Administracinė byla Nr. P-36-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01459-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2017 pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 11 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) viršininko pavaduotojo, atliekančio viršininko funkcijas, 2016 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. 10-TE-180 1 punktą, kuriuo A. Š. buvo atleistas iš vidaus tarnybos Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 1-os kuopos vado pareigų; 2) grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo ir įvykdymo dienos; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą atmetė.

Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2017 pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neginčija minėtos nustatytos faktinės aplinkybės ir pripažįstą padaręs pažeidimą dėl to, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d. neteisėtai tvarkė nurodytų administracinių teisės pažeidimų (toliau – ir ATP) duomenis, neturėdamas tam pagrindo. 2016 m. sausio 26 d. pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 5-PR1-3 pareiškėjas taip pat informuotas apie tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. birželio 5 d. jis Ch. G. suteikė tarnybinę informaciją apie ATP Nr. 07-14-8931587 ir padėjo asmeniui, padariusiam ATP, išvengti administracinės atsakomybės.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi 2016 m. sausio 26 d. pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 5-PR1-3 turinį, pažymi, kad pareiškėjas iš tiesų gana lakoniškai informuotas apie jo galimą padarytą pažeidimą dėl informacijos Ch. G. suteikimo ir padėjimo jam išvengti administracinės atsakomybės. Visgi pareiškėjui buvo nurodyta, kokiu pažeidimu jis yra įtariamas, išskirtas asmuo, kurio naudai pareiškėjas galbūt neteisėtai veikė, paminėtas galimo neteisėto veikimo laikotarpis. Iš pareiškėjo pateikto 2016 m. vasario 9 d. paaiškinimo (I t., b. l. 143–145) matyti, kad pareiškėjas nurodo bendravimo su Ch. G. aplinkybes ir paneigia, kad konsultavo Ch. G. kaip išvengti administracinės atsakomybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjas suprato jam inkriminuojamo pažeidimo esmę. Pažymėtina, kad pareiškėjui objektyvių kliūčių susirasti advokatą, pateikus jam įtarimus apie padarytus pažeidimus, nebuvo. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas apie padarytą pažeidimą nagrinėjamu atveju buvo informuotas tinkamai.

Teisėjo kolegija pažymėjo, kad 2016 m. sausio 4 d. pažymoje Nr. 5-IL-561 (I t., b. l. 64–76) pateiktos žinučių ir skambučių išklotinės tarp pareiškėjo ir Ch. G. Įvertinusi minėtoje pažymoje pateiktų žinučių ir skambučių išklotinių turinį, išsakytus liudytojų parodymus teismo posėdžio metu, teisėjų kolegija, nekartodama ginčijamame teismo sprendime išdėstytų argumentų dėl žinučių ir pokalbio išklotinių turinio, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas Ch. G. atskleidė duomenis apie ATP Nr. 07-14-8931587 ir siekė padėti Ch. G. išvengti administracinės atsakomybės. Pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomas subjektyvus žinučių ir pokalbių turinio interpretavimas, nepateikiant savo poziciją patvirtinančių įrodymų, nepaneigia nustatytų aplinkybių. Iš pateiktų aptartų duomenų aiškiai matyti, kad pareiškėjas, familiariai, t. y. neoficialiai kaip policijos pareigūnas, bendraudamas su Ch. G., paprašytas minėto asmens pagalbos išsiaiškinti duomenis apie ATP, jam juos pateikia ir toliau siekia padėti Ch. G. reikaluose, susijusiose su ATP nagrinėjimu. Nustatytos aplinkybės yra pakankamos vertinti, ar pareiškėjas diskredituoja save kaip policijos pareigūną. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, ar pareiškėjas realiai padėjo surašyti Ch. G. kokį nors dokumentą minėto asmens vardu administracinio teisės pažeidimo tyrime, neturi esminės reikšmės, nagrinėjamoje byloje nusprendžiant, ar pareiškėjas pagrįstai buvo atleistas iš pareigų dėl pareigūno vardo pažeminimo.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog Ch. G. taip ir nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl senaties termino, numatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 straipsnyje, skirti administracinę nuobaudą suėjimo, nepaneigia pareiškėjo kaltės dėl jo atliktų neteisėtų veiksmų pareiškėjui atskleidžiant duomenis apie ATP Nr. 07-14-8931587 ir siekiant padėti Ch. G. išvengti administracinės atsakomybės. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2016 m. kovo 3 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 5-IS-8 (I t., b. l. 24–36) nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Policijos informacinių sistemų ir registrų duomenų saugos nuostatų, patvirtintų policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 17 d. įsakymų Nr. 5-V-165, Lietuvos Respublikos policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto policijos generalinio komisaro 2014 m. sausio 23 d. įsakymu               Nr. 5-V-58, Valstybės tarnybos įstatymo, Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo, Policijos veiklos įstatymo normas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, ginčijančių jo padarytų pažeidimų teisinį kvalifikavimą taikant minėtų teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė nurodytų teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, veiklos principus, nustatančias tinkamo ir teisėto veikimo policijos tarnyboje kriterijus.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausioje administracinio teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-14-159/2015, išaiškinta, jog ne visi pažeidimai (tarp jų ir Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo pažeidimas) gali būti kvalifikuojami kaip pareigūno vardo pažeminimas, o tik tokie, kurių padarymą galima vertinti kaip pareigūno vardo pažeminimą, t. y., kuriais yra griaunamas vidaus tarnybos sistemos autoritetas, pasitikėjimas vidaus reikalų įstaiga arba nustatyti pažeidimai yra kompromituojantys.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatyti neteisėti pareiškėjo veiksmai, t. y., kad pareiškėjas tvarkė 19 ATP duomenis, neturėdamas tam pagrindo, ir atskleidė Ch. G. duomenis apie ATP Nr. 07-14-8931587 bei siekė padėti jam išvengti administracinės atsakomybės, yra susiję su akivaizdžiu vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimu, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimu ir jos kompromitavimu, pareiškėjas siekė tokių tikslų, kurie yra priešingi uždaviniams, nustatytiems policijos veiklai, bei kurių visuomenė tikisi iš vidaus tarnybos pareigūnų veiklos.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija darė išvadą, jog 2016 m. kovo 7 d. įsakymas Nr. 10-TE-180 „Dėl komisaro A. Š. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleisti pareiškėją iš tarnybos kaip pažeminusį pareigūno vardą yra teisėtas ir pagristas, todėl konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje vertinamu atveju pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą nėra.

III.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo A. Š. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2017.

Pareiškėjos manymu, teismas netinkamai taikė materialines teisės normas bei nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl procesas administracinėje byloje atnaujintinas Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kuriai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, kad tarnybinės informacijos atskleidimas Ch. Glezeriui, patarimų teikimas dėl atsakomybės išvengimo ir tikrovės neatitinkančių dokumentų padėjimas paruošti būtent ir yra ta A. Š. padaryta veika, kuri pažemina pareigūno vardą, nėra pagrįsta byloje surinktais įrodymais.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė byloje taikytinas materialines teisės normas, t.y. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies nuostatas apie įrodymų vertinimo taisykles, Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas dėl pareigūno vardo pažeminimo bei asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2001-492/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje               Nr. A-2673-261/2017, kurios pareiškėjo manymu, yra analogiškos šiai administracinei bylai, jose buvo vertintos tokios pačios aplinkybės, tačiau priimti skirtingi sprendimai. Pareiškėjo teigimu, aiškinantis Ch.Glezerio pasiųstos A. Š. žinutės „lenkas tiks“ prasmę, minėta trumpoji žinutė yra ištraukta iš konteksto ir akivaizdžiai nedera su pokalbio tarp A. Š. k Ch. G. dėl nuotraukoje užfiksuoto vairuotojo tapatybės nustatymo turiniu. Pagal pateiktą teisminės praktikos pavyzdį, kuriame nedviprasmiškai konstatuota, jog fragmentiški pokalbiai su abstrakčiais teiginiais be plataus pokalbio turinio analizės negali būti vienareikšmiškai išaiškinti, tačiau pareiškėjo nuomone, teismas minėtus 2 žodžius kažkokiu būdu susiejo su A. Š. tariama pagalba Ch. G. išvengti atsakomybės. Teismo argumentai, kad minėti 2 žodžiai buvo pasakyti neužilgo po telefoninio pokalbio, tik patvirtina jų fragmentiškumą ir paneigia logines sąsajas su telefoninio pokalbio turiniu. Teismo argumentai, kad Ch.G. ir E. D. teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, jog minėti 2 žodžiai buvo apie E. D. bendrovei (duomenys neskelbtini) reikalingų vairuotojų krovinių pervežimui paiešką, yra nepagrįsti.

Pareiškėjas nesutinka, kad „aplinkybė, ar pareiškėjas realiai padėjo surašyti Ch. G. kokį nors dokumentą minėto asmens vardu administracinio teisės pažeidimo tyrime, neturi esminės reikšmės, nagrinėjamoje byloje nusprendžiant, ar pareiškėjas pagristai buvo atleistas iš pareigą dėl pareigūno vardo pažeminimo.“ Pareiškėjo nuomone, minėtos aplinkybės buvimas ar nebuvimas turi esminę ir labai didelę reikšmę A. Š., kuris, nepaisant ilgametės nepriekaištingos tarnybos valstybei įvairiose aukštose ir atsakingose pareigose, buvo iš jų atleistas su „vilko bilietu“. Ir buvo atleistas vien tik už tai, kuomet subliuškus jam kurpiamai baudžiamajai bylai, reikėjo surasti kokį nors kad ir menkiausią jo padarytą nusižengimą, kad būtų galima pateisinti itin ilgą jo naudojamų asmeninio ryšio priemonių pasiklausymą ir kitų slaptų operacijų vykdymą. Tuo pretekstu tapo užfiksuotas A. Š. bendravimas su pažįstamu Ch. G. ir tariama pagalba pastarajam išvengti administracinės atsakomybės už „baisų“ nusižengimą, t.y. galimai viršytą leistiną važiavimo greitį 24 km/h, nes kiti policijos pareigūnai per įstatymo nustatytą terminą nesugebėjo užbaigti elementarios administracinių teisės pažeidimų bylos ir patraukti kaltininką atsakomybėn.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo pareiškėjo prašymo netenkinti.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodytų administracinių bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo šioje administracinėje byloje nagrinėtų aplinkybių. Atsakovas nurodo, kad susipažinus su prašymo atnaujinti procesą turiniu, aiškių argumentų, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nėra pateikta, o prašyme iš naujo atliekamas įrodymų tyrimas ir vertinimas, šalių išdėstytų argumentų kvestionavimas. Tai laikoma įrodinėjimo dalyku byloje ir negali būti prašymo atnaujinti procesą pagrindimu.

Vertinant prašymą ABTĮ 56 straipsnio aspektu, pažymėtina, kad prašyme atnaujinti procesą nekvestionuojama, jog teismas tyrė įrodymus, nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad kokie nors įrodymai teismui turėjo iš anksto nustatytą galią ir jais nesivadovauta, taip pat nėra pateikta argumentų, kad nebūtų vadovautasi įstatymu bei teisingumo ir protingumo kriterijais. Kitaip tariant, nėra jokio teismų praktikos reikalaujamo, res judicata galią turinčio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo pagrindo. Pateikti argumentai grindžiami tiesiog pareiškėjo vidiniu įsitikinimu dėl konkrečios situacijos vertinimo, o tai nėra prašymo atnaujinti procesą pagrindimas.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą pateikia teismų praktikos pavyzdžius, kurie  (išskyrus vieną - Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartį byloje Nr. A- 2673-261/2017) buvo žinomi ir proceso metu, todėl pareiškėjas proceso metu jau galėjo jais remtis, įgyvendindamas savo teisę į gynybą.

Atsakovas pažymi, kad vertinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartį byloje Nr. A- 2673-261/2017, pabrėžiama, kad šios bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo iš esmės buvo nulemtas dviejų priežasčių: netinkamai patvirtintų dokumentų kopijų; fakto, kad pareiškėjas skundė sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos, tačiau neskundė sprendimo jį atleisti pagal paskirtą tarnybinę nuobaudą, todėl teismas negalėjo visa apimtimi vertinti byloje kilusio ginčo. Atsakovo nuomone, šioje byloje nustatyti faktai visiškai nesusiję su pareiškėjo teisine situacija ir neturi jokios reikšmės priimtam ir įsiteisėjusiam sprendimui jo byloje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas dalį teismų praktikos citavo bei ja rėmėsi, tačiau ji visiškai nesusijusi su atleidimu iš tarnybos pažeminus pareigūno vardą, todėl mano, kad citatos išimtos iš konteksto neatspindi realios situacijos konkrečiose bylose bei sietinos su visiškai kitų teisės normų taikymo (atleidžiant atėmus teisę dirbti su slapta informacija ir pan.) niuansais, todėl taip pat nelaikytinos tinkamu pagrindu atnaujinti procesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose, pateiktas pagrindų sąrašas yra baigtinis. Anksčiau paminėti proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog prašant proceso atnaujinimo minėtu pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimas turi būti akivaizdus, t. y. prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą arba ją akivaizdžiai netinkamai taikė. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-76/13; 2015 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokių argumentų, akivaizdžiai parodančių, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino kurią nors byloje taikytiną materialinės teisės normą arba ją akivaizdžiai netinkamai taikė, nenurodė ir įrodymų dėl to nepateikė. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro, įvertinusi pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą aptariamu pagrindu argumentus. Pareiškėjo prašyme nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialinės teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialinės teisės normų nuostatų interpretavimą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.

Pareiškėjas taip pat siekia atnaujinti procesą byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tik tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, būtų nepagrįstai trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Taip pat akcentuotina, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Vadinasi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015, 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-121-552/2015).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas nenurodo konkrečių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotų taisyklių, kurias pažeidė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A-1043-575/2017, o tik nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2001-492/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2673-261/2017, neargumentuodamas, kuo nurodyta teismų praktika skiriasi nuo šioje byloje suformuotų taisyklių.

Be to, atkeiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), kuris taikytinas ir teismo precedentui, kaip teisės šaltiniui, atsižvelgiant į tai, kad teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, todėl šis principas negali būti taikomas anksčiau išnagrinėtoms byloms (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje P-71-858/2015).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2673-261/2017 buvo priimta jau po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutarties, užbaigusios nagrinėtos administracinės bylos Nr. A-1043-575/2017 procesą, priėmimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2673-261/2017, kurioje suformuota, pareiškėjo manymu, kitokia teismo praktika ginčo klausimu, nelaikytina pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2017 pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą ir dėl šios priežasties.

Kitose pareiškėjo nurodytose bylose faktinės aplinkybės, ypač liečiančios pareigūnų padarytų neteisėtų veikų pobūdį ir apimtį, negali būti pripažintos tapačiomis ar labai panašiomis į šioje byloje nustatytas aplinkybes. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu negali būti tenkinamas.

Įvertinus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, matyti, kad jis yra orientuotas į visos bylos peržiūrėjimą iš esmės, iš naujo vertinant byloje surinktus įrodymus pareiškėjui palankia kryptimi, o ne į konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų įrodinėjimą. Tačiau proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Tokių esminių ir akivaizdžių klaidų buvimo nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 165 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Š. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2017 pagal A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.