Administracinė byla Nr. eAS-641-815/2025
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00852-2025-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 59.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2025 m. birželio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo ir kitų reikalavimų.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija, atsakovas) 2025 m. kovo 4 d. raštą Nr. (1.23 Mr)-7R-818 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti viešojo administravimo subjektą įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 nustatytas funkcijas, t. y. tinkamai ir teisingai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero, administracijos veiksmų / neveikimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį (22,50 Eur).
II.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir jį įspėjo, kad už piktnaudžiavimą procesu jam gali būti paskirta bauda.
Įvertinęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad Teisingumo ministerijos skundžiamame Rašte išdėstyta informacija apie teisės į veiksmingą teisminę gynybą reglamentavimą, nurodyta, kur pareiškėjas turėtų kreiptis, jeigu mano, kad jam reikalingas gynėjas teisme, tačiau teismas vertino, kad pareiškėjo atžvilgiu nepriimtas joks individualus administracinis sprendimas, kuris sukeltų jam teisines pasekmes. Todėl teismas sprendė, jog skundžiamas Raštas laikytinas informacinio pobūdžio. Teismas akcentavo, kad Teisingumo ministerija Rašte taip pat paaiškino, jog, kaip ir kitos institucijos, ji neturi teisės kištis į teisminius procesus bei teismų priimamus sprendimus. Atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamas Raštas nelaikytinas administraciniu aktu, teismas sprendė, kad pareiškėjo pareiškimo reikalavimo jį panaikinti patenkinimas neturėtų teisinės reikšmės jo teisėms ir pareigoms. Be to, nors skundžiamame Rašte atsakovas nurodė, kad jis gali būti apskųstas Teisingumo ministerijai, Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Regionų administraciniam teismui, teismas vertino, kad apskundimo tvarkos nurodymas nesudaro pagrindo skundžiamą Raštą laikyti administraciniu aktu, kuris galėtų būti administracinės bylos objektu.
Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas skundus su tapačiais reikalavimais buvo pateikęs Regionų administraciniam teismui administracinėse bylose Nr. eI3-11207-426/2025, Nr. eI3-10928-780/2025, eI3-11770-952/2025 (pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytas bylos numeris Nr. eI3-117700-952/2025 laikytinas rašymo apsirikimu), kuriose teismas nutartimis atsisakė priimti jo skundus. Teismas akcentavo, kad visose bylose dėl teismo priimtos nutarties atsisakyti priimti skundą pareiškėjas yra padavęs atskiruosius skundus, kurie Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme dar nėra išnagrinėti, todėl vertino, kad pareiškėjas minėtoms nutartims neįsiteisėjus reiškia tapatų reikalavimą, o tai taip pat sudaro pagrindą atsisakyti priimti jo skundą.
Teismas įspėjo pareiškėją, kad jam gali būti paskirta bauda už piktnaudžiavimą procesu – skundų teikimą dėl to paties akto, kuriuos teismas nutartimis jau yra atsisakęs priimti.
Nors pareiškėjas pateikė žyminio mokesčio apmokėjimo kvitą (2025 m. kovo 31 d. SEB banko mokėjimo nurodymas Nr. 1941), teismas nurodė, kad patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą Liteko ir norint įskaityti žyminį mokestį, duomenų, jog žyminis mokestis būtų sumokėtas už teismui pateiktą skundą, nėra. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui žyminis mokestis nėra grąžinamas.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 30 d. nutartį ir grąžinti nagrinėti pareiškėjo skundą tam pačiam teismui. Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo. Pareiškėjas taip pat prašo priimti atskirąją nutartį (dėl teisės į teisminę gynybą, neva praleisto termino, pareigos pradėti ir išnagrinėti bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui (ABTĮ 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.), Teisėjų Garbės teismui.
Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstyti teiginiai neatitinka tikrovės, o pirmosios instancijos teismo teisėjas iš esmės neteisingai taiko, skaito, klauso skundžiamoje nutartyje nurodytą įstatymo normą, nes žino ir supranta, kad įstatyme nustatyta, jog nutartyje atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą) teismo pirmininkas ar teisėjas privalo nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą (prašymą, pareiškimą).
Pareiškėjas dėsto argumentus, susijusius su, jo teigimu, neteisėtais darbdavio veiksmais (dėl patirto mobingo, neteisėto atleidimo, atimtos teisės dirbti valstybės tarnyboje ir kt.).Tvirtina, kad teismas užkirto jam kelią realizuoti teisę į teisminę gynybą, netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes bei įrodymus, nesivadovavo įstatymu, todėl teikė neteisingai taikomų įstatymų pagrindu suformuluotus vertinimus ir išvadas.
Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. birželio 16 d. pateikė prašymą (toliau – ir Prašymas), kuriame prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo (ABTĮ 4 str.), pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, susiję su asmens teise kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai – šiuo atveju prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale, neatitinka tikrovės, pripažinti, kad tomis, laiko ir įstatymų apibrėžtomis ribomis, nenagrinėjant teisme esančių administracinių / tarnybinių ginčų, darbinių santykių, sąmoninga tyčia, atsižvelgiant į įšaldytas bylas, ne tik neatitinka virš nurodytų teiginių, elementarios moralės, vertybių sistemos / skalės, bet ir demokratinės valstybės, kurioje gyvenama, sampratos / esmės. Pareiškėjas pažymi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis (2025 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-251-520/2025, 2025 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-397-968/2025, 2025 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-538-492/2025, 2025 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-517-662/2025, 2025 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-584-629/2025, 2025 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-573-821/2025, 2025 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-583-1047/2025, 2025 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-604-1047/2025 ir 2025 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-599-1188/2025) bei prašo formuojant vieningą teisinę praktiką – sustabdyti tą absurdiškai tuščią maratoną ir priimti atskirąją nutartį (dėl teisės į teisminę gynybą, neva praleisto termino, pareigos pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10–11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.) ir Teisėjų Garbės teismui.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad ginčijamas Raštas yra informacinio pobūdžio, neturintis reikšmės jo teisėms ir pareigoms.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas suvaržė jo teisę į teisminę gynybą, netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes bei įrodymus, nesivadovavo įstatymu, todėl teikė neteisingai taikomų įstatymų pagrindu suformuluotus vertinimus ir išvadas.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą, nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 23 straipsnio 1 dalimi, administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo teismo panaikinti Teisingumo ministerijos Raštą ir įpareigoti Teisingumo ministeriją išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero, administracijos veiksmų / neveikimo. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2025 m. vasario 14 d. kreipimusi „Dėl įstatymais garantuotos, tačiau faktiškai, teismų varžomos teisės, į teisminę gynybą“ kreipėsi į Teisingumo ministeriją (teisingumo ministrą R. M.), kuriame nurodė, kad jau aštuonis mėnesius teismai nagrinėja pareiškėjo bylas ir priima jį netenkinančius sprendimus arba atsisako nagrinėti pareiškėjo pareiškimus. Pareiškėjas teigė, kad tokiais veiksmais yra pažeidžiama jo teisė į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ir kituose teisės aktuose, todėl jis nori gauti garantuotą teisinę pagalbą, reikalingą užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą prieš darbdavio neteisėtus veiksmus. Teisingumo ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2025 m. vasario 14 d. kreipimąsi, Rašte atskleidė teisės į veiksmingą teisminę gynybą turinį bei informavo pareiškėją, kad jis gali laisvai pasirinkti gynėją iš Lietuvoje veiklą vykdančių advokatų sąrašo arba, jeigu atitinka Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatytus kriterijus, gali kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kad ši paskirtų valstybės lėšomis apmokamą advokatą. Teisingumo ministerija taip pat pažymėjo, kad ji neturi teisės kištis į teisminius procesus bei teismų priimamus sprendimus.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo argumentais, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi ir Raštu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo skundžiamas Teisingumo ministerijos Raštas yra informacinio pobūdžio, nesukeliantis jam jokių teisinių pasekmių. Raštu iš esmės buvo atsakyta į pareiškėjo Teisingumo ministerijai pateiktą kreipimąsi, t. y. pareiškėjas buvo informuotas, jog Teisingumo ministerija susipažino su jo kreipimusi ir pateikė bendro pobūdžio informaciją apie teisę į veiksmingą teisminę gynybą bei galimybę pasirinkti gynėją iš Lietuvoje veiklą vykdančių advokatų sąrašo arba kreiptis į tarnybą dėl valstybės lėšomis apmokamo advokato paskyrimo. Šiuo Raštu nenustatyti jokie privalomi nurodymai pareiškėjui, juo taip pat nebuvo pakeistos arba panaikintos pareiškėjo teisės ar pareigos, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo atžvilgiu nepriimtas joks individualus administracinis sprendimas, kuris sukeltų jam teisines pasekmes, be kita ko, kadangi skundžiamas Raštas nelaikytinas administraciniu aktu, pareiškėjo pareiškimo reikalavimo jį panaikinti patenkinimas neturėtų teisinės reikšmės jo teisėms ir pareigoms.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-541-520/2016, 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-113-502/2022).
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjo ginčijamas Raštas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu ir dėl to atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą, kurio pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti.
Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikomas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarimus ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei atskirajame skunde, nei Prašyme nenurodė, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris taikomas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl netenkinami pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą.
ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio pagrindo taikyti šią procesinę normą. Pareiškėjo atskirajame skunde suformuluotame prašyme bei teisme gautame Prašyme nurodyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nesuteikiantys pagrindo atskirajai nutarčiai priimti.
Pasisakydama dėl pareiškėjo 2025 m. birželio 16 d. Prašyme suformuluotų prašymų pripažinti tam tikras aplinkybes, teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam atskirąjį skundą dėl konkrečios pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, ABTĮ nuostatos nesuteikia kompetencijos nagrinėti ir spręsti tokio pobūdžio klausimus, kuriuos nurodo pareiškėjas minėtame prašyme.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas. Pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Ernestas Spruogis
Egidijus Šileikis