Civilinė byla Nr.3K-3-38/2007 Procesinio
sprendimo kategorija 44.5.2.16 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos
pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. L. ir atsakovo UAB
„Vilniaus autobusai“ kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės
teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo I. L. ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus
autobusai“ dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas I. L. nurodė, kad 1978 m.
birželio 30 d. įvykusio autoįvykio, kurio kaltininku pripažintas Vilniaus
autobusų parko vairuotojas I. M., metu jis buvo sunkiai sužalotas. Tuo
metu, kai buvo sužalotas, jam buvo 17 metų, jis mokėsi Vilniaus politechnikume.
Dėl patirtų sveikatos sužalojimų jis tapo I grupės invalidu, neteko 100
proc. darbingumo. Spalio rajono liaudies teismo 1982 m. kovo 18 d. sprendimu
jam iš atsakovo, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, buvo priteistas
žalos atlyginimas – vienkartinė 7660,65 rublių žalos atlyginimo
kompensacija ir kasmėnesinės 177,50 rublių išmokos iki 1983 m. kovo 1 d.
Vėlesnė periodinė prarasto darbingumo kompensacija teismine tvarka nebuvo
nustatyta. Nuo 1983 m. kovo 1 d. Vilniaus autobusų parkas ir jo teisių
perėmėjas – atsakovas UAB „Vilniaus autobusai“ kasmėnesines išmokas moka
geranoriškai. Išmokos dydis, keičiantis valiutoms ir pragyvenimo lygiui, buvo
ne kartą indeksuotas ir nuo 2002 m. sausio mėnesio iki 2004 m. rugpjūčio
mėnesio buvo 363,26 Lt per mėnesį, o nuo 2004 m. rugpjūčio mėnesio yra
405,90 Lt. Be to, jis dar gauna Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdybos Vilniaus skyriaus mokamą invalidumo/netekto darbingumo pensiją ir
priedą transporto išlaidoms, viso – apie 407,74 Lt per mėnesį. Pagal 1964 m. CK
nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju,
nukentėjusio asmens nuostoliai atlygintini pilnai. Ieškovo teigimu, atsakovo
geranoriškai mokama suma šio principo neatitinka. 1981 metais jis baigė
Vilniaus politechnikumą ir įgijo techniko-technologo kvalifikaciją, kuri
atitinka dabartinio mašinų gamybos techniko profesiją. Statistikos departamento
prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 14 d. pažymos
Nr. 255 duomenimis, 2002 metais mašinų gamybos techniko vidutinis
mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 1445 Lt, todėl, laikantis visiško
žalos atlyginimo principo, atsakovas, atėmus VSDFV Vilniaus skyriaus mokamą
invalidumo/netekto darbingumo pensiją, turėtų mokėti 1037,26 Lt kas
mėnesį. Ieškovas taip pat nurodė, kad, be netekto darbingumo kompensavimo, jis
taip pat turi teisę į papildomų išlaidų, turėtų dėl sveikatos sužalojimo,
atlyginimą. Jam, kaip I grupės invalidui, reikalinga nuolatinė slauga. Slaugymo
išlaidų dydis per mėnesį turi būti ne mažesnis kaip minimali mėnesinė alga
(MMA), kuri šiuo metu yra 550 Lt. Nuo 2005 m. rugpjūčio mėnesio jam mokamas
kasmėnesinis 200 Lt valstybinio socialinio draudimo priedas slaugai, todėl
atsakovas turėtų atlyginti skirtumą iki minimalios mėnesinės algos – 350 Lt. Ieškovas
prašė teismo priteisti jam iš atsakovo UAB „Vilniaus autobusai“ 1037,26 Lt
žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo kas mėnesį iki gyvos galvos ir
350 Lt žalos atlyginimo kas mėnesį iki galvos slaugai.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006
m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino; priteisė ieškovui I. L.
iš atsakovo UAB „Vilniaus autobusai“ 998,25 Lt žalos atlyginimo dėl
netekto darbingumo kas mėnesį ir 350 Lt žalos atlyginimo slaugai kas mėnesį;
ieškovo reikalavimą priteisti didesnę – 1037,26 Lt netekto darbingumo išmoką
kas mėnesį ir priteisti jam šią kasmėnesinę išmoką iki gyvos galvos atmetė. Nustatęs,
kad ieškovas sužalojimo metu nedirbo, tačiau studijavo, teismas, remdamasis
1964 m. CK 503 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus plenarinės sesijos 2002 m. rugsėjo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje D. S., A. S. su E. S. ir kt., bylos
Nr. 3K-P-776/2002, duotais išaiškinimais, konstatavo, kad, ieškovui
pradėjus dirbti, jis turi teisę reikalauti padidinti žalos, susijusios su jo
darbingumo sumažėjimu dėl sveikatos sužalojimo, atlyginimą iki jo
kvalifikacijos darbuotojo darbo užmokesčio dydžio. Teismas sprendė, kad
ieškovui, kuris neteko 100 proc. darbingumo, žalos atlyginimas padidintinas iki
jo įgytos techniko-technologo kvalifikacijos vidutinio mėnesinio bruto darbo
užmokesčio dydžio, kuris pagal Statistikos departamento prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 14 d. pažymą Nr. 255 yra
1445 Lt, atėmus iš šios sumos ieškovui mokamą netekto darbingumo pensiją,
indeksuojant priteistą sumą pagal Statistikos departamento bruto darbo
užmokesčio indeksą. Nustatęs, kad ieškovas neteisingai nurodo, jog jam mokamos
nedarbingumo pensijos vidutinis dydis yra 407,74 Lt, nes ši išmoka šiuo
metu yra 446,75 Lt, teismas jam priteistino žalos atlyginimo dydį
skaičiavo atsižvelgdamas į pastarąją sumą, o ieškovo reikalavimą priteisti jam
žalos atlyginimą, skaičiuojamą pagal jo nurodytą nedarbingumo pensijos vidutinį
dydį, atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjęs, kad ieškovo netekto darbingumo
laipsnis gali kisti, teismas atmetė ir ieškovo reikalavimą priteisti jam žalos
atlyginimą dėl netekto darbingumo kas mėnesį iki gyvos galvos. Priteisdamas
ieškovui kasmėnesinį 350 Lt žalos atlyginimą slaugai, teismas rėmėsi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl
įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo
žalos, padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus
gyvybę“ 25 punktu ir sprendė, kad ieškovui, kaip I grupės invalidui,
atlygintinos slaugymo išlaidos, turėtos ryšium su sveikatos sužalojimu, ir jos
kas mėnesį turi būti tokio dydžio, kad kartu su Socialinės paramos centro
mokama 200 Lt kompensacija būtų ne mažesnės kaip minimali mėnesinė alga,
kuri šiuo metu yra 550 Lt.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
atsakovo UAB „Vilniaus autobusai“ apeliacinį skundą, 2006 m. birželio 14 d.
nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimą pakeitė;
sprendimo dalį, kuria ieškovui I. L. priteista iš atsakovo UAB „Vilniaus
autobusai“ kas mėnesį po 350 Lt žalos atlyginimo slaugai, panaikino ir šį
ieškovo reikalavimą atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Atsižvelgusi
į tai, kad ieškovas buvo sužalotas būdamas nepilnametis ir tuo metu, kai
studijavo Vilniaus politechnikume tam, kad įgytų kvalifikaciją, pagal kurią
dirbdamas gautų darbines pajamas, tačiau jau sužalotas įgijo specialybę ir dėl
sužalojimo negali pagal ją dirbti, t. y. neteko pajamų, teisėjų kolegija
konstatavo, kad pagal 1964 m. CK 483 straipsnio 1 dalį ir 498 straipsnio 1
dalį atsakovas privalo mokėti ieškovui žalos atlyginimą pagal jo kvalifikacijos
darbo užmokesčio dydį. Atsakovui nepateikus jokių įrodymų, pagrindžiančių jo
atsikirtimus dėl ieškovo kvalifikaciją atitinkančio vidutinio mėnesinio darbo
užmokesčio dydžio netinkamo nustatymo (CPK 12 straipsnis), kolegija pripažino,
kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog ieškovas pagal įgytą
specialybę ir kvalifikaciją gautų 1445 Lt mėnesinį darbo užmokestį, pagrįstai
rėmėsi Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m.
balandžio 14 d. pažyma Nr. 255 apie vidutinį mėnesinį bruto darbo
užmokestį šalies ūkyje 2002 metais. Sutikdama su apeliacinio skundo argumentais
dėl nepagrįsto slaugymo išlaidų ieškovui priteisimo, teisėjų kolegija pažymėjo,
jog tiek pagal 1964 m. CK 498 straipsnio 1 dalies, tiek pagal galiojančio CK
6.283 straipsnio nuostatas atlygintinos jau turėtos asmens slaugymo išlaidos
pagal įrodymus, patvirtinančius šias turėtas išlaidas. Dėl to, kolegijos
vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti
ieškovui iš atsakovo neterminuotas, nukreiptas į ateitį slaugos išmokas. Priteisti
turėtas slaugos išlaidas ieškovas neprašė.
III. Kasacinio skundo
dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas I. L. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutarties dalį, kuria buvo panaikinta
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimo dalis dėl
350 Lt žalos atlyginimo slaugai kas mėnesį priteisimo, panaikinti ir šią
pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Ieškovo kasacinis
skundas grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas,
panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo
slaugai priteisimo ir šį ieškovo reikalavimą atmesdamas, netinkamai aiškino ir
taikė žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju reglamentuojančias
materialinės teisės normas (CK 6.249 straipsnio 3 dalies, 6.288 straipsnio
3 dalies, 6.283 straipsnio nuostatas) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Pagal
CK 6.283 straipsnį tiek asmens negautos pajamos, tiek su sveikatos
grąžinimu susijusios išlaidos (iš jų – ir sužaloto asmens priežiūros išlaidos),
kurios atlygintinos nukentėjusiajam sveikatos sužalojimo atveju, įvardijamos
kaip „patirti“ nuostoliai. Dėl to, kasatoriaus manymu, 6.283 straipsnio nuostatos
(ypač terminas „patirti“) nereiškia, kad atlygintinos tik faktiškai praeityje
turėtos su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos, o tik reikalauja, kad šios
išlaidos būtų pripažintos realiomis ir būtinomis. Jam (kasatoriui), kaip I
grupės invalidui, yra nustatytas nuolatinis (neterminuotas), tęstinio pobūdžio
priežiūros būtinumas (LR socialinės apsaugos ir darbo ministro ir LR sveiktos
apsaugos ministro įsakymas Nr. A1-120/V-346 „Dėl specialiųjų nuolatinės slaugos,
nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įgijimo ir jo techninio
pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių
nustatymo kriterijų sąrašo, tvarkos aprašo ir pažymų formų patvirtinimo“).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. sausio 16 d. nutarimo
Nr. 2 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas
dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai
arba atėmus gyvybę“ 25 punktą I grupės invalidui atlygintinų išlaidų
slaugai dydis per mėnesį turi būti ne mažesnis kaip minimali mėnesinė alga, ir
tai, kasatoriaus manymu, reiškia, kad vieno minimalios mėnesinės algos dydžio
išlaidos slaugai I grupės invalidui pripažįstamos kaip būtinos ir reikalingos
be jokio specialaus įrodinėjimo, o įrodyti privalu tik išlaidų dalį,
viršijančią vieną minimalią mėnesinę algą.
Kasaciniu skundu
atsakovas UAB „Vilniaus autobusai“ prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
2006 m. kovo 7 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartį pakeisti ir nustatyti
ieškovui mokėtino žalos atlyginimo dydį pagal minimalų mėnesinį darbo užmokestį
bei atmesti ieškovo prašymą dėl išlaidų slaugai priteisimo. Atsakovo kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję
teismai, nuspręsdami, kad atsakovas turi teisę reikalauti padidinti žalos,
susijusios su jo darbingumo sumažėjimu dėl sveiktos sužalojimo, atlyginimą pagal
jo kvalifikacijos darbuotojo darbo užmokesčio dydį, nepagrįstai šiam ginčui taikė
1964 m. CK 503 ir 504 straipsnius, nes nebuvo šiuose straipsniuose
nustatytų jų taikymo sąlygų (ieškovas žalos padarymo metu buvo 17 metų
(t. y. vyresnis nei 15 metų) amžiaus, tuo metu niekur nedirbo, pajamų ir
kvalifikacijos neturėjo, pagal įgytą techniko-technologo kvalifikaciją niekada
nedirbo), ir nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje R. J. su UAB „Autoparkas, AB „Antransas“, bylos Nr. 3K-3-414/2000,
duotais išaiškinimais, nes šios ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi. Be
to, nustačius ieškovui priteisto žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo dydį
remiantis 2002 metų duomenimis apie mašinų gamybos techniko statistinį
atlyginimą ir 2005 m. rugpjūčio mėnesio duomenimis apie ieškovui mokėtą
netekto darbingumo pensiją, žalos atlyginimas neatspindės realios situacijos,
nes ieškovo gaunamos netekto darbingumo pensijos dydis kinta. Dėl to,
kasatoriaus manymu, ieškovui priteistino žalos atlyginimo dydis skaičiuotinas
remiantis faktiniu minimaliu mėnesiniu darbo užmokesčiu, iš esmės atitinkančiu
nekvalifikuoto darbininko darbo užmokestį.
2. Bylą nagrinėję
teismai, nustatydami ieškovui priteistino žalos atlyginimo dėl netekto
darbingumo dydį, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (neatsižvelgė į
jų visumą, neatliko visapusiško jų išnagrinėjimo ir jų visumos įvertinimo), ir
taip pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį. Teismai nemotyvavo, kodėl ieškovui
priteistino žalos atlyginimo dydį nusprendė skaičiuoti remdamiesi ieškovo
pateikta Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2005 m. balandžio 14 d. pažyma Nr. 255 apie vidutinį mėnesinį bruto
darbo užmokestį 2002 metais pagal ieškovo nurodytą didžiausią iš keturių šioje
pažymoje nurodytų sumų, t. y. 1445 Lt, mokėtinus mašinų gamybos
techniko kvalifikaciją turinčiam asmeniui. Vilniaus politechnikumo 1981 m.
gruodžio 30 d. pažymos duomenimis, ieškovas baigė įrankių gamybos specialybę ir
įgijo techniko-technologo kvalifikaciją, kuri atitinka Statistikos
departamento pažymoje nurodytas sumas 1174 Lt ir 1116 Lt.
Atsiliepimu į atsakovo
kasacinį skundą ieškovas I. L. prašo kasacinį skundą atmesti. Ieškovas
atsiliepime nurodo, kad žalos atlyginimas pagal jo negauto darbo užmokesčio
dydį buvo skaičiuojamas jau Spalio rajono liaudies teismo 1982 m. kovo 18 d.
sprendime, kurio atsakovas neginčijo ir taip pripažino jo (ieškovo) teisę gauti
žalos atlyginimą pagal už įgytą specialybę negautą atlyginimą. Dėl to
ginčijamas gali būti tik šio atlyginimo dydis. Atsakovas nepagrįstai nurodo,
kad ginčo atveju ieškovui negalėjo būti taikomos 1964 m. CK 504 straipsnio
4 dalies nuostatos, nes jos ir nebuvo taikytos. Jo (ieškovo) teisę gauti
visų dėl sveikatos sužalojimo netektų pajamų atlyginimą nustatė 1964 m. CK 483,
484, 493, 498, 500, 503, 505 ir 507 straipsniai, kuriuos teismai ir taikė.
Vidutinis darbo užmokestis už 2002 metus buvo pateiktas todėl, kad naujesnių
duomenų Statistikos departamente apie vidutinius konkrečių specialybių darbo
užmokesčius nėra. Jo (ieškovo) įgytai įrankių gamybos specialybei artimiausia
yra Statistikos departamento pažymoje nurodyta mašinų gamybos techniko
specialybė, todėl teismai teisingai skaičiavo žalos atlyginimo dydį pagal šios
specialybės vidutinį darbo užmokestį.
Atsiliepimu į ieškovo
kasacinį skundą atsakovas UAB „Vilniaus autobusai“ prašo skundžiamos
apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, susijusią su žalos atlyginimu
slaugai, palikti nepakeistą. Atsakovo atsiliepime nurodoma, kad, atsižvelgiant
į ieškovo gyvenimo aplinkybes (darbą įmonėje konsultanto pareigose, aktyvų
sportavimą, automobilio vairavimą) ieškovas nėra negalintis savimi pasirūpinti
ligonis, kuriam būtų nuolat reikalinga kitos asmens pagalba ar priežiūra. Skirtingai
nuo žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo, kuris priteisiamas tam, kad
nukentėjusiam asmeniui būtų užtikrintas pargyvenimo šaltinis, išlaidos slaugai,
nesant įrodymų apie jų būtinumą, negali būti priteisiamos avansu. Ieškovo
patiriamus nepatogumus ir ribotas galimybes dirbti kompensuos priteistos
periodinės žalos atlyginimo išmokos, nustatomos pagal netekto darbingumo
laipsnį. Bylos duomenimis, ieškovas jokio asmens jį slaugyti nesamdė ir
nesamdo, todėl žalos atlyginimo slaugai priteisimas, kai ieškovas tokio
pobūdžio išlaidų neturi, reikštų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų ir
deliktinės atsakomybės esmės pažeidimą. Ieškovo nurodomas LR socialinės
apsaugos ir darbo ministro ir LR sveikatos apsaugos ministro įsakymas
Nr. A1-120/V-346 nenustato atsakovo pareigos mokėti ieškovui žalos
atlyginimą slaugai. Šis teisės aktas reglamentuoja ieškovo teisę kreiptis dėl
slaugos išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos
bylos aplinkybės
1978 m. birželio
30 d. įvykusio autoįvykio metu buvo sunkiai sužalotas ieškovas I. L. Ieškovui
tuo metu buvo septyniolika metų ir jis tuo metu studijavo Vilniaus
politechnikume, į kurį įstojo 1976 m. ir 1981 m. baigė įrankių gamybos
specialybę, įgijo techniko-technologo kvalifikaciją. Dėl patirtų sveikatos
sužalojimų ieškovui nustatytas I grupės invalidumas, pripažintas 100 proc.
profesinio darbingumo netekimas, todėl pagal įgytą specialybę jis negali
dirbti. Tuometinis Vilniaus autobusų parkas, į kurio autobusą atsitrenkęs
ieškovas patyrė sužalojimus, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas mokėjo
ieškovui žalos atlyginimą. 1982 metais tarp šalių buvo sprendžiamas ginčas
dėl žalos atlyginimo išieškojimo. Spalio rajono liaudies teismo 1982 m. kovo 18
d. sprendimu, nenustačius, kad dėl autoįvykio metu patirto sužalojimo yra ir
paties ieškovo kaltė, visas žalos atlyginimas (vienkartinė išmoka ir
kasmėnesinės išmokos nuo 1982 m. vasario 1 d. iki 1983 m. kovo 1 d.) buvo
priteistas iš Vilniaus autobusų parko. Nuo 1983 m. kovo 1 d. Vilniaus autobusų
parkas ir jo teisių perėmėjas – atsakovas UAB „Vilniaus autobusai“ kasmėnesinę
išmoką, kurios dydis nuo 2004 m. rugpjūčio mėnesio yra 405,90 Lt.,
ieškovui moka geranoriškai.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas
patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Dėl to
kasacinis teismas pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais
keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl ieškovo I. L.
kasacinio skundo
1964 m. CK 498
straipsnio, pagal kurį nagrinėjamu atveju ieškovui priteistinas žalos
atlyginimas, 1 dalyje, buvo nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar
kitaip sužalota jo sveikata, tai organizacija ar fizinis asmuo, atsakingi už
žalą, privalo atlyginti nukentėjusiajam <...> išlaidas, turėtas dėl
sveikatos sužalojimo (<...>, slaugymas, jei slaugė pašaliniai asmenys,
<...> ir pan.). Pagal galiojančio CK 6.283 straipsnį, numatantį žalos
atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, fiziniam asmeniui, suluošintam ar
kuriam kitaip sužalota jo sveikata, taip pat atlyginamos su sveikatos grąžinimu
susijusios išlaidos, iš jų – ir sužaloto asmens priežiūros išlaidos. Lingvistinė
nurodytų įstatymų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad tokio pobūdžio
išlaidos nukentėjusiam asmeniui yra atlyginamos kaip tiesioginės, t. y. turėtos
papildomai išlaidos, kurios buvo būtinos dėl suluošinimo jo patirtiems turtiniams
praradimams kompensuoti. Tokia pozicija dėl nukentėjusiojo slaugymo ir
priežiūros išlaidų atlyginimo atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo
klausimu suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią <...>
atlyginamos ieškovo, pirmos grupės invalido, slaugymo išlaidos, turėtos
ryšium su sveikatos sužalojimu, <...> (Teismų praktika 5-6, p. 155).
Tokią nuomonę dėl nukentėjusiojo slaugymo ir priežiūros išlaidų atlyginimo Lietuvos
Aukščiausiais Teismas yra išdėstęs ir nagrinėdamas bylas dėl žalos atlyginimo
sveikatos sužalojimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje S. B. su UAB „Šalmesta“, bylos Nr. 3K-3-598/2005; ir
kt.). Šių asmens slaugai ir priežiūrai reikalingų papildomų ir faktiškai turėtų
(realiai patirtų) išlaidų dydis nustatomas remiantis nukentėjusio asmens
pateiktais įrodymais, patvirtinančiais turėtas išlaidas. Tuo tarpu papildomai
turimų asmens slaugymo ir priežiūros išlaidų dydis gali kisti – mažėti
arba didėti, ir taip neatitikti prašomo priteisti ateičiai tokio pobūdžio
išlaidų atlyginimo dydžio, kas atitinkamai arba prieštarautų visiško žalos
atlyginimo principui, arba lemtų nepagrįstą nukentėjusiojo praturtėjimą. Be to,
pažymėtina, kad asmens slaugymo, jo priežiūros išlaidos atlyginamos tik tuo
atveju, jeigu priežiūra, slauga asmeniui buvo būtina ir mokama. Neįgalumo ir
darbingumo nustatymo tarnybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
2006 m. vasario 13 d. rašto Nr. R-605 „Dėl I. L. bendrojo ir
profesinio darbingumo lygio nustatymo būtinumo“ duomenimis, Medicininės
darbingumo ekspertizės komisija nebuvo nustačiusi ieškovui I. Laventjevui
slaugos būtinumo. Reikalavimo dėl faktiškai patirtų (tiesiogiai turėtų)
slaugymo ir priežiūros išlaidų, pateikdamas jų būtinumą ir dydį patvirtinančius
įrodymus, atlyginimo ieškovas nereiškė. Įrodymų, kad šiuo metu jam reikalinga
slauga ir dėl jo slaugos yra papildomai patiriama tam tikro dydžio išlaidų,
ieškovas į bylą taip pat nepateikė.
Taigi, įstatyme esant
nustatytam tik turėtų su sveikatos grąžinimu susijusių (tarp jų – ir nukentėjusiojo
slaugymo bei priežiūros) išlaidų atlyginimui, negali būti pripažintas
atitinkančiu aukščiau aptartas įstatymo nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo išaiškinimą pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neterminuotų,
nukreiptų į ateitį išmokų, susijusių su ieškovo slauga ir jo priežiūra, jam
priteisimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas,
panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista
ieškovui iš atsakovo po 350 Lt kas mėnesį neterminuotai žalos atlyginimo
slaugai, materialinės teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą
sveikatos sužalojimo atveju, nepažeidė ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo
klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nenukrypo. Dėl to
tenkinti ieškovo I. L. kasacinį skundą jame išdėstytais argumentais ir naikinti
apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, susijusią su žalos atlyginimu
slaugai, nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Dėl atsakovo UAB
„Vilniaus autobusai" kasacinio skundo
Dėl ieškovo teisės
gauti žalos atlyginimą, atitinantį jo kvalifikacijos darbuotojo darbo
užmokesčio dydį
Žalos,
nepriklausomai nuo to, kam ji padaryta – asmeniui ar jo turtui, atlyginimo
reglamentavimas grindžiamas visiško žalos atlyginimo principu, kurio esmė –
grąžinti nukentėjusį asmenį kiek tai yra įmanoma į tokią padėtį, kokia būtų jam
nesant sužalotam, tuo tikslu atlyginant nukentėjusiajam visus jo patirtus dėl
sužalojimo nuostolius.
Atsakovas, mokėdamas
ieškovui kasmėnesines išmokas (405,90 Lt), kompensuoja ieškovo praradimus,
turimus dėl jo suluošinimo, t. y. negautas pajamas, kurias jis
gautų jeigu jo sveikata nebūtų buvus sužalota.
Nagrinėjamos
bylos atveju ieškovas I. L. jo sužalojimo metu jau buvo pradėjęs studijuoti
Vilniaus politechnikume, tačiau įrankių gamybos specialybę šioje įstaigoje
baigė ir teisę būti paskirtas dirbti pagal įgytą išsilavinimą įgijo jau būdamas
sužalotas (b.l 11). Baigęs iki suluošinimo pradėtas įrankių gamybos
profesines studijas Vilniaus politechnikume ir įgijęs atitinkamą išsilavinimą,
ieškovas, būdamas sveikas, galėtų dirbti pagal įgytą profesiją ir gauti šios
profesijos darbo užmokestį atitinkančias darbines pajamas. Tačiau dėl patirto
sužalojimo ieškovas tokią galimybę prarado. Tokiomis aplinkybėmis pripažintina,
kad ieškovas, jeigu jo sveikata nebūtų buvus sužalota, gautų jo įgytos
specialybės darbo užmokestį atitinančias darbines pajamas. Ieškovo negautomis
pajamomis, atlygintinomis dėl jo sveikatos sužalojimo, nagrinėjamu atveju
laikytinos jo įgytos profesijos darbo užmokestį atitinkančios darbinės pajamos,
į kurias atsižvelgiant skaičiuotinas jam priteistino žalos atlyginimo dydis.
Dėl to, laikantis
minėto visiško žalos atlyginimo principo, vadovaujantis teisingumo, protingumo
ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), atsižvengiant į ieškovo
sveikatos sužalojimo pobūdį ir jo pasekmes (neterminuoto I grupės invalidumo
pripažinimas, 100 proc. darbingumo netekimo nustatymas), iš esmės
apsunkinančias jo galimybes pilnavertiškai socialiai egzistuoti, bylą nagrinėję
teismai, teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo pagrindą pripažinti, kad ieškovas
turi teisę gauti, o atsakovas privalo mokėti ieškovui žalos atlyginimą,
atitinkantį ieškovo įgytos kvalifikacijos darbo užmokesčio dydį (1964 m. CK 483
straipsnio 1 dalis, 498 straipsnio 1 dalis, 503 straipsnio 1 dalis, CK
6.283 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Dėl byloje esančių
įrodymų, nustatant ieškovui priteistino žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo
dydį, vertinimo
Atsakovas,
ginčydamas ieškovui priteisto žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo dydį,
teigia, kad ieškovo, baigusio įrankių gamybos specialybę ir įgijusio techniko-technologo
kvalifikaciją, išsilavinimas prilygintinas prie Statistikos departamento
2005 m. balandžio 14 d. pažymos Nr. 255 pridėtame „Profesijų sąraše,
remiantis Lietuvos profesijų klasifikatoriumi“ nurodytai „3119 Kitų, niekur
kitur nepriskirtų, fizinių mokslų ir inžinerijos technikų: 3119 13 Technikų-technologų“
profesijai, kuri atitinka Statistikos departamento pažymoje nurodytas
sumas 1174 Lt ir 1116 Lt. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos
vertinimu, ieškovo, baigusio Vilniaus politechnikumo įrankių gamybos
specialybę (profesiją) ir įgijusio techniko-technologo kvalifikaciją
(b. l. 11), profesija teismų pagrįstai buvo prilyginta prie
Statistikos departamento 2005 m. balandžio 14 d. pažymos Nr. 255 pridėtame
„Profesijų sąraše, remiantis Lietuvos profesijų klasifikatoriumi“ nurodytai
„3115 Mašinų gamybos techniko: 3115 14 Pramonės mechanizmų ir įrankių
gamybos techniko“ profesijai, kuri atitinka Statistikos departamento
pažymoje nurodytą 1445 Lt sumą. Dėl to nepagrįstais pripažintini atsakovo
kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami ieškovui
priteistino žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo dydį, netinkamai įvertino
byloje esančius įrodymus ir taip pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalyje
nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
Remdamasi
išdėstytais argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti
atsakovo UAB „Vilniaus autobusai“ kasacinį skundą jame išdėstytais argumentais
nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14
d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas
Šerkšnas
Egidijus
Laužikas
Pranas
Žeimys