Civilinė byla Nr. e2S-845-601/2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03780-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.3.2.3; 3.3.2.5

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Panemunės projektai“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-8465-528/2020 pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovė „Elito grupė“ pareiškimą skolininkei uždarajai akcinei bendrovei „Panemunės projektai“ dėl piniginio reikalavimo atsiradusio iš sutarties.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Elito grupė“ kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama iš skolininkės UAB „Panemunės projektai“ teismo įsakymu priteisti 3 078 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Kreditorė reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones areštuojant skolininkės turtą 3 078 Eur sumai. Nurodė, kad skolininkė vengia atsiskaityti už suteiktas paslaugas, jos neapmokėta suma šiuo metu yra didelė, ji turi finansinių sunkumų, aktyviai pardavinėja savo nekilnojamąjį turtą, dėl ko kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika.

II.       Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2.       Kauno apylinkės teismas skundžiama 2020 m. kovo 6 d. nutartimi patenkino kreditorės UAB „Elito grupė“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas, kreditorės pareikštų reikalavimų užtikrinimui areštavo skolininkei UAB „Panemunės projektai“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, priklausančias skolininkei ir esančias pas skolininkę arba trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su kreditore, bendroje sumoje ne daugiau kaip už 3 078 Eur, taip pat leidžiant skolininkei atsiskaityti su Valstybine mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, išmokėti atlyginimus darbuotojams. Teismas skundžiama nutartimi visam areštuotam turtui nustatė disponavimo teisės apribojimą.

3.       Teismas laikė, kad kreditorė tikėtinai pagrindė savo pareiškimo reikalavimą. Ir, nepaisant to, kad reikalaujamos priteisti skolos dydis šiuo atveju nėra didelis veikiančiam juridiniam asmeniui, įvertinęs kreditorės nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog tikslinga taikyti kreditorės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, kad teismo įsakymo įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidarytų nebeįmanomas. 

III.       Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

4.       Atskiruoju skundu skolininkė UAB „Panemunės projektai“, atstovaujama advokatės Gintarės Girdzijauskienės, Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. eL2-8465-528/2020, ir kreditorės UAB „Elito grupė“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.1.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nevertino kreditorės pareikšto reikalavimo prima face pagrįstumo ir neįsitikino, ar kreditorės reikalavimas apskritai gali būti patenkintas. Tuo tarpu, apeliantės nuomone, su kreditorės pareiškimu pateikti įrodymai neleidžia identifikuoti pareikšto reikalavimo pagrįstumo, t. y. 2020 m. vasario 24 d. PVM sąskaitoje faktūroje (Serija Nr. EG-2145, bendra suma – 3 078 Eur) nėra detalizuotas objektas, už kurį pateikta sąskaita apmokėjimui. Be to, kartu su pareiškimu nėra pateiktos ir pirkimo–pardavimo sutarčių kopijos, iš kurių būtų galima spręsti apie reiškiamo reikalavimo pagrįstumą ir jo atsiradimo (pateikimo apmokėjimui) prielaidas;

1.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad kreditorės motyvai sudaro pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kai pati kreditorė savo prašymo niekaip nemotyvavo. Be to, pats teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, ne tik plačiau nepasisakė dėl šių aplinkybių, bet ir nevertino ar skolininkei pareiškimo suma, palyginus ją su skolininkės nuosavybės teise valdomo turto verte, yra didelė. Priešingai, skolininkės teigimu, tai, kad įmonė turi ilgalaikio turto, kurio vertė 83 642 Eur, tame tarpe ir septynis nekilnojamojo turto objektus, neturi įsiskolinimų, yra veikiantis ir veiklą vykdantis juridinis asmuo, leidžia spręsti, kad skolininkė būtų visiškai pajėgi atsiskaityti su kreditore. Juolab, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių skolininkės ketinimus imtis neteisėtų veiksmų, siekiant paslėpti ar sunaikinti turimą turtą ir taip apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 338 straipsnyje numatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktą, apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas.

6.       Byloje kilęs ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas kreditorės prašymas taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.

7.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. reikalavimo sumos apimtyje areštavo skolininkės UAB „Panemunės projektai“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, priklausančias skolininkei ir esančias pas skolininkę arba trečiuosius asmenis. Apeliantė tvirtina, kad teismas kreditorės prašymą išnagrinėjo formaliai, ne tik nevertindamas kreditorės reikalavimo prima face pagrįstumo, bet ir nenustatęs grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pripažįsta, kad kreditorė reikalavimą preliminarai pagrindė, tačiau sutinka su atskirojo skundo argumentais dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nebuvimo.

8.       Pasisakant dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tikėtino reikalavimo pagrindimo sąvoka reiškia, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja reikalavimo pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas kreditoriui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Teismų praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018 ir kt.).

9.       Teismo vertinimu, tiek kreditorės UAB „Elito grupė“ pateikto pareiškimo forma, tiek turinys atitiko įstatyme keliamus reikalavimus, prie pareiškimo buvo pridėti jame išdėstytus reikalavimus pagrindžiantys rašytiniai įrodymai, todėl skundžiamoje nutartyje pateikta pozicija, kad kreditorė tikėtinai pagrindė savo pareiškimo reikalavimą, laikytina teisinga. Ir, nors skolininkė UAB „Panemunės projektai“ tvirtina priešingai, t. y., kad pareikštas reikalavimas preliminariai nepagrįstas, nes su kreditorės pareiškimu pateikti įrodymai neleidžia identifikuoti pareikšto reikalavimo pagrįstumo, tokie skolininkės argumentai laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą iš esmės (teismo įsakymas buvo panaikintas, skolininkei pareiškus prieštaravimus), ir pasitvirtinus kreditorės nurodomoms aplinkybėms, toks reikalavimas gali būti pripažintas pagrįstu ir patenkintas.

10.       Antra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga tiek ieškinio suma, tiek atsakovo turtinė padėtis, tiek jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, tiek ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1711-516/2017 ir joje nurodytą teismų praktiką).

11.       Ieškinio suma bei asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, galimos šios padėties pokyčio perspektyvos, yra tos aplinkybės, kurias klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžiantis teismas turėtų vertinti tik atsižvelgdamas į asmens atliktus, atliekamus ir galimus atlikti nesąžiningus veiksmus, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai. Jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, atsakovo turto bei piniginių lėšų areštas neturėtų būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017; 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019; ir kt.). Pažymėtina, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.

12.       Kreditorė pareiškime pirmosios instancijos teismui teigė, kad skolininkė vengia atsiskaityti už suteiktas paslaugas, jos neapmokėta suma šiuo metu yra didelė, ji turi finansinių sunkumų, aktyviai pardavinėja savo nekilnojamąjį turtą, dėl ko kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažino, kad reikalavimo suma veikiančiam juridiniam asmeniui nėra didelė, tačiau įvertinęs kreditorės nurodytų aplinkybių visumą, sprendė, kad, vis dėlto, egzistuoja rizika teismo sprendimo įvykdymui. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad atsakovė vengia gražinti skolą, sudaro pagrindą kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vien tik skolininkės vengimas geruoju patenkinti kreditorės reikalavimus savaime nereiškia, kad skolininkė vengs vykdyti teismo sprendimą. Be to, tai, kad skolininkės turtinė padėtis galimai nėra gera ar kad ji turi kitų įsiskolinimų, taip pat savaime nepatvirtina jos nesąžiningo elgesio. O aplinkybės, kad skolininkė pardavinėja savo nekilnojamąjį turtą, negali būti laikoma jos nesąžiningumą patvirtinančiu įrodymu, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, skolininkės verslo sritis – nekilnojamojo turto prekyba, t. y. tai, kad ji aktyviai pardavinėja savo nekilnojamąjį turtą, yra jos veiklos pobūdis, o ne grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Juolab, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, nagrinėjamu atveju reikalavimo suma veikiančiam juridiniam asmeniui nėra didelė.

13.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytą vyraujančią teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas, nenurodęs jokių pagrįstų motyvų dėl skolininkės (ne)sąžiningumo, neturėjo pagrindo pripažinti esant antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme, nes, kaip jau buvo ne kartą išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo, laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-262-464/2019; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016), todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip instrumentas skolininko turtui, iš kurio kreditorius galėtų vėliau pasitenkinti reikalavimą, sukaupti. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad kreditorė neįrodė, jog egzistuoja realios ir pagrįstos prielaidos (grėsmės), kad skolininkė bet kokiomis priemonėmis gali siekti (vengti) jai nepalankaus teismo sprendimo šioje byloje neįvykdymo.

14.       Apibendrinant išdėstytus motyvus, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąją apsaugos priemonę, netinkamai įvertino faktinę situaciją, todėl skundžiama 2020 m. kovo 6 d. nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – kreditorės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 339 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Elito grupė“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                Evaldas Burzdikas