Civilinė byla Nr. e2-863-464/2025

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00128-2025-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo J. D. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių MCT“ ieškinį atsakovui J. D. dėl paskolos sutarčių negaliojimo ir skolos atlyginimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Mažeikių MCT“, atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Restrus“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:

1.1.       pripažinti ieškovės ir atsakovo J. D. sudarytą 2024 m. spalio 25 d. paskolos sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento (lot. ab initio);

1.2.       pripažinti ieškovės ir atsakovo J. D. sudarytą 2024 m. lapkričio 20 d. paskolos sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio);

1.3.       priteisti ieškovei iš atsakovo J. D. 2 691 200 Eur ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.4.       priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – už 2 691 200 Eur sumą areštuoti nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, turtines teises, priklausančias atsakovui J. D. ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis.

3.       Nurodė, kad atsakovas yra buvęs ieškovės vadovas, kuris, atstovaudamas ieškovei, sudarė 2024 m. spalio 25 d. ir 2024 m. lapkričio 20 d. paskolų sutartis dėl paskolų jam pačiam suteikimo, tačiau realiai piniginės lėšos nebuvo perduotos (paskolintos). Paskolų sutartys sudarytos turint tikslą įteisinti ieškovės piniginių lėšų pasisavinimą ir dirbtinai nustatyti visų tariamai suteiktų paskolų grąžinimo terminą 10 metų, tokiu būdu teisiškai eliminuojant ieškovei galimybę pareikalauti iš atsakovo nedelsiant grąžinti visas avansu bendrovės išmokėtas jam pinigines lėšas.

4.       Ieškovės teigimu, ji yra bankrutuojanti bendrovė, kurios bankroto byloje yra patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, todėl su tinkama bankrutuojančios bendrovės interesų apsauga tiesiogiai susiję visų šių subjektų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Teismui priėmus palankų ieškovei sprendimą, iš priteistos sumos būtų dengiamos ieškovės skolos kreditoriams Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 94 ir 95 straipsniuose nustatyta tvarka.

5.       Ieškovės vertinimu, jos ieškinys yra prima facie (tikėtinai) pagrįstas. Taip pat byloje egzistuoja viešasis interesas dėl iškeltos bankroto bylos. Ieškovė ginčija paskolų sutartis, kuriomis siekiama įteisinti ieškovės avansu išmokėtas sumas atsakovui, įvardijant tai paskolomis, nors paskolos realiai nebuvo suteiktos. Paskolos sutarčių šalių nesąžiningumą pagrindžia ir tai, kad buvo nustatytas net 10 metų tariamai suteiktų paskolų grąžinimo terminas, neatsižvelgiant į faktą, kad ieškovė jau buvo nemoki. Ieškovės prašoma priteisti 2 691 200 Eur suma iš atsakovo, kaip fizinio asmens, laikytina jam labai didele, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Šiaulių apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi ieškovės BUAB „Mažeikių MCT“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo už 2 691 200 Eur sumą atsakovui J. D. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą; uždraudė disponuoti areštuotu turtu, bet paliko teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis; turto nesant ar jo nepakankant, areštavo pinigines lėšas bei turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, paliekant teisę įmokėti pinigus į banko sąskaitą (-as), bet draudžiant disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis, leidžiant areštuotomis lėšomis ir turtu atsiskaityti su ieškove, valstybe.

7.       Teismo vertinimu, ieškovė pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą, pateikė rašytinius įrodymus, kurie galimai patvirtina ieškinio reikalavimus, todėl ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.

8.       Teismas nurodė, kad, įvertinus ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus (ginčijamas paskolos sutartis, paskolos sutarčių šalis, sudarymo laiką, suteiktų paskolų terminus bei teismo procesinį sprendimą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo ir bankroto bylos iškėlimo ieškovei), jam kyla  abejonių dėl atsakovo nesąžiningumo ieškovės atžvilgiu. Tokia aplinkybė patvirtina, kad egzistuoja grėsmė būsimo galbūt palankaus ieškovei teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Ieškovės prašoma priteisti 2 691 200 Eur suma iš atsakovo, kaip fizinio asmens, laikytina didele. Ieškovė yra bankrutavusi bendrovė, kurios bankroto byloje yra patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, todėl su tinkama bankrutavusios bendrovės interesų apsauga tiesiogiai susiję visų jos kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Teismui priėmus galimai ieškovei palankų sprendimą, iš priteistos sumos būtų dengiamos ieškovės skolos kreditoriams. Taip pat egzistuoja ir viešasis interesas. Teismas taip pat pažymėjo, kad neabejotinų duomenų apie atsakovo galėjimą įvykdyti galbūt jam nepalankų teismo sprendimą byloje nėra.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Atsakovas J. D. atskirajame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės BUAB „Mažeikių MCT“, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones kaip nepagrįstą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.       Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, neteisėta ir nepagrįstai varžo atsakovo teises ir turtinius interesus. Ieškovė nepateikė jokių akivaizdžių aplinkybių, patvirtinančių bent tikėtiną atsakovo nesąžiningumą. Ieškovė galimo atsakovo turimo turto slėpimo, perleidimo, įkeitimo ar apsunkinimo bet kokia kita forma neįrodinėjo. Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia atsakovo nesąžiningumo, nes jie neįrodo, kad šie veiksmai atlikti turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo.

9.2.       Atsakovas neslėpė savo turto, jo neperleido, neįkeitė ir niekaip kitaip neapsunkino. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad atsakovas elgiasi nesąžiningai ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimai palankus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės taikytos nepagrįstai. Vien didelė ieškinio suma nėra pagrindas teismo sprendimo neįvykdymo grėsmei pripažinti ir nelaikoma priežastimi taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

9.3.       Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad teismas turi teisę netenkinti tokio ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių tik tuomet, kai yra neabejotinų duomenų apie atsakovo galimybę įvykdyti jam galimai nepalankų teismo sprendimą, grindžiama neaktualiomis 2008 ir 2011 metų Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis. Ši pozicija prieštarauja ir skundžiamoje nutartyje, ir atskirajame skunde cituojamai 2016–2019 metų Lietuvos apeliacinio teismo formuojamai naujai praktikai panašaus pobūdžio bylose.

10.       Ieškovė BUAB „Mažeikių MCT“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Restrus“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovo J. D. atskirąjį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.       Ieškovė su ieškiniu pateikė pakankamus rašytinius įrodymus dėl atsakovo nesąžiningumo. Tarp šalių buvo sudarytos paskolų sutartys, tačiau atsakovui realiai piniginės lėšos nebuvo skolinamos, tikrasis paskolų sutarčių sudarymo tikslas – modifikuoti tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusius teisinius santykius. Jeigu paskolų sutartys nebūtų sudarytos, atsakovas privalėtų ieškovei grąžinti 2 691 200 Eur sumą, kurią iš ieškovės gavo avansu kaip atskaitingas asmuo. Šiuo gi atveju ieškovė iš atsakovo piniginių lėšų galėtų reikalauti tik po 10  metų. Paskolų sutartys yra beprocentės. Paskolų sutartys buvo pasirašytos prieš pat ieškovės bankroto proceso pradžią. Ieškovės bankroto byloje buvo patvirtinta bendra 1 706 593,87 Eur kreditorinių reikalavimų suma, taigi, jeigu ieškovė būtų disponavusi 2 691 200 Eur suma, nebūtų bankrutavusi.

10.2.       Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jo finansinė padėtis yra gera ir kad ieškovės ieškinio tenkinimo atveju atsakovas būtų pajėgus sumokėti visą ieškiniu prašomą priteisti 2 691 200 Eur sumą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

11.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tik tuo atveju, kai yra konstatuojamos abi sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas; antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

12.       Preliminarus pareikšto ieškinio reikalavimo vertinimas, kai yra sprendžiamas procesinis klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo konkrečioje byloje poreikio, negali būti tapatinamas su ginčą išnagrinėjus iš esmės teismo padarytomis išvadomis. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje jau yra suformulavęs taisyklę, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie doktriną sąlyga reiškia, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja (ir neturi nagrinėti) ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų. Teismas vien preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-246-464/2024, 26 punktas).

13.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo abiejų būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą. Apeliantas atskirajame skunde pirmosios instancijos teismo išvados dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas, dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos išsamiau nepasisako (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

14.       Lietuvos apeliacinis teismas jau yra suformavęs praktiką dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pagal kurią šio itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik labai išskirtinais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020, 18 punktas). Grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pripažinimą lemia asmens (fizinio ar juridinio), kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, nesąžiningumas ir konkretūs veiksmai, nukreipti būtent į siekį išvengti teismo sprendimo įvykdymo ar jį apsunkinti. Kitaip tariant, poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones apsprendžia ne bet kokie apelianto nesąžiningi veiksmai, bet konkrečiai tie veiksmai, kurie siejami būtent su būsimo teismo sprendimo įvykdymo vengimu.

15.       Nagrinėjamu atveju spręsdamas klausimą dėl antros būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, pirmosios instancijos teismas būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę grindė tokiais argumentais: 1) ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai kelia abejonių dėl apelianto (ne)sąžiningumo ieškovės atžvilgiu; 2) ieškovės prašoma priteisti 2 691 200 Eur suma apeliantui yra didelė, o byloje nėra neabejotinų duomenų apie tai, kad jis gebėtų įvykdyti galbūt jam nepalankų teismo sprendimą; 3) ieškovė yra bankrutavusi bendrovė, kurios bankroto byloje yra patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, taigi, egzistuoja viešasis interesas.

16.       Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas apelianto galimą nesąžiningumą pripažino įvertinęs ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. ginčijamas paskolos sutartis, paskolos sutarčių šalis, sudarymo laiką, suteiktų paskolų terminus bei teismo procesinį sprendimą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo ir bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir atkreipia dėmesį į tai, kad byloje pateiktų paskolos sutarčių vertinimas bei aplinkybė, kad ieškovei iškelta bankroto byla, turi būti vertinamos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, bylą nagrinėjant iš esmės. Byloje tik vienos šalies pateiktų rašytinių įrodymų, kuriais yra grindžiami apeliantui nukreipti ieškinio reikalavimai, aiškiai nepakanka sprendžiant procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes tokie duomenys nepatvirtina nesąžiningumo, kaip grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, buvimo. Juo labiau kad sprendžiant šį klausimą apeliantas dar nebuvo nurodęs argumentų ir pateikęs įrodymų, kuriais grindžiama jo pozicija dėl ieškinio reikalavimų. 

17.       Apeliacinės instancijos teismas sutiktina su apeliantu, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų apie apelianto atliktus nesąžiningus veiksmus, dėl kurių būsimas teismo sprendimas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomu, (t. y. turto slėpimas, jo perleidimas, įkeitimas ar apsunkinimas, dėl kurių atlikimo galbūt jam nepalankus teismo sprendimas taptų neįvykdomas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo atliktas rašytinių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės reikalavimą, interpretavimas ir padaryta išvada dėl apelianto galimo nesąžiningumo, stokoja pagrįstumo.

18.       Dėl didelės ieškinio sumos pažymėtina, kad ieškinio sumos nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, todėl vien didelė ieškinio suma pati savaime negali nulemti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kaip nuosekliai pasisakoma Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nei ieškinio reikalavimo dydis, nei šalies turimo turto masė ir (ar) vertė negali būti vieninteliu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes teismas turi įvertinti ir duomenis, galinčius patvirtinti šalies nesąžiningą elgesį (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1222-330/2021, 25 punktas).

19.       Laikinųjų apsaugos priemonių institutas taip pat nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Kadangi laikinosiomis apsaugos priemonėmis didesniu ar mažesniu mastu yra suvaržomos asmens teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, tai suponuoja šio procesinio instituto taikymo išimtinumą. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė, o tokių priemonių taikymo tikslas yra išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, jeigu kyla bent labiau tikėtina grėsmė, kad jis gali būti perleistas, turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018, 22 punktas).

20.       Taigi, ieškinio reikalavimo sumos dydis nebuvo pakankamas pagrindas taikyti apeliantui turto ir piniginių lėšų areštą, ieškovei neįrodinėjant apelianto nesąžiningo elgesio, siekiant sumažinti turimo turto masę arba jo vertę. Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių procesinis institutas yra skirtas užkardyti nesąžiningus asmens veiksmus ir apsaugoti asmens turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės, todėl aiškiai neidentifikavus tokių veiksmų vien didelė ieškinio suma būsimo teismo sprendimo vykdymo neapsunkina ir nepadaro neįvykdomu. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas didelę ieškinio sumą grėsme būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo jau suformuotos šiuo aspektu praktikos.

21.       Tokia ieškovės ir pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad byloje nėra neabejotinų duomenų apie tai, jog apeliantas gebėtų įvykdyti galimai jam nepalankų teismo sprendimą, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio iš viso nėra aktuali. Šiuo aspektu pažymėtina, kad neišgalėjimas ir nenorėjimas įvykdyti teismo sprendimą (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos. Tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai, o tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-418-241/2020, 15 punktas).

22.       Vadinasi, tokia ieškovės pozicija, kad apeliantas galbūt neišgalėtų įvykdyti jam nepalankaus teismo sprendimo, nereiškia, kad dėl to galėtų jis gali būti pripažintas nesąžiningu ir jo turtui bei piniginėms lėšoms taikytini disponavimo ribojimai. Todėl ir apelianto turtinė padėtis bei jo mokumo perspektyvos pirmosios instancijos teismo nepagrįstai buvo įvertintos kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

23.       Skundžiamoje nutartyje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis grindžiamas, be kita ko, ir viešojo intereso bankroto bylose buvimo faktu. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje dėl to tai pat jau buvo pasisakyta, pripažinus, kad viešojo intereso gynimas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, neturi įtakos įrodinėjimo pareigos paskirstymui, t. y. ši aplinkybė nešalina ieškovės pareigos įrodyti procesinio prašymo tenkinimo pagrindą sudarančias aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, siekiant suvaržyti kito asmens teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-156-910/2022). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad bankroto bylose esantis viešasis interesas nepaneigia grėsmės sprendimo neįvykdymui įrodinėjimo pareigos, o tokia pareiga šiuo atveju teko ieškovei. Tačiau ieškovė apelianto galimo nesąžiningumo ar duomenų apie apelianto tikslingai atliekamus veiksmus, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, neįrodė (CPK 178 straipsnis).

24.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje buvo pasisakyta ir tokiu aspektu, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Asmens nesąžiningumas nėra preziumuojamas ir sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), o sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-266-854/2024, 8 punktas).

25.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių apelianto elgesį ar veiksmus vertinti kaip nesąžiningus ir dėl to sukeliančius grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Todėl darytina išvada, kad šį procesinį klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė neteisingai, neatsižvelgęs į aptariamą institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, pateikiamą aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje. Todėl skundžiama nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti apeliantui laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių MCT“, juridinio asmens kodas 167397528, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Restrus“, juridinio asmens kodas 145397810, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo J. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atžvilgiu.

Šios nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Teisėja                           Dalia Kačinskienė