Civilinė byla Nr. e2-612-407/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00369-2023-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.4.12, 3.1.14.6, 3.4.4.6.3, 3.4.4.13, 3.4.4.10. (s)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2024 m. rugpjūčio 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos REDAMBER buvusio vadovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutarties, kuria apribota suinteresuoto asmens A. B. teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu dvejiems metams, likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos REDAMBER bankroto byloje, taip pat išnagrinėjęs suinteresuoto asmens A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 26 d. nutarties, kuria likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos REDAMBER bankrotas buvo pripažintas tyčiniu,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 5 d. nutartimi mažajai bendrijai (toliau – ir MB) REDAMBER iškelta bankroto byla, įmonės nemokumo administratore paskirta Rasa Židonytė.
2. Kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2024 m. balandžio 9 d. kreipėsi į teismą prašydama bankrutavusios MB (toliau – BMB) REDAMBER buvusiam vadovui A. B. apriboti iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Nemokumo administratorė atsiliepime į prašymą prašė kreditorės prašymą dėl juridinio asmens vadovo teisių apribojimo patenkinti.
3. Nemokumo administratorė 2024 m. balandžio 10 d. kreipėsi į teismą dėl BMB REDAMBER bankroto pripažinimo tyčiniu. Taip pat prašė pripažinti, kad bankrotas sukeltas A. B. veikimu ir neveikimu bei apriboti A. B. penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi kreditorės VMI prašymą patenkino, buvusiam BMB REDAMBER vadovui A. B. 2 metams apribojo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
5. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartyje nurodyta:
5.1. Kreditorės prašymas apriboti teisę buvusiam BMB REDAMBER vadovui eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu grindžiamas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punkto nuostatomis: buvęs bendrovės vadovas laiku neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti, ir, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą, neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.
5.2. BMB REDAMBER valstybės įmonei Registrų centrui nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 13 d. nutarimu A. B. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą ir jam paskirta bauda, nes, žinodamas apie bendrijos įmonės finansinę būklę ir didėjančius įsipareigojimus kreditoriams, neinicijavo nemokumo proceso MB REDAMBER.
5.3. BMB REDAMBER dokumentai ir turtas nebuvo perduoti nemokumo administratorei. Nors BMB REDAMBER buvusiam vadovui A. B. yra žinoma apie bankroto bylos iškėlimą ir įpareigojimą perduoti įmonės dokumentus ir turtą. Pateisinamų priežasčių, dėl kurių nevykdomi įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 5 d. nutartyje nurodyti reikalavimai, buvęs vadovas A. B. nenurodė.
5.4. Atsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad yra pagrindas apriboti suinteresuotam asmeniui A. B. teisę eiti vadovo pareigas ir (ar) būti kolegialaus valdymo organo nariu 2 metų terminui. Teismo vertinimu, tai yra pakankama prevencinė priemonė viešiesiems ir privatiems juridiniams asmenims nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių imperatyviųjų įstatymo reikalavimų, apsaugoti.
6. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 26 d. nutartimi pripažino BMB REDAMBER bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad tyčinį bankrotą sukėlė buvusio bendrijos vadovo A. B. veiksmai ir neveikimas. Taip pat apribojo buvusio vadovo A. B. teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
7. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 26 d. nutartyje nurodė:
7.1. Bendrija 2022 m. birželio 16 d. buvo nemoki.
7.2. BMB REDAMBER prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai (lėšų pasisavinimas, apskaitos netvarkymas, nesikreipimas laiku dėl bankroto bylos iškėlimo), todėl BMB REDAMBER bankrotas pripažintas tyčiniu. Bylos medžiaga patvirtino, kad egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp sąmoningai blogo likviduojamos dėl bankroto MB REDAMBER valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. A. B. vadovavimo metu bendrovė buvo sąmoningai netinkamai valdoma, nes A. B. bankiniais mokėjimais buvo išmokėta 69 477 Eur suma, iš kurios 400 Eur jis yra grąžinęs, 13 348,23 Eur yra panaudojęs įmonės reikmėms, tačiau 55 728,77 Eur suma disponuoja iki šiol. Dėl šios priežasties Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2024 m. kovo 7 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-1031-901/2024 tenkino nemokumo administratorės ieškinį ir priteisė įmonės naudai 60 084,77 Eur žalos atlyginimą.
7.3. A. B. neužtikrino tinkamos BMB REDAMBER buhalterinės apskaitos. Nuo 2022 m. birželio 16 d. likviduojamai dėl bankroto BMB REDAMBER tapus nemokia, A. B. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
7.4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 13 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6-4-486/2024 A. B. buvo paskirta bauda už nesikreipimą laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
7.5. Teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją – 5 metams apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Teismas A. B. veiksmuose nustatė tiesioginę tyčią kenkti bendrovės interesams, yra baustas dėl to, kad laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl nusprendė, kad įgaliojimų apribojimo laikas turi būti maksimalus.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
8. Suinteresuotas asmuo BMB REDAMBER buvęs vadovas A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį ir kreditorės VMI prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1 Nebuvo tinkamai nustatyta, ar apeliantui kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kada tokia pareiga kilo, ar pareiga buvo pažeista bei kokią žalą sukėlė, ar padidino įmonės nemokumo būseną. Šios aplinkybės nebuvo įrodytos ir nustatytos. Dėl to JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sankcija negali būti taikoma.
8.2 Nėra konstatuota, kad bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia ir kad prie tyčinio bankroto prisidėjo apeliantas savo veikimu ar neveikimu. Apeliantas tinkamai įvykdė savo pareigą bei perdavė nemokumo administratorei visus dokumentus, buvusius jo dispozicijoje. Dokumentai buvo perduoti buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės MB „Vitorama“, kuri bendradarbiavo ir pateikė visą turimą informaciją nemokumo administratorei. Nei buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė, nei nemokumo administratorė, nebuvo susisiekusi su apeliantu, kad trūksta kokių nors dokumentų. Dėl to skundžiama nutartis paremta tik deklaratyviais teiginiais, nepateikiant jokių įrodymų apie apelianto piktybiškumą, dokumentų slėpimą ar tyčinį vengimą bendradarbiauti.
8.3 Apeliantas taip pat nurodo, kad jo nepasiekė jokie teismo dokumentai, todėl jis neturėjo galimybių pasisakyti ir atsikirsti į kreditorės ir nemokumo administratorės argumentus. Pažymi, kad negali būti atsakingas už bendrijos buhalterinę apskaitą vedusios įmonės veiksmus, nes jis, kaip buvęs MB REDAMBER vadovas, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o skundžiama nutartimi pritaikyta sankcija neproporcingai suvaržytų jo teises. Be to, apeliantui jau buvo paskirta piniginė bauda, todėl dar vienos sankcijos taikymas laikytina dvigubu nubaudimu.
9. Kreditorė VMI atsiliepime į suinteresuoto asmens A. B. atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutarties netenkinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:
9.1. Apelianto teiginys, kad nebuvo tinkamai nustatyta ar jam kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei yra nepagrįstas, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 13 d. nutarimu jis buvo pripažintas kaltu būtent dėl šios pareigos nevykdymo, t. y. už bankroto bylos iškėlimą ne laiku. VMI prašyme skirti baudą buvo aiškiai nurodyta, jog A. B. vėliausiai nuo 2022 m. rugsėjo 13 d. kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos MB REDAMBER iškėlimo, nes jis, kaip įmonės vadovas, kuriam keliami didesni rūpestingumo bei atidumo standartai, suprato arba turėjo suprasti, jog įmonės mokumo atstatyti nepavyks.
9.2. Iškėlus MB REDAMBER bankroto bylą, nemokumo administratorė Rasa Židonytė elektroniniu laišku informavo VMI, kad buvęs BMB REDAMBER vadovas A. B. nėra perdavęs įmonės visų dokumentų ir turto. Taigi A. B. nėra įvykdęs imperatyvaus įstatymo ir teismo įpareigojimo.
9.3. Apeliantas nuo 2021 m. birželio 3 d. yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini). Būtent šiuo adresu ir buvo siunčiama korespondencija nagrinėjamoje byloje, taigi apelianto teiginys, kad jo nepasiekė jokie dokumentai yra nepagrįstas, nes apeliantas nėra pateikęs jokio kito adreso korespondencijai gauti ir tik jis yra atsakingas už teisingų kontaktinių duomenų pateikimą.
2. Suinteresuotas asmuo A. B. atskiruoju skundu teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti nemokumo administratorės pareiškimą dėl BMB REDAMBER bankroto pripažinimo tyčiniu. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas, spręsdamas dėl įmonės nemokumo momento, rėmėsi tik pareiškėjos deklaratyvia nuomone, o ne byloje surinktais įrodymais, išvadas darė be jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Teismas neanalizavo ir neatliko jokio įrodymų tyrimo dėl tyčinio bankroto požymių, nepasisakė dėl atsiliepime išdėstytų motyvų, formaliai perrašė pareiškėjos motyvus, grįstus prielaidomis, neatlikdamas jų analizės, kuriais buvo grindžiamas pareiškimas. Teismas neteisingai taikė ir aiškino tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas bei suformuluotą teismų praktiką, todėl nepagrįstai bankrotą pripažino tyčiniu. Nė vienas iš teismo nurodytų apelianto veiksmų negali būti laikomas sąmoningu siekiu bendrovę privesti prie bankroto. Nė vienas iš apelianto sudarytų sandorių nebuvo pripažinti neteisėtais ar kitaip nuginčyti.
10.2. Teismo motyvai, kad bendrovės veikla buvo organizuojama taip, jog bendrijoje neliktų jokių lėšų atsiskaitymui su kreditoriais, neatitinka realios ir faktinės tuo metu susiklosčiusios įmonės situacijos ir bendrovės nemokumo momento, kuris laikytinas 2022 m. birželio 16 d., t. y. data, kai susidarė seniausia gyventojų pajamų mokesčio mokestinė nepriemoka, kuri privedė įmonę prie finansinių sunkumų. Tai neįrodo, kad įmonė tapo nemokia dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
10.3. Nėra aišku, kokius kryptingus ir tyčinius veiksmus atliko apeliantas, dėl kurių nemokios įmonės padėtis iš esmės pablogėjo, kokia bylos medžiaga patvirtina, kad šiuo atveju egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp sąmoningai blogo MB REDAMBER valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo ar įmonės privedimo prie bankroto.
10.4. Apelianto turtinė padėtis nepagerėjo, jis nepirko asmeninių daiktų, o įmonės lėšas naudojo įmonės reikmėms. Vien faktas, kad suinteresuotas asmuo neišsaugojo visų dokumentų, patvirtinančių atsiskaitymą už medžiagas, darbų apmokėjimą, nereiškia sąmoningo jo veikimo (neveikimo) privedant įmonę prie bankroto. Tokius apelianto veiksmus galima vertinti kaip aplaidumą, o ne sąmoningo vengimo apskaityti balanso duomenis pasekmę, turint aiškų tikslą nuslėpti įmonės tikrąją finansinę padėtį.
10.5. Aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo ilgą laiką delsė perduoti nemokumo administratorei bendrovės dokumentus ir turtą, nesudaro pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Šios pareigos (ne)vykdymas negali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis. Pareiškėja nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų netinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos vedimą.
10.6. Apeliantui nebuvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai, dėl to jis nežinojo apie jo atžvilgiu keliamas bylas. Pareiškėja niekada nebuvo susisiekusi su apeliantu, nors jo kontaktai viešai prieinami, t. y. ji nesiekė išsiaiškinti, kur suinteresuotas asmuo panaudojo šias lėšas, pasidomėti, ar jo žinioje yra likę kokie nors įmonės dokumentai.
10.7. Teismo padarytos išvados dėl dokumentų neperdavimo yra nepagrįstos. Pareiškėja nenurodė dėl kokių dokumentų trūkumų jai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, pajamų, pinigų srautų, sudarytų sandorių ir kt.
10.8. Apeliantas atsiliepime į pareiškimą buvo nurodęs, kad būtina kviesti ir apklausti kaip liudytoją įmonės buhalterinę apskaitą vedusią MB „Vitorama“ vadovę R. K., tačiau teismas šį prašymą ignoravo. Teismas taip pat atmetė prašymą civilinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o tai užkirto kelią apeliantui efektyviai naudotis teise į teisminę gynybą, pateikti žodinius paaiškinimus dėl įmonės pinigų panaudojimo, buhalterinės apskaitos tvarkymo aplinkybių.
10.9. Net ir nepripažinus įmonės bankroto tyčiniu, nemokumo administratorė ir kreditoriai gali inicijuoti atitinkamus veiksmus ir siekti padarinių, kuriuos sukelia tyčinis bankrotas – ginčyti neteisėtus bendrovės ir jos skolininkų sandorius, reikalauti žalos atlyginimo, kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kt. Bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 30 819,61 Eur, o tai reiškia, kad ieškiniu priteista žala dvigubai viršija patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą ir visi kreditoriai pilnai patenkina savo kreditorius reikalavimus. Teismas šioms aplinkybėms neteikė reikšmės, dėl jų nepasisakė.
3. Nemokumo administratorė pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 26 d. nutartį, atmesti apelianto prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priimti naujai teikiamus įrodymus. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tuo, kad buvęs įmonės vadovas pateikė nemokumo administratorei pasiūlymą sudaryti taikos sutartį bankroto byloje. Artimiausiu metu yra planuojamas kreditorių susirinkimas, kuriame bus svarstoma dėl pateikto taikos sutarties pasiūlymo.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo ir bylos nagrinėjimo ribų
4. BMB REDAMBER, atstovaujama nemokumo administratorės, su atsiliepimu į atskirąjį skundą civilinėje byloje dėl BMB REDAMBER bankroto pripažinimo tyčiniu, pateikė naujus įrodymus – A. B. pateiktą pasiūlymą sudaryti taikos sutartį, pranešimą apie kreditorių susirinkimo sušaukimą ir kt.
5. Taip pat BMB REDAMBER, atstovaujama nemokumo administratorės, 2024 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą dėl pareiškimo pripažinti BMB REDAMBER bankrotą tyčiniu atsisakymo. Nurodė, kad bankroto byloje yra vedamos aktyvios derybos tarp A. B. ir kreditorių dėl taikos sutarties sudarymo ir įmonės mokumo atkūrimo.
6. Apeliacinės instancijos teismas iš BMB REDAMBER bankroto bylos duomenų nustatė:
14.1. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 26 d. nutartimi pripažino BMB REDAMBER bankrotą tyčiniu; nurodė, kad tyčinį bankrotą sukėlė buvusio bendrijos vadovo A. B. veiksmai ir neveikimas. Taip pat apribojo buvusio vadovo A. B. teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
14.2. Vilniaus apygardos teisme 2024 m. liepos 3 d. gautas suinteresuoto asmens A. B. atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 26 d. nutarties, kuria BMB REDAMBER bankrotas pripažintas tyčiniu.
14.3. Nemokumo administratorė atsiliepime į A. B. atskirąjį skundą nurodė, kad yra planuojamas šaukti kreditorių susirinkimas, kuriame bus svarstoma taikos sutarties tyčinio bankroto procese sudarymo galimybė.
14.4. Vilniaus apygardos teisme 2024 m. liepos 5 d. gautas nemokumo administratorės pareiškimas dėl pareiškimo pripažinti BMB REDAMBER bankrotą tyčiniu atsisakymo.
14.5. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 5 d. nutartimi nepriėmė nemokumo administratorės pareiškimo dėl pareiškimo pripažinti BMB REDAMBER bankrotą tyčiniu atsisakymo ir jį grąžino nemokumo administratorei. BMB REDAMBER, atstovaujama nemokumo administratorės, dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą.
14.6. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. liepos 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-611-798/2024 nutraukė apeliacinį procesą, pradėtą pagal pareiškėjos BMB REDAMBER nemokumo administratorės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 5 d. nutarties. Teismas nurodė, kad bankroto bylos nutraukimo pagrindai yra įtvirtinti JANĮ 78 straipsnyje ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriėmė nemokumo administratorės pateikto prašymo, kadangi byla dėl BMB REDAMBER bankroto pripažinimo tyčiniu (civilinė byla Nr. eB2-1902-432/2024) negali būti užbaigta (nutraukta) nemokumo administratorei padavus prašymą dėl pareiškimo pripažinti BMB REDAMBER bankrotą tyčiniu atsisakymo. Taip pat išaiškino, kad skundžiama teismo nutartis, kuria nepriimtas pareiškimo atsisakymas, neužkertamas kelias tolesnei BMB REDAMBER bankroto proceso eigai ir suinteresuoto asmens (apelianto) A. B. dalyvavimui tyčinio bankroto bylos procese, todėl negali būti apeliacijos objektu.
14.7. Duomenų, kad civilinėje byloje dėl BMB REDAMBER bankroto pripažinimo tyčiniu, būtų patvirtinta taikos sutartis ir (ar) civilinis procesas būtų nutrauktas kitais pagrindais, nėra.
7. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad BMB REDAMBER, atstovaujamos nemokumo administratorės, su atsiliepimu į atskirąjį skundą civilinėje byloje dėl BMB REDAMBER bankroto pripažinimo tyčiniu teikiami įrodymai neturi reikšmės nagrinėjamai bylai – nepagrindžia ir nepaneigia aplinkybių, sudarančių ginčo esmę, todėl juos priimti atsisakoma.
8. Lietuvos apeliacinio teismo žinioje nėra bylos dėl bankroto bylos pabaigos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas ir į Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-611-798/2024 pateiktus išaiškinimus, konstatuoja, kad vykstančių derybų dėl taikos sutarties sudarymo nepakanka spręsti klausimo dėl bankroto bylos nutraukimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas šio prašymo nesprendžia ir dėl jo nepasisako.
9. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).
10. Apeliacijos objektai yra Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartis, kuria A. B. 2 metams buvo apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 26 d. nutartis, kuria BMB REDAMBER bankrotas pripažintas tyčiniu bei 5 metams apribota teisė A. B. eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Apeliacinės instancijos teismas patikrina šių nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskiruosiuose skunduose nustatytų ribų, t. y. pagal atskiruosiuose skunduose nurodytus faktinius ir teisinius argumentus.
11. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnyje įtvirtintų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat nėra pagrindo peržengti atskiruosiuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.
Dėl dvigubo (ne)nubaudimo pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1-3 punktų nuostatas
12. Teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos (JANĮ 13 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytas baigtinis sankcijos skyrimo teisinių pagrindų sąrašas, kuris negali būti aiškinamas plečiamai. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas šios sankcijos taikymo pagrindus, įvertino šių aplinkybių pavojingumą ir nustatė, kad kiekvienas vadovo (ne)veikimas yra pavojingas, kelia grėsmę skaidriam verslui, taigi gali būti savarankišku pagrindu atsakomybei kilti.
13. Nustatyta, kad kreditorė kreipėsi į teismą prašydama apriboti buvusiam BMB REDAMBER vadovui teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas dėl to, kad buvęs bendrovės vadovas laiku neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti, ir, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą, neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos, t. y. pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi prašymą iš esmės tenkino ir buvusiam BMB REDAMBER vadovui A. B. 2 metams apribojo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 26 d. nutartimi apribojo suinteresuoto asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas 5 metams dėl to, kad jis sukėlė tyčinį bankrotą, t. y. pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Taigi nagrinėjamoje civilinėje byloje susiklostė teisinė ir faktinė situacija, kad suinteresuotam asmeniui teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas buvo atimta bendram 7 metų terminui dvejomis skirtingomis nutartimis, savarankiškais teisiniais JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais pagrindais.
14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse skiriasi sankcijos – draudimo eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (toliau – ir diskvalifikavimas, sankcija) – griežtumas ir laikas, kuriam galima suvaržyti šias subjektines asmens teises. Pavyzdžiui, teisės doktrinoje pažymima, kad teisė eiti juridinio asmens vadovo pareigas Liuksemburge gali būti apribota iki 20 metų, Prancūzijoje, Maltoje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje – iki 15 metų, štai Danijoje vadovai gali būti diskvalifikuoti daugiau nei vieną kartą tuo pačiu metu, o diskvalifikacijos laikotarpis baigiasi praėjus 10 metų nuo paskutinio sprendimo diskvalifikuoti asmenį. Bulgarijoje taikomas griežčiausias sankcijų režimas, nes vadovai gali būti diskvalifikuoti neribotam laikui (Gerard McCormack, Andrew Keay ir Sarah Brown, European Insolvency Law, Reform and Harmonization (Cheltenham, UK: Edward Elgar Publishing, 2017): 24–64).
15. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, siekiant užtikrinti veiksmingą nemokumo procesą, 2019 m. birželio 20 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/1023 dėl prevencinio restruktūrizavimo sistemų, skolų panaikinimo ir draudimo verstis veikla ir priemonių restruktūrizavimo, nemokumo ir skolų panaikinimo procedūrų veiksmingumui didinti, kuria iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2017/1132 (toliau – Restruktūrizavimo direktyva). Vienas iš aspektų, reguliuojamas Restruktūrizavimo direktyvos, yra draudimo verstis veikla laikotarpis. Tais atvejais, kai teisė verstis veikla yra ribojama remiantis tik nemokumo faktu, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad teisė verstis tam tikra veikla nustotų galioti ne vėliau kaip pasibaigus skolų panaikinimo laikotarpiui (Restruktūrizavimo direktyvos 22 straipsnio 1 dalis). Restruktūrizavimo direktyvos 22 straipsnio tikslas – užtikrinti, kad, pasibaigus skolų panaikinimo laikotarpiui, verslininkui nebūtų trukdoma pradėti ir vykdyti savo verslą ar imtis naujos veiklos dėl pritaikyto draudimo verstis veikla (diskvalifikavimo). Toks draudimas galėtų trukti ne ilgiau kaip 3 metus (Christoph G. Paulus ir Reinhard Dammann. European Preventive Restructuring: An Article-by-Article Commentary. Munchen: C. H. Beck, 2021, p. 255–256)
16. Kita vertus, kai, remiantis nacionalinės teisės aktų nuostatomis, nustatoma, jog suinteresuotas asmuo veikė kreditorių arba kitų suinteresuotųjų subjektų atžvilgiu nesąžiningai arba piktnaudžiaudamas, valstybės narės turi teisę nukrypti nuo Restruktūrizavimo direktyvos 22 straipsnio nuostatų ir nustatyti ilgesnį draudimo verstis veikla laikotarpį (Restruktūrizavimo direktyvos 23 straipsnio 1 dalis). Nustatant, ar verslininkas veikė nesąžiningai, galima atsižvelgti į tokias aplinkybes kaip skolos pobūdis ir dydis, jos atsiradimo laikas, verslininko pastangos ją grąžinti ir laikytis teisinių prievolių, įskaitant viešojo licencijavimo reikalavimus ir būtinybę vesti teisingą buhalteriją, verslininko mėginimai išvengti kreditorių reikalavimų, pareigų vykdymas kylant nemokumo tikimybei, kurias priklauso vykdyti verslininkais esantiems bendrovių direktoriams, ir Europos Sąjungos ir nacionalinės konkurencijos ir darbo teisės laikymasis (Restruktūrizavimo direktyvos preambulės 79 punktas).
17. Teisės doktrinoje atkreipiamas dėmesys, kad visi JANĮ nustatyti juridinio asmens vadovo atsakomybės kilimo pagrindai savo esme yra siejami su nesąžiningu bendrovės vadovo elgesiu – įstatymų imperatyvios pareigos laiku inicijuoti nemokumo procedūras pažeidimu, tikslingu (sąmoningu) duomenų neteikimu apie įmonę, tyčinio bankroto sukėlimu (Audronė Balsiukienė, „Bendrovės vadovo atsakomybė: apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas“, Jurisprudencija 28, 2 (2021): 452–475).
18. Restruktūrizavimo direktyvoje nėra nustatytas maksimalus diskvalifikavimo terminas, kuris galėtų būti taikomas nesąžiningiems verslininkams. Rekomendacijų dėl tokio termino optimalios trukmės nėra pateikiama ir teisės doktrinoje (žr., pavyzdžiui, Christoph G. Paulus ir Reinhard Dammann. European Preventive Restructuring: An Article-by-Article Commentary. Munchen: C. H. Beck, 2021, p. 255–256) Tačiau, nepaisant to, draudimas verstis tam tikra veikla negali galioti neapibrėžtą arba itin ilgą laiką, kadangi tai būtų nesuderinama su teisingumo principais, būtų neproporcingai apribota teisė užsiimta tam tikra veikla.
19. Anksčiau galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) sankcijos trukmė už tapačius bendrovės vadovo pažeidimus buvo numatyta nuo 3 iki 5 metų, šiuo metu galiojančiame JANĮ – nuo 1 iki 5 metų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 5 metų terminą įstatymų leidėjas nustatė kaip maksimalų terminą ir pakankamą prevencinę priemonę viešiesiems ir privatiems juridiniams asmenims nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių imperatyviųjų įstatymo reikalavimų, apsaugoti. Doktrinoje pažymima, kad įstatymų leidėjas nubrėžė ganėtinai plačias sankcijos taikymo ribas, suteikdamas galimybę spręsti dėl bendrovės vadovo diskvalifikavimo nuo 1 iki 5 metų ir tokiu būdu individualizuoti bausmę. Kuo daugiau pažeidimų vadovas pripažįstamas padaręs, tuo griežtesnė sankcija jam turėtų būti skiriama (Audronė Balsiukienė, „Bendrovės vadovo atsakomybė: apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas“, Jurisprudencija 28, 2 (2021): 452–475).
20. Pritartina teisės doktrinoje dėstomiems argumentams, kad, skiriant sankciją pagal konkretų prašymą, turėtų būti atsižvelgiama į jau paskirtą diskvalifikavimo laiką ir bendrai skiriama sankcija neturėtų būti didesnė nei įstatyme nustatytas maksimalus terminas, kuriam gali būti ribojama teisė eiti juridinio asmens vadovo pareigas, kaip griežčiausia įmanoma taikyti sankcija (Audronė Balsiukienė, „Bendrovės vadovo atsakomybė: apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas“, Jurisprudencija 28, 2 (2021): 452–475). Todėl, jeigu sprendžiama dėl sankcijos skyrimo remiantis ne vienu JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu, maksimali skirtina trukmė, apribojant teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, neturi viršyti 5 metų.
21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmuo, kuriam yra skiriama sankcija – draudimas 5 metus nuo nutarties įsiteisėjimo dienos teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigų ar būti kolegialaus valdymo organo nariu – nuo nutarties įsiteisėjimo dienos neturi subjektinės teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigų, todėl per šį terminą asmuo neturi netgi galimybės daryti kitų teisės pažeidimų, susijusių su JANĮ nustatytų pareigų (ne)vykdymu. Tuo pačiu jo subjektinė teisė yra ribojama itin ilgą, reikšmingą laiką. Duomenys apie asmenis, kuriems ši teisė yra apribota, yra vieša ir kaupiama Juridinių asmenų registre (JANĮ 13 straipsnio 4 dalis). Todėl 5 metų terminas yra maksimalus terminas, nepriklausomai nuo to, keliose bankroto bylose ar keliais JANĮ nustatytais pagrindais sankcija yra skiriama. Jeigu asmuo jau turi galiojančių nuobaudų, bendras 5 metų terminas skaičiuojamas nuo pirmojo teismo procesinio dokumento, kuriuo sankcija yra paskirta, įsiteisėjimo ir įregistravimo Juridinių asmenų registre.
22. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad JANĮ 13 straipsnyje įtvirtinti sankcijos skyrimo pagrindai yra savarankiški ir klausimai dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo gali būti nagrinėjami atskirai; negali būti laikoma, kad skiriant sankciją – draudimą eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (toliau – ir diskvalifikavimas) – pagal atskirus JANĮ 13 straipsnio 2 dalies pagrindus yra baudžiama du kartus už tą patį. Tačiau tais atvejais, kai prašymas skirti sankciją yra grindžiamas skirtingais JANĮ 13 straipsnyje įtvirtintais pagrindais, tačiau tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis, į tai turi būti atsižvelgiama individualizuojant sankciją.
Dėl JANĮ ir ANK teisinio santykio
23. Suinteresuotas asmuo savo procesiniuose dokumentuose taip pat akcentavo, kad už tai, jog neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso laiku, buvo nubaustas administracine tvarka Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 13 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-4-486/2024 pagal VMI pareiškimą ir jam paskirta bauda. Be to, remiantis tomis pačiomis aplinkybėmis, o būtent, kad neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso laiku, remiantis JANĮ 13 straipsnio 1 dalimi, jam taip pat buvo apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas. Taigi suinteresuotas asmuo nagrinėjamoje civilinėje byloje kelia dvigubo nubaudimo taikant skirtingus teisės aktus klausimą.
24. Kaip jau buvo minėta anksčiau, JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad sankcija buvusiam bendrovės vadovui gali būti skiriama, jeigu jis neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti. Taigi bendrovės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo siejama su bendrovės vadovo pareigų vykdymu bendrovei tapus nemokiai, kaip tai numato JANĮ 5 straipsnis, JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas, ir, sprendžiant dėl sankcijos pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą taikymo, reikalinga nustatyti nemokumo momentą, kuris yra apibrėžtas JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje.
25. Sankcijos dėl netinkamo juridinio asmens vadovo pareigų atlikimo nustatytos ir viešojoje (administracinėje teisėje) teisėje. Netinkamas įmonės vadovo pareigos inicijuoti nemokumo (bankroto) proceso vykdymas gali užtraukti administracinę atsakomybę. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių teisių pažeidimas (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas ar pavėluotas pateikimas teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymuose numatytais atvejais) užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 1 400 iki 3 000 eurų. Tai blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai išdėstyti kituose teisės aktuose.
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad remiantis galiojančio JANĮ nuostatomis, juridinio asmens nemokumo atveju prieš kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra atliekama aiškiai apibrėžta ikiteisminė teisinė procedūra ir nustatytos konkrečios pareigos juridinio asmens vadovui JANĮ 8 straipsnis nustato nemokumo proceso inicijavimo, kai jį inicijuoja juridinis asmuo, tvarką. Neatlikęs įstatyme įtvirtintos juridinio asmens nemokumo proceso ikiteisminės procedūros, juridinio asmens vadovas ar kitas atsakingas asmuo neturi teisės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos proceso pradėjimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgęs į naują JANĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą, išaiškino, kad JANĮ 5 straipsnio 1 punkto bei 6 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimai neatitinka ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos – pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimo ar pavėluoto pateikimo teismui – sudėties objektyviųjų požymių, kadangi ANK 120 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta administracinė atsakomybė už nemokumo proceso neinicijavimą. Aiškinant priešingai, būtų nepagrįstai išplėstos administracinės atsakomybės ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 10 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-36-594/2024, 18 punktas).
27. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, sprendžiant dėl sankcijos taikymo pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą, yra reikšmingas bendrovės vadovo pareigų, įtvirtintų JANĮ 5 ir 6 straipsniuose, nevykdymas. Tuo tarpu sprendžiant dėl administracinės atsakomybės pagal ANK 120 straipsnį, remiantis naujausiu kasacinės instancijos teismo išaiškinimu, JANĮ 5 straipsnio 1 punkto bei 6 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimai neatitinka ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos sudėties objektyviųjų požymių. Taigi iš esmės skiriasi JANĮ ir ANK įtvirtintos teisinės atsakomybės turinys (sudėtis) ir jos taikymo ribos. Todėl nubaudimas pagal JANĮ ir ANK straipsnių nuostatas negali būti laikomas kaip nubaudimas du kartus už tą patį.
28. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra nurodęs, kad JANĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas veiksmingam juridinių asmenų nemokumo procesui, užtikrinant kreditorių ir juridinių asmenų interesų pusiausvyrą, reguliuoti juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus, taip pat nemokumo administratorių profesiją ir veiklos priežiūrą, o ne administracinę atsakomybę už jo tinkamą ar netinkamą vykdymą (JANĮ 1 straipsnio 1, 2 dalys). Tuo tarpu ANK apibrėžiama, kokios įstatymų uždraustos veikos yra administraciniai nusižengimai; nustatomos administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės už šiame kodekse nurodytus nusižengimus; nustatomi administracinės atsakomybės pagrindai ir sąlygos; nustatoma administracinių nusižengimų teisena (ANK 1 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 10 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-36-594/2024, 9 punktas). Taigi kasacinės instancijos teismas iš esmės nurodė, kad tai dvi skirtingos, savarankiškos atsakomybės formos, todėl asmeniui gali būti taikoma atsakomybė tiek pagal JANĮ, tiek pagal ANK.
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 26 d. nutarties, kuria BMB REDAMBER bankrotas pripažintas tyčiniu
29. Nemokumo administratorė kreipėsi į teismą prašydama BMB REDAMBER bankrotą pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 3 punktą. Nurodė, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad bendrovėje neliktų jokių lėšų atsiskaityti su kreditoriais, kadangi bendrovės vadovas pasisavino įmonės lėšas. Be to, nemokumo administratorės teigimu, juridinio asmens buhalterinė apskaita nuo 2022 metų buvo netvarkoma, įmonės vadovas niekada nepatvirtino finansinės ataskaitos ir nepateikė jos valstybės įmonei Registrų centrui, nemokumo administratorei neperdavė įmonės buhalterinių dokumentų už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės mėnesio ir turto (pasisavintų lėšų), taigi prašė pripažinti bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 4 punktą.
30. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 26 d. nutartimi BMB REDAMBER bankrotą pripažino tyčiniu, taip pat apribojo buvusiam vadovui 5 metus teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Teismas konstatavo, kad bendrovė nemoki tapo 2022 m. birželio mėnesį. Bankrotas pripažintas tyčiniu remiantis tuo, kad A. B. neperdavė nemokumo administratorei turto – iš viso 60 084,77 Eur (4 356 Eur + 55 728,77 Eur) grynųjų pinigų, taip pat neperdavė bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų. Suinteresuotas asmuo su šiuo procesiniu sprendimu nesutinka teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neišanalizavo bylos medžiagos, nepasisakė dėl suinteresuoto asmens argumentų, netinkamai taikė tyčinį bankrotą reguliuojančias teisės normas ir teismų praktiką. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais iš esmės sutinka.
31. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad BMB REDAMBER nemoki tapo nuo 2022 m. birželio 16 d. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad suinteresuotas asmuo atskirajame skunde nurodo, kad nuo šios datos BMB REDAMBER susidūrė su finansiniais sunkumais, tačiau neteigia ir neįrodinėja, kad BMB REDAMBER nemoki tapo kitu metu. Todėl apeliacinės instancijos teismas laiko, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog BMB REDAMBER nemoki tapo nuo 2022 m. birželio 16 d., kai susidarė pirmoji ir seniausia skola kreditorei VMI.
32. Bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu nustačius, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Taigi vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių interesus.
33. Naujasis tyčinio bankroto instituto reglamentavimas iš esmės atitinka kasacinio teismo praktiką, suformuotą pagal anksčiau galiojusį ĮBĮ, kurioje pasakyta, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020, 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-175-781/2021). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, argumentai dėl sąmoningai blogo valdymo vertintini ne kaip savarankiškas tyčinio bankroto požymis, o turi būti sistemiškai siejami su JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais tyčinio bankroto požymiais (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-252-407/2024).
34. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė prašė pripažinti bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir pareiškimą grindė aplinkybėmis, kad buvęs bendrovės vadovas pasisavino įmonės lėšas. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas tyčinio bankroto požymis yra siejamas su juridinio asmens atsiskaitymais, kurie buvo atlikti pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumo tvarką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios nemokumo administratorės nurodytos aplinkybės nepatenka į JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkto dispoziciją. Pinigių lėšų pasisavinimas nėra ir negali būti laikomas atsiskaitymu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bendrovės turto neperdavimas nemokumo administratorei nėra tyčinio bankroto požymis, todėl tyčinio bankroto kontekste šios aplinkybės gali būti tik reikšmingos vertinant, ar bendrovės apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir aplaidžiai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pasisako toliau.
35. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.
36. Teismų praktikoje pažymėta, kad pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015, 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017). ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala bendrovės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-702-823/2018).
37. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jeigu akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu, remiantis šiuo požymiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510/2018 29 punktas).
38. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad vien dalies dokumentų neperdavimas savaime yra nepakankamas konstatuoti, jog bankrotas yra tyčinis. Taip pat pritaria motyvams, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino ir neanalizavo bylos medžiagos, todėl neatskleidė bylos esmės.
39. Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad BMB REDAMBER buvo įsteigta 2021 m. birželio 29 d., bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 5 d. nutartimi. Nemokumo administratorės teigimu, jai nėra perduoti jokie buhalterinės apskaitos dokumentai nuo 2022 m. gegužės mėnesio. Tačiau pati nemokumo administratorė pridėjo dokumentus, kad jai buvo perduoti dokumentai, sudaryti iki 2022 m. rugsėjo 22 d., o, būtent, perduoti pardavimo ir pirkimo dokumentai, sąskaitos išrašas. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neįvertino ir jų neanalizavo, o nemokumo administratorė savo procesiniuose dokumentuose nenurodė, kokie reikšmingi dokumentai jai nebuvo perduoti, ir iš esmės neįrodinėjo, jog dėl neperduotų dokumentų neįmanoma nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
40. Nemokumo administratorė teigia, kad buhalterinė apskaita įmonėje nebuvo tvarkoma iš viso. Tačiau taip pat pripažįsta, kad BMB REDAMBER buhalterinę apskaitą vedė pasamdytas juridinis asmuo, kuris ir perdavė nemokumo administratorei dokumentus. Nekvestionuotina, kad, nepriklausomai nuo to, ar buhalterinė apskaita yra vedama bendrovės darbuotojo, ar yra sudaryta buhalterinių paslaugų teikimo sutartis, už tinkamą buhalterinę apskaitą yra atsakingas bendrovės vadovas. Tačiau tyčinio bankroto kontekste be kita ko būtina nustatyti apskaitos trūkumų reikšmingumą ir įtaką bankroto procesui. Nagrinėjamoje civilinėje byloje šios aplinkybės nebuvo analizuojamos ir tiriamos.
41. Nemokumo administratorės teigimu, buvęs vadovas pasisavino 60 084,77 Eur ir tokiu būdu panaikino kreditorių galimybes išsiieškoti skolas iš bendrovės. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 60 084,77 Eur suma Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. kovo 7 d. sprendimu už akių buvo priteista kaip žalos atlyginimas iš A. B.. BMB REDAMBER bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma sudaro tik 30 819,61 Eur ir, suinteresuoto asmens teigimu, seniausia 26 491,13 Eur dydžio skola yra VMI ir ji susidarė tik 2022 m. gegužės mėnesį.
42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinėje byloje nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp šio bendrovės vadovo sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo ar nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. O būtent, nenustatyta, kokiu metu ir kokiomis sumomis bendrovės vadovas grynino bendrovės lėšas, ar būtent tai sukėlė įmonės nemokumą (iš esmės pablogino bendrovės padėtį). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bendrovė tapo nemoki tik 2022 m. birželio mėnesį, kai buvo apskaičiuota mokestinė nepriemoka, todėl reikalinga nustatyti, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp blogo bendrovės valdymo ir įmonės nemokumo, ar tokie bendrovės vadovo veiksmai yra tokio laipsnio, kad tai būtų pagrindas tai kvalifikuoti kaip tyčinio bankroto požymį. Jeigu būtų nustatyta, kad bendrovės vadovas išgrynino pinigus, kurių panaudojimo įmonės veikloje negali įrodyti, tačiau toks išgryninimas buvo atliktas dar įmonei esant mokiai, reikėtų įvertinti, ar būtent toks pinigų išgryninimas privedė įmonę prie bankroto, ar vis tik priežastinis ryšys tarp blogo įmonės valdymo ir bankroto būtų nepakankamas konstatuoti bankrotą buvus tyčinį.
43. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo byloje esančios medžiagos ir suinteresuoto asmens argumentų, išdėstytų jo procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, tyčinio bankroto požymius vertino formaliai, nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp nemokumo administratorės nurodytų aplinkybių (blogo įmonės valdymo) ir įmonės nemokumo ar nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Šių aplinkybių vertinimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės visa apimtimi, o tai neatitiktų apeliacijos tikslo ir paskirties, todėl yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti klausimą dėl BMB REDAMBER bankroto pripažinimo tyčiniu grąžinti nagrinėti iš naujo.
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutarties
44. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi buvusiam BMB REDAMBER vadovui A. B. 2 metams apribojo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde teigia, kad civilinėje byloje nebuvo nustatyta, ar apeliantui kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kada ji kilo ir ar tokia pareiga buvo pažeista. Apeliantas perdavė visą turimą informaciją ir dokumentus nemokumo administratorei. Bendrovės apskaitą vedė MB „Vitorama“, kuri savo dispozicijoje ir turėjo visus bendrovės dokumentus. Niekas nesikreipė į suinteresuotą asmenį ir nenurodė, kokių dokumentų trūksta.
45. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nurodė, jog prašymas skirti bendrovės vadovui sankciją buvo grindžiamas dviem pagrindais: remiantis JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punkto nuostatomis, t. y. neinicijavus juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti ir įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavus nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos (žr. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutarties 8 punktą). Taigi ir sankcija, tikėtina, buvo skirta atsižvelgus į šiuos du JANĮ 13 straipsnyje įtvirtintus teisinius pagrindus.
46. Tačiau iš Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutarties turinio matyti, kad bendrovės nemokumo momentas nebuvo nustatinėjamas, konkreti nemokumo data netgi nėra nurodyta. Apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės pasisakyti dėl šios nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi ši nutarties dalis iš esmės yra be motyvų. Todėl atskirojo skundo argumentai, kad civilinėje byloje nebuvo nustatyta, kada apeliantui kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir ar tokia pareiga buvo pažeista, yra pagrįsti. Taigi yra pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį, kadangi joje nebuvo atskleista bylos esmė.
47. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, skirtingai nuo anksčiau galiojusio teisinio reguliavimo, šiuo metu bendrovės vadovui gali būti apribota teisė eiti vadovo pareigas už ne laiku inicijuotą nemokumo procesą (JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismų praktika, taikant ir aiškinant JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą, dar nėra pakankamai išplėtota, tačiau teisės doktrinoje pažymima, kad tinkamas, laiku juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą vykdymas yra svarbi veiksmingo nemokumo proceso užtikrinimo sąlyga. Pavėluotas šios pareigos vykdymas gali lemti sumažėjusią įmonės turto aktyvų apimtį, mažesnes kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus (Egidija Tamošiūnienė ir kt., „Nemokumo proceso inicijavimo veiksmingumo problemos“, Teisė 117 (2020): 47–63). Todėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymas ir sankcijos paskyrimas turėtų būti siejamas su esmingo turto ir kreditorių galimybių savo reikalavimus nukreipti į turtą sumažėjimu. Kita vertus, svarbu nepamiršti, kad tokio turto sumažėjimo turi būti siekiama sąmoningai, pripažįstant, kad turtas nebuvo panaudotas įmonės veikloje.
48. Teisės doktrinoje taip pat akcentuojama, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių buvimas savaime nėra pagrindas taikyti šiame straipsnyje nustatytą sankciją, ir teismas, spręsdamas dėl tokios sankcijos taikymo, turėtų neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo (ne)veikimu ir tokio elgesio priežastimis (Jokubauskas, Remigijus. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Krokuva: Mykolo Romerio universitetas, 2021, p. 27). Pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas), einant savo pareigas, ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Padaryti pažeidimai yra formalūs ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialiąsias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015).
49. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo byloje esančios medžiagos ir nenustatė nemokumo momento. Net ir atsižvelgus į faktą, kad nemokumo momentas buvo nustatytas vėlesnėse pirmosios instancijos teismo nutartyse ir nebuvo ginčijamas, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės pagrįsdamas sankcijos, įtvirtintos JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ryšio su kilusiomis pasekmėmis – esminiu turto sumažėjimu ir kreditorių finansinių reikalavimų padidėjimu; galimybės kreditoriams nukreipti išieškojimą į įmonės turtą eliminavimu. Šios aplinkybės gali būti išsiaiškintos tik nustačius, nuo kada susidarė kreditorių finansiniai reikalavimai, kokiais tikslais ir kokiu metu buvo išgryninamos piniginės lėšos nuo BMB REDAMBER banko sąskaitos. Šių aplinkybių vertinimas reikštų bylos nagrinėjimą visa apimtimi iš naujo, todėl tai neatitiktų apeliacijos tikslo ir paskirties. Todėl yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti klausimą dėl sankcijos buvusiam BMB REDAMBER vadovui A. B. skyrimo JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punkte įtvirtintais pagrindai grąžinti nagrinėti iš naujo.
Dėl procesinės bylos baigties
50. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi, kuria buvusiam BMB REDAMBER vadovui A. B. 2 metams apribojo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu dėl to, kad buvęs bendrovės vadovas neinicijavo bankroto proceso laiku ir neperdavė nemokumo administratorei turto, neatskleidė bylos esmės: nenustatė, kada apeliantui kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir ar tokia pareiga buvo pažeista, tačiau sankciją paskyrė atsižvelgdamas be kita ko ir į šią aplinkybę. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymas ir sankcijos paskyrimas turėtų būti siejamas su esmingu turto ir kreditorių galimybių savo reikalavimus nukreipti į turtą sumažėjimu, tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nebuvo tiriamos ir vertinamos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartis naikintina ir klausimas dėl sankcijos skyrimo A. B. grąžintinas nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
51. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 26 d. nutartimi, kuria BMB REDAMBER bankrotą pripažino tyčiniu, netinkamai taikė ir aiškino tyčinį bankrotą reguliuojančias teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos medžiagą ir jos iš esmės neanalizavo, nenustatė ir neįvardijo, kokie buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo perduoti nemokumo administratorei, kokiais duomenimis remiantis buvo teigiama, kad juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp nemokumo administratorės nurodytų aplinkybių (blogo įmonės valdymo) ir įmonės nemokumo ar nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o šių aplinkybių vertinimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės visa apimtimi, tai neatitiktų apeliacijos tikslo ir paskirties, todėl yra pagrindas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 26 d. nutartį panaikinti klausimą dėl BMB REDAMBER bankroto pripažinimo tyčiniu grąžinti nagrinėti iš naujo.
52. Primintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sankcijos skyrimo pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus pagrindus, turėtų įvertinti, kad įstatyme nustatytas 5 metų terminas yra maksimalus. Taip pat teismas turėtų įvertinti aplinkybių, kuriomis remiantis skiriama sankcija, tapatumą ir individualizuoti sankciją (plačiau žr. šios nutarties skyrių Dėl dvigubo (ne)nubaudimo pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1-3 punktų nuostatas ir jame pateiktus išaiškinimus).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl teisės buvusiam BMB REDAMBER vadovui eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo grąžinti nagrinėti iš naujo.
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 26 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl BMB REDAMBER bankroto pripažinimo tyčiniu grąžinti nagrinėti iš naujo.
Teisėjas Vigintas Višinskis