Civilinė byla Nr. 3K-3-464/2010
Procesinio sprendimo kategorija 30.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus
Baranausko, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos
pirmininkas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. G.
kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovams J. G., V. L., Nacionalinei žemės
tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Klaipėdos apskrities viršininko
administracijos teisių perėmėja) dėl sprendimo ir įsakymo dalinio panaikinimo,
sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto pripažinimo bendrąja jungtine
sutuoktinių nuosavybe; trečiasis asmuo – notarė J. N.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, taip pat dėl materialiosios teisės normų,
reglamentuojančių disponavimo asmeninio ūkio žeme teisę, aiškinimo ir taikymo.
1971 m.
balandžio 24 d. ieškovė ir atsakovas J. G. sudarė santuoką, Klaipėdos rajono
Gargždų apylinkės Taryba 1994 m. sausio 6 d. sprendimu suteikė naudotis
atsakovui J. G. 3 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini).
1996 m. balandžio 16 d. atsakovo motina sutartimi perleido šiam atsakovui savo
teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą. Atsakovui
Klaipėdos apskrities 2005 m. spalio 27 d. sprendimu ir Klaipėdos apskrities
viršininko 2005 m. spalio 27 d. įsakymu buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam
tenkančią 1,59 ha žemės sklypo dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 1,23
ha žemės ir 0,33 ha miško (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apskrities
2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ir Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m.
rugsėjo 14 d. įsakymu atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam
tenkančią 1,41 ha žemės sklypo dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 1,41
ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto
registre 1,27 ha ploto ir 0,14 ha ploto žemės sklypai buvo įregistruoti
atsakovo J. G. vardu pagal Klaipėdos viršininko sprendimus ir įsakymus.
Atsakovas 2007 m. gruodžio 19 d. sutartimis pardavė V. L. 1,27 ha ir 0,14
ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, Klaipėdos
apskrities viršininko administracijos 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimu bei
įsakymu atsakovui atkurta nuosavybė į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės
sklypą, taigi jis buvo skirtas šeimai, t. y. abiem sutuoktiniams, todėl
atsakovas negalėjo be sutuoktinės sutikimo jo perleisti atsakovui V. L. Kadangi
asmeninio naudojimo žemė sklypas buvo skirtas šeimai, Klaipėdos apskrities
administracija galėjo priimti sprendimą tik dėl 1/2 dalies asmeninio ūkio
naudojimo žemės dalies sugrąžinimo natūra atsakovui, nes kita 1/2 dalis
asmeninio ūkio naudojimo žemės priklausė ieškovei. Ji prašė teismo: 1)
panaikinti 2007 m. gruodžio 19 d. sutartis, pagal kurias atsakovas J. G.
pardavė V. L. 1,27 ha ploto ir 0,14 ha ploto žemės sklypus (duomenys
neskelbtini) ir taikyti restituciją; 2) panaikinti Klaipėdos apskrities
viršininko administracijos 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 55/15450 ir 2007
m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. 4-5376-(1.3.), kuriais atsakovui J. G. vienam
buvo atkurta nuosavybės teisė į visą asmeninio ūkio naudojimo žemę,
neatlygintinai perduodant 1,41 ha ploto asmeninio ūkio naudojimo žemės sklypą (duomenys
neskelbtini) bei pripažinti 1,27 ha ploto ir 0,14 ha ploto nurodytus žemės
sklypus bendrąja jungtine ieškovės ir atsakovo J. G. nuosavybe, kurioje abiejų
sutuoktinių nuosavybės dalys yra lygios, abiem sutuoktiniams priklauso po 1/2
dalį šių žemės sklypų.
Atsakovas
Klaipėdos apskrities viršininko administracija teismo posėdžio metu dėl šio
pareikšto reikalavimo prašė taikyti ieškinio senatį.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos rajono
apylinkės teismas 2009 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas,
įvertinęs ieškovės paaiškinimus, byloje esančius įrodymus, remdamasis CK 1.125 straipsnio
2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, CPK 3 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, pripažino, kad ieškovė apie ginčijamus Klaipėdos
apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir įsakymą
sužinojo 2007 metų gruodžio pabaigoje, todėl konstatavo, jog ieškovė praleido
vieno mėnesio terminą Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2007 m.
rugsėjo 14 d. sprendimui ir įsakymui apskųsti. Teismas, vertindamas ieškovės
argumentus dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, nurodė, kad pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą vienam
sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise gali priklausyti turtas, jam dovanotas
po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje nenurodyta, kad turtas
perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Teismas, įvertinęs į
1996 m. balandžio 16 d. atsakovo motinos ir atsakovo J. G. susitarimą, padarė
išvadą, kad atsakovo motina buvo aiškiai išreiškusi valią neatlygintinai
perleisti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį
turtą savo sūnui, todėl pripažino, jog šis susitarimas atitiko dovanojimo
sutarties prigimtį (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Kadangi šios sutarties
pagrindu atsakovui pagal Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimą
ir įsakymą buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,41 ha žemės sklypą, tai teismas sprendė,
kad ginčo žemės sklypai atsakovui priklausė asmeninės nuosavybės teise, todėl,
atsakovui sudarant ginčo sandorius, nebuvo reikalingas sutuoktinės sutikimas.
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2010 m. kovo 10 d. nutartimi jį
atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, Kolegija pažymėjo,
kad Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendime nurodyta,
jog šis sprendimas įteiktinas atsakovui J. G., ieškovei jis ir neturėjo būti
įteiktas. Be to, kolegija, remdamasi CPK 123 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią
dokumentai laikomi tinkamai įteiktais, jeigu jie įteikiami kuriam nors iš kartu
su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių, nurodė, kad dokumentas buvo įteiktas
sutuoktiniui, todėl pripažino, kad ginčijamas sprendimas ir įsakymas buvo
įteikti tinkamai. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovė 2007 metais žinojo apie
priimtus ginčo administracinius aktus, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės
teisės jos sutuoktiniui į ginčo žemės sklypus, todėl sutiko su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad ji praleido terminą reikalavimams dėl Klaipėdos
apskrities viršininko administracijos 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimo ir
įsakymo panaikinimo pareikšti. Kolegija, vertindama argumentus dėl turto
pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, nurodė, kad pagal CK 3.89 straipsnio
1 dalies 2 punktą vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise gali
priklausyti turtas, jam dovanotas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo
sutartyje nenurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių
nuosavybėn. Kolegija, įvertinusi atsakovo motinos ir atsakovo 1996 m. balandžio
16 d. susitarimą, nurodė, kad šis susitarimas atitiko dovanojimo sutarties
prigimtį, todėl atsakovui sudarant ginčo sandorius, nebuvo reikalingas
sutuoktinės sutikimas. Kolegija atmetė ieškovės apeliacinio skundo argumentą,
kad pagal Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimą Nr. 308 „Dėl žemės
asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos, 1994 m. kovo 16 d.
nutarimą Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ asmeninio ūkio
naudojimosi žemė pagal teisės aktus buvo skiriama šeimai; motyvavo, kad atsakovas
J. G. nuosavybės teisę į 1,41 ha žemės sklypą įgijo nuosavybės teisių atkūrimo
į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagrindu; ši aplinkybė lėmė asmeninės
nuosavybės atsiradimo prigimtį, todėl jis, parduodamas žemės sklypą, priklausiusį
asmeninės nuosavybės teise, nepažeidė ieškovės interesų.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu
skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. kovo 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį
tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
argumentais:
1.
Dėl ginčijamų sandorių sudarymo teisėtumo ir ginčo žemės sklypo
pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe. Kasatorės teigimu, teismai
nepagrįstai vertino tik tą aplinkybę, kad ginčo žemės sklypai Nekilnojamojo
turto registre buvo įregistruoti vieno atsakovo J. G. vardu. Pagal teismų
praktiką sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių
išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas,
priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Dėl
to teismai netinkamai taikė CK 3.87–3.91 straipsnius, nes, kilus ginčui dėl
turto pripažinimo asmenine ar bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe,
nesivadovavo CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsniuose
įtvirtintomis bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklėmis. Kasatorė
pažymėjo, kad pagal 1996 m. balandžio 16 d. susitarimą atsakovas įgijo
tik teisę atkurti nuosavybės teisę išlikusį nekilnojamąjį turtą,
nedetalizuojant šios teisės įgyvendinimo būdo. Juolab kad Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio
6 dalyje nustatyta, kad į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško plotą arba
perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypui
plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos (išskyrus tas
namų valdas, už kurias nustatyta tvarka buvo įmokėtos įmokos) žemės sklypas bei
jo naudojamas asmeniniam ūkiui žemės sklypas. Nagrinėjamoje byloje atsakovui nuosavybė
į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkurta neatlygintinai perduodant 1,41 ha
ploto
asmeninio
ūkio naudojimosi žemės sklypą, t. y. pagal Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d.
nutarimą Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos
tvarkos“ ir 1994 m. kovo 16 d. nutarimą Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės
pardavimo" ši asmeninio ūkio naudojimosi žemė pagal teisės aktus buvo
skiriama šeimai (abiem sutuoktiniams), todėl Klaipėdos apskrities viršininko
administracija galėjo priimti sprendimą tik dėl 1/2 dalies asmeninio ūkio
naudojimosi žemės dalies sugrąžinimo natūra atsakovui J. G. Be to, pagal
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą Nr.
1-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ asmenims, atitikusiems
teisės aktų nustatytus reikalavimus, jų pageidavimu buvo suteikiami atitinkamai
iki 3 ha arba iki 2 ha asmeninio ūkio žemės sklypai vienai šeimai. Teisės
normos, kad asmeninio ūkio žemės sklypai buvo skiriami šeimai, buvo įtvirtintos
ir pirmiau nurodytą nutarimą įgyvendinančiame Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d.
nutarime Nr. 308 ir jį pakeitusiame Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarime
Nr. 816.
2.
Dėl senaties termino taikymo. Nors pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai išvadas dėl senaties termino praleidimo grindė Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, tačiau, kasatorės nuomone, pagal šią nuostatą
termino skundui paduoti eiga siejama su konkretaus administracinio akto
įteikimu, o ne subjektyviu suvokimu apie savo teisių pažeidimą. Dėl to bylą
nagrinėję teismai neteisingai nustatė ieškinio senaties pradžią, nes nesiaiškino,
kada konkrečiai kasatorei buvo įteikti ginčijami dokumentai. Vien ta aplinkybė,
kad ji apie ginčijamus dokumentus sužinojo 2007 metų gruodžio mėnesį, nebuvo
pagrindas konstatuoti, jog ji nuo 2007 metų gruodžio mėnesio sužinojo apie savo
teisių pažeidimą, nes nurodytu laiku jai dokumentai nebuvo įteikti. Be to,
ieškovės reikalavimas dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos
teisės aktų panaikinimo nebuvo vien tik administracinio pobūdžio, ginčas
nagrinėjamoje byloje kilo dėl asmeninio ūkio naudojimo žemės nuosavybės teise,
tai reiškia, jog kasatorės pareikštam reikalavimui negalėjo būti taikomas 30 dienų
senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Giora“, V. M. ir kt. v. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos Senamiesčio seniūnija ir kt., bylos Nr. 3K-3-588/2008).
Atsakovas V.
L. atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti
nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad nesutinka su
kasacinio skundo argumentais, nes jie nepaneigia pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų išvadų. Bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė bylos
aplinkybes, tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, ištyrė ir įvertino
byloje esančius įrodymus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl administracinio akto pagrindu sukurtų civilinių teisių
gynimo terminų
Asmens teisė
kreiptis į teismą yra įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, pagal
kurią asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę
kreiptis į teismą. Tačiau ši konstitucinė asmens teisė nereiškia, kad įstatymų
leidėjas negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų reikalavimų,
kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis. Konstitucinė asmens
teisė reikalauti teisminės gynybos yra derinama su poreikiu apsaugoti teisinio
stabilumo bei teisingumo principų pusiausvyrą. Reguliuojant visuomeninius
santykius teisės normomis, neišvengiamai kyla laiko problema. Bet kuri
civilinių teisinių santykių subjektų teisė ar pareiga galioja tam tikrą laiką,
todėl teisėje egzistuoja įvairios paskirties terminai. Vienas iš tokių terminų
yra teisių gynimo terminas, per kurį subjektinę teisę turintis asmuo gali
kreiptis į įpareigotą asmenį ar valstybę su reikalavimu apginti jo teisę ar
įgyvendinti ją vartojant valstybės prievartą. Taigi įstatymų leidėjas, siekdamas
garantuoti teisinių santykių stabilumą, aiškumą ir apibrėžtumą, išsaugoti ir
apsaugoti tuos santykius, kurie nusistovėjo, nustato teisinių reikalavimų pareiškimo
terminus bei ieškinio senatį. Pavyzdžiui, pagal ABTĮ 33 straipsnį skundas
(prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto
paskelbimo arba individualus akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
Civiliniame kodekse tam, kad būtų garantuotas civilinių santykių stabilumas ir
aiškumas, yra nustatyta ieškinio senatis. Ieškinio senatis – tai įstatyme
nustatytas terminas, per kurį galima ginti pažeistas teises ar interesus
pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminai
gali būti nustatyti ne tik Civiliniame kodekse, bet ir specialiuosiuose
įstatymuose.
Teismų
praktikoje dažnos situacijos, kai byloje pareikštų reikalavimų dalis yra susijusi
su individualaus pobūdžio administraciniais teisės aktais, o kiti reikalavimai
yra civilinio teisinio pobūdžio. CPK 26 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad tais
atvejais, kai byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su
individualaus pobūdžio administraciniu aktu, kurio teisėtumas ginčijamas šioje
byloje, tai bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, joje
išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą. Tokia situacija yra susiklosčiusi
ir nagrinėjamoje byloje, dėl ko kasatorė kelia termino administraciniam aktui
ginčyti taikymo klausimą.
Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad aplinkybė, jog
civilinėje byloje kartu su civilinio teisinio pobūdžio reikalavimais yra
sprendžiamas ir individualaus administracinio akto teisėtumo klausimas, savaime
nereiškia, kad visiems reikalavimams turi būti taikomi CK reglamentuoti
ieškinio senaties terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v.
Lietuvos Respublikos valstybė, Kauno miesto savavaldybės administracija,
bylos Nr. 3K-3-417/2010). Kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad
tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai,
kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio,
jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų
teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Vilniaus
apskrities viršininko administracija v. E. M., bylos Nr. 3K-3-380/2006;
2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Giora“, V. M., R. G., S. M. v. R. V., Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnija, Vilniaus apskrities
viršininko administracija, Kultūros vertybių apsaugos departamentas, bylos
Nr. 3K-3-588/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB ,,Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“
v. Kauno miesto savivaldybės administracija, Kauno apskrities viršininko
administracija, V. J. B., I. M. G., A. S., bylos
Nr. 3K-3-533/2009).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas taikė
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19
straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų apskundimo terminą, nes kasatorė
ginčijo administracinius aktus, kuriais buvo išspręstas nuosavybės teisių
atkūrimo į žemę klausimas. Taigi yra aktualus šio termino teisinis vertinimas
bei momento, nuo kurio jis turi būti skaičiuojamas, nustatymas. Šio termino
taikymo praktika yra išplėtota visoje eilėje kasacinio teismo nutarčių
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006
m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos
vyriausiasis prokuroras v. R. M., bylos Nr. 3K-3-666/2006, 2007 m. birželio
5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007, 2007 m. rugsėjo 24
d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nacionalinė žemės ūkio tarnyba prie
LR žemės ūkio ministerijos v. A. R., bylos Nr. 3K-3-338/2007; 2007 m.
gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos
generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija,
bylos Nr. 3K-3-578/2007; kt.). Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatos yra
taikomos tik piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių
atkūrimo, ir kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis
sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą gindami savo teises ir
įstatymų saugomus interesus. Kasatorė nebuvo subjektas, dalyvaujantis
nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl sprendimai dėl nuosavybės teisių
atkūrimo atsakovui jai neprivalėjo būti įteikti. Tokią išvadą leidžia daryti
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18
straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad sprendimai piliečiams išduodami ne
vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo jų priėmimo dienos. Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintos Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo įgyvendinimo tvarkos 119 punkte nustatyta, kad sprendimą dėl
nuosavybės teisių atkūrimo ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo
institucija įteikia pasirašytinai arba išsiunčia registruotu laišku su įteikimu
suinteresuotam piliečiui, o sprendimą dėl ūkinės–komercinės paskirties pastatų
ir gyvenamųjų namų grąžinimo – ir dabartiniam turto valdytojui. Nurodytų teisės
normų prasme suinteresuotais asmenimis yra laikomi asmenys, padavę prašymus dėl
nuosavybės teisių atkūrimo (statinių grąžinimo atvejais ir esami turto
valdytojai). Taigi, kai dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo į
teismą kreipiasi asmenys, kuriems šie sprendimai neturėjo būti įteikti pirmiau
nurodyta tvarka, svarbu nustatyti, nuo kurio momento turi būti skaičiuojamas
skundo padavimo terminas. Tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių
teismų praktikoje yra susiformavusi nuostata, kad tais atvejais, kai sprendimas
dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens
teisinių reikalavimų pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo
sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos.
Bylą nagrinėję teismai nustatė teisiškai reikšmingus
faktus – sužinojimo apie ginčijamus sprendimus momentą ir pagrįstai konstatavo,
kad kasatorė praleido Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų terminą, taikė jo
praleidimo padarinius, todėl pagrįstai atmetė kasatorės reikalavimus dėl šių
sprendimų panaikinimo.
Kasatorės teiginiai, kad reikalavimas dėl Klaipėdos
apskrities viršininko administracijos teisės aktų panaikinimo nebuvo vien tik
administracinio pobūdžio, ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl asmeninio ūkio
naudojimo žemės nuosavybės teise, o tai reiškia, jog kasatorės pareikštam
reikalavimui negalėjo būti taikomas trisdešimties dienų senaties terminas, nėra
pagrįsti. Kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje UAB „Giora“, V. M. ir kt. v. R. V., Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnija ir kt., bylos Nr.
3K-3-588/2008, kaip tik yra konstatuojamas būtinumas taikyti skirtingus
terminus, atsižvelgiant į pareikštų reikalavimų pobūdį. Apeliacinės instancijos
teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio
senaties taikymą, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.
Dėl turto, įgyto nuosavybės teisių į nacionalizuotą turtą
atkūrimo būdu, teisinio statuso
Kasacinio teismo
praktikoje nuosekliai konstatuojama, kad 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos
Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir Lietuvos Respublikos 1997 m. liepos 1 d.
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu
siekiama bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teises į išlikusį
nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistas teises. Šiais įstatymais
pirmiausia siekiama apginti asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y.
savininko teises ir interesus, nes juose asmeniu, kuriam atkuriama nuosavybės
teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pirmiausia įvardijamas būtent savininkas.
Kitų asmenų, išvardytų Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo
„Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo
tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos 1997 m. liepos 1
d. piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu
įstatyme 2 straipsnyje, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra
išvestinė iš savininko teisės; jie gali atkurti nuosavybės teises, jeigu turto
savininkas miręs (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z.
J. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-259/2010).
Taigi išlikusio nekilnojamojo turto susigrąžinimas visų pirma
yra jau egzistavusios nuosavybės teisės ir buvusio savininko teisių atkūrimas.
Atsakovas (kasatorės sutuoktinis) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo
teisių perleidimo sandorio pagrindu. Šis sandoris buvo sudarytas vadovaujantis
sandorio sudarymo metu galiojusia Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos sąlygų“ 2 straipsnio 2 dalimi
(1995 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. I-906 redakcija ), kurioje buvo nustatyta,
kad asmenys, pagal šį įstatymą turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą,
gali šią teisę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams
(įvaikiams), tėvams ( įtėviams ), sutuoktiniui bei vaikaičiams. Taigi
piliečiams perleidus teisę atkurti nuosavybės teises kitiems asmenims, šios
teisės perėmėjai į nuosavybės teisių atkūrimo procesą įstoja vietoje minėtas
teises perleidusio asmens ir įgyja visas teises bei pareigas, kurias pastarasis
turėjo iki teisių perleidimo sutarties sudarymo. Taigi atsakovas įgijo tas
teises, kurias turėjo jo motina nuosavybės teisių atkūrimo procese. Kasatorė
nebuvo nuosavybės teisių atkūrimo subjektas, todėl šio proceso priimtų
administracinių aktų pagrindu negalėjo įgyti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį
turtą, į kurį pretendavo atsakovo motina.
Minėta, kad kasatorės sutuoktiniui įstatyme nustatytu būdu
buvo perleista jo motinai priklausiusi teisė atkurti nuosavybės teises. Pagal
bendrąjį sandorių sudarymo principą sandoris yra sandorio šalių valios aktas,
sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam tikslui pasiekti. Sandorio turinys
suformuoja civilinio teisinio santykio turinį, t. y. šio santykio subjektines
teises ir pareigas. Pirmiau nurodyto Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje
nenustatyta, kokios rūšies sandoriu (pvz., dovanojimo, pirkimo–pardavimo)
galėjo būti perleista teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl, kilus ginčui
dėl tokio sandorio pagrindu įgyto turto teisinio statuso, reikalinga nustatyti
sandorio pobūdį. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovo motina šią teisę
perleido neatlygintinai ir pagrįstai sprendė, jog šis sandoris atitiko
dovanojimo sutarties prigimtį (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Būtent
šis sandoris buvo pagrindas priimti administracinius aktus dėl nuosavybės
teisių atkūrimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai nuosavybės
teisė į žemę atkuriama asmeniui, kuris tokią teisę įgijo iš asmens, pagal šį
įstatymą turėjusio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir šią teisę perleidusio
notariškai patvirtinta sutartimi, tokiu būdu įgyto turto teisinis statusas
vertintinas nustatant teisės perleidimo sandorio prigimtį. Nagrinėjamoje byloje
nustačius, kad atsakovui tokia teisė į istoriškai jo motinai priklausiusią žemę
buvo perleista neatlygintinai, teismai turėjo pagrindą konstatuoti, jog šis
turtas nebuvo bendroji jungtinė kasatorės ir atsakovo nuosavybė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir
motyvus, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis).
Dėl išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinis
teismas patyrė 74,63 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą
priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1
dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio
1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės R. G. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) 74,63 Lt (septyniasdešimt
keturis litus 63 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Gražina Davidonienė
Česlovas
Jokūbauskas