Administracinė byla Nr. eA-2557-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03062-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-54 ,,Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigoti Departamentą bylą išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu Departamento sprendimu nepagrįstai buvo atmestas jo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas neginčija, kad nepriklauso politinėms partijoms ar organizacijoms, tačiau prieglobstis gali būti suteiktas vien tik nustačius, kad prašytojas turi tam tikras politines pažiūras, dėl kurių kilmės valstybėje yra ar gali būti persekiojamas valstybinių ar su jomis susijusių institucijų. 2011–2013 metais pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) institute (toliau – ir institutas) ir pagal valdžiai artimo direktoriaus nurodymus atlikdavo slaptas transakcijas valdžiai paremti. Pareiškėjas viešai rodė, kad nepritaria neteisėtiems veiksmams, bandė atsisakyti juos vykdyti, todėl kilo konfliktas su instituto direktoriumi, pareiškėjas buvo priverstas ištrinti savo paskyras socialiniuose tinkluose. Pareiškėjo politines pažiūras patvirtina ir jo dalyvavimas mitinguose 2011 metais. Departamentas iškraipė pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus, neteisingai vertino situaciją, susijusią su incidentu, kurio metu du vyrai grasino jį nužudyti. Netrukus po atleidimo iš darbo, jis sulaukė įtartinų skambučių, nepažįstamų asmenų apsilankymų, grasinimų susidoroti, jei atskleis informaciją apie instituto vykdytą korupcinę veiklą. Departamentui buvo nurodyta, kad į kilmės valstybę pareiškėjas negali grįžti, nes dėl politinių pažiūrų prieš jį yra sufabrikuota baudžiamoji byla. Departamento pažymoje ,,Apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini)“ aiškiai nurodyta, kad bylų fabrikavimas yra viena iš priemonių, skirtų nukenksminti valdžią kritikuojančius asmenis. Tai, kad byla yra sufabrikuota patvirtina ir tai, kad baudžiamoji byla iškelta tik 2013 m. gruodžio 10 d. po konflikto su direktoriumi, nors institute pareiškėjas dirbo trejus metus. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas atitinka sąlygas, kurioms esant jam turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Grįžus į kilmės valstybę, kyla reali grėsmė jo teisėms, sveikatai ir gyvybei, nes persekiojimą vykdo valdžios institucijos, o teismai (duomenys neskelbtini) nėra nepriklausomi.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad, įvertinęs visą surinktą informaciją, Departamentas nustatė, kad nėra akivaizdžių faktų ar objektyvių įrodymų, jog pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla yra sufabrikuota dėl jo politinių įsitikinimų ar pažiūrų. Departamentas nenustatė, kad pareiškėjas atitiktų įstatyme ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) įtvirtintas sąlygas, dėl kurių jam turėtų būti suteiktas prieglobstis ar papildoma apsauga. Departamentas nustatė, kad baudžiamasis persekiojimas pareiškėjo atžvilgiu nėra neproporcingas, nes tiek Lietuvoje, tiek (duomenys neskelbtini) už tokio pobūdžio nusikalstamą veiką nustatytos panašios sankcijos, be to, pareiškėjas neįrodė, kad persekiojimas būtų vykdomas dėl jo politinių įsitikinimų ar pažiūrų. Visus paaiškinimus, susijusius su jo atleidimu iš pareigų institute bei vėliau galimai patirtu persekiojimu, Departamentas vertino kritiškai, nes pareiškėjas negalėjo parodyti nė vienos grasinančios žinutės, be to, atleidimas iš darbo galėjo būti susijęs su pradėtu baudžiamuoju persekiojimu. Departamentas nesutiko, kad išvadoje neteisingai nurodė faktus apie incidentą, kai pareiškėjas buvo išvežtas į miškelį, ir tą patvirtina per apklausą darytas garso įrašas. Be to, pareiškėjo paaiškinimai buvo nenuoseklūs, prieštaringi. Tai, kad jis 2011 metais, kaip stebėtojas, dalyvavo keliuose mitinguose, taip pat negali būti reali priežastis pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Pareiškėjas negalėjo nurodyti nė vieno iš socialinių tinklų, kuriuose dalyvavo, grupių pavadinimų, taip pat nepateikė įrodymų, kad apskritai juose dalyvavo. Be to, pareiškėjas patvirtino, kad negali įrodyti, jog neatliko veiksmų, dėl kurių pareikšti įtarimai. Leidimas gyventi Lietuvoje pareiškėjui buvo išduotas iki tarptautinės paieškos paskelbimo. Pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą nėra, nes nebuvo nustatyta, kad grąžinus į kilmės valstybę kyla reali grėsmė jo teisėms, sveikatai ar gyvybei.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo S. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 11 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą suteikti pabėgėlio statusą. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir atsižvelgęs į apklausos metu pateiktus paaiškinimus, Departamentas 2016 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (15/6-9)12PR-54 nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes jis nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė patirti persekiojimą ar smurtą kilmės valstybėje yra pagrįsta.

Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalių, 87 straipsnio 1 dalies, vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 116.1.1, 116.1.8 punktų nuostatomis. Nustatyta, kad pareiškėjo prašymas suteikti pabėgėlio statusą grindžiamas baime būti persekiojamam dėl politinių pažiūrų ar įsitikinimų, o būtent tuo, kad jo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) yra iškelta sufabrikuota baudžiamoji byla. Šiuos savo argumentus pareiškėjas grindžia tuo, kad 2013 metų pabaigoje, dirbdamas institute, konfliktavo su šios įstaigos vadovu, nes, siekdamas nutraukti darbo santykius, pagrasino atskleisti visą turimą informaciją apie tai, kad institutas remia (duomenys neskelbtini) prezidentą ir valdančiąją partiją, organizuoja įvairius mitingus, piketus ir pan. Po nurodyto konflikto pareiškėjas į darbą negrįžo, tačiau iš nepažįstamų asmenų sulaukė grasinimų neatskleisti jam žinomos informacijos apie instituto veiklą. Baimindamasis dėl savo gyvybės, pareiškėjas 2014 metų kovo mėnesį išvyko iš (duomenys neskelbtini).

Įvertinęs nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją ir pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad jis neįrodė realaus persekiojimo dėl politinių įsitikinimų ar pažiūrų. Pažymėta, kad pareiškėjo argumentai dėl išvykimo iš kilmės valstybės aplinkybių, taip pat kilmės valstybėje jam gresiančio persekiojimo, sufabrikuotos baudžiamosios bylos grindžiami tik jo subjektyviais paaiškinimais ir nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, kuriuos teismas galėtų įvertinti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju iš kilmės valstybės pareiškėjas išvyko ir nenori į ją grįžti ne dėl gresiančio realaus persekiojimo, o siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už galimai įvykdytą nusikalstamą veiką.

Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) institute dirbo nuo 2011 metų iki 2013 metų spalio mėnesio, Departamento pateikti duomenys patvirtino, kad baudžiamoji byla pareiškėjo atžvilgiu iškelta 2013 m. gruodžio 10 d., pareiškėjo paieška paskelbta 2014 m. kovo 5 d., kaltinamuoju pareiškėjas pripažintas 2015 m. sausio 16 d., o 2015 m. sausio 21 d. paskelbta jo tarptautinė paieška.

Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad iš kilmės valstybės išvyko 2014 m. kovo 10 d. lėktuvu (duomenys neskelbtini), t. y. jo išvykimo iš kilmės valstybės metu baudžiamojo byla jau buvo pradėta, buvo paskelbta pareiškėjo paieška. Teismo vertinimu, aktyvi pareiškėjo migracija tik patvirtinta tai, kad jis slapstėsi nuo baudžiamojo persekiojimo (duomenys neskelbtini). Pats pareiškėjas patvirtino, kad išvykęs iš (duomenys neskelbtini) jokio pavojaus nejautė. Be to, pareiškėjo paaiškinimai patvirtino tai, kad galimi persekiojimo veiksmai nebuvo pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.

Teismas, atsižvelgęs į Tvarkos aprašo 116.1.1 punktą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, sprendė, kad jei bus pripažintas kaltu pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 160 straipsnio 4 dalį, (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nepatirs neproporcingo persekiojimo.

Apklausos metu pareiškėjas patvirtino, kad įrodymų, jog neatliko jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, neturi. Vadinasi, pareiškėjas negali pagrįsti, kad jo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla yra sufabrikuota, t. y. kaltinimai yra nepagrįsti, o byla iškelta siekiant jį nubausti už turimus politinius įsitikinimus ir pažiūras. Į bylą pateikti (duomenys neskelbtini) teisminių valdžios institucijų procesiniai dokumentai patvirtina, kad nusikalstama veika, kurios padarymu pareiškėjas yra kaltinamas, įvykdyta būtent tuo laikotarpiu, kai jis teigia dirbęs institute. Teismas neturi pagrindo abejoti (duomenys neskelbtini) teisminių institucijų vykdomu baudžiamojo proceso teisingumu. Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pateiktame ekstradicijos prašyme pabrėžiama, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nebus kankinamas, nepatirs žiauraus, nežmoniško, orumą žeminančio elgesio ar bausmių. Taip pat nurodyta, kad šiuo ekstradicijos prašymu nėra siekiama persekioti asmenį dėl politinių sumetimų, rasės, religijos ar tautybės.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovė pabrėžė, kad pareiškėjo prašymas suteikti pabėgėlio statusą grindžiamas ne jo dalyvavimu konkrečioje politinėje veikloje ar savo įsitikinimų bei pažiūrų skelbimu socialiniuose tinkluose. Atsižvelgdamas į tai, teismas papildomai šių aplinkybių nevertino.

Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas yra neproporcingas, taip pat kad kilmės valstybėje jis gali patirti realų persekiojimą dėl savo politinių įsitikinimų ar pažiūrų. Byloje taip nenustatyta, kad egzistuoja pagrindas suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą, t. y. kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Remdamasis teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį bei papildomą apsaugą, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nėra, todėl jis atmestas kaip nepagrįstas. Pažymėta, kad Departamentas atliko išsamų ir nuodugnų bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimą, padarė teisingas išvadas, kurių pareiškėjas kreipdamasis į teismą nepaneigė.

III.

Pareiškėjas S. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo S. K. bylą iš naujo ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas mano, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles: sprendimas grįstas pavieniais atsakovo pateiktais argumentais, pažeidžiant reikalavimą vertinti įrodymų visetą ir visapusišką ištyrimą. Taip pat sprendime nutylėta apie pareiškėjo nurodytas esmines aplinkybes.

Pareiškėjas grėsmę būti persekiojamam grindė būtent politinėmis pažiūromis, kurios buvo nesuderinamos su jo darbinėmis pareigomis, o motyvai dėl jam sufabrikuotos bylos nurodyti, kaip  pagrindžiantys padėties rimtumą. Teigia, kad Departamentas nutylėjo dalį pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl incidento, iškraipė faktus.

Pareiškėjas savo politines pažiūras grindė dalyvavimu mitinguose, nuomonės reiškimu socialiniuose tinkluose, atsisakymu stoti į partiją. Pareiškėjas laikėsi nuoseklios pozicijos dėl spaudimo darbe iš įmonės direktoriaus, dėl internetinių prieigų ištrynimo, be to, jo pozicija pagrįsta objektyviai nustatytomis aplinkybėmis. Byloje taip ir liko neatskleista esminė aplinkybė, kad valdžios persekiojimas yra nulemtas ne tik turimomis politinėmis pažiūromis, bet ir tuo, kad pareiškėjas išsakė grasinimus atskleisti valdžiai nepalankią informaciją.

Teismo sprendime beveik visos skunde išdėstytos aplinkybės bei argumentai, pagrindžiantys pareiškėjo politines pažiūras, bei neatitiktis tarp Migracijos departamento išvados ir protokole užfiksuotos apklausos metu nustatytų aplinkybių nutylėtos ir nenagrinėtos.

Pareiškėjas pateikė informaciją apie fabrikuojamų baudžiamųjų bylų praktiką, kaip priemonę nukenksminti valdžią kritikuojančius asmenis, tačiau jų pagrįstumas nebuvo vertinamas.

Ginčijamame sprendime nepasisakyta apie skunde minimą chronologinių veiksmų neatitiktį: 1) neaišku, kaip gali būti išduota teistumo pažyma, kurioje nurodyta, jog iki 2014 m. sausio 21 d. pareiškėjas niekada neatliko jokios baudžiamosios veikos, kai kaltinamuoju šis pripažintas dar 2016 m. sausio 16 d.; 2) neanalizuotos aplinkybės, jog dar 2014 m. kovo 5 d. paskelbta pareiškėjo paieška (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas nebuvo sulaikytas išvykstant į Vokietiją 2014 m. kovo 8 d.; 3) 2015 m. vasario 13 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nors tarptautinė pareiškėjo paieška paskelbta 2015 m. sausio 21 d.

Teigia, kad nepagrįsta teismo išvada, jog pareiškėjo migracija iš vienos valstybės į kitą netiesiogiai patvirtina jo slapstymąsi nuo teisėsaugos institucijų, kai racionalus sprendimas būtų nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos, nes kertant valstybių sienas, kaskart susiduriama su sulaikymo galimybe.

Pareiškėjo skunde buvo išdėstyti išsamūs motyvai dėl pareiškėjo objektyvaus negalėjimo pasinaudoti valstybės apsauga, pagrindžiantis tiek jo individualią padėtį, tiek objektyviai egzistuojančias aplinkybes, kurios nebuvo analizuojamos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo persekiojimas yra vykdomas asmens dirbančio institute iniciatyva, persekiojimo dalyviu šiuo atveju laikytina būtent (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į keblią dabartinę situaciją (duomenys neskelbtini) teismų sistemoje bei teisių į gynybą įgyvendinime, bei tai, jog persekiojimo subjektas nagrinėjamu atveju yra pati valstybė, pareiškėjo jau patirtą fizinį smurtą bei psichologinį spaudimą, inkriminuotą baudžiamąjį persekiojimą siekiant eliminuoti pareiškėją kaip grėsmę dabartinei politinei sistemai, akivaizdu, kad pagrįstos baimės buvimo sąlyga yra objektyvaus pobūdžio.

Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktas aplinkybes, t. y. kad jis nepalaikė esamos valdžios ir buvo nusiteikęs jos atžvilgiu priešiškai bei tai demonstravo viešai reikšdamas nuomonę per socialinius tinklus ir išsakydamas savo poziciją darbdaviui, kuris lojalus esamam režimui ir veikia jo naudai ir interesais, į pareiškėjo pateiktą pasakojimą (dėl darbo specifikos, instituto veiklos, direktoriaus charakteristikos ir t. t.), faktines aplinkybes, į Pažymoje nurodytas aplinkybes apie padėtį kilmės valstybėje, Migracijos departamentas netinkamai atliko tyrimą ir nenustatė visų esminių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas, neįpareigodamas atsakovo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymo, priėmė nepagrįstą sprendimą.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Teigia, kad Departamentas pareiškėjo duotus paaiškinimus vertino kritiškai ir nustatė, kad jie negali būti laikomi įtikinamais. Pareiškėjas negalėjo parodyti nei vienos žinutės, kurias jam, kaip jis teigia skunde, siuntė Instituto direktorius po to, kai pareiškėjas paliko darbą Institute. Antra, faktas, kad į pareiškėjo gyvenamąją vietą buvo atėję vidaus reikalų sistemos pareigūnai, galėtų būti laikomas nustatytu, tačiau pareiškėjo pateiktų įvykių kontekste (pareiškėjo išėjimas iš darbo Institute nesulaukus oficialaus atleidimo ir neturint tam jokios svarios priežasties) vertintinas kritiškai, kadangi galėjo būti susijęs su pareiškėjo atžvilgiu atliekamu baudžiamuoju persekiojimu.

Atsakovas nepagrįstais laiko apeliacinio skundo teiginius, kad Departamentas išvadoje iškraipė faktus apie incidentą. Pareiškėjo asmens byloje saugoma apklausos garso įrašo stenograma patvirtina, kad pareiškėjo nurodyti paaiškinimai tiksliai cituojami Išvadoje. Pareiškėjas skunde cituoja tik dalį savo duotų paaiškinimų dėl nurodyto incidento ir nutyli, kad jo pateikti paaiškinimai buvo prieštaringi ir nenuoseklūs.

Nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių apie pareiškėjo dalyvavimą mitinguose 2011 metais. Kaip matyti iš byloje esančios Išvados, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas gal ir galėjo dalyvauti mitinguose, tačiau jo pateiktas šių įvykių kontekstas (2011 m. pažįstamo pakviestas dalyvavo mitinguose kaip stebėtojas: pasiklausė, kas juose kalbama, matė opozicijos lyderius) vertintinas kritiškai ir negali būti laikomas patikima ir įtikinama politinės nuomonės išraiška ar jo politinę veiklą patvirtinančiomis aplinkybėmis, už kurias (duomenys neskelbtini) grėstų persekiojimas ar diskriminacinio pobūdžio veiksmai. Pats pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad mitinguose dalyvavo 2011 metais ir, nors iš šalies išvyko 2014 metais, tačiau nenurodė, kad jis iki išvykimo būtų susidūręs su kokiomis nors problemomis dėl dalyvavimo šiuose mitinguose.

Informuoja, kad aplinkybė, kad dėl asmens yra paskelbta tarptautinė paieška, nesudaro pagrindo atsisakyti leisti atvykti į Šengeno erdvę. Taigi, pareiškėjo įleidimas į Šengeno erdvę savaime nepatvirtina baudžiamosios bylos klastojimo fakto. Šio fakto nepatvirtina ir pareiškėjo pateikta (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 21 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad ši institucija neturi duomenų apie pareiškėjo teistumą arba jo atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį persekiojimą. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla buvo iškelta 2013 m. gruodžio 10 d., informacijos apie pareiškėjo atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį persekiojimą nebuvimas nurodytoje pažymoje galėtų būti paaiškinamas objektyviomis aplinkybėmis. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo suklastojimo fakto nepatvirtina ir tai, kad jam 2015 m. vasario 23 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, kad apklausos metu pareiškėjas niekaip negalėjo įrodyti (duomenys neskelbtini) pareikštų kaltinimų nepagrįstumo.

Tvirtina, kad Departamentas Išvadoje ir jos pagrindu priimtame ginčijamame sprendime išsamiai įvertino pareiškėjo nurodytus motyvus, pagrindė, kodėl šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo atžvilgiu vykdomas persekiojimas nelaikytinas neproporcingu ir diskriminaciniu.

Pažymi, kad skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas šį sprendimą, įvertino tiek Departamento, tiek ir pareiškėjo argumentus bei surinktus duomenis. Vertina, kad skundžiamo sprendimo motyvai yra pakankami pagrįsti šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-12PR-54 ,,Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas S. K. 2016 m. sausio 7 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą dėl pabėgėlio statuso suteikimo (asmens bylos l. 33–35). Prašydamas suteikti pabėgėlio  statusą, jis paaiškino, kad bijo dėl savo gyvybės, nes yra sufalsifikuota baudžiamoji byla, o žinodamas jo buvusio vadovo institute V. N. L. statusą, mano, jog tikėtis išspręsti susidariusią situaciją teisiniu keliu nėra objektyvių galimybių. Ginčijamu 2016 m. liepos 12 d. sprendimu Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašyme suteikti pabėgėlio statusą nurodytas aplinkybes ir atsižvelgęs į apklausos metu pateiktus paaiškinimus, nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes jis nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė patirti persekiojimą ar smurtą kilmės valstybėje yra pagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį bei papildomą apsaugą, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė grėsme būti persekiojamam dėl jo politinių pažiūrų, nesuderinamų su darbinėmis pareigomis, o motyvai dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo pagrindžia padėties rimtumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atsakovui teiktus paaiškinimus (prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolas (asmens bylos l. 12–20), pareiškimas dėl pabėgėlio statuso suteikimo (asmens bylos l. 33–37), apklausos dėl prieglobsčio prašytojo protokolas (asmens byla l. 50–61)), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pateiktų įrodymų visuma nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl grėsmės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų ar pažiūrų jo kilmės valstybėje: nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo politinės pažiūros pagrįstos dalyvavimu mitinguose, nuomonės reiškimu socialiniuose tinkluose, atsisakymu stoti į partiją, iš Migracijos departamentui pateiktų įrodymų nėra galima spręsti, kad pareiškėjo politinės pažiūros ir įsitikinimai, jų išraiška objektyviai gali būti pagrindu jį persekioti. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo metu buvo nurodęs, kad nors ir nepalaikė šalies politikos, jo nuomonė buvo bendro pobūdžio, jis „nebuvo nei už, nei prieš“; darbe nesikišo į politiką, politinei organizacijai nepriklauso (asmens bylos l. 51). Nors pareiškėjas teigė, kad pirmasis jo konfliktas su instituto vadovu kilo dėl to, kad jis atsisakė stoti į politinę partiją „(duomenys neskelbtini)“, jis taip pat nurodė, kad dėl to pasekmių nepatyrė (vėliau viskas buvo normaliai), jis (vadovas) nieko nesakė (asmens bylos l. 53). Pareiškėjo teiginiai dėl dalyvavimo mitinguose, socialiniuose tinkluose, vėlgi nepatvirtina persekiojimo galimumo: pareiškėjas pakankamai apibendrintai apibūdino mitingus, kuriuose teigė dalyvavęs; šiuose mitinguose jis teigė tik dalyvavęs, t. y. nėra prisidėjęs prie jų organizavimo ar pan.; nedetalizavo savo veiklos socialinių tinklų grupėse (asmens bylos l. 52). Pažymėtina, kad visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, patvirtinančios, jo teigimu, grėsmę būti persekiojamam dėl politinių pažiūrų ar įsitikinimų, be pareiškėjo paaiškinimų, nėra pavirtintos jokiais kitais įrodymais, bei, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimų visumą apie jo veiklą kilmės šalyje, nepatvirtina realios grėsmės būti čia persekiojamam dėl politinių pažiūrų ar įsitikinimų.

Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą (2015 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-2080 redakcija), kuris atitinka 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (nauja redakcija), 4 straipsnio 1 dalį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Taigi, asmuo, prašantis suteikti jam prieglobstį, privalo visapusiškai ir tinkamai bendradarbiauti su prašymą nagrinėjančia institucija, pateikti tikrovę atitinkančią informaciją ir padėti prašymą nagrinėjančiai institucijai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes.

Įstatymo 83 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 2 dalyje nurodyta, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Tuo tarpu Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

Pareiškėjo Departamentui teikti paaiškinimai, ekstradicijos procedūros metu pateikti procesiniai dokumentai ir kiti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas kilmės valstybėje pradėtas nepagrįstai, o pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, dėl fabrikuojamų baudžiamųjų bylų praktikos šalyje vėlgi nepatvirtina būtent pareiškėjo, kurio veikla kilmės šalyje nėra kažkuo ypatinga, baudžiamojo persekiojimo nepagrįstumo. Pažymėtina, su šia aplinkybe susiję pareiškėjo paaiškinimai vėlgi yra apibendrinti: pavyzdžiui, jis teigia, kad jo pažįstamas nerado bylos, todėl galbūt ji yra slapta ar jos nėra (asmens bylos l. 60), nors nenurodo, nei kas tas asmuo (pažįstamas), nei kaip jis ieškojo baudžiamosios bylos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas savo nurodytas aplinkybes, susijusias su baudžiamojo persekiojimo nepagrįstumu, objektyviai gali būti patvirtinti ir kitais įrodymais: dokumentais iš juridinio asmens, į kuriame esančią sąskaitą, kaip nurodoma ekstradicijos dokumentuose, buvo neteisėtai pervestos lėšos, advokato, dalyvavusio teismo posėdyje dėl kardomosios priemonės skyrimo, paaiškinimu ar pan. Tuo tarpu pareiškėjo asmens byloje surinkti duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) generalinė prokuratūra kartu su ekstradicijos prašymu pateikė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai su pareiškėjui iškelta baudžiamąja byla susijusius procesinius dokumentus (asmens bylos l. 63–150), be to, atsakant į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą, buvo suteikta ir papildoma informacija (asmens bylos l. 129–150). Vien pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl išvykimo iš kilmės šalies bei pateikta pažyma (asmens bylos l. 153–154) savaime nesudaro pagrindo abejoti (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių dėl pagrindo pradėti baudžiamąjį persekiojimą buvimu, kadangi nėra žinomos šio dokumento sudarymo aplinkybės, taip pat duomenų perdavimo atitinkamiems registrams praktika. Iš Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. liepos 12 d. Išvados dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Nr. 13PR-54RN (asmens bylos l. 174–187) matyti, kad visi pareiškėjo teiginiai dėl chronologinės veiksmų neatitikties buvo įvertinti, taip pat nėra pagrindo spręsti, kad toks atsakovo vertinimas yra nepagrįstas.

Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu (ABTĮ 140 str.), šių taisyklių nagrinėjamu atveju buvo laikytasi tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgė į jo skunde ir atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytus bei posėdžio metu patikslintus argumentus, byloje surinktų duomenų visumą, pagal įrodymų vertinimo taisykles ir Įstatymo kontekste išsamiai patikrino Departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.