Administracinė byla Nr. A-2897-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04269-2016-3

                                          Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m minimalaus ploto reikalavimas. Kamerose, kurių plotas 12 kv. m, buvo laikomas kartu su 2-5 asmenimis. Be to, kamerų plotas sumažėjo dėl jose esančių baldų. Pareiškėjas nurodė, kad dėl ploto trūkumo neturėjo galimybės mankštintis, judėti, trūko oro, kildavo konfliktai. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose yra antisanitarinės sąlygos, byra tinkas, yra grybelis. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų ne kartą žodžiu kreipėsi į pareigūnus, tačiau jo prašymai nebuvo registruojami. Taip pat ne kartą žodžiu kreipėsi į psichologą, šie jo prašymai taip pat nebuvo užregistruoti. Pareiškėjo teigimu, minėtos kalinimo sąlygos pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir kitų teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas pabrėžė, kad dėl kalinimo nežmoniškomis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, dvasinį ir psichologinį skausmą, emocinius sutrikimus, pažeminimą ir t. t.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti Lukiškių TI-K naudai iš pareiškėjo 5,94 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų už dokumentų kopijų darymą.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas visą laikotarpį važinėjo į kitas laisvės atėmimo įstaigas tranzitu ir įstaigoje buvo itin trumpais laikotarpiais. Atsakovas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Atsakovas teigė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Atsakovas paaiškino, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, jog jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką yra išduodamas į kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) ,,Dezinfa“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atsakovo manymu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovas vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo priteisė 36 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6 punktu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pirmą kartą į Lukiškių TI-K atvyko 2015 m. rugpjūčio 21 d. ir buvo periodiškai kalinamas iki 2015 m. gruodžio 8 d., todėl vertino pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d., pagrįstumą.
7. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 20 dienų buvo kalinamas skirtingo ploto kamerose su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Teisės aktų (3,6 kv. m ploto) reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas keturias dienas. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių.
8. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo pateiktu paaiškinimu, kad įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, todėl atmetė pareiškėjo teiginį, kad iš jo buvo atimta galimybė mankštintis ir judėti.
9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose yra antisanitarinės sąlygos, byra tinkas, yra grybelis, trūko oro, teismas iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų nustatė, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo atlikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurie tiesiogiai parodytų realią vienos ar kitos kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, būklę ir atitikimą higienos reikalavimams. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu HN 76:2010, nėra nustatytas.
10. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“, todėl darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose.
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimomis konfliktinėmis situacijomis, todėl teismas tokias pareiškėjo pretenzijas vertino kaip neįrodytas, nepagrįstas ir į jas neatsižvelgė, apibrėždamas padarytos žalos dydį. Teismas pažymėjo kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų ar medicininių paslaugų neteikimo.
12. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
13. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, šio pažeidimo trukmę (keturios dienos), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 36 Eur. Pareiškėjo reikalavimą priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą teismas vertino kaip neatitinkantį teisingumo ir protingumo kriterijų.
14. Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo priteisti Lukiškių TI-K naudai iš pareiškėjo 5,94 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 39, 40 straipsniais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir vertino, kad pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Teismas pažymėjo, kad nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtinta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka (toliau – ir Tvarka) šiuo atveju netaikytina.

III.

15. Pareiškėjas M. K. apeliaciniu skundu prašo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 19 d. iki 2015 m. gruodžio 11 dienos. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovo pateikti duomenys dėl kamerų numerių, ploto, asmenų skaičiaus, datų, pareiškėjo judėjimo yra neteisingi, jis niekada nebuvo etapuotas į Mažeikių policijos komisariato areštinę, kameros nurodytos neteisingai, nenurodytas laikotarpis nuo 2014 m. birželio 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 dienos.
16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo M. K. patirtos neturtinės žalos, atsiradusios dėl Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, neužtikrinant jam (pareiškėjui) tinkamų kalinimo sąlygų gyvenamojo ploto ir higienos sąlygų požiūriu, atlyginimo.
18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė jam 36 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu keturias paras buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamai, t. y. vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje tenkantis plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
19. Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės kvestionuoja atsakovo teismui pateiktus duomenis dėl kamerų numerių, ploto, asmenų skaičiaus, datų, pareiškėjo judėjimo, atkreipia dėmesį, kad jis, priešingai nei nurodė atsakovas, niekada nebuvo etapuotas į Mažeikių policijos komisariato areštinę.
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismų praktikoje skiriami du, tarpusavyje susiję, įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir vadinamas pozityviu įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Šiame kontekste įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 56 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556 – 963/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-862/2010).
21. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos (nuostolių) atlyginimo juos privalo įrodyti pareiškėjas, todėl būtent jis turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų (2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-180/2007, 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3063/2011).
22. Tačiau reikia pažymėti, jog paminėtos taisyklės nėra absoliučios. Teismas turi bendradarbiauti su bylos šalimis visuose įrodinėjimo proceso etapuose: atkreipti šalių dėmesį, jei jų pateikiami faktai yra netikslūs ar neišsamūs ir pasiūlyti patikslinti juos; nurodyti, kokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis turėtų būti įrodinėjamos vienos ar kitos aplinkybės; pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus, jei šalių pateikti įrodymai teismui atrodo nepakankami, ir, esant būtinybei, rinkti įrodymus savo iniciatyva. Šias nuostatas lemia ir ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis, pagal kurią teismo sprendimas turi būti teisėtas bei pagrįstas ir teismas privalo įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos (2 d.). Tik laikantis šių įstatymo reikalavimų, priimtas teismo sprendimas gali būti vertinamas teisėtu ir pagrįstu. Todėl teismo sprendimas neturi būti formalus ir juo turi būti siekiama, kad ginčas būtų išspręstas teisingai ir pilnai.
23. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas jo skunde nurodomu laikotarpiu (nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) Lukiškių TI-K buvo kalinamas dvidešimt dienų, iš kurių keturias dienas Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus patalpos plotas, turintis tekti vienam asmeniui.
24. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpius bei patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantį plotą, vadovavosi atsakovo pateikta informacija. Atsakovas pačiame atsiliepime į pareiškėjo skundą išvardijo pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K datas, nurodė, kokiose ir kokio dydžio kamerose bei su kiek asmenų jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, taip pat kada ir kur pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K. Nors pareiškėjas skunde nurodė laikotarpį nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d., atsakovas atsiliepime į skunde išvardijo pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K duomenis nuo 2015 m. rugpjūčio 21 dienos.
25. Atkreiptinas dėmesys, kad prie atsiliepimo į skundą atsakovas pridėjo Nuteistųjų (kalinamųjų) tranzitų, vykstančių per Lukiškių TI-K, apskaitos korteles (b. l. 16-33), iš kurių matyti kada ir iš kur pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K, kiek dienų praleido Lukiškių TI-K ir kada bei kur buvo išvežamas. Atkreiptinas dėmesys, kad duomenys apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K, pateikti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą, ir duomenys, pateikti minėtose apskaitos kortelėse, nesutampa. Apskaitos kortelėse nėra ir duomenų apie pareiškėjo vykimą į Mažeikių areštinę ar atvykimą iš Telšių areštinės. Taip pat nesutampa pareiškėjo išvykimo ir atvykimo į Lukiškių TI-K datos. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje vadovaujasi atsakovo pateiktais duomenimis, tačiau savo išvadą, kad vertina pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d., grindė tik atsakovo atsiliepime į skundą išvardintais laikotarpiais, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad apskaitos kortelėse pirmoji pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K data yra 2014 m. birželio 19 d. (b. l. 16). Teismas taip pat neatkreipė dėmesio į prieštaringus apskaitos kortelėse ir atsakovo atsiliepime į skundą pateiktus duomenis. Pažymėtina ir tai, kad iš apskaitos kortelių neįmanoma nustatyti su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas nurodomose kamerose ir kokio jos buvo dydžio, kadangi atsakovo atsiliepime į skundą pateikti visiškai kitokie duomenys apskaitos kortelėse išdėstytos informacijos nedetalizuoja. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių papildomai nesiaiškino, nors jos galėjo turėti esminės įtakos išvadų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų neteisėtumą turiniui.
26. Teisėjų kolegijos nuomone, teisingam šios bylos išsprendimui būtina rinkti papildomus įrodymus. Nesurinkus byloje šių duomenų, nepareikalavus iš atsakovo patikslinti duomenis apie pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu jo laikymo Lukiškių TI-K aplinkybes bei jų neįvertinus, ginčo esmė nėra pilnai atskleista ir dėl to nėra galimybės ginčą išspręsti teisingai, nes tik nustačius, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo realiai pažeista, gali būti konstatuotas kitas jo pažeistų teisių gynimo būdas, t. y. neturtinės žalos atlyginimas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina šiam teismui nagrinėti iš naujo, kadangi reikia rinkti naujus įrodymus.
27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus. Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-966-858/2017).
28. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 80 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o administracinė byla grąžinama nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.