Administracinė byla Nr. eA-298-556/2016

      Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00028-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kretingos medžiotojų klubo „Minija“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kretingos medžiotojų klubo „Minija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas Kretingos medžiotojų klubas „Minija“ (toliau – ir pareiškėjas, MK „Minija“) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (11.7)-LV10-315 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas 2014 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo aktas Nr. (6)-LT1-273 dalyje dėl mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą apskaičiavimo teisingumo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos 2014 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo akte Nr. (6)-LT1-273 (toliau – ir Patikrinimo aktas) nustatyti nedeklaruoti medžioklės plotai pagal kategorijas: 666,6 ha I kategorijos; 24,5 ha IV kategorijos; 5 238,8 ha VI kategorijos; 87,9 ha VII kategorijos ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotus medžioklės plotus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – viso paskaičiuotas mokestis sudaro 10 079,94 Eur (34 804 Lt). Pareiškėjo teigimu, ginčo tarp šalių dėl faktinių bylos aplinkybių nėra ir išdėsto šias įrašomų į mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo deklaracijos duomenų pateikimo aplinkybes. Pareiškėjas nurodė, kad pagal 2013 m. rugsėjo 19 d. MK „Minija“ išduoto leidimo naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete Nr. LG2-82 priedo Nr. 3 lentelę apie medžioklės plotų dydį bei paskirstymą pagal tinkamumą medžiojamiems gyvūnams gyventi ir veistis bei pagal medžioklės plotų vieneto „Minija“ medžioklėtvarkos projektą yra šios kategorijos medžioklės plotai: I kategorijos – 1 127,6 ha; II kategorijos – 913,6 ha; III kategorijos – 694,7 ha; IV kategorijos – 202,5 ha; V kategorijos – 0; VI kategorijos – 5 344,8 ha; VII kategorijos – 87,9 ha. MK „Minija“ sekretoriaus ir finansininko pareigas atliekantis A. R., kuris nuo 2003 metų pildė deklaracijas už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą, dėl apsirikimo ir nežinojimo, kad pasikeitė deklaruojamų plotų dydis, įrašė blogus skaičius. Teigė, kad ši techninė bei apsirikimo klaida paaiškėjo Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijai atlikus patikrinimą ir surašius Patikrinimo aktą. Pareiškėjas pažymėjo, kad A. R. veiksmai nebuvo tyčiniai, siekiant deklaruoti mažesnius medžioklės plotus ir mokėti mažesnius mokesčius, o tik suklydimas teikiant pasikeitusius ir pasenusius duomenis. Pabrėžė, kad tam tikros deklaruojamų medžioklės plotų kategorijos buvo pateikiamos didesnės nei faktiškai turimos pagal 2013 m. rugsėjo 19 d. leidimo Nr. LG2-82 3 priedą ir medžioklės plotų vieneto „Minija“ medžioklėtvarkos projekto 1.1 lentelę. Nurodė, kad pagal pirminę mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą deklaraciją už 2013 metus, kuri buvo pateikta 2014 m. sausio 16 d., buvo paskaičiuota 6 357 Lt mokesčio suma, o patikslintoje deklaracijoje, pateiktoje 2014 m. spalio 27 d., kurioje ištaisytos medžioklės plotų kategorijos ir medžioklės plotų dydžiai, paskaičiuota 7 138 Lt mokesčio suma. Pažymėjo, kad A. R. netyčinė klaida lėmė aplinkybę, kad valstybės biudžetui buvo nesumokėta 781 Lt ir vėliau ši klaida ištaisyta, todėl paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu 10 079,94 Eur (34 804 Lt) sumai yra neadekvatus, neproporcingas ir neteisingas padarytos žalos (neteisingai deklaruoto ir nesumokėto 781 Lt mokesčio) valstybės biudžeto dydžiui. Atkreipė dėmesį, kad MK „Minija“, kaip juridinis asmuo, ūkine-komercine veikla neužsiima, pajamų negauna ir nekilnojamojo turto neturi; klubo pajamas sudaro klubo narių stojamieji, metiniai, medžioklės svečių vienkartiniai mokesčiai bei keleto dirbančių medžiotojų pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą pervedami 2 procentų pajamų mokesčio. Per metus MK „Minija“ pajamos sudaro apie 13 125 Lt. Iš surinktų pinigų yra mokamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius (7 600 Lt), žiemą perkami pašarai gyvūnų ir žvėrių maitinimui (3 700 Lt), patalpų nuomai (2 000 Lt). Todėl paskaičiuotas ir reikalaujamas sumokėti 10 kartų padidintas mokesčio tarifas MK „Minija“, nevykdančiam jokios ūkinės-finansinės veiklos, negaunančiam jokio pelno, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų bei finansiškai neįvykdomas. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas išdėstė alternatyvų prašymą sumažinti skundžiamame sprendime nurodytą mokesčio sumą iki 2 261,93 Eur (7 810 Lt ).

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad, 2014 m. rugsėjo 30 d. planinio patikrinimo metu atlikus mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklius apskaičiavimo teisingumo patikrinimą nustatyta, jog MK „Minija“ deklaravo mažesnius medžioklės plotus, negu nustatyta 2013 m. rugsėjo 19 d. leidime Nr. LG2-82 bei medžioklėtvarkos projekte ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 3 dalį. Nustatyti nedeklaruoti medžioklės plotai pagal kategorijas ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotus medžioklės plotus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu 10 079,94 Eur (34 804 Lt). Atsakovas atkreipė dėmesį, jog ginčo tarp šalių nėra, kad mokestis už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą už 2013 metus buvo paskaičiuotas neteisingai. Pareiškėjas pripažįsta, kad dėl apsirikimo ir nežinojimo deklaracijoje nurodė neteisingus duomenis. Atsakovas pažymėjo, jog nors pareiškėjas teigia, kad deklaracijose už medžiojamų gyvūnų išteklius dėl apsirikimo ir nežinojimo apie pasikeitusius deklaruojamų plotų dydžius deklaracijoje nurodė neteisingus duomenis bei kad už tokią netyčinę ir neapdairią veiklą pildant deklaracijas ir mokant mokesčius atlikti veiksmai turėtų būti vertinami per sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, netaikant mokesčio apskaičiavimo 10 kartų didesniu tarifu, tačiau Įstatyme nedetalizuota kaltės forma, šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, neišskiriant tyčinės ar netyčinės kaltės formos, aiškiai nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir/ar be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Atsakovui nesuteikta teisė vertinti pareiškėjo veiksmų per protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog klaida padaryta dėl klubo sekretoriaus ir finansininko A. R. apsirikimo ar nežinojimo, paneigtina faktu, kad A. R. pats asmeniškai pasirašė ant 2013 m. spalio 7 d. lydraščio Nr. (4)-LV4-2966, kad leidimą gavo, todėl jis žinojo apie naują leidimą, naujas jo sąlygas ir pasikeitusius plotų dydžius. Pareiškėjas skunde nurodytais argumentais ir prie jo pridedamais dokumentais neįrodė, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą pagal patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, neteisingai vertino rašytinius įrodymus bei neteisingai taikė teisės aktų reikalavimus. Departamentas teisingai nustatė, kad MK „Minija“, deklaruodamas mokestį už medžiojamų gyvūnų išteklius už 2013 metus, deklaravo mažesnius medžioklės plotus, negu nustatyta 2013 m. rugsėjo 19 d. leidime Nr. LG2-82 bei medžioklės plotų vieneto „Minija“ medžioklėtvarkos projekte, ir juos apmokestino didesniu tarifu, Ginčijamas 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. (11.7)-LV10-315 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jo skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo Kretingos medžiotojų klubo „Minija“ skundą tenkino iš dalies. Teismas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. (11.7)-LV10-315 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą mokestį už nedeklaruotus 2013 metais naudotus medžioklės plotus sumažino pusiau, t. y. iki 5 039,97 Eur.

Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. (11.7)-LV10-315 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas 2014 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo aktas Nr. (6)-LT1-273 dalyje dėl mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą apskaičiavimo teisingumo.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcija, atlikusi planinį Kretingos medžiotojų klubo „Minija“ dokumentacijos patikrinimą už 2013 metų II pusmečio ir 2014 metų I pusmečio sezonus bei mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą apskaičiavimo už 2013 metus teisingumą, 2014 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo aktu Nr. (6)-LT1-273 nustatė, jog MK „Minija“ deklaravo mažesnius medžioklės plotus negu nustatyta 2013 m. rugsėjo 19 d. leidime naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete Nr. LG2-82 bei medžioklėtvarkos projekte. Konstatuota, kad tuo pažeistos Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatos. Patikrinimo akte nustatyti šie nedeklaruoti medžioklės plotai pagal kategorijas: 666,6 ha I kategorijos; 24,5 ha IV kategorijos; 5 238,8 ha VI kategorijos; 87,9 ha VII kategorijos ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotus medžioklės plotus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu 10 079,94 Eur (34 804 Lt). Rašytine bylos medžiaga ir proceso šalių atstovų paaiškinimais nustatyta, kad Departamentas 2013 m. rugsėjo 19 d. MK „Minija“ išdavė leidimą naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete Nr. LG2-82 (toliau – ir 2013 m. rugsėjo 19 d. Leidimas), kuris suteikia pareiškėjui teisę medžioti medžioklės plotų vienete, esančiame Kretingos rajono savivaldybėje. Pagal 2013 m. rugsėjo 19 d. Leidimo priedą Nr. 3 – lentelę apie medžioklės plotų paskirstymą kategorijomis pagal tinkamumą medžiojamiems gyvūnams gyventi ir veistis bei pagal medžioklės plotų vieneto „Minija“ medžioklėtvarkos projektą, kurį 2008 metais parengė Lietuvos valstybinis miškotvarkos institutas ir jį 2009 m gruodžio 14 d. suderino su Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentu, 1.1 lentelę MK „Minija“ medžioklės plotų vienete, esančiame Kretingos rajono savivaldybėje, yra šios kategorijos medžioklės plotai: I kategorijos – 1 127,6 ha; II kategorijos – 913,6 ha; III kategorijos – 694,7 ha; IV kategorijos – 202,5 ha; V kategorijos – 0; VI kategorijos – 5 344,8 ha; VII kategorijos – 87,9 ha. Atlikus mokesčio apskaičiavimo teisingumo patikrinimą, nustatyta, kad MK „Minija“ už 2013 metus Valstybinei mokesčių inspekcijai 2014 m. sausio 21 d. pateiktoje deklaracijoje deklaravo 461 ha I kategorijos, 1 670 ha II kategorijos, 762 ha III kategorijos, 178 ha IV kategorijos, 3 312 ha V kategorijos ir 106 ha VI kategorijos medžioklės plotų. Tokiu būdu Patikrinimo akte pagrįstai nustatyti tokie nedeklaruoti medžioklės plotai pagal kategorijas: I kategorijos – 666,6 ha, IV kategorijos – 24,5 ha; VI kategorijos – 5 238,8 ha; VII kategorijos – 87,9 ha, ir ginčo tarp šalių dėl šios faktinės aplinkybės nėra.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numato, jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2, ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Vadovaujantis minėta nuostata, pareiškėjui už nedeklaruotus medžioklės plotus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – viso 10 079,94 Eur (34 804 Lt). Skundžiamu sprendimu Departamentas patvirtino Patikrinimo aktą dalyje dėl mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą apskaičiavimo teisingumą, t. y. patvirtino, kad pagrįstai už nedeklaruotus medžioklės plotus paskaičiuotas 10 079,94 Eur (34 804 Lt) mokestis. Nagrinėjamoje byloje ginčo tarp šalių dėl faktinių bylos aplinkybių nėra, tačiau pareiškėjas skundžiamą sprendimą ginčija dėl paskaičiuoto mokesčio dydžio neadekvatumo padarytam pažeidimui, remdamasis mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos duomenų pateikimo aplinkybėmis, pareiškėjo finansine padėtimi bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl teismas turi įvertinti, ar nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą skundo tenkinimui.

Teismas konstatavo, kad pagrindinius mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (tarp jų medžiojamųjų gyvūnų išteklius) apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo tvarką reguliuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas. Valstybiniai gamtos ištekliai, esantys mokesčio objektu, detalizuoti minėto įstatymo 4 straipsnyje, kurio 3 punkte numatyta, kad mokesčio objektu yra medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio statymo 3 priede. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys leidimą naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą, išskyrus biologinio profilio mokslo įstaigas, vykdančias laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį. Atitinkami medžioklės plotai, teisė jais naudotis suteikiami leidimais medžiojamų gyvūnų ištekliams naudoti. Tai patvirtina Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, pagal kurią leidimas medžiojamų gyvūnų ištekliams naudoti – dokumentas, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka suteikia teisę naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius tam tikrame medžioklės plotų vienete, bei šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamų gyvūnų išteklius suteikia Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai išduodami leidimą naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 10 straipsnio 4 dalis numato, kad išduodamame leidime naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius tam tikrame medžioklės plotų vienete turi būti nurodoma: 1) medžioklės plotų vienetas ir medžioklės plotų naudotojas, kuriam išduodamas leidimas; 2) sąlygos ir apribojimai dėl žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo medžiojant; 3) leidimo galiojimo laikas, jo panaikinimo bei galiojimo pratęsimo sąlygos; 4) medžioklėtvarkos projektu nustatytos medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo sąlygos. Aptartų teisė normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad galutinis teisę naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius suteikiantis dokumentas yra leidimas naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius, todėl mokestis už medžiojamų gyvūnų išteklius turi būti apskaičiuojamas remiantis jame esančiais duomenimis ir nagrinėjamoje byloje toks dokumentas yra 2013 m. rugsėjo 19 d. Leidimas. Nors pareiškėjas teigia, kad MK „Minija“ sekretorius ir finansininkas A. R., nežinodamas apie pasikeitusius deklaruojamus plotus, 2014 m. sausio 16 d. deklaracijoje nurodė 2003 m. rugsėjo 18 d. leidime buvusius duomenis, tačiau teismas nežinojimo argumentą pripažino nepagrįstu. Pareiškėjas skunde nurodo, kad minėtas asmuo deklaracijas pildo nuo 2003 metų, todėl preziumuojama, jog jam žinoma deklaracijų pildymo tvarka. Byloje pateiktas atsakovo 2013 m. spalio 7 d. raštas Nr. (4)-LV4-2966 patvirtina, kad A. R. pats asmeniškai Departamente 2013 m. spalio 7 d. gavo 2013 m. rugsėjo 19 d. Leidimą, todėl privalėjo žinoti, jog šiame leidime medžioklės plotų paskirstymas kategorijomis pagal tinkamumą medžiojamiems gyvūnams gyventi ir veistis yra kitoks, nei prieš tai buvusiame 2003 m. rugsėjo 18 d. leidime. Teismas pažymėjo ir tai, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, įtvirtinančioje mokesčio už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, neišskiriama tyčinė ar netyčinė kaltės forma, tik nustatyta, jog mokestis šiuo atveju apskaičiuojamas pagal šio įstatymo 1, 2, ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

Teismas, svarstydamas skundžiamu sprendimu patvirtintame Patikrinimo akte nustatyto mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą sumažinimą, vertino tai, kad pagal pirminę mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą deklaraciją už 2013 metus, kurią pareiškėjas pateikė 2014 m. sausio 16 d., buvo paskaičiuota 6 357 Lt mokesčio suma, o ištaisius medžioklės plotų kategorijos ir medžioklės plotų dydžius pagal 2013 m. rugsėjo 19 d. Leidimo duomenis 2014 m. spalio 27 d. pateiktoje patikslintoje deklaracijoje paskaičiuota 7 138 Lt mokesčio suma, kas leidžia daryti išvadą, jog realiai valstybės biudžetui buvo nesumokėta 781 Lt suma. Tačiau, remiantis prieš tai paminėto Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjui paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu 10 079,94 Eur (34 804 Lt) sumai. Pareiškėjas teigia, jog paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu 10 079,94 Eur sumai yra neadekvatus, neproporcingas ir neteisingas padarytos žalos (neteisingai deklaruoto ir nesumokėto 781 Lt mokesčio) valstybės biudžeto dydžiui.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją <...> pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija <...> asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, jog šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai.

Teismas, nagrinėjamoje byloje vertindamas pareiškėjo veiksmus, reikšminga aplinkybe pripažino tai, jog MK „Minija“ iki klaidingos deklaracijos pateikimo tinkamai deklaruodavo medžioklės plotus ir mokėjo atitinkamus mokesčius, todėl pripažino, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti dalį naudojamų medžioklės plotų ir turėti mokestinės naudos. Dėl deklaraciją pildžiusio asmens neatidumo, galbūt susijusio su jo senyvu amžiumi (A. R. gimė (duomenys neskelbtini)), aptariamoje deklaracijoje buvo pateikti klaidingi duomenys apie medžioklės plotus, nurodant ne 2013 m. rugsėjo 19 d. Leidime pateiktą medžioklės plotų paskirstymą kategorijomis pagal tinkamumą medžiojamiems gyvūnams gyventi ir veistis, tačiau prieš tai buvusiame 2003 m. rugsėjo 18 d. leidime, todėl imperatyvių reikalavimų aplinkosaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu. Taip pat teismas atsižvelgė ir į pareiškėjo veiklos pobūdį (pareiškėjas nevykdo ūkinės-finansinės veikos) bei į finansinę padėtį. Byloje pateiktas 2014 m. balandžio 19 d. MK „Minija“ ūkinės-finansinės veiklos patikrinimo aktas už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2014 m. balandžio 19 d., kuriame nurodyta, kad pareiškėjas turėjo 16 225 Lt pajamų bei 15 817,55 Lt išlaidų. Aptartų aplinkybių pagrindu skundas patenkintas iš dalies: Departamento 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. (11.7)-LV10-315 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintas mokestis už nedeklaruotus 2013 metais naudotus medžioklės plotus sumažintas pusiau, t. y. iki 5 039,97 Eur.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 99–104) prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą ir sumažinti patvirtintą 5 039,97 Eur mokestį, pakeičiant Departamento 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. (11.11)-LV10-116 dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtintą mokestį, už nedeklaruotus 2008 ir 2009 metais naudotus medžioklės plotus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nevisapusiškai įvertino mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos duomenų pateikimo aplinkybes, pareiškėjo finansinę padėtį, dėl ko sumažintas mokestis iki 5 039,57 Eur yra neadekvatus padarytam pažeidimui.

2. Teismas teisingai nurodė, kad galutinis teisę naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius suteikiantis dokumentas yra leidimas naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius, todėl mokestis už medžiojamų gyvūnų išteklius turi būti apskaičiuojamas remiantis jame esančiais duomenimis. Tačiau atskleidžiant deklaracijos duomenų pateikimo aplinkybes svarbu paminėti aplinkybes dėl prieš tai galiojusio leidimo. 2003 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete 10 metų terminui ir galiojo iki 2013 m. rugsėjo 17 d. Teismas neįvertino, kad būtent 2013 metais keitėsi deklaracijos duomenys, o A. R. būdamas senyvo amžiaus ir per apsirikimą bei neapdairumą nurodė deklaruojamus plotus (identiškus duomenis) iš prieš tai galiojusio leidimo. Dėl šių aplinkybių susidarė deklaruojami skirtumai konstatuoti Patikrinimo akte. Kita vertus, neteisingai deklaravus medžioklės plotų vienetus, susidarė skirtumai ne tik mažesnių deklaruojamų plotų vienetų neteisingumas, bet ir tam tikrų kategorijų deklaruojamų plotų perviršis. Šios aplinkybės teismas neįvertino. Kita aplinkybė, atskleidžianti aiškų A. R. suklydimą, yra tai, kad pasikeitus leidimui nebeliko V kategorijos. A. R. pildydamas deklaraciją ir turėdamas deklaruoti VI ir VII kategorijas, jas įvardino pagal seną tvarką, t. y. kaip V ir VI kategorijas. A. R. netyčinė klaida lėmė aplinkybę, kad valstybės biudžetui buvo nesumokėta 781 Lt suma, kuri vėliau ištaisyta.

3. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. D1-614/VA-99 „Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos KIT709 formos ir jos papildomo lapo KIT709P formos užpildymo ir pateikimo taisyklės“ 5 punktą, kuriame nurodoma, kad „Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai“. Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas, pateikdamas 2014 m. sausio 16 d. užpildytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo deklaraciją už 2013 metų mokestinį laikotarpį, pateikė duomenis iš leidimo, kuris galiojo iki 2013 m. rugsėjo 17 d. Kitaip tariant, buvo nurodyti deklaruojami plotai, kurie deklaruojamais metais galiojo net 9 mėnesius 17 dienų, o nauji plotai galiojo tik daugiau nei 3 mėnesius. Šiuo atveju jau nurodytose taisyklėse nėra aiškiai apibrėžta, kokio dokumento duomenimis naudotis, kai deklaruojamų metų mokestiniame laikotarpyje vieno dokumento galiojimą keitė kitas dokumentas, bei kuris dokumentas turi viršenybės principą: ar galiojęs daugiau kalendorinių dienų, ar priimtas vėlesne data. Nagrinėjamu atveju, manytina, turi būti vadovaujamasi apmokestinimo taikymo principu, jog apmokestinimas turi būti aiškus, o visi neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 str. 5 d., 6 str. 1 d.).

4. Teismas neįvertino, kad patvirtintas 5 039,97 Eur mokesčio dydis yra finansiškai sunkiai įgyvendinamas subjektui, kuris ūkine-komercine veikla neužsiima, pajamų negauna ir nekilnojamojo turto neturi, o klubo pajamas sudaro klubo narių stojamieji, metiniai, medžioklės svečių vienkartiniai mokesčiai bei keleto dirbančių medžiotojų pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą pervedami 2 procentai pajamų mokesčio. Manytina, kad patvirtintas 5 039,97 Eur dydžio mokestis yra neadekvatus padarytos žalos valstybės biudžetui atžvilgiu. Detalizuojant nesumokėtą mokesčio dydį, svarbu atkreipti dėmesį, kad pagal Patikrinimo aktą nesumokėta mokesčių suma sudaro 3 480,44 Lt (pagal I, IV, VI, VII kategorijas), tačiau, apskaičiuojant šią sumą, neatsižvelgiama į pareiškėjo toje pačioje deklaracijoje deklaruotų kitų kategorijų (II, III, V) permoką. Tad galutiniame rezultate pareiškėjas valstybės biudžetui nesumokėjo 781 Lt sumos. Ši nurodyta suma, net ir pritaikius 10 kartų didesnį tarifą (781 x 10 = 7 810 Lt), nesiekia teismo sumažinto mokesčio 5 039,97 Eur (kas atitinka 17 402,01 Lt) sumos. Vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo sprendimas turėtų būti keičiamas ir patvirtintas mokestis, už nedeklaruotus 2013 metais naudotus medžioklės plotus, mažintinas.

Atsakovas Departamentas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Departamento 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (11.7)-LV10-315 palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas imperatyvių reikalavimų aplinkosaugos srityje nevykdymo šiuo atveju nelaiko sąmoningu. Įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą. Aplinkybė, jog mokesčių apskaičiavimas, jų deklaravimas ir sumokėjimas yra pavestas kokiam nors atsakingam asmeniui, neatleidžia mokesčio mokėtojo MK „Minija“ nuo įstatyme įtvirtintos pareigos vykdymo. Be to, tai, kad mokesčių mokėtojas atsakingu paskyrė asmenį, kuris galbūt dėl savo senyvo amžiaus netinkamai vykdė įstatyme įtvirtintas mokesčių mokėtojui pareigas, negali būti laikoma priežastimi sumažinti mokėtiną mokestį, kadangi mokesčių mokėtojas MK „Minija“ skirdamas jį turėjo įvertinti atsakingo asmens gebėjimą susitvarkyti su jam skirtomis pareigomis. Dėl šių priežasčių nurodytos aplinkybės (apsiriko, nežinojo ir pan.) nelaikytinos juridiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis turėti įtakos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydžiui, nustatytam Departamento priimtame sprendime.

2. Be to, pareiškėjo elgesys (praėjo palyginti nemažas laiko tarpas po datos, iki kurios buvo nustatyta pateikti deklaracijas, deklaracijos pildytos tik pradėjus patikrinimą ir kt.) rodo pareiškėjo nerūpestingą ir aplaidų požiūrį į teisės aktais nustatytų imperatyvių reikalavimų vykdymą (LVAT 2011 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2368/2011). Departamento nuomone, pareiškėjas neįvardino jokių aplinkybių, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas Įstatymo nustatytas mokestis padidintu tarifu. Pareiškėjo neteisėtas veikimas padarė žalą teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, todėl jo juntamos finansinės pasekmės yra teisiškai pagrįstos (LVAT 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1794/2014). Be to, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių sunkią finansinę padėtį ir, kad 10 079,94 Eur paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu būtų jam nepakeliama našta. Pareiškėjas pateikė 2014 m. balandžio 19 d. Kretingos medžiotojų klubo „Minija“ ūkinės-finansinės veiklos patikrinimo aktą, kuriame užfiksuota klubo finansinė būklė laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2014 m. balandžio 19 d., tačiau šis dokumentas neįrodo sunkios finansinės būklės po 2014 m. balandžio 19 d., kai kilo pareiga sumokėti paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą; Departamento apeliacinį skundą tenkinti ir pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Departamento 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (11.7)-LV10-315 palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad Departamentas apeliaciniame skunde pasisakė dėl mokesčio už medžioklės plotus mažinimo, todėl jame nurodytų motyvų pagrindu su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir mano, jog jis nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. (11.7)-LV10-315 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimu buvo pakeistas sumažinant 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu patvirtintą mokestį iki 5039,57 eurų.

Pareiškėjo (vieno iš apeliantų) nuomone, ir tokio dydžio mokestis, atsižvelgiant į jo finansinę padėtį bei kitas aplinkybes, yra neadekvatus padarytam pažeidimui.

Atsakovo pozicija – turi likti galioti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. (11.7)-LV10-315 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, nes nėra aplinkybių, sąlygojančių nustatyto mokesčio mažinimą.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatymas nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį nei numatyta. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą aplinkybių, mažindamas mokestį, iš esmės rėmėsi teisingumo bei protingumo kriterijais.

Vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų – teisingumas. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Konstitucijos preambulėje. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumo ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio  22 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio disputo atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007).

Iš administracinėje byloje turimos medžiagos matyti, kad padaryta pažaida buvo nedidelio masto, įvykdyta subjekto, kuris neužsiima ūkine – komercine veikla, asmens, negaunančio pajamų bei neturinčio nekilnojamojo turto. Jei būtų buvęs paliktas galioti  2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu nustatytas mokestis, akivaizdu, jog jis būtų neproporcingas padarytam pažeidimui. Proporcingumo principo esmė ta, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą (nusikaltimą). O minėtas principas yra neatskiriamas nuo  teisingumo principo – universalaus bendrojo teisės principo. Būtent įgyvendinant teisingumo principą reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Antra vertus, teisingumas reikalauja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų ir atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei kitas aplinkybes.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, „kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už  šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas yra pakankamas pagrindas teiginiui, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas mokėtiną mokestį, surado balansą tarp padaryto pažeidimo ir taikytos poveikio priemonės dydžio. Atsižvelgiant į pareiškėjo (apelianto) finansinę padėtį, kitas nebekartotinas aplinkybes, pasitarnavusiais palankaus sprendimo priėmimui pareiškėjui, nustatė mažesnį mokestį, tačiau tuo pačiu, siekiant, kad nebūtų visiškai išvengta atsakomybės arba ji nebūtų tiek lengva, kad nepadarytų poveikio pažeidimą padariusiam asmeniui bei galėtų atgrasyti kitus asmenis, linkusius padaryti analogišką teisei priešingą veiką, paliko galioti tokį mokestį, kuris yra pakankamai svarus, bet nėra akivaizdžiai varžantis asmenį, nei būtina pirmiau nurodytiems tikslams pasiekti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nesuponuoja mažesnio mokesčio nustatymui nei tai padaryta pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai negali nulemti 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu nustatyto mokesčio įtvirtinimo šiuo baigiamuoju teisės aktu.

Taigi, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėje byloje abiejų šalių apskųstas sprendimas turi būti paliktas galioti. Apeliaciniai skundai atmestini.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Kretingos medžiotojų klubo „Minija“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                  Ričardas Piličiauskas

                                                                                                  Arūnas Sutkevičius