės vertinimu, teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021 suformuluota teisės aiškinimo taisykle, kuri taikytina visose byloje, kuriose kyla ginčas dėl vienos iš sutarties šalių teisių gynimo būdo, kai kita sutarties šalis nevykdo preliminariosios sutarties. Mano, jog skirtingas abiejų bylų ginčo objektas niekaip neįtakoja minėtos teisės aiškinimo taisyklės taikymo, nes ji nėra suformuluota tik tam tikro objekto (pavyzdžiui, akcijų) preliminariųjų sutarčių atžvilgiu. Remdamasi minėta kasacine nutartimi, pažymi, kad ginčo šalių sudarytos sutartys turi preliminariajai ir pagrindinei sutarčiai būdingų bruožų. Atsakovai turėjo tikslą parduoti nekilnojamąjį turtą, į kurį jiems bus atkurtos nuosavybės teisės, ir gauti pinigines lėšas, o ieškovė turėjo tikslą nupirkti turtą. Atsakovai laisva valia įsipareigojo pasirašyti pagrindinę turto pirkimo – pardavimo sutartį, kai tik tam atsiras formalios sąlygos. Be to, sutartys buvo patvirtintos notaro, ieškovė sumokėjo atsakovams turto kainą.

17.2.                      Akcentuoja, kad CK nėra nuostatų, draudžiančių sudaryti preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį dėl nekilnojamojo turto objekto, kurio sutarties sudarymo metu pardavėjas dar neturi, bet įgis ateityje. Be to, šalys neturėjo galimybės pagal individualius požymius, kaip kad unikalus numeris, kadastrinis numeris, adresas ar pan., apibrėžti žemės sklypų, nes į juos atsakovams dar nebuvo atkurtos nuosavybės teisės ir net nebuvo aišku, kokioje vietoje bus šie sklypai, tačiau, ieškovės vertinimu, šalys labai aiškiai susitarė dėl pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties objekto. O tai, kad šalys sudaro preliminariąsias pirkimo – pardavimo sutarties dėl žemės sklypų, į kuriuos dar nėra, bet bus atkurtos nuosavybės teisės, ir teismai tokias preliminariąsias sutartis pripažįsta galimomis ir nepažeidžiančiomis teisės aktų nuostatų, patvirtina pačių atsakovų priešieškinyje nurodoma teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-567-790/2018 bei 2020 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-155-943/2020).

17.3.                      Nesutikdama su apeliantų pozicija dėl sutarčių apsimestinio pobūdžio ir prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms, ieškovė, be kita ko atsižvelgdama į sutarčių laisvės principą, pažymi, kad aptariamu atveju turėjo teisę sudaryti tokias sutartis. Akcentuoja, kad atsakovai nenurodė, kokią konkrečią imperatyvią teisės aktų nuostatą pažeidė ginčo sutartys. Pažymi, kad su atsakovais sudarydama ginčo sutartis ieškovė nesiekė paslėpti jokių kitų teisinių santykių, ieškovės tikroji valia ir tikrieji ketinimai buvo sudaryti tokio turinio sutartis, kokiu tekstu šios sutartys ir buvo išdėstytos bei pasirašytos.

17.4.                      Ieškovė akcentuoja, kad tai, jog už žemės sklypus pagal sutartis buvo sumokėta po 50 000 Eur patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma – kasos išlaidų orderiai, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2022 m. lapkričio 14 d. aktas, ieškovės kasos knygos išrašai, notaro patvirtintos sutartys. Atkreipia dėmesį, kad atsakovų pareikštame priešieškinyje nebuvo reiškiama jokių reikalavimų dėl notaro veiksmų teisėtumo bei sutartyse nurodytų faktų tikrumo. Todėl nebuvo jokio pagrindo traukti notarą į bylą trečiuoju asmeniu, juo labiau, kad ir patys atsakovai, atstovaujami profesionalaus atstovo advokato, nenurodė notaro atsakovu ar trečiuoju asmeniu byloje pareikštame priešieškinyje.

17.5.                      Ieškovė pažymi, kad tiek atsakovai I. Š. ir R. Š., tiek liudytoja apklausta atsakovės J. J. dukra V. J. teismo posėdyje patvirtino, kad ieškovė dar prieš pasirašant ginčo sutartis notaro biure sutarčių projektus buvo pateikusi visiems atsakovams susipažinimui iš anksto ir nei vienas iš atsakovų neturėjo klausimų dėl sutarčių sąlygų, su jomis visomis sutiko ir neprašė pakeisti. Todėl atsakovų teiginiai, jog prieš tvirtinant ginčo sutartis atsakovams nebuvo išaiškinta ir jie nesuprato sutarčių esmės ir kylančių teisinių pasekmių, yra tik nesąžininga atsakovų gynybinė taktika. Pažymi, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ieškovė logiškai ir nuosekliai paaiškino, kokiu tikslu buvo išduotas atsakovų su priešieškiniu pateiktas 2021 m. kovo 31 d. kasos pajamų orderis, pagal kurį atsakovė J. J. sumokėjo ieškovei 5 000 Eur avansą už darbus. Tiek byloje teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu ieškovės vadovas paaiškino, kad šis atsakovės mokėjimas nėra susijęs su ginčo sutarčių vykdymu. Tarp ieškovo ir atsakovės J. J. buvo susitarta, kad ieškovė parengs kitų žemės sklypų (jų dalių), į kuriuos atsakovei buvo atkurtos nuosavybės teisės, projektinius pasiūlymus dėl galimybės šiuos sklypus vystyti; tik teismo posėdyje ieškovės vadovas suklydo dėl tikslaus sklypų adreso. Mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovai neįrodė, kad pagal ginčo sutartis iš ieškovės gavo mažesnes pinigų sumas nei nurodyta sutartyse ir kasos išlaidų orderiuose.

17.6.                      Nesutikdama su atsakovų pozicija dės apgaulės ir jų suklydimo sudarant ginčo sutartis, ieškovė akcentuoja, kad sutarčių sudarymo metu atsakovai suprato situaciją, t. y. jog yra teisinės galimybės, kad nepalankus NŽT sprendimas dėl kompensacijos pinigais gali būti peržiūrėtas, bet garantijų, kad bus priimtas palankus sprendimas, nėra. Sudarydamos ginčo sutartis abi šalys prisiėmė rizikas, susijusias su tuo, kad sutarčių sudarymo metu nebuvo ir negalėjo būti žinoma, ar bus pakeistas NŽT sprendimas ir atsakovams skiriami žemės sklypai ir kokie tai gali būti sklypai. Tai, kad ieškovė turi specialių žinių ir patirties nuosavybės teisių atkūrimo procesuose savaime nereiškia, kad ji yra nesąžininga ir kažkokiu būdu apgavo atsakovus.

17.7.                      Taip pat nesutinka su apeliantės prašymu prijungti prie bylos naujus įrodymus, kadangi S. ir J. paaiškinimai nėra susiję su šioje byloje nagrinėjamu ginču.

 

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

18.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

19.       Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas, o atsakovų priešieškinis atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

20.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. balandžio 8 d. ieškovė ir atsakovė J. J. sudarė sutartį (notarinio registro Nr. 3639) dėl 0,1946 ha bendro ploto žemės sklypo (žemės sklypų, žemės sklypų dalių), į kuriuos J. J. bus atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. V. nuosavybės teisėmis valdytą turtą nuosavybės teisių atkūrimo byloje, pirkimo–pardavimo už 50 000 Eur, numatant sudaryti pagrindinę turto pirkimo – pardavimo sutartį per 10 dienų nuo nuosavybės teisių į turtą įregistravimo atsakovės vardu dienos. Pagal šios sutarties 4 punktą buvo numatyta, kad ieškovės pageidavimu jos nurodytam asmeniui atsakovė J. J. išduoda įgaliojimą veiksmams, kurie yra būtini šios sutarties tikslui pasiekti, atlikti. 2021 m. balandžio 8 d. įgaliojimu atsakovė J. J. įgaliojo O. S. veikti jos, kaip vienintelės įpėdinės, vardu atkuriant jai nuosavybės teises ir neatlygintinai perduodant nuosavybėn naują Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto dydžio nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą (jo dalį) pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylą, esančią NŽT Vilniaus miesto skyriuje, kuria jai bus atkuriamos nuosavybės teisės į A. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą turtą; parduoti už savo nuožiūra nustatytą kainą ir sąlygas jai nuosavybės teise priklausantį atkūrimo būdu įgytą žemės sklypą iki 19,46 a.; taip pat 2021 m. balandžio 8 d. surašė testamentą E. K. (E. K.) dėl jai nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, kurių bendras plotas nebūtų didesnis negu 19,46 a, į kuriuos jai atkurtos nuosavybės teisės, palikimo. Be to, 2021 m. balandžio 29 d. ieškovė ir atsakovai I. Š. ir R. Š. sudarė sutartį (notarinio registro Nr. 4539) dėl iki 0,1874 ha bendro ploto žemės sklypo (žemės sklypų, žemės sklypų dalių), į kuriuos D. Š. (mirusiai (duomenys neskelbtini) bus atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. V. nuosavybės teisėmis valdytą turtą nuosavybės teisių atkūrimo byloje, pirkimo–pardavimo už 50 000 Eur, numatant sudaryti pagrindinę turto pirkimo – pardavimo sutartį per 10 dienų nuo nuosavybės teisių į turtą įregistravimo atsakovų vardu dienos (anksčiau ir toliau abi sutartys (2021 m. balandžio 8 d. ir 2021 m. balandžio 29 d.) vadinamos sutartimis). Pagal 2021 m. balandžio 29 d. sutarties 4 punktą taip pat buvo numatyta, kad ieškovės pageidavimu jos nurodytam asmeniui minėti atsakovai išduoda įgaliojimą veiksmams, kurie yra būtini šios sutarties tikslui pasiekti, atlikti. 2021 m. balandžio 29 d. įgaliojimu atsakovai I. Š. ir R. Š. įgaliojo E. K. veikti jų, kaip vienintelių įpėdinių, vardu atkuriant ir paveldint jiems nuosavybės teises ir neatlygintinai perduodant nuosavybėn naują Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto dydžio nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą (jo dalį) pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylą, esančią NŽT Vilniaus miesto skyriuje, kuria jų motinai D. Š. bus atkuriamos nuosavybės teisės ir kurias jie paveldės, į A. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą turtą; vesti paveldėjimo bylą po atsakovų motinos D. Š. mirties; parduoti už savo nuožiūra nustatytą kainą ir sąlygas jiems nuosavybės teise priklausantį atkūrimo būdu įgytą ir paveldėtą žemės sklypą iki 0,1874 ha. 2021 m. lapkričio 12 d. atsakovai I. Š. ir R. Š. panaikino savo pasirašytą ir E. K. išduotą įgaliojimą, atsakovė J. J. panaikino savo pasirašytą ir O. S. išduotą įgaliojimą, taip pat testamentą.

21.       Ieškovei visų trijų atsakovų veiksmus (minėtų įgaliojimų panaikinimą, ieškovės akcentuotą atsakovų atsisakymą bendrauti su ieškove) įvertinus kaip atsisakymą vykdyti sutartis, ieškovė kreipėsi į teismą dėl atsakovų įpareigojimo šias sutartis įvykdyti natūra. Atsakovai gi savo ruožtu pateikė priešieškinį byloje, prašydami abi sutartis pripažinti negaliojančiomis, laikydami jas prieštaraujančiomis tiek imperatyvioms įstatymo nuostatoms, tiek gerai moralei ir viešajai tvarkai, sudarytas ieškovei panaudojus apgaulę. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, ieškovės ieškinio reikalavimus laikė pagrįstais, vertindamas, kad atsakovai, sudarydami sutartis suprato jų esmę, tai, kad ieškovei atsiskaičius pagal sutartis, žemės sklypai, į kuriuos jiems ateityje bus atkurtos nuosavybės teisės, pereis ieškovei, kartu prisiimdami iš sutarčių kylančias rizikas. Teismas be kita ko, neįžvelgęs ieškovės veiksmuose atsakovų klaidinimo, apgavystės dėl sutarčių sudarymo esmės ir pobūdžio, nematė pagrindo sutartis pripažinti negaliojančiomis atsakovų nurodytais pagrindais. Apeliantai, nesutikdami su skundžiamu sprendimu, laiko, jog sutartys su jais buvo sudarytos apgaule, juos suklaidinant, todėl jos turi būti pripažintos negaliojančiomis, atitinkamai ir ieškovės ieškinys nėra tenkintinas. Su apeliantų apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka iš dalies.

22.       Pirmiausia šiame sprendime pasisakytina dėl apeliantų apeliacinės instancijos teismui pateiktų prašymų, be kita ko susijusių su naujų įrodymų, rašytinių paaiškinimų pateikimu.

23.       Pagal CPK 314 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

24.       Teikdami apeliacinį skundą ir jame be kita ko pasisakydami apie ieškovės vadovo neva prieštaringus paaiškinimus dėl ieškovės teiktų paslaugų J. J. (dėl kitų žemės sklypų vystymo), apeliantai pažymėjo, kad tik 2023 m. vasario 20 d. paskutinio teismo posėdžio metu jie sužinojo ieškovės versiją apie esą buvusio susitarimo dėl sklypo, priklausančio 4 savininkams, egzistavimą, apie A. B. pokalbius su 4 sklypo savininkais, todėl prašo prijungti prie bylos 2023 m. kovo 17 d. bendrasavininkių R. S. ir G. J. paaiškinimus, kuriuos pateikti į bylą pirmosios instancijos teisme atsakovai neturėjo galimybės (įvertinus dar ir tai, kad paskutinis posėdis buvo 2023 m. vasario 20 d., o teismo sprendimas buvo paskelbtas 2023 m. vasario 23 d.), nes šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

25.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal toje byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su naujai pateikiamo įrodymo turiniu, sprendžia, kad apeliantai nepagrindė šio įrodymo pateikimo būtinybės apeliacinės instancijos teisme, byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovės paslaugų minėtiems asmenims teikimo ar pan., pateiktas naujas įrodymas neturi teisinės reikšmės sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl apeliantų pateiktą įrodymą atsisakoma priimti.

26.       2023 m. gegužės 9 d. teisme buvo gautas ir apeliantų prašymas (kartu prašant priteisti bylinėjimosi išlaidas) dėl papildomų rašytinių paaiškinimų pateikimo, apeliantams susipažinus su ieškovės atsiliepimu į apeliacinį skundą.

27.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta tokiu aspektu, kad rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį apeliacinį ar atskirąjį skundą bei atsiliepimą į jį, o tokiems procesiniams dokumentams pateikti, be kita ko, CPK yra nustatyti konkretūs procesiniai terminai; atitinkamam terminui pasibaigus, draudžiama keisti (papildyti) skundą (CPK 323, 338 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022; 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022). Priešingu atveju, pavyzdžiui, priėmus apelianto rašytinius paaiškinimus, būtų apribota kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisė irgi pateikti nuomonę dėl tokių rašytinių paaiškinimų.

28.       Kadangi apeliantų rašytiniuose paaiškinimuose dėstomi atsikirtimai į ieškovės atsiliepimą į apeliacinį skundą, o tokie atsikirtimai pateikti neatsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo proceso skirtumus bei įstatymo leidėjo valia nustatytus terminus procesinei pozicijai apeliacinės instancijos teisme suformuluoti, apeliacinės instancijos teismas šio apeliantų teikiamo dokumento (dėl papildomų rašytinių paaiškinimų pateikimo) nepriima ir nevertina.

29.       Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl bylos sustabdymo, pateikus informaciją, jog nuo 2022 m. rudens atsakovės J. J. psichinė būklė blogėjo ir šiuo metu civilinėje byloje Nr. e2YT-5852-918/2023 yra sprendžiamas klausimas dėl šios atsakovės pripažinimo neveiksnia tam tikrose srityse, globos nustatymo, globėjo ir turto administratoriaus paskyrimo, kartu nurodant tikimybę, kad teismo paskirtas atsakovės globėjas norėtų papildyti ar patikslinti apeliacinį skundą. Visgi, įvertinus šią apeliaciniame skunde pateiktą informaciją, taip pat tai, kad šiuo metu byloje nėra duomenų, kad minėta atsakovė yra neveiksni, bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu ji dalyvavo, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo bylos sustabdymui, juolab, kad jei atsakovei ir būtų paskirtas globėjas, jis į bylą įstotų tiesiog kaip naujas atstovas.

Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo        

30.       Ginčas šioje byloje iš esmės kilo dėl sutarčių vykdymo (atsakovams iš esmės nesutinkant vykdyti sutartis) ir jų teisėtumo.

31.       Apeliantai tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek savo apeliaciniame skunde akcentavo, kad sutartis pasirašė būdami suklaidinti ieškovės, kuri turėdama daugiau žinių ir informacijos, pasinaudodama atsakovus pasiekusia nepalankia informacija dėl mažos piniginės kompensacijos mokėjimo, apgavo atsakovus dėl sudaromo tikrojo sandorio. Apeliantų manymu, yra pagrindas pripažinti ginčo sutartis negaliojančiomis CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindu.

32.       CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Kai sandorio sudarymu pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai ar viešasis interesas, tokie pažeidimai šalinami ir pažeistos teisės ginamos taikant sandorio negaliojimo institutą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). 

33.       Apeliantai abi sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis be kita ko CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindu. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį, iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Pagal CK 1.90 straipsnio 2 dalį, suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014). Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, taip pat gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį, apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Aptariamu aspektu taip pat būtina akcentuoti ir įrodinėjimo svarbą civiliniame procese, kuriame galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

34.       Iš bylos duomenų matyti, kad NŽT 2021 m. kovo 12 d. sprendimu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. Š.“ buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į D. Š. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,1874 ha žemės, atlyginant pinigais (216,75 Eur suma). Be to, NŽT 2021 m. kovo 12 d. sprendimu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. J.“ buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į J. J. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,1942 ha žemės, atlyginant pinigais (224,61 Eur suma). Atsakovai akcentavo, kad ginčo sutartis būtent ir pasirašė po to, kai gavo minėtus NŽT 2021 m. kovo 12 d. sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo D. Š. bei J. J., taip pagal sandorius su ieškove tikėdamiesi gauti ženkliai didesnes nei minėtuose NŽT sprendimuose nurodytas sumas. Vėliau, atsakovams gavus informaciją, kad jie NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2021 m. spalio 21 d. įsakymu buvo įtraukti į patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę (atsakovės J. J. eilės Nr. (duomenys neskelbtini), D. Š. eilės Nr. (duomenys neskelbtini)), bei susipažinus su NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2021 m. spalio 22 d. įsakymu „Dėl siūlytinų piliečiams perduoti neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų, Vilniaus mieste, sąrašo patvirtinimo“, atsakovams, jų teigimu, paaiškėjo, kad sklypų, į kuriuos jiems bus atkuriamos nuosavybės teisės, vertė yra ženkliai didesnė nei pagal sutartis jų gauta suma, po ko, jie iniciavo įgaliojimų, J. J. testamento panaikinimą, iš esmės nesutikdami su tolesniu sutarčių vykdymu. Atsakovų nuomone, ieškovė nuo pradžių žinojo nuosavybės teisių atsakovams atkūrimo rezultatą, tačiau pasinaudojo atsakovus pasiekusia nepalankia informacija dėl mažos piniginės kompensacijos ir juos apgavo, suklaidino.

35.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma aukščiau aptartų apeliacinio skundo argumentų kontekste, nepatvirtina apeliantų pozicijos, dėl abiejų sandorių pripažinimo negaliojančiais nei CK 1.90, nei CK1.91 straipsnių pagrindu, pagrįstumo. Abejose notarine tvarka sudarytose sutartyse, kurias pasirašė atsakovai, buvo aiškiai susitarta, kad ieškovė įsipareigoja nupirkti, o atsakovai parduoti žemės sklypus, į kuriuos atsakovams ateityje bus atkurtos nuosavybės teisės, t. y. susitarė dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ateityje (sutarčių 1 punktas). Ir duomenų, kad atsakovų tikroji valia buvo kitokia nei nurodyta minėtame sutarčių punkte, nėra. Iš bylos nagrinėjimo metu duotų atsakovų parodymų taip pat matyti, kad jie suprato, jog pagal sutartis ieškovei su jais atsiskaičius, žemės sklypai, į kuriuos atsakovams bus atkurtos nuosavybės teisės, pereis ieškovei. Be to, atsakovai patys sutarčių 4 punkto pagrindu patikėjo ieškovės parinktiems įgaliotiniams atlikti veiksmus sutarčių tikslui pasiekti, tuo tarpu vėliau, paaiškėjus, kad atsakovams yra galimybė gauti žemės sklypus natūra, galimai naudingesnės piniginės išraiškos, atsakovai apsigalvojo dėl su ieškove sudarytų sutarčių ir tuos įgaliojimus panaikino, kartu keldami prielaidas dėl ieškovės galimo nesąžiningumo ir siekdami pripažinti sutartis negaliojančiomis. Visgi, jokių duomenų, kad sutarčių sudarymo metu ieškovei buvo žinomas atsakovų nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimo rezultatas, toks, koks jis paaiškėjo 2021 m. spalio mėnesį, byloje nėra. Kaip nėra ir duomenų, patvirtinančių atsakovų keltas prielaidas apie ieškovės apgaulę ir nesąžiningų sandorių sudarymo schemas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į protingumo principą, tai, kad prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo pirmiausia pats turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius, kartu pažymint, kad klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, manytina, kad nėra pagrindo aptariamas sutartis pripažinti negaliojančiomis minėtais apeliantų nurodytais pagrindais. Šios išvados kontekste esminės reikšmės nesudaro ir apeliantų nurodytos aplinkybės apie ieškovės patirtį ar atsakovų išsilavinimą, atsakovės J. J. garbų amžių. Juolab, kad kaip matyti iš bylos duomenų, J. J. ne tik per įgaliotinius, bet ir pati dalyvavo, NŽT sprendžiant klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pavyzdžiui, 2021 m. kovo 26 d. pasirašė prašymą dėl jos įtraukimo į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, eilę; sudarant sutartis, kartu su ja dalyvavo ir jos dukra (taigi, esant poreikiui padėjo savo garbaus amžiaus motinai).

36.       Remiantis be kita ko ir aukščiau aptartais motyvais, atmestini ir apeliantų argumentai dėl aptariamų sutarčių kaip apsimestinių sandorių pripažinimo negaliojančiomis. Sandoris laikytinas apsimestiniu, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Aptariamu atveju, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad tikroji abiejų sutarčių šalių valia būtų buvusi kita nei pagrindinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas ateityje, atkūrus atsakovams nuosavybės teises į žemės sklypus. Pažymėtina, kad šiame kontekste, dėl sutarčių pripažinimo apsimestiniais sandoriais, apeliantų nurodyta teismų praktika panašioje byloje Nr. e2A-116-790/2020, nelaikytina tinkamu precedentu aptariamu klausimu, nes minėtoje byloje iš esmės skiriasi faktinės aplinkybės, susijusios su šalių atliktais veiksmais sutarčių vykdymo procese, kai minėtoje byloje pagrindinius veiksmus po panašios sutarties pasirašymo atliko įgaliotas asmuo, tuo tarpu šioje byloje nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimo procese aktyviai dalyvavo patys atsakovai. Ir skirtingai nei paminėtoje apeliacinės instancijos byloje, šioje byloje nėra pagrindo spręsti, kad ginčo sutartimis šalys susitarė dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo, kadangi, kaip jau minėta, šiuo atveju šalys aiškiai siekė susitarti dėl pagrindinės žemės sklypo (sklypų) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje.

37.       Atsižvelgiant į visas aukščiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovų priešieškinis dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis buvo netenkintas pagrįstai. Tuo pačiu pažymėtina, kad šiame kontekste nesprendžiamas klausimas dėl apelianto kvestionuotų notaro veiksmų teisėtumo, juolab, kad ir patys atsakovai jokių reikalavimų šiuo klausimu bylos nagrinėjimo metu nereiškė.

38.       Kitą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, dėl ieškovės ieškinio pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai ir su ja nesutinka. Pirmosios instancijos teismas, nutaręs, kad ginčo sutartys turi tiek preliminariajai, tiek pagrindinei nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčiai būdingų bruožų, be kita ko įvertinęs sutarčių esmę, tikslą, šalių elgesį, sprendė, kad ieškovė pagrįstai prašo įpareigoti atsakovus sutartis vykdyti natūra. 

39.       Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį. Kasacinio teismo praktikoje preliminariosios sutarties sudarymas apibūdinamas kaip baigiamasis, atspindintis toliausiai pažengusias derybas, ikisutartinių santykių etapas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Viena vertus, ja sukuriamas tvirtesnis teisinis santykis negu derybos, kurios nėra forminamos tokia sutartimi, kita vertus, jos sukuriamas teisinis santykis yra trapesnis už sutartinius santykius, nes jos objektas yra pagrindinės sutarties sudarymas, todėl jos pažeidimo atveju taikomi gynybos būdai yra ribojami. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018).

40.       Neginčytina, kad praktikoje pasitaiko atvejų, kai sutartis turi tiek preliminariosios sutarties bruožų (organizacinių), tiek pagrindinės sutarties bruožų, ir kai šalys laisva tarpusavio valia nedviprasmiškai susitaria dėl tokios sutarties dalies, atitinkančios pagrindinės sutarties bruožus, vykdymo natūra, CK 6.165 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas draudimas įpareigoti preliminariąją sutartį vykdyti natūra netaikytinas, nes nepažeidžiami šia taisykle saugomi interesai (šalių teisėti lūkesčiai ir teisinis tikrumas). Visgi, aptariamu atveju, sutiktina su apeliantų pozicija, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepagrįstai rėmėsi minėta kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021 suformuluota teisės aiškinimo taisykle. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos kasacinės nutarties ir šios bylos ginčo pobūdis iš esmės skiriasi, kadangi minėtoje kasacinėje nutartyje buvo sprendžiamas su akcijomis susijęs ginčas, be to, kasacinėje nutartyje nagrinėti sutartiniai santykiai buvo kompleksinio pobūdžio, juos ir sutartyje įforminant dalimis (etapais). Aptariamu gi atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčo sutartys laikytinos preliminariosiomis sutartimis, kurios objektas iš esmės yra pagrindinės sutarties sudarymas. Tuo pačiu pažymint, kad ir pagal teismų praktiką nėra draudžiama šalims susitarti dėl numatomų atkurti žemės sklypų pardavimo ir savo įsipareigojimus dėl planuojamo sudaryti sandorio išdėstyti preliminariojoje sutartyje (pavyzdžiui, apeliantų minėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-116-790/2020).

41.       Esminės nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, dėl kurių būtina susitarti įstatymo reikalaujama forma, nustatytos CK aštuntajame skirsnyje. Tai – sutarties dalykas (CK 6.396 straipsnis) ir nekilnojamojo daikto kaina (CK 6.397 straipsnis). Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui, taip pat nurodyta to daikto vieta atitinkamame žemės sklype arba parduodamo nekilnojamojo daikto vieta kitame nekilnojamajame daikte (CK 6.396 straipsnio 1 dalis). Sudarant nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sandorį, kurio objektas – žemės sklypas, būtina atsižvelgti ir į bendrąsias nuostatas, pagal kurias civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas (CK 1.109 straipsnis). Žemės sklypas, kuris neatitinka nurodytų reikalavimų, negali būti perleidžiamas kito asmens nuosavybėn.

42.       Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sutarties objekto nebuvimas, įsipareigojimas jį sukurti ateityje taip pat yra preliminariąją sutartį kvalifikuojantis požymis, nesudarantis pagrindo tokią sutartį laikyti pagrindine sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Pagrindinėje sutartyje jos šalys arba viena iš šalių visuomet turi ir subjektinę teisę į tokį objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu (pvz., būsimo daikto pirkimo–pardavimo sutarties atveju). Visais atvejais esminis kriterijus atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės – atitinkamo susitarimo sudarymo metu buvusi šalių valia ir tikslas, kurio jos siekė šiuo susitarimu. Teismų praktikoje taip pat konstatuota, kad avanso mokėjimas pagal preliminariąją sutartį neprieštarauja imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 straipsnio 1 dalį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2012). Taigi, daikto kainos sumokėjimas pats savaime nesudaro pagrindo šalių sutarčių laikyti pagrindinėmis sutartimis.

43.       Įvertinus šios bylos aplinkybes ir paminėtą teismų praktiką, neneigiant, kad aptariamose sutartyse numatyta kaina (dėl kurios faktinio sumokėjimo (sumokėtos sumos dydžio) byloje taip pat kilo ginčas), yra vienas ir pagrindinei nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčiai būdingų bruožų, kartu pažymėtina, kad to visgi nepakanka, kad ginčo sutartys būtų laikomos pagrindinėmis. Pažymėtina, kad aptariamu atveju sutartyse nėra aiškiai apibrėžtas sutarčių objektas. Pagal sutartis atsakovai įsipareigojo parduoti ieškovei žemės sklypą (ar žemės sklypus), kurie bus jiems suteikti atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko valdytą žemę. Tačiau aplinkybė, kad asmuo realizavo savo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais išreiškė valią, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės, pateikė prašymą ir reikiamus dokumentus), savaime nereiškia, kad asmuo įgijo teisę į konkretų turtą, iki nacionalizacijos valdytą buvusio savininko. Taigi, šiuo metu, apart faktinių aplinkybių, kad NŽT sprendimais buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į atsakovams tenkančią nekilnojamojo turto dalį, sprendimuose nurodyto ploto žemę (tokio dydžio žemės sklypų ar jų dalių perleidimą numatant ir sutartyse), bei to, kad atsakovai buvo įtraukti į siūlytinų piliečiams perduoti neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų, Vilniaus mieste, sąrašą, jokių kitų pagrindinės sutarties objektą nekilnojamąjį daiktą (žemės sklypą) apibūdinančių duomenų byloje nėra. Šiuo metu nėra aiškus nei žemės sklypo dydis, nei vieta, ir išvis pagal šiuo metu bylos esančius duomenis apskritai nėra aišku, ar atsakovai pasinaudos jiems suteikta teise pasirinkti konkrečius žemės sklypus, nes kaip bylos nagrinėjimo metu nurodė atsakovai Š. bei atsakovės J. J. dukra, šiuo metu žemės sklypų jie nepasirinko ir neketina to daryti iki bylos išnagrinėjimo. Taigi, laikant aptariamas sutartis preliminariosiomis sutartimis, nepaneigus šalių teisės tokias sutartis sudaryti, atsižvelgiant į paminėtas teisės normas ir suformuotą teismų praktiką, pažymėtina, kad aptariamų sutarčių negalima reikalauti įvykdyti natūra, nes be kita ko, byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl atsakovų įpareigojimo pasirinkti sklypus pagal 2021 m. spalio 22 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymą „Dėl siūlytinų piliečiams perduoti neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų, Vilniaus mieste, sąrašo patvirtinimo“, byloje nėra duomenų apie tai, kokia yra šiuo metu atsakovų eilė pagal minėtą įsakymą, ar atsakovai vis dar galės pasinaudoti ir realizuoti teises į nuosavybės teisių atkūrimą šio įsakymo pagrindu, t. y. ar jiems nuosavybės teisės bus atkurtos natūra, ar kitokiu būdu ir kokia apimtimi. Įvertinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės ieškinys negalėjo būti patenkintas.

44.       Be to, atkreipiant dėmesį į CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo privalomumo principą, kuris lemia šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, t. y., kad sprendimas turi būti aiškus, turi būti išspręsti visi šalių iškelti reikalavimai, be kita ko tiksliai nurodyti veiksmai, kuriuos šalys privalės atlikti arba nuo kurių turės susilaikyti, pažymėtina, kad aptariamu atveju, pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo vykdymas būtų visiškai neaiškus, atsižvelgiant jau vien į tai, kad jame nurodyti sąlyginiai ir nebūtinai įvykdytini šalių veiksmai. Įvertinus nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje ieškovės ieškinys buvo patenkintas, naikintinas, o ieškovės ieškinys atmestinas. 

45.       Atitinkamai, ieškovės ieškinį atmetus pilna apimtimi, dėl kitų apeliaciniame skunde akcentuotų su ginčo sutartimis susijusių argumentų, kaip pavyzdžiui, faktiškai sumokėtos sutarčių kainos, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes tai neturi esminės reikšmės priimtam sprendimui. Tačiau šiame kontekste kartu atkreiptinas dėmesys, kad priimtas sprendimas neatima iš ginčo šalių teisės įstatymo tvarka ginti jų tikrumo interesą ir reikalauti iš kitos šalies dalyvavimui ikisutartiniuose santykiuose ir pasirengimui sudaryti pagrindinę sutartį realiai patirtų išlaidų ar nuostolių atlyginimo. Būtent tokie teisiniai šalių lūkesčiai ginami preliminariosios sutarties atveju. Taip apibrėžiamas ir preliminariosios sutarties sukuriamas teisinis tikrumas, nes šalys žino, kad nebus verčiamos sudaryti pagrindinės sutarties, kaip ir žino galimų nuostolių atlyginimo ribas (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

46.       Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas apeliantų apeliacinį skundą tenkina iš dalies, panaikinant skundžiamą sprendimą dalyje dėl ieškinio reikalavimų ir šioje dalyje ieškovės ieškinį atmetant, o kitoje dalyje teismo sprendimą iš esmės paliekant nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 punktas).

47.       Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes tai neturi esminės reikšmės apeliacinės instancijos teismo priimtam procesiniam sprendimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48.       Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmos instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškovės ieškinys, tiek atsakovų priešieškinis atmesti, šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atitinkamai keistinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei priteisimo, 26,88 Eur patirtas pašto išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, priteisiant į valstybės biudžetą iš ieškovės ir atsakovų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 6,72 Eur

49.       Be to, apeliantai prašė priteisti iš ieškovės viso 2 541 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Nurodytos patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos) 8.9 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už apeliacinio skundo parengimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, tai, kad iš esmės buvo patenkinta pusė apeliacinio skundo reikalavimų, atsakovams iš ieškovės priteistina 1 270,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, kiekvienam atsakovui po 423,50 Eur.

50.       Ieškovė taip pat prašė priteisti apeliacinės instancijos teisme jos patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 200 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios išlaidos taip pat neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atmestą apeliacinio skundo dalį, ieškovei iš atsakovų priteistina pusė minėtų patirtų bylinėjimosi išlaidų (600 Eur), t. y. po 200 Eur iš kiekvieno atsakovo. Atlikus šalims priteistų bylinėjimosi išlaidų sumų įskaitymą, kiekvienam atsakovui iš ieškovės priteistina po 223,50 Eur bylinėjimosi išlaidų,

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų I. Š., R. Š., J. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arlitanus“ ieškinys buvo patenkintas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimą dalyje dėl procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei priteisimo ir priteisti valstybės naudai iš atsakovų I. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), R. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), J. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arlitanus“ (juridinio asmens kodas 126030261) po 6,72 Eur teismo patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arlitanus“ (juridinio asmens kodas 126030261) atsakovams I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 223,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Šis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                        Donata Kravčenkienė

 

Kristina Lysionok 

 

Urmila Valiukienė