KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 13 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Linai Gricienei,
dalyvaujant prokurorui Mamertui Paulikui,
nuteistajam M. K., jo gynėjui advokatui Edgarui Gaučiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjo advokato Edgaro Gaučio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 302 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 102 MGL (BBND) (5100 Eur) bauda. Pritaikius BK 64¹ straipsnį, paskirta bauda sumažinta 1/3 ir M. K. paskirta galutinė 68 MGL (BBND) – 3400,00 Eur dydžio bauda, nustatant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti - palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o įsiteisėjus nuosprendžiui panaikintina.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. M. K. nuteistas už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, panaudojo fizinio asmens dokumentą: tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip iki 2021 m. lapkričio 4 d., 11.35 val., M. K. įgijo ir laikė 2015 m. liepos 9 d. VĮ Regitra H. K. išduotą vairuotojo pažymėjimą NR. (duomenys neskelbtini), kol 2021 m. lapkričio 4 d., apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini) sankryžoje, (duomenys neskelbtini), M. K. šį vairuotojo pažymėjimą panaudojo, pateikdamas jį policijos pareigūnams.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. K. gynėjas advokatas E. Gaučys prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. vasario l d. Nuosprendį ir atleisti kaltinamąjį M. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant laiduotojai J. R., o nagrinėjamą baudžiamąją bylą nutraukti.
2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 40 straipsnio. Byloje nėra ginčo, jog apeliantas atitinka BK 40 straipsnio 2 dalyje 1-3 punktuose numatytas sąlygas ir yra asmens - mamos J. R., verto teismo pasitikėjimo, parašymas perduoti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą jos atsakomybei. Skundžiamu nuosprendžiu nenustatyta tik BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta sąlyga, kuri yra vertinamojo pobūdžio. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išvadą, jog nėra pagrindo manyti, kad apeliantas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, padarė per se remdamasis aplinkybe, jog apeliantas yra padaręs administracinių nusižengimų ir tai, kad mažiausiai du nusižengimus, susijusius su vairavimu, apeliantas padarė jau netekęs teisės vairuoti. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas, kaip pagrindą konstatuoti, jog apeliantas yra linkęs nusikalsti, rėmėsi iš esmės dviem administraciniais nusižengimais, tačiau taip ir nesiaiškino nei padarytų pažeidimų pobūdžio, nei ar šiuos nusižengimus yra faktiškai padaręs apeliantas.
2.2. 2021 m. lapkričio 4 d. Administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus patvirtina, kad M. K. vardu yra registruoti du administraciniai nusižengimai: l) 2021 m. kovo 12 d., 14 val. 51 min., administracinis nusižengimas už tai, kad vairuodamas automobilį nevykdė kelio ženklo Nr. 321 kontrolė (draudžiama važiuoti nesustojus prieš kelio ženklą. Toliau važiuoti galima tik tikrinančiam pareigūnui leidus) reikalavimo, remiantis ANK 417 straipsnio l dalimi paskirta nuobauda 15,00 Eur; ir 2) 2020 m. spalio 13 d., 14 val. 32 min., administracinis nusižengimas už tai, kad „VšĮ Klaipėdos keleivinis transportas“ automobilių stovėjimo kontrolierius aptiko automobilį valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Apžiūrėjus automobilį vizualiai ir patikrinus SMS mokėjimo duomenų bazėje, nustatyta, kad už stovėjimą nustatyta tvarka sumokėta nebuvo, remiantis ANK 418 straipsnio 2 dalimi paskirta nuobauda 40,00 Eur. Minėtus administracinius nusižengimus padarė ne apeliantas, jo sugyventinės sūnus E. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Šių nusižengimų apeliantas negalėjo padaryti, nes neturėjo teisės vairuoti ir savo vardu registruotos transporto priemonės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nevairavo, o buvo perleidęs ja naudotis kitam asmeniui. Visuotinai žinoma, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimų atvejais, kai transporto priemonė nėra sustabdoma tikrinančio policijos pareigūno, administracinį nusižengimą padarę asmenys nėra nustatinėjami, o protokolas (administracinis nurodymas) su siūloma sumokėti nuobauda nustatyta tvarka yra siunčiamas tiesiogiai transporto priemonės savininkui, kuris įvykdęs administracinį nurodymą, gali sumokėti puse paskirtos piniginės nuobaudos. Apeliantas pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog asmeniškai jokių administracinių nusižengimų, laikotarpiu nuo teisės vairuoti praradimo iki nusikalstamos veikos padarymo, nėra padaręs, todėl pirmosios instancijos teismui nustačius priešingas aplinkybes, sutrumpinto įrodymų tyrimo metu, turėjo būti išsiaiškinta, ar iš tiesų pažeidimai yra padaryti paties apelianto. Šiuo atveju M. K. šių pažeidimų nėra padaręs, nes jų negalėjo padaryti, o yra tik sumokėjęs paskirtas nuobaudas už kitą asmenį, sugyventinės sūnų E. Ž.. Taigi minėtų aplinkybių pagrindu akivaizdu, jog tai, kad apeliantas už administracinį nusižengimą padariusį asmenį sumokėjo administraciniu nurodymu pasiūlytą nuobaudą, negali sudaryti ir nesudaro pagrindo konstatuoti, jog apeliantas ignoruoja visuomenės nustatytas elgesio normas ir ateityje toliau dėsningai darys nusikalstamas veikas.
2.3. Skunde pažymima, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, jog administracinius pažeidimus yra padaręs apeliantas, nes už juos savo noru prisiėmė administracinę atsakomybę ir sumokėjo paskirtas nuobaudas, nelaikytina, jog padaryti pažeidimai yra šiurkštūs ir pavojingi, patvirtinantys, jog apeliantas nesilaikys įstatymų ir darys naujas nusikalstamas veikas. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškos pozicijos laikomasi panašaus pobūdžio bylose, pvz.: Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. vasario 9 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-158-522/2022, kaltinamasis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 281 straipsnio 5 dalyje padarytą nusikalstamą veiką pagal laidavimą, nors net po nusikalstamos veikos padarymo 2 (du) kartus nusižengė administracine tvarka, tačiau minėtoje byloje teismas konstatavo, jog iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis yra baustas administracine tvarka, du kartus buvo nubaustas 2021 m., t. y. jau po nusikalstamos veikos padarymo. Visgi nuobaudos kaltinamajam buvo paskirtos ne už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Ir šiuo atveju paminėtų duomenų (apie padarytus administracinius nusižengimus) nepakanka išvadai, kad asmuo darys naujus teisės pažeidimus, nusikalstamas veikas, tačiau teismas atsižvelgs sprendžiant klausimą dėl baudžiamojo poveikio priemonių rūšies, dydžio ir trukmės“.
2.4. Skunde taip nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog padarytų administracinių nusižengimų kiekis pats savaime patvirtina visuomenės normų negerbimą ir įstatymų nesilaikymą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, daugelis apelianto padarytų administracinių nusižengimų yra susiję su greičio viršijimu nuo 15 km/h iki 31 km/h, tačiau vertinant bendrai savo esme padaryti nusižengimai nėra tyčiniai, itin šiurkštūs ir/ar pasižymintys dideliu pavojingumu. Visi pažeidimai susiję su greičio viršijimu yra apelianto neatsargumo klaidos, kurių apeliantas sąmoningai niekados nesiekė ir ateityje nesieks padaryti. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad apeliantas visada dirbo ir dirba statybų srityje, kurioje kiekvieną dieną, mėnesį yra nuvažiuojami tūkstančiai kilometrų, tiek vykstant į objektus, tiek pristatant prekes, medžiagas, tiek atliekant kitus reikalingus darbus. Dėl to apeliantas yra padaręs daugiau nei įprasta administracinių nusižengimų, tačiau tai nereiškia, jog apeliantas sąmoningai ir/ar sistemiškai tyčia nuolatos daro administracinius pažeidimus ir yra likęs nesilaikyti įstatymų nustatytos tvarkos. Priešingai, M. K. net ir pažeidęs įstatymus visada prisiima atsakomybę, įvykdo (sumoka) paskirtas nuobaudas, tai rodo, jog apeliantas neignoruoja visuomenės nustatytų elgesio normų, o jų laikosi. Gynėjo nuomone, tai kad M. K. yra padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimų, negali duoti ir neduoda pagrindo teigti, jog apeliantas ateityje darys nusikalstamas veikas ir nesilaikys įstatymų. Šiuo atveju M. K. padaryti neatsargūs ir dideliu pavojingumu nepasižymintis administraciniai nusižengimai neduoda pagrindo teigti, kad jis ateityje darys nusikalstamas veikas ir nesilaikys įstatymų.
2.5. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad M. K. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 302 straipsnio l dalyje, yra priskirtina prie nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valdymo tvarkai, susijusių su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu (BK XLIII skirsnis), o ne prie nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų transporto priemonių eismo saugui (BK XXXIX skyrius), todėl su kelių eismo taisyklių susiję pažeidimai apskritai negali būti pagrindas išvadai, jog apeliantas dėsningai ėjo link baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą kito asmens dokumento panaudojimą. Sutrumpinto įrodymų tyrimo metu, apeliantas patvirtino, jog nusikalstama veika buvo padaryta elgiantis spontaniškai ir itin neapgalvotai, t. y. anksčiau, praradęs teisę vairuoti apeliantas niekados nevairavo transporto priemonių ir nesinaudojo svetimu asmens dokumentu - vairuotojo pažymėjimu, todėl neatsakingas vienkartinis poelgis negali būti vertinamas kaip dėsningas apelianto elgesys. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laidavimo instituto netaikymo, vertino vien tik apelianto padarytus administracinius nusižengimus, tačiau visiškai nevertino kitų byloje esančių objektyvių duomenų, kurie neginčijamai patvirtina, jog yra pagrindo manyti ir pasitikėti apeliantu, jog jis ateityje naujų nusikalstamų veikų nedarys ir laikysis įstatymų nustatytos tvarkos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. K. nėra buvęs teistas, yra dirbantis, užima vadovaujančias pareigas, darbovietės yra charakterizuojamas išimtinai teigiamai - pasižymi darbštumu ir atkaklumu darbe. Yra labai disciplinuotas ir ambicingas, taip pat sugeba operatyviai priimti sprendimus, susijusius su bendrovės valdymu, kolektyvo darbo organizavimu, jokių darbo drausmės pažeidimų nėra padaręs. Pateikta medicininė pažyma taip pat patvirtina, kad apeliantas nėra gydytas psichiatrijos ligoninėse ar priklausomybės ligų centruose. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino duomenų apie apelianto neatlygintiną visuomenišką veiklą, t. y. jog 2012 metais neatlygintinai savo lėšomis buvusios (duomenys neskelbtini) mokyklos teritorijoje įrengė lauko tinklinio aikštelę ir keletą metų prižiūrėjo jos eksploataciją, o 2015 metais neatlygintinai įkėlė naująjį (duomenys neskelbtini) miesto laikrodinės varpą, kas objektyviai patvirtina, jog apeliantas gerbia moralės normas ir yra linkęs ne nusikalsti, o priešingai - daryti gerus darbus net ir be atlygio. Taip pat visiškai liko nevertinta tai, jog M. K. iš karto po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, nuoširdžiai prisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo, gailėjosi dėl savo veiksmų bei, kaip minėjo pirmosios instancijos teisme - savo veiksmus vertina itin kritiškai ir padarė reikiamas išvadas, kad ateityje tai nepasikartotų.
2.6. Įvertinus aptartas aplinkybes akivaizdu, kad bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, jog M. K. nėra linkęs nusikalsti ir/ar sistemingai tyčia nusižengti visuomenės elgesio normoms, priešingai, jis gerbia įstatymus, laikosi jų, kaip ir kiekvienas suklydęs asmuo, prisiima tenkančią atsakomybę. Apelianto asmenybė, jo požiūris į padarytą veiką, ankstesnio teistumo neturėjimas, visuomeniška veikla, darbštumas, patvirtina, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog M. K. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nevertino apelianto padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Apelianto padaryta nusikalstama veika yra priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai ir apeliantas neneigia, jog padaryta nusikalstama veika pati iš savęs yra pavojinga ir jokiais būdais netoleruotina. Tačiau taikant baudžiamąją atsakomybę kiekvienu atveju turi būti vadovaujamasi proporcingumo bei ultima ratio principais, t. y. baudžiamąją atsakomybę asmeniui taikyti tik kraštutiniu atveju, nesant kitos galimybės pasiekti baudžiamosios atsakomybės tikslus. Nagrinėjamu atveju M. K. yra pripažintas kaltu dėl to, kad pateikė savo brolio vairuotojo pažymėjimą jį sustabdžiusiam ir tikrinusiam policijos pareigūnui. Jokia žala tretiesiems asmenims ir/ar kitokios didesnės pasekmės nusikalstama veika nebuvo sukeltos. Tačiau apeliantui laidavimo institutas nebuvo taikytas ir nuo baudžiamosios atsakomybės jis buvo neatleistas, nes turi padaręs administracinių nusižengimų, susijusių su Kelių eismo taisyklių pažeidimais. Kaip minėta, M. K. netoleruoja savo veiksmų ir savo elgesio nepateisina, tačiau padaryta nusikalstama veika nėra tokio pavojingumo laipsnio, jog visais atvejais, net įvertinus padarytus administracinius pažeidimus, apeliantui turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė ir jos tikslų nebūtų galimybės pasiekti atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, laidavimo instituto numatytomis priemonėmis.
2.7. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismų formuojamoje praktikoje laidavimo institutas taikomas už savo esme daug pavojingesnes veikas, atitinkančias ne tik įstatymo formaliąją sudėtį, bet ir sukėlusias sunkius padarinius kitiems asmenims, kaip pvz.: laidavimo institutas taikytas dėl BK 2761 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo - dopingo įgijimo, laikymo ir gabenimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 24 d. nuosprendis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-26-307/2022); dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo - kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo, dėl kurio įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus (Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. sausio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-32-635/2022); dėl BK 2811 straipsnio l dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo - transporto priemonės vairavimo, esant neblaiviam, kai vairuotojo iškvėptame ore buvo 2,85 promilės etilo alkoholio koncentracija (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. sausio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. IA-109-574/2022) ir daugelis kitų analogiškų baudžiamųjų bylų, kuriose yra kaltinamiesiems yra suteikiamos galimybės pasitaisyti. Minėta teismų praktika patvirtina, kad laidavimo institutas yra taikomas asmenims padarius itin pavojingas nusikalstamas veikas dėl kurių pasekmės skaudžios pasekmės jaučia ir kiti asmenis, tačiau bausmės tikslus pavyksta pasiekiami taikius laidavimo institutą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino apelianto padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir baudžiamosios atsakomybės taikymo proporcingumo, ultima ralio principų kontekste, iš esmės esant visoms sąlygoms apeliantą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Akivaizdu, kad šiuo atveju apeliantui pirmą kartą padarius nusikalstamą veiką, nuoširdžiai prisipažinus ir gailintis dėl savo veiksmų, esant BK 40 straipsnio numatytų sąlygų visetui, įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, baudžiamosios atsakomybės taikymas apeliantui neatitinka proporcingumo ir ultima ratio principų, nes baudžiamosios atsakomybės (bausmės) tikslus neabejotina yra galimybė pasiekti kitomis baudžiamojo proceso priemonėmis.
2.8. Šiuo atveju, siekiant įsitikinti ir patikrinti, jog asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų yra galimybė taikyti tiek BK 40 straipsnyje, tiek BK 67 straipsnyje numatytas priemones, tačiau pirmosios instancijos teismas šių priemonių visiškai nevertino. Remiantis BK 40 straipsnio 4 dalimi, yra galimybė nustatyti maksimalų 3 (trejų) metų terminą, per kurį asmuo negali padaryti naujos nusikalstamos veikos, o ją padaręs atsakomybę turi prisiimti už abi nusikalstamas veikas. BK 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta galimybė apeliantą perduoti laiduotojai, motinai J. R., su užstatu. Bylos nagrinėjimo metu galima laiduotoja patvirtino, jog sutinka sumokėti nustatyto dydžio užstatą už savo sūnų, todėl atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės ir laiduotojai nustačius sumokėti nustatytą užstatą, apeliantas bus atsakingas ne tik prieš valstybę, teismą, bet ir prieš savo artimąjį šeimos narį - mamą, kas neabejotinai sukelia dar didesnę atsakomybę laikytis įstatymų ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Taip pat taikydamas laidavimo institutą teismas kartu turi teisę taikyti BK 67 straipsnyje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, kurios būtent ir padeda įgyvendinti bausmės tikslus, kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi įvertinus nusikalstamos veikos pavojingumą, apeliantą charakterizuojančius duomenis, akivaizdu, kad baudžiamosios atsakomybės (bausmės) tikslai bus pasiekti apeliantą atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės ir taikius BK 40 ir 67 straipsnyje nustatytas priemones, kas užtikrins, jog apeliantas laikysis įstatymų ir naujų nusikalstamų veikų nedarys.
2.9. Skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad mažai tikėtina, jog laiduotoja galėtų pakankamai taisomai veikti apeliantą šiuo metu. BK 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad .laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Taigi net pats įstatymas numato, jog visų pirma, laiduotojais gali būti tėvai, kurie neabejotinai gali daryti daugiausia tiesioginės teigiamos įtakos kaltinamojo atžvilgiu, tokios pozicijos laikomasi ir apeliacinės instancijos teismų praktikoje (pvz. žr.: Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. lA-37-348/2022). Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių, jog nors apeliantas ir mama J. R. kartu nebegyvena, tačiau nuolatos bendrauja tiek telefonu, tiek gyvai, labai dažnai susitinka savaitgaliais, dirba vienoje darbovietėje, todėl mama J. R. apeliantui turi galimybę daryti teigiamą įtaką daugiau nei įprastai, nes jie nuolatos bendrauja. Apeliantas patvirtino, jog mama J. R. jam yra autoritetas, todėl ir pirmasis asmuo, kuriam buvo pasisakyta apie nusikalstamos veikos padarymą buvo būtent mama. J. R. patvirtino, jog apelianto veiksmus vertina itin kritiškai ir jų visiškai netoleruoja, buvo be žado, kaip visą gyvenimą disciplinuotas ir atsakingas sūnus galėjo taip pasielgti. Tačiau yra pasiryžusi bendrauti, kalbėtis, ką patvirtino, jog darė dar iki bylos nagrinėjimo teise, ir visą laidavimo laikotarpį ir po jo daryti teigiamą įtaką, kad ateityje apeliantas laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, jog mama J. R. negali daryti teigiamos įtakos, nes jos autoritetas nesulaikė nuo administracinių nusižengimų ir nusikalstamos veikos padarymo. Pažymėtina, kad tėvų autoritetas pats savaime nepasaugos vaikų, kad ir kokio jie amžiaus būtų, nuo neapgalvotų ir neatsakingų veiksmų. Tačiau tėvų autoritetas padarius nusikalstamą veiką, paskyrus laiduotoju, dedant maksimalias pastangas, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo pasitaisytų ir elgtųsi tinkamai moralės normoms, esant artimam laiduotojo ir kaltininko ryšiui, laiduotojos, kaip mamos autoritetas turi itin didelę įtaką. Šiuo atveju neabejotina, jog tarp mamos J. R. ir apelianto yra itin stiprus emocinis ryšys, todėl atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės ir apeliantą perdavus mamai J. R., jos autoritetas ir nuolatos daroma teigiama įtaka užtikrins, jog bus pasiekti visi baudžiamosios atsakomybės tikslai ir apeliantas ateityje daugiau jokių nusikalstamų veikų nepadarys. Kiekvienas asmuo savo gyvenime pirmą kartą suklydęs ir padaręs nusikalstamą veiką, turi turėti teisę būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam turi būti suteiktas šansas ištaisyti savo klaidas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu objektyviai nevertino byloje esančių įrodymų visumos, apeliantą charakterizuojančių duomenų bei kitų aplinkybių, dėl to nepagrįstai atsisakė taikyti laidavimo institutą, esant visoms BK 40 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, kurių pagrindu apeliantas būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl M. K. kaltės pagal BK 302 straipsnio 1 dalį. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokių įrodymų vertinimo motyvus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija.
6. M. K. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek pateiktame apeliaciniame skunde neginčijamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nuteistasis savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažįsta ir dėl jos gailisi. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas prašo M. K. taikyti BK 40 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, būtent dėl šio klausimo ir pasisako apeliacinės instancijos teismas.
7. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi BK 40 straipsnyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016,2K-52-648/2017 ir kt.).
8. Susipažinus su baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis nekyla abejonių, kad šiuo atveju egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkte numatytos sąlygos: M. K. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (1 t., b. l. 94), savo kaltę dėl nusikalstamos veikos pripažino ir nuoširdžiai gailisi, tai patvirtino apklausiamas ir apeliacinės instancijos teisme (1 t., b. l. 51-52, 2 t., b. l. 2-3, 49-50). Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs M. K. asmenybę, padarė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, kad perduotas pagal laidavimą M. K. toliau rūpestingai laikysis įstatymų ir tikrai nedarys nusikalstamų veikų, todėl netaikė M. K. BK 40 straipsnio ir neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą įvertinti byloje esančius įrodymus ir visų sąlygų, nustatytų BK 40 straipsnio 2 dalyje, buvimą bei tai, ar pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Teismui nustačius, kad nėra bent vienos iš aptartų sąlygų, BK 40 straipsnio taikymas tampa negalimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-142-303/2021).
10. Nors M. K. šis teistumas išties yra pirmasis, tačiau ne mažiau svarbu įvertinti ir kitas jį charakterizuojančias aplinkybes, kurios leistų teismui vertinti tikimybę, ar priešingas teisei elgesys ateityje kartosis, t. y. ar jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tai, kad ši nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, patvirtina byloje esantys duomenys apie ankstesnius M. K. baustumus. Iš byloje esančio 2021 m. lapkričio 4 d. administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad iki šio nusikaltimo padarymo jis buvo 35 kartus baustas administracine tvarka už įvairius administracinius nusižengimus. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, du iš šių nusižengimų yra nesusiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, dar du kartus M. K. kaip įmonės atsakingas asmuo buvo nubaustas už kitų įmonės darbuotojų padarytus nusižengimus, vienas nusižengimas pripažintas mažareikšme veika, tačiau likę 30 nusižengimų yra susiję su transporto priemonių vairavimu, daugelis – su greičio viršijimu nuo 15 km/h iki 31 km/h. 2020 m. rugsėjo 21 d. M. K. buvo nubaustas už vairavimą neblaiviam, kai nustatytas lengvas apsvaigimas (0,43 promilės, pritaikius paklaidą) ir dėl to neteko teisės vairuoti nuo 2020 m. liepos 16 d. iki 2021 m. sausio 15 d., kaip pats nurodė, iki 2021 m. lapkričio 4 d. nebuvo nustatyta tvarka susigrąžinęs treisės vairuoti transporto priemones, tačiau buvo baustas už su vairavimu susijusius administracinius nusižengimus, padarytus 2020 m. spalio 13 d. ir 2021 m. kovo 14 d., paskirtas baudas yra sumokėjęs.
11. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad 2020 m. spalio 13 d. ir 2021 m. kovo 14 d. administracinius nusižengimus padarė ne apeliantas, o jo sugyventinės sūnus, šių nusižengimų apeliantas negalėjo padaryti, nes neturėjo teisės vairuoti ir savo vardu registruotos transporto priemonės nevairavo, o buvo perleidęs ja naudotis kitam asmeniui. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme M. K. taip pat patvirtino šias aplinkybes ir parodė, kad kai buvo praradęs teisę vairuoti, jo vardu registruotą automobilį perleido vairuoti savo posūniui E. Ž., su kuriuo kartu gyvena. Jis apeliantą vežiodavo ir būtent E. Ž. padarė 2021 m. kovo 12 d. ir 2020 m. spalio 13 d. administracinius pažeidimus, o pats apeliantas tik sumokėjo baudas savo vardu, E. Ž. su juo atsiskaitė. Kai neteko teisės vairuoti, transporto priemonių nevairavo, tik tą vieną kartą, kai buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Prisiimdavo atsakomybę už kito asmens padarytus administracinius nusižengimus, nes nevertino to kaip didelio nusižengimo, tam, kad nereikėtų veltis į popierizmą, sumokėjo baudą ir viskas, nepagalvojo, kad tai turės įtakos. Apeliantas taip pat parodė, kad jo darbas yra automobilyje, daug važinėja per objektus, automobilyje bendrauja su tiekėjais, užsakovais, viskas vyksta automobilyje, dėl to ir įvyksta administraciniai nusižengimai, pagrinde viskas dėl greičio viršijimo, tačiau visos baudos sumokėtos, administracine tvarka yra baustas apie 30 kartų per 6 metus, žino, kokia tvarka turi būti apskundžiami sprendimai dėl jam paskirtų nuobaudų, tačiau nuobaudų neskundė, sumokėjo baudas ir viskas.
12. Kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė itin neigiamai charakterizuoja M. K., kadangi jis neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones net du kartus buvo nubaustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimų padarymą. Nors skunde didelis dėmesys skiriamas aplinkybėms, kad šiuos administracinius nusižengimus padarė kitas asmuo, o jis tik sumokėjo paskirtas baudas, tačiau šie teiginiai patvirtina M. K. atsainų požiūrį į taisyklių laikymąsi. Pažymėtina, kad asmuo, žinodamas, jog administracinio nusižengimo nepadarė, turi imtis priemonių informuoti teisėsaugos institucijas apie tai, nurodyti asmenį, padariusį administracinį nusižengimą. Šiuo atveju M. K. to nepadarė, todėl jo parodymai apie tai, kad jis nepadarė 2020 m. spalio 13 d. ir 2021 m. kovo 14 d. administracinių nusižengimų, o tik sumokėjo baudas, be jokios abejonės, patvirtina neatsakingą nuteistojo elgesį ir necharakterizuoja jo kaip nepriekaištingai besilaikančio įstatymų imperatyvų. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis linkęs pateisinti savo anksčiau padarytus pažeidimus, pabrėždamas, kad tiek daug administracinių nusižengimų jis yra padaręs dėl savo darbo specifikos, t. y. dėl to, kad dirbdamas statybų sektoriuje daug laiko praleidžia vairuodamas, todėl šie pažeidimai padaryti dėl neatsargumo. Ši aplinkybė liudija, kad nuteistasis linkęs pateisinti savo elgesį ir nesupranta, kad tiek administraciniai nusižengimai, tiek nusikalstamos veikos sukelia neigiamų pasekmių visuomenei, kad toks elgesys yra smerktinas ir nepriimtinas visuomenėje.
13. Skunde taip pat teigiama, kad M. K. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 302 straipsnio 1 dalyje, yra priskirtina prie nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valdymo tvarkai, susijusių su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu (BK XLIII skirsnis), o ne prie nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų transporto priemonių eismo saugui (BK XXXIX skyrius), todėl su Kelių eismo taisyklių pažeidimais susiję administraciniai nusižengimai apskritai negali būti pagrindas išvadai, jog apeliantas dėsningai ėjo link baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą kito asmens dokumento panaudojimą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad M. K. yra nuteistas būtent už tai, kad įgijo, laikė ir panaudojo savo brolio vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą, todėl ši nusikalstama veika yra susijusi su Kelių eismo taisyklių pažeidimais. M. K. pats nurodė, kad jis neturi teisės vairuoti transporto priemones, nes jos nustatyta tvarka nesusigrąžino, taip pat nurodė, kad jau prieš sėsdamas vairuoti nusiteikė, kad jei policijos pareigūnai sustabdytų jį, vairuojantį transporto priemonę, jis pateiks brolio vairuotojo pažymėjimą kaip savą. Todėl akivaizdu, kad ši nusikalstama veika yra susijusi su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad M. K. atsainus požiūris ir visuomenės nustatytų elgesio normų ignoravimas dėsningai atvedė šį asmenį iki skundžiamu nuosprendžiu aptariamo nusikaltimo padarymo. Todėl ir svarstant BK 40 straipsnio taikymo galimybę turi būti vertinami visi ankstesni M. K. padaryti administraciniai nusižengimai.
14. Be to, aptartos aplinkybės apie M. K. per penkerius metus padarytus administracinius nusižengimus patvirtina, kad nuteistasis ne visada yra linkęs paisyti įstatymų reikalavimų, netgi juos sąmoningai ignoruoja. Visi šie pažeidimai apibūdina M. K. kaip asmenį linkusį pažeidinėti nustatytas elgesio taisykles, taip pat šios aplinkybės pagrįstai kelia abejonių jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumu. Aptartos aplinkybės yra reikšmingos vertinant M. K. asmenybę ir darant išvadą, ar yra pagrindo manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, o tai yra viena iš būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymo sąlygų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Todėl nėra pagrindo manyti, kad atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų veikų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. K. neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos, leidžiančios taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, o atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, bausmės tikslai nebus pasiekti. Šios išvados nepaneigia ir nuteistojo gynėjo skunde nurodytos M. K. teigiamai charakterizuojančios aplinkybės, kurios aptariamu atveju yra reikšmingos tik sprendžiant bausmės skyrimo klausimą.
15. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pabrėžtina, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto paskirtis yra nustatyti papildomai reikalingą tolesnio elgesio korekciją būtent tokiam asmeniui, kuris nėra tiek savarankiška, brandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo galutinai nesusiformavę. Nes būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos teikia papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Iš bylos duomenų matyti, kad M. K. yra išsituokęs, turi sūnų, dirba, yra gerbiamas ir vertinamas kolegų ir darbdavio. Tai leidžia teigti, kad M. K. yra visiškai savarankiška ir brandi asmenybė, kurios gyvenimiška patirtis, turimas išsilavinimas (aukštasis) leido aiškiai suvokti savo veiksmų neteisėtą ir nusikalstamą pobūdį. Taigi, net jeigu byloje ir būtų formaliai nustatytos visos būtinos BK 40 straipsnio taikymo sąlygos, galimybė atleisti nuteistąjį M. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtų labai abejotina.
16. Apibendrindama visa tai, kas aptarta anksčiau, teisėjų kolegija mano, kad nenustatytos visos būtinosios M. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, todėl konstatuoja, kad nėra galimybės jam taikyti BK 40 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. K. gynėjo advokato Edgaro Gaučio apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Dalius Jocys
Savinijus Katauskas
Aurelija Sadauskaitė