Administracinė byla Nr. eI3-2244-1047/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00466-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3;
55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjui V.K.K. (V.K.K.) ir pareiškėjo advokatui Pauliui Vinkleriui,
atsakovo atstovei E.K.,
vertėjai I.K.,
uždarame nuotoliniame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.K.K. (V.K.K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V.K.K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (15/6-11)12PR-11 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.
Skunde nurodo, kad nesutinka su Sprendimu, laiko jį nepagrįstu ir prašo naikinti. Savo prieglobsčio prašymą grindžia tuo, kad pareiškėjui atsiradę kūno sužalojimai buvo sukelti jį kankinant ir kitaip žiauriai elgiantis su juo. Šias aplinkybes patvirtina ir jo paties pasakojimai bei pateikta medicininė informacija.
Atsakovas Sprendimą grindžia iš esmės pareiškėjo nepatikimumu. Nors pareiškėjas buvo anksčiau prašęs prieglobsčio, kuris buvo nesuteiktas, tačiau tai neturėtų būti vertinama kaip jo nepatikimumas. Pareiškėjo nuomone, neturėtų būti painiojama asmens depresija bei siekis gyventi saugioje aplinkoje, taip apsisaugant nuo grėsmių kilmės valstybėje. Pareiškėjo įsitikinimu, jo paskesnis prašymas turėjo būti nagrinėjamas nešališkai, objektyviai, savarankiškai ir išsamiai patikrinant jo pateiktas aplinkybes.
Teigia, kad atsakovo Sprendime surinkta informacija ir daromos išvados yra prieštaringos. Nors atsakovas tvirtina, kad mitinguojantys asmenys nesusidūrė su Baltarusijos pareigūnais, tačiau po to tai paneigiama duomenimis apie mitingą, kad visgi Baltarusijos pareigūnai patruliavo. Mano, kad nėra pagrindo netikėti pareiškėjo pasakojimu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kūno sužalojimus, t. y. įvairios žymės, randai, rodo, kad jis galėjo būti sužalotas mitingo metu ar jį suimant, nepaisant to, kad masinio mitinguotojų sulaikymo, susirėmimo su jais nebuvo. Akcentuoja, kad pateikti medicininiai dokumentai yra tos pačios datos, kada ir vyko mitingas, kas turėtų būti laikoma patikimesniu įrodymu nei atsakovo samprotavimai apie mitingo eigą tik iš internetinio šaltinio. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad kiekvienas iš aktyvistų pasakoti apie mitingą gali savaip, kadangi ne visi iš jų susiduria su milicininkais, todėl ir istorijos galis būti skirtingos. Be to, atsakovo surinkta informacija nepaneigia fakto, kad pareiškėjas galėjo būti suimtas ir sužalotas Baltarusijos pareigūnų jiems naudojant gumines kulkas.
Pažymi, kad atsakovas prieglobsčio nesuteikimą motyvuoja tuo, kad 2020 m. gruodžio 17 d. vykusios apklausos metu, pareiškėjas pasakodamas savo individualius išgyvenimus siejo su viešojoje erdvėje perskaityta informacija apie buvusius „Berkut“ narius. Reiškinys apie „Berkut“ narių veiklą Baltarusijoje pradėtas viešinti ne 2020 m., o dar 2017 m., tačiau 2020 m. paaiškėjus naujoms aplinkybėms, informacija apie narių veiklą tapo išsamesnė. Taigi pareiškėjo 2020 m. gruodžio 17 d. apklausos metu pateikta informacija neturėtų būti iškreipta ir klaidingai interpretuojama. Iš pareiškėjo pasakojimo matyti, kad ši situacija jam tapo jautri po to, kai jis sužinojo apie Baltarusijoje žuvusius asmenis. Be to, pareiškėjas galėjo piktintis, pradėti rašyti įvairius komentarus apie minėtus įvykius, todėl ši informacija galėjo išplisti ir tapti prieinama platesniam žmonių ratui. Esant šioms aplinkybėms, Baltarusijos valdžia galėjo tai interpretuoti kaip pareiškėjo įžeidimus pareigūnams.
Tvirtina, kad pareiškėjas teikdamas prašymą dėl prieglobsčio nurodė, jog bijo grįžti į kilmės valstybę, nes jam gresia įkalinimas, kankinimai. Iš motinos yra gavęs žinią, kad Baltarusijoje jam yra iškelta baudžiamoji byla pagal Baltarusijos baudžiamojo kodekso 369 ir 367 straipsnius, t. y. už Baltarusijos Respublikos prezidento ir valdžios atstovų šmeižtą. Todėl tai reiškia, kad bet koks paskleistas komentaras internete gali būti laikomas šmeižtu prieš Baltarusijos prezidentą ar valdžios atstovus ir asmuo už tai pareiškėjas gali būti teisiamas, t. y. numatoma baudžiamoji atsakomybė ir įkalinimas nuo 3 iki 4 metų.
Pareiškėjo teigimu, atsakovas nesurinko duomenų apie Baltarusijos baudžiamojo kodekso straipsnius ir jų taikymą šiuo metu. Dėl esančios politinės krizės Baltarusijos Respublikoje net už paprasto komentaro ar nuomonės pateikimą internete asmuo gali būti nubaustas griežčiausia bausme. Pareiškėjas naudojosi socialiniais tinklais, todėl Baltarusijos pareigūnai galėjo jo ieškoti motinos namuose, norėdami pranešti, kad jam yra iškelta baudžiamoji byla. Mano, kad dėl pastarųjų įvykių Baltarusijoje, jam grįžus kiltų grėsmė patirti kankinimus, neteisėtą suėmimą be rungtyniško teismo proceso. Pareiškėjo nuomone, atsakovas privalėjo surinkti ir ištirti medžiagą apie grėsmę pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę būti įkalintam.
Pažymi, kad už analogiškas veikas Lietuvoje taikoma tik administracinė atsakomybė. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama, jei jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Mano, kad neproporcingai griežta laisvės atėmimo bausmė, gresiantys kankinimai ir žiaurus elgesys Baltarusijos kalėjime gali būti prilyginamas tokiam elgesiui. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas nesurinko ir neįvertino šios informacijos, todėl nepagrįstai atsisakyta suteikti prieglobstį bei papildomą apsaugą.
Be to, atsakovas skundžiamu Sprendimu taip pat pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, todėl mano, jog šis sprendimas yra išvestinis iš Sprendimo nesuteikti prieglobsčio. Pareiškėjo nuomone, panaikinus skundžiamą Sprendimą, turėtų būtų panaikintas ir šis draudimas.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytą poziciją, prašė skundą tenkinti visiškai.
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, leisti jam likti Lietuvoje, kur jam patinka. Į teismo klausimą atsakė, kad po mitingo iki išvyko iš Baltarusijos niekas jo nepersekiojo. Nurodė, kad visus duomenis pateikė advokatui, kuris nieko neteikia. Nurodė, kad alimentų nemokėjimo negali grįžti. Alimentų negali mokėti, nes yra uždarame korpuse. Prašė suteikti jam apsaugą dėl alimentų nemokėjimo. Į teismo klausimą atsakė, kad rašė šių asmenų puslapiuose: (duomenys neskelbtini), kitų įvardinti negali. Pažymėjo, kad jo prašymu draugai sukūrė jam naujas paskyras socialiniuose tinkluose, jomis dabar jie jo vardu ir naudojasi po to, kai buvo užblokuotos anos. Komentarus rašė 2020 m. rugpjūtį. Į teismo klausimą atsakė, kad jau viską pasakė, prašo negrąžinti į Baltarusiją.
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo jo skundo netenkinti.
Atsiliepime paaiškina, kad 2019 m. kovo 22 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. (15/6-11)-12PR-35 pareiškėjui jau buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas apskundė minėtą sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), kuris 2019 m. birželio 21 d. sprendimu atmetė skundą kaip nepagrįstą bei paliko galioti Migracijos departamento sprendimą. Pareiškėjas, nesutikęs su sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartimi paliko galioti VAAT sprendimą. Esant šioms aplinkybėms 2019 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjas, vengdamas grąžinimo į kilmės valstybę, pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro ir neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos. Visgi 2020 m. spalio 13 d. pareiškėjas buvo antrą kartą perduotas Lietuvos Respublikai iš Austrijos Respublikos ir 2020 m. spalio 14 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Nurodo, kad prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas grindė tuo, jog Baltarusijoje kyla grėsmė jo gyvybei, kadangi valdžioje yra prezidentas Aleksandras Lukašenka. Be to, po 2020 m. rugpjūčio mėnesį vykusių prezidento rinkimų situacija šalyje yra pablogėjusi. Po policijos smurto ir dviejų žmonių mirčių pareiškėjas pradėjo rašyti socialiniuose tinkluose ir visa tai komentuoti ir kritikuoti. 2020 m. rugpjūčio mėn. buvo užblokuotas jo puslapis. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovas tyrimo metu nenustatė, jog pareiškėjas praeityje būtų patyręs persekiojamą ar aplinkybių, kurios sąlygotų realią persekiojimo riziką jam grįžus į kilmės šalį. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo baimė laikytina visiškai nepagrįsta.
Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tyrimo metu atsakovas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Be to, šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas).
Pažymi, kad pareiškėjas buvo nurodęs, kad 2011 m. ir 2017 m. Baltarusijoje yra dalyvavęs demonstracijose ir, kad 2017 m. buvo sužeistas gumine kulka, sulaikytas ir nubaustas 14 parų arešto bei pinigine bauda, tačiau pareiškėjo pasakojimas nebuvo suderinamas su kilmės valstybės informacija. Pagal rastą informaciją 2017 m. kovo 15 vykusių protestų metu (Minske, Gardine, Mogiliove) mitingavę asmenys nesusidūrė su Baltarusijos pareigūnais ar su kitokiu pasipriešinimu, mitingas vyko taikiai ir 19:35 mitingavę asmenys buvo beveik išsiskirstę. Atsakovas nerado informacijos, kad 2017 m. kovo 15 d. Gardine vykusio mitingo metu vyko sulaikymai ar mitingavusiųjų susirėmimai su milicija bei buvo naudojamos guminės kulkos. Nustatė, kad sulaikymai vyko Minske, Gardine buvo pranešama apie asmenis, sulaikytus pasibaigus mitingui: sulaikyta aktyvistė I.D., kuri po trijų valandų areštinėje buvo išleista, bei užpulti ir sulaikyti aktyvistai, kurie nešė iškabas su neseniai mirusių opozicijos lyderių nuotraukomis. Kitų pranešimų nerasta. Priešingai negu pareiškėjas nurodo, Gardine vykusi demonstracija buvo detaliai aprašyta. Migracijos departamentas rado net visos vykusios demonstracijos vaizdo įrašą, o aktyvistai labai detaliai aprašė įvykius, vykusius prieš demonstraciją, jos metu bei jai pasibaigus. Todėl pareiškėjo pasakojimas nebuvo suderinamas su kilmės valstybės informacija.
Akcentuoja, kad pareiškėjo pasakojimas apie sulaikymą 2017 m. buvo įvertintas kritiškai bei nebuvo laikomas patikimu įrodymu. Tariamas 2017 m. įvykis neturėjo nei reikšmingo poveikio prieglobsčio prašytojui (iki 2018 m. pradžios gyveno Baltarusijoje, 2019 m. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje, kurį motyvavo visiškai kitais motyvais), nei tęstinumo laike. Vertinant tokio pobūdžio prašymus, atsakovas atsižvelgia į kylančią grėsmę asmeniui nukentėti ateityje, o ne apie praeityje patirtus persekiojimus. Be to, pareiškėjas nepagrindė prielaidos, jog šiuo metu Baltarusijos teisėsaugos pareigūnai turi motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją.
Pažymi, kad atmesdamas pareiškėjo pasakojimą dėl patikimumo stokos Migracijos departamentas neturi pareigos paneigti šį pasakojimą objektyviais įrodymais bei įrodyti priešingai. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pasakojimas apie komentarų rašymą keturių buvusių „Berkut“ narių paskyrose buvo painus ir nenuoseklus. Atsakinėdamas į papildomus klausimus pareiškėjas vengė tikslių, konkrečių atsakymų, apsiribodavo bendro pobūdžio teiginiais, grindžiamais plačiai žinoma informacija, tokiu būdu improvizuotai susiejant save su kilmės valstybėje vykstančiais procesais. Pradžioje pareiškėjas nurodė, kad komentavo minėtų asmenų socialiniuose tinkluose, tačiau vėliau teigė, kad nerašė ir minėjo žodį „kažkur“. Tyrimo metu nebuvo rasta šių „kažkur“ patalpintų nuotraukų su prieglobsčio prašytojo komentarais. Pareiškėjas taip pat buvo nurodęs, kad buvo uždarytos jo „Odnoklassniki“ ir „VKontakte“ socialinių tinklų paskyros, tačiau atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad jis jomis naudojasi. Taip pat atsakovas nustatė, kad pareiškėjo „Facebook“ socialinio tinklo paskyra, kuri nėra paslėpta, necharakterizuoja prieglobsčio prašytojo, kaip linkusio socialiniuose tinkluose reikšti nuomonę apie Baltarusijoje vykstančius įvykius.
Nurodo, kad pareiškėjo pateikta istorija apie pareigūnų vizitą pas motiną neleido suprasti nei pareigūnų atvykimo motyvų, nei tikslo, kadangi pradžioje, anot pareiškėjo, pareigūnai atvyko dėl uždraustos simbolikos, tačiau įėję į butą nusprendė nebeieškoti simbolikos, o tik pranešti pareiškėjo motinai, kad jam iškelta baudžiamoji byla. Tyrimo metu atsakovė nenustatė realaus pagrindo Baltarusijos teisėsaugai domėtis prieglobsčio prašytoju.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. vasario 1 d. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 14 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teigdamas, kad kyla grėsmė jo gyvybei, nes Baltarusijos Respublikos valdžioje yra prezidentas Aleksandras Lukašenka.
Iš bylos pateiktų duomenų nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 17 d. atlikta pareiškėjo apklausa.
Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo prašymą ir pateiktus argumentus apklausos metu, 2021 m. vasario 1 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-11)12PR-11 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“, kuriuo pareiškėjui nusprendė nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalis įtvirtina pabėgėlio statuso taikymo nuostatas: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Asmeniui pabėgėlio statusas gali būti suteiktas tik tuomet, kuomet visos paminėtos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos įvykdytos visos kartu, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.
Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 116.1.1 punkte nustatyta, kad persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia (be kita ko) gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant ir neužtikrinant teisės į teisingą teismą; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis; atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis baudimas; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose; veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas.
Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė iš esmės tuo, jog Baltarusijoje kyla grėsmė jo gyvybei, kadangi valdžioje yra prezidentas A. Lukašenka. Pareiškėjo teigimu, po 2020 m. rugpjūčio mėn. prezidentų rinkimų situacija yra pablogėjusi. Po policijos smurto ir dviejų žmonių mirčių pareiškėjas pradėjo rašyti socialiniuose tinkluose ir komentuoti bei kritikuoti Baltarusijos Respublikoje esančią situaciją, tačiau 2020 m. rugpjūčio mėn. buvo užblokuotas.
Teismas pritaria atsakovo argumentams, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pirma, pareiškėjo pasakojimas pagrįstai nepripažintas patikimu. Jis tik bendrai sutampa su visiems viešai žinoma informacija. Paprašius pareiškėjo detalizuoti įvykių aplinkybes, konkretizuoti jas, pareiškėjo pasakojimas nesutampa su viešai prieinama informacija (Gardino 2017 m. kovo 15 d. mitingo vaizdo įrašas yra internete), detalių pareiškėjas pateikia nedaug, neatsako, nekonkretizuoja, nurodo vis naujus pagrindus, kodėl negali grįžti į Baltarusiją (vieni motyvai pirminiame prašyme, nauji motyvai nagrinėjamame prašyme, teismo posėdyje pareiškėjas pateikė argumentus dėl baimės grįžti dėl baudžiamosios bylos dėl alimentų nemokėjimo). Tai, kad pareiškėjas turi randų ant kūno, kurie galimai yra nuo guminės kulkos niekaip neįrodo ir nepatvirtina pareiškėjo pasakojimo, kad jis buvo sužeistas policininkų minėto Gardino mitingo metu. Antra, pats pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, kad jo nurodytas 2017 m. įvykis neturėjo tęstinumo laike: iki 2018 m. pradžios pareiškėjas gyveno Baltarusijoje, niekas jo nepersekiojo, kaip nurodė pareiškėjas, paliko ramybėje. Taigi pritartina Migracijos departamento išvadai, kad tokio pobūdžio praeities įvykiai, neturintys tęstinumo, nesuponuoja realios rizikos prieglobsčio prašytojui egzistavimo ir nepatvirtina jo deklaruojamos baimės grįžti į kilmės valstybę pagrįstumo.
Trečia, pareiškėjo pasakojimas apie komentarų rašymą buvusių „Berkut“ narių paskyrose yra painus ir nenuoseklus. Pareiškėjas tiek apklausos metu nebuvo tikras dėl savo argumentų, negalėjo įvardinti, kur buvo patalpintos būtent tos nuotraukos, po kuriomis ir išreiškė savo neigiamą nuomonę, taip pat ir teismo posėdžio metu negalėjo įvardinti visų pavardžių asmenų, kurių paskyrose rašė, nedetalizavo, ką ir kada rašė. Įvardijo tik kelias pavardes, nors minėjo, kad jų buvo daugiau.
Ketvirta, pareiškėjo pasakojimai apie į motinos namus atvykusius pareigūnus yra subjektyvūs. Teismas pritaria Migracijos departamento išvadai, kad įvertinus pareiškėjo pasakojimą, negalima nustatyti, kokiu pagrindu ir kodėl Baltarusijos pareigūnai galėjo atvykti į jo motinos namus, tuo labiau tai objektyviai neįrodo, kad jam iškeltos baudžiamosios bylos ar yra grėsmė grįžus į kilmės valstybę.
Penkta, teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl baimės būti persekiojamam dėl alimentų nemokėjo. Šių argumentų pareiškėjas nenurodė teikdamas prašymą dėl prieglobsčio. Taip pat šios aplinkybės nepatikrintos ir neįrodytos.
Šešta, teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad byloje neparengta pažyma apie padėtį Baltarusijoje, todėl Sprendimas naikintinas. Pagal LVAT praktiką pažymos rengimas nėra privalomas ir priklauso Migracijos departamento diskrecijai (2018 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5326/822/2017). Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime išanalizavo kilmės valstybės informaciją (Sprendimo 4–6 puslapiai), įvertino pareiškėjo pasakojimą ir padarė pagrįstas išvadas, kurioms teismas pritaria dėl šiame sprendime nurodytų motyvų.
Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Nustatant visiškai pagrįstą baimę vertinamas tik objektyvusis jos elementas, reikalavimo, kad subjektyvusis elementas būtų išpildytas, nėra. Apie baimės pagrįstumą sprendžiama atsižvelgus į objektyvią situaciją, t. y. grėsmė turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimai ir pan., t. y. prieglobsčio prašytojas turi pateikti individualus pobūdžio aplinkybes, kurios galėtų pagrįsti prieglobsčio reikalingumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pasakojimas nedetalus, kai kuriais aspektais prieštaraujantis visuotinai žinomoms aplinkybėms, nepatvirtinantis pareiškėjo persekiojimo ar grėsmės jam objektyvaus egzistavimo.
Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas jau anksčiau buvo teikęs prašymą dėl prieglobsčio Lietuvoje, tačiau 2019 m. kovo 22 d. Migracijos departamentas sprendimu Nr. (15/6-11)-12PR-35 pareiškėjui atsisakė suteikti prieglobstį. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas apskundė minėtą sprendimą VAAT, kuris 2019 m. birželio 21 d. sprendimu atmetė skundą kaip nepagrįstą bei paliko galioti Migracijos departamento sprendimą. LVAT 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartimi paliko galioti VAAT sprendimą. Pareiškėjas pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro ir neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, tačiau 2020 m. spalio 13 d. buvo iš Austrijos Respublikos parsiųstas atgal į Lietuvos Respubliką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas negalėjo išvykti iš Lietuvos, tačiau pabėgo iš Užsieniečių registracijos centro. Be to, tiek pirmame prašyme, tiek antrame prašyme nurodytos aplinkybės dėl prieglobsčio suteikimo yra visiškai skirtingos. Taigi Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pabėgėlio statuso požymių.
Spręsdamas papildomos apsaugos suteikimo galimybę Migracijos departamentas laikė, kad šiuo atveju nėra ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų. Rašytinė bylos medžiaga ir nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia spręsti, kad yra realiai egzistuojančių priežasčių, jog pareiškėjo grįžimo atveju jis bus kankinama, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba ar jis bus uždarytas į kalėjimą ar bus pažeistos jos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Pažymėtina, kad Baltarusijos Respublikoje nevyksta nei tarptautinis, nei vidaus ginkluotas konfliktas, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui negresia mirtis, taigi Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose nurodytos aplinkybės nenustatytos. Tuo tarpu dėl pareiškėjo baimės būti kankinams, ar kad su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, teismas pažymi, kad tokie pareiškėjo nuogąstavimai turi būti pagrįsti. Nagrinėjamu atveju teismas tokių aplinkybių nenustatė. Taigi Migracijos departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai.
Teismas pažymi, kad pareiškėjo argumentai, kad advokatas neteikia jo nurodytos pozicijos niekuo nepagrįstas. Ne advokatas, o pareiškėjas žino, kas jam nutiko Baltarusijoje, kur ir kokius komentarus jis rašė internete, kas jam galimai gresia grįžus į kilmės valstybę. Teismas viso teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo papasakoti detaliau, tačiau jokių detalizacijų ir konkretesnių paaiškinimų pareiškėjas nepateikė. Į bylą yra pateikti pareiškėjo prašymas ir dokumentai (b. l. 1–25), jie yra išversti, teismas juos įvertino ir pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, subjektyvius ir neįrodytus.
Pareiškėjas skunde neteikia jokių argumentų dėl sprendimo išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, uždrausti atvykti, įvesti perspėjimą, tačiau prašo panaikinti visą Sprendimą. Darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, kodėl šios Sprendimo dalys yra neteisėtos ar nepagrįstos.
Remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tais atvejais, kai užsieniečiui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.
Nustatyta, kad pareiškėjas jau praeityje yra prašęs prieglobsčio, pabėgęs iš Užsieniečių registracijos centro ir neteisėtai išvykęs iš Lietuvos Respublikos.
Teismas sutinka su Migracijos departamento padaryta išvada, kad pareiškėjo prašytojo pasislėpimo rizika yra reali ir pakankamai rimta, kad pagrįstų laikotarpio savanoriškai išvykti jam nesuteikimą. Taigi, atsižvelgus į tai, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali vėl pasislėpti, Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė jam laikotarpio savanoriškai išvykti pačiam, todėl jis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.
Migracijos departamento sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos pagrįstas Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, kuri skelbia, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr.3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau ir – Tvarka) 44.4.1 papunktyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį arba kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, jeigu užsienietis buvo grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas ir nustatomos dvi ar daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 papunktyje. Pareiškėjo atžvilgiu Sprendime buvo nustatyta ir teisme nepaneigta, kad jis neteisėtai išvyko iš Lietuvos ir buvo grąžintas iš Austrijos (Tvarkos 44.3.3 papunktis), jo atžvilgiu galioja Šveicarijos paskelbtas draudimas atvykti į Šengeno erdvę (Tvarkos 44.3.5 papunktis), savo veiksmais jis klaidino tyrimą, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar jis atitinka prieglobsčio suteikimo kriterijus (Tvarkos 44.3.6 papunktis). Vadovaujantis minėtomis teisės normomis ir byloje nustatytomis aplinkybėmis pareiškėjui pagrįstai nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismo vertinimu, šis terminas proporcingas, atitinka teisės aktų reikalavimus ir konkrečią pareiškėjo situaciją.
Migracijos departamento sprendimas įvesti į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau ir – Taisyklės) 15 punktu, kuris skelbia, kad duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Teismas sprendžia, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normomis) buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjų bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, todėl skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1401 straipsnio 3 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo V.K.K. (V.K.K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Asta Adamonytė-Šipkauskienė
Tomas Blinstrubis
Beata Martišienė