Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-04-05][nuasmeninta nutartis byloje][e2A-213-881-2016].docx
Bylos nr.: e2A-213-881/2016
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Žirmūnų būstas 121483222 Ieškovas
Kategorijos:
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
Bylos dėl atlygintinų paslaugų teikimo (paslaugų sutartis):
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Prievolių teisė
Prievolių teisė
Prievolės:
Prievolės:
Prievolių vykdymas
Prievolių vykdymas
CIVILINIS PROCESAS
Procesas pirmosios instancijos teisme
Teismo sprendimas:
Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
Pirmosios instancijos teismo nutartys ir rezoliucijos:
Klausimai, kuriuos pirmosios instancijos teismas gali spręsti nutartimi

Civilinė byla Nr. e2A-213-881/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39812-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.1.4.    

(S)

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. kovo 30 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4692-155/2015 pagal ieškovo UAB „Žirmūnų būstas“ ieškinį atsakovui T. I. dėl skolos priteisimo.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

                                  I. Ginčo esmė

 

Ieškovas UAB „Žirmūnų būstas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo T. I. 118,25 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teikia namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas. Atsakovas yra buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkas. Kiekvieną mėnesį atsakovui buvo pateikiamas mokėjimo pranešimas (sąskaita) su nurodyta priskaičiuota mokėti suma. Mokėjimo pranešimuose nurodytos sumos turėjo būti sumokėtos iki mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo priskaičiuoti mokesčiai, paskutinės dienos. Tačiau atsakovas tinkamai savo prievolės nevykdė, ir už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. priskaičiuotus mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas susidarė 118,25 Eur įsiskolinimas.

Atsakovas T. I. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad visą laiką už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas tvarkingai ir laiku mokėjo. Tačiau nesutinka mokėti mokesčius už šiukšlių išvežimą, kadangi bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. negyveno, t. y. iš ieškovo jokių paslaugų negavo, todėl ir neturi mokėti mokesčių už šiukšlių išvežimą.

 

            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalaujami priteisti mokesčiai už šiukšlių išvežimą yra asmeninio pobūdžio bei susiję su faktiniu patalpų naudojimu, be to, reikalavimas priteisti asmeninio pobūdžio išlaidas gali būti kildinamas tik iš sutarties, o ne CK 4.82 straipsnio 3 dalies pagrindu. Nors byloje duomenų, jog šalys būtų sudarę sutartį dėl šiukšlių išvežimo paslaugų teikimo, nėra, tačiau iš šalių paaiškinimų matyti, kad realiai tokia sutartis dėl šiukšlių išvežimo paslaugų teikimo yra sudaryta, kadangi, kaip proceso šalys teismui nurodė, atsakovas anksčiau mokėjo ieškovui visus mokesčius (tame tarpe ir už šiukšlių išvežimą).

Teismas sprendė, kad atsakovo pateikti įrodymai nepatvirtina, kad jam priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovas visiškai nesilanko, negyvena ir neišmeta šiukšlių kaip kiti namo gyventojai, o tik patvirtina tikėtinai, jog atsakovas dažnai būna ir savo sodo name (duomenys neskelbtini) kaime, kuris, matyt, jam priklauso taip pat nuosavybės teise (nors tokių įrodymų apie nuosavybę pateikta nebuvo), ir moka taip pat rinkliavas. Teismas pažymėjo, kad net ir pagal viešus Gyventojų Registro tarnybos duomenis, atsakovas yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą būtent adresu (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad atsakovas gyventų nuolatos kitoje gyvenamoje vietoje, atsakovas nedeklaravo. Teismo vertinimu, sodų bendrijos pirmininko išduota pažyma apie atsakovo gyvenamą vietą sodų bendrijoje neeliminuoja jo pareigos mokėti už šiukšlių, atsiradusių (duomenys neskelbtini), išvežimą. Atsakovo pateikta pažyma apie jo gyvenamą vietą sodų bendrijoje, taip kaip ir jo deklaracija, surašyta UAB „Šnipiškių ūkis“, bet pateikta ieškovui UAB „Žirmūnų būstas“, yra su neaptartais pataisymais, su retušavimo žymėmis ir atitinkamai negali būti tinkamu įrodymu. Be to, šie raštai yra ne tik, kad retušuoti, bet juose nėra jokių duomenų, kad už laikotarpį nuo balandžio iki lapkričio mėnesio, kas mėnesį jis moka mokėjimus už šiukšlių išvežimą pagal sodų bendrijos sudarytą sutartį. Anot teismo, atsakovas, pasinaudodamas situacija, kad gyvena per kelias, siekia nemokėti mokėjimų už pastovų šiukšlių išvežimą, būdamas sodų bendrijoje jis nemoka už šiukšlių išvežimą, nei kaip gyvenantis sodų bendrijoje, nei pagal savo deklaruotą gyvenamą vietą. Jis siekia nemokėti už šiukšlių išvežimo paslaugą nei kaip sodų bendrijos narys, nei kaip (duomenys neskelbtini) buto savininkas, kiekvienoje iš šių vietų jis siekia naudotis lengvatomis, siekia, kad šiukšlių išvežimo paslauga jo atžvilgiu nebūtų apskaitoma taip, kaip kitiems gyventojams, o tai, teismo nuomone, yra nesąžininga, neteisinga kitų asmenų atžvilgiu. Atsakovo paaiškinimų, kad jis negyvena savo turimame bute (duomenys neskelbtini), teismo vertinimu, neįrodo jokie patikimi įrodymai. Aptarti raštai yra apie laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d., gi ginčo reikalavimas apima ženkliai vėlesnį laiką, reikalaujama iš atsakovo apmokėti mokėjimus už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. Taigi atsižvelgęs į visas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė savo nurodytų aplinkybių, jog tikrai negyveno bute, adresu (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu.

Teismas nurodė, kad, remiantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 patvirtintų Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių 52.3 punktu, didžiąsias atliekas, susikaupusias šalia mišrių komunalinių atliekų ir antrinių žaliavų surinkimo konteinerių, savivaldybės atliekų tvarkymo operatoriai privalomai surenka apvažiavimo būdu ne rečiau kaip 3 kartus per mėnesį. Pagal šį teisinį reguliavimą, atliekų tvarkymo operatoriai neprivalo aiškintis nustatytoje vietoje paliktų didžiųjų atliekų kilmės; atitinkamai ir namo administratorius neturi pareigos įrodyti, kad teisės aktų nustatyta tvarka surinktos atliekos susidarė konkrečiame name. (Vilniaus apygardos teismo 2013-06-11 nutartis Nr. 2A-489-881/2013). Atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) 25 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą. Ta pati nuostata atkartota šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje. ATĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir (ar) medžiagų bei gaminių, tarp jų – pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Atliekų tvarkymo įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta, jog atliekų turėtojas jų tvarkymo išlaidas turi apmokėti tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Teismas konstatavo, kad remiantis ES teisės aktų ir ATĮ nuostatomis bei Teisingumo Teismo išaiškinimais, Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos nedraudžia apskaičiuoti mokesčius ir ne pagal faktiškai susidariusį bei perduotą tvarkyti atliekų kiekį, o pagal galintį susidaryti, jei tiksliai apskaičiuoti faktiškai sutvarkytų ir pašalintų atliekų kiekį neįmanoma, be to, nuosavybės teise priklausančių patalpų plotas laikytinas kitu svarbiu kriterijumi, kuris taikytinas apskaičiuojant mokestį už atliekų išvežimą. Atsakovas konkrečių duomenų, kurie paneigtų paslaugų suteikimo faktą (jog iš namo (duomenys neskelbtini), nėra išvežamos šiukšles ir t. t.) ir apskaičiuoto mokesčio pagrįstumą, nepateikė bei neįrodė teismui aplinkybių, kad ginčo laikotarpiu iš tiesų negyveno jam priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), kuriame ir yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą, todėl, atsižvelgus į visas šias aplinkybes, ieškovo ieškinys dėl 118,25 Eur skolos priteisimo yra laikomas pagrįstu.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Atsakovas T. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; įpareigoti ieškovą patikrinti mokėjimo už šiukšlių išvežimą metodiką, kad mokėjimų dydis atitiktų principą „teršėjas moka“; paaiškinti, ar turi UAB „Žirmūnų būstas“ reikalauti mokesčius už nesuteiktą paslaugą. Nurodo šiuos nesutikimo su skundžiamu teismo sprendimu motyvus:

1. Teismas gina tik ieškovą.

2. Nors teismas konstatavo, kad asmeninės (šiukšlių išvežimo) išlaidos yra išimtinai sutartinio pobūdžio, sutarties iš ieškovo nereikalavo. Šalys taip pat nesakė, kad būtų sudariusios sutartį dėl šiukšlių išvežimo.

3. Tarp atsakovo ir Vilniaus rajono savivaldybės nėra keliamas klausimas dėl mokėjimų SB „(duomenys neskelbtini)“ už šiukšlių išvežimą.

4. Tai, kad atsakovas faktiškai negyveno bute nuo 04 iki 11.01, rodo nenaudojama elektra, dujos, vanduo, sutartis, pagal kurią atjungtas internetas, kabelinė televizija ir kt. Ieškovas visada gaudavo atsakovo deklaracijas, kada jis bute negyvena, negyvenimo fakto neginčija.

5. UAB „Šnipiškių būstas“ pakeitė pavadinimą į UAB „Žirmūnų būstas“. Ieškovui buvo pristatyti visi dokumentai be pataisymų ir retušavimo žymų. Atsakovas nemanė, kad teismui šie dokumentai bus reikalingi, todėl kokybiškų egzempliorių neliko.

6. Teismo motyvas, kad atsakovas siekia nemokėti už šiukšlių išvežimo paslaugą nei pagal savo deklaruotą gyvenamąją vietą, nei kaip gyvenantis sodų bendrijoje, yra tik versija. Atsakovas tik prašė nustatyti teisėtą mokėjimą. Teismas neatkreipė dėmesį, kad moka visi vienodai, nesvarbu, kiek žmonių name gyvena, kad negaliojo principas „teršėjas moka“.

7. Kada yra daug didžiųjų atliekų, ieškovas visada turi galimybę nurodyti atskirą eilutę sąskaitoje, nustatydamas papildomą mokestį. Jis taip ir daro.

8. „Kitoje gyvenamoje vietoje“ atsakovas gyvena ne nuolat, o tik 7 mėnesius. Deklaravimas nėra rodiklis, gyvena žmonės name, ar ne.

9. Teismas neatsakė į klausimą, ar ieškovas turi teisę reikalauti mokėti mokesčius už šiukšlių išvežimą už tą laikotarpį, kai žmonės negyvena name, kai nesudaryta sutartis. 

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas UAB „Žirmūnų būstas“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Sutinka su teismo motyvais, kad apeliantas negali būti atleistas nuo pareigos mokėti už komunalinių atliekų išvežimą, kadangi, priešingu atveju, būtų pažeisti kitų bendrojo naudojimo objektų bendraturčių interesai. Pažymi, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės priežiūra ir eksploatavimu. Ieškovo manymu, teismo išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, padarytos visapusiškai išaiškinus visas reikšmingas bylai aplinkybes bei tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

                Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl daugiabučio gyvenamojo namo buto savininko pareigos atsiskaityti su namo bendrosios dalinės nuosavybės objektų administratoriumi už atliekų išvežimą.

           Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. vasario 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2014, išaiškino, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo 2.5. punktas, Pavyzdinių administravimo nuostatų 6.4, 9 punktai, daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės objektų administratoriaus su paslaugų teikėjais sudarytos sutartys suteikia administratoriui teisę, kartu ir pareigą, organizuoti atliekų tvarkymo paslaugų teikimą bei atitinkamai rinkti mokesčius už suteiktas atliekų tvarkymo paslaugas. Pavyzdinių administravimo nuostatų 6.4 punkte įtvirtinta bendrojo naudojimo objektų administratoriaus teisė sudaryti sutartis su namo bendrojo naudojimo objektų techninės priežiūros ir komunalinių paslaugų teikėjais, taip pat kitas sutartis, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų administravimu. Toks teisinis reglamentavimas, nustatytas siekiant supaprastinti atsiskaitymo tvarką bei vengiant dėl bendrųjų namo reikmių atskirų sutarčių sudarymo su kiekvienu bendraturčiu, įtvirtino ne tik teisę, bet ir pareigą namo bendrojo naudojimo objektų administratoriui sudaryti sutartis su konkrečiais paslaugų teikėjais, šių pateiktose sąskaitose nurodytas sumas paskirstyti kiekvienam bendraturčiui, proporcingai jo turimai daliai. Taigi apelianto argumentai, kad tarp šalių nebuvo sudaryta sutarties dėl atliekų išvežimo (šalys netvirtino, kad sutartis buvo sudaryta), sprendžiant apelianto pareigos atsiskaityti už atliekų išvežimą klausimą, teisinės reikšmės neturi. Kaip minėta, pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, namo administratorius turi kompetenciją organizuoti tokios paslaugos teikimą, nes atliekų surinkimo ir išvežimo organizavimas patenka į namo administratoriaus veiklos, prižiūrint daugiabutį namą ir jo aplinką, apimtį.

           Toje pačioje nutartyje kasacinis teismas taip pat pasisakė dėl mokesčio už atliekų išvežimą apskaičiavimo metodo, kai mokestis skaičiuojamas pagal asmens užimamų patalpų plotą, o ne pagal faktiškai išvežtų atliekų kiekį, teisėtumo. Kasacinis teismas konstatavo, kad Atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir ATĮ) tiesiogiai neįtvirtinta, jog atliekų turėtojas jų tvarkymo išlaidas turi apmokėti tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Kadangi šis įstatymas, be kita ko, skirtas (1 str. 4 d.) užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų taikymą, jo nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę. Pastarojoje nėra akto, kuriame valstybėms narėms būtų nustatytas privalomas konkretus komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodas. Remiantis ESTT išaiškinimu, pateiktu Futura Immobiliare byloje, atsižvelgiant į tai, kad dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką išlaidų sumai; šiuo požiūriu nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais nustatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (principui „teršėjas moka“). Taigi kasacinis teismas, remdamasis ES teisės aktų ir ATĮ nuostatomis bei Teisingumo Teismo išaiškinimais, sprendė, kad Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos nedraudžia apskaičiuoti mokesčius ir ne pagal faktiškai susidariusį bei perduotą tvarkyti atliekų kiekį, o pagal galintį susidaryti, jei tiksliai apskaičiuoti faktiškai sutvarkytų ir pašalintų atliekų kiekį neįmanoma, be to, nuosavybės teise priklausančių patalpų plotas laikytinas kitu svarbiu kriterijumi, kuris taikytinas apskaičiuojant mokestį už atliekų išvežimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2014).

            Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvų, nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu, kuriuo patvirtintas nagrinėjamoje byloje aktualaus mokesčio už atliekų išvežimą apskaičiavimo metodo atitikimas įstatymui, vadovavosi ir sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, todėl apelianto argumentai, kad teismas neatsakė į apelianto klausimą, ar jam kyla pareiga atsiskaityti už šiukšlių išvežimo paslaugą, atmetami kaip nepagrįsti.

Kiti apeliacinio skundo argumentai (be kita ko, susiję su apelianto gyvenimo bute trukme) neturi teisinės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako ir dėl tos pačios priežasties (t. y. kaip neturinčius teisinės reikšmės) atsisako priimti apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.

Civilinio proceso įstatymas nenumato teisės atsikirsti į atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl atsakovo atsiliepimas į ieškovo atsiliepimą į apeliacinį skundą grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovui parengė UAB „SKOLOS LT“. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015; 2015 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015), teismas šių teisinės pagalbos išlaidų ieškovui nepriteisia.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui T. I. atsiliepimą į ieškovo UAB „Žirmūnų būstas“ atsiliepimą į apeliacinį skundą.

 

 

             Teisėja                                                                                                                Vilija Mikuckienė

 


Paminėta tekste:
  • CK4 4.82 str. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisė
  • 2A-489-881/2013
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
  • 3K-3-212-219/2015
  • 3K-7-334-687/2015