Civilinė byla Nr. 2-908-464/2019
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00087-2019-6
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 11 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama atsakovės D. S. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės bankrutavusios M. M. individualios įmonės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-403-278/2019 pagal ieškovo bankrutavusios M. M. individualios įmonės ieškinį atsakovei D. S. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo M. M..
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi M. M. individuali įmonė (toliau – ir BIĮ, įmonė) kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1-2), prašydama: pripažinti negaliojančia 2014-06-20 sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį tarp įmonės ir D. S., pagal kurią įmonė pardavė, o D. S. nupirko medvežę Timberjack 1010D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją, medvežę grąžinant įmonei, o jos neišsaugojus, iš D. S. priteisti įmonei 64 349,56 Eur. Taip pat prašo pripažinti negaliojančiu transporto priemonės panaudos 2014-06-21 sutartį, sudarytą tarp D. S. ir įmonės, pagal kurią D. S. panaudos teise perdavė įmonei valdyti ir naudoti medvežę.
2. Nurodė, kad M. M. individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą buvo nustatyta, jog 2005-11-02 įmonė įsigijo 198 215,94 Eur vertės medvežę, už kurią iki 2014-06-10 buvo mokamos įmokos UAB „Swedbank lizingas“ (buvęs pavadinimas – UAB „Hansa lizingas“). 2014-06-20 medvežė buvo parduota atsakovei D. S. už 1 210 Lt (350,44 Eur), o sekančią dieną perduota naudotis M. M. individualiai įmonei.
3. Pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu įmonė buvo skolinga kreditoriams, todėl sudarytas sandoris pažeidė jų teises, įmonė neteko vertingo turto bei galimybės atsiskaityti su kreditoriais, tačiau toliau vykdė ūkinę veiklą bei didino įsiskolinimą kreditoriams. Medvežė buvo parduota už itin mažą kainą, nes 2014 m. birželio mėnesį jos vidutinė rinkos vertė buvo 64 700 Eur.
4. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės D. S. turtą 64 349,56 Eur sumai. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė viešojo intereso buvimu, ieškinio sumos dydžiu, taip pat aplinkybėmis, kad atsakovės vardu yra registruota medvežė ir nekilnojamasis turtas – butas, kuriuos ši gali realizuoti. Todėl, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
5. Panevėžio apygardos teismas 2019-04-03 nutartimi (b. l. 29) taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo 64 350 Eur sumai atsakovei D. S. priklausantį turtą.
6. Teismas darė išvadą, kad preliminarus įrodymų vertinimas leidžia daryti prielaidą dėl tikėtinai palankaus ieškovei sprendimo galimybės. Kadangi transporto priemonė gali būti realizuota, o ieškovės prašoma iš atsakovės priteisti suma atsakovei, kaip fiziniam asmeniui, yra pakankamai didelė, todėl ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
7. Atsakovei D. S. 2009-04-24 pateikus atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019-04-03 nutarties (b. l. 31-38), o 2019-04-26 dar ir prašymą dėl minėtos 2019-04-23 nutarties (b. l. 46-47), kuriame prašė šio teismo savo iniciatyva pasinaikinti skundžiamą nutartį, panaikinti areštą atsakovės atsiskaitomosioms sąskaitoms, į kurias gaunamos ir išmokos už vaikus, leisti jai atsiskaityti už paskolą, dengti mokesčius, disponuoti minimaliam pragyvenimui reikalingomis lėšomis, Panevėžio apygardos teismas 2019-05-03 nutartimi (b.l. 48) patikslino ankstesne savo 2019-04-03 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir leido atsakovei D. S. disponuoti į AB Luminor banke esančią atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) Švenčionėlių rajono savivaldybės administracijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pervedamomis lėšomis; kitoje dalyje nutartį paliko nepakeista.
8. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų taip pat nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2019-06-07 nutartimi teismas išnagrinėjo atsakovės D. S. 2019-05-20 prašymą panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones jai priklausančioms atsiskaitomosioms sąskaitoms ir jo nepatenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovė D. S. atskirajame skunde (b. l. 31- 38) prašo atnaujinti praleistą terminą atskirajam skundui paduoti, panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019-04-03 nutartį ir šia nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2019-04-20 prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Ieškovė, teikdama ieškinį, neįrodė ir teismas nevertino, ar ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, ar buvo grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė, pareiškusi ieškinį, nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus ir iš jų turėjo naudos.
9.2. Teismas nepagrįstai taikė areštą atsakovės nekilnojamajam turtui, nepaliekant piniginių lėšų pragyvenimui, tačiau netaikė arešto medvežei. Toks teismo sprendimas neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo reikalavimų, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, neįvertinti padariniai, kurie kiekvienai iš šalių galėtų atsirasti taikius arba netaikius laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovei yra apribota galimybė tinkami gyventi ir auginti mažamečius vaikus, atsiskaitinėti su savo kreditoriais.
9.3. Teismas neinformavo atsakovės apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą, nors, nesant byloje duomenų apie atsakovės turtinę padėtį, turėjo skirti teismo posėdį ir suteikti teisę pasisakyti atsakovei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
10. Ieškovė bankrutavusi M. M. individuali įmonė atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 50-51) prašo jį atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2019-04-03 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Apeliantė nepateikė jokių duomenų apie turtą, gaunamas pajamas, šeimos sudėtį, o teismas priėmė ieškinį nagrinėti, nes jis buvo paremtas įrodymais ir tai sudarė pagrindą išvadai, kad ieškinys yra pagrįstas.
10.2. Ieškiniu prašoma priteisti pinigų suma yra pakankamai didelė, o atsakovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad ji turi pakankamai turto ir nekyla grėsmė, jog ji perleis turimą turtą ir taip apsunkins teismo sprendimo įvykdymą.
Teisėja
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų
11. Apeliantė prie atskirojo skundo pridėjo savo prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo dokumentų klastojimo ir sukčiavimo stambiu mastu kopiją, taip pat 2019-06-10 pateikė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą kopiją.
12. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai arba pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tokias aplinkybes turi nurodyti asmuo, teikiantis apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus.
13. Nagrinėjamu atveju apeliantė nei teikia prašymą priimti naujus įrodymus į bylą, nei įvardija aplinkybes, kodėl šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo paduodant atskirąjį skundą. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas pateiktų į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą įrodymų priėmimo klausimo nesprendžia.
14. Kartu pažymėtina, kad Panevėžio apygardos teismas ginčą jau išsprendė ir neįsiteisėjusiu 2019-06-11 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-403-278/2019 ieškovės ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2014-06-20 sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį tarp ieškovės ir atsakovės, pagal kurią įmonė pardavė, o D. S. nupirko medvežę Timberjack 1010D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas taikė restituciją, medvežę grąžinant įmonei, o jos neišsaugojus, iš D. S. priteisiant įmonei 64 349,56 Eur. Taip pat pripažino negaliojančia transporto priemonės panaudos 2014-06-21 sutartį, sudarytą tarp D. S. ir įmonės, pagal kurią D. S. panaudos teise perdavė valdyti ir naudoti medvežę.
15. Šiame sprendime teismas nurodė ir apeliantės atsikirtimų į ieškinį turinį, be kita ko, kad ji iš M. M. BIĮ medvežės nepirko ir jos neturi, jokių dokumentų nepasirašė, M. M., su kuriuo ji kurį laiką bendravusi, pasinaudojo jam žinomais apeliantės asmens duomenimis ir suklastojo dokumentus, dėl to yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi, tokia faktinė aplinkybė (dėl pradėto ikiteisminio tyrimo) apeliacinės instancijos teismui žinoma iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių nagrinėjamos bylos procesinių dokumentų bei kitos šios bylos procesinės informacijos (CPK 179 str. 3 d.).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
16. Kaip nurodyta, apeliantė savo nesutikimą su skundžiama teismo nutartimi, kuria jos turto atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, vėliau šio teismo modifikuotos (patikslintos) 2019-05-03 nutartimi, grindžia argumentais, kuriais nesutinkama su teismo padarytomis išvadomis dėl abiejų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių institutui taikyti buvimu (ieškinio preliminariu pagrįstumu ir grėsme teismo sprendimo įvykdymui), taip pat teigia apie pritaikytų ribojimų neproporcingumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl abiejų šių sąlygų buvimo.
15. Kaip nurodyta, atskirajame skunde kvestionuojama teismo pozicija, susijusi su ieškinio preliminariu pagrįstumu. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).
16. Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
17. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su teismo pozicija, kad tikėtinai palankaus ieškovei teismo sprendimo priėmimo galimybė nebuvo paneigta, juolab jau yra priimtas ir ieškovei palankus teismo sprendimas (šios nutarties 14 p.). Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors Panevėžio apygardos teismo 2019-06-11 sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau tai, kad bylą išnagrinėjus iš esmės ieškinys buvo patenkintinas, taip pat leidžia įsitikinti ieškinio reikalavimų preliminaraus pagrįstumo buvimu, o tai reiškia, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga prima facie doktriną buvo nustatyta teisingai.
17. Įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu, teismas toliau turi spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstais tokius atskirojo skundo argumentus, kad į nagrinėjamą bylą nebuvo pateikti visiškai jokie duomenys, jog apeliantė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atliks ateityje veiksmus, kuriais sieks sumažinti savo galimybes įvykdyti teismo sprendimą, kitaip tariant, patvirtinantys jos galimą nesąžiningumą.
18. Skundžiamojoje teismo nutartyje taip pat nėra visiškai jokių argumentų, susijusių su apeliantės buvusio ar esamo elgesio įvertinimu sąžiningumo kontekste. Teismas iš esmės grėsmę sprendimo įvykdymui susiejo su vienintele aplinkybe –esant prielaidų manyti, kad ginčo objektas neišsaugotas, prašoma priteisti (kaip restitucija) ginčo suma apeliantei yra didelė. Tokia pirmosios instancijos teismo argumentacija, taikant itin varžančias asmens kasdienį gyvenimą priemones, ne tik aiškiai nepakankama, bet ir neatitinka aktualių Lietuvos apeliacinio teismo pastarųjų kelerių metų išaiškinimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo išimtinumo ir jo taikymo sąlygų.
19. Pirmiausia kritikuotinas toks skundžiamos teismo nutarties motyvas, kad, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, svarbi yra vien didelė ieškinio suma ir būtent dėl to teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismas, nutardamas, kad vien didelės ieškinio sumos, kai nesama duomenų apie turto buvimą / nebuvimą bei jo vertę, jau savaime pakanka asmens atžvilgiu taikyti jo turtines teises varžančius ribojimus, pažeidė pareigą laikytis savo pačių bei aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija).
20. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime, priimtame byloje Nr. 26-07, yra pasisakęs, jog rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Visuomet būtina įvertinti ir precedento sukūrimo laiką, ir kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; sprendimo argumentacijos įtikinamumą; sprendimą priėmusio teismo sudėtį bei tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą.
21. Naujausioje, jau nuosekliai suformuotoje teismų praktikoje, susijusioje su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimu bei jos nustatymu, didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo paties ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios turto arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas nutarti dėl tokios grėsmės buvimo. Ne kartą išaiškinta ir tai, kad šio išimtinio, itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti būtent to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Kitaip tariant, su tokiu prašymu turi būti pateikta duomenų, kad atsakovas ėmėsi ar gali imtis veiksmų savo turto masei sumažinti, nuslėpti, apsunkinti turtą kitomis prievolėmis. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016, 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017, 2017-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017, 2017-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017, 2018-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018, 2019-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).
22. Vadinasi, priešingai nei sprendė teismas, visų pirma turėjo būti vertinama ne pareikšto ieškinio suma, o apeliantės buvęs, esamas arba ateityje galimas (prognozuojamas) elgesys sąžiningumo aspektu, t. y. ne hipotetinė, o reali grėsmė, atsižvelgiant į antrosios šalies pateikiamus argumentus bei įrodymus, kuriais ši grindžia tokios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą.
23. Aptariamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga pirmiausiai tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Negalima reikalauti to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est), todėl kitoks įrodinėjimo naštos šalims paskirstymas reikštų, kad apeliantė, aiškiai nežinodama, ką ieškovė laiko grėsmę jos turtiniams interesams sukeliančiais veiksmais, objektyviai negalėtų net atsikirsti, o tai nebūtų suderinama su šalių procesinės lygybės principu (CPK 17 str.). Kitokio vertinimo nesuponuoja ir ta aplinkybė, kad ieškovė yra bankrutuojantis subjektas, nes jai tenka lygiai tokia pati šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga (CPK 12 str., 178 str.), kaip ir net kuriam kitam asmeniui, prašančiam taikyti laikinųjų apsaugos priemonių institutą.
24. Iš nagrinėjamos bylos duomenų bei ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones akivaizdu, kad ieškovė nenurodė jokių objektyvių duomenų ar aplinkybių, liudijančių apie apeliantės galimą nesąžiningumą, t. y. apie jos ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar pinigines lėšas, atlikti kitus su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje iš šio turto ar piniginių lėšų įvykdyti ieškovės naudai priimtą teismo sprendimą.
25. Priešingai, kaip matyti iš šio prašymo motyvų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio ieškovė ir nesiejo su apeliantės galimu nesąžiningumu ar tokiais galinčių būti pripažintais veiksmų atlikimu, arešto būtinybę grįsdama išimtinai pareikšto reikalavimo sumos dydžiu. Pažymėtina, kad turto arešto, galiojančio iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, paskirtis yra nesąžiningų asmens veiksmų užkardymas, o ne lėšų, iš kurių vėliau būtų galima atsiskaityti su ieškovu, sukaupimas, juolab kad ir teismų praktika dėl didelės ieškinio sumos kriterijaus nepakankamumo, taikant tokias varžančias asmens teises priemones, kaip pirmiau minėta, yra pakankamai išplėtota ir aiški.
26. Pažymėtina ir tai, kad asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antruoju atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Kitu atveju, t. y. jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.
27. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje nėra nustatytas apeliantės nesąžiningumas, o pareikšto ieškinio suma neteikia pagrindo konstatuoti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimą ir taikyti apeliantės turtui bei piniginėms lėšoms areštą.
28. Sutiktina ir su atskirojo skundo argumentais dėl taikytų apeliantei ribojimų neproporcingumo, šalių interesų pusiausvyros pažeidimo. Vien ieškinio teismui pateikimas ir jame didelės vertės reikalavimo nurodymas negali suteikti ieškovei pranašumo ar lemti ribojimų apeliantei disponuoti turtu bei piniginėmis lėšomis nustatymo.
Dėl atsakovės neinformavimo
29. Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo informuoti ją apie pateiktą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei suteikti galimybę pateikti atsiliepimą. Vadovaujantis CPK 147 straipsnio 1 dalimi, teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Taigi, bendra tvarka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra nagrinėjamas apie jį nepranešus asmeniui, kurio atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, ir tik išimtiniais atvejais (kai teismo vertinimu, tai yra būtina) – pranešus.
30. Tokiu atveju atmestini kaip teisiškai nepagrįsti apeliantės skundo argumentai, susiję su nepranešimu apie gautą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atsiliepimo į šį prašymą nepateikimu. Apeliantė nenurodė jokių ypatingų aplinkybių, kodėl teismas nagrinėjamu atveju turėjo nustatyti būtinumą ją informuoti apie šio procesinio veiksmo atlikimą. Pirmosios instancijos teismas, išsprendęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nepranešdamas apie tai apeliantei, jos procesinių teisių nepažeidė. Teisė būti išklausytai apeliantei suteikta vėliau, t. y. teismui atnaujinus praleistą terminą skundui paduoti ir priimant šį skundą.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų
31. Pagal CPK 145 straipsnio 6 dalies reikalavimus, areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Teismas, leisdamas atlikti tam tikras operacijas, nurodo antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti.
32. Kaip matyti iš 2019-05-03 nutarties, kuria buvo patikslinta skundžiama 2019-04-03 nutartis, teismas leido apeliantei disponuoti AB Luminor banke esančia atsiskaitomąją sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) Švenčionėlių rajono savivaldybės administracijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pervedamomis lėšomis. Akivaizdu, kad kiekvienas asmuo turi ir kitų, asmeninių ir būtinųjų poreikių, kurių socialinės išmokos negali patenkinti. Todėl skundžiama ir ją patikslinusia nutartimi neužtikrinus tokių poreikių patenkinimo, t. y. neleidus iš areštuotų lėšų tenkinti būtinųjų apeliantės ir jos šeimos poreikių, buvo neproporcingai suvaržytos jos teisės. Pripažintina, kad atskirojo skundo argumentai, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemones neatitinka joms keliamo proporcingumo reikalavimo, teisingi dar ir šiuo aspektu.
33. Apibendrinant darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti paliktos galioti, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų joms taikyti – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimo, taip pat jų taikymu nukrypus nuo proporcingumo imperatyvo. Todėl pirmosios instancijos teismo 2019-04-03 nutartis, o taip pat, atsižvelgiant į paduotą atskirąjį skundą bei atitinkamą apeliantės prašymą, ją patikslinusi 2019-05-03 nutartis, teismui dalį 2019-04-03 nutarties patikslinant, o kitą dalį – paliekant nepakeistą, panaikintinos ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti apeliantei laikinąsias apsaugos priemones netenkinamas (CPK 329 str. 1 d, 338 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
34. Apeliantė taip pat prašo priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, pateikė duomenis, jog yra sumokėjusi 50 Eur dydžio žyminį mokestį už atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad Panevėžio apygardos teismas bylą jau išnagrinėjo 2019-06-11 priimdamas sprendimą, apeliacinės instancijos teismas išsprendžia bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimą. Kadangi apeliantės atskirasis skundas yra tenkinamas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (50 Eur už sumokėtą žyminį mokestį) priteisiamos iš ieškovės (CPK 93 str. 1, 3 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį ir 2019 m. gegužės 3 d. nutartį panaikinti.
Klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės bankrutavusios M. M. individualios įmonės (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės D. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atžvilgiu.
Šios nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.
Priteisti iš bankrutavusios M. M. individualios įmonės (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovei D. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 50 Eur (penkiasdešimt eurų) sumokėto žyminio mokesčio.
Teisėja Dalia Kačinskienė