Administracinė byla Nr. eAS-397-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01469-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. balandžio 15 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2018 m. spalio 29 d. sprendimą „Grėsmės vaikui lygio nustatymo anketa“ Nr. 1GL-1243 (toliau – ir Skyriaus sprendimas) ir juo nustatytą grėsmės lygį; 2) panaikinti Tarnybos 2019 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1SD-2079, kuriuo atsisakyta panaikinti Skyriaus sprendimą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Skyriaus sprendimo galiojimą, nes pareiškėjas dėl jo patiria didelius dvasinius išgyvenimus, jis naudojamas kitų valstybės institucijų veikloje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi, be kita ko, atsisakė priimti pareiškėjo R. P. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimą ir juo nustatytą grėsmės lygį, priėmė skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1SD-2079 bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylos procesą įtraukė J. P., Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus procesinę padėtį pakeitė iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens, netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, priėjo išvadą, kad pareiškėjo ginčijama nustatytos formos anketa – Skyriaus 2018 m. spalio 29 d. grėsmės vaikui lygio nustatymo anketa Nr. 1GL-1243, – kurioje nurodytas Skyriaus nustatytas grėsmės vaikui lygis, tėra tarpinis procedūrinis dokumentas, kuriame yra nurodytos konstatuojamojo pobūdžio aplinkybės dėl grėsmės vaikui lygio nustatymo ir kurio pagrindu Tarnyba priėmė sprendimą dėl atvejo vadybininko paskyrimo, vykdė atvejo vadybą, sudarė pagalbos planą. Šioje grėsmės vaikui lygio nustatymo anketoje nėra suformuluotų jokių privalomojo pobūdžio įpareigojimų pareiškėjui ar kitiems suinteresuotiems asmenims. Toks tarpinis procedūrinis dokumentas pats savaime nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Kadangi grėsmės vaikui lygio nustatymo anketa negali būti ginčo administracinėje byloje dalyku, atsisakyta priimti skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimą ir juo nustatytą grėsmės lygį. Pažymėta, jog pareiškėjo nesutikimo su ginčijamoje grėsmės vaikui lygio nustatymo anketoje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis argumentus teismas vertins tirdamas Tarnybos sprendimo dėl grėsmės vaikui lygio nustatymo pagrįstumo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsisakytina priimti skundo dalį dėl Skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimo, įforminto grėsmės vaikui lygio nustatymo anketoje, netenkino pareiškėjo prašymo taikyti jo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, taip pat nenustatė pagrindo reikalavimo užtikrinimo priemones taikyti savo iniciatyva.

III.

Pareiškėjas R. P. atskirajame skunde pirmosios instancijos teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartį ir priimti pareiškėjo skundą su reikalavimu panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus
2018 m. spalio 29 d. sprendimą, klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo išspręsti iš esmės; apeliacinės instancijos teismo prašo, pirmosios instancijos teismui netenkinus atskirojo skundo, priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio
2–4 punktuose nurodytą sprendimą.

Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino ginčijamo Skyriaus sprendimo pobūdį ir galią pareiškėjo teisinei padėčiai, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje buvo nagrinėtos visiškai skirtingos ir su grėsmės vaikui lygio nustatymu nesusijusios aplinkybės, nepagrįstai netaikė reikalavimo užtikrinimo priemonės. Tvirtina, kad grėsmės vaikui lygio nustatymo procedūra baigiasi arba priimant sprendimą baigti pranešimo nagrinėjimą (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir VTAPĮ)
36 str. 1 d.), arba nustatant grėsmės lygį – užpildant grėsmės vaikui lygio nustatymo anketą (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. gegužės 21 d. įsakymu
Nr. A1-221 patvirtinto Grėsmės vaikui lygių kriterijų ir grėsmės vaikui lygio nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5.3 p., 1 priedas). Taigi, priėmus Skyriaus sprendimą, nebeatliekami jokie kiti su grėsmės vaikui lygio nustatymu susiję veiksmai ir nepriimami sprendimai nei pagal VTAPĮ, nei pagal Aprašą, todėl Skyriaus sprendimas laikytinas galutiniu sprendimu. Atvejo vadybininkas nepriima jokių su grėsmės vaikui lygio nustatymu ar jo panaikinimu susijusių sprendimų, o sudaro pagalbos šeimai planą ir stebi jo vykdymą, todėl teismo nuorodos į atvejo vadybą negali būti teisiniu argumentu, pagrindžiančiu išvadą, jog Skyriaus sprendimą tėra tarpinis procedūrinis sprendimas, juolab kad šiuo atveju atvejo vadyba iš esmės nebuvo vykdoma, ji po kelių mėnesių nutraukta. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, kad galutinius sprendimu dėl grėsmės vaikui lygio nustatymo laikytinas ginčijamas Tarnybos 2019 m. kovo 26 d. sprendimas. Akcentuoja, jog, kreipdamasis į Tarnybą, jis tik pasinaudojo teise į išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką, numatyta VTAPĮ. Be to, pati Tarnyba pastarajame sprendime konstatavo, jog pirmasis grėsmės vaikui lygis buvo nustatytas būtent Skyriaus sprendimu. Pareiškėjas tvirtina, kad Skyrius sprendimas jam sukelia teisines pasekmes, nes dėl jo jis patiria didelę neturtinę žalą,
t. y. didelius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nes yra nepagrįstai pripažintas smurtavęs prieš dukterį, daroma didelė ir neatitaisoma žala pareiškėjo garbei ir orumui, sveikatos būklei.
Dėl nustatytojo grėsmės vaikui lygio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad būtent Skyriaus sprendimas pareiškėjui sukelia teises ir pareigas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog teismas netenkino jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones vien todėl, kad buvo atsisakyta priimti skundo reikalavimą panaikinti Skyriaus sprendimą, ir visiškai neargumentavo, kodėl negali savo iniciatyva taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones dėl Tarnybos 2019 m. kovo 26 d. sprendimo.

Atsakovas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Tarnyba sutinka su teismo vertinimu, kad grėsmės vaikui lygio nustatymo anketa yra tik tarpinis procedūrinis dokumentas, ji pati savaime nesukūrė pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Šio tarpinio dokumento pagrindu Tarnyba tik įvertino informaciją apie pranešimą dėl vaiko teisių pažeidimo pagal anketoje nurodytus kriterijus bei priėmė sprendimą dėl atvejo vadybininko iniciavimo. Nagrinėjamu atveju atvejo vadybininkas vykdė atvejo vadybos procesą, sudarė pagalbos planą, tačiau jis nėra Tarnybos darbuotojas, todėl ji neturi įgaliojimų vertini jo veiksmus / neveikimą. Už prevencinės, kompleksiškai teikiamos ir / ar kitokios pagalbos vaikui ir šeimai užtikrinimą atsako savivaldybė. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, Tarnyba, gavusi informaciją apie numanomą vaiko teisių pažeidimą, neturi jokio galimybės išvengti grėsmės vaikui lygio nustatymo anketos pildymo procedūros, nes tai atlikti ją įpareigoja poįstatyminis teisės aktas – Aprašas. Pareiškėjo argumentai, kad Skyriaus sprendimas yra galutinis ir jokie kiti su grėsmės vaikui lygio nustatymu susiję veiksmai nei pagal VTAPĮ, nei pagal Aprašą nebeatliekami ir sprendimai nepriimami, neatitinka tikrovės. Be to, Tarnyba pažymi, kad, kaip nurodė teismas, pareiškėjo nesutikimo su Skyriaus sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis argumentas bus vertinami tiriant Tarnybos 2019 m. kovo 26 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tarnyba papildomai nurodo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančiu, jog, netaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, pati savaime nėra pagrindas taikyti tokias priemones.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos
30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet
ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 1GL-1243, t. y. grėsmės vaikui lygio nustatymo anketos, kurioje konstatuotas grėsmės vaikui lygis – pirmas lygis (b. l. 18–28), ir Tarnybos 2019 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 1SD-2079, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2019 m. vasario 21 d. skundą, kuriame išreiškiama nuomonė dėl Skyriaus sprendimo pagrįstumo / teisėtumo, prašoma panaikinti Skyriaus 2018 m. lapkričio 5 d. raštą
Nr. 1SD-2635 bei pateikti J. P. 2018 m. spalio 1 d. prašymą Tarnybai (b. l. 38–41), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal VTAPĮ 36 straipsnio 1 dalį, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, gavęs žodžiu, raštu ar bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, kuo skubiau, tačiau ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo pranešimo gavimo, pradeda nagrinėti pranešimą ir susitinka su vaiku, užsitikrindamas galimybę pabendrauti su juo be apribojimų, jeigu yra poreikis, – nedalyvaujant vaiko atstovams pagal įstatymą, atsižvelgęs į vaiko amžių ir brandą išklauso vaiką jam priimtinu būdu apie galimą jo teisių pažeidimą, taip pat įvertina vaiko gyvenamąją ir socialinę aplinką bei vaiko santykius su jo tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą; jeigu yra įtarimų, kad vaikas patyrė smurtą, vaikas pagal poreikį turi būti išklausytas psichologo; valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs šioje dalyje nurodytus veiksmus šio įstatymo
38 straipsnyje nustatyta tvarka, nustato grėsmės vaikui lygį; jeigu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nenustato galimų vaiko teisių pažeidimų ir pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ir gyvybei, jis priima sprendimą baigti pranešimo nagrinėjimą. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs pirmąjį ar antrąjį grėsmės vaikui lygį, vadovaudamasis šio įstatymo 37 straipsnio nuostatomis inicijuoja atvejo vadybos procesą (VTAPĮ 36 str. 7 d.). Vadovaujantis to paties įstatymo
37 straipsnio 2 dalimi, paaiškėjus pranešimo apie galimą vaiko teisių pažeidimą pagrįstumui ir nustačius vieną iš šio įstatymo 38 straipsnyje apibrėžtų grėsmės vaikui lygių, taikoma atvejo (atvejis – kompleksinės pagalbos vaikui ir (arba) jo atstovams pagal įstatymą poreikio atsiradimas arba galimas vaiko teisių pažeidimas ir (arba) grėsmės vaikui lygis, nustatytas pagal šį įstatymą; VTAPĮ 2 str. 1 d.) vadyba.

Grėsmės vaikui lygių kriterijus ir Grėsmės vaikui lygio nustatymo tvarkos aprašą tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras (VTAPĮ 38 str. 1 d.). Veiksmai, kuriuos turi atlikti valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, gavusi pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą ir nedelsiant pradėjusi vertinti grėsmės vaikui lygį, yra nurodyti Aprašo 5 punkte. Pagal Aprašo 5.3 papunktį, atlikęs Aprašo 5.1 ar 5.2 papunktyje nurodytus veiksmus (susitikti su vaiku, jį išklausyti ir kt.), valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos specialistas, įgaliotas nagrinėti pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, vertinantis ir nustatantis grėsmės vaikui lygį bei atliekantis kitus Apraše nustatytus veiksmus, siekdamas apginti vaiko teises ir užtikrinti teisėtus jo interesus, nustato grėsmės vaikui lygį – užpildo Grėsmės vaikui lygio nustatymo anketą (Aprašo 1 priedas). Nenustačiusi galimų vaiko teisių pažeidimų ir grėsmės vaiko saugumui, sveikatai ir (ar) gyvybei rizikos veiksnių, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija grėsmės vaikui lygio nenustato ir baigia nagrinėti pranešimą; valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, jei vaikui ir (ar) vaiko atstovams (-ui) pagal įstatymą reikia gauti paslaugas ir pagalbą, raštu kreipiasi į vaiko gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją ir perduoda informaciją, pagrindžiančią vaiko ir (ar) vaiko atstovų (-o) pagal įstatymą poreikius gauti paslaugas ar pagalbą (Aprašo 12 p.).

Atvejo vadybos taikymo ir inicijavimo, atvejo nagrinėjimo, pagalbos šeimai poreikių vertinimo, pagalbos plano sudarymo ir įgyvendinimo, šeimos stebėsenos, pagalbos plano peržiūros, atvejo vadybos proceso užbaigimo, atvejo vadybos koordinavimo savivaldybėje tvarką nustato Atvejo vadybos tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A1-141. Pagal šio aprašo 3 punktą, atvejo vadyba taikoma ir inicijuojama Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui vadovaujantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu nustačius vieną iš grėsmės vaikui lygių; Tarnybos teritorinis skyrius elektroninėmis ryšio priemonėmis ir (ar) raštu ne vėliau kaip kitą darbo dieną po grėsmės vaikui lygio nustatymo kreipiasi į savivaldybės socialinių paslaugų įstaigą ar kitą įstaigą, kuriai savivaldybė suteikė įgaliojimus koordinuoti atvejo vadybos procesą ir teikti socialines paslaugas šeimoms savivaldybėje, su prašymu paskirti atvejo vadybininką; kartu su prašymu Tarnybos teritorinis skyrius pateikia turimą informaciją apie vaiką ir jo šeimą. Tačiau atvejo vadyba gali būti taikoma  ir nenustačius grėsmės vaikui lygio, bet esant poreikiui vaikui ir šeimai gauti kompleksinę pagalbą; atvejo vadybą gali inicijuoti savivaldybės administracija, seniūnija, socialinių paslaugų įstaiga, kitos pagalbą vaikams ir šeimoms teikiančios įstaigos ar kita įstaiga, organizacija, šeima, elektroninėmis ryšio priemonėmis ir (ar) raštu kreipdamasi į socialinių paslaugų įstaigą su prašymu paskirti atvejo vadybininką; Tarnybos teritorinis skyrius į šį atvejo vadybos procesą neįtraukiamas (Atvejo vadybos tvarkos aprašo 4 p.).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi aptartą teisinį reglamentavimą, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos išvada, jog ginčijamas Skyriaus sprendimas, t. y. grėsmės vaikui lygio nustatymo anketa, tėra tarpinis procedūrinis dokumentas, kuris pats savaime nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Toks dokumentas, kuriuo nustatomas grėsmės vaikui lygis, tik sudaro prielaidas Tarnybai imtis tolesnių veiksmų, be kita ko, pradėti atvejo vadybą, tačiau jis pats pareiškėjui jokių teisių ir pareigų nesukuria. Grėsmės vaikui lygio nustatymo procedūra yra sudėtinė kompleksinės pagalbos vaikui ar vaiko teisių pažeidimo užkardymo proceso dalis. Teisės aktai numato, kad būtent atvejo vadybininko veiksmus, atvejo vadybos plano pagrįstumą suinteresuoti asmenys gali skųsti savivaldybės administracijos direktoriui. Pastebėtina, jog ir pareiškėjas skunde bei atskirajame skunde nenurodė, kokius veiksmus jis turėjo atlikti / nuo kokių veiksmų jis turėjo susilaikyti tiesiogiai dėl ginčo grėsmės vaikui lygio nustatymo anketoje konstatuotų aplinkybių, kokie įpareigojimai joje jam buvo nustatyti, o kilusias teisines pasekmes siejo su vėliau valstybės institucijų atliktais veiksmais, tarp jų – ikiteisminio tyrimo pradėjimu, taip pat dėl tokio sprendimo egzistavimo savo patiriamais neigiamais išgyvenimais. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad grėsmės vaikui lygio nustatymo anketa negali būti ginčo administracinėje byloje dalyku, ir atsisakė priimti skundą dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimą ir juo nustatytą grėsmės vaikui lygį kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p.).

Šiame kontekste papildomai pažymėtina, jog VTAPĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vaikas turi būti apsaugotas nuo nusikalstamų veikų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Vaikas taip pat saugomas nuo visų formų smurto, už kurį nenumatyta baudžiamoji atsakomybė, smurto demonstravimo vaikui bei kitų vaiko asmeninių ar turtinių teisių pažeidimų, nenumatytų šio straipsnio 1 dalyje (VTAPĮ 29 str. 2 d.). Fizinis ar juridinis asmuo, sužinojęs ir (ar) turintis pagrįstos informacijos apie vaiką, kuris nukentėjo nuo nusikalstamos veikos, nurodytos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, ir (ar) dėl to jam gali būti reikalinga pagalba, privalo apie tai pranešti policijai ir (ar) Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ar jos įgaliotam teritoriniam skyriui (VTAPĮ 29 str. 3 d.). Taigi, pranešimas policijai apie vaiką, kuris nukentėjo nuo nusikalstamos veikos, nėra tiesiogiai siejamas su grėsmės vaikui lygio nustatymu. Be to, pareiškėjas argumentais ir įrodymais nepagrindė, kad Skyriaus sprendimo galiojimo sustabdymas ar jo panaikinimas turėtų kokį nors poveikį vykstančiam ikiteisminiam tyrimui.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija), teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Iš šios teisės normos formuluotės akivaizdu, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmos žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2975-662/2018, 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-806-442/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso
(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-502/2017, 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eAS-502-520/2018). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017).

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 1GL-1243 galiojimą, nurodydamas, jog dėl ginčijamo sprendimo patiria didelius dvasinius išgyvenimus, šis sprendimas naudojamas Tarnybos ir kitų valstybės institucijų veikloje, o priimtas teismo sprendimas nepadės atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018), todėl pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti nagrinėti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Skyriaus sprendimą, turėjo teisinį pagrindą atsisakyti tenkinti ir jo prašymą taikyti nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Dėl teismo teisės reikalavimo užtikrinimo priemones taikyti savo iniciatyva teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, jos vertinimu, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pavyzdžiui, apie daromą konkrečią ir įrodymais pagrįstą žalą pareiškėjo sveikatos būklei. Akcentuotina ir tai, kad administracinio teisės akto (šiuo atveju – Skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 1GL-1243 arba Tarnybos 2019 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 1SD-2079) galiojimo sustabdymas savaime nepatvirtina jo neteisėtumo ir nepagrįstumo bei nepaneigia jame padarytų išvadų, todėl nebūtų reikšmingas pareiškėjo garbės ir orumo vertinimui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjamoje administracinėje byloje galimybės, proceso teisės normų nepažeidė ir nenukrypo nuo teismų praktikos.

Dėl atskirojo skundo argumentų apie teismų praktikos, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, aktualumą kilusiam ginčui teisėjų kolegija pažymi, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Taigi, teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Pažymėtina ir tai, kad teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą. Kiti teismo motyvai ir pasisakymai dėl teisės nėra privalomi sprendžiant vėlesnę analogišką bylą, tačiau gali būti laikomi teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, t. y. teisės normos prasmę padedančių atskleisti teisės taikymo ir aiškinimo metodu, arba pagalbine medžiaga teisėjams įgyvendinti samprotavimo pagal analogiją principą ar nustatant teismo sprendimo ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais bylose, kuriose buvo sprendžiama, ar tam tikras viešojo administravimo subjekto raštas gali būti bylos nagrinėjimo dalyku. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ne todėl, kad nustatė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje grėsmės vaikui lygio nustatymo anketą pripažino tarpiniu dokumentu,
o pats įvertinęs byloje ginčijamus administracinius aktus, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose (sprendimuose, nutartyse) pateiktais išaiškinimais kaip teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu. Tai, kad procesiniuose sprendimuose, kuriuose pateiktais išaiškinimais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, buvo vertinami ne tokie patys administraciniai aktai kaip nagrinėjamoje byloje, savaime neįrodo, kad minėtuose procesiniuose sprendimuose suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės nėra susijusios su nagrinėjamo ginčo esme. Atsižvelgiant į tai, šios pareiškėjo pretenzijos pripažintinos nepagrįstomis.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio
1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai         Laimutis Alechnavičius

        Ramūnas Gadliauskas

        Dalia Višinskienė