Civilinė byla Nr. 3K-3-167/2014 (S)

                                          Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00933-2011-5

                             Procesinio sprendimo kategorijos: 35.5; 44.2.4.1;.44.5.1; 44.5.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. M. ir V. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. M. ir V. M. ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „VVARFF-JOLDIJA“ ir akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bankų kaip finansų įstaigos teises, pareigas ir civilinę atsakomybę tretiesiems asmenims, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai M. M. ir V. M. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydami solidariai iš atsakovų BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ ir AB „Swedbank“ priteisti 291 500 Lt žalos atlyginimo, 10 494 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad     2008 m. liepos 29 d. ieškovė V. M. ir UAB „VVARFF-JOLDIJA“ pasirašė preliminariąją poilsio patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „VVARFF-JOLDIJA“ įsipareigojo pati ar (ir) pasitelkusi kitus asmenis pastatyti 50,2 kv. m ploto poilsio patalpas Palangoje, duomenys neskelbiami, su dviem užrakinamomis parkavimo vietomis požeminiame garaže, o V. M. įsipareigojo pastatytą poilsio patalpą nupirkti sutartyje sutarta tvarka, t. y. sumokant 383 000 Lt pinigų sumą dalimis – 291 500 Lt iki 2009 m. sausio 26 d. ir 91 500 Lt iki 2009 m. balandžio 30 d. 2009 m. rugpjūčio 7 d. preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis buvo papildyta, nurodant, kad poilsio patalpos kaina yra 295 000 Lt. Ieškovai preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė tinkamai – iki    2009 m. sausio 26 d. grynais pinigais ir pavedimu per „DanskeBank A/S“ Lietuvos filialą sumokėjo UAB „VVARFF-JOLDIJA“ 291 500 Lt, tačiau UAB „VVARFF-JOLDIJA“ savo preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, atsisakė sudaryti pagrindinę poilsio patalpos, esančios Palangoje, duomenys neskelbiami, pirkimo–pardavimo sutartį. Nepaisant to, kad ieškovai su atsakovu visiškai atsiskaitė, UAB „VVARFF-JOLDIJA“ nesudarė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties ir nepanaikino įkeisto turto hipotekos AB „Swedbank“. Atsakovas AB „Swedbank“ 2004 m. birželio 25 d. kredito sutarties pagrindu suteikdamas UAB „VVARFF-JOLDIJA“ kreditą trijų daugiabučių poilsio namų, esančių Palangoje, Vanagupės g., statybai neveikė saugiai ir patikimai, nes suteikė kreditą nurodytai bendrovei nepaisydamas jau esamos jos skolos bankui, bendrovei tinkamai nevykdant kredito sutarties sąlygų. AB „Swedbank“ pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31–32 straipsnių reikalavimus, nes, UAB „VVARFF-JOLDIJA“ dirbant nuostolingai ir nevykdant kreditorių įsipareigojimų, ne tik nenutraukė finansavimo, bet, priešingai, teikė nuostolingai bendrovei papildomus kreditus ir nereikalavo grąžinti kredito pagal sutartyje nustatytą grafiką, tokiais savo veiksmais privesdamas UAB „VVARFF-JOLDIJA“ prie bankroto. Ieškovų nuomone, turtinė žala ieškovams padaryta abiejų atsakovų solidariais veiksmais, todėl jiems abiem tenka pareiga solidariai atlyginti ieškovams padarytą žalą. Kadangi pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės, tai pagal preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 15 punktą jiems tenka pareiga mokėti šešių mėnesių 0,02 proc. delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną, skaičiuojamus nuo 2010 m. kovo 31 d., kas sudaro        10 494 Lt.

Atsakovas BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ bylos nagrinėjimo metu sutiko su ieškovų reikalavimais įrašyti juos į kreditorių sąrašą su 291 500 Lt skolos ir 10 494 Lt delspinigių reikalavimais, o reikalavimą priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas prašė tenkinti iš dalies, priteisiant procesines palūkanas iki nutarties iškelti atsakovui UAB „VVARFF-JOLDIJA bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. 2011 m. lapkričio 25-osios.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi ieškinį tenkino iš dalies ir įrašė ieškovus M. M. ir V. M. į BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ kreditorių sąrašą su reikalavimo teise į 291 500 Lt skolos, 10 494 Lt delspinigių, 1 258 Lt palūkanų, 2500 Lt atstovavimo išlaidų, iš viso – 305 752 Lt; grąžino ieškovui M. M. iš valstybės biudžeto 1380 Lt žyminio mokesčio, o kitą ieškinio dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovų reikalavimas priteisti 291 500 Lt skolą yra pagrįstas, nes bylos nagrinėjimo metu šalys neginčijo šios pinigų sumos pervedimo UAB „VVARFF-JOLDIJA“ fakto, be to, UAB „VVARFF-JOLDIJA“ sutiko su šiuo ieškovų reikalavimu bei patvirtino, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl bankrutavusios bendrovės kaltės.

Spręsdamas klausimą dėl solidariosios atsakovų atsakomybės, teismas pažymėjo, kad ieškovų ir UAB „VVARFF-JOLDIJA“ sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis jos šalių nesiejo su AB „Swedbank“, todėl ieškovams neįrodžius, kad bankas žinojo apie šią sutartį, teismas sprendė, kad AB „Swedbank“ iš šios sutarties civilinės prievolės negali atsirasti.

Teismas atmetė ieškovų argumentus, kad AB „Swedbank“, netinkamai vykdydamas kreditavimo sutartį, pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių įstaigų įstatymo 31–32 straipsnių nuostatas ir todėl jam atsirado pareiga atlyginti nuostolius, motyvuodamas tuo, kad ieškovai nėra paslaugų iš AB „Swedbank“ gavėjai, todėl jiems negali būti taikomos šio įstatymo nuostatos. Taip pat pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų argumentus, kad AB „Swedbank“, suteikdamas UAB „VVARFF-JOLDIJA“ kreditą, neveikė saugiai ir patikimai, o suteikdamas kreditą bendrovei, nepaisant jau esamos jos skolos bankui ir tinkamai nevykdant kredito sutarties sąlygų ir dirbant nuostolingai, privedė UAB „VVARFF-JOLDIJA“ prie bankroto. Teismas nustatė, kad AB „Swedbank“, kredituodamas UAB „VVARFF-JOLDIJA“, prievoles grąžinti kreditą užsitikrino ne tik UAB „VVARFF-JOLDIJA“ turto, bet ir jos vadovui priklausančio turto hipoteka, leido UAB „VVARFF-JOLDIJA“ išskaidyti statomus poilsio patalpų korpusus į atskirus turtinius vienetus (atskiras poilsio patalpas) ir jas parduoti, numatydamas, kokia gautų pajamų dalis turi būti pervesta bankui, kad būtų panaikinta poilsio patalpų hipoteka, todėl, nesant duomenų apie UAB „VVARFF-JOLDIJA“ gautų kredito lėšų panaudojimą, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad būtent dėl AB „Swedbank“ netinkamų veiksmų bankrutavo UAB „VVARFF-JOLDIJA“. Teismas pažymėjo, kad lėšų perteklius negalėjo būti UAB „VVARFF-JOLDIJA“ nemokumo ir bankroto priežastimi.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bankroto byla UAB „VVARFF-JOLDIJA“ buvo iškelta po mėnesio nuo ieškovų kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos, 2011 m. spalio 21-ąją, todėl vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi iš atsakovo BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ 5 procentų dydžio metinės palūkanos priteistinos už vieną mėnesį – 1 258 Lt.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovų atskirąjį skundą, 2013 m. birželio 21 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovai neginčijo pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria ieškovai buvo įrašyti į BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ kreditorių sąrašą, tačiau nesutiko su teismo nutarties dalimi, kuria atmestas ieškovų reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš solidariojo skolininko AB „Swedbank“. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovų ir atsakovo AB „Swedbank“ jokie sutartiniai santykiai nesieja, todėl akivaizdu, kad sutartiniu pagrindu atsakovui AB „Swedbank“ negalima solidarioji atsakomybė ieškovams (CK 6.154, 6.189 straipsniai). Preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos ir kredito gavėjo prievolių pagal šią sutartį neįvykdymas negali sukelti AB „Swedbank“ jokių pareigų, todėl banko solidarioji atsakomybė ieškovams galėtų kilti tik iš delikto.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad AB „Swedbank“ veiksmai nėra neteisėti ir nesudaro pagrindo taikyti civilinę atsakomybę dėl atsakovo UAB „VVARFF-JOLDIJA“ negalėjimo sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovais. UAB „VVARFF-JOLDIJA“ 2004 m., 2005 m., 2007 m. veikė pelningai. Pirminė kredito sutartis buvo sudaryta 2004 m. birželio 25 d. Vėliau sudarant kredito sutarties papildymus ir pakeitimus bankas atsižvelgdavo į kredituojamos bendrovės nesumokėto kredito likučius, didinamo kredito paskirtį, kredituojamos bendrovės galimybes grąžinti padidintą kreditą, ėmėsi visų įmanomų priemonių kredito grąžinimui užtikrinti, laidavo už skolininką ir įkeitė finansuojamus nekilnojamuosius daiktus bei kitą bendrovės ir jos savininko turtą. Suteikdamas UAB „VVARFF-JOLDIJA“ kreditą ir jį didindamas bankas nepažeidė pareigos tinkamai įvertinti skolininko mokumą bei kredito grąžinimo riziką. Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bankas, išduodamas kreditą, būtų pažeidęs banko nustatytą kreditų išdavimo tvarką. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įkeisti nekilnojamieji daiktai priklausė UAB „VVARFF-JOLDIJA“, todėl tik nuo šios bendrovės valios priklausė poilsio patalpų išskaidymas į atskirus vienetus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, CK 6.883 straipsnis neįpareigoja banko nesuteikti kredito, o tik suteikia jam tokią teisę. Bankas savo rizika sprendžia, kokiai bendrovės padėčiai esant, jis suteiks kreditą arba jo nesuteiks. UAB „VVARFF-JOLDIJA“ iki 2010 m. vasario mėnesio iš dalies vykdė savo finansinius įsipareigojimus bankui, be to, bendradarbiavo su banku sudarydamas kredito sutarties papildymus ir pakeitimus siekdamas užbaigti projektą bei pardavus nekilnojamuosius daiktus grąžinti kreditą bankui. Taigi nors UAB „VVARFF-JOLDIJA“ kredito padidinimo metu ir turėjo finansinių sunkumų, tačiau kredito suteikimas projektui užbaigti, esant tokioms aplinkybėms, savaime negali būti laikomas pakankamu pagrindu tokius banko veiksmus laikyti neteisėtais ir sukėlusiais kokią nors žalą ieškovams. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad ieškovai, sudarydami preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, žinojo ir sutiko, kad jų sumokėti pinigai galbūt bus panaudoti vykdomam projektui ir UAB „VVARFF-JOLDIJA“ suteikto kredito padengimui, bei įvertino sudaromo sandorio riziką.

Teismas pažymėjo, kad pagal Bankų įstatymo 4 straipsnį banko ūkinės komercinės veiklos esmė – finansinių paslaugų, iš kurių pagrindinės yra indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimas, taip pat paskolų teikimas. Bankas veikia su itin aukštu atidumo ir rūpestingumo laipsniu; verčiasi paskolų suteikimu, prisiimdamas su tuo susijusią riziką. Ieškovų nurodomas banko nerūpestingumas ir neatidumas, kaip pagrindas banko kaltei konstatuoti, galėtų atsirasti tik tuo atveju, jei tarp jo, kaip kreditoriaus, veiksmų (neveikimo) ir ieškovų patirtų žalingų padarinių, atsiradusių skolininkui negalint įvykdyti prievolės, egzistuotų priežastinis ryšys. Byloje nustatyta, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios galutinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, yra ne tai, kad preliminariojoje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos patalpos nebuvo pastatytos ir įrengtos, o tai, kad nebuvo atlikti kadastriniai matavimai ir patalpos išskaidytos į atskirus turtinius vienetus. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovų patirti žalingi padariniai neatlikus kadastrinių matavimų ir neišskaidžius patalpų į atskirus vienetus susiję vien su atsakovo UAB „VVARFF-JOLDIJA“ neveikimu.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovai M. M. ir V. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl banko deliktinės atsakomybės tretiesiems asmenims, pažeidus Finansų įstaigų įstatymą

Kasatoriai nurodo, kad bylą nagrinėję teismai visiškai netaikė Finansų įstaigų įstatymo imperatyviųjų teisės normų ir nevertino banko atsakomybės dėl bendrovės bankroto, dėl ko nukentėjo ir ieškovai, t. y. nevertino tokių banko veiksmų, kai AB „Swedbank“ suteikdamas papildomai didelio dydžio kreditą UAB „VVARFF-JOLDIJA“ atsisakė pelningai dirbančios UAB VVARF laidavimo; didino bendrovei kreditą šiai dirbant nuostolingai; nenustatė kredito grąžinimo grafiko, taip nereikalaudamas iš bendrovės periodiškai ir sistemingai grąžinti paimtą kreditą;  suteikdamas teisę kredito gavėjui skaidyti pastatus į atskirus turtinius vienetus to visiškai nekontroliavo ir nevertino kaip didelės rizikos projekto sėkmingam įgyvendinimui; nereikalavo statomo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitų; žemės pirkimą kreditavo 4,711 karto daugiau, nei ji tuo metu buvo verta; neužtikrino, kad lėšos, gautos pagal preliminariąsias sutartis būtų pervedamos į specialiai tam tikslui banke atidarytą kredito gavėjo sąskaitą ir naudojamos tik kreditui grąžinti; nepagrįstai suteikęs papildomą kreditą po šešių mėnesių nutraukė kredito sutartį ir pareikalavo grąžinti visą kredito sumą, aiškiai suprasdamas, kad bendrovė bus priversta bankrutuoti ir dėl to nukentės tretieji asmenys pagal preliminariąsias sutartis sumokėję įmokas už nekilnojamąjį turtą. Kasatoriaus teigimu, taip buvo pažeisti esminiai Finansų įstaigų įstatyme įtvirtinti atsakingo skolinimo, banko pareigos elgtis rūpestingai kitų asmenų atžvilgiu principai. Bankams ir kitiems kreditavimo paslaugas teikiantiems subjektams pažeidus kitų asmenų teises ir saugomus interesus, gali būti taikoma civilinė atsakomybė skolininkui arba tretiesiems asmenims.

Kasatoriai nurodo, kad deliktinės atsakomybės pagrindu gali būti banko elgesys, kuris aiškiai nukrypsta nuo rūpestingo bankininko standartų išduodant kreditą, atsisakant jį išduoti, tęsiant ar nutraukiant kreditavimą, teikiant informaciją, naudojantis įkaito turėjimo teisėmis ir kt. Išdavus kreditą ir nekontroliuojant projekto užbaigimo ir turtinių vienetų realizavimo buvo sukurta skolininko mokumo regimybė, dėl to skolininkui finansuojant rangos darbus ir už preliminariąsias sutartis paimant iš ieškovų lėšas, bet neperduodant nuosavybės, atsirado nauji skolininko kreditoriai, kas lėmė bendrovės bankrotą. Bendrovei bankrutuojant, bankas nepatirs žalos, nes jo reikalavimas, užtikrintas hipoteka, bus patenkintas pirmąja eile, tačiau dėl neteisėtų banko veiksmų žalos patirs tretieji asmenys, kasatoriai. Kasatoriai pažymi, kad atsakovui BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ pripažinus ieškovų ieškinį, žalos fakto ir dydžio įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 5 dalis, 187 straipsnis).

2. Dėl solidariosios atsakomybės

Kasatorių teigimu, viena iš įstatymo išimčių, kada solidarioji atsakomybė yra preziumuojama, yra atvejai, kai prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Nagrinėjamoje byloje žala atsirado dėl abiejų atsakovų neteisėto neveikimo (Finansų įstaigų įstatymo ir preliminariosios sutarties nevykdymo), todėl abu atsakovai turi atsakyti solidariai. Be to, mokėjimo pavedimuose ieškovai aiškiai detalizavo, kas ir kokios sutarties pagrindu moka, todėl skundžiamoje nutartyje visiškai nepagrįstai teigiama, kad atsakovas AB „Swedbank“ nežinojo apie tokių sutarčių egzistavimą. 

3. Dėl proceso teisės normų pažeidimo

Kasatorių nuomone, bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, kaip, pavyzdžiui, ar bendrovė kredito suteikimo metu dirbo pelningai. Apeliacinės instancijos teismai visiškai nepasisakė, dėl ko atmetė ieškovų pateikiamus įrodymus dėl įmonės nuostolingos veiklos, žemės vertės ir kt. Pirmosios instancijos teismo išvados yra nemotyvuotos ir apeliacinės instancijos teismas jų neištaisė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ administratorius ieškovų reikalavimą solidariai priteisti žalą iš atsakovo AB „Swedbank“ prašo spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB „Swedbank“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Ieškovo teigimu, nors kasaciniame skunde ir pateikiamos nuorodos į Finansų įstaigų įstatymą, tačiau iš esmės keliamas klausimas dėl banko veiksmų atitikties bendrai pareigai elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, žala ieškovams atsirado dėl to, kad laiku nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, kuri nebuvo sudaryta dėl to, kad nebuvo atlikti kadastriniai matavimai. Bankas tokių veiksmų atlikti negalėjo, tačiau buvo davęs sutikimą tokiems veiksmams atlikti. Banko finansuotas projektas atitiko tuo metu buvusią situaciją rinkoje, o kredito gavėjas tapo nemokus dėl pasaulinės finansų krizės. Ieškovo teigimu, banko finansuotas projektas yra beveik įvykdytas, tačiau nekilnojamojo turto kainos ir paklausa labai sumažėjo, todėl kredito gavėjo vykdyti nekilnojamojo turto projektai tapo ekonomiškai nepatrauklūs, įmonė tapo nemoki.
2. Ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nurodė, kad šių duomenų pakanka išvadoms padaryti, todėl kiti ieškovų atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir dėl jų nepasisakoma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl santykių, susiklostančių pirkėjui reikalaujant grąžinti pagal preliminariąją sutartį sumokėtą avansą, kai pagrindinė sutartis nesudaryta dėl pardavėjo kaltės, teisinio kvalifikavimo

Kasatoriai nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimą solidariai iš atsakovų priteisti            291 500 Lt žalos atlyginimo, 10 494 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, nurodydami, kad šią žalą jie patyrė atsakovui UAB „VVARFF-JOLDIJA“ atsisakius sudaryti pagrindinę poilsio patalpų pirkimo–pardavimo sutartį ir negrąžinus pagal 2008 m. liepos 29 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį gautų  291 500 Lt.

          Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti nagrinėjamus teisinius santykius. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymų nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamų teisės normų pritaikymui; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo   19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-7/2008; kt., 2012 m. birželio    8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. K. S., V. S., bylos Nr. Nr. 3K-3-279/2012 , kt.).

          Nagrinėjamų ginčo santykių kontekste aktualu, kaip turi būti kvalifikuojami santykiai, kai reikalaujama grąžinti pagal preliminariąją sutartį sumokėtas sumas, kai pagrindinė sutartis nesudaryta. Kasacinio teismo praktika šiuo klausimu pakankamai išplėtota ir nuosekli. Joje išaiškinta, kad kai iki sutarties patvirtinimo pirkėjas yra perdavęs pardavėjui tam tikrą pinigų sumą, sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, toks lėšų perdavimas turi būti kvalifikuojamas teisiškai, t. y. turi būti nustatoma, kokiu tikslu lėšos perduotos ir kokių teisinių padarinių tai sukelia. Įstatyme įtvirtinta, kad pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Kvalifikavus ginčo sumą kaip avansą, nesudarius pagrindinės sutarties, pardavėjas netenka teisinio pagrindo disponuoti šiais pinigais ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami ieškovui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. A. v. B. P., bylos Nr. 3K-3-308/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB ,,Pajūrio viešbučiai“, bylos Nr. 3K-3-126/2009; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. V. R., A. R., bylos Nr. 3K-3-363/2009; . 2011 m. kovo 28 d. nutartis , priimta civilinėje byloje UAB ,,Traverna: v. Ž. V., bylos Nr. 3K-3-129/2011; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Obelynė“ v. M. S. ir      V. S., bylos Nr. 3K-3-534/2011; kt.).

           Įvertinusi bylos procesinių dokumentų, kuriuose inter alia nustatytos faktinės ginčo aplinkybės, turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių reikalavimas grąžinti sumokėtas pagal preliminariąją poilsio patalpų pirkimo–pardavimo sutartį lėšas teisiškai kvalifikuotinas kaip reikalavimas grąžinti be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 straipsnis). Atsakovas UAB „VVARFF-JOLDIJA“ ginčo sumą gavo ne dėl delikto ar sutarties pažeidimo, o teisėtai, pagal šalių sudarytą preliminariąją poilsio patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, kaip avansą už kasatorių ketintą įsigyti turtą, tačiau pagrindinės sutarties nesudarius teisinis lėšų įgijimo pagrindas išnyko (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), ir atsakovui UAB „VVARFF-JOLDIJA“ atsirado prievolė jas grąžinti kasatoriams. Pažeista kasatorių teisė atgauti avansinę įmoką teismų sprendimais pagrįstai ir teisėtai apginta, pavirtinant atsakovų finansinį reikalavimą BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ bankroto byloje.

Dėl banko civilinės atsakomybės prieš trečiuosius asmenis sąlygų

Kasatoriai skundžia teismų sprendimų dalį, kuria atmestas jų reikalavimas solidariai su BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ ginčo sumas priteisti ir iš jam kreditus suteikusios AB „Swedbank“. Kasatoriai reikalavimą AB ,,Swedbank“ grindžia teiginiais, kad bankas, skolindamas lėšas atsakovui UAB „VVARFF-JOLDIJA“, pažeidė Finansų įstaigų įstatymo reikalavimus, neatsakingai skolino, nekontroliavo lėšų naudojimo ir kt., ir tokiais savo veiksmais privedė įmonę prie bankroto.

Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl banko civilinės atsakomybės už neteisėtu kreditų teikimu padarytą žalą pasisakyta, kad Finansų įstaigų įstatymo 31–32 straipsnių normos, įtvirtinančios atsakingo skolinimosi principą bei verslo rizikos valdymo priemones, visų pirma skirtos mažinti finansų įstaigų verslo riziką, siekiant užtikrinti kreditavimo sistemos stabilumą ir patikimumą. Vis dėlto bankams ir kitiems subjektams, kurie teikia kreditavimo paslaugas, pažeisdami kitų asmenų teises ir saugomus interesus, gali kilti civilinė atsakomybė klientui (skolininkui) arba tretiesiems asmenims. Banko civilinė atsakomybė klientui už paskolos arba kreditavimo sutarties pažeidimą yra sutartinė. Civilinė atsakomybė trečiajam asmeniui yra deliktinė ir grindžiama generalinio delikto principu, nustatančiu bendrąją pareigą elgtis rūpestingai kitų asmenų atžvilgiu (CK 6.263 straipsnis). Deliktinės atsakomybės pagrindu gali būti banko elgesys, kuris aiškiai nukrypsta nuo rūpestingo bankininko standartų. Jei bankas skolina pinigus tinkamai nesusipažinęs su kliento padėtimi ir neįvertinęs jo mokumo arba, nors ir įvertinęs jo mokumą, bet nesitikėdamas, kad paskola bus grąžinta, atlieka neteisėtus veiksmus. Tokiais neteisėtais veiksmais gali būti padaroma žala skolininkui ir (ar) tretiesiems asmenims. Ji gali pasireikšti tuo, kad išdavus kreditą buvo sukurta skolininko mokumo regimybė, dėl kurios atsirado nauji kreditoriai, buvo dirbtinai pratęsta ekonomiškai negyvybinga skolininko veikla, dėl kurios pablogėjo skolininko finansinė padėtis, arba gali būti padaroma kitokio pobūdžio žala. Bankas taip pat gali tapti atsakingu už žalą, kuri atsiranda dėl skolininko aiškiai nepagrįstų ūkinių komercinių sprendimų, jei bankas darė įtaką tokių sprendimų priėmimui. Tarp neteisėto kredito išdavimo ir kilusios žalos turi egzistuoti priežastinis ryšys. Be to, banko atsakomybei atsirasti būtina banko kaltė. Banko atsakomybė negali būti taikoma už bet kurį žalą sukėlusį sprendimą dėl kreditavimo ar paskolos suteikimo, nes kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika. Priimdamas su kreditavimu susijusius sprendimus bankas turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindamas turi elgtis sąžiningai, laikydamasis rūpestingo bankininko standartų ( žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Stagena“ v. AB SEB bankas, G. S., bylos Nr. 3K-3-420/2013).

Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta teisinio pagrindo AB ,,Swedbank“ civilinei atsakomybei kasatoriams, kaip tretiesiems asmenims banko ir BUAB ,,VVARFF-JOLDIJA“ santykiuose, atsirasti, todėl bylą nagrinėjusių teismų sprendimas atmesti šią kasatorių reikalavimo dalį pagrįstas ir teisėtas. Tęsdama aptartą kasacinę praktiką teisėjų kolegija pažymi, kad banko, kaip ir kitų civilinės teisės subjektų, civilinės atsakomybės prievolė gali būti konstatuota, kai nustatomas pakankamas teisinis pagrindas tokiai prievolei atsirasti – civilinės atsakomybės sąlygų visetas (žalos faktas, priežastinis ryšys, neteisėti veiksmai, kaltė). Nė viena atskira civilinės atsakomybės sąlyga nesukelia civilinės atsakomybės prievolės. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė faktines su kreditų išdavimu susijusias aplinkybes ir konstatavo, kad bankas, skolindamas lėšas atsakovui ir pratęsdamas jo grąžinimo terminą,  nepažeidė teisės normų ir rūpestingo bankininko standarto, todėl nėra pagrindo konstatuoti jo veiksmų neteisėtumo. Teismas nustatė, kad suteikiant pradinį kreditą laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2007 m. UAB ,,VVARFF-JOLDIJA“ veikė pelningai, kredito grąžinimas buvo užtikrintas laidavimu, kreditas išduotas įvertinus duomenis apie finansuojamo statybos projekto išlaidas. Sudarant kredito sutarties pakeitimus ir papildymus bankas vertino negrąžinto kredito likučius, naujai suteikiamų sumų paskirtį,  situaciją nekilnojamojo turto rinkoje (vyraujančias turto kainas), skolininko galimybes grąžinti kreditą, užsitikrino kredito grąžinimą papildomu laidavimu ir nekilnojamojo turto įkeitimu. Šios teismo konstatuotos aplinkybės paneigia kasatorių teiginius, kad bankas skolino neatsakingai. Apeliacinės instancijos teismo sprendime konstatuota ir tai, kad, priešingai kasatorių tvirtinimams apie pasyvų banko elgesį matant finansinius skolininko sunkumus, bankas, bendradarbiaudamas su skolininku, jau 2007 m. sausio mėnesį leido UAB ,,VVARFF-JOLDIJA“ išskaidyti įkeistus pastatus ir juos parduoti, dalį pardavimo kainos pervedant kreditui padengti. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir banko veiksmų teisėtumą išduodant atsakovui papildomą kreditą ir padarė išvadą, kad bankas nepažeidė savo įgaliojimų ribų spręsdamas, ar išduoti papildomą kredito sumą ir suteikti skolininkui papildomų galimybių įvykdyti statybos projektą ir sutarties sąlygas, ar nutraukti pradinę kredito sutartį ir imtis skolos išieškojimo priemonių. Kasatoriai nesutinka su aptartomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad jų dėstomi argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami faktines bylos aplinkybes ir jas vertindami, pažeidė proceso ar materialiosios teisės normas ir dėl šių pažeidimų galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas.

Vertinant kitas civilinės atsakomybės sąlygas – žalos faktą ir priežastinį ryšį, pažymėtina, kad byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad pagrindinė poilsio patalpų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl AB ,,Swedbank“ neteisėtų kaltų veiksmų. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta todėl, kad UAB ,,VVARFF-JOLDIJA“, turėdama banko sutikimą, nesiėmė veiksmų išskaidyti pastatą į atskirus turtinius vienetus ir suformuoti parduodamą butą kaip atskirą daiktą. Pažymėtina ir tai, kad kasatoriai preliminariąją sutartį sudarė 2008 m. liepos mėnesį, atsakovui UAB ,,VVARFF-JOLDIJA“ jau patiriant finansinių sunkumų ir gavus papildomų kreditų, žinodami, kad perkamas turtas yra įkeistas bankui, taigi, ir tai, kad atsakovas yra bankui skolingas, vadinasi, turėdami galimybę spręsti dėl sudaromos sutarties rizikingumo ir prisiimdami riziką dėl tokio sandorio galimų neigiamų padarinių. Byloje nekonstatuota ir aplinkybių, patvirtinančių kasatorių teiginius, kad  dėl neteisėtų banko veiksmų BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ bankrutavo, o tai savo ruožtu lėmė pagrindinės poilsio patalpų pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymą. Bankroto byla UAB ,,VVARFF-JOLDIJA“ iškelta tik 2011 m. spalio 21 d., t. y. praėjus  dvejiems  metams po pagrindinės sutarties sudarymo termino. Minėta, kad kasatorių avansu sumokėtos lėšos nereiškia žalos, jos grąžintinos kaip be pagrindo įgytas turtas. Teismui patvirtinus kasatorių finansinį reikalavimą BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ bankroto byloje, pažeista jų teisė įstatymų nustatyta tvarka šiame prievoliniame teisiniame santykyje apginta.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamus teismų sprendimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinį skundą atmetant, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jiems neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas patyrė 23,92 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovų kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šių proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti solidariai iš M. M. (asmens kodas duomenys neskelbiami) ir V. M. (asmens kodas duomenys neskelbiami) 23,92 Lt (dvidešimt tris litus 92 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Dangutė Ambrasienė

                                                                      Sigita Rudėnaitė

                                                                      Vincas Verseckas